Vilniaus apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo E. Ž. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. sausio 24 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės užsienio bendrovės ,,If Skadeförsäkring“, AB ieškinį atsakovui E. Ž. dėl daikto išreikalavimo iš neteisėto valdymo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

7. Atskirasis skundas grindžiamas žemiau nurodomais argumentais:

9. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas žemiau išdėstytomis aplinkybėmis ir argumentais:

9.1. Pažymėjo, kad ieškovė prašydama išreikalauti kilnojamąjį daiktą – automobilį – iš neteisėto valdymo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.96 straipsnio 1 dalies pagrindu, kartu su pareikštu ieškiniu, ieškinyje nurodytoms aplinkybėms pagrįsti, yra pateikusi rašytinius įrodymus, kurių didžiąją dalį sudaro duomenys iš ikiteisminio tyrimo, kuriame dalyvavo pati ieškovė. Taip pat ieškovė ieškinyje pagrindė savo teisinį reikalavimų pagrindą, t. y. nurodė, kokiomis nuostatomis remiasi. Taip pat ieškovė nurodė, kokiais įrodymais remiasi (iš esmės visa ikiteisminio tyrimo medžiaga), todėl nėra prielaidų abejoti ieškinio prima facie pagrįstumu. Be to, aptariamos aplinkybės (dėl pasirinkto teisių gynimo būdo ir dėl įrodymų pakankamumo, sąsajumo) turės būti vertinamos tik nagrinėjant bylą iš esmės, o ne pradinėje laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje. Aplinkybės, kad automobilis šiuo metu nėra atsakovo žinioje, bus vertinamos bylą nagrinėjant iš esmės.

9.2. Nurodė, kad ieškovė pagrįstai teigia, kad ieškiniu įrodo visas šias sąlygas, tarp jų ir tai, kad atsakovas valdo automobilį. Šiuo atveju svarbu tai, kad atsakovas automobilį įsigijo, taigi, nepaisant to, kad automobilis buvo įgytas iš asmens, neturėjusio automobilio nuosavybės teisės, taigi niekinio sandorio pagrindu, atsakovas automobilį fiziškai įgijo. O ta aplinkybė, kad neteisėtai atsakovo įgytas automobilis, pradėjus ikiteisminį tyrimą pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 189 straipsnio 1 dalį (nusikalstamu būdu gauto turto įgijimas arba realizavimas), buvo sulaikytas policijos ir perduotas laikinai saugoti, nesudaro prielaidų vertinti, kad iki tol buvusi atsakovo valdymo teisė buvo perimta policijos ir vien ši aplinkybė sudaro prielaidas netenkinti vindikacinio reikalavimo. Toks argumentas laikytinas netgi absurdišku, nes tokiu atveju, pagrobus daiktą ir šiam esant sulaikytam policijos, ieškinį dėl daikto išreikalavimo visais atvejais reikėtų reikšti policijai, o ne faktiškai turtą įgijusiam (neteisėtai valdančiam) asmeniui, kas neatitiktų įstatymų leidėjo valios užtikrinti daikto savininko teisę išreikalauti savo daiktą iš svetimo neteisėto valdymo CK 4.95 straipsnio pagrindu.

9.3. Dėl grėsmės būsimo galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui nurodė, kad esant ginčui dėl konkretaus daikto nuosavybės ir sugrąžinimo (pareiškus vindikacinį reikalavimą), laikinosios apsaugos priemonės areštuojant vindikuotiną daiktą privalo būti pritaikytos net ir nesant jokios akivaizdžios grėsmės, kadangi tokio kaip nagrinėjamu atveju pobūdžio bylose negali būti ignoruojamas faktas, kad, nesiėmus priemonių apriboti atsakovo teisę disponuoti jo žinioje esančiu ir ginčo objektą sudarančiu turtu, egzistuoja galimybė, jog atsakovas, net ir neturėdamas nesąžiningų ketinimų, šį turtą gali perleisti sąžiningiems tretiesiems asmenims arba sumažinti jo vertę. Pažymėjo, kad ginčo turtas šiuo metu priklauso atsakovui, taigi neatmetama galimybė, kad turtas, kol ginčas nėra išspręstas civiline tvarka, gali būti grąžintas jam ir faktiškai, dėl ko atsakovas netrukdomai gali turtą perleisti kitiems asmenims ar paslėpti, ar sumenkinti jo vertę. Ir net jeigu toks atsakovo veiksmas ir nebūtų nulemtas jo nesąžiningumo, neabejotinai kiltų grėsmė būsimo teismo sprendimo, jeigu jis būtų palankus ieškovei, įvykdymo sėkmingumui. Taigi vien ta aplinkybė jog iki šiol atsakovas neketino ir nemėgino niekam perleisti turto, nesudaro prielaidų vertinti, kad laikinosios apsaugos priemonės nėra būtinos. Ir atitinkamai nėra pagrindo spręsti, kad ieškovė nepagrindė prašymo nepateikdama akivaizdžių įrodymų apie atsakovo nesąžiningą elgesį.

9.4. Pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą manyti, kad pranešimas atsakovui apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą užvilkins klausimo išsprendimą, apsunkins jų taikymą. Taigi teismas galėjo išspręsti šį klausimą nepranešęs atsakovui, kadangi atsakovas galėjo imtis veiksmų dėl automobilio teisinės padėties keitimo. Nepranešimas atsakovui priimant nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo savaime nereiškia šiuo klausimu priimtos nutarties neteisėtumo ir nepagrįstumo.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

10. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą tik dėl apskųstos dalies ir tik analizuodamas atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirojo skundo medžiagą, absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatė.

11. Apeliacijos objektą sudaro Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. sausio 24 d. nutarties, kuria tenkintas ieškovės užsienio bendrovės ,,If Skadeförsäkring“ AB prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo – iki įsiteisės sprendimas šioje civilinėje byloje areštavo automobilį BMW X1 XDRIVE 20, identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) – teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones nagrinėjimo nepranešus atsakovui

12. Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas negalėjo spręsti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimo nepranešęs atsakovui, nes ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad atsakovas ketina imtis konkrečių veiksmų, kurie apsunkintų turimą turtą. Tokiu būdu taip pat buvo pažeistas teisės būti išklausytam principas. Apeliacinės instancijos teismas su šiais atsakovo teiginiais nesutinka.

13. CPK 147 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo rašytinio proceso tvarka išsprendžia nedelsdamas, bet ne vėliau kaip per tris darbo dienas nuo prašymo gavimo dienos. Išimtiniais atvejais, kai būtina surinkti papildomus sprendimui dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo priimti reikalingus duomenis, teismas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išsprendžia per septynias darbo dienas nuo jo gavimo dienos. Kai teismas mano, kad tai būtina, apie prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones nagrinėjimą pranešama atsakovui. Taigi bendra tvarka laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas yra nagrinėjamas apie jį nepranešus asmeniui, kurio atžvilgiu yra taikomos laikinosios apsaugos priemonės, ir tik išimtiniais atvejais (kai, teismo vertinimu, tai yra būtina) – pranešus.

14. Pažymėtina, kad teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar informuoti atsakovą apie gautą prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Teismas turi įvertinti pateiktų duomenų pagrįstumą ir pakankamumą. Teismui nusprendus, kad pateiktų duomenų jam nepakanka klausimui išspręsti arba mano, kad būtina apie gautą prašymą informuoti asmenį, kurio atžvilgiu prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, ar kitą suinteresuotą asmenį, kurių teisėms ir interesams gali turėti įtakos teismo procesinis sprendimas, praneša jiems apie klausimo nagrinėjimą.

15. Nagrinėjamu atveju atsakovas skunde nenurodė jokių ypatingų aplinkybių, kodėl teismas turėjo nustatyti būtinumą jį informuoti apie prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones ar jo nagrinėjimą. Prašymo išsprendimas nepranešus atsakovui nereiškia, kad buvo pažeista jos teisė būti išklausytam, kadangi šia procesine teise atsakovas pasinaudojo pateikdamas atskirąjį skundą ir jame išdėstydamas savo argumentus dėl teismo nutarties neteisėtumo ir/ar nepagrįstumo.

16. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, atsakovui nepranešdamas apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą, civilinio proceso teisės normų nepažeidė, atsakovui nebuvo apribota galimybė pateikti atskirąjį skundą ir jame nurodyti nesutikimo su pirmosios instancijos teismo nutartimi argumentus.

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų

17. Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi tam, kad laikinosios apsaugos priemonės būtų pritaikytos teisėtai, įstatymas numato dvi privalomas sąlygas: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai (prima facie) pagrįstas; antra, turi egzistuoti reali grėsmė, kad nesiėmus tokių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti / pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas kiekvienoje byloje yra sprendžiamas atsižvelgiant į tos bylos faktines aplinkybes, t. y. nustatant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų buvimą būtent toje konkrečioje byloje (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. spalio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1020-798/2019; 2020 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1102-881/2020).

18. Ieškovė ieškiniu pateikė prašymą išreikalauti iš atsakovo E. Ž. automobilį BMW X1 XDRIVE 20, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini). Šiam reikalavimui užtikrinti prašė taikyti laikinąją apsaugos priemonę – ginčo automobilio areštą.

19. Pirmosios instancijos teismas tenkindamas ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja abi sąlygos, t. y. ieškinys tikėtinai (prima facie) pagrįstas bei egzistuoja reali grėsmė, kad nesiėmus priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti/pasidaryti nebeįmanomas.

20. Atsakovas nesutikdamas su skundžiama nutartimi nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones, kadangi neegzistuoja sąlygos, būtinos jų taikymui, t. y. atsakovas ginčija abi teismo nustatytas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygas.

21. Visų pirma, atsakovas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, privalėjo įvertinti prašymo teisinius bei faktinius argumentus, kurie turi būti pakankami, kad patvirtintų, jog ieškinys, remiantis pateiktais faktiniais ir teisiniais argumentais, gali būti patenkintas. Pažymėjo, kad atsakovas pateiks teismui atsiliepimą, nurodys faktines aplinkybes ir argumentus, kurie patvirtins, kad ieškovės reiškiamas reikalavimas ne tik yra nepagrįstas, tačiau ieškovė apskritai neturi pagrindo reikšti ieškinyje nurodyto reikalavimo, kadangi atsakovas nedisponuoja automobiliu BMW XI xDrive 20, indentifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini), valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), automobilis yra saugomas policijos automobilių saugojimo aikštelėje, kadangi 2021 m. rugpjūčio 12 d. Vilniaus apylinkės teismo nutartimi (ikiteisminio tyrimo Nr. 01-1-03928-21) teismas nutarė negrąžinti nei Švedijos draudimo bendrovei nei atsakovui E. Ž. Taip pat nurodė, kad pirmosios instancijos teismas neturėdamas duomenų apie automobilio faktinę buvimo - saugojimo vietą (padėtį) ir vadovaujantis ieškovo pateiktais duomenimis, kurie nepatvirtina aplinkybių kad atsakovas valdo ginčo automobilį, teismas neturėjo pagrindo spręsti klausimą dėl arešto taikymo. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais atsakovo argumentais dėl žemiau nurodytų priežasčių.

22. Pažymėtina, kad teismo atliekamas prima facie ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, kai ieškovų reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kai, pavyzdžiui, ieškovai pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan., t. y. tais atvejais, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas teismo negalės būti tenkinamas dėl pakankamai akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-827-370/2015; 2017 m. sausio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-8-464/2017; 2021 m. rugpjūčio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-626-1120/2021).

23. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, preliminariai (prima facie) įvertinęs ieškovės pateiktą ieškinį, jame nurodytas faktines aplinkybes, susipažinęs su prie ieškinio pridėtais rašytiniais įrodymais, darė išvadą, jog nėra akivaizdžių aplinkybių, kurios šioje bylos nagrinėjimo stadijoje leistų daryti išvadą, kad pagal ieškovės ieškinio reikalavimą negalėtų būti priimtas ieškovei palankus teismo sprendimas. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nepritarti šiai pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai. Pažymėtina tai, kad esami byloje įrodymai nesudaro pagrindo teigti, kad ieškovės reikalavimai būtų akivaizdžiai nepagrįsti, ar ieškovė pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą. Ieškovė aiškiai suformulavo ieškinio dalyką, pakankamai išsamiai išdėstė jo faktinį pagrindą, pateikė jos reikalavimus pagrindžiančius įrodymus, dėl to darytina išvada, jog egzistuoja pirma būtina laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga – ieškinio prima facie pagrįstumas.

24. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atliekamas tik preliminarus ieškinio pagrįstumo vertinimas, bet neįrodinėjamas paties ieškiniu pareikštų reikalavimų pagrįstumas, todėl atsakovo atskirajame skunde nurodomos aplinkybės (jog atsakovas nedisponuoja ginčo automobiliu ir kt.), šioje bylos stadijoje, kai yra sprendžiamas tik laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas, yra nevertinamos. Pažymėtina, kad šios skunde nurodomos aplinkybės bus vertinamos tik bylą nagrinėjant iš esmės. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad šioje stadijoje nustatytas ieškinio tikėtinas pagrįstumas savaime nelemia to, jog bylą išnagrinėjus iš esmės bus padaryta tapati išvada dėl ieškiniu pareikštų reikalavimų pagrįstumo.

25. Kita laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga yra susijusi su grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui ar įvykdymo pasunkėjimui nustatymu. Vertinant grėsmės teismo sprendimo neįvykdymui egzistavimą, pažymėtina, kad CPK nuostatos neįtvirtina jokių pavyzdinių kriterijų sąrašo, kuriais remdamasis teismas galėtų nuspręsti, ar byloje kyla teismo sprendimo neįvykdymo rizika, todėl sprendimas dėl grėsmės būsimam teismo sprendimui įvykdyti egzistavimo priimamas įvertinus kiekvienos atskiros situacijos faktines aplinkybes (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1591-370/2020; 2021 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-133-370/2021).

26. Atskirajame skunde atsakovas nurodo, jog byloje nėra duomenų, leidžiančių manyti, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Byloje taip pat nėra jokių duomenų apie atsakovo veiksmus, liudijančius jo ketinimus turtą paslėpti ar perleisti, o ieškovės teiginiai, jog atsakovas imsis tokių veiksmų, nepagrįsti jokiomis objektyviomis aplinkybėmis. Nesant jokių duomenų apie atsakovo atliktus neteisėtus veiksmus, teismas neturi pagrindo spręsti, jog jo elgesys laikinųjų apsaugos priemonių taikymo požiūriu yra nesąžiningas. Apeliacinės instancijos teismas su apelianto argumentais nesutinka.

27. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad atsižvelgiant į ieškinio turinį bei reiškiamą reikalavimą išreikalauti iš atsakovo automobilį, iš esmės svarbu, kad šiuo metu atsakovui priklausanti transporto priemonė nebūtų perleista kitiems asmenims ar kitu būdu suvaržyta. Pažymėtina, kad ieškovė yra suinteresuota ginčo turto išsaugojimu, kas papildomai sąlygoja poreikį ginčo turtui taikyti areštą, jį perduodant jį saugoti UAB „Tomadas“ iki kol šioje byloje įsiteisės teismo priimtas sprendimas. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nagrinėjamu atveju yra būtinas, o jų nesiėmus, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas, nes ginčo transporto priemonė gali būti perleista tretiesiems asmenims.

28. Taip pat pažymėtina tai, kad taikydamas CPK 145 straipsnyje nustatytas laikinąsias apsaugos priemones, teismas neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima, kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2492/2013; 2014 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-897/2014).

29. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, o atskirojo skundo motyvai nesudaro pagrindo jos naikinti, todėl skundžiama nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismas,

nutaria:

atskirojo skundo netenkinti.

Palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. sausio 24 d. nutartį nepakeistą.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.