Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dalės Burdulienės (pranešėja), Izoldos Nėnienės (kolegijos pirmininkė) ir Mindaugo Šimonio, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo D. P. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. balandžio 1 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2975-151/2015 pagal ieškovės S. J.-P. ieškinį atsakovui D. P. dėl santuokos įrašo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė 2014-11-21 kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Kauno rajono savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyriaus 2011-08-09 įrašą Nr. 182 apie šalių 2011-07-30 sudarytą santuoką Garliavos Švč. Trejybės bažnyčioje, palikti ieškovei jos iki santuokos turėtą pavardę, o atsakovui – prigimtinę, bylą nagrinėti iš esmės ir nesiimti priemonių šalims sutaikyti. Ieškovė nurodė, kad su atsakovu negyvena nuo 2014 m. rugpjūčio mėnesio, jų sudaryta santuoka yra tik formali ir nebėra galimybės jos išsaugoti. Santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, nes abu sutuoktiniai buvo nelojalūs vienas kitam, pažeidė esmines savo kaip sutuoktinių bei gyvenimo partnerių pareigas ir nesugebėjo išsaugoti šeimos. Šalys dalintino turto neturi, kreditorinių įsipareigojimų ir nepilnamečių vaikų taip pat, o išlaikymo vienas iš kito nereikalauja.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apylinkės teismas balandžio 1 d. sprendimu ieškinį tenkino šiais motyvais:

1. Teismas, įvertinęs tai, jog ieškovė su atsakovu negyvena kartu ir bendro ūkio neveda nuo 2014 metų rugpjūčio mėnesio, sprendė, jog santuokiniai ryšiai tarp šalių yra nutrūkę ir padarė išvadą, kad jų santuoka tapo tik formali ir nebėra perspektyvos jos išsaugoti. Šalys turi rūpintis vienas kitu, tačiau posėdžio metu ieškovė paaiškino, kad jiems bendraujant kyla įtampa, psichologinis klimatas šeimoje yra labai sunkus, o gyvenant atskirai nuo sutuoktinio, ieškovei net pagerėjo sveikata (ieškovė sirgo depresija). Atsakovas ilgą laiką niekur nedirbo, materialiai šalių šeimą aprūpindavo ieškovė ir jos tėvas, be to, ji nenori bendrauti su atsakovu ir fizine prasme.

2. Nors atsakovas su santuokos nutraukimu nesutiko, manė, kad jis iš esmės jokių savo kaip sutuoktinio pareigų nepažeidė, teismas, įvertinęs byloje ištirtus įrodymus ir nustatytas aplinkybes, padarė išvadą, kad abu sutuoktiniai pažeidė lojalumo, moralinės ir materialinės paramos pareigas ir nusprendė, kad yra pagrindas santuoką nutraukti dėl abiejų sutuoktinių kaltės (CK 3.61 straipsnio 2 dalis). Atsakovas norėjo išsaugoti santuoką, prašė termino susitaikymui, tačiau teismas, atsižvelgė į ieškovės pareikštą kategorišką ir tvirtą norą santuoką nutraukti ir, kad nėra galimybės šeimą išsaugoti, termino sutuoktiniams susitaikyti neskyrė. Teismas pažymėjo, kad atsakovas nors ir manė, kad santuoką galima išsaugoti, tačiau nurodė, kad jis sutiks santuoką nutraukti tik tuo atveju, jei ieškovė nutrauks bažnytinę santuoką. Atsakovas taip pat ieškovę kaltino neištikimybe, per dideliu bendravimu su tėvu, jo nuomonės nepaisymu, tačiau net ir nurodęs šiuos motyvus, vis tiek nesutiko santuoką nutraukti, todėl teismas tokią jo poziciją nelaikė nuoseklia be to pažymėjo, kad byla iškelta 2014-11-21, pirmasis teismo posėdis įvyko 2015-02-04, o antrasis – 2015-03-12, tačiau nei per šiuos keturis mėnesius, nei tarp posėdžių, šalys nebendravo, atsakovas nurodė, kad nebandė taikytis su ieškove, nes ji su juo nesutinka bendrauti, o tokios aplinkybės, teismo nuomone, tik dar kartą patvirtina, kad ieškovės apsisprendimas nutraukti santuoką yra tvirtas.

3. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad tarp šalių sudarytos santuokos bažnyčios nustatyta tvarka jis nenutraukė, o tik panaikino santuokos įrašą, kaip tai išaiškinta kasacinio teismo praktikoje, t. y. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau LAT) 2007 m. vasario 7 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-6/2007. Minėtoje nutartyje kasacinis teismas išaiškino, jog tenkindamas prašymą dėl civilinių teisinių pasekmių, atsiradusių bažnyčios nustatyta tvarka sudarytą santuoką įtraukus į apskaitą civilinės metrikacijos įstaigoje, teismas tik panaikina akto įrašą dėl bažnyčios (konfesijų) nustatyta tvarka sudarytos santuokos įtraukimo į apskaitą civilinės metrikacijos įstaigoje ir išsprendžia kitus klausimus (turto padalijimo, vaikų išlaikymo, jų gyvenamosios vietos nustatymo, sutuoktinių tarpusavio išlaikymo ir kitus (CK 3.49, 3.59 straipsniai). Santuokos akto atitinkamame bažnyčios registre įrašas, kurio pagrindu buvo išduotas santuokos liudijimas, lieka galioti, jeigu bažnyčios (konfesijų) nustatyta tvarka sudaryta santuoka nėra pripažinta negaliojančia bažnytinio teismo. Taigi sutuoktiniams sudarius santuoką bažnyčios (konfesijų) nustatyta tvarka, jos pabaigai taikoma skirtinga jurisdikcija: civilinė, vykdoma bendrosios kompetencijos teismų, kai sutuoktiniai yra suinteresuoti nutraukti civilinį teisinį ryšį su iš to išplaukiančiomis teisinėmis pasekmėmis ir bažnytinė, vykdoma atitinkamų bažnyčios institucijų, remiantis vidaus (kanonų) teisės normomis, kai nutraukiami kanonų teisės normų reglamentuojami santuokiniai ryšiai. Nei Civiliniame kodekse (toliau CK), nei kituose įstatymuose nenustatyta santuokos, sudarytos bažnyčios (konfesijų) nustatyta tvarka ir pripažintos valstybės, civilinių teisinių pasekmių pabaigos pagrindų ir specialios tvarkos, taikytinos panaikinant tokios santuokos apskaitos įrašą, todėl šeimos santykiams pagal analogiją (CK 1.8 straipsnio 1 dalis) taikytinos bendrosios CK normos, reglamentuojančios santuokos pabaigos (CK 3.49 straipsnis), santuokos sudarymo bažnyčios (konfesijų) nustatyta tvarka (CK 3.24 straipsnis) nuostatos.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Atsakovas (toliau apeliantas) apeliaciniu skundu prašo 2015 m. balandžio 1 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi LAT 2007 m. vasario 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-6/2007 suformuota praktika ir panaikino civilinės metrikacijos skyriaus įrašytą santuokos įrašą, nes cituojamoje nutartyje nurodytos civilinės bylos aplinkybės iš esmės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos aplinkybių, o ir tam tikros nurodytos nutarties išvados prieštarauja Konstitucijos 38 straipsnio 4 dalies nuostatai, jog „Valstybė registruoja santuoką gimimą ir mirtį. Valstybė pripažįsta ir bažnytinę santuokos registraciją.“ Nurodytoje LAT civilinėje byloje abi šalys ieškiniu ir priešieškiniu prašė teismo nutraukti santuoką tuo iš esmės pripažindamos, kad jų santuoka yra nutrūkusi ir jos išsaugoti nebeįmanoma, prašė teismo spręsti tam tikrus civilinių teisinių pasekmių klausimus (nepilnametės dukters gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo priteisimo, bendravimo su dukterimi tvarkos nustatymo, santuokoje įgyto turto padalijimo), o nagrinėjamoje byloje ieškiniu į teismą kreipėsi tik vienas iš sutuoktinių - ieškovė, ieškinyje formuluodama teismui reikalavimą panaikinti civilinės metrikacijos skyriaus atliktą įrašą apie sudarytą santuoką dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Toks reikalavimas suformuluotas teisiškai ydingai, nes kaip galima panaikinti atliktą įrašą dėl kažkieno kaltės. Apelianto nuomone, remiantis minėta kasacinio teismo praktika, ieškovė turėjo kreiptis į teismą ne su tokiu ieškiniu, bet su prašymu dėl įtrauktos į apskaitą civilinės metrikacijos skyriuje bažnytinės santuokos civilinių teisinių pasekmių ir kitų su jomis susijusių klausimų. Kita vertus, šalys neturi nepilnamečių vaikų, santuokos metu neįgijo jokio registruotino turto, neturi kreditorinių įsipareigojimų bei nereikalauja vienas iš kito išlaikymo, taigi jokių civilinių teisinių pasekmių klausimų spręsti nereikia. Pavardę ieškovė turi teisę pasikeisti ir nesikreipdama į teismą dėl įrašo apie sudarytą santuoką panaikinimo.

2. Sprendimu buvo pažeista nurodyta Konstitucijos nuostata, nes teismas, panaikindamas įrašą apie sudarytą santuoką, faktiškai nustatė šalių bažnytinės santuokos registracijos pripažinimo trukmę - iki vienas iš sutuoktinių (galbūt dėl ligos, ar bet kokių kitų priežasčių) kreipsis į civilinį teismą ir paprašys panaikinti civilinės metrikacijos atliktą įrašą apie sudarytą bažnytinę santuoką ir teismas, formaliai išnagrinėjęs civilinę bylą, įrašą panaikins, kas faktiškai reiškia, kad nuo tokio teismo sprendimo įsiteisėjimo momento valstybė jau nebepripažįsta bažnytinės santuokos.

3. Teismas pagal įstatymo analogiją taikė CK teisės normas, reguliuojančias santuokos nutraukimą, tačiau tokia praktika šioje byloje netaikytina, laikytina teisiškai ydinga, nes apeliantas nesutinka, kad jų santuoka pasibaigė, neprašo spręsti teisinių pasekmių ir naikinti įrašo apie sudarytą santuoką, jis mano, kad ieškovei pasveikus, santuoką bus galima išsaugoti. CK 3.53 straipsnio 1 ir 2 dalys nustato, kad teismas priima sprendimą santuoką nutraukti, jeigu įsitikina, kad santuoka faktiškai iširo, t. y. jei sutuoktiniai kartu nebegyvena daugiau nei metus ir negalima tikėtis, kad jie vėl pradės gyventi kartu. Šiuo atveju, vienerių metų terminas dar nėra praėjęs, todėl teismas nepagrįstai sprendime nurodė, kad santuoka iširo. Šalys gyvendami kartu trejus metus, kaip ir kitos šeimos, turėjo pereiti ir lengvesnių ir sunkesnių periodų, ir paskutiniu metu tiesiog per mažai laiko ir pastangų skyrė jų tarpusavio santykių puoselėjimui. Apeliantas tikisi, kad ieškovei baigus gydymą jos nuomonė dėl santuokos nutraukimo pasikeis, o iki to laiko galiojančios bažnytinės santuokos įrašo panaikinimas pažeidžia tiek apelianto, tiek ir pačios ieškovės interesus bei teisėtus lūkesčius. Šalys nepriklauso tai „statistinių katalikų“ grupei, kurie santuoką sudaro bažnyčioje tik dėl mados, gražios aplinkos ar kitų šalutinių priežasčių. Jie abu yra praktikuojantys katalikai, kurie tikrai sąmoningai supranta bažnytinės sakramentinės santuokos reikšmę, prasmę ir sakralumą. Yra pagrindo manyti, kad šalys turi galimybę vėl pradėti gyventi kartu, nes apeliantas yra pasiryžęs ieškovei padėti ligoje ir dėti įmanomas pozityvias pastangas, kad šeimą išsaugoti. Apeliantas jaučiasi pažemintas ir tuo, kad civilinėje byloje teisėja per du teismo posėdžius, gana paviršutiniškai išnagrinėjusi bylą (nors šeimos bylose teismas turi būti aktyvus, aiškintis reikšmingas bylai aplinkybes), nusprendė dėl jo „bažnytinės santuokos likimo“, nesiaiškino ieškovės sveikatos būklės pagerėjimo perspektyvų, kiek laiko truks gydymas, nepareikalavo medikų išvados (nors pati ieškovė pripažino, kad gydosi medikamentais bei lankosi pas psichologą dėl psichinės ligos), neskyrė termino šalims susitaikyti, nors apeliantas tokį reikalavimą pareiškė ir paaiškino teismui apie ieškovės negalėjimą apsispręsti dėl santuokos baigties, nes jos sveikatos būklė šiuo metu jai neleidžia to daryti visiškai sąmoningai.

4. Apeliantas nesutinka su teismo išvada, jog abu sutuoktiniai pažeidė lojalumo, moralinės ir materialinės paramos pareigas, todėl nustatė, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės (CK 3.61 straipsnio 2 dalis). Apeliantas iš esmės jokių savo kaip sutuoktinio pareigų nepažeidė, todėl nesutinka su teismo išvada, kad jis yra kaltas. Apeliantas nesutinka, jog jis ieškovę kaltino neištikimybe, per dideliu bendravimu su tėvu, jo nuomonės nepaisymu. Apeliantas ieškovės nekaltino, o tik išsakė kelias šeimoje esančias problemas, kurias reikia spręsti abipusėmis pastangomis. Teisėja, nebūdama psichologė (ką pati išsakė per pirmąjį teismo posėdį), negalėjo teismo sprendime diagnozuoti tam tikro apelianto teisėto procesinio veiksmo (prašymo skirti terminą susitaikyti) kaip įžeistos savimeilės išraiškos. Ši teismo sprendime pavartota sąvoka nėra teisinė sąvoka, todėl teismo sprendime yra nepriimtina, žeminanti apeliantą. Teismas nepagrįstai nurodė, kad nuo bylos užvedimo apeliantas nebandė taikytis su ieškove, nes iš ieškovo pusės tokie bandymai buvo, tačiau ieškovė nesutiko bendrauti, grąžino jam kalėdinę dovaną, ir apeliantas nusprendė palaukti, kol ieškovė baigs gydymą. Ieškovei baigus gydymą, bus galima tikėtis, kad ji galės priimti sprendimą sveiku protu. Tada apeliantas vienodai priims tiek jos sprendimą dėl galimybės gyventi šeimoje ir toliau kurti bendrą gyvenimą, tiek dėl gyvenimo skyriumi.

5. Teismo sprendime nurodyta, kad ieškovė byloje teigė, jog apeliantas ilgą laiką niekur nedirbo, materialiai juos aprūpindavo ji ir jos tėvas, tačiau nenurodyti apelianto atsikirtimai į šiuos ieškovės paaiškinimus, kad teiginiai yra nepagrįsti, nes apeliantas nedirbo tik laikotarpiu, kai turėjo nedarbingumą ir tuo metu gaudavo pašalpą, be to, turėjo santaupų, o visą likusį laiką dirbo, kaip ir visą laikotarpį bylą nagrinėjant teisme.

Taip pat apeliantas, vadovaudamasis CPK 3 straipsnio 3 dalimi, pateikė apeliacinės instancijos teismui prašymą kreiptis į Konstitucinį teismą, prašant spręsti ar CK 3.60 ir 3.61 straipsnių nuostatos, reglamentuojančios santuokos nutraukimo sąlygas ir sutuoktinių kaltę, teismo šiuo atveju pritaikytos panaikinant civilinės metrikacijos įstaigos įrašytą santuokos įrašą, nors šalis dar vis sieja bažnytinė santuoka, atitinka Konstitucijos 22 straipsnio 1 ir 4 dalims ir 38 straipsnio 3 ir 4 dalis. Prašyme nurodoma, kad sutuoktiniams sudarius santuoką bažnyčios nustatyta tvarka, jos pabaigai taikoma skirtinga jurisdikcija: civilinė, vykdoma bendrosios kompetencijos teismų, kai sutuoktiniai yra suinteresuoti nutraukti civilinį teisinį ryšį su iš to išplaukiančiomis teisinėmis pasekmėmis. Tačiau šiuo atveju atsakovas nėra suinteresuotas nutraukti civilinį teisinį ryšį su iš to išplaukiančiomis pasekmėmis, be to, šalių santuoka nėra pripažinta negaliojančia (niekine) atitinkamų bažnyčios institucijų, remiantis vidaus (kanonų) teisės normomis. Teisės aktuose nėra nustatyta santuokos, sudarytos bažnyčios nustatyta tvarka, civilinių teisinių pasekmių pabaigos pagrindų ir specialios tvarkos, taikytinos panaikinti tokios santuokos įrašą. Todėl teismas, panaikindamas tokį įrašą, pažeidė atsakovui Konstitucijos 38 straipsnio 4 dalyje nustatytą garantiją, kad valstybė pripažįsta bažnytinę jo sudarytos santuokos registraciją. Be to, kadangi apeliantas nesutinka, kad šalių santuoka pasibaigė, neprašo spręsti teisinių pasekmių ir panaikinti įrašo apie sudarytą santuoką, jis mano, jog ieškovei pasveikus, santuoką bus galima išsaugoti, tokį teismo santuokos įrašo panaikinimą laiko kišimusi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą (Konstitucijos 22 straipsnio 1 ir 4 dalys).

Ieškovė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, o sprendimą palikti nepakeistą šiais argumentais:

1. Bylos aplinkybės iš tiesų nėra tapačios su LAT 2007 m. vasario 7 d. nutartimi išnagrinėta civiline byla Nr. 3K-7-6/2007, tačiau tai neturi reikšmės nagrinėjamos bylos kontekste, nes LAT byloje buvo sprendžiamas ne tik teisės taikymas konkrečiu atveju, bet ir suformuotos bendro pobūdžio taisyklės. Tokiu atveju nebūtina, kad faktinės aplinkybės būtų identiškos nagrinėjamai bylai. Taigi, teismas teisingai ir pagrįstai rėmėsi minėta LAT nutartimi.

2. Bendrosios kompetencijos teisme gali būti nagrinėjamas klausimas tik dėl civilinių teisinių pasekmių, kurias nulėmė bažnyčios (konfesijų) nustatyta tvarka sudarytos santuokos įtraukimas į apskaitą, panaikinant santuokos apskaitos akto įrašą civilinės metrikacijos įstaigoje. Santuokos akto atitinkamame bažnyčios registre įrašas, kurio pagrindu buvo išduotas santuokos liudijimas, lieka galioti, jei bažnyčios (konfesijų) nustatyta tvarka sudaryta santuoka nėra pripažinta negaliojančia bažnytinio teismo. Iš tokių LAT išaiškinimų minėtoje civilinėje byloje, akivaizdu, jog bažnytinė santuoka yra gerbiama ir negali būti panaikinta civilinės teisės normomis. Taigi, akivaizdu, jog argumentas dėl bažnytinės santuokos nepripažinimo yra nepriimtinas ir nepakankamai motyvuotas.

3. Apelianto pareiškimas, jog ieškovės reikalavimas panaikinti civilinės metrikacijos skyriaus atliktą įrašą apie sudarytą santuoką dėl abiejų sutuoktinių kaltės yra ydingas, tėra formalus, neturintis jokios įtakos sprendžiant reikalavimo tenkinimo klausimą. LAT nutartyje aiškiai pasisakė, jog bendrosios kompetencijos teismo jurisdikcija apima tik minėto įrašo panaikinimą, o pačios santuokos pripažinimas negaliojančia yra bažnytinio teismo jurisdikcijoje. CK 3.61 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas mišrios sutuoktinių kaltės institutas. Sutuoktinio kaltė pasireiškia CK 3.60 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatytais būdais, o pagal CK 3.61 straipsnį teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, gali pripažinti santuoką iširusia dėl abiejų sutuoktinių kaltės, nepaisant to, koks buvo vieno ar kito sutuoktinio kaltės mastas. Abu sutuoktiniai buvo nelojalūs vienas kitam, tiek atsakovas, tiek ieškovė, pažeidė esmines savo, kaip sutuoktinių bei gyvenimo partnerių, pareigas ir nesugebėjo išsaugoti savo šeimos. Ieškovė nurodė, kad su apeliantu negyvena kartu bei bendro ūkio neveda nuo 2014 metų rugpjūčio mėnesio, todėl santuokiniai ryšiai tarp ieškovės ir atsakovo yra nutrūkę, todėl pagrįstai galima daryti išvadą, kad jų santuoka tapo tik formali ir nebėra perspektyvos ją išsaugoti. Šalys turi rūpintis vienas kitu, tačiau posėdžio metu ieškovė paaiškino, kad jiems bendraujant kyla įtampa, t. y. psichologinis klimatas šeimoje yra labai sunkus. Ieškovė nurodė, kad nuo 2014 metų rugpjūčio gyvenant atskirai nuo sutuoktinio pagerėjo jos sveikatos būklė, nes ji turėjo psichologinių problemų (sirgo depresija). Apeliantas ilgą laiką niekur nedirbo, materialiai juos aprūpindavo ji ir jos tėvas, be to, ir ji, esant sudėtingam bendravimui šeimoje, nenorinti bendrauti su atsakovu ir fizine prasme. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ieškovė palaiko teismo nuomonę, ir mano, jog įvertinęs byloje ištirtus įrodymus ir nustatytas aplinkybes, teismas teisingai konstatavo, jog abu sutuoktiniai pažeidė lojalumo, moralinės ir materialinės paramos pareigas, todėl nustatė, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės.

4. Nepagrįstas apelianto argumentas, jog teismas nesuteikė galimybės šalims susitaikyti. Teismas 2014-02-04 teismo posėdį atidėjo daugiau kaip mėnesiui laiko, t. y. iki 2015-03-12, ir nurodė šalims, kad mėnuo laiko yra pakankamas laiko tarpas šalims susitaikyti, jei tai yra įmanoma, tačiau apeliantas nieko nepadarė ir nesiėmė iniciatyvos susitaikyti, todėl tokie apelianto veiksmai tik patvirtina, kad ir pats apeliantas nėra suinteresuotas išsaugoti santuoką. Teismo sprendimas nesuteikti papildomo termino susitaikymui taip pat yra teisingas ir pagrįstas, nes jis, jei ir būtų paskirtas, neturėtų jokios prasmės.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CK 3.24 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatyta, jog santuokos sudarymas bažnyčios (konfesijų) nustatyta tvarka sukelia tokias pat teisines pasekmes kaip ir santuokos sudarymas civilinės metrikacijos įstaigoje, jeigu santuokos sudarymas bažnyčios (konfesijų) nustatyta tvarka buvo įtrauktas į apskaitą civilinės metrikacijos įstaigoje. CK 3.304 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog atitinkamos religinės organizacijos įgaliotas asmuo privalo per dešimt dienų po santuokos sudarymo bažnyčios nustatyta tvarka pateikti santuokos sudarymo vietos civilinės metrikacijos įstaigai Teisingumo ministerijos nustatytos formos pranešimą apie santuokos įregistravimą bažnyčios (konfesijų) nustatyta tvarka, o pagal šio straipsnio 2 dalį, civilinės metrikacijos įstaiga, gavusi pranešimą apie santuokos sudarymą bažnyčios nustatyta tvarka, įrašo santuokos įrašą ir išduoda santuokos liudijimą ir tokiu atveju santuoka laikoma sudaryta nuo jos įregistravimo bažnyčios nustatyta tvarka dienos.

Bylos duomenimis nustatyta, kad šalys 2011-07-30 sudarė santuoką Garliavos Švč. Trejybės bažnyčioje ir Kauno rajono savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyrius 2011-08-09 įrašė santuokos įrašą Nr. 182 bei 2014-11-17 išdavė santuokos liudijimą AA Nr. 449757. Šį santuokos įrašą ieškovė 2011-11-21 ieškiniu prašė panaikinti dėl abiejų sutuoktinių kaltės ir teismas, remdamasis kasacinio teismo praktika, suformuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau LAT) 2007 m. vasario 7 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-6/2007, tokį reikalavimą patenkino, tačiau apeliantas apeliacinio skundo argumentais su tokiu teismo sprendimu nesutinka.

Teisėjų kolegija negali sutikti su apelianto teiginiu, kad šiuo atveju negali būti taikoma skundžiamame teismo procesiniame dokumente nurodyta LAT suformuota praktika dėl bažnyčios (konfesijų) nustatyta tvarka sudarytų santuokų santykio su santuokomis, sudarytomis civilinės metrikacijos įstaigoje bei tokios santuokos, įregistruotos civiline tvarka, įrašo panaikinimo, nes skiriasi nurodytos bylos ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką tam, kad būtų teisinis pagrindas atsižvelgti į ankstesnėse bylose suformuluotas teisės aiškinimo ir taikymo taisykles, nebūtina, jog visiškai sutaptų gretinamų bylų faktinių aplinkybių visuma, pakanka, kad būtų tapačios arba esminių panašumų turėtų būtent tos aplinkybės, kurios buvo suformuluotų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių ratio decidendi, t. y. kad būtų tapačios arba esminių panašumų turėtų (tik) tos teisiškai reikšmingos aplinkybės, kurių pagrindu ir buvo suformuluota atitinkama taisyklė. Tapatumo arba esminio panašumo reikalavimai netaikytini toms teisiškai nereikšmingoms bylos aplinkybėms, kurios neturėjo teisinės reikšmės ir (arba) įtakos formuluojant atitinkamą teisės aiškinimo ir taikymo taisyklę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-162/2009; 2011 m. kovo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-137/2011; 2014 m. liepos 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2014 ir kt.). Pirmiau nurodytoje kasacinio teismo nutartyje pateiktas išaiškinimas dėl bažnyčios (konfesijų) nustatyta tvarka sudarytų santuokų santykio su santuokomis, sudarytomis civilinės metrikacijos įstaigoje bei tokios santuokos, įregistruotos civiline tvarka, įrašo panaikinimo, suformuotas esmingai panašių nagrinėjamai bylai faktinių aplinkybių pagrindu – „šalys sudarė bažnytinę santuoką, kuri buvo įtraukta į apskaitą civilinės metrikacijos įstaigoje; teismas, nustatęs, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, ją nutraukė; LAT konstatavo, jog sutuoktiniams sudarius santuoką bažnyčios (konfesijų) nustatyta tvarka, kuri įtraukta į apskaitą civilinės metrikacijos įstaigoje, sukelia tokias pat teisines pasekmes kaip ir santuokos sudarymas civilinės metrikacijos įstaigoje, todėl bendrosios kompetencijos teisme gali būti nagrinėjamas klausimas dėl santuokos apskaitos akto įrašo civilinės metrikacijos įstaigoje panaikinimo, tačiau nutraukti bažnytinės santuokos kaip tokios bendrosios kompetencijos teismas negali“. Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai tarp šalių sudarytos santuokos nenutraukė, o tik panaikino santuokos įrašą. Atkreiptinas dėmesys, jog ši kasacinio teismo nutartis publikuota LAT biuletenyje „Teismų praktika“ Nr. 27, 2007 m. „Dėl bažnyčios (konfesijų) nustatyta tvarka sudarytos santuokos ir jos apskaitos, tokios santuokos pabaigos“, todėl tokia suformuluota teisės taikymo taisyklė yra privaloma. Precedentas – tai elgesio taisyklė, atsirandanti anksčiau už įstatymo leidėjo valią (lot. precedens – einantis priekyje). Jis atsiranda tuomet, kai sprendžiant teisme konkrečią bylą nėra teisės normos, aiškiai reglamentuojančios konkretaus teisinio santykio dalyvių teises ir pareigas, arba kai teisės normos turinys yra neaiškus, arba teisėjui atrodo, kad pozityviosios teisės norma prieštarauja bendriesiems teisės principams. Kasacinio teismo minėtame procesiniame dokumente konstatuota, jog nei CK, nei kituose įstatymuose nenustatyti santuokos, sudarytos bažnyčios (konfesijų) nustatyta tvarka ir pripažintos valstybės, civilinių teisinių pasekmių pabaigos pagrindai ir specialios tvarkos, taikytinos panaikinant tokios santuokos apskaitos įrašą, todėl šeimos santykiams pagal analogiją (CK 1. 8 straipsnio 1 dalis) taikytinos bendrosios CK normos, reglamentuojančios santuokos pabaigos (CK 3. 49 straipsnis), santuokos sudarymo bažnyčios (konfesijų) nustatyta tvarka (CK 3.24 straipsnis) nuostatos.

CK 3.49 straipsnio, įtvirtinančio santuokos pabaigos atvejus, 2 dalyje nustatyta, kad santuoka gali būti nutraukta abiejų sutuoktinių bendru sutikimu (CK 3.51‑3.54 straipsniai), vieno sutuoktinio prašymu (CK 3.55‑3.59 straipsniai) arba dėl sutuoktinių (sutuoktinio) kaltės (CK 3.60‑3.65 straipsniai).

Apeliaciniame skunde apeliantas daro išvadą, jog ieškovė ydingai suformulavo reikalavimą panaikinti civilinės metrikacijos skyriaus atliktą įrašą apie sudarytą santuoką dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Išplėstinė teisėjų kolegija aptartoje nutartyje pažymėjo, jog bendrosios kompetencijos teisme gali būti nagrinėjamas klausimas dėl civilinių teisinių pasekmių, nulemtų bažnyčios (konfesijų) nustatyta tvarka sudarytos santuokos įtraukimo į apskaitą, panaikinant santuokos apskaitos akto įrašą civilinės metrikacijos įstaigoje. Toks kasacinio teismo išaiškinimas suponuoja išvadą, jog ieškovės reikalavimas yra tikslus ir aiškus, nes bendrosios kompetencijos teismo jurisdikcija apima tik minėto įrašo panaikinimą, o pačios santuokos pripažinimas negaliojančia yra bažnytinio teismo jurisdikcijoje. Be to, kasacinis teismas minėtoje nutartyje aiškiai pabrėžė, jog santuokos akto atitinkamame bažnyčios registre įrašas, kurio pagrindu buvo išduotas santuokos liudijimas, lieka galioti, jeigu bažnyčios (konfesijų) nustatyta tvarka sudaryta santuoka nėra pripažinta negaliojančia bažnytinio teismo. Tokiu atveju, apelianto argumentas, jog teismas, sprendimu panaikindamas įrašą apie sudarytą santuoką, faktiškai nustatė šalių bažnytinės santuokos registracijos pripažinimo trukmę, taip pat yra nepagrįstas.

Išplėstinė teisėjų kolegija aptartoje nutartyje pažymėjo, jog teismas, įvertindamas šalių pareikštus reikalavimus, išsakytas pozicijas ir pateiktus įrodymus, turi įvertinti ir teisiškai kvalifikuoti, ar yra pagrindų, dėl kurių santuokos apskaitos įrašas galėtų būti panaikinamas. CK 3.61 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas mišrios sutuoktinių kaltės institutas, t. y. teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, gali pripažinti, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Būtent šį civilinės santuokos nutraukimo būdą šioje byloje pasirinko ieškovė, prašydama panaikinti santuokos įrašą, o ne apelianto nurodomą santuokos nutraukimą abiejų sutuoktinių bendru sutikimu (CK 3.53 straipsnio 1 ir 2 dalys). Abiejų sutuoktinių kaltei dėl santuokos iširimo konstatuoti pakanka nustatyti, kad sutuoktinių pareigas pažeidė abu sutuoktiniai ir, kad šie abipusiai pažeidimai buvo esminiai, t. y. vienokiu ar kitokiu mastu vis dėlto turėjo įtakos santuokos iširimui, ir dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2010). Lojalumo pareigos, nustatytos CK 3.27 straipsnyje, pažeidimas sudaro pagrindą išvadai apie abiejų sutuoktinių kaltę dėl santuokos nutraukimo, jeigu abu sutuoktiniai nebuvo lojalūs, jeigu tą pareigą pažeidė iš esmės – kad dėl to sutriko tarpusavio nuolatinis bendravimas, nebuvo išsiaiškintos nepasitikėjimo vienu iš sutuoktinių aplinkybės ir priežastys, nebuvo ieškoma bendro sutarimo, kuris ateityje padėtų atkurti darnius santuokinius ryšius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-14/2008). Apeliacinio skundo argumentai nesudaro apeliacinės instancijos teismui pagrindo daryti priešingą išvadą, nei padarė pirmosios instancijos teismas, kad įrašas apie šalių santuoką panaikintinas dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Apeliantas atsiliepime į ieškinį nurodė, kad šeimoje nesutarimai kildavo dėl ieškovės tėvo, kurio namuose šalys gyveno iki atsakovui išsikeliant, per didelės įtakos ieškovei; jos pačios per didelio užimtumo, todėl bendro laisvalaikio su ieškove buvo mažiai; ji per mažai skyrimo laiko ir pastangų tarpusavio santykių puoselėjimui; jam buvo priekaištaujama dėl ne vietoje padėto ar neišplauto arbatos puodelio ir dėl to jis blogai jautėsi ir mano, kad ieškovė turėjo būti lojali, priimti jį su tais trūkumais, kuriuos turi, kaip ir jis ją priėmė su visais jos trūkumais. Apeliantas nurodė, kad bandė ieškovei paaiškinti, kad jam nėra priimtinas žmonos elgesys, kad ji visą laisvalaikį skiria savanorystei, kad negrįžta naktimis namo, artimai bendrauja su kitais vyrais. Jis neprisimena nei vieno atvejo, kad ieškovė būtų bandžiusi kalbėtis su juo, kad išsaugoti šeimą, o kilus konfliktui abu sprendė, kad būtina kreiptis į psichologus, tačiau ji nesutiko. Apeliantas nesupranta, kodėl ieškovė jautėsi žeminama ir nemylima, nesijautė reikalinga, pilnaverte asmenybe. Atsiliepime taip pat nurodė, kad siekiant išsaugoti šeimą, pirmiausia reikėtų ieškoti būdų atkurti buvusią bendrystę. Ieškovė ieškinyje nurodė, kad sutuoktinis pradėjo skirti vis mažiau laiko šeimai, pradėjo neleisti laisvalaikio kartu, bendravo šiurkščiai, kartais visai nekalbėdavo, konfliktai kildavo dėl buitinių dalykų, atsakovas nekreipdavo dėmesio į prašymus padėti atlikti namų buities darbus, priekaištaudavo, kad ieškovė nesugeba atlikti elementarių buities darbų, ji jautėsi žeminama, nemylima, nereikalinga, nepilnaverte asmenybe, kol galų gale dėl konflikto dažnumo ieškovė suprato, kad santuokiniai ryšiai nutrūko, išblėso jausmai vienas kito atžvilgiu, neliko pagarbos, nes vienas kitam buvo nelojalūs. Teisėjų kolegija sprendžia, kad tokie šalių argumentai kaip tik buvo pagrindu pirmosios instancijos teismui vertinti, kad abu sutuoktiniai pažeidė lojalumo, moralinės ir materialinės paramos pareigas, todėl sprendimas, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, yra teisingas ir pagrįstas. Pažymėtina, kad CK 3.61 straipsniui taikyti neturi teisinės reikšmės tai, jog vienas iš sutuoktinių pareigas pažeidė daugiau, o kitas - mažiau.

Apeliantas nurodo, jog teismas nepagrįstai neskyrė termino šalims susitaikyti, nors apeliantas tokį reikalavimą pareiškė. CK 3.64 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad teismas privalo imtis priemonių sutuoktiniams sutaikyti. Teismas neskyrė termino sutuoktiniams susitaikyti. Sprendime konstatavo, kad santuoka yra faktiškai iširusi, sutuoktiniai per keturis mėnesius nuo bylos iškėlimo teisme nesusitaikė, tarp teismo posėdžių nebendravo, atsakovas nurodė, kad taikytis nebandė. Apeliantas šių argumentų neginčijo, neįrodė nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui savo rimtų ketinimų susitaikyti su ieškove, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo spręsti, kad pirmosios instancijos teismas, nenustatydamas šalims termino susitaikyti, pažeidė procesinės teisės normas. Be to, termino nustatymas galėtų pakenkti ieškovės interesams (CK 3.64 str. 3 d.), kuomet ji nurodo, jog sutuoktiniams gyvenant skyrium net pagerėjo jos sveikata. Teismas atkreipia dėmesį į ieškovės atsiliepimo aplinkybes apie tai, kad apelianto teiginiai, jog ieškovės apsisprendimą stipriai įtakoja psichinė liga – depresija, yra daugiau nei įžeidžiantys ieškovę, kuomet tokią įtaką pagrindžiančių duomenų byloje nėra. Apeliantas plačiau nepaaiškino, kokių aplinkybių pagrindu jis teigia, kad ieškovė dėl ligos negalėjo pati apsispręsti dėl santuokos nutraukimo arba tokiu jos apsisprendimu reikėtų abejoti. Nesant tokių duomenų, teisėjų kolegijos vertinimu, toks požiūris į sutuoktinę taip pat galėjo lemti jos nuostatą nekeisti savo apsisprendimo dėl santuokos nutraukimo.

Konstitucijos 38 straipsnio 5 dalies nuostata „sutuoktinių teisės šeimoje lygios” reiškia, kad sudarius santuoką sutuoktiniai turi lygias teises ir vienodą civilinę atsakomybę tarpusavio santykiuose, santuokos trukmės ir jos nutraukimo klausimais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. vasario 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-253/2002). Vadinasi, kada vienas iš sutuoktinių (šiuo atveju ieškovė), naudodamasis savo teise kategoriškai pareiškia savo valią santuoką nutraukti ir toliau nuosekliai to siekia, ši jo teisė neturėtų būti priklausoma nuo subjektyvaus kito sutuoktinio (šiuo atveju apelianto) nusistatymo, t. y. kito sutuoktinio atsisakymu nutraukti santuoką paneigta ar nepagrįstai suvaržyta. Kadangi šalys nuo civilinės bylos iškėlimo (2014-11-21) nei per jos visą nagrinėjimo laikotarpį ir iki šiol nerado kompromiso, tik patvirtina pirmosios instancijos teismo ir ieškovės pozicijas, jog CK 3.54 straipsnio taikymas būtų neracionalus.

Kiti apeliacinio skundo argumentai įtakos apeliacijos rezultatui neturi, todėl dėl jų plačiau nepasisakoma. Teismų praktikoje ir Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje pabrėžiama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90, van de Hurk v. Netherlands; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-603/2008; 2015 m. spalio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 3K-3-490-469/2015).

Taip pat teisėjų kolegija nemato pagrindo, remiantis CPK 3 straipsnio 3 dalimi, kreiptis į Konstitucinį teismą, prašant spręsti ar CK 3.60 ir 3.61 straipsnių nuostatos, reglamentuojančios santuokos nutraukimo sąlygas ir sutuoktinių kaltę, teismo šiuo atveju pritaikytos panaikinant civilinės metrikacijos įstaigos įrašytą santuokos įrašą, nors šalis dar vis sieja bažnytinė santuoka, atitinka Konstitucijos 22 straipsnio 1 ir 4 dalims ir 38 straipsnio 3 ir 4 dalis. Apelianto prašymas grindžiamas tuo, jog jis nėra suinteresuotas nutraukti civilinį teisinį ryšį su iš to išplaukiančiomis pasekmėmis, be to, šalių santuoka nėra pripažinta negaliojančia (niekine) atitinkamų bažnyčios instituciją, remiantis vidaus (kanonų) teisės normomis, o teisės aktuose nėra nustatyta santuokos, sudarytos bažnyčios nustatyta tvarka, civilinių teisinių pasekmių pabaigos pagrindų ir specialios tvarkos, taikytinos panaikinti tokios santuokos įrašą, todėl apelianto nuomone teismas, panaikindamas tokį įrašą, pažeidė Konstitucijos 38 straipsnio 4 dalyje nustatytą garantiją, kad valstybė pripažįsta bažnytinę jo sudarytos santuokos registraciją. Be to, kadangi apeliantas nesutinka, kad šalių santuoka pasibaigė, neprašo spręsti teisinių pasekmių ir panaikinti įrašo apie sudarytą santuoką, jis mano, jog ieškovei pasveikus, santuoką bus galima išsaugoti, tokį teismo santuokos įrašo panaikinimą laiko kišimusi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą (Konstitucijos 22 straipsnio 1 ir 4 dalys). Atkreiptinas apelianto dėmesys, jog santuokos akto atitinkamame bažnyčios registre įrašas, kurio pagrindu buvo išduotas santuokos liudijimas, lieka galioti, jei bažnyčios (konfesijų) nustatyta tvarka sudaryta santuoka nebus pripažinta negaliojančia bažnytinio teismo. Iš tokių kasacinio teismo aptartoje nutartyje išaiškinimų, akivaizdu, jog bažnytinė santuoka yra gerbiama ir negali būti panaikinta civilinės teisės normomis. Be to, kaip jau buvo minėta Konstitucijos 38 straipsnio 5 dalies nuostata „sutuoktinių teisės šeimoje lygios” reiškia, kad sudarius santuoką sutuoktiniai turi lygias teises ir vienodą civilinę atsakomybę tarpusavio santykiuose, santuokos trukmės ir jos nutraukimo klausimais. Vadinasi, kada vienas iš sutuoktinių, naudodamasis savo teise kategoriškai pareiškia savo valią santuoką nutraukti ir toliau nuosekliai to siekia, ši jo teisė neturėtų būti priklausoma nuo subjektyvaus kito sutuoktinio nusistatymo, t. y. kito sutuoktinio atsisakymu nutraukti santuoką paneigta ar nepagrįstai suvaržyta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. vasario 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-253/2002). Apeliacinės instancijos teismui nekyla pagrįstų abejonių taikytino teisės akto, kurio atitikties Konstitucijai patikrinimas priklauso Konstitucinio Teismo kompetencijai, konstitucingumu, todėl apelianto prašymas atmetamas. Šiuo aspektu pažymėtina, kad bylą nagrinėjantis teismas savarankiškai sprendžia, ar yra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą, ar ne (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-218/2013; 2010 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-373/2010).

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje nenustatyta apelianto nurodomų nei materialinės, nei procesinės teisės normų pažeidimo, todėl jo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų. Iš apeliacinėje instancijoje bylą pralaimėjusios šalies – apelianto, priteisiamos priešingai proceso šaliai – ieškovei jos turėtos 242 Eur išlaidos advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijose teisme, kurios neviršija Rekomendacijoje įtvirtinto maksimalaus dydžio (CPK 93 straipsnio 1 d., Rekomendacijų 8.11. p.). Iš apelianto taip pat priteisiama valstybei procesinių dokumentų įteikimo išlaidos, kurios apeliacinės instancijos teisme sudaro 3,32 Eur (CPK 92, 96 straipsnis).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

apeliacinį skundą atmesti ir Kauno apylinkės teismo 2015 m. balandžio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš apelianto D. P. ieškovei S. J.-P. 242 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimą.

Priteisti iš apelianto D. P. valstybei 3,32 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, sumokant Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (188659752) į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, esančią banke “Swedbank”, banko kodas 73000, įmokos kodas 5660.