Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kybartų pataisos namų, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. (A) Č. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Kybartų pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

12. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 12 straipsnio 2 dalies nuostata, kad nuteistieji privalo vykdyti bausmės vykdymo institucijos, įstaigos arba pareigūno nurodymus ir įsakymus, BVK 110 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostata, jog laisvės atėmimo bausmę atliekantys nuteistieji privalo vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimus, BVK 142 straipsnio 1 dalimi, kurioje nurodytos nuobaudos, kurios gali būti skiriamos nuteistiesiems už bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą.

2017 m. rugsėjo 13d.; nuo 2017 m. rugsėjo 14 d. iki 2017 m. gruodžio 18 d.

15. Teismas iš Kybartų PN 2018 m. sausio 3 d. pažymos apie nuteistojo nuobaudas nustatė, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu nuobaudos buvo skiriamos už tą patį – atsisakymą gyventi Kybartų PN administracijos jam paskirtame būryje, pareiškėjui kiekvieną kartą nurodant tas pačias priežastis. Nuo 2016 m. gruodžio 16 d. iki 2017 m. gruodžio 18 d. pareiškėjas jam paskirtų nuobaudų neginčijo. Teismas pažymėjo, jog pagal Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenis, pareiškėjas ne kartą kreipėsi į administracinius teismus su skundais dėl Departamento ir Kybartų PN priimtų sprendimų (nutarimų) bei dėl neturtinės žalos priteisimo.

16. Atsižvelgdamas į nustatytas faktines aplinkybes, teismas vertino, kad pareiškėjas nuo 2016 m. gruodžio 16 d. iki 2016 m. gruodžio 18 d. (3 paras), nuo 2017 m. gegužės 5 d. iki 2017 m. gegužės 7 d. (3 paras), nuo 2017 m. birželio 9 d. iki 2017 m. birželio 12 d. (4 paras), 2017 m. liepos 19 d. (1 parą) ir nuo 2017 m. rugpjūčio 25 d. iki 2017 m. rugpjūčio 31 d. (11 parų) buvo laikomas kameroje Nr. 2, nors jam nurodytais laikotarpiais nuobauda – perkėlimas į kamerų tipo patalpas – nebuvo paskirta. Teismas nurodė, kad Kybartų PN nepateikė jokių kitų duomenų, iš kurių būtų galima nustatyti, jog pareiškėjas nurodytais laikotarpiais (viso 22 paras) kameroje Nr. 2 buvo laikomas pagrįstai, t. y. esant teisiniam pagrindui. Kitais laikotarpiais pareiškėjas kameroje Nr. 2 buvo laikomas jam paskirtų nuobaudų laikotarpiais, byloje nėra duomenų, paneigiančių šią išvadą. Pasisakydamas apie pareiškėjui kilusias neigiamas pasekmes, kartu nulėmusias ir neturtinės žalos kilimą, teismas pažymėjo, jog asmens laikymas kameroje, kurioje taikomi didesni suvaržymai ir jo teisių apribojimai nei įprastose kalinimo kamerose nepagrįstą laiko tarpą, neabejotinai lemia šiam asmeniui neigiamus padarinius, daro įtaką asmens emocinei, protinei ir fizinei gerovei. Teismas vertino, jog šiuo aspektu yra pagrindas konstatuoti Kybartų PN neteisėtus veiksmus Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - ir CK) 6.271 straipsnio prasme.

17. Pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, kad Kybartų PN nepagrįstai ilgai suvaržė jo teises susirašinėti, įsigyti maisto, eiti į pasimatymus, skambinti ar susirašinėti su artimaisiais, gauti higienos priemonių, naudotis asmeniniais daiktais, teismas vadovavosi BVK 86, 142 ir 145 straipsniais. Įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, teismas konstatavo, kad nuo 2016 m. gruodžio 16 d. iki 2016 m. gruodžio 18 d. (kai pareiškėjui buvo paskirta BVK 142 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodyta nuobauda) pareiškėjas nepagrįstai neturėjo teisės gauti smulkiųjų paketų, siųsti laiškų, paskambinti telefonu, jam nepagrįstai nebuvo leidžiama apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje, išskyrus higienos reikmenų, turėti maisto produktų. Nuo 2017 m. gegužės 5 d. iki 2017 m. gegužės 7 d., 2017 m. birželio 9 d. iki 2017 m. birželio 12 d., 2017 m. liepos 17 d. ir nuo 2017 m. rugpjūčio 25 d. iki 2017 m. rugpjūčio 31 d. (kai pareiškėjui buvo paskirta BVK 142 straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodyta nuobauda) pareiškėjo laisvių suvaržymo mastas nepriklausė nuo nuobaudos paskyrimo fakto, kadangi jį nepagrįstai laikius kameroje Nr. 2, jam buvo nustatytas režimas, atitinkantis BVK 86 straipsnyje nurodytas drausmės grupei priskirtų nuteistųjų laikymo kalėjime sąlygas. Teismas konstatavo, kad nustatytais laikotarpiais pareiškėjo nurodytas neigiamas pasekmes (negalėjimas susirašinėti, įsigyti maisto, eiti į pasimatymus, skambinti ar susirašinėti su artimaisiais) lėmė ne paties pareiškėjo elgesys, o Kybartų PN administracijos neteisėti veiksmai, todėl šiuo aspektu egzistuoja valstybės civilinės atsakomybės sąlygos CK 6.271 straipsnio prasme.

19. Teismas, vertindamas, ar pareiškėjui būnant kameroje Nr. 2 buvo užtikrintas vienam asmeniui tenkantis minimalaus gyvenamųjų patalpų plotas, rėmėsi byloje pateikta Kybartų PN Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2018 m. sausio 10 d. pažyma Nr. 1/8-117 ir Kybartų PN Ūkio skyriaus 2018 m. sausio 9 d. tarnybiniu pranešimu Nr. 1/8-108, kuriuose nurodyta, kad kameros Nr. 2 plotas yra 7,84 kv. m, kameros Nr. 123 (6 būrys) plotas yra 10,57 kv. m, kameros Nr. 7 plotas yra 8,23 kv. m. Nuobaudų atlikimo metu pareiškėjas kamerose buvo vienas arba kartu su kitu asmeniu (dviese). Atsižvelgdamas į tai, teismas vertino, kad nėra pagrindo konstatuoti Kybartų PN administracijos neteisėtus veiksmus.

21. Pasisakydamas dėl Departamento veiksmų, teismas nurodė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas su 2016 m. gruodžio 29 d. kreipimusi bei 2017 m. gruodžio 3 d., 2017 m. rugsėjo 13 d., 2017 m. spalio 25 d. skundais, 2017 m. liepos 11 d., 2017 m. kovo 4 d., 2017 m. kovo 23 d., 2017 m. kovo 31 d., 2017 m. balandžio 5 d., 2017 m. gegužės 16 d., 2017 m. birželio 8 d., 2017 m. birželio 5 d., 2017 m. kovo 6 d., 2017 m. sausio 25 d., 2017 m. rugsėjo 13 d., 2016 m. gruodžio 27 d. skundais ir pareiškimais kreipėsi į Departamentą. Departamentas atsakė į kiekvieną pareiškėjo skundą, pareiškimą, kreipimąsi, tačiau teismo vertinimu, atsižvelgiant į byloje nustatytas faktines aplinkybes, Departamentas nepakankamai išnagrinėjo pareiškėjo skundus, nes nenustatė, kad teismo nustatytais laikotarpiais pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 2 be teisinio pagrindo. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo Departamento neteisėtus veiksmus CK 6.271 straipsnio prasme.

22. Įvertinęs nurodytus argumentus dėl CK 6.250 straipsnio taikymo bei nustatytus pareiškėjo teisių pažeidimus, atsižvelgęs į nustatyto pažeidimo trukmę (22 paros), intensyvumą, daromų pažeidimų neapibrėžtumą laike, į ginamų vertybių pobūdį, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, į tai, kad pareiškėjo sveikatai esminių sutrikimų ginčo laikotarpiu nekilo, į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį, į teismų panašiose ir analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas konstatavo, kad pareiškėjui iš atsakovo atstovų Kybartų PN ir Departamento priteistina 500 Eur suma neturtinei žalai atlyginti yra adekvati neigiamoms pasekmėms kompensuoti.

III.

25. Teismas tinkamai neįvertino byloje pateiktų rašytinių įrodymų ir neįsigilino į bylos esmę, nesivadovavo įtvirtintais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais.

32. Bausmę atliekant kameroje Nr. 2, į ją buvo keliami rūkantys, triukšmingi, sutrikusio elgesio, save ir kitus žalojantys, narkotines medžiagas vartojantys, visą dieną per langą rėkaujantys asmenys. Pareiškėjas nesutinka su apeliacinio skundo teiginiu, kad nėra nustatyta, jog pareiškėjui gali kilti grėsmė būti sužalotam.

33. Kamera Nr. 2 buvo maža, todėl joje laikant du asmenis, vienam asmeniui teko 2,5 kv. m ploto. Pareiškėjo nuomone, buvo neteisėtai apribotos jo teisės įsigyti maisto produktų, rašyti laiškus ir t. t.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

34. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo pareiškėjui E. (A) Č. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kybartų pataisos namų ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, pagal CK 6.271 straipsnį priteistas 500 Eur neturtinės žalos atlyginimas, pagrįstumas ir teisėtumas.

37. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, pirmiausia pažymi, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, jog suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 134 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas.

38. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina; teismas taip pat gali tirti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti; nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tiktai tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Tai reiškia, jog apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m, rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321 /2013; kt.).

39. Administraciniam procesui yra būdinga ribota apeliacija, reiškianti, kad apeliacinės instancijos teismas ne pakartotinai nagrinėja bylą iš esmės, o atsižvelgdamas į apeliacinio skundo argumentus, peržiūri pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, kartu ex officio (pagal pareigas) patikrindamas, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, ar nėra aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos dėl to, kad nebūtų pažeistas viešasis interesas (ABTĮ 140 str.). Viena iš ribotos apeliacijos administraciniame procese išraiškos formų – draudimas priimti apeliacinės instancijos teisme naujus įrodymus (ABTĮ 142 str. 3 d.). Pažymėtina ir tai, kad ši nuostata užtikrina sąžiningo, operatyvaus teismo proceso pirmosios instancijos teisme buvimą.

40. Draudimas priimti naujus įrodymus nėra absoliutus, tačiau sprendžiant klausimą dėl naujų įrodymų priėmimo, aiškinamasi, ar šiuos įrodymus proceso šalis galėjo pateikti pirmosios instancijos teismui, dėl kokių priežasčių šie įrodymai teikiami po to, byla iš esmės buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme, ar nepiktnaudžiaujama įrodymų vėlesnio pateikimo teise.

41. Šiuo aspektu taip pat pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas paprastai tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio skundą asmens teisės ir įstatymų saugomi interesai pažeisti, jei pažeisti, – kokiu teisiniu būdu bei kokia apimtimi gintini (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1037-438/2017). Taigi esminis bylos nagrinėjimas teisme vyksta pirmojoje instancijoje, todėl būtent joje pagal proceso operatyvumo, koncentruotumo bei draudimo piktnaudžiauti procesu principus turi būti pateikti visi šalių reikalavimai, atsikirtimai bei įrodymai.

42. ABTĮ 56 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai, o prireikus teismas gali pasiūlyti nurodytiems asmenims pateikti papildomų įrodymų arba šių asmenų prašymu ar savo iniciatyva išreikalauti reikiamus dokumentus, pareikalauti iš pareigūnų paaiškinimų. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja.

43. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Akcentuotina, kad teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais,

44. Šios bylos kontekste akcentuotina ir tai, kad specifinė kalinamo asmens teisinė padėtis suponuoja ir tam tikrus proceso taisyklių taikymo ypatumus. Tai, kad asmens laisvė yra ribojama, administracinių teismų praktikoje atsižvelgiama taikant įrodinėjimo naštos dėl reikalavimų atlyginti kalinimo metu kilusią neturtinę žalą taisykles (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-l 798/2013).

45. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką tokio pobūdžio bylose, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015; 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr.AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui ir jo atstovui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016; kt.).

46. Nagrinėjamoje byloje yra susiklosčiusi tokia situacija, kad atsakovas, atsikirsdamas į pareiškėjo skundą, pirmosios instancijos teismui neteikė įrodymų, kuriais grindžia apeliacinio skundo argumentus ir nurodo naujas aplinkybes, kurių nebuvo nurodęs pirmosios instancijos teismui. Atsakovas pateikė Kybartų pataisos namų direktoriaus budinčiojo padėjėjo nutarimus uždaryti nuteistąjį į kamerų tipo patalpas, kol nėra pataisos įstaigos direktoriaus, Kybartų pataisos namų Kriminalinės žvalgybos skyriaus tarnybinius pranešimus bei Kybartų pataisos namų direktoriaus nutarimus dėl nuteistojo nubaudimo ir pan., kurie, atsakovo teigimu, patvirtina, kad pareiškėją laikinai – kol nėra įstaigos direktoriaus, uždarius į kamerų tipo patalpas, šis laikas įsiskaičiuoja į nuobaudos atlikimo laiką.

47. Šioje byloje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 6 d. nutartimi buvo atsisakyta priimti atsakovo su apeliaciniu skundu pateiktus papildomus įrodymus, nustačius, kad atsakovas nepagrindė, kodėl įrodymai nebuvo pateikti bylą nagrinėjusiam pirmosios instancijos teismui ir jais nebuvo grindžiami atsiliepimo į pareiškėjo skundą argumentai, t. y. atsakovas nenurodė jokių teisiškai pagrįstų aplinkybių, dėl kurių turi būti nustatyta, jog dėl svarbių priežasčių šie įrodymai nebuvo ištirti pirmosios instancijos teisme, o būtinybė juos pateikti iškilo būtent apeliacinės instancijos teisme. Nutartyje pažymėta, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gruodžio 20 d. nutartimi įpareigojo atsakovą pateikti teismui atsiliepimą į skundą ir visą su pareiškėjo keliamu ginču susijusią medžiagą, įskaitant ginčui aktualiu laikotarpiu nuo 2016 m. gruodžio 16 d. laikymo sąlygų: duomenis, kokiose konkrečiose kamerose pareiškėjas buvo laikomas ir su kokiais asmenimis <...>; duomenis apie ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjui skirtas nuobaudas ir t. t.

48. Apibendrinant nurodytas aplinkybes, konstatuotina, kad šiuo atveju tikrinant pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą ir teisėtumą, remiamasi pareiškėjo ir atsakovo pateiktais įrodymais pirmosios instancijos teismui, dėl kurių pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 22 paras buvo laikomas kameroje Nr. 2 nesant teisinio pagrindo.

49. Taip pat akcentuotina, kad šioje byloje nenustatyti pagrindai, dėl kurių turėtų būti peržengtos atsakovo apeliacinio skundo ribos, todėl teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama atsakovo apeliacinio skundo ribų, taip pat nenagrinėja pareiškėjo atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytų argumentų, dėl kurių jis nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria nustatytas ir priteistas 500 Eur neturtinės žalos atlyginimas, ir reikalavimo padidinti priteistą neturtinės žalos atlyginimą.

50. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes bei pirmosios instancijos teismui proceso šalių teiktuose procesiniuose dokumentuose nurodytus argumentus ir įrodymus, konstatuoja, jog atsakovas nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas nuo 2016 m. gruodžio 16 d. iki 2016 m. gruodžio 18 d., nuo 2017 m. gegužės 5 d. iki 2017 m. gegužės 7 d., nuo 2017 m. birželio 9 d. iki 2017 m. birželio 12 d., 2017 m. liepos 19 d. ir nuo 2017 m. rugpjūčio 25 d. iki 2017 m. rugpjūčio 31 d. buvo laikomas kamerų tipo patalpoje esant teisiniam pagrindui. Byloje pateikti įrodymai (Kybartų PN pažyma apie nuteistojo nuobaudas ir paskatinimus) apie nuobaudų paskyrimo datas, nepagrindžia, kad minėtais laikotarpiais (t. y. prieš 3–4 paras iki nuobaudos paskyrimo) pareiškėjas buvo teisėtai perkeltas į kamerų tipo patalpas. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nesant byloje jokių duomenų, iš kurių būtų galima nustatyti, jog pareiškėjui nurodytais laikotarpiais buvo paskirta nuobauda – perkėlimas į kamerų tipo patalpas, nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas kameroje Nr. 2 buvo laikomas pagrįstai.

51. Atsižvelgiant į tai, jog atsakovo apeliacinio skundo argumentas, kad pareiškėjas buvo uždarytas į kamerų tipo patalpas, vadovaujantis Kybartų PN direktoriaus budinčiojo padėjėjo nutarimais, kol nėra įstaigos direktoriaus, atmestinas, kadangi atsakovas pirmosios instancijos teismui neteikė tokių įrodymų, t. y. įrodymų, patvirtinančių teisėtą pareiškėjo perkėlimą (uždarymą) į kamerų tipo patalpas.

52. Atsakovo atstovai byloje nėra nurodę įsiteisėjusių teismo sprendimų, kuriuose būtų nustatytos prejudicinės aplinkybės, kad pareiškėjas buvo uždarytas į kamerų tipo patalpas, vadovaujantis Kybartų PN direktoriaus budinčiojo padėjėjo nutarimais.

53. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog pirmosios instancijos teismas netiksliai apskaičiavo parų skaičių, kuomet pareiškėjas nepagrįstai (be teisinio pagrindo) buvo laikomas kamerų tipo patalpose – 18 parų, o ne 22 paras, tačiau tai neturi ypatingos teisinės reikšmės konstatuojant Kybartų PN neteisėtus veiksmus.

54. Be to, atsižvelgdama į tai, jog pareiškėjas ankščiau nustatytais laikotarpiais nepagrįstai buvo laikomas kamerų tipo patalpoje, teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentą, jog ne dėl Kybartų PN administracijos, o dėl paties pareiškėjo neteisėtų veiksmų, pareiškėjui kilo neigiamos pasekmės (pažeista teisė skambinti telefonu, gauti ir siųsti laiškus, eiti pasivaikščioti).

55. Nesutiktina su apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus bei nesivadovavo teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, nes proceso šalių pateiktų įrodymų vertinimas atliktas vadovaujantis ABTĮ 56 straipsnio 6 dalimi.

56. Iš pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, buvo atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą objektyviai neįvertinęs visų nagrinėjamoje byloje pateiktų įrodymų. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip tai palankiau atsakovui, nesuteikia pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino ar apskritai nevertino kai kurių byloje surinktų įrodymų.

57. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4043-624/2017; kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr., pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą). Pažymėtina, kad asmens laikymas kameroje, kurioje taikomi didesni suvaržymai ir jo teisių apribojimai nei įprastose kalinimo kamerose nepagrįstą laiko tarpą, neabejotinai lemia šiam asmeniui neigiamus padarinius, daro įtaką asmens emocinei, protinei ir fizinei gerovei.

58. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinta pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

59. Šiame kontekste pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008).

60. Įvertinus tai, jog pareiškėjas 18 parų buvo nepagrįstai laikomas kamerų tipo patalpose, kuriose taikomi didesni suvaržymai ir apribojimai, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad šiuo atveju pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamu atveju nustatytas faktines bylos aplinkybes, kurios yra teisiškai reikšmingos sprendžiant klausimą dėl neturtinės žalos atlyginimo formos ir dydžio, pritardama pirmosios instancijos teismo išvadoms šiuo aspektu ir jų nekartodama, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais (500 Eur).

61. Remdamasi aptartomis bylos faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovo apeliacinio skundo motyvai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados dėl atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo patirtos neturtinės žalos, kuri pagrįsta pirmosios instancijos teismui proceso šalių pateiktais įrodymais ir atliktu šių įrodymų vertinimu, teisės aktų nuostatomis, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kybartų pataisos namų, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiamą.