Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Vaclovas Paulikas, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs ieškovės (apeliantės) uždarosios akcinės bendrovės ,,Lavisos agrogrupė“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 16 d. nutarties perduoti ieškinį pagal teismingumą civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Lavisos agrogrupė“ ieškinį atsakovui Swedbank, AB dėl laidavimo sutarties pripažinimo pasibaigusia, trečiasis asmuo A. J. V. ,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė UAB „Lavisos agrogrupė“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui Swedbank, AB, prašydama pripažinti 2005 m. gegužės 3 d. laidavimo sutartį Nr. JA-KVR2015050317 pasibaigusia Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.87 straipsnio 4 dalies pagrindu, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas.Atsakovas Swedbank, AB pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame, be kita ko, nurodė, kad ieškinys priimtas pažeidžiant teismingumo taisykles, todėl turi būti perduotas nagrinėti Vilniaus apygardos teismui. Nurodė, kad ieškovė prašo pripažinti pasibaigusia 2005 m. gegužės 3 d. laidavimo sutartį ir taip siekia išvengti 329 390,57 Eur skolos, kurią UAB „Lavisos agrogrupė“ 2017 m. balandžio 11 d. buvo skolinga „Swedbank“, AB pagal 2005 m. gegužės 3 d. kreditavimo sutartį Nr. KVR2015050317 ir 2005 m. gegužės 3 d. laidavimo sutartį Nr. JAKVR2015050317 grąžinimo. Pažymėjo, kad 2017 m. lapkričio 8 d. duomenimis solidari A. J. V. ir UAB „Lavisos agrogrupė“ skola „Swedbank“, AB yra 345 721,97 Eur.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. lapkričio 16 d. nutartimi nusprendė civilinę bylą perduoti Vilniaus apygardos teismui. Teismas pakartotinai įvertino pareikšto ieškinio pagrindą ir, remdamasis teismų praktika, padarė išvadą, kad ieškovės reiškiamas reikalavimas dėl laidavimo sutarties pripažinimo pasibaigusia yra turtinis, o teikiamu ieškiniu ieškovė siekia išvengti 329 390,57 Eur vertės prievolės vykdymo. Kadangi ieškovės reiškiamo ieškinio dėl laidavimo sutarties pripažinimo pasibaigusia suma (329 390,57 Eur) viršija 40 000 Eur sumą, teismas sprendė, jog ginčas teismingas Vilniaus apygardos teismui.

III. Atskirojo skundo argumentai

Apeliantė UAB „Lavisos agrogrupė“ prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 16 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – pripažinti, kad ieškovo reikalavimas dėl laidavimo sutarties pripažinimo pasibaigusia laikomas neturtiniu reikalavimu ir nagrinėtinas Vilniaus miesto apylinkės teisme. Atskirąjį skundą pagrindė šiais argumentais:Ieškovė neprašo jai priteisti jokio turto ir, jeigu teismas nuspręstų tenkinti ieškovo ieškinį, ieškovė jokio turto ar turtinių teisių neįgytų. Nors atsakovas teigia, kad ieškovė ieškiniu siekia išvengti 329 390,57 Eur vertės prievolės įvykdymo, ko pasėkoje reikalavimas pripažintinas turtiniu, tačiau ieškovė pagal ieškinyje minimą laidavimo sutartį nei yra gavusi kažkokią naudą, nei ieškiniu jos prašo, todėl ieškinio reikalavimai nors ir yra susiję su konkrečia pinigų suma, tačiau ši suma ieškovei nebus priteisiama, ko pasėkoje ir ieškinys negali būti kvalifikuojamas kaip turtinis.Laidavimo sutarties pripažinimas negaliojančia ir pripažinimas pasibaigusia nėra identiški reikalavimai, o teismas rėmėsi teismų praktika byloje dėl laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia. Apie šių dviejų reikalavimų santykį tiesiogiai buvo pasisakyta Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. birželio 2 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-1508/2011.Teismų praktika, vertinant pareikštus reikalavimus dėl laidavimo sutarčių pripažinimo pasibaigusiomis, nėra vieninga. Nors Vilniaus miesto apylinkės teismas skundžiamoje nutartyje nurodė keletą bylų, pagal kurias reikalavimai dėl laidavimo sutarčių pripažinimo pasibaigusiomis buvo laikyti turtiniais, tačiau egzistuoja ir kitokia teismų praktika, pagal kurią tokie reikalavimai yra pripažįstami neturtiniais, o apygardos teismai ieškinius atsisako priimti kaip neteismingus.Pagal teismų išaiškinimą, tais atvejais, kai atsakovas, galėdamas gintis nuo pareikšto ieškinio materialinio teisinio pobūdžio atsikirtimais į jį, nepaisant to, pateikia materialinius teisinius atsikirtimus kitu procesiniu atsakovo teisių gynybos būdu – atskiru ieškiniu, toks reikalavimas negali būti pripažįstamas turtinio pobūdžio reikalavimu. Atsakovas Swedbank, AB ir trečiasis asmuo A. J. V. atsiliepimų į atskirąjį skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio ar atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis).Absoliučių pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti skundo ribas nagrinėjamoje byloje nenustatyta, todėl teismas pasisako dėl skundo faktinių bei teisinių pagrindų. Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria civilinė byla perduota pagal teismingumą, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškinio reikalavimas vertintinas kaip turtinis. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kadangi rėmėsi netinkama teismų praktika. Pirmosios instancijos teismas savo poziciją dėl ieškinio pripažinimo turtiniu grindė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 15 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-443/2009, kurioje buvo konstatuota, kad reikalavimas pripažinti laidavimo sutartį negaliojančia yra turtinio pobūdžio ginčas. Todėl reiškiančiai tokį reikalavimą šaliai tenka pareiga sumokėti žyminį mokestį, paskaičiuotą pagal CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punkto taisykles. Tačiau šiuo konkrečiu atveju ieškovė jos ir atsakovo sudaryto laidavimo sandorio galiojimo nekvestionuoja (nesiekia jo nuginčyti), o kelia kitokio pobūdžio klausimą – ieškiniu prašo pripažinti 2005 m. gegužės 3 d. laidavimo sutartį Nr. JA-KVR2015050317 pasibaigusia. Todėl sutiktina su atskirojo skundo argumentu, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi aukščiau nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi, kurioje buvo aptartos kitokios faktinės aplinkybės (dėl laidavimo sandorio pripažinimo negaliojančiu), išaiškinimais.Be aukščiau minėtos kasacinio teismo nutarties, pirmosios instancijos teismas rėmėsi ir Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. lapkričio 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-652-186/2015 bei Vilniaus apygardos teismo 2014 m. lapkričio 11 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-2287-567/2014. Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. lapkričio 13 d. nutartyje teismas konstatavo, jog reikalavimas pripažinti prievoles pagal laidavimo sutartį pasibaigusiomis yra turtinis, kai atsakovas pateikė priešieškinį su reikalavimu pripažinti laidavimo sutartį pasibaigusia, o pirmosios instancijos teismas tokio priešieškinio neapmokestino. Vilniaus apygardos teismo 2014 m. lapkričio 11 d. nutartis priimta panašioje byloje, t. y. taip pat sprendžiant klausimą dėl reikalavimo pripažinti laidavimo sutartį pasibaigusia pobūdžio. Taigi, šiuo atveju, nesutiktina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi minėtomis Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. lapkričio 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-652-186/2015 bei Vilniaus apygardos teismo 2014 m. lapkričio 11 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-2287-567/2014 nutartimis, kadangi nagrinėjamos bylos klausimo faktinės aplinkybės iš esmės sutampa. Atskirajame skunde nurodoma, jog nagrinėjamu klausimu teismų praktika yra nevienoda. Apeliantė nurodo kitas apeliacinės instancijos teismų nutartis civilinėse bylose, kuriose formuojama priešinga praktika. Viena iš jų yra Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-36-464/2014, kurioje teismas tenkino ieškovo atskirąjį skundą ir reikalavimą pripažinti laidavimo sutartį pasibaigusia, vertino kaip neturtinį ieškinio reikalavimą. Taip pat nurodo analogišką teismo praktiką suformuotą ir Kauno apygardos teismo 2014 m. vasario 25 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2S-459-657/2014, kurioje teismas taip pat sprendė, jog reikalavimas pripažinti laidavimo sutartį pasibaigusia yra laikytinas neturtiniu reikalavimu. Iš esmės apeliantės nurodomi teismų praktikos pavyzdžiai atitinka nagrinėjamos bylos aplinkybes ir galima sutikti, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja dvejopo pobūdžio praktika. Teismas pažymi, kad precedentų konkurencijos atveju, t. y. kai yra keli skirtingi analogiškose bylose priimti teismų sprendimai, turi būti vadovaujamasi aukštesniosios instancijos teismo sukurtu precedentu, taip pat atsižvelgtina į precedento sukūrimo laiką ir į kitus turinčius reikšmės veiksnius: į tai, ar atitinkamas precedentas atspindi susiformavusią teismų praktiką, ar yra pavienis atvejis; į sprendimo argumentacijos įtikinamumą; į galimus reikšmingus pokyčius, įvykusius priėmus tam tikrą precedento reikšmę turintį teismo sprendimą, ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-580/2014). Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad egzistuoja naujesnė apeliacinės instancijos teismų praktika nei ta, kurią nurodo apeliantė. Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. sausio 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-156/2014 nurodė, jog reikalavimas pripažinti prievoles pagal laidavimo sutartį pasibaigusiomis kaip ir jų ginčijimas teismų praktikoje vertinamas kaip turtinis reikalavimas. Tokios pozicijos laikosi ir teismai, vėliau sprendę analogiško pobūdžio klausimus (Vilniaus apygardos teismo 2014 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-2287-567/2014, Vilniaus apygardos teismo 2014 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-2287-567/2014, Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-652-186/2015; ir kt.). Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tai, jog šie procesiniai sprendimai priimti vėliau, yra tos pačios instancijos teismų, nenustačius svarbių pokyčių, dėl ko turėtų būti nukrypstama nuo tokios naujai formuojamos praktikos šiai praktikai pritaria ir sutinka, jog šiuo konkrečiu atveju apeliantė ieškiniu faktiškai siekia panaikinti ieškovės turtinę prievolę atsakovui pagal laidavimo sutartį. Pripažinus pasibaigusia laidavimo sutartį, apeliantei išnyktų turtinio pobūdžio įsipareigojimas (prievolė) atsakovui. Teismų praktikoje sąvoka „turtinis ginčas“ aiškinama kaip ginčas dėl turto arba ginčas, tiesiogiai susijęs su turtu; neturtiniai ieškiniai aiškinami kaip ieškiniai, kuriuose turtinis interesas negali būti išreikštas pinigų suma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 30 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-381/2008). Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad turtinio ginčo įkainojimą lemia jo teisinis turinys ir šalies siekiamo sprendimo padariniai, kurie sukuria kokius nors apskaičiuojamus turtinius praradimus kitai šaliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-334/2009; 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-350/2009, 2009 m. gruodžio 11 d. nutartis; 2010 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-44/2010). Tai, kad ieškiniu neprašoma priteisti lėšų ar kito turto, nereiškia, kad ginčas yra neturtinis. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentu, jog pagal ieškovės pareikštą ieškinį ir jame dėstomą pagrindą ieškovės reiškiamas reikalavimas dėl laidavimo sutarties pripažinimo pasibaigusia yra akivaizdžiai turtinis, nes ieškovė tokiu ieškiniu siekia išvengti 329 390,57 turtinės prievolės atsakovui vykdymo. Taigi, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad apeliantės ieškinys atsakovui Swedbank, AB dėl laidavimo sutarties pripažinimo pasibaigusia, yra teismingas Vilniaus apygardos teismui.Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apeliantės atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą nutartį, todėl apeliantės atskirasis skundas atmestinas, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 16 d. nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, teismas

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 16 d. nutartį palikti nepakeistą.