Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eugenijaus Antanausko, Eduardo Maškevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Aurelijos Sadauskaitės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios L. S. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2024 m. liepos 2 d. nuosprendžio, kuriuo L. S. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281¹ straipsnio 1 dalį ir nuteista, paskiriant 51 MGL (2 550 Eur) dydžio baudą, nustatant ją savanoriškai sumokėti per 12 mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 68 straipsniu, L. S. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždrausta naudotis specialia teise vairuoti visų rūšių kelių transporto priemones 1 metus 6 mėnesius, šios poveikio priemonės terminą skaičiuojant nuo 2023-11-21.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 7 punktu, 72 straipsnio 2 ir 3 dalimis, L. S. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas, konfiskuojant automobilį BMW 320D, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), VIN kodas (duomenys neskelbtini).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

3. Apeliacinis skundas atmetamas.

5. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ir nutartys, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių ar nutarčių teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismas priimamo procesinio sprendimo aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. To nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios pareigos apimtis gali keistis, atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-148/2014, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-43-697/2018).

6. Pagal BPK 324 straipsnio 6 dalį apeliacinės instancijos teismas turi teisę, bet ne pareigą atlikti įrodymų tyrimą. Pagal teismų praktiką apeliacinės instancijos teismas privalo atlikti įrodymų tyrimą tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismas jį atliko neišsamiai (pvz., neištyrė esminių bylos aplinkybių, nepašalino prieštaravimų tarp ištirtų įrodymų), tirti tik tuos turinčius esminės reikšmės teismo išvadoms įrodymus, kurie yra prieštaringi ir prieštaravimų negalima pašalinti be pakartotinio tų įrodymų ištyrimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-109/2009, 2K-516/2011, 2K-47/2012, 2K-109/2014, 2K-240/2014). Iš apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolo turinio matyti, kad šis teismas, išklausęs proceso dalyvių nuomonių, nutarė įrodymų tyrimo neatlikti (t. 2, b. l. 71), laikydamas, kad apeliaciniame skunde iškeltus klausimus galima išspręsti vertinant byloje esančius įrodymus.

7. Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014). Įrodinėjimas baudžiamajame procese turi ribas – jis turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios bylai aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-114/2008, 2K-659/2012, 2K-135/2013, 2K-165-648/2015 ir kt.). Apeliaciniame skunde yra ginčijamas įrodymų vertinimas, faktinių aplinkybių nustatymas, keliami kaltės ir turto konfiskavimo klausimai. Nutartyje apeliacinės instancijos teismas būtent ir aptars anksčiau paminėtus klausimus.

Dėl įrodymų vertinimo ir L. S. kaltės padarius jai inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje

8. Apeliaciniame skunde yra keliamas klausimas dėl tinkamo įrodymų vertinimo, tvirtinama, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra vienpusiškas ir tendencingas, nes grindžiamas įrodymais, kurie buvo vertinami pažeidžiant įrodymų vertinimo taisykles, tačiau, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, tokie apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti, todėl atmestini.

9. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis. Pagal ją teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Vadinasi, įstatymas nustato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje, esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva (kasacinė plenarinės sesijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014). Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas savaime nėra esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.

10. Apeliacinės instancijos teismas, dar kartą įvertinęs šioje baudžiamojoje byloje surinktus duomenis, apeliacinio skundo reikalavimus ir argumentus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai kvalifikavo L. S. padarytą veiką ir padarė motyvuotas išvadas dėl jos kaltės. Teisėjų kolegija neturi pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Pirmosios instancijos teismas vadovavosi BPK 20 straipsnio nuostatomis, nuosprendyje padarytos išvados yra motyvuotos, pagrįstos nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, o nuteistosios kaltę visiškai patvirtina bylos įrodymų visuma. Vien tai, kad nuteistoji nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl jos kaltės, kitaip interpretuoja byloje surinktus įrodymus ir savaip juos vertina, nėra pagrindas jai priimti išteisinamąjį nuosprendį.

11. Vienas pagrindinių šios baudžiamosios bylos klausimų yra ar L. S. vairavo transporto priemonę būdama neblaivi, kai nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas. Nuteistoji L. S. viso proceso metu neigė, kad atliko kaltinime nurodytus veiksmus, t. y., kad vairavo automobilį neblaivi, neginčijo tik fakto, jog buvo vartojusi alkoholinius gėrimus, tačiau teigė, kad juos vartojo tik po to, kai po darbo grįžo namo.

12. Išanalizavusi baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokia nuteistosios dėstoma įvykių versija. Šiame kontekste sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentais, jog natūralu, kad asmuo, gindamasis nuo jam pareikšto kaltinimo ir tokiu būdu siekdamas išvengti jam gresiančios baudžiamosios atsakomybės, neatskleis tikrųjų nusikalstamos veikos aplinkybių. Sakyti tiesą jo neįpareigoja ir atitinkamos Baudžiamojo proceso kodekso nuostatos, nes kaltinamasis ikiteisminio tyrimo ar teisiamojo posėdžio metu nėra prisaikdinamas už melagingų parodymų davimą. Tokiu atveju ypatingą reikšmę įgauna kitų asmenų, betarpiškai mačiusių nagrinėjamo įvykio aplinkybes pateikti duomenys, juos lyginant ir gretinant tarpusavyje, bei su kita rašytine baudžiamosios bylos medžiaga. Teisėjų kolegija pažymi, kad išvada dėl asmenų (kaltinamųjų, nukentėjusiųjų, liudytojų) parodymų patikimumo daroma įvertinus parodymų nuoseklumą, detalumą, išsamumą, logiškumą ir palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais, gautais iš skirtingų šaltinių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-440/2010, 2K-309/2011, 2K-264-976/2019).

15. Priešingai apeliantės skundo argumentams, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti liudytojo dėstoma faktine įvykiu eiga, kuri nekito viso proceso metu. Nepaisant to, kad nuteistoji bando menkinti šio liudytojo parodymų įrodomąją galią, svarbi aplinkybė ta, kad byloje nenustatytas liudytojo K. T. suinteresuotumas bylos baigtimi, siekis pakenkti nuteistajai, ją apkalbėti ar duoti apie ją neteisingus parodymus. Nei liudytojas, nei nuteistoji vienas kito iki įvykio nepažinojo, jokių santykių nepalaikė. Teisėjų kolegija neturi objektyvaus pagrindo netikėti šio liudytojo parodymais, kadangi viso proceso metu jie buvo nuoseklūs, išsamūs, o nuteistosios selektyviai dėstomi šio liudytojo parodymai ir sava jų interpretacija, nesudaro pagrindo juos vertinti kaip nepatikimus ir jais nesivadovauti, juolab, kad liudytojas parodymus davė būdamas įspėtas dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą bei jo parodymai atitinka kitais byloje surinktais ir ištirtais įrodymais nustatytas faktines bylos aplinkybes.

16. Liudytojo K. T. ikiteisminio tyrimo metu ir teisminio nagrinėjimo metu duotais parodymais, specialisto G. P. ikiteisminio tyrimo metu duotais paaiškinimais (t. 1, b. l. 45–46), rašytiniais bylos įrodymais – specialisto išvada Nr. T-A 5920/2023(01), kuria nustatyta, kad L. S. kraujyje nustatyta mažiausia koncentracija 1,84 promilių etilo alkoholio (t. 1, b. l. 21); specialisto išvada Nr. G 1269/2023(03), kuria nustatyta, jog L. S. kraujyje 2023-11-18, 18.38 val., kai jos kraujyje, kurio ėminys buvo paimtas 2023-11-18, 20.10 val., buvo nustatyta mažiausia koncentracija 1,84 promilių etilo alkoholio, priklausomai nuo organizmo būklės (nuo pripratimo prie alkoholio ir fizinės veiklos intensyvumo), galėjo būti nuo 1,99 promilių iki 2,22 promilių etilo alkoholio (t. 1, b. l. 40–42); neblaivumo nustatymo akte užfiksuotais duomenimis, jog 2023-11-18, 19.13 val., alkotesteriu „Drager 6820“, Nr. ARHK-0627, patikros Nr. 1940795, L. S. nustatytas 1,59 promilių girtumas, 19.30 val. nustatytas 1,61 promilių girtumas (t. 1, b. l. 11–12); ekspertizės aktu Nr. EG 375/2024(03), kuriuo nustatyta, kad priklausomai nuo organizmo būklės (nuo pripratimo prie alkoholio ir fizinės veiklos intensyvumo), L. S. turėjo būti išgėrusi ne mažiau kaip nuo 81,35 iki 90,75 g šimtaprocentinio etilo spirito, kad praėjus 1,53 val. nuo jos užfiksuoto vairavimo laiko iki kraujo paėmimo etilo alkoholio nustatymui jos kraujyje buvo rasta mažiausia koncentracija l,84 promilių etilo alkoholio (t. 2, b. l. 35–38); policijos pareigūno M. L. 2023-11-18 tarnybiniame pranešime užfiksuotais duomenimis ir policijos pateiktuose vaizdo įrašuose, užfiksuotuose pareigūno kūno kamera, užfiksuotais duomenimis, kuriuose užfiksuotas netrukus po įvykio L. S. elgesys policijos pareigūnams aiškinantis įvykio aplinkybes ir jos bei liudytojo K. T. paaiškinimai (t. 1, b. l. 108-110); 2024-02-14–2024-02-19 apžiūros protokole užfiksuotais Bendrojo pagalbos centro darbuotojos, policijos pareigūno ir liudytojo K. T. pokalbio, kuris vyko įvykio metu, duomenimis (t. 1, b. l. 102–103); 2023-11-20 apžiūros protokole užfiksuotais įvykio liudytojo K. T. sutuoktinės telefonu užfiksuotomis aplinkybėmis, kad važiuojamąja kelio dalimi važiuoja automobilis BMW, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kuris persirikiuodamas į kitą eismo juostą sukelia avarinę situaciją, išvengta susidūrimo tik spėjus kitam automobiliui pristabdyti ir persirikiuoti. Po to, minėtas automobilis važiuoja vinguriuodamas antra eismo juosta, išvažiuoja į pirmą eismo juostą, stabdo prie šviesoforo, nors dega žalia šviesoforo spalva (t. 1, b. l. 105–107); policijos pareigūnės R. G. 2023-11-29 tarnybiniame pranešime užfiksuotais duomenimis apie tai, jog 2023-11-18 nuo 17.45.31 val. iki 18.30.41 val. L. S. telefonas, kurio abonento Nr. (duomenys neskelbtini), jungėsi prie bokšto, esančio Dubysos g. 27A, Klaipėdoje, 2023-11-18 18.36.12 val. jos telefonas jungėsi prie bokšto, esančio Taikos pr. 66, Klaipėdoje, o 18.36.34 val. telefonas jungėsi prie bokšto Taikos pr. 95, Klaipėdoje (t. 1, b. l. 99–100) – nustatyta, kad L. S. vairavo transporto priemonę BMW 320D, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), būdama neblaivi, kai jai buvo nustatytas daugiau nei 1,51 promilių neblaivumas, tuo pažeisdama KET 14 punktą, draudžiantį vairuoti transporto priemonę neblaiviems, ir paneigta nuteistosios iškelta versija, jog transporto priemonę vairavo blaivi ir alkoholį vartojo tik grįžusi namo.

17. Teisėjų kolegija sutinka su nuteistosios apeliacinio skundo argumentu, jog nagrinėjamu atveju nebuvo pritaikyta alkotesterio, kuriuo buvo matuotas neblaivumas, matavimo paklaida, tačiau nagrinėjamoje byloje L. S. pirmu tikrinimu nustačius 1,59 promilių neblaivumą ir atėmus alkotesterio matavimų paklaidą (1,7 proc.) galutinis, teisiškai reikšmingas L. S. nustatytas neblaivumas yra 1,56 promilių neblaivumas, kuris viršija 1,51 promilės ribą, nuo kurios kyla baudžiamoji atsakomybė BK 281¹ straipsnio 1 dalies pagrindu.

18. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad apeliantės nuvežimas medicinos specialisto medicininei apžiūrai ir jos kraujo ėminio paėmimas buvo perteklinis / neteisėtas veiksmas, nes buvo atlikti du L. S. iškvėptame ore esančios etilo alkoholio koncentracijos patikrinimai, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, šie apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti, todėl atmestini. Pažymėtina, jog nuteistosios neblaivumas tikrintas ne iš karto ją sustabdžius vairuojant automobilį, o tik po kurio laiko, jai esant savo gyvenamojoje vietoje. Taigi, L. S. būklės įvertinimui ir etilo alkoholio koncentracijos jos kraujyje nustatymui, buvo būtina ją nuvežti į sveikatos gydymo įstaigą medicininei apžiūrai ir paimti jos kraujo ėminį, kad specialistai nustatytų kokia etilo alkoholio koncentracija jos kraujyje buvo automobilio vairavimo metu.

19. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai nagrinėjamu atveju jokių pagrįstų abejonių dėl to, kad L. S. automobilį vairavo būdama neblaivi, nekyla. Byloje yra surinkta pakankamai objektyvių ir patikimų įrodymų, kurių visuma leidžia daryti neabejotinas išvadas dėl L. S. kaltės padarius nusikaltimą, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje. Teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis nuteistosios kaltės klausimu. Nuteistosios apeliacinio skundo argumentai neduoda pagrindo abejoti šių išvadų pagrįstumu ir nuteistosios kaltės klausimu daryti priešingas išvadas, todėl patenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais ir L. S. išteisinti nėra pagrindo. Kadangi nuteistosios apeliaciniame skunde klausimas dėl paskirtos bausmės individualizavimo nėra keliamas, apeliacinės instancijos teismas šiuo klausimu plačiau nepasisako.

Dėl transporto priemonės konfiskavimo

20. Skunde apeliantė prašo nekonfiskuoti jai nuosavybės teise priklausančio automobilio BMW 320D, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Teigia, kad nagrinėjamu atveju automobilio konfiskavimas yra neteisinga ir neproporcinga teisinė priemonė, sukelianti nuteistajai pernelyg dideles turtines pasekmes, t. y. konfiskuojant automobilį, ji ne tik netektų šios transporto priemonės (vienintelio savo esamo turto), bet ir privalėtų visiškai įvykdyti kredito sutartį, dėl to, ji bankui turės sumokėti kredito sutarties likutį, kuris 2024-04-10 sudarė 3 345,53 Eur. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad baudžiamojo poveikio priemonė – automobilio konfiskavimas L. S. paskirta pagrįstai.

21. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad nusikalstamos veikos padarymo priemonės konfiskavimo tikslas – atimti galimybę dar kartą jį panaudoti nusikalstamais tikslais, taip pat daryti prevencinį poveikį tiek pačiam nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui, tiek ir visai visuomenei. Kelių transporto priemonė laikoma nusikaltimo, numatyto BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, padarymo priemone ir idealiai atitinka turto, konfiskuotino BK 72 straipsnio pagrindu, požymius. Vadovaujantis BK 72 straipsnio 1 ir 2 dalimis, turto konfiskavimas – priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką arba kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn. Konfiskuotinu turtu laikomas baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos įrankis, priemonė arba rezultatas. Nusikaltimo padarymo įrankiais ir priemonėmis pripažįstami daiktai (turtas), kuriais sudaromos sąlygos, būtinos nusikaltimo padarymui ar lengvinančios jo padarymą. Pagal BK 72 straipsnio 3 dalį kaltininkui priklausantis konfiskuotinas turtas privalo būti konfiskuojamas visais atvejais.

22. Šalia bendrosios taisyklės akcentuotinas proporcingumo principo aspektas. Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) jurisprudenciją, teismų praktikoje imperatyvių turto konfiskavimo nuostatų taikymas derinamas su konstituciniu proporcingumo principu, pagal kurį už teisės pažeidimus taikomos poveikio priemonės turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus ir neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-130-699/2015, 2K-233-895/2019, 2K-39-495/2020, 2K-80-222/2020). Vertindamas taikyto turto konfiskavimo proporcingumą, EŽTT atsižvelgia į daugelį veiksnių, tokių kaip nusikalstamos veikos pobūdis, jos sunkumas; konfiskuojamo turto statusas nusikalstamoje veikoje; konfiskuojamo turto kilmės ir paskirties teisėtumas; nuteisto asmens, iš kurio konfiskuojamas turtas, asmenybė ir elgesys, konfiskuojamo turto reikšmė pareiškėjui; dėl nusikalstamos veikos padaryta arba potencialiai sukelta turtinė žala valstybei; asmeniui greta turto konfiskavimo paskirtos kitos bausmės, jų griežtumas ir pakankamumas nubaudimo tikslų įgyvendinimo konkrečios bylos aplinkybėmis požiūriu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-130-699/2015, 2K-39-495/2020).

23. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad L. S., veikdama tiesiogine tyčia, savo neteisėtais veiksmais tiesiogiai panaudojo automobilį darydama nusikaltimą, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, todėl transporto priemonė laikytina nusikalstamos veikos padarymo priemone, atitinkančia BK 72 straipsnio 2 dalyje nurodyto konfiskuotino turto požymius. Šiame kontekste įvertintina, kad L. S. neabejotinai žinojo, kad baudžiamasis įstatymas imperatyviai draudžia vairuoti transporto priemones esant neblaiviam, suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip elgtis. Jos padarytas nusikaltimas yra susijęs su itin šiurkščiu KET nesilaikymu, jos veiksmai kėlė pavojų ne tik jai pačiai, bet ir aplinkiniams, L. S. įstatymo nuostatos buvo žinomos, ji rizikavo ne tik savo ir/ar aplinkinių sveikata ir/ar gyvybe, kartu buvo abejinga ir bet kokioms gresiančioms pasekmėms, įskaitant ir gresiančiam turto (transporto priemonės) konfiskavimui, todėl apeliacinės instancijos teismo vertinimu, jos vairuoto automobilio, kuris atitinka visus įstatyme numatytus turto konfiskavimo požymius, konfiskavimas yra ne tik galimas, bet ir būtinas, kuris padės įgyvendinti bausmės paskirtį ir tikslus. Remiantis aptartomis aplinkybėmis, nėra jokio teisinio pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais ir neskirti kaltininkei priklausančios transporto priemonės konfiskavimo.

24. Apeliantės skundo teiginiai, kad dėl paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės jai bus sukeltos pernelyg didelės turtinės pasekmės, nes automobilio įsigijimui ji paėmė paskolą, o šį konfiskavus, ji ne tik netektų vienintelio savo esamo turto, bet ir privalėtų visiškai įvykdyti kredito sutartį, dėl to, ji bankui turės sumokėti kredito sutarties likutį, neduoda pagrindo tenkinti jos skundo. Kaip jau minėta, kaltininkui baudžiamojo poveikio priemonės skiriamos siekiant įgyvendinti bausmės paskirtį, tame tarpe, nubausti teisės pažeidėją, sukelti jam neigiamas pasekmes, o tokių pasekmių atsiradimas pats savaime neturėtų būti laikomas išskirtinio pobūdžio aplinkybe, sudarančia pagrindą švelninti paskirtą nuobaudą, nes neigiami padariniai yra natūralus teisės pažeidimo rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto, įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas bei nustatant už jas konkrečias sankcijas. Taigi teisės pažeidėjo patiriami nepatogumai yra jo paties neatsakingo ir lengvabūdiško elgesio rezultatas.

25. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, L. S. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė yra adekvati jos padarytam nusikaltimui, ir paskirta įvertinus tiek nusikaltimo pobūdį, pavojingumą, tiek ir jos asmenybę bei galimą nuobaudos poveikį, todėl yra teisinga ir pagrįsta, todėl apeliacinis skundas šioje dalyje atmetamas, kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistosios L. S. apeliacinį skundą atmesti.