- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-06-26
- Bylos Nr.
- 1A-319-468/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-24790-2023-2
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Gintaras Dzedulionis, Audrius Cininas, Daiva Kazlauskienė
- Nukentėjusysis
- V., V.K.
- Advokatai
- Dainius Dargevičius, Aleksandras Palamarčukas
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Cinino, Gintaro Dzedulionio ir Daivos Kazlauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą R.S. (S.), jo gynėjui advokatui Dainiui Dargevičiui,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo V.K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025-03-13 nuosprendžio, kuriuo
R.S. padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 138 straipsnio 1 dalyje, vadovaujantis BK 40 straipsnio 1 dalimi atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą ir perduotas pagal laidavimą su 700 Eur užstatu laiduotojai I.B., nustatant 2 metų laidavimo terminą.
Nukentėjusiojo V.K. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies, iš R.S. priteisiant nukentėjusiojo naudai 47,41 Eur turtinei ir 2 500 Eur neturtinei žalai atlyginti bei 5 procentų dydžio procesines palūkanas nuo priteistos sumos, jas skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo iki visiško jo įvykdymo šioje dalyje.
Nukentėjusiojo V.K. civilinis ieškinys kitoje dalyje dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestas, o dėl 20 000 Eur ir 11 000 Eur reikalavimų paliktas nenagrinėtu.
Procesas dėl Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinio ieškinio nutrauktas.
Iš R. S. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos naudai priteista 866,67 Eur proceso išlaidoms atlyginti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. R.S., padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje, vadovaujantis BK 40 straipsnio 1 dalimi, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą už tai, kad jis 2023-06-24 apie 20.30 val. bute, (duomenys neskelbtini), Vilniuje, konflikto su nukentėjusiuoju V.K. metu, rankomis ir kojomis sudavė tyrimo metu tiksliai nenustatytą smūgių skaičių, bet ne mažiau nei 37 smūgius stovinčiam ir nuo smūgių suklupus nugriuvusiam ant grindų nukentėjusiajam V.K. į įvairias kūno vietas, taip nesunkiai sutrikdydamas nukentėjusiojo V.K. sveikatą dėl padarytų poodinių kraujosruvų abiejų ausų srityse, pakaušyje, kaktoje, nosies srityje, apatinio žandikaulio kairio kampo srityje, krūtinėje, abiejų pečių srityje, nugaroje, rankose ir kojose, poodinės kraujosruvos viršutinėje lūpoje su muštine žaizdele lūpos gleivinėje, odos nubrozdinimų nugaroje, rankose ir kojose, žaizdelių kairės plaštakos III, IV ir V pirštuose, nosikaulių lūžio.
II. Apeliacinio skundo argumentai
2. Apeliaciniu skundu nukentėjusysis V.K. prašo: 1. panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025-03-13 nuosprendį dalyje dėl R.S. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės ir paskirti jam bausmę; 2. pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025-03-13 nuosprendį ir: 2.1. pripažinti nukentėjusiojo veiksmus atliktus būtinosios ginties sąlygomis; 2.2. paskirti R.S. baudžiamojo poveikio priemones – įpareigojimą nesiartinti prie nukentėjusiojo arčiau nei 10 kilometrų atstumu ir dalyvavimą smurtinį elgesį keičiančiose programose; 2.3 pareikštą civilinį ieškinį tenkinti visiškai.
2.1. Nukentėjusiojo teigimu teismas, remdamasis melagingais liudytojos L.M. bei R.S. parodymais padarė nepagrįstas išvadas dėl abipusio konflikto ir R.S. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės. Iš nukentėjusiojo skundo turinio, kuriame jis cituoja teismo posėdžių garso įrašus ir kitus bylos duomenis, matyti, jog V.K. teigimu tik R.S. ir L.M. buvo stipriai apsvaigę nuo alkoholio, o kadangi R.S. neatsimena įvykio pradžios, o L.M. konflikto pradžios nematė, jų parodymus reikia vertinti kaip neteisingus. Tai, kad L.M. buvo stipriai apsvaigusi patvirtina ir L.M. parodymai, pareigūnų kūno kamerų vaizdo įrašas, kurių viename užfiksuota, kaip ji remiasi į sieną, stulpus. Nukentėjusiojo manymu dėl šių aplinkybių L.M. ir R.S. parodymai dėl konflikto pradžios, tariamai prasidėjusio nukentėjusiajam įžeidinėjant R.S. dėl jo nelietuviškos pavardės ir prigimties, L.M. parodymai dėl jos apsvaigimo, pačios negriuvimo, kelias valandas trukusio ginčijimosi, teigimo, kad ji nepastebėjo sulaužyto ventiliatoriaus, kad R.S. rankinukas buvo koridoriuje ant stalo bei tai, kad nukentėjusysis užpuolė R.S. ir kad tarp jų buvo susistumdymas, yra neatitinkantys faktinių aplinkybių, kadangi nukentėjusysis R.S. pavardės nežinojo ir ikiteisminio tyrimo pradžioje. Pažymima, kad R.S. advokatas bandė tyčia suklaidinti teismą ir skirtingus epizodus suplakti į vieną, liudytojos klausdamas „kaip jie susikabinę galėjo spardytis?“, o teisėja darė psichologinį spaudimą L.M., užduodama pasikartojančius klausimus.
2.2. Skundu nesutinkama su nustatytomis įvykio pradžios ir eigos aplinkybėmis, darant prielaidas, kad buvo atliktas netinkamas įrodymų vertinimas. Pažymima, kad jis be priežasties buvo užpultas ir mušamas į įvairias kūno vietas tiek stovintis, tiek paguldytas ant besisukančio ventiliatoriaus. Konfliktas kilo po to kai nukentėjusysis R.S., sužinojęs jo tėvo tautybę, pasakė, kad ir jis yra ukrainietis, o šis apsiavė batus ir norėjo išeiti, tačiau staiga persigalvojęs grįžo ir užpuolė nukentėjusįjį. Konfliktą nuo pradžių matė L.M., patvirtinusi, kad R.S. pribėgęs prie nukentėjusiojo jam smogė pirmas, sakydamas „ach tu mano tėtį įžeidinėsi“. Šios liudytojos parodymai yra teisingi, todėl, turi būti tinkamai įvertinti, laikant įrodyta, kad dėl R.S. veiksmų nukentėjusysis patyrė 51 trauminį poveikį iš kurių dėl 37 nekyla abejonių. Cituodamas R.S. parodymus nurodo, kad pastarasis jam į nosį sudavė kumščiu, o ne gindamasis su galva, be to, smurtavo intensyviai, dėl ko net nukrito R.S. batai. Tai, kad jis buvo stipriai sužalotas patvirtina ir kraujas bute, kurį iš pradžių, prieš atvykstant pareigūnams, L.M. išvalė. Dėl smūgio į nosį nukentėjusysis apsvaigo, o R.S. parverstas ant žemės, ant veikiančio ventiliatoriaus, buvo toliau mušamas. Pažymi, kad R.S., kaip jis teigia, paslydo dėl kraujo ant grindų po to, kai sudavė smūgį nukentėjusiajam į nosį, nors pats teigia šio momento neprisimenantis ir nežinantis, ką tuo metu jam darė nukentėjusysis, tačiau teismui nepasakė, kad šias aplinkybes jis sužinojo iš L.M. Kartu, aptardamas R.S. parkritimą pažymi, kad jis yra profesionalus boksininkas, todėl nukentėjusysis negalėjo jo nokautuoti. Pažymi, kad priešingai nei tvirtino L.M., nurodydama, kad konfliktas truko pusę valandos ir advokatas, teigdamas, kad kaimynai nurodė kitaip, konfliktas truko neilgai, tą patvirtina ir pranešimai bendrajam pagalbos centrui, tarp kurių pirmo ir paskutinio yra apie 15 min skirtumas. Teigiama, kad nepagrįstai aptariamos ir pernelyg sureikšmintos konflikto pabaigos ir R.S. išėjimo iš buto aplinkybės. Nukentėjusysis nurodo, kad R.S. jau ankščiau norėjo išeiti, tačiau persigalvojęs grįžo, užpuolė nukentėjusįjį ir tiesiog pavargęs nuo pusšimčio smūgių ar prablaivėjęs nuo smūgio į sofos kampą, trukdant L.M. pasiėmė rankinuką ir neradęs batų išėjo.
2.3. Nukentėjusiojo vertinimu šioje byloje nėra pagrindo R.S. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Mano, kad dėl klaidingai nustatytų abipusio konflikto aplinkybių, patirtų daugybinių sužalojimų ir likusio rando, R.S. turi būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Pažymima, jog R.S. savo kaltės nepripažino, dėl to nebuvo atliktas sutrumpintas įrodymų tyrimas, neatsiprašė nukentėjusiojo ir tik teisėjai 8 minutes klausinėjant nurodė, kokią žalos sumą galėtų atlyginti. Nukentėjusysis kelia abejones dėl parinktos laiduotojos, kuri tvirtino, jog su R.S. nuolatos bendrauja ir kartu eina į susitikimus, teigė, kad jis yra ramaus būdo, tačiau šiame įvykyje, kur R.S. elgėsi agresyviai, nedalyvavo. Tai rodo, kad laiduotoja nepažįsta R.S., nežino apie jo psichologinius sutrikimus, kuriuos prisiminęs jis užpuolė žmogų, dėl ko negali būti laikomas ramaus būdo.
2.4. Nesutinkama su teismo sprendimu atmesti nukentėjusiojo prašymą dėl baudžiamojo poveikio priemonių skyrimo. Dėl užpuolimo bei R.S. elgesio teisme, nuolatinio replikavimo, nereagavimo į teisėjos pastabas, tapo aišku, kad R.S. nesivaldo, todėl nukentėjusysis pagrįstai baiminasi dėl savo saugumo, ir mano, kad jam turi būti paskirtas įpareigojimas nesiartinti prie nukentėjusiojo 10 km atstumu. Tais pačiais motyvais ir visuomenės saugumu skunde grindžiamas prašymas paskirti R.S. ir įpareigojimą dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose.
2.5. Nukentėjusiojo teigimu nuosprendžiu netinkamai išspręstas ir civilinis ieškinys. Dėl įvykio V.K. patyrė didelius dvasinius išgyvenimus, nuolatos galvoja apie patirtą fizinį smurtą ir likusį randą, kuris neleidžia pamiršti užpuolimo, negali atlikti paprastų veiksmų, jam suprastėjo nuotaika, kas gali būti depresijos požymis. Jis labai vertina kūną, todėl patirtas sužalojimas pažeidė jo turimas vertybes, dėl ko jam turi būti atlyginta tokia suma, kuri padės atsikratyti rando. Nukentėjusiojo manymu neturtinė žala jam turi būti atlyginta už kiekvieną fizinį poveikį atlyginant 1 000 Eur, tai gi iš viso 51 000 Eur, o dėl patirtų patyčių teisme, kuomet iš jo pasakojimų kaltinamoji pusė juokėsi ir to neneigė, prašo atlyginti 20 000 Eur. Taip pat nurodo, kad moralinę žalą patyrė dėl teismo proceso, kuriam ruošdamasis, klausydamas garso įrašų, jis iš naujo išgyveno įvykį. Teigia, kad po teismo proceso jo gyvenimas tapo viešas, orumas, privatumas ir reputacija, dėl rasistinių kaltinimų, buvo pažeisti, todėl jam turėtų už tai būti atlyginta 11 000 Eur, o nepriteisus visos sumos bus padaryta papildoma moralinė trauma. Įvertinęs klaidingus R.S. parodymus apie gaunamas mėnesines 1 000 Eur pajamas, jam turint automobilį, butą, mokant L.M. už garažo nuomą, samdantis advokatą ir giriantis kelionėmis bei pramogomis, šis gali atlyginti padarytą žalą. Taip pat pateikia samprotavimus dėl galimo R.S. mokesčių slėpimo.
2.6. Nukentėjusysis prašo atlikti pilną įrodymų tyrimą ir spręsti klausimą dėl liudytojos L.M. baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimo klausimą. Teigia, kad liudytoja davė melagingus parodymus dėl konflikto pradžios, kadangi tuo metu pačios jos kambaryje, kur nukentėjusysis buvo užpultas, nebuvo. Taip pat prašo teismo savo iniciatyva surinkti duomenis apie bylą, kurioje teisėja Inga Štuopienė priteisė 10000 Eur neturtinei žalai atlyginti, už patirtus sužalojimus be lūžių ir pridėti juos prie bylos. Nurodo, kad šie duomenys būtini jo neturtinės žalos įvertinimui dėl teismų praktikos nuoseklumo.
Atsiliepimas
3. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.
Šalies argumentai
4. Teismo posėdžio metu nukentėjusysis ir jo atstovas prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokurorė, atleistasis nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą bei jo gynėjas – skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo išvados
Nukentėjusiojo V.K. apeliacinis skundas atmestinas
Žemesnės instancijos teismas
5. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Iš pateikto apeliacinio skundo turinio matyti, kad, nukentėjusiojo vertinimu, teismas netinkamai ištyrė įrodymus, nukentėjusiojo veiksmų nevertindamas kaip būtinosios ginties, todėl abipusio konflikto aplinkybę prašo pašalinti iš nuosprendžio. Taip pat nesutinka su R. S. atleidimu nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, mano, kad šis institutas pritaikytas nepagrįstai, kadangi nenustatytos visos laidavimui būtinos sąlygos – kaltės pripažinimas ir žalos atlyginimas – taip pat parinkta netinkama laiduotoja dėl jos realios galimybės daryti teigiamą poveikį R. S. Mano, kad R. S. turi būti paskirta bausmė, nukentėjusiojo prašomos baudžiamojo poveikio priemonės ir visa apimtimi tenkintas patikslintas civilinis ieškinys. Atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą R. S. gynėjas nesutinka su šiais apeliacinio skundo argumentais ir prašo juos atmesti, kaip nepagrįstus. Apeliaciniu skundu neginčijant esminių nusikalstamos veikos aplinkybių ir jų kvalifikavimo, teisėjų kolegija dėl to nepasisakys. Apeliacinį skundą grindžiant hipotezėmis bei samprotavimais, teisėjų kolegija vertins ir pasisakys dėl esminių apeliacinio skundo argumentų, tiek, kiek jie susiję šio skundo reikalavimais.
6. Kolegija, išanalizavusi ikiteisminio tyrimo metu surinktus, pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje ištirtus ir įvertintus įrodymus bei patikrinusi nukentėjusiojo apeliacinio skundo argumentus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais, tinkamai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus (BPK 20 straipsnio 5 dalis), kuriuos išsamiai išanalizavęs pagrįstai konstatavo, jog nukentėjusysis buvo sužalotas įvykusio abipusio konflikto metu, dėl ko, R. S. smūgiuojant rankomis bei kojomis stovinčiam ir parklupusiam V. K., šis patyrė sužalojimus, padarytus ne mažiau kaip 37 trauminiais poveikiais, kurių vienas – nosies lūžis – atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymą, o kiti – nežymų sveikatos sutrikdymą ir sprendė, kad R. S. kaltė pagal BK 138 straipsnio 1 dalį yra įrodyta. Kartu skundžiamu nuosprendžiu, įvertinus konflikto kilimo priežastį, abiejų konflikte dalyvavusių asmenų veiksmus, sužalojimų mechanizmą, nustatęs visas BK 40 straipsnyje numatytas sąlygas, pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą sprendimą atleisti R. S. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą su užstatu, neskiriant baudžiamojo poveikio priemonių. Teisėjų kolegijos vertinimu ginčijamos išvados dėl abipusio konflikto, kilusio dėl R. S. ukrainietiškų giminystės ryšių, pagrįstos ištirtų įrodymų visuma, sudarančia nuoseklią ir logišką įvykių grandinę, dėl to įvykusios situacijos vertinti kitaip, nei nustatė pirmosios instancijos teismas bei naikinti ar keisti skundžiamą nuosprendį tiek dėl R. S. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės, tiek dėl baudžiamojo poveikio priemonių skyrimo ir civilinio ieškinio išsprendimo, nėra pagrindo. Byloje esančių duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva, todėl tai, kad nukentėjusiajam nepriimtinos teismo išvados dėl bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar BPK normų pažeidimu.
Žemesnės instancijos teismas
7. BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar jais grįstinos teismo išvados ar jie atmestini, turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014). Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (pavyzdžiui, kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-110-719/2018).
Dėl faktinių aplinkybių, įrodymų vertinimo ir būtinosios ginties
8. Nukentėjusiojo teigimu pirmosios instancijos teismas nepagrįstai įvykusį konfliktą įvertino kaip abipusį, o nukentėjusiojo veiksmų nepripažino atliktų veikiant būtinosios ginties sąlygomis. Teigiama, jog V. K. buvo užpultas dėl menkavertės priežasties, po to, kai nukentėjusysis, sužinojęs, kad R. S. tėtis yra ukrainietis, pasakė, kad ir R. S. yra ukrainietis. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad jis šioje dalyje grindžiamas netinkamu byloje esančių įrodymų ištyrimu, nevertinant tikrosios konflikto kilimo priežasties ir remiantis melagingais ir prieštaringais liudytojos L. M., paties R. S. parodymais, apie tai, kad V. K. ilgą laiką žodžiais priekabiavo prie R. S. dėl jo tautybės, ir neatsižvelgiant į tai, kad R. S. pirmas sudavė smūgius nukentėjusiajam, tačiau su tuo sutikti nėra pagrindo.
9. Atsakant į šiuos skundo argumentus, visų pirma pažymėtina, jog nors BK 28 straipsnio 1 dalis suteikia asmeniui teisę į būtinąją gintį, vis tik, tai yra baudžiamąją atsakomybę šalinantis institutas, kurio pagrindu asmuo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme nurodyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis. Sprendžiant tiek dėl konflikto kilimo priežasties, eigos, tiek dėl R. S. atliktų veiksmų pavojingumo, masto, patraukimo ar atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės ir civilinio ieškinio teisingo išsprendimo klausimams aktualūs teismų praktikos išaiškinimai dėl abipusio konflikto, kas šioje byloje konstatuota pagrįstai. Teismų praktikoje pripažįstama, kad muštynėse paprastai besiginančiųjų nėra, abi pusės dažniausiai būna puolančiosios, kam, skirtingai nei nuo pavojingo kėsinimosi, būdinga tai, kad abi pusės vadovaujasi agresyviais, puolamaisiais interesais, dėl to muštynėse nėra besiginančiųjų; muštynių metu teisė į būtinąją gintį nekyla (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-501/2013, 2K-520-303/2015, 2K-163-303/2017, 2K-3-648/2021 ir kt.). Šioms aplinkybėms – gynybai ar abipusiam konfliktui – teisingai įvertinti būtina atsižvelgti į bylos aplinkybes, susijusias su konflikto pobūdžiu, nukentėjusiojo bei kaltininko tarpusavio santykiais, jų elgesiu prieš nusikaltimo padarymą ir anksčiau, konflikto dalyvių jėgų santykį ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-248-495/2023).
10. Skundžiamame nuosprendyje teismas laikė įrodyta, kad R. S., 2023-06-24 apie 20.30 val. bute, (duomenys neskelbtini), Vilniuje, konflikto su nukentėjusiuoju V. K. metu rankomis ir kojomis sudavė ne mažiau nei 37 smūgius stovinčiam ir nuo smūgių suklupusiam ant grindų nukentėjusiajam į įvairias kūno vietas, taip nesunkiai sutrikdydamas nukentėjusiojo V. K. sveikatą, kas pasireiškė poodinėmis kraujosruvomis, odos nubrozdinimais, žaizdelėmis ir nosikaulių lūžiu. Teisėjų kolegijos vertinimu byloje neabejotinai įrodyta, kad R. S. sudavė smūgius V. K., kurių vienas, suduotas į galvos sritį, sukėlė nosikaulio lūžį, taip nukentėjusiajam padarant nesunkų sveikatos sutrikdymą. Šių aplinkybių neneigia nei vienas iš konflikte dalyvavusių ir jį mačiusių asmenų, todėl plačiau apie tai nepasisakoma.
11. Nukentėjusiojo teigimu jis R. S. atžvilgiu nesmurtavo, buvo užpultas netikėtai, ką patvirtina tiesiogiai įvykį mačiusios L. M. parodymai, tuo tarpu R. S. ir L. M. parodymai turi būti vertinami kaip nepatikimi. Nukentėjusysis, tiek apeliaciniame skunde, tiek apklausiamas pirmosios instancijos teismo ir ikiteisminio tyrimo metu teigė, kad R. S. neįžeidinėjo dėl jo pavardės ir tautybės, bendravo ramiai ir sužinojęs, apie tai, kad R. S. tėtis yra ukrainietis išsakė vieną repliką. Teikdamas apeliacinį skundą nurodė, kad įžeidinėti pastarojo dėl pavardės negalėjo, kadangi jos nežinojo net ikiteisminio tyrimo pradžioje. Kartu skunde pažymima, jog nuosprendis negali būti grindžiamas prieštaringais R. S. ir L. M. parodymais, kadangi jie buvo apsvaigę nuo alkoholio, be to, L. M. konflikto pradžios nematė, o R. S. teigia konflikto pradžios neprisimenantis. Teisėjų kolegijos vertinimu šie skundo argumentai nepagrįsti ir yra deklaratyvaus turinio.
12. Apklausiama ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu liudytoja L. M. nurodė, kad konfliktas kilo dėl vieno sakinio, V. K. neįžeidinėjant R. S., o iki tol jie bendravo ramiai ir ant R. S. kūno sužalojimų nematė. L. M. tvirtino, kad iš nugaros matė link V. K. bėgantį R. S., kuris užsimojęs kumščiu jam trenkė. Vis tik, aukštesniojo teismo vertinimu, šie liudytojos ir nukentėjusiojo parodymai, sugretinus visus byloje esančius ir teismo įrodymais pripažintus duomenis, dėl abipusio konflikto bei jo kilimo priežasties ir eigos, nėra visiškai tikslūs.
13. Priešingai nei nurodoma skunde, teisėjų kolegijos vertinimu pagrįstai pripažinta, kad įvyko abipusis smurtinis konfliktas, kurio metu R. S. atliko smurtinius veiksmus nukentėjusiojo atžvilgiu. Nors nukentėjusysis šias aplinkybes neigia, teigdamas, kad tik R. S. fiziškai smurtavo, pradėjo konfliktą, o nukentėjusysis tik gynėsi, vis tik, tokią nukentėjusiojo poziciją paneigia byloje esantys duomenys. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad 2023-06-24 apie 20.30 val. bute, (duomenys neskelbtini), Vilniuje tarp R. S. ir V. K. įvyko žodinis konfliktas. Visi įvykyje dalyvavę asmenys buvo apsvaigę nuo alkoholio, tačiau skirtingame apsvaigimo lygyje, to neneigia nei vienas iš įvykyje dalyvavusių asmenų. R. S., apklaustas teisminio nagrinėjimo metu, paaiškino, kad įvykio dieną jam vis buvo primenama apie nelietuvišką jo prigimtį, dėl ko jis susimušė su nukentėjusiuoju, o po to išbėgo į lauką, „kad toliau nesimuštų“. R. S. pripažino, kad dėl apsvaigimo nuo alkoholio neatsimena, kas sudavė pirmą smūgį, tačiau pripažino ir neneigė smurtavęs nukentėjusiojo atžvilgiu, greičiausiai kumščiais, nosies lūžimą galėjo padaryti suduodamas smūgį ranka, o gal galva. Teigė, kad kitus sužalojimus nukentėjusysis galėjo patirti kai pats mušė R. S., kišo pirštus į burną ir plėšė žandikaulį bei paslydo griuvęs ant kraujo. R. S. taip pat paaiškino, kad jis buvo praradęs sąmonę, o prabudo nuo smūgio, todėl dėl konflikto patyrė sužalojimus, pakaušyje buvo kastinė žaizda, o akyje kraujosruva. Pažymėtina, jog 2023-09-20 specialisto išvadoje Nr. 2961/2023(1) R. S. nustatytas kairės akies sumušimas, pasireiškęs aplinkine poodine kraujosruva ir žaizda kairės akies obuolyje su pakraujavimu į junginę, dešinės akies vokų poodinė kraujosruva, pakaušio žaizda, labiausiai tikėtina, padaryti kietu, buku daiktu (-ais), mažiausiai 3-imis trauminiais poveikiais ir atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą, o GMP kvietimo kortelėje užfiksuoti šie vizualiai matęsi sužalojimai: kraujavimas galvoje ir veide, minkštųjų audinių sužalojimai galvoje ir veide, skausmas ir sutinimą galvoje ir veide, hematomos ties akimis ir kairės akies obuolio žaizda, kraujosruva, bei pakaušio kastinė žaizda ir kraujavimas iš nosies landų. Tai gi, šie duomenys sudaro pagrindą teisėjų kolegijai manyti, kad R. S. teismui davė teisingus parodymus dėl patirtų sužalojimų. Apklaustas įtariamuoju R. S. iš esmės nurodė analogiškas aplinkybes, teigdamas, kad nukentėjusiajam įžeidinėjant R. S. šie atsistojo ir susistumdė, tačiau dėl apsvaigimo nuo alkoholio tikslų įvykio pradžios aplinkybių neprisiminė. R. S. nurodė, kad konflikto metu L. M. rūkė balkone, o L. M. buvo kažkur išėjusi, tačiau išgirdusios konfliktą atėjo, L. M. bandė jį ginti, dėl ko V. K. įkando L. M. į pirštą, o jis pats, išsilaisvinęs pabėgo į lauką (1 t., b. l. 145).
14. Aplinkybes, dėl konflikto kilimo priežasties ir abipusių muštynių patvirtina liudytojos L. M. parodymai teisminio bylos nagrinėjimo metu, kuriuose ji nurodė, kad V. K. užpuolė R. S., dėl to, kad jis yra ukrainietis. Pastebėtina, kad liudytoja nenurodė, kad V. K. fiziškai užpuolė R. S., kita vertus patvirtino, kad fizinio kontakto pradžios ji nematė. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, jog nukentėjusiojo teigimu prieš smogdamas R. S. šaukė „mano tėvo neįžeidinėsi“ – tai patvirtina aplinkybę, jog žodinis konfliktas, susijęs su R. S. giminystės ryšiais, buvo. Liudytoja taip pat nurodė, kad jai atėjus į kambarį jie abu mušėsi, stumdėsi, nukentėjusysis jai įkando į pirštą, konflikto metu R. S. buvo praradęs sąmonę, o konfliktas baigėsi dėl to, kad R. S. išbėgo į lauką. Liudytoja teismui patvirtino, kad V. K. buvo pasiėmęs peilį, kurį numetė supratęs, kad atvyksta policija. Atkreiptinas dėmesys, jog apklausiama pirmosios instancijos teisme liudytoja L. M. nurodė, kad „jiems besistumdant, nukrito R. batai“, tai gi taip pat iš dalies pripažino, kad abipusis fizinis konfliktas vyko. Šiame kontekste neabejotinai svarbios yra ir konflikto pasibaigimo aplinkybės. Pažymėtina, jog visi įvykyje dalyvavę asmenys patvirtino, kad R. S. iš buto išbėgo. Nors apeliaciniame skunde šios aplinkybės pateikiamos kaip nesvarbios, vis tik, aktualu įvertinti tai, kad liudytojos L. M. teigimu, V. K. buvo pasiėmęs peilį, teigė užmušęs R. S., ko iš pat pradžių, prie atvykusių policijos pareigūnų neneigė nukentėjusysis ir tik apeliaciniame skunde pradėjo kelti versijas dėl konflikto pasibaigimo, neva R. S. pavargo nuo smūgiavimo ir, pasiėmęs rankinuką bei neradęs po kambarį išsimėčiusių batų, išėjo. Teisėjų kolegijos vertinimu tokia pasišalinimo iš buto skuba, nepasiėmus visų daiktų, patvirtina R. S. parodymus apie tai, kad jis siekė išvengti tolimesnio smurtavimo, kas, leidžia pagrįstai manyti, kad įvykio metu V. K. konflikte dalyvavo aktyviai.
15. Pažymėtina, jog esant tokiai situacijai, kuomet skirtingos konflikto pusės nurodo iš esmės skirtingas aplinkybes ar dalį jų neigia, ypač svarbu įvertinti visus pirminius duomenis, jeigu juose yra bent kokia dalimi tiesiogiai užfiksuota reikšminga informacija. Tokiais atvejais (šeiminių) konfliktų dalyvių parodymus, jų patikimumą bei šių dalyvių elgesį teismas turi vertinti itin rūpestingai (atsargiai), ir tik kitų įrodymų kontekste, turint galvoje, kad konfliktinėje situacijoje proceso dalyviai gali elgtis ne visai teisėtai, neadekvačiai vertinti situaciją, turėti ne visai teisėtų motyvų, siekdami pateisinti savo veiksmus bei apkaltinti kitą konflikto šalį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-231-976/2017, Nr. 2K-317-719/2018).
16. Iš byloje esančių vaizdo įrašų matyti, kad į įvykio vietą atvykę ir toliau procese liudytojais apklausti policijos pareigūnai G.G. ir O. A. patvirtino, kad tarp asmenų įvyko abipusis konfliktas, abu asmenys buvo sužaloti, tačiau R. S. atrodė patyręs stipresnius sužalojimus. Pastebėtina, jog iš byloje esančių pareigūno kūno kamerų padarytų vaizdo įrašų matyti, jog tik atvykus policijos pareigūnams juos pasitikusios kaimynės nurodė girdėjusios vyro šauksmus, o V. K. elgėsi agresyviai, reikalavo užfiksuoti kraujo dėmes, keikėsi necenzūriniais ir įžeidžiais žodžiais - „sumyžtas ukrainietis“ – vaizdo įrašo PSS-20230624-210111UTC+0300 5.19 min. Šiame vaizdo įraše taip pat užfiksuoti keli kraujo lašai ir nukentėjusysis, be stiprių vizualių sumušimo žymių, taip pat tai, jog L. M. nenoriai atsakinėja policijos pareigūnam ir teigia bijanti, nes V. K. jį užmuš, buvo pasiėmęs peilį, ko V. K. neneigė teigdamas, kad R. S. norėjo jį užmušti. Įraše, priešingai nei skunde nurodo nukentėjusysis, liudytojos L. M. griuvinėjimo momentai dėl apsvaigimo nuo alkoholio neužfiksuoti, to nepatvirtino ir liudytojais apklausti policijos pareigūnai. Be to, šio įrašo 3.24 min. V. K. neleidžia atsakinėti L. M. į pareigūnų klausimus, ją pertraukinėdamas, kuri tuo metu aiškina, kad konfliktas kilo dėl to, kad R. S. yra rusų ir ukrainiečių šeimos narys, į ką V. K. replikuodamas atsako „čia mūsų politika, ukrainiečiai gali“. Sprendžiant dėl abipusio konflikto pažymėtina, jog įvykio vietoje su abejomis konflikto pusėmis bendravę policijos pareigūnai priėmė sprendimą neleisti V. K. būti apžiūrimam to paties GMP ekipažo, kadangi asmenims susitikus konfliktas gali toliau tęstis. Tuo pačiu, įvykio vietoje nukentėjusiajam toliau elgiantis agresyviai, demonstratyviai rodant, praėjus apytiksliai 20 minučių nuo pareigūnų atvykimo, pradėjusią kraujuoti nosį, L. M. V. K., aiškinančiam, kad jis yra sumuštas, atsakė „jūs abu kalti, vienas, kuris pradėjo, kitas, kuris toliau, mes skyrėm“ PSS-20230624-213112UTC+0300 25.25 min. Teisėjų kolegijos vertinimu aptarti duomenys patvirtina ne tik agresyvų nukentėjusiojo nusiteikimą R. S. atžvilgiu, bet ir, remiantis taip pat ir liudytojos L. M. parodymais, patvirtina L. M. nurodytas aplinkybes, jog įvyko abipusis konfliktas.
17. Šią pirmosios instancijos teismo padarytą išvadą sustiprina ne tik R. S. patirti sužalojimai, bet ir pačiam nukentėjusiajam padaryti sužalojimai, jų mastas ir susidarymo mechanizmas. Iš specialisto išvados Nr. G 1960/2023 (01) matyti, kad V. K. nustatyti daugybiniai sužalojimai: poodinės kraujosruvos abiejų ausų srityse, pakaušyje, kaktoje, nosies srityje, apatinio žandikaulio kairio kampo srityje, krūtinėje, abiejų pečių srityje, nugaroje, rankose ir kojose, poodinės kraujosruvos viršutinėje lūpoje su muštine žaizdele lūpos gleivinėje, odos nubrozdinimai nugaroje, rankose ir kojose, žaizdelės kairės plaštakos III, IV, V pirštuose, atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą ir nosikaulių lūžis, atitinkantis nesunkų sveikatos sutrikdymą. Ikiteisminio tyrimo metu apklausta specialistė J. B. paaiškino, kad sužalojimai V. K. galėjo būti padaryti 37-51 trauminiu poveikiu; odos nubrozdinimas dešinės plaštakos III piršto nugariniame paviršiuje galėjo būti padarytas pačiam V. K. suduodant smūgį savo kumščiu. Visi kiti sužalojimai ir žaizdelės pirštuose galėjo būti padarytos ventiliatoriaus sparnais, kaip nurodė nukentėjusysis, o poodinės kraujosruvos galėjo būti padarytos kontaktuojant su bet kokiais kietais-bukais daiktais, tiek suduodant smūgius, tiek ir pačiam griūvant ir/ar kur nors atsitrenkiant (t. 1, b. l. 116-117). Tai gi, išskaidžius R. S. pareikštą kaltinimą matyti, kad iš inkriminuotų 37 trauminių poveikių:
17.1. poodinės kraujosruvos abiejų ausų srityse, pakaušyje, kaktoje, nosies srityje, apatinio žandikaulio kairio kampo srityje, krūtinėje, abiejų pečių srityje, nugaroje, rankose ir kojose, poodinės kraujosruvos viršutinėje lūpoje su muštine žaizdele lūpos gleivinėje ir odos nubrozdinimas nugaroje, rankose ir kojose, žaizdelės kairės plaštakos III, IV ir V pirštuose galėjo būti padaryti kontaktuojant su bet kokiais kietais-bukais daiktais, tiek suduodant smūgius, tiek ir pačiam griūvant ir/ar kur nors atsitrenkiant bei ventiliatoriaus sparnais;
17.2. odos nubrozdinimas dešinėje rankoje – pačiam suduodant smūgį kumščiu;
17.3. dėl nosikaulių lūžio susidarymo mechanizmo specialistė atskirai paaiškinimo nepateikė.
18. Tai gi, didžioji dalis nukentėjusiojo patirtų sužalojimų galėjo atsirasti ne tiesiogiai dėl R. S. veiksmų, o dėl įvykusio abipusio smurtinio konflikto, kurio metu abi pusės tiek sudavė smūgius, tiek stumdėsi, tiek krito. Šie duomenys, kolegijos vertinimu, neleidžia konkretizuoti, kokie trauminiai poveikiai, (neskaitant tyčinio smūgio, sukėlusio nosikaulio lūžimą ir nesunkų sveikatos sutrikdymą) buvo padaryti R. S. tyčiniais smurtiniais veiksmais, o kokie galėjo atsirasti pačiam nukentėjusiajam krintant ar suduodant smūgius.
19. Remiantis aukščiau išdėstytu nėra pagrindo pripažinti nepagrįstą pirmosios instancijos teismo išvadą, kad nukentėjusysis sužalojimus patyrė dėl abipusio konflikto metu panaudoto fizinio smurto. Šių išvadų nepaneigia ir apeliaciniu skundu keliamos abejonės dėl R. S. bei L. M. parodymų patikimumo, kadangi jie yra patvirtinti objektyviais bylos duomenimis. Įvertinus šios nutarties 13, 14, 16, 17 punktuose nustatytas aplinkybes, bei tai, jog abi konflikto šalys gali turėti įvairius motyvus, teisinančius jų duodamus parodymus, skundo argumentai laikytini nepagrįstais.
Dėl laidavimo
20. Nukentėjusiojo vertinimu sprendimas atleisti R. S. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą priimtas nepagrįstai, netinkamai aiškinant BK 40 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punkto sąlygas bei parenkant netinkamą laiduotoją, todėl R. S. turi būti paskirta bausmė. Teisėjų kolegija, tokius skundo argumentus laiko nepagrįstais.
Žemesnės instancijos teismas
21. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, įvertino tai, kad R. S. viso proceso metu pripažino kaltę ir išreiškė gailėjimąsi, savanoriškai atlygino dalį padarytos žalos, t. y. teritorinės ligonių kasos ieškinį, taip pat įsipareigojo atlyginti nukentėjusiajam priteistą žalą. Teismas taip pat įvertino R. S. charakterizuojančius duomenis bei įvykio aplinkybes ir sprendė esant pagrindui manyti, jog ateityje R. S. daugiau nenusikals. Svarstydamas dėl prašymo perduoti pagal laidavimą, pirmosios instancijos teismas nurodė, jog R. S. sesuo I. B., pateikusi tokį prašymą, yra verta teismo pasitikėjimo, o jis pats atitinka BK 40 straipsnio 2 dalyje nustatytas atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygas. Apygardos teismas kitaip vertinti išdėstytų aplinkybių ir daryti išvados, jog priimtas sprendimas šioje dalyje yra neteisingas ar neteisėtas, neturi pagrindo.
22. Nukentėjusiajam nurodant, kad netaikius sutrumpinto įrodymų tyrimo negalima laikyti, kad R. S. pripažino kaltę, pažymėtina, jog BPK 273 straipsnyje įtvirtintos sutrumpinto įrodymų tyrimo sąlygos ir BK 40 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintos sąlygos nėra tapataus turinio. Baudžiamojo proceso įstatymas numato prisipažinimą kaltu, o BK – prisipažinimą kaltu ir gailėjimąsi padarius nusikalstamą veiką. Todėl prisipažinimo kaltu aplinkybės nustatymas, pakankamas procesiniams bylos nagrinėjimo sprendimams daryti, nebūtinai reiškia, jog tokia situacija visiškai atitinka ir baudžiamojo įstatymo taikymui keliamą sąlygą – visišką prisipažinimą kaltu ir gailėjimąsi padarius nusikalstamą veiką (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-18-976/2025) ir atvirkščiai. Vien todėl, kad byloje nebuvo atliktas sutrumpintas įrodymų tyrimas nereiškia, kad R. S. nepripažino kaltės ir dėl savo veiksmų nesigaili. Visiškas kaltės pripažinimas paprastai konstatuojamas, kai asmuo apie padarytą veiką duoda teisingus parodymus, kuriais patvirtinamas jo padarytos veikos faktas, teisingai nusakomi svarbiausi šios veikos bruožai, ypatybės ir padarymo aplinkybės, taip pat besąlygiškai pripažįsta teismo nustatytus esminius faktus. Toks pripažinimas dažnai būna susijęs ir su gailėjimusi dėl padarytos nusikalstamos veikos, tačiau tai nėra tapatu. Gailėjimąsi gali išreikšti asmens savikritiškas požiūris į buvusį elgesį, taip pat poelgiai, kuriais kaltininkas stengiasi pašalinti ar sušvelninti savo veikos žalingus padarinius, ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-176-303/2018, 2K-249-1073/2020, 2K-195-628/2023 ir kt.).???
23. Šiuo atveju R. S. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios davė parodymus apie įvykio aplinkybes, jie buvo nuoseklūs ir nesikeitė viso proceso metu. Nors dėl įvykio dieną vartoto alkoholio negalėjo prisiminti visų aplinkybių, ypatingai pirmojo smūgio sudavimo momento, tačiau jis iš esmės kaltinimą visoje apimtyje pripažino, paaiškino savo elgesio priežastį ir išreiškė gailėjimąsi dėl savo veiksmų. Įvertinus tai, kad konfliktas baigėsi R. S. pabėgus iš buto, kur jis, pastebėtas kaimynų, nesislėpė, laukė atvykstančių pareigūnų, su jais bendravo mandagiai, nėra pagrindo sutikti su skundo argumentais. Tuo pačiu pažymėtina, kad atvejais, kai šalių pozicijos dėl padarytos žalos dydžių labai skirtingos, pakanka, jog kaltininko sutikimas ir įsipareigojimas atlyginti nukentėjusiesiems padarytą žalą būtų užfiksuoti teisiamojo posėdžio protokole (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-78-693/2015, 2K-289-693/2019). R. S. ne tik atlygino Valstybinei teritorinei liginių kasai padarytą turtinę žalą, bet ir teismo posėdžio metu, nors pareikštą civilinį ieškinį pripažino iš dalies, įsipareigojo atlyginti teismo priteistą turtinę ir neturtinę žalą nukentėjusiajam. Šios aplinkybės yra pakankamos konstatuoti tinkamai nustatytas BK 40 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktuose įtvirtintas sąlygas.
24. Nukentėjusiajam keliant abejones dėl paskirtos laiduotojos realios galimybės daryti teigiamą įtaką pažymėtina, kad sprendžiant dėl laiduotojo atitikties BK 40 straipsnio 1, 3 dalyse nurodytiems reikalavimams ir realaus auklėjamojo poveikio darymo galimybių, vertinamas kaltininko veikos ypatumai, jo ir laiduotojo tarpusavio santykiai ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-255/2014, 2K-132-699/2017, 2K-186-942/2018).??? Kolegijos vertinimu pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog pasiūlyta laiduotoja, dėl jos asmeninių savybių ir ryšio su R. S., gali daryti realų ir teigiamą poveikį jo elgesiui. R. S., laiduotojos teigimu, pats prisipažino apie įvykį, nurodė nuoširdžiai gailintis ir prašyme dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės, o ir apklausiama pirmosios instancijos teisme pateikė išsamius paaiškinimus apie R. S., kaip brolio, būdo bruožus, jų tarpusavio santykį ir požiūrį į padarytą nusikalstamą veiką. Nors nukentėjusiojo teigimu R. S. demonstravo ypatingą agresiją, kas jo vertinimu rodo pastarojo turimas psichologines problemas, apie kurias laiduotoja nieko nežino, vis tik, šie skundo argumentai laikytini išskirtinai subjektyviu nukentėjusiojo aplinkybių vertinimu. Byloje nėra duomenų apie R. S. turimas psichikos ligas bei duomenų, kurie paneigtų jo ir laiduotojos I. B. ryšį, kurio atskirai tikrinti, pagal apeliaciniame skunde keliamas paties nukentėjusiojo abejones, nėra pagrindo. Pažymėtina, jog liudytoja L. M. apklausiama teisme nurodė apie R. S. girdėjusi tik gerus atsiliepimus, dėl to nėra pagrindo netikėti laiduotojos parodymais apie pastarojo būdo ir charakterio savybes, kurių nežinojimu nukentėjusysis ir grindžia laiduotojos bei R. S. artimo ryšio, tai gi ir realios galimybės daryti teigiamą įtaką, nebuvimą, todėl šie apeliacinio skundo argumentai laikytini nepagrįstais.
25. Nukentėjusiajam prašant R. S. skirti bausmę, pažymėtina, jog teismų praktikoje pripažįstama, kad nukentėjusysis, kaip ir visuomenė, turi interesą - atkurti visuomenėje taiką ir santarvę, pašalinti nusikalstama veika padarytas pasekmes ir garantuoti, kad nusikaltimą padaręs asmuo daugiau nenusikalstų ir nedarytų žalos. Nukentėjusiojo procesinis statusas ir BPK 28 straipsnio 2 dalyje nustatytos nukentėjusiojo teisės rodo, kad jis gali pareikšti savo nuomonę dėl įvairių procese nagrinėjamų klausimų, tarp jų ir dėl skirtinos bausmės rūšies ar dydžio, o jo nuomonė yra labai svarbi, ir gali padėti tinkamai įvertinti nusikaltimo pasekmes ir taikyti teisingumo principą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-77-654/2025). Vis tik, visuomenė, nukentėjusysis ir nuteistasis turi interesą, kad nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui nebūtų skirta su laisvės atėmimu susijusi bausmė tais atvejais, kai galima garantuoti visuomeninę taiką ir atkurti teisingumą be kaltininko laisvės atėmimo. Tokį interesą užtikrinti leidžia baudžiamojo įstatymo bendrosios dalies normos, tarp jų ir BK 40 straipsnyje numatytas laidavimo institutas, kuris, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje paskirtas pagrįstai ir yra proporcingas padarytai nusikalstamai veikai ir padės užtikrinti suinteresuotų asmenų interesus, taikant papildomą garantiją – užstatą. Atsižvelgiant į tai nėra pagrindo konstatuoti, kad šie siekiami tikslai negali būti pasiekti taikant laidavimą ir dėl to šioje byloje yra būtina R. S. paskirti BK 138 straipsnio 1 dalies sankcijoje nustatytą bausmę.
26. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis dėl sprendimo atleisti R. S. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą yra teisėtas bei pagrįstas. Naujų, objektyviais duomenimis patvirtintų ir dar neįvertintų aplinkybių, turinčių reikšmės atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės netaikymo byloje nėra, jų apeliaciniame skunde nenurodė ir nukentėjusysis.
Dėl baudžiamojo poveikio priemonių
27. Nukentėjusysis apeliaciniu skundu prašo pakeisti skundžiamą nuosprendį dalyje dėl jo prašymo skirti baudžiamojo poveikio priemonę – įpareigojimą nesiartinti prie nukentėjusiojo nustatytu atstumu – atmetimo ir nurodo, kad šis prašymas turi būti tenkinamas, kartu paskiriant ir dalyvavimą smurtinį elgesį keičiančiose programose.
28. Teisėjų kolegijos vertinimu pagrindo tenkinti nukentėjusiojo apeliacinį skundą šioje dalyje nėra. Pritariant pirmosios instancijos teismo argumentams pažymėtina, kad BK 72¹ straipsnyje numatyta baudžiamojo poveikio priemone siekiama užkirti kelią ar apriboti galimybes pasikartoti smurtui artimoje aplinkoje. Tuo tarpu BK 72² straipsnyje yra įtvirtinta, jog teismas įpareigoja dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose asmenis, padariusius nusikalstamas veikas artimajam giminaičiui ar šeimos nariui. Kaip matyti šioje byloje R. S. ir V. K. nėra susiję giminystės ryšiais, kartu ne tik negyvena, bet gyvena ir skirtinguose Lietuvos miestuose. Nukentėjusysis teigia, kad dėl R. S. smurtinio elgesio ir nesivaldymo bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, jis bijo dėl savo saugumo. Tuo, bei visuomenės saugumo poreikio užtikrinimu jis kartu grindžia ir prašymą paskirti jam baudžiamojo poveikio priemonę – dalyvavimą smurtinį elgesį keičiančiose programose. Vis tik, teisėjų kolegijos vertinimu tokie skundo argumentai, kaip ir prašymas pirmosios instancijos teismui, laikytini deklaratyviais.
29. Teisėjų kolegija sutinka su nuosprendyje padaryta išvada, kad nukentėjusiojo prašymai šioje dalyje ne tik nėra tikslingi ir pagrįsti, tačiau, sietini ne su paties nukentėjusiojo realiu poreikiu į jo saugumo užtikrinimą, o į neigiamą nuostatą R. S. atžvilgiu. Šią išvadą sustiprina ir jau šioje nutartyje aptartos aplinkybės dėl abipusio konflikto, o kilimo priežasties bei paties V. K. elgesio įvykio metu, išreiškiant grasinimus R. S. atžvilgiu ir iš kart po jo. Tai, kad šių aplinkybių nukentėjusysis neįvardijo nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliaciniame skunde, sustiprina kolegijos manymą, kad tikrasis šių prašymų tenkinimo tikslas nėra susijęs su V. K. saugumo jausmu. Tai iš dalies patvirtina ir pats reikalavimas nustatyti įpareigojimą nesiartinti prie jo arčiau nei 10 km atstumu, ko praktikoje objektyviai nebūtų įmanoma užtikrinti. Atsižvelgiant į tai šie skundo vertintini kaip pertekliniai, o nuosprendžio keitimas šioje dalyje ir prašomų baudžiamojo poveikio priemonių paskyrimas būtų ne tik nepagrįstas, neproporcingas bet ir realiai neįgyvendinamas.
Dėl civilinio ieškinio
30. Apeliaciniu skundu nesutinkama su civilinio ieškinio išsprendimu. Nukentėjusiojo vertinimu dėl patirtų sužalojimų, dvasinių išgyvenimų, rando, neleidžiančio pamiršti įvykio, negalėjimo atlikti įprastų veiksmų ir suprastėjusios nuotaikos, jam turi būti atlyginta pakankamai, kad jis galėtų atstatyti pažeistas vertybes ir panaikinti randą. Dėl to prašo priteisti iš R. S. 51 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, t. y. už kiekvieną trauminį poveikį po 1000 Eur, o už patirtus išgyvenimus teisme, dėl tyčiojimosi, papildomai 20 000 Eur. Nukentėjusysis taip pat nurodo patyręs neturtinę ruošdamasis bylos nagrinėjimui teisme, kadangi iš naujo išgyveno įvykius, todėl jam turėtų už tai būti atlyginta 11 000 Eur. Mano, kad prašoma atlyginti suma yra adekvati ir ją R. S., būdamas įmonės vadovu ir klaidingai nurodęs savo gaunamas pajamas, gali atlyginti.
31. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs patirtų sužalojimų pobūdį ir mastą, įvykio aplinkybes, paties nukentėjusiojo veiksmus, patikslintą civilinį ieškinį dalyje dėl pareikšto 51 000 Eur reikalavimo neturtinei žalai atlyginti tenkino iš dalies ir nukentėjusiojo naudai priteisė 2 500 Eur, o likusioje dalyje dėl 48 500 Eur ieškinį atmetė. Pareikštus reikalavimus 20 000 Eur sumoje dėl išgyvenimų teisme ir 11 000 Eur sumoje dėl, nukentėjusiojo įvardijamų teisinių išlaidų, pačiam ruošiantis posėdžiams paliko nenagrinėtus, kaip nesusijusius tiesiogiai su nusikalstama veika. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad nors nukentėjusysis neabejotinai patyrė fizinį skausmą ir dvasinius išgyvenimus, o įvykis jį šokiravo bei išgąsdino, vis tik nustačius, kad ne visi sužalojimai buvo padaryti R. S. veiksmais, nėra pagrindo priteisti visos prašomos sumos neturtinei žalai atlyginti ir sprendė, kad išgyvenimai, patirti dėl abipusio konflikto, bus teisingai atlyginti priteisiant 2500 Eur. Šiuo atveju didinti priteistą neturtinės žalos dydį, kaip to prašoma nukentėjusiojo apeliaciniame skunde, aukštesnysis teismas neįžvelgia pagrindo.
32. Neabejojama, jog V. K. dėl neteisėtų R. S. atliktų smurtinių veiksmų patyrė dvasinius sukrėtimus ir išgyvenimus, emocinį stresą. Vis tik, ikiteisminio tyrimo metu panaudojus specialiąsias žinias ne tik nebuvo galima tiksliai nustatyti keliais trauminiais poveikiais V. K. buvo sukelti sužalojimai, bet ir kurie iš jų būdingi išskirtinai tyčiniams smurtiniams veiksmas. Tai gi, remiantis in dubio pro reo principu (visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai), būtina įvertinti, jog ne visi nustatyti, mažiausiai 37 trauminiai poveikiai, nukentėjusiojo kūnui buvo atlikti tyčiniais veiksmais, dėl ko nėra pagrindo pareikšto reikalavimo tenkinti visa apimtimi. Kartu pažymėtina, jog nukentėjusiajam dėl patirtų sužalojimų nebuvo kilę pavojus gyvybei, iš esmės nebuvo esmingai apribotas nukentėjusiojo judėjimas ar darbingumas, taip pat nėra duomenų, kad liekamieji reiškiniai – randas – esmingai trukdytų atlikti kasdieninius dalykus, dirbti ir panašiai. Nors nukentėjusysis teigia, kad po įvykio jam suprastėjo nuotaika ir teikia samprotavimus apie tai, kad tai gali būti depresijos požymis, vis tik, duomenų apie jo kreipimąsi dėl pablogėjusios psichologinės sveikatos į gydytojus ar vartotų medikamentų byloje nėra.
33. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal teismų praktiką nesunkaus sveikatos sutrikdymo bylose, nukentėjusiesiems, priklausomai nuo reikšmingų bylos aplinkybių, yra priteisiama neturtinė žala siekia nuo 144,84 Eur iki 7 240,50 Eur (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-437/2011, 2K-497/2011, 2K-252/2012, 2K-140/2012, 2K-238/2014, 2K-258-699/2015, 2K-21-942/2016, 2K-P-135-648/2016, 2K-105-222/2019 ir kitos). Nepaneigiant apeliacinio skundo argumentų, kad atlikti smurtinio pobūdžio veiksmai neabejotinai padarė ne tik tiesioginį fizinį, bet ir emocinį poveikį nukentėjusiajam, jais buvo pasikėsinta į pastarojo kūno vientisumą ir sveikatą, vis tik teisėjų kolegijos vertinimu, nukentėjusiajam priteistas neturtinės žalos atlyginimas atitinka CK 6.250 straipsnio 2 dalyje numatytus kriterijus, neprieštarauja teismų praktikai ir nustatytas įvertinus visus reikšmingus įstatyme bei teismų praktikoje suformuluotus kriterijus. Atsižvelgiant į teisingumo, sąžiningumo ir proporcingumo principus, keisti, tai yra didinti apylinkės teismo nustatytą neturtinės žalos dydį, aukštesnysis teismas neįžvelgia pagrindo. Nukentėjusysis taip pat teigia, kad R. S., dėl savo turtinės padėties yra pajėgus atlyginti didesnio dydžio žalą ir teismui nurodė neteisingas aplinkybes apie gaunamas pajamas. Vis tik, kasacinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad žalą padariusio asmens turtinė padėtis sveikatos sužalojimo atveju negali būti lemiamu kriterijumi nustatant neturtinės žalos dydį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-89/2010, 2K-280/2014), esminis neturtinės žalos atlyginimo kriterijus yra nusikalstamos veikos įvykdymo aplinkybės, žalos pasekmės ir dėl to patirti dvasiniai išgyvenimai, kuriuos įvertinus priimtas teisingas sprendimas.
34. Nukentėjusysis savo neturtinę žalą grindžia ir aplinkybe, susijusia su likusiu randu nugaroje, kurį jis nori pašalinti, todėl mano, kad už tai jam turi būti atitinkamai atlyginta. Pažymėtina, kad neturtinę žalą sudaro dvasiniai išgyvenimai, todėl aptariamas rando pašalinimas, nors dėl atliekamos procedūros galėtų sukelti papildomus išgyvenimus, vis tik, turėtų būti vertinamas turtinės žalos kontekste, kaip išlaidos, susijusios su nusikalstamos veikos padarinių pašalinimu (CK 6.249 straipsnio 1 dalimi). Tačiau turtinė žala nėra preziumuojama ir teismo priteisiama tik pagrįstoje objektyviais duomenimis dalyje. Nagrinėjamu atveju nėra aišku, kada papildomos išlaidos dėl rando pašalinimo gali atsirasti, ir apskritai ar atsiras, kas patvirtina, jog prašomas priteisti būsimos turtinės žalos atlyginimas neatitinka realumo ir būtinumo kriterijų, todėl pagrindo tenkinti šiuos reikalavimus nėra.
35. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų (negalėjimo užduoti norimų klausimų proceso dalyviams, R. S. galimo mokesčių slėpimo, L. M. galimai melagingų parodymų davimo, duomenų apie bylą, kurioje teisėja I.Štuopienė priteisė 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti pridėjimo prie šios bylos, atskirų samprotavimų dėl liudytojų parodymų, garso ir vaizdo įrašų, nuotraukų ir jų vertinimo, R. S. sportinės veiklos, pateikiant hipotezes ir retorinius klausimus bei kt.), kaip nesudarančių pagrindo keisti priimamo sprendimo, teisėjų kolegija plačiau nepasisako.
36. Išnagrinėjus apeliacinį skundą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, įrodymus įvertino laikydamasis BPK 20 straipsnio taisyklių, išsamiai ir nešališkai įvertino visų bylos dalyvių parodymus ir surinktų duomenų visumą, palygino ir sugretino visus teisėtais būdais gautus duomenis, patikrino juos BPK nustatytais proceso veiksmais, išsamiai išnagrinėjo aplinkybes, kurios turi reikšmės bylai teisingai išspręsti. Naujų, objektyviais duomenimis patvirtintų ir dar neįvertintų aplinkybių, turinčių reikšmės apeliaciniame skunde keliamų klausimų nagrinėjimui byloje nėra, jų nenurodė ir nukentėjusysis, todėl darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas bei pagrįstas, jį keisti ar naikinti dėl nukentėjusiojo apeliaciniame skunde nurodytų motyvų nėra pagrindo.
37. Teismui buvo pateikta 2025-06-19 pažyma dėl 389,58 Eur Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos turėtų išlaidų baudžiamojoje byloje teikiant nukentėjusiajam V. K. teisinę pagalbą priteisimo. Pažymėtina, jog byla apeliacine tvarka buvo nagrinėta pagal nukentėjusiojo skundą, kuris šia nutartimi yra netenkinamas, todėl Valstybinės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos prašymas dėl išlaidų priteisinimo negali būti tenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nukentėjusiojo V. K. apeliacinį skundą atmesti.
Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymų dėl turėtų išlaidų teikiant antrinę teisinę pagalbą priteisimo – netenkinti.