Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Mariaus Dobrovolskio, Kristinos Domarkienės, Jolantos Gailevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo S. V. ir atsakovo M. P. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2018 m. spalio 15 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo S. V. ieškinį atsakovams M. P. ir uždarajai akcinei bendrovei „Lėdis“ dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo išaiškinimai ir argumentai

Ieškovo S. V. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Atsakovo M. P. apeliacinis skundas netenkintinas.

13. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje.

14. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, tai, kad ieškovės ir atsakovės (apeliantės) atstovai dalyvavo nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, mano, jog nenustatyta būtinybė skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą.

15. Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo iš dalies tenkintas ieškovo ieškinys dėl žalos už dingusią įrangą ir įrankius priteisimo bei žalos dydžio nustatymo teisėtumo ir pagrįstumo.

Dėl ieškinio senaties

16. Apeliaciniu skundu atsakovas M. P. nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netaikė ieškinio jam senaties, kadangi ieškovas praleido sutrumpintą ieškinio senaties terminą daugiau nei dvejais metais. Taip pat teigia, jog ieškovas nenurodė jokių svarbių termino praleidimo priežasčių, todėl mano, jog šiuo atveju turėjo būti taikoma ieškinio senatis. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais atsakovo M. P. nurodytais apeliacinio skundo argumentais. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis), į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia ieškinio, tai kita civilinio teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista. Kita vertus, ieškinio senaties terminų nustatymas skatina nukentėjusią šalį imtis priemonių operatyviai ir tinkamai ginti savo pažeistas teises. Taigi ieškinio senaties institutas sumažina teisinio neapibrėžtumo neigiamą poveikį civilinei apyvartai, ieškinio senaties terminų nustatymas sudaro objektyvias prielaidas materialiajai tiesai byloje nustatyti; praėjus tam tikram laikui, faktinių aplinkybių išaiškinimas tampa sudėtingesnis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2012; 2017 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-20-248/2017).

18. Nagrinėjamu atveju, tiek ieškovas, tiek atsakovai pripažįsta, jog teisė į ieškinį atsirado 2013 m. vasario 25 d., kai ieškovas nuvykęs į patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), pamatė, kad dingo jo įranga, bei kreipėsi į Klaipėdos apskrities vyriausiąjį komisariatą su skundu dėl dingusios įrangos. Ginčo dėl šios dalies nėra, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, jog ieškinio senaties termino skaičiavimo pradžia laikytina 2013 m. vasario 25 d.

19. Įstatymas numato, jog ieškininės senaties termino eigą nutraukia ieškinio pareiškimas nustatyta tvarka (CK 1.130 straipsnio 1 dalis). Ieškinio senaties termino eigos nutraukimo pagrindai, nurodyti CK 1.130 straipsnio 1 ir 2 dalyse, – ieškinio pareiškimas įstatymų nustatyta tvarka ir skolininko atlikti veiksmai, liudijantys, kad jis pripažįsta prievolę. Ši nuostata aiškintina taip, kad ieškininės senaties termino eigą konkrečiam ieškovo reikalavimui nutraukia tik tinkamas teisės kreiptis į teismą su šiuo reikalavimu realizavimas. Byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad ieškovas 2013 m. lapkričio 28 d. ikiteisminiame tyrime Nr. 33-1-00386-13 pareiškė civilinį ieškinį dėl žalos atlyginimo atsakovui M. P.. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės rodo, kad ieškinio dėl žalos atlyginimo senaties terminas atsakovui M. P. nutrūko 2013 m. lapkričio 28 d. ieškovui pareiškus atsakovui ieškinį ikiteisminio tyrimo metu (CK 1.130 straipsnio 1 dalis).

20. Iš prie bylos pridėtos ikiteisminio tyrimo medžiagos Nr. 33-1-00386-13 matyti, jog Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokuroro K. V. 2017 m. spalio 26 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas Nr. 33-1-00386-13 nutrauktas, kadangi nepadaryta nusikalstama veika, numatyta BK 294 straipsnio 1 dalyje. Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Ž. Š. 2017 m. gruodžio 6 d. nutarimu ieškovo skundas dėl Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroro K. V. 2017 m. spalio 26 d. nutarimo netenkintas. Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. sausio 5 d. nutartimi ieškovo skundas dėl Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroro K. V. 2017 m. spalio 26 d. nutarimo ir Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Ž. Š. 2017 m. gruodžio 6 d. nutarimo netenkintas. Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. vasario 12 d. nutartimi Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. sausio 5 d. nutartis palikta galioti. Pagal CK 1.130 straipsnio 5 dalį, jeigu teismas palieka nenagrinėtą pareiškimą baudžiamojoje byloje, tai prieš ieškinio pareiškimą prasidėjęs ieškinio senaties terminas eina toliau nuo nuosprendžio, kuriuo pareiškimas paliktas nenagrinėtas, įsiteisėjimo dienos. Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatytas aplinkybes, konstatuoja, jog įsiteisėjus Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. vasario 12 d. nutarčiai, ieškinio senaties terminas atsinaujino ir ėjo iki 2018 m. gegužės 18 d., kai ieškovas pareiškė ieškinį šioje civilinėje byloje.

21. Įvertinusi nustatytas faktines aplinkybes, ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas bei formuojamą teismų praktiką, teisėjų kolegija konstatuoja, jog ieškinio senaties terminas atsakovui M. P. nepraleistas, kadangi ieškinio senaties terminas pradėtas skaičiuoti nuo 2013 m. vasario 25 d., nutrūko 2013 m. lapkričio 28 d. pareiškus ieškinį ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 33-1-00386-13 bei atsinaujino 2018 m. vasario 12 d. įsiteisėjus Klaipėdos apygardos teismo nutarčiai. Kadangi ieškinys šioje byloje pareikštas 2018 m. vasario 18 d., apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog nuo ieškinio senaties termino skaičiavimo pradžios iki ieškinio pareiškimo šioje byloje praėjo apie 12 mėnesių, todėl konstatuotina, jog CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas atsakovui M. P. nėra praleistas.

22. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas netaikydamas ieškinio senaties jam nustatė, jog Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. vasario 12 d. nutartimi buvo pripažintas svarbia ieškinio senaties termino praleidimo priežastimi, tačiau teisėjų kolegija šiuos apeliacinio skundo argumentus laiko nepagrįstais. Konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas įvertino tai, kad Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokuroro K. V. 2017 m. spalio 26 d. nutarimu nutraukus ikiteisminį tyrimą Nr. 33-1-00386-13 kartu buvo paliktas nenagrinėtas ir ieškovo 2013 m. lapkričio 28 d. pateiktas ieškinys atsakovui M. P.. Įsiteisėjus Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. vasario 12 d. nutarčiai, minėtas prokuroro nutarimas įsiteisėjo, todėl atsinaujino ieškinio senaties terminai. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. vasario 12 d. nutartis nėra laikoma svarbia ieškinio senaties termino praleidimo priežastimi, o šia nutartimi buvo nustatyta data, nuo kada atsinaujino ieškinio senaties termino skaičiavimas, todėl atsižvelgdama į tai, kas nustatyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog šie apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti.

23. Taip pat atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą ieškovas nurodė, jog veiksmai, kuriais nutraukiamas ieškinio senaties terminas kreditoriaus ir vieno iš bendraskolių santykiams, turi tokią pat reikšmę to kreditoriaus santykiams su kitais bendraskoliais. Mano, jog pareiškus ieškinį ikiteisminio tyrimo byloje atsakovui M. P., senaties terminas nutrūko ir atsakovei UAB „Lėdis“, kaip bendraskolei. Apeliacinės instancijos teismas šiuos atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus laiko nepagrįstais. Šios nutarties 18 punkte nustatyta, jog ieškinio senaties termino skaičiavimo pradžia – 2013 m. vasario 25 d. Sutrumpintas ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl žalos atlyginimo gali būti pateiktas per 3 metus nuo dienos, kada ieškovas sužinojo, ar turėjo sužinoti apie pažeistas jo teises (CK 1.125 straipsnio 8 dalis). Tai reiškia, jog šiuo atveju ieškovas ieškinį galėjo pareikšti iki 2016 m. vasario 25 d., tačiau ieškinys nagrinėjamoje byloje paduotas tik 2018 m. gegužės 18 d. Nagrinėjamu atveju sutiktina su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, jog ieškovas civilinį ieškinį dėl žalos atlyginimo ikiteisminio tyrimo metu atsakovui M. P. grindė jo galbūt padaryta nusikalstama veika, o nagrinėjamoje civilinėje byloje reikalavimas dėl žalos atlyginimo atsakovei UAB „Lėdis“ siejamas su netinkamu jos, kaip negyvenamųjų patalpų nuomotojos, pareigų vykdymu, t. y. dėl kitų pagrindų nei vyko ikiteisminis tyrimas Nr. 33-1-00386. Sutiktina ir su išvada, jog ieškovui, nepaisant vykstančio ikiteisminio tyrimo, nebuvo užkirstas kelias reikšti ieškinį atsakovei UAB „Lėdis“ dėl žalos atlyginimo CPK nustatyta tvarka, todėl yra pagrindas teigti, jog ieškovas praleido ieškinio senaties terminą atsakovei UAB „Lėdis“.

Dėl atsakovės UAB „Lėdis“ atsakomybės

24. Civilinė atsakomybė – tai turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius) (CK 6.245 straipsnio 1 dalis). Pagal atsiradimo pagrindus skiriamos dvi civilinės atsakomybės rūšys – sutartinė ir deliktinė (CK 6.245 straipsnio 2 dalis). CK XXII skyriaus, reglamentuojančio civilinę atsakomybę, normos apima tiek bendras abiem civilinės atsakomybės rūšims taikytinas normas, įtvirtintas CK XXII skyriaus pirmajame skirsnyje „Bendrosios nuostatos“ (CK 6.245–6.255 straipsniai), tiek ir specialiąsias normas, taikomas atskirai tik sutartinei atsakomybei (CK 6.256–6.262 straipsniai) ir tik deliktinei atsakomybei (CK 6.263–6.2901 straipsniai).

25. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti įstatyme įtvirtintas jos kilimo sąlygas: neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, kaltę (CK 6.246–6.249 straipsniai). Civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė ir atlieka kompensacinį vaidmenį. Civilinė atsakomybė atsiranda esant asmens, įpareigoto atlikti atitinkamus veiksmus ar nuo jų susilaikyti, neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, kaltei dėl šių neteisėtų veiksmų padarymo ar neveikimo, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp veiksmų ar neveikimo ir atsiradusios žalos. Civilinės atsakomybės rūšis – deliktinė atsakomybė – yra turtinė prievolė, atsirandanti dėl žalos, kuri nesusijusi su sutartiniais santykiais, išskyrus atvejus, kai įstatymai nustato, kad deliktinė atsakomybė atsiranda ir dėl žalos, susijusios su sutartiniais santykiais (CK 6.245 straipsnio 4 dalis). Deliktinė atsakomybė kyla iš asmens neteisėtais veiksmais (neveikimu) padaromos žalos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-221-219/2015 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

26. Byloje surinktais įrodymais nustatyta, jog 2011 m. balandžio 15 d. tarp atsakovės UAB „Lėdis“ ir UAB „Remegda“ buvo sudaryta negyvenamųjų patalpų nuomos sutartis Nr. 2011/04/14/Z, pagal kurią atsakovė įsipareigojo išnuomoti UAB „Remegda“ negyvenamąsias patalpas, esančias (duomenys neskelbtini). 2013 m. sausio 18 d. atsakovė UAB „Lėdis“ pateikė UAB „Remegda“ pranešimą, kuriame nurodė, kad nutraukia negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Nr. 2011/04/14/Z nuo 2013 m. vasario 28 d. 2013 m. vasario 1 d. tarp atsakovės UAB „Lėdis“ ir MB „Munakra“ sudaryta negyvenamųjų patalpų nuomos sutartis Nr. 2013/02/KL, pagal kurią atsakovė įsipareigojo išnuomoti MB „Munakra“ negyvenamąsias patalpas, esančias (duomenys neskelbtini). 2013 m. vasario 1 d. priėmimo–perdavimo aktu atsakovė UAB „Lėdis“ perdavė, o MB „Munakra“ vadovas atsakovas M. P. priėmė negyvenamąsias patalpas, esančias (duomenys neskelbtini). Taip pat nustatyta, jog ikiteisminio tyrimo metu kaip liudytojas apklaustas A. R., 2013 m. balandžio 3 d. apklausos metu nurodė, kad yra UAB „Remegda“ direktorius. Paaiškino, kad 2013 m. sausio mėn. pabaigoje, kai UAB „Remegda“ kraustėsi iš patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), į patalpas užėjo atsakovės UAB „Lėdis“ vadovas A. R. su asmeniu, kuris norėjo nuomotis šias patalpas, ir teiravosi, ar UAB „Remegda“ dar reikalingos patalpos. A. R. nurodė, kad patalpas galės atiduoti, kai UAB „Remegda“ iš jų išsikraustys. Nurodė, kad UAB „Remegda“ įranga iš patalpų buvo išvežta iki 2013 m. sausio 28 d., o patalpose liko tik ieškovo įranga. Apie tai, kad ieškovas gali pasiimti įrangą, jam turėjo pranešti UAB „Remegda“ serviso vadovas A. N.. Taip pat A. R. paaiškino, kad 2013 m. vasario mėnesio pirmą savaitę jam paskambino naujasis patalpų nuomininkas ir paklausė, ar jis negalėtų jam atiduoti patalpų rakto. Nurodė, kad jis su prašymu sutiko ir tą pačią dieną perdavė naujajam patalpų nuomininkui raktą ir signalizacijos kodą. Aplinkybę, jog UAB „Remegda“ 2013 m. vasario mėnesio pradžioje jam perdavė patalpų raktus, patvirtino ir ikiteisminio tyrimo metu apklaustas atsakovas M. P..

27. Apeliaciniu skundu ieškovas iš esmės teigia, jog žala atsirado dėl to, jog atsakovė UAB „Lėdis“ netinkamai vykdė UAB „Lėdis“ ir UAB „Remegda“ pasirašytą negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį. Mano, jog situacijos sudarymas, kai ginčo patalpa, esanti (duomenys neskelbtini), buvo išnuomota ir perduota naudotis dviem skirtingiems subjektams ir buvo tiesioginė priežastis, dėl ko ieškovui buvo padaryta žala. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais apeliacinio skundo argumentais. Kaip nustatyta šios nutarties 26 punkte, atsakovės UAB „Lėdis“ vadovas A. R. tik pačioje pradžioje supažindino UAB „Remegda“ atstovus su naujuoju nuomininku MB „Munakra“, tačiau vėliau naujojo nuomininko įsikėlimo į ginčo patalpas klausimus derino ne atsakovė UAB „Lėdis“, tačiau šiuos klausimus tarpusavyje derino UAB „Remegda“ su MB „Munakra“. Byloje nėra duomenų, jog atsakovė UAB „Lėdis“ būtų įpareigojusi perduoti ginčo patalpų raktus bei signalizacijos kodus naujajam nuomininkui anksčiau nei buvo susitarta, tačiau pati UAB „Remegda“ geranoriškai leido MB „Munakra“ įsikelti į ginčo patalpas anksčiau nei buvo susitarta. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės rodo, jog aplinkybės, kad ginčo patalpa, esanti (duomenys neskelbtini), buvo išnuomota ir perduota naudotis dviem skirtingiems subjektams, nebuvo kilusios žalos priežastimi, kadangi visi išsikėlimo ir įsikėlimo klausimai buvo derinami tarp buvusio ir naujojo nuomininkų, jie buvo nuomos teisinių santykių subjektais, tačiau nei buvusi nuomininkė UAB „Remegda“, nei naujoji skolininkė MB „Munakra“ viena kitai dėl to pretenzijų neturėjo. Esant nustatytoms ir aptartoms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, kad ieškovo apeliacinio skundo argumentai, jog atsakovė UAB „Lėdis“ netinkamai vykdė tarp UAB „Lėdis“ ir UAB „Remegda“ pasirašytą negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį ir dėl to kilo žala ieškovui, laikytini nepagrįstais.

28. Ieškovas apeliaciniu skundu taip pat teigia, jog UAB „Lėdis“ ir UAB „Remegda“ sudarytos negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties 3.1.2. punktu numatė, kad UAB „Lėdis“ įsipareigojo pasibaigus nuomos sutarčiai priimti iš nuomininko patalpas. Teigia, jog jeigu atsakovė būtų įvykdžiusi šią pareigą, būtų pastebėjusi, jog patalpose yra jai nepriklausančių daiktų, todėl būtų galėjusi užtikrinti ieškovo įrangos saugumą. Teisėjų kolegija šiuos apeliacinio skundo argumentus laiko nepagrįstais. Byloje surinktais įrodymais nustatyta, jog 2013 m. sausio 4 d. tarp R. P. IĮ ir ieškovo buvo sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis Nr. 2013-01/01, kuria ieškovas įsigijo įrangą: dažymo kamerą, sraigtinį kompresorių, elektrohidraulinį keltuvą, 4kW mobilią džiovinimo lempą ir 4 kaitinimo elementus, tampymo stendą už 40 000,00 Lt. Sutarties 2.3. punkte numatyta, kad įranga yra adresu (duomenys neskelbtini), UAB „Remegda“ patalpose. Ieškovas tiek ieškinyje, tiek 2013 m. vasario 25 d. skunde Klaipėdos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui nurodė, kad pirkimo– pardavimo sutarties sudarymo metu įranga naudojosi UAB „Remegda“, kuri paprašė ieškovo leisti šia įranga naudotis, iki įmonė pabaigs numatytus automobilių kėbulų tvarkymo darbus. Šias aplinkybes patvirtino ir kaip liudytojas apklaustas UAB „Remegda“ serviso vadovas A. N.. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadas, jog nagrinėjamu atveju labiau tikėtina, jog tarp ieškovo ir UAB „Remegda“ buvo susiklostę panaudos teisiniai santykiai. Byloje nustatyta, jog UAB „Remegda“ vadovas A. R. 2013 m. balandžio 3 d apklausos metu nurodė, jog apie tai, kad ieškovas gali pasiimti įrangą, jam turėjo pranešti UAB „Remegda“ serviso vadovas A. N., kuris šią savo pareigą įvykdė, kadangi tiek atsakovas M. P., tiek pats ieškovas nurodo, jog buvo atvykęs kelis kartus ir išsivežė dalį įrangos. Teisėjų kolegija pažymi, jog nei minėtos negyvenamųjų patalpų nuomos sutartys, nei įstatymas nenumato pareigos nuomotojui saugoti nei nuomininko, nei juo labiau trečiojo asmens turto, todėl apeliacinio skundo argumentai, kad atsakovė UAB „Lėdis“ pastebėjusi, jog patalpose yra jai nepriklausančių daiktų, būtų užtikrinusi ieškovo įrangos saugumą, yra nepagrįsti, todėl atmestini.

29. Atsakovės UAB „Lėdis“ kaltė taip pat įrodinėjama aplinkybėmis, jog A. R. 2013 m. vasario 23 d. nurodymą M. P. išnešti iš patalpų ieškovo daiktus ir sukrauti juos kieme patvirtina nagrinėjamoje byloje esanti ikiteisminio tyrimo Nr. 33-1-00386-13 medžiaga. Ieškovės teigimu, šias aplinkybes patvirtina tai, kad atsakovas M. P. 2013 m. birželio 3 d. papildomos apklausos metu duodamas paaiškinimus apie dingusius ieškovo daiktus paaiškino, jog A. R. davė nurodymą išnešti ieškovui priklausančią įrangą, bei nurodė konkrečią vietą kieme. Teigia, jog analogiškas aplinkybes ikiteisminio tyrimo metu patvirtino ir J. R., kuris ikiteisminio tyrimo metu buvo apklaustas kaip liudytojas. Pažymėtina, kad civiliniame procese išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo negu kad jo nebuvo. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į ginčo pobūdį ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Įvertindamas įrodymus teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais ir remdamasis logikos dėsniais, turi spręsti apie visų byloje surinktų faktinių duomenų (įrodymų) tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, pakankamumą įrodinėjimo dalyko faktams konstatuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. K. v. UAB „Vilties vaistinė“, bylos Nr. 3K-3-171/2008.). Be to, bendroji įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle (CPK 178 straipsnis) numato, kad įrodinėti privalo tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia (lot. – ei incumbit probatio, qui dicit non qui negat). Įvertinusi tiek atsakovo M. P. parodymus, tiek liudytojų J. R. ir A. R. nurodomas aplinkybes bei byloje surinktus rašytinius įrodymus, teisėjų kolegija daro išvadą, jog labiau tikėtina, kad ginčo įrangą atsakovas M. P. išnešė savo iniciatyva. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokią išvadą patvirtina aplinkybės, jog atsakovas M. P. ikiteisminio tyrimo Nr. 33-1-00386-13 metu buvo pripažintas įtariamuoju, o tai reiškia, kad duodamas minėtus parodymus atsakovas turėjo suinteresuotumą bylos baigtimi, todėl atsakovo duoti paaiškinimai vertintini kritiškai, juo labiau, kad liudytojas A. R. viso ikiteisminio tyrimo metu neigė davęs M. P. nurodymus šiuo klausimu. Nors atsakovo M. P. paaiškinimus ikiteisminio tyrimo metu patvirtino liudytojas J. R., tačiau teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, jog liudytojas (kaip pats nurodė 2013 m. birželio 17 d. apklausos metu) yra geras atsakovo M. P. pažįstamas, vos tik įkūrus MB „Munakra“, atsakovas M. P. priėmė liudytoją į darbą, todėl atsižvelgiant į visas aplinkybes, darytina išvada, jog liudytojo J. R. parodymai nepatikimi.

30. Dar daugiau, tiek iš atsakovo M. P. parodymų, tiek iš liudytojo J. R. paaiškinimų matyti, jog nuomojamose patalpose sumontuota įranga trukdė MB „Munakra“ kuo greičiau įsirengti nuomojamas patalpas, todėl darytina išvada, jog būtent atsakovas M. P., kaip MB „Munakra“ direktorius, turėjo didesnį suinteresuotumą kuo greičiau pašalinti ieškovo įrangą iš nuomojamų patalpų. Tačiau tokio suinteresuotumo liudytojas A. R. neturėjo, kadangi pagal minėtas nuomos sutartis UAB „Remegda“ buvo ginčo patalpų nuomininkė iki 2013 m. vasario 28 d. Teisėjų kolegijos vertinimu, nustatytos aplinkybės tik patvirtina, jog labiau tikėtina, kad ieškovo įranga buvo išvežta iš nuomojamų patalpų atsakovo M. P. iniciatyva.

31. Apibendrindama tai, kas nustatyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nepaisant to, kad ieškovas praleido ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl atsakovės UAB „Lėdis“ pareikšti, byloje nenustatyta aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima taikyti atsakovei UAB „Lėdis“ civilinę atsakomybę, todėl dėl šios dalies sutiktina su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, jog atsakovė UAB „Lėdis“ ieškovo atžvilgiu neatliko neteisėtų veiksmų, todėl ieškovo reikalavimas dėl žalos atlyginimo atsakovei UAB „Lėdis“ atmestinas kaip nepagrįstas.

Dėl atsakovo M. P. atsakomybės

32. Apeliaciniu skundu atsakovas M. P. nurodo, jog nagrinėjamu atveju yra atliktas išsamus ikiteisminis tyrimas, surinkti ir ištirti įrodymai, apklausti liudytojai ir baudžiamoji byla atsakovui M. P. nutraukta, nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtarimą, kad padaryta nusikalstama veika. Mano, jog nėra priežastinio ryšio tarp atsakovo veiksmų ir ieškovo patirtos žalos. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais apeliacinio skundo argumentais. Vertinant įrodinėjimo taisykles civiliniame bei baudžiamajame procese būtina akcentuoti tai, jog veiksmai baudžiamojoje byloje tiriami ir vertinami baudžiamojo proceso ir baudžiamųjų įstatymų taikymo aspektu. To paties asmens veiksmai civilinėje byloje vertinami pagal civilinio proceso ir civilinių įstatymų reikalavimus. Įrodinėjimo dalykai baudžiamojoje ir civilinėje bylose paprastai yra skirtingi. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad civilinės atsakomybės taikymo atveju teisėsaugos institucijų veiksmų teisėtumo vertinimas nėra tapatus tų pačių veiksmų vertinimui baudžiamosios procesinės ar administracinės teisės požiūriu, o išteisinamojo nuosprendžio priėmimas ar baudžiamosios bylos nutraukimas savaime nėra pagrindas preziumuoti, kad baudžiamosios bylos iškėlimas ir visi su baudžiamuoju persekiojimu susiję procesiniai veiksmai buvo neteisėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. gegužės 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. S. v. Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnyba, bylos Nr. 3K-7-381/2003; 2006 m. birželio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Naujapilė“ v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-7-183/2006; 2012 m. spalio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. M. v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-414/2012 kt.). Pažymėtina, kad iš esmės analogiškos pozicijos laikomasi ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje, kurioje yra konstatuota, jog tai, kad asmuo galiausiai išteisintas, savaime nereiškia, kad jo baudžiamasis persekiojimas buvo neteisėtas ar kitaip „sukompromituotas“ (e. g. Lavrechov v. the Czech Republic, no. 57404/08, judgment of 20 June 2013). Teisėjų kolegija konstatuoja, jog minėta kasacinio teismo bei EŽTT praktika suponuoja, jog ikiteisminio tyrimo metu padarytos išvados, jog nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, nereiškia, jog atsakovui M. P. negali būti taikoma civilinė atsakomybė.

33. Atsakovas M. P. taip pat nurodė, jog ieškovas kelis kartus asmeniškai buvo atvykęs į patalpas išsivežti įrangos, tačiau dalį įrangos ieškovas paliko, todėl tarp jų kilo ginčas, kurio metu ieškovas žadėjo atsakovui išsivežti likusią įrangą iki 2013 m. vasario 15 d. Teigia, jog po sutartos datos ieškovas neprašė atsakovo M. P. imtis priemonių ieškovo įrangai apsaugoti. Šios nutarties 26 bei 30 punktuose nustatyta, jog UAB „Remegda“ sudariusi nuomos sutartį su atsakove UAB „Lėdis“. Šis sutartis nutraukta nuo 2013 m. vasario 28 d., o tai reiškia, jog UAB „Remegda“ ginčo patalpomis galėjo naudotis iki 2013 m. vasario 28 d. Kadangi ieškovas ginčo įrangą buvo perleidęs panaudos teise naudotis UAB „Remegda“, todėl darytina išvada, jog ieškovas turėjo pareigą savo įrangą išsivežti iki 2013 m. vasario 28 d. Pažymėtina, jog be atsakovo M. P. paaiškinimų, byloje daugiau nėra kitų įrodymų, jog ieškovas su atsakovu M. P. ar kitu asmeniu būtų susitarę dėl kitos ieškovui priklausančios įrangos išvežimo, todėl apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog šie apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti.

34. Atsakovas M. P. įrodinėdamas, jog tarp jo veiksmų ir kilusios žalos nėra priežastinio ryšio, nurodė, jog ieškovo visą įrangą ir įrankius išnešė ir sudėjo atsakovės UAB „Lėdis“ vadovo A. R. nurodymu, todėl mano, jog jis negalėjo suprasti, kad dėl jo veiksmų kils grėsmė ieškovo turtui. Apeliacinės instancijos teismas šiuos argumentus laiko nepagrįstais. Šios nutarties 29 ir 30 punktuose išsamiai pasisakyta dėl aplinkybių, susijusių su ieškovo įrangos ir įrankių išnešimu iš nuomojamų pajamų, bei konstatuota, jog šie veiksmai, t. y. ieškovo įrangos išnešimas ir palikimas kiemo teritorijoje, buvo atliktas atsakovo M. P. iniciatyva, todėl teisėjų kolegija nesikartodama papildomai dėl to nepasisako, tačiau šiuo atveju pasisakytina dėl aplinkybių, ar atsakovas M. P. galėjo suprasti, kad dėl jo veiksmų gali kilti grėsmė ieškovo turto saugumui. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog asmeniui civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose arba sutartyje nustatytos pareigos, atlikus veiksmus, kuriuos įstatymas arba sutartis draudžia, arba pažeidus bendro pobūdžio taisyklę elgtis atidžiai ir rūpestingai. Veiksmų neteisėtumas reiškia asmeniui nustatytos teisinės pareigos pažeidimą. Teisinė pareiga gali būti konkreti arba bendro pobūdžio, kiekvienas asmuo turi elgtis sąžiningai. Tai bendro pobūdžio pareiga, ji reikalauja elgtis atidžiai ir rūpestingai, nedaryti žalos, teisėti veiksmai pasireiškia neteisėtu veikimu, kai asmuo veikia aktyviai, arba neveikimu, kai asmuo ja naudojasi pasyviai. Civilinė atsakomybė atsiranda, kai egzistuojant tam tikrai teisinei pareigai įpareigotas asmuo jos nevykdo arba vykdo netinkamai ir taip padaro žalą kitam asmeniui. Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog atsakovas M. P. kartu su liudytojo J. R. ir dar kelių asmenų pagalba 2013 m. vasario 23 d. išmontavo ir išvežę į bendrą kiemą paliko ieškovui priklausančią įrangą ir įrankius. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokios aplinkybės leidžia pagrįstai teigti, jog vertingų daiktų palikimas bendrame kieme gali sukelti grėsmę tokių daiktų saugumui. Laikytina, jog tokie atsakovo M. P. veiksmai neatitinka rūpestingo ir sąžiningo žmogaus elgesio standartų, todėl yra pagrindas teigti, jog tarp atsakovo M. P. veiksmų ir kilusios žalos yra tiesioginis priežastinis ryšys.

35. Nors atsakovas M. P. ikiteisminio tyrimo metu vykusios apklausos metu nurodė, jog UAB „Lėdis“ vadovas A. R. jį patikino, jog kiemo vartai yra rakinami, o teritoriją stebi vaizdo kameros, tačiau šioje byloje nėra nustatytų aplinkybių, jog dėl ieškovo įrangos išnešimo į kiemą atsakovas M. P. apskritai bendravo su atsakovės UAB „Lėdis“ vadovu A. R.. Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog negyvenamųjų patalpų nuomos sutartis tarp UAB „Lėdis“ ir MB „Munakra“ buvo sudaryta 2013 m. vasario 1 d. Taip pat nustatyta, kad atsakovas M. P. pradėjo nuomojamų patalpų pritaikymo darbus pirmąją 2013 metų vasario mėnesio savaitę, o ginčo įranga buvo išardyta ir išvežta iš nuomojamų patalpų 2013 m. vasario 23 d. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės suponuoja išvadą, kad atsakovas naudodamasis nuomojamomis patalpomis daugiau nei dvi savaites, galėjo ir turėjo suprasti, jog bendras kiemas nėra rakinamas ir ten palikti vertingi daiktai gali dingti, todėl apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad atsakovas M. P. nepagrįstai teigia, jog jis nesuprato, jog dėl jo veiksmų gali kilti grėsmė ieškovui priklausančiai įrangai. Dar daugiau, atsakovas M. P. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, jog įrangą jis išnešė 2013 m. vasario 23 d. Teisėjų kolegija patikrinusi 2013 metų kalendorių nustatė, kad vasario 23 d. buvo šeštadienis, tai savo apklausoje patvirtino ir atsakovas M. P.. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas atvykęs į nuomojamas patalpas šeštadienį, t. y. nedarbo dieną, turėjo pastebėti, jog vartai į teritoriją nėra rakinami, todėl turėjo ir galėjo suprasti, jog ieškovui priklausančios vertingos įrangos išnešimas į nesaugomą kiemą gali sukelti grėsmę ieškovo turto saugumui, todėl apibendrindama tai, kas nustatyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog atsakovas M. P. nesilaikė rūpestingo ir sąžiningo asmens elgesio standartų, todėl jam kyla civilinė atsakomybė.

Dėl ieškovo S. V. nerūpestingumo

36. Tam, kad būtų nustatyta, ar asmuo tinkamai įgyvendino rūpestingumo pareigą, yra taikomas protingo žmogaus standartas, t. y. ar asmens veiksmai konkrečioje situacijoje atitiko protingo asmens bonus pater familias elgesio adekvačioje situacijoje etaloną.

37. Nagrinėjamu atveju ieškovas teigia, jog UAB „Remegda“ nuomojamomis patalpomis, kuriose buvo sumontuota ieškovo įranga, turėjo teisę naudotis iki 2013 m. vasario 28 d., todėl mano, jog niekas neturėjo teisės iki šios datos iš patalpos išnešti paliktų daiktų. Ieškovo vertinimu, jis savo pareigą išsivežti daiktus iki 2013 m. vasario 28 d. vykdė tinkamai, kadangi įrangą pradėjo demontuoti dar gerokai iki nurodyto termino. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su šiais ieškovo apeliacinio skundo argumentais. Remiantis bylos duomenimis, nustatyta, jog tarp ieškovo ir UAB „Remegda“ žodinio susitarimo pagrindu buvo susiklostę panaudos teisiniai santykiai, pagal kuriuos ieškovas neatlygintinai perdavė UAB „Remegda“ naudotis 2013 m. sausio 4 d. pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. 2013-01/01 jo įsigytą įrangą. Atsakovė UAB „Lėdis“ 2013 m. sausio 18 d. pranešimu informavo UAB „Remegda“, kad 2011 m. balandžio 15 d. negyvenamųjų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), nuomos sutartis nutraukiama nuo 2013 m. vasario 28 d.. Savo ruožtu UAB „Remegda“ serviso vadovas informavo ieškovą S. V., jog jis gali pasiimti ir išsivežti savo įrangą. Nuo išsikėlimo UAB „Remegda“ patalpomis leido naudotis MB „Munakra“, perdavė jai patalpų raktus ir signalizacijos kodą. Apeliacinės instancijos teismas, esant nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms daro išvadą, kad šiuo atveju nėra pagrindo teigti, jog ieškovas elgėsi neapdairiai, todėl yra iš dalies atsakingas dėl kilusių pasekmių, t. y. atsiradusios žalos. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje susiklosčiusios aplinkybės ieškovui leido pagrįstai tikėtis, jog jis savo įrangą gali demontuoti ir išsivežti iki 2013 m. vasario 28 d., kadangi toks terminas buvo numatytas UAB „Remegdai“, kuri panaudos teise naudojosi ieškovo patikėta įranga. Laikytina, jog aplinkybės, kad UAB „Remegda“ iš nuomojamų patalpų išsikėlė anksčiau nei numatė sutartis, negali būti laikoma pagrindu, kad ieškovas taip pat privalėjo išsivežti savo įrangą anksčiau nei baigėsi galioti UAB „Remegda“ nuomos sutartis. Be to, byloje nėra objektyvių duomenų, jog ieškovas buvo įspėtas apie tai, jog jam neišsivežus įrangos iš nuomojamų patalų iki 2013 m. vasario 23 d., ši įranga bus demontuota ir palikta bendrame kieme.

38. Dar daugiau, teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, jog tai, kad ieškovas žinodamas, jog nuo 2013 m. sausio mėn. pabaigos UAB „Remegda“ nebesinaudoja patalpomis, nesikreipė į UAB „Remegda“ su prašymu užtikrinti jo įrangos saugumą bei nesiėmė priemonių savo įrangai išgabenti. Iš byloje esančių ieškovo bei atsakovo M. P. paaiškinimų matyti, jog ieškovas savo įrangos demontavimą ir išvežimą iš nuomojamų patalpų pradėjo gerokai anksčiau nei nustatytas terminas. Be to, ieškovas įrangos demontavimo darbus atlikinėjo per kelis kartus. Šios aplinkybės rodo, jog ieškovas buvo suinteresuotas išsivežti jam priklausančią įrangą bei dėl to atliko aktyvius veiksmus. Taip pat, teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybės, jog ieškovas 2013 m. vasario 25 d. atvyko į nuomojamas patalpas demontuoti likusios įrangos dalies, rodo, kad jis turėjo galimybę spėti demontuoti ir išsivežti visą savo įrangą iš nuomojamų patalpų iki 2013 m. vasario 28 d., kuri buvo kaip galutinis terminas, iki kada ieškovas šiuos savo veiksmus turėjo atlikti. Esant nustatytoms aplinkybėms darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog tai, kad ieškovas nesudarė rašytinio susitarimo su MB „Munakra“ dėl savo įrangos saugojimo bei nesusitarė dėl įrangos išvežimo termino, elgėsi neapdairiai ir neatsakingai, dėl to padidėjo jo įrangos praradimo rizika.

Dėl žalos už įrankių vežimėlį atlyginimo

39. Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl ieškinio reikalavimo dėl žalos už įrankių vežimėlį atlyginimo, konstatavo, jog nors atsakovas M. P. ir J. R. apklausų ikiteisminio tyrimo metu patvirtino, kad 2013 m. vasario 23 d. kartu su kita ieškovo įranga iš patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), į kiemą išnešė įrankių vežimėlį, tačiau ieškovas nepateikė duomenų, patvirtinančių minėto vežimėlio vertę, todėl darė išvadą, jog nėra pagrindo konstatuoti, kad ieškovas dėl įrankių vežimėlio praradimo patyrė 434,43 Eur žalą. Ieškovas nesutikdamas su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis nurodė, kad abejonių dėl įrankių vežimėlio buvimo nėra, o dingusį įrankių vežimėlį ieškovas vertina 434,43 Eur suma, tačiau negalėjo pateikti šių įrankių įsigijimo vertę patvirtinančių įrodymų, kadangi tokių ieškovas paprasčiausiai nebeturi. Nurodė, kad nagrinėjamu atveju teismas visiškai nevertino įrankių vežimėlio vertės, o šį reikalavimą paprasčiausiai atmetė, nors byloje nėra ginčo dėl vežimėlio buvimo fakto.

40. Apeliacinės instancijos teismas šiuo atveju sutinka su ieškovo pozicija, jog pirmosios instancijos teismas privalėjo nustatyti įrankių vežimėlio vertę. Dėl žalos dydžio nustatymo, įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo LR CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Žala, padaryta asmens turtui, nesant įstatymo išimčių, turi būti atlyginama laikantis visiško nuostolių atlyginimo restitutio in integrum principo (CK 6.251 straipsnis), kurio esmė ta, kad žalos atlyginimu turi būti siekiama ją patyrusį asmenį grąžinti į iki pažeidimo buvusią padėtį. Tai reiškia, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismas turi nustatyti tikrąjį žalos dydį, nes kai priteisiamas mažesnis už tikruosius nuostolius žalos atlyginimas, lieka iš dalies neapgintos nukentėjusio asmens teisės, kai priteisiamas žalos atlyginimas viršija tikruosius nuostolius, nukentėjęs asmuo nepagrįstai praturtėja skolininko sąskaita. Žalos dydis gali būti įrodinėjamas visais įstatymo reikalavimus atitinkančiais įrodymais (turto vertintojo pažymomis, sąmatomis, liudytojų parodymais ir kt.), laikantis bendrųjų įrodinėjimo civiliniame procese taisyklių.

41. Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog ieškovas teikdamas reikalavimą dėl žalos atlyginimo nurodė, jog įrankių vežimėlį vertina 434,43 Eur suma. Iš atsakovo M. P. ikiteisminio tyrimo metu duotų paaiškinimų matyti, jog atsakovas patvirtino aplinkybes, kad tarp iš nuomojamų patalpų išneštos įrangos buvo ieškovo nurodomas įrankių vežimėlis, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, ginčo dėl šios dalies nėra, o ieškovo patirta žala dėl šio įrankių vežimėlio praradimo turi būti atlyginta. Nors byloje nėra objektyvių duomenų apie minėto įrankių vežimėlio tikrąją vertę, tačiau teisėjų kolegija vertina tai, jog atsakovas M. P. matė ieškovui priklausantį vežimėlį, jį išnešė iš nuomojamų patalpų, todėl nesutikdamas su ieškovės prašoma suma turėjo teisę teikti paaiškinimus, jog šis įrankių vežimėlis prašomos sumos nevertas, tačiau išanalizavus tiek ikiteisminio tyrimo medžiagą, tiek šioje civilinėje byloje surinktus įrodymus nustatyta, jog atsakovas M. P. ieškovui priklausiusio įrankių vežimėlio vertės neginčijo nei savo procesiniuose dokumentuose, nei vykusiuose teismo posėdžiuose, todėl apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad ieškovas teikdamas reikalavimą priteisti žalos atlyginimą už dingusį įrankių vežimėlį, jį tinkamai įvertino, todėl ieškovo patirtos žalos atlyginimas priteistinas iš atsakovo M. P..

42. Įvertinusi kitus apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, jog kiti skundo argumentai teisinės reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui neturi, todėl pažymėtina, jog teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.).

43. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl atsakovo civilinės atsakomybės bei ieškovo kaltės dėl atsiradusių nuostolių neteisėtas ir nepagrįstas, todėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2018 m. spalio 15 d. sprendimas keistinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

44. Jeigu apeliacinės instancijos teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

45. Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog ieškovas pateikdamas ieškinį prašė priteisti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas bei pateikė 2018 m. gegužės 17 d. kvitą, pagal kurį, už ieškinio pateikimą sumokėjo 308,60 Eur žyminio mokesčio. Kadangi ieškovo reikalavimas atsakovei UAB „Lėdis“ netenkintas, tačiau visi reikalavimai tenkinti atsakovui M. P., todėl iš atsakovo M. P. ieškovui S. V. priteistina 308,60 Eur žyminio mokesčio.

46. Taip pat byloje buvo gautas atsakovės UAB „Lėdis“ prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Kartu su prašymu buvo pateikti šie atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas patvirtinantys įrodymai, t. y. 2018 m. rugsėjo 20 d. PVM sąskaita faktūra, serija RM Nr. 0597, kurioje nurodyta, jog už procesinių dokumentų parengimą ir atstovavimą civilinėje byloje mokėtina suma sudaro 605 Eur. Taip pat pateiktas 2018 m. rugsėjo 21 d. mokėjimo nurodymas, kuriuo atsakovė sumokėjo advokatui 605 Eur sumą. Teisėjų kolegija atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 bei Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) nustatytus rekomenduojamus civilinėse bylose priteistino užmokesčio dydžius (nuo 2015 m. kovo 20 d. galiojanti jų redakcija), konstatuoja, kad ieškovės prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų suma neviršija Rekomendacijose nustatytų maksimalių dydžių, todėl yra pagrindas šią sumą priteisti. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog atsižvelgiant į tai, jog ieškovės reikalavimas atsakovei UAB „Lėdis“ buvo netenkintas, todėl atsakovės UAB „Lėdis“ patirtos 605 Eur bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš ieškovo S. V. (CPK 93 straipsnis, 98 straipsnio 2 dalis, 302 straipsnis).

47. Pagal 2014 m. rugsėjo 23 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro įsakymą Nr. 1R-298/1K-290 „Dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymo Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ pakeitimo“, minimali valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma yra 3,00 Eur. Nustatyta, kad byloje patirta 16,26 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Šios išlaidos susidarė dėl visų byloje dalyvavusių asmenų, todėl iš kiekvieno byloje dalyvaujančio asmens turėtų būti priteista po 1/3 šių išlaidų, t. y. po 5,42 Eur. Atsakovei UAB „Lėdis“ pareikšti reikalavimai yra atmesti, todėl nėra teisinio pagrindo šių išlaidų dalies priteisti iš UAB „Lėdis“. Šios išlaidos valstybei priteistinos iš ieškovo. M. P. ieškovo pareikšti reikalavimai patenkinti visiškai, todėl iš M. P. valstybei priteistina 10,84 Eur (5,42 + 5,42) (CPK 92, 96 straipsniai).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

48. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

49. Nustatyta, jog ieškovas pateikdamas apeliacinį skundą prašė priteisti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas bei pateikė 2018 m. lapkričio 14 d. kvitą, kuriuo už apeliacinio skundo pateikimą sumokėjo 140,60 Eur žyminio mokesčio. Kadangi ieškovo reikalavimas atsakovei UAB „Lėdis“ netenkintas, tačiau visi reikalavimai tenkinti atsakovui M. P., todėl iš atsakovo M. P. ieškovui S. V. priteistina 140,60 Eur žyminio mokesčio apeliacinės instancijos teisme.

50. Byloje buvo gautas atsakovės UAB „Lėdis“ atsiliepimas į ieškovo apeliacinį skundą. Kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą buvo pateikti šie atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas patvirtinantys įrodymai, t. y. 2018 m. gruodžio 3 d. PVM sąskaita faktūra, serija RM Nr. 0609, kurioje nurodyta, jog už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą mokėtina suma sudaro 363 Eur. Taip pat pateiktas 2018 m. gruodžio 3 d. mokėjimo nurodymas, kuriuo atsakovė sumokėjo advokatui 363 Eur sumą. Teisėjų kolegija atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 bei Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) nustatytus rekomenduojamus civilinėse bylose priteistino užmokesčio dydžius (nuo 2015 m. kovo 20 d. galiojanti jų redakcija), konstatuoja, kad atsakovės prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų suma neviršija Rekomendacijose nustatytų maksimalių dydžių, todėl yra pagrindas šią sumą priteisti. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog atsižvelgiant į tai, jog ieškovės reikalavimas atsakovei UAB „Lėdis“ buvo netenkintas, todėl atsakovės UAB „Lėdis“ patirtos 363 Eur bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme priteistinos iš ieškovo S. V. (CPK 93 straipsnis, 98 straipsnio 2 dalis, 302 straipsnis).

51. Ieškovės apeliacinį skundą dėl atsakovo M. P. tenkinus visiškai, o atsakovo M. P. apeliacinį skundą atmetus, jo turėtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

atsakovo M. P. apeliacinio skundo netenkinti, o ieškovo S. V. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2018 m. spalio 15 d. sprendimą pakeisti.

Padidinti iš atsakovo M. P. priteisto turtinės žalos atlyginimo dydį – priteisti iš atsakovo M. P. 12 019,23 Eur turtinės žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 12 019,23 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2018 m. gegužės 21 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo M. P. ieškovui S. V. 308,60 Eur žyminio mokesčio už ieškinio pateikimą.

Priteisti iš ieškovo S. V. atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Lėdis“ 605 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme.

Priteisti iš ieškovo S. V. 5,42 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, į valstybės biudžetą.

Priteisti iš atsakovo M. P. 10,84 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, į valstybės biudžetą.

Priteisti iš atsakovo M. P. ieškovui S. V. 140,60 Eur žyminio mokesčio už apeliacinio skundo pateikimą.

Priteisti iš ieškovo S. V. atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Lėdis“ 363 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.