- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-07-11
- Bylos Nr.
- e2S-728-889/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 2-06-3-03306-2024-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Milda Skersienė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“
- Atsakovas
- „(duomenys neskelbtini)“
- Kategorijos
- 3.1.2.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 3.3.2.6.3Pirmosios instancijos teismo nutartį panaikinti ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo
- 3.3.2.7Apeliacinės instancijos teismo nutartis dėl atskirojo skundo
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Milda Skersienė
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2024 m. gegužės 29 d. nutarties, kuria išspęstas ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ ieškinio atsakovei „(duomenys neskelbtini)“ dėl skolos, delspinigių priteisimo ir žalos atlyginimo priėmimo klausimas.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Klaipėdos apylinkės teisme gautas ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „(duomenys neskelbtini)“ ieškinys atsakovei „(duomenys neskelbtini)“ dėl skolos, delspinigių priteisimo ir žalos atlyginimo.
Šalies argumentai
2. Ieškinyje ieškovė nurodė, kad tarp ieškovės UAB „(duomenys neskelbtini)” ir atsakovės (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) buvo sudaryta prekių pirkimo–pardavimo sutartis (toliau – Sutartis) dėl buitinės technikos pirkimo–pardavimo. Atsakovė nevykdė savo Sutartimi prisiimto įsipareigojimo atsiskaityti už prekes tinkamai / laiku, todėl susidarė atsakovės skola ieškovei. Ieškovė pažymėjo, kad dėl neteisėtų atsakovės veiksmų ir netinkamo prievolių vykdymo ji patyrė nuostolių. Atsakovė nei skolos, nei nuostolių ieškovei geranoriškai neatlygino, todėl ieškovė kreipėsi į teismą dėl jos pažeistų subjektinių teisių gynimo. Ieškovė nurodė, kad byla teisminga Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmams, nes šalių tarpusavio sutartyje padaryta rašymo apsirikimo klaida. Sutartyje nurodyta, kad ginčai sprendžiami pirkėjos gyvenamosios vietos (buveinės) Lietuvos Respublikoje teisme pagal tuo metu galiojančius Lietuvos Respublikos teisės aktus, tačiau, anot ieškovės, šalių valia buvo sutarti, kad ginčai sprendžiami pardavėjos gyvenamosios vietos (buveinės) Lietuvos Respublikoje teisme pagal tuo metu galiojančius Lietuvos Respublikos teisės aktus. Ieškovė papilomai nurodė, kad atsakovė yra registruota Nyderlandų Karalystėje, o ne Lietuvos Respublikoje, Lietuvoje neturi ir niekada neturėjo nei buveinės, nei jokių padalinių. Šalys sulygo, kad visi ginčai, susiję su sutarties vykdymu, bus sprendžiami remiantis Lietuvos Respublikos norminių teisės aktų reikalavimais. Jei šalys būtų pageidavusios ginčo sprendimo atsakovės buvimo vietos teisme, ginčas būtų sprendžiamas pagal Nyderlandų Karalystėje galiojantį teisinį reglamentavimą. Ginčas bet kokiu atveju būtų teismingas tai šaliai, kurioje atsakovė yra registruota, todėl šalims nereikėjo susitarti dėl to, kad ieškinys turėtų būti reiškiamas Nyderlandų Karalystėje.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
3. Klaipėdos apylinkės teismas 2024 m. gegužės 29 d. nutartimi atsisakė priimti ieškovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ ieškinį atsakovei (duomenys neskelbtini) dėl skolos, delspinigių priteisimo ir žalos atlyginimo ir jį kartu su priedais grąžino jį pateikusiam asmeniui. Teismas pasiūlė ieškovei su ieškiniu kreiptis į Nyderlandų Karalystės kompetentingą teismą.
4. Teismas nurodė, kad ieškovė nepateikė jokių duomenų, jog tarp šalių buvo sudarytas (duomenys neskelbtini) pirkimo–pardavimo sutarties pakeitimas dėl klaidos ištaisymo. Taip pat ieškovė nepateikė duomenų, kad ikiteisminio ginčo sprendimo metu šalys sutarė, jog sutartyje padaryta klaida dėl ginčų sprendimo vietos ir abi pripažino, jog tarp jų kilęs ginčas bus sprendžiamas teisme pagal pardavėjo buveinę.
5. Teismas akcentavo, kad CPK 6.223 straipsnyje nurodyta, jog sutartis gali būti pakeista šalių susitarimu, todėl viena iš sutarčių šalių negali keisti sutarties sąlygų vienašališkai, nesant kitos šalies sutikimui, o pastebėjusi, jog yra klaida, turi kreiptis į priešingą šalį ir šią klaidą ištaisyti bendru sutarimu.
6. Teismas pažymėjo, kad, vadovaujantis Europos Parlamento ir Tarybos reglamento Nr. 1215/2012 „Dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo“ 7 straipsnio 1 punkto a papunkčiu, byla teisminga Nyderlandų Karalystės teismams, nes iš ieškinio ir priedų turinio nustatyta, kad sutarties prievolės (prekių perdavimas) yra vykdomos atsakovės buveinėje, kuri yra Nyderlandų Karalystėje.
7. Teismas, atsižvelgęs į nurodytą teisinį reglamentavimą, į tai, kad nėra šalių susitarimo, jog ginčai sprendžiami pagal pardavėjos buveinę Klaipėdoje, konstatavo, kad ieškinys pateiktas pažeidžiant sutartyje numatytą teismingumą bei tarptautinės teisės normas dėl jurisdikcijos.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
8. Atskirajame skunde ieškovė (toliau – apeliantė) prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo 2024 m. gegužės 29 d. nutartį ir ieškinio priėmimo klausimą perduoti spręsti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Atskirojo skundo argumentai:
8.1. Ieškovė pažymi, kad teismas turi prievolę aiškintis tikrąją šalių valią bei ketinimus, pasitelkiant subjektyvų, o esant reikalui – ir objektyvų sutarčių aiškinimo metodus, kai atitinkamo sandorio šalių susitarimas dėl sutartinio teismingumo nėra aiškus.
8.2. Teismas negalėjo atsisakyti priimti ieškinio, jis privalėjo jį priimti ir sudaryti atsakovei galimybę pasisakyti dėl susitarimo dėl teismingumo, įtvirtinto Sutarties 10.3 punkte, esmės. To nepadaręs, teismas nepagrįstai neišsiaiškino atsakovės pozicijos ir nenustatė šalių subjektyvios valios dėl ginčų sprendimo tvarkos.
8.3. Akcentuojama, kad atsakovė savo buveinės Lietuvos Respublikoje niekada neturėjo (nebuvo įregistravusi) ir neturi. Apeliantės nuomone, akivaizdu, jog Sutarties 10.3 punkte neabejotinai turėta omenyje, kad teismingumas yra nustatomas ne pagal atsakovės, o pagal ieškovės buveinės vietos Lietuvos Respublikoje teismą, kadangi priešingu atveju ši sutartinio teismingumo sąlyga realiai nebūtų įgyvendinama.
8.4. Apeliantės nuomone, net jeigu teismas ir būtų priėmęs ieškinį bei aiškinęsis atsakovės valią dėl teismingumo nuostatos, tikėtina, kad, esant šalių konfliktinei situacijai, atsakovės pozicija dėl teismingumo būtų priešinga ieškovės pozicijai, t. y. atsakovė galbūt teigtų, kad ieškinys yra teismingas Nyderlandų Karalystės teismui. Tačiau šiai prielaidai paneigti Sutarties 10.3 punktas aiškintinas ir analizuotinas pagal subjektyviuosius sutarčių aiškinimo principus (6.193 straipsnis).
8.5. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.193 straipsnyje reglamentuotas sutarčių aiškinimo taisykles, akivaizdu, kad tikroji valia buvo tokia, kad ginčo sprendimo jurisdikcija priklauso apeliantės (pardavėjos), o ne atsakovės (pirkėjos) buveinės vietos Lietuvos Respublikoje teismui.
8.6. Pažymi, kad Sutarties 10.3 punktu šalys sulygo, kad visi ginčai, susiję su Sutarties vykdymu, bus sprendžiami remiantis Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimais. Ginčo sprendimas tokia tvarka, kai užsienio valstybėje yra taikomi Lietuvos Respublikos teisės aktai, būtų visiškai neproporcingas šalims.
8.7. Nurodo, kad teismo išvada, jog šalys turėjo sudaryti sutarties pakeitimą, yra nepagrįsta, nes šiuo metu šalių santykiai yra konfliktiški, priešinga sutarties šalis tokiam keitimui neabejotinai prieštarautų, su juo niekada nesutiktų, siekiant apsunkinti ieškovei jos pažeistų interesų gynybą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Atskirasis skundas tenkintinas.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai
2. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas ir patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK 320) straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).
3. Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria teismas atsisakė priimti ieškinį, kaip neteismingą Lietuvos Respublikos teismams, yra pagrįsta ir teisėta.
4. Teismingumo taisyklių reiškiant ieškinį laikymasis yra būtinoji teisės kreiptis į teismą teisminės gynybos įgyvendinimo sąlyga (CPK 5 straipsnis). Teismas, spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą, privalo savo iniciatyva (lot. ex officio), be kita ko, patikrinti, ar ieškinys yra pareikštas, laikantis teismingumo taisyklių, t. y., ar teismas turi jurisdikciją nagrinėti pareikštą ieškinį. Pažymėtina, kad toks patikrinimas teismo iniciatyva atliekamas, nepriklausomai nuo sprendžiamo teismingumo klausimo pobūdžio, t. y. nepriklausomai nuo to aspekto, ar sprendžiamas nacionalinio ar tarptautinio (egzistuojant užsienio elementui) teismingumo klausimas – teismo pareiga savo iniciatyva spręsti nacionalinio teismingumo klausimą išplaukia iš CPK 115 ir 137 straipsnių nuostatų, o tarptautinio teismingumo klausimą – expressis verbis (tiesiogiai) iš CPK 782 straipsnio nuostatų.
5. Teismo pripažinimas, kad jis neturi jurisdikcijos nagrinėti pareikštą ieškinį, sukelia atitinkamas procesines teisines pasekmes, kurios priklauso nuo proceso stadijos, kurioje identifikuojamas jurisdikcijos neturėjimas: ieškinys nepriimamas, jeigu teismas, spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą, nustato, kad jis neturi jurisdikcijos nagrinėti tokį ieškinį (CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punktas), arba paliekamas nenagrinėtas, jeigu jurisdikcijos neturėjimas identifikuojamas po civilinės bylos iškėlimo (CPK 296 straipsnio 1 dalies 12 punktas, 782 straipsnis). Teismingumo taisyklių laikymasis yra ne tik būtinoji teisės kreiptis į teismą teisminės gynybos įgyvendinimo sąlyga, bet ir būtinoji teisminės gynybos pažeistoms teisėms apginti taikymo sąlyga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-431-1075/2018, 17 punktas).
6. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punktu, nustatęs, kad nėra šalių susitarimo, jog ginčai sprendžiami pagal pardavėjos buveinę Klaipėdoje, konstatavo, kad ieškinys pateiktas pažeidžiant sutartyje numatytą teismingumą bei tarptautinės teisės normas dėl jurisdikcijos, todėl skundžiama nutartimi atsisakė priimti ieškovės pateiktą ieškinį kaip neteismingą Lietuvos Respublikos teismams. Apeliacinės instancijos teismas su tokia pirmosios instancijos teismo išvada dėl teismingumo nesutinka.
7. Bylos duomenimis nustatyta, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurios buveinė yra (duomenys neskelbtini), (toliau – ir pardavėja) ir (duomenys neskelbtini), kurios registruota buveinė yra (duomenys neskelbtini), Nyderlandų Karalystėje (toliau – ir pirkėja), (duomenys neskelbtini) sudarė pirkimo–pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) dėl buitinės technikos pirkimo–pardavimo. Ginčas tarp šalių kilo dėl minėtos Sutarties sąlygų netinkamo vykdymo, t. y. ieškovė UAB „(duomenys neskelbtini)“ (pardavėja) reiškia reikalavimą atsakovei (duomenys neskelbtini) (pirkėjai) dėl skolos, delspinigių priteisimo bei žalos atlyginimo. Sutarties 10.3 punkte nurodyta: „Bet koks šalių ginčas, susijęs su šia sutartimi ir jos nuostatų vykdymu, sprendžiamas derybomis. Nepavykus ginčo išspręsti derybomis, bet kuri šalis turi teisę kreiptis į teismą. Ginčai sprendžiami pirkėjo gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje teisme pagal tuo metu galiojančius Lietuvos Respublikos teisės aktus“. Iš ieškinyje nurodytų duomenų nustatyta, kad pirkėja Sutartyje yra atsakovė, kurios deklaruota buveinės vieta yra Nyderlandų Karalystėje ir ji savo buveinės ar padalinių Lietuvos Respublikoje neturi. Svarbu pastebėti tai, kad iš Sutarties įžanginės dalies, kurioje yra nurodyti šalių rekvizitai, matyti, kad atsakovė netgi Sutarties sudarymo dieną expressis verbis (tiesiogiai) deklaravo, kad ji yra Nyderlandų Karalystėje įregistruotas bei ten buveinę turintis juridinis asmuo, ten vykdo savo ūkinę komercinę veiklą. Taip pat Sutarties pabaigoje esantys duomenys apie atsakovę (pirkėją), antspaude esanti informacija apie atsakovės buveinę, buvusią Sutarties pasirašymo (sudarymo) metu, patvirtina, kad atsakovės buveinė yra Nyderlandų Karalystėje, (duomenys neskelbtini) mieste. Taigi Sutarties 10.3 punkto nuostatos prima facie (iš pirmo žvilgsnio) įvertinimas suteikia pagrindą abejoti, ar Sutarties šalių valia dėl ginčų sprendimo vietos yra aiški, nes, kaip jau minėta, Lietuvos Respublikoje nėra pirkėjos (atsakovės) buveinės, o Sutarties 10.3 punkte nurodyta, kad „ginčai sprendžiami pirkėjo gyvenamosios vietos (buveinės) Lietuvos Respublikoje teisme“.
8. Be to, pastebėtina tai, kad Sutarties 10.3 punktu šalys taip pat sulygo, kad visi ginčai, susiję su Sutarties vykdymu, bus sprendžiami remiantis Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimais. Analogiška sąlyga įtvirtinta ir Sutarties 7.1 punkte, kuriuo šalys susitarė, kad force majeure (nenugalimos jėgos) sąlygos bus aiškinamos pagal Lietuvos Respublikos teisę. Taigi šalys susitarė ir dėl taikytinos Lietuvos Respublikos teisės. Vertinant Sutarties nuostatas dėl susitarimo dėl taikytinos teisės (Lietuvos Respublikos) ir susitarimo dėl teismingumo (pagal atsakovės buveinės vietą Nyderlandų Karalystėje), apeliacinės instancijos teismo vertinimu, neatrodo logiška, kad šalys būtų pageidavusios ginčą nagrinėti Nyderlandų Karalystėje taikant Lietuvos Respublikos teisę, nes toks šalių susitarimas neabejotinai apsunkintų teisinės taikos tarp šalių atkūrimą ir operatyvų ginčo išsprendimą, pareikalautų papildomų laiko sąnaudų.
9. Esant šioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, Sutarties šalių valia dėl ginčų sprendimo vietos nėra aiški, todėl pirmosios instancijos teismas, prieš nuspręsdamas, kad šalys pasirinko kilusius ginčus spręsti Nyderlandų Karalystės teisme ir todėl atsisakydamas priimti ieškinį kaip neteismingą Klaipėdos apylinkės teismui, pirmiausia, remiantis bendrosiomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, įtvirtintomis CK 6.193 straipsnyje, turėjo identifikuoti tokio susitarimo turinį, t. y. susitarimo šalių tikrąją valią. Kita vertus, toks tikrosios šalių valios aiškinimasis nėra galimas neišklausius abiejų šalių pozicijos dėl jų susitarimo, t. y. nesudarius atsakovei galimybės pasisakyti dėl aptariamo susitarimo.
10. CK 6.193 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad, aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami sutarties šalių tikrieji ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Ši nuostata patvirtina, kad neaiškumams, kylantiems nustatant sutarties šalių valią, pašalinti pirmiausia taikytinas subjektyvusis (šalių tikrųjų ketinimų aiškinimosi) metodas. Šio metodo prioritetiškumas aiškinant sutartis pripažįstamas ir kasacinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-70-378/2019 35 punktą). Vadinasi, pirmosios instancijos teismas, siekdamas identifikuoti šalių susitarimo dėl ginčo sprendimo vietos turinį, pirmiausia turėjo aiškintis šalių tikruosius ketinimus, susijusius su tokio susitarimo sudarymu, t. y. ką šalys iš tikrųjų turėjo omenyje, nustatydamos tokią Sutarties sąlygą. Tai patvirtina ir panašiose bylose suformuota teismų praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-216-916/2019, Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-949-370/2019).
11. Kasacinis teismas, aiškindamas CPK 137 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą atsisakymo priimti ieškinio pagrindą, yra konstatavęs, kad procesinis atsisakymo priimti ieškinį veiksmas dėl savo poveikio pirmiau įvardytai subjektinei teisei yra galimas tik tais atvejais, jeigu teismas yra įsitikinęs, t. y. jam nekyla abejonių dėl sąlygų, sudarančių atitinkamą atsisakymo priimti ieškinį pagrindą, egzistavimo. Šiuo aspektu papildomai pažymėtina, kad iškilusios abejonės negali būti pašalintos išklausant ginčo šalis, nes antrosios ginčo šalies, t. y. atsakovo, atsiradimas konkrečios civilinės bylos procese apskritai pirmiausia sietinas su ieškinio priėmimo ir kartu bylos iškėlimo procesiniu veiksmu, o pats ieškinio priėmimo klausimas yra sprendžiamas rašytinio proceso tvarka ir teismui yra žinoma tik raštu išreikšta suinteresuoto asmens, inicijuojančio civilinės bylos pradėjimą, pozicija. Todėl tais atvejais, jeigu vis dėlto kyla abejonių dėl sąlygų, sudarančių atitinkamą atsisakymo priimti ieškinį pagrindą, egzistavimo, teismas turėtų priimti ieškinį, išklausyti, jeigu tai objektyviai galima, abi ginčo šalis, siekdamas pašalinti iškilusias abejones, ir, priklausomai nuo rezultato, nagrinėti bylą iš esmės arba imtis procesinių veiksmų, užbaigiančių bylos procesą, pradėtą pagal pateiktąjį procesinį dokumentą (CPK 293 ir 296 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-216-916/2019, 30 punktas).
12. Kasacinis taip pat yra pažymėjęs, kad ieškinio priėmimo stadijai nėra tipiškas sutarties šalių valios aiškinimasis – šalių pozicijai dėl vieno ar kito klausimo, susijusio su sutarties turinio atskleidimu, išsiaiškinti yra skirta bylos nagrinėjimo iš esmės stadija. Kita vertus, teismas turi pareigą įsitikinti, ar jis turi jurisdikciją spręsti keliamą ginčą, todėl tokiais atvejais, kai aptariamo klausimo išsprendimas dėl šalių valios neaiškumo reikalauja papildomų priemonių taikymo (t. y. ginčo šalių išklausymo siekiant nustatyti jų tikrąją valią dėl ginčo sprendimo būdo ar vietos), teismas, siekdamas įvykdyti pirmiau įvardytą pareigą, turi imtis šių priemonių, nors jų taikymas ir nėra būdingas sprendžiant tokius klausimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-216-916/2019, 37 punktas).
13. Apibendrinant nurodytus argumentus ir kasacinio teismo praktiką, darytina išvada, kad teismas, atsisakydamas priimti ieškinį dėl jurisdikcijos neturėjimo, turi būti įsitikinęs šios procesinės aplinkybės egzistavimu, o tais atvejais, kai teismas nėra tikras, ar turi jurisdikciją nagrinėti kilusį ginčą, turėtų priimti ieškinį ir jurisdikcijos klausimui reikšmingas aplinkybes tirti ir aiškintis bylos nagrinėjimo metu. Kadangi nepagrįstas ieškinio su tarptautiniu elementu nepriėmimas, konstatuojant jurisdikcijos neturėjimą, gali būti pripažįstamas ieškovo teisės į teisminę gynybą neproporcingu suvaržymu, teismai, spręsdami ieškinio priėmimo klausimą ir atsisakydami priimti ieškovo pareikštą ieškinį, privalo būti įsitikinę jurisdikcijos nagrinėti ieškinį nebuvimu, o atsisakymą priimti ieškinį tinkamai motyvuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-77-381/2024).
14. Apeliacinės instancijos teismas, apibendrindamas motyvus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, visų pirma, turėjo sudaryti atsakovei galimybę pasisakyti dėl šalių Sutarties 10.3 punkto nuostatos prasmės, prieš tai priėmęs ieškinį ir išsiuntęs atsakovei procesinius dokumentus, ir tik tada, priklausomai nuo atsakovės pozicijos, nuspręsti, ar jis turi jurisdikciją nagrinėti keliamą ginčą. Todėl pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas priimti ieškinį, priėmė neteisėtą nutartį, kuri apeliacinės instancijos teismo naikinama ir ieškinio priėmimo klausimas grąžinamas spręsti Klaipėdos apylinkės teismui iš naujo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teismas
nutaria:
Klaipėdos apylinkės teismo 2024 m. gegužės 29 d. nutartį panaikinti.
Ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ ieškinio atsakovei (duomenys neskelbtini) dėl skolos, delspinigių priteisimo ir žalos atlyginimo priėmimo klausimą grąžinti pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo.