Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Giedrė Seselskytė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovų V. G. ir V. K. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2024 m. vasario 15 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovų V. G. ir V. K. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „ICA Real Estate“ dėl restitucijos taikymo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išaiškinimai

4. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųstos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).

5. CPK 336 straipsnio nuostatos nustato, jog apeliacinės instancijos teismas atskirąjį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo atveju skundui išnagrinėti pakanka byloje esančios rašytinės medžiagos.

6. Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria ieškovams nustatytas terminas ieškinio trūkumams pašalinti, teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas.

Faktinės aplinkybės

7. Nustatyta, kad Lietuvos apeliacinio teismo įsiteisėjusiu 2018 m. kovo 1 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-166-307/2018 buvo tenkintas nukentėjusiųjų (V. G. ir V. K.) apeliacinis skundas ir panaikinta konfiskacija butui su rūsiu, esančiam (duomenys neskelbtini), paliekant šį turtą nukentėjusiųjų nuo nusikalstamos veikos žalos atlyginimui, nes šis butas įgytas už sukčiavimo būdu išviliotas iš nukentėjusiųjų pinigines lėšas.

8. Taip pat nustatyta, kad Klaipėdos apygardos teismas 2021 m. balandžio 2 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-524-730/2021 Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.78 straipsnio 5 dalies ir 1.81 straipsnio 1 dalies pagrindu pripažino niekine ir negaliojančia nuo sudarymo momento 2013 m. gruodžio 18 d. pirkimo–pardavimo sutartį, kuria UAB „ICA Real Estate“ pardavė, o Cherster Services LLP už 63 716,40 Eur (220 000 Lt) nupirko butą su rūsiu, esantį (duomenys neskelbtini). Konstatavęs, kad restitucija šiuo konkrečiu atveju netaikytina (CK 1.81 straipsnio 2, 3 dalys), teismas pripažinto negaliojančiu sandorio objektu buvusį nekilnojamąjį daiktą – butą su rūsiu, esantį (duomenys neskelbtini), priteisė ieškovams V. G. ir V. K. nuosavybės teise lygiomis dalimis, t. y. po 1/2 dalį kiekvienam, pripažinęs, kad tokiu būdu ieškovams yra atlyginta atsakovo R. S. nusikalstamais veiksmais padaryta iš viso 60 820,20 Eur žala.

9. Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs atsakovo R. S. apeliacinį skundą, 2021 m. liepos 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-851-464/2021 Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. balandžio 2 d. sprendimą paliko nepakeistą.

10. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, išnagrinėjęs atsakovo R. S. kasacinį skundą, 2022 m. birželio 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-135-421/2022 Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. balandžio 2 d. sprendimo dalis, kuriomis ieškovams V. G. ir V. K. nuosavybės teise lygiomis dalimis, t. y. po 1/2 dalį, buvo priteistas nekilnojamasis daiktas – butas su rūsiu, esantis (duomenys neskelbtini), pripažįstant, kad tokiu būdu ieškovams yra atlyginta atsakovo R. S. nusikalstamais veiksmais padaryta 60 820,20 Eur, t. y. po 30 410,10 Eur kiekvienam ieškovui, žala, bei išspręstas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas, ir Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. liepos 13 d. nutarties dalį, kuria šios Klaipėdos apygardos teismo 2021 m. balandžio 2 d. sprendimo dalys paliktos nepakeistos, taip pat išspręstas apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas, panaikino ir perdavė šią bylos dalį iš naujo nagrinėti Klaipėdos apygardos teismui. Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. liepos 13 d. nutarties dalį, kuria buvo palikta nepakeista pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis ex officio (pagal pareigas) pripažinti niekiniu ir negaliojančiu buto perleidimo sandorį, taip pat apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria atsakovui R. S. paskirta bauda už piktnaudžiavimą proceso teisėmis, kasacinis teismas paliko nepakeistas.

11. Klaipėdos apygardos teismas, iš naujo išnagrinėjęs grąžintą bylos dalį, 2023 m. kovo 3 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-251-460/2023 priteisė ieškovui V. G. solidariai iš atsakovų R. S. ir UAB „ICA Real Estate“ 37 951,81 Eur žalos atlyginimą, 9 487,95 Eur palūkanas ir 5 proc. dydžio procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo iki visiško sprendimo įvykdymo, priteisė ieškovui V. K. solidariai iš atsakovų R. S. ir UAB „ICA Real Estate“ 37 951,81 Eur žalos atlyginimą, 9 487,95 Eur palūkanas ir 5 proc. dydžio procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo iki visiško sprendimo įvykdymo, paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

12. Lietuvos apeliacinis teismas 2023 m. rugsėjo 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-474-881/2023 Klaipėdos apygardos teismo 2023 m. kovo 3 d. sprendimą pakeitė, nustatydamas, kad ieškinys tenkinamas iš dalies, (1) ieškovui V. G. solidariai iš atsakovų R. S. ir UAB „ICA Real Estate“ priteisiamas 34 823,91 Eur žalos atlyginimas, 8 705, 98 Eur palūkanos, 5 proc. dydžio procesinės palūkanos, o iš kiekvieno atsakovo – po 1 582,69 Eur bylinėjimosi išlaidų, (2) ieškovui V. K. solidariai iš atsakovų R. S. ir UAB „ICA Real Estate“ priteisiamas 34 823,91 Eur žalos atlyginimas, 8 705, 98 Eur palūkanos, 5 proc. dydžio procesinės palūkanos, o iš kiekvieno atsakovo po 1 582,69 Eur bylinėjimosi išlaidų.

13. Ieškovai V. G. ir V. K. kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydami taikyti restituciją – priteisti UAB „ICA Real Estate“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), nuosavybėn butą su rūsiu, unikalus numeris Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini).

Dėl skundžiamos nutarties teisėtumo

14. Pagal CPK 115 straipsnio 5 dalį teismo nutartis pašalinti procesinio dokumento trūkumus yra įteikiama tik šį dokumentą pateikusiam asmeniui. Ši nutartis atskiruoju skundu neskundžiama. Atskiruoju skundu gali būti skundžiama teismo nutartis, kuria procesinis dokumentas grąžintas dėl to, kad nepašalinti jo trūkumai. Tačiau pagal CPK 100 straipsnio 2 dalį numatyta, kad dėl teismo nutarčių, susijusių su žyminiu mokesčiu, asmenys, dėl kurių šios teismo nutartys yra priimtos, gali paduoti atskirąjį skundą. Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija, siekdama suvienodinti skirtingą praktiką dėl naujos redakcijos CPK 115 straipsnio 5 dalies aiškinimo ir taikymo, 2023 m. birželio 13 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e2-510-516/2023, išaiškino, kad teismų nutartys, kuriomis nustatomi procesinio dokumento trūkumai, remiantis CPK 115 straipsnio 5 dalimi, negali būti skundžiamos atskiruoju skundu, išskyrus tas nutartis, kurios yra susijusios su žyminio mokesčio mokėjimu. Teismų nutartys, kurios susijusios su žyminiu mokesčiu, gali būti apeliacijos objektu, todėl asmenys, dėl kurių šios nutartys yra priimtos, gali paduoti atskiruosius skundus. Tokią teisėjų kolegijos išvadą lėmė CPK 100 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas specialus teisinis reglamentavimas, kad dėl teismo nutarčių, susijusių su žyminiu mokesčiu, asmenys, dėl kurių šios teismo yra priimtos, gali paduoti atskirąjį skundą. Vadinasi, atskiruoju skundu gali būti skundžiamos tik tos pirmosios instancijos teismo nutartys, kuriomis yra nustatomas terminas procesinio dokumento trūkumams, susijusiems su žyminio mokesčio mokėjimu, pašalinti.

15. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad nutartis neskundžiama, tačiau pirmosios instancijos teismas, nepaisydamas to, kad nutartyje nurodė, jog nutartis neskundžiama, apeliantų atskirąjį skundą priėmė ir persiuntė jį nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Taigi, apeliantams nebuvo užkirstas kelias apskųsti teismo nutartį, kuria teismas ieškovams nustatė terminą sumokėti žyminį mokestį.

16. Iš apeliantų atskirojo skundo nustatyta, jog apeliantai nesutinka su pirmosios instancijos teismo nutarties dalimi, kuria apeliantams nustatytas terminas sumokėti žyminį mokestį už ieškinio reikalavimą. Tuo tarpu iš skundžiamos nutarties matyti, kad pirmosios instancijos teismas nustatė ne tik nesumokėto žyminio mokesčio trūkumą, tačiau nurodė pašalinti ir kitus procesinio dokumento trūkumus. Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgdamas į tai, kad teismų nutartys, kuriomis nustatomi procesinio dokumento trūkumai, remiantis CPK 115 straipsnio 5 dalimi, negali būti skundžiamos atskiruoju skundu, išskyrus tas nutartis, kurios yra susijusios su žyminio mokesčio mokėjimu, t. y. teismų nutartys, kurios susijusios su žyminiu mokesčiu, gali būti apeliacijos objektu, pasisakys tik tuo aspektu, ar pagrįstai pirmosios instancijos teismas įpareigojo ieškovus už ieškinį sumokėti žyminį mokestį.

17. Vienas iš svarbiausių civilinio proceso teisės principų yra teisminės gynybos prieinamumo principas, kuris reiškia, kad kiekvienam asmeniui, manančiam, jog yra pažeistos jo teisės, garantuojama ir prieinama teisminė gynyba. Vis dėlto konstitucinė asmens teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos, įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir CPK 5 straipsnio 1 dalyje, nėra absoliuti ir ji negali būti suprantama kaip galimybė kreiptis į teismą bet kokiu būdu ir (ar) bet kokia forma. Ši teisė turi būti įgyvendinama laikantis tam tikros tvarkos, kuri nustatyta specialiuosiuose įstatymuose. Viena iš tinkamo kreipimosi į teismą sąlygų yra žyminio mokesčio – įstatymo nustatytos pinigų sumos, kurią turi sumokėti asmuo už tam tikrus įstatyme numatytus teismo atliekamus procesinius veiksmus – sumokėjimas (CPK 80 straipsnis). Pažymėtina, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas žyminį mokestį, siekė kelių viešajam interesui svarbių tikslų: netiesiogiai užkirsti galimybę nepagrįstiems reikalavimams; padengti tam tikrą dalį valstybės išlaidų, skirtų teismams išlaikyti; skatinti šalis ieškoti taikių ginčų sprendimo būdų ir pan. Žyminio mokesčio institutu siekiama, kad teise kreiptis į teismą būtų naudojamasi atsakingai ir ja nepiktnaudžiaujant.

18. Pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad ieškovai prašo taikyti vienašalę restituciją natūra iš įsiteisėjusiu teismo sprendimu nuginčyto sandorio, ne nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo, nes iš ieškinio turinio ir pridėtų teismų sprendimų, darė išvadą, kad šis klausimas buvo spręstas, todėl sprendė, kad už tokį reikalavimą jie privalo sumokėti procesinio įstatymo nustatyto dydžio žyminį mokestį. Apeliantai nesutikdami su pirmosios instancijos teismo nutartimi dėl žyminio mokesčio sumokėjimo, nurodo, kad ieškiniu yra ginami asmenų, patyrusių turtinę žalą dėl nusikaltimo, materialiniai interesai, todėl pagal CPK 83 straipsnio 4 punktą ieškovai nuo žyminio mokesčio mokėjimo yra atleisti, o pareikštu ieškiniu ieškovai nuo gina savo kaip nusikaltimo aukų turtinės žalos atlyginimo interesą. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su atskirojo skundo argumentais.

19. CPK 83 straipsnyje nustatytos išimtys iš bendrosios taisyklės, kad už tam tikrus procesinius dokumentus mokamas įstatymo nustatyto dydžio žyminis mokestis. Vienas iš tokių atvejų yra numatytas CPK 83 straipsnio 1 dalies 4 punkte, pagal kurį nuo žyminio mokesčio atleidžiami ieškovai bylose dėl nusikalstama veika padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

20. Teismų praktikoje nurodoma, kad sprendžiant klausimą dėl atleidimo nuo žyminio mokesčio paminėtu pagrindu, nepakanka vien ieškinyje pareikštos nuomonės apie nusikalstamos veikos padarymą. Tokiu atveju ieškovas turi pateikti teismui įsiteisėjusi teismo nuosprendį, kuriuo būtu nustatyta, kad ieškovo atžvilgiu padaryta nusikalstama veika, arba įrodymus, kad yra nagrinėjama baudžiamoji byla ar bent jau atliekamas ikiteisminis tyrimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2224/2011; 2012-07-05 nutartis civilinėje byloje Nr. 2- 597/2012). Taigi ieškovo atleidimas nuo žyminio mokesčio už ieškinį sumokėjimo priklauso nuo to, ar baudžiamoji byla išnagrinėta, jei taip, tai koks šios baudžiamosios bylos rezultatas (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-902-196/2017).

21. Ieškovai kreipėsi į teismą dėl restitucijos taikymo prašydami priteisti UAB „ICA Real Estate“, nuosavybėn butą su rūsiu, unikalus numeris Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini), nurodydami, kad ieškovai pagal įsiteisėjusią Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. rugsėjo 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-474-881/2023 turi neabejotiną ir vykdytiną reikalavimo teisę į atsakovę dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo.

22. Kaip jau buvo minėta ankščiau Lietuvos apeliacinis teismas 2023 m. rugsėjo 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-474-881/2023 Klaipėdos apygardos teismo 2023 m. kovo 3 d. sprendimą pakeitė, nustatydamas, kad ieškinys tenkinamas iš dalies, (1) ieškovui V. G. solidariai iš atsakovų R. S. ir UAB „ICA Real Estate“ priteisiamas 34 823,91 Eur žalos atlyginimas, 8 705, 98 Eur palūkanos, 5 proc. dydžio procesinės palūkanos, o iš kiekvieno atsakovo – po 1 582,69 Eur bylinėjimosi išlaidų, (2) ieškovui V. K. solidariai iš atsakovų R. S. ir UAB „ICA Real Estate“ priteisiamas 34 823,91 Eur žalos atlyginimas, 8 705, 98 Eur palūkanos, 5 proc. dydžio procesinės palūkanos, o iš kiekvieno atsakovo po 1 582,69 Eur bylinėjimosi išlaidų.

23. Pažymėtina, kad ankstesnėse civilinėse bylose buvo sprendžiami klausimai susiję su žalos atlyginimu ieškovams, tačiau ieškovai negali įgyvendinti įsiteisėjusiu teismo sprendimu jau pripažintų turtinių teisių ir gauti savo reikalavimų patenkinimą vykdymo procese, nes ginčo turto grąžinimo jų skolininkei klausimas nebuvo nei sprendžiamas, nei išspręstas. Todėl ieškovai pareikštu ieškiniu gina savo kaip nusikaltimo aukų turtinės žalos atlyginimo interesą. Todėl šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovai turėtų mokėti žyminį mokestį.

24. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog CPK 83 straipsnio 1 dalies 4 punktas numato, jog bylose dėl nusikalstama veika padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo ieškovai yra atleidžiami nuo žyminio mokesčio. Šia proceso teisės norma siekiama neapmokestinti nagrinėjamų reikalavimų, kuriuos reiškia asmenys, galėję savo procesines teises įgyvendinti baudžiamojo proceso tvarka, kur žyminis mokestis nemokamas. Be to, valstybė suinteresuota, kad nuo nusikalstamų veiksmų nukentėję asmenys galėtų nevaržomai iš tokias neteisėtas veikas padariusio asmens (padariusių asmenų) reikalauti žalos atlyginimo (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2- 256-236/2015).

25. Kaip pagrįstai apeliantai teigia, kad įsiteisėjusiu sprendimu civilinėje byloje (Nr. e2-524-730/2021) bei nuosprendžiu baudžiamojoje byloje (Nr.1A-166-307/2018) nustatyta, jog ginčo butas buvo įgytas už ieškovų pinigines lėšas, kurias jie prarado dėl jų atžvilgiu padarytos nusikalstamos veikos. Šiuo atveju susiklostė faktinė situacija, kad ieškovai kreipėsi į teismą dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo įgyvendinimo, kadangi ankstesnėse civilinėse bylose ieškovų reikalavimas priteisti jiems nusikaltimu padarytą žalą pinigais buvo patenkintas, tačiau ieškovams priteisus žalą pinigine verte, nebuvo išspręstas restitucijos klausimas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovų reikalavimas dėl restitucijos taikymo susijęs su reikalavimu dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo įgyvendinimo, todėl šioje civilinėje byloje yra pagrindas atleisti ieškovus nuo žyminio mokesčio pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 4 punktą.

26. Kiti atskirojo skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ginčo klausimo sprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako. Kasacinės instancijos teismas yra išaiškinęs, kad įstatymo nustatyta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010, 2009 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009).

Dėl procesinės bylos baigties

27. Apibendrindamas aptartus motyvus apeliacinės instancijos teismas pripažįsta nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad apeliantai pagal įstatymą nėra atleisti nuo žyminio mokesčio mokėjimo už ieškinį. Todėl yra pagrindas konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias atleidimo nuo žyminio mokesčio pagrindus, bei nepagrįstai nusprendė, kad ieškovai už byloje pareikštą ieškinį turi sumokėti žyminį mokestį, dėl to šioje dalyje priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nutartį (CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teismas

nutaria:

panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo 2024 m. vasario 15 d. nutarties dalį, kuria ieškovams V. G. ir V. K. nustatytas terminas ieškinio trūkumams pašalinti ir jie įpareigoti sumokėti žyminį mokestį.