Vilniaus apygardos teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų R. P., M. P., M. P. ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Valstybinės ligonių kasos dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, trečiasis asmuo VĮ Vilniaus miesto psichikos sveikatos centras ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

17. 2022 m. rugpjūčio 31 d. Akreditavimo tarnyba įsakymu Nr. T4-234-(1.34) „Dėl pacientui V. P. teiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumo ir kokybės“ nustatė, kad 2021 m. kovo 9 d. – 2021 m. kovo 10 d. pacientui VšĮ Vilniaus miesto sveikatos psichikos centre asmens sveikatos priežiūros paslaugos buvo teiktos pažeidžiant teisės aktų ir įstaigos vidaus dokumentų reikalavimus.

18. Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisija 2023 m. balandžio 17 d. sprendimu Nr. 56-70 ,,Dėl R. P., M. P. ir M. P. prašymų“ nurodė, kad teikiant asmens sveikatos priežiūros paslaugas VšĮ Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre paciento V. P. sveikatai žala nepadaryta; R. P., M. P. ir M. P. prašymų atlyginti žalą netenkino.

19. Nors byloje nustatyta, kad Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų, teiktų pacientui laikotarpiu nuo 2021 m. spalio 9 d. iki (duomenys neskelbtini) prieinamumo ir kokybės įvertinimo 2022 m. rugpjūčio 26 d. išvada Nr. D-17-143-(1.27) buvo panaikinta tarnybos ir trečiojo asmens pasirašyta taikos sutartimi Administracinių ginčų komisijoje, o pasirašyta taikos sutartis yra apskųsta šios bylos ieškovų (minimoje byloje trečiųjų asmenų), teismas pasisakys dėl į bylą pateiktos išvados, nes ja vadovaujasi ieškovai, grįsdami savo ieškinio reikalavimus.

Dėl netinkamai suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų vertinant paciento būseną, nustatant anamnezę ir skiriant vaistus

20. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 12, 178 straipsniuose įtvirtintą įrodinėjimo naštos taisyklę, asmeniui, pareiškusiam sveikatos priežiūros įstaigai ieškinį dėl šios įstaigos darbuotojų veiksmais teikiant sveikatos priežiūros paslaugas padarytos žalos atlyginimo, kyla procesinė pareiga įrodyti sveikatos priežiūros įstaigos gydytojų neteisėtus veiksmus, žalą (žalos faktą ir dydį) bei sveikatos priežiūros specialistų neteisėtų veiksmų ir žalos priežastinį ryšį. Kaltė, kaip civilinės atsakomybės sąlyga, yra preziumuojama.

21. Formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, kasacinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2009). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. Nr. e3K-3-9-1075/2024). Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, jog nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-139/2010). Įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų tyrimo ir vertinimo pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-561-378/2016, 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. Nr. e3K-3-9-1075/2024).

22. Ieškovai nurodo, kad VšĮ Vilniaus miesto psichikos sveikatos centras laikotarpiu nuo 2021 m. spalio 9 d. iki (duomenys neskelbtini) netinkamai įvertino V. P. psichikos sveikatos būklę, neįžvelgė suicido rizikos, neįvertino jo šeimos istorijos bei buvusio bandymo nusižudyti 2014 metais, nekoregavo gydymo vaistais. Dėl šių ligoninės veiksmų V. P. (duomenys neskelbtini).

23. Teismas, spręsdamas sveikatos priežiūros įstaigos atsakomybės už paciento sveikatai padarytą žalą klausimą, gydytojų veiksmus turi vertinti ne jų rezultato, o proceso aspektu, t. y. ar konkrečioje situacijoje medicinos paslaugos buvo teiktos dedant maksimalias pastangas, imantis visų galimų ir reikalingų priemonių ir jas naudojant atidžiai, rūpestingai ir kvalifikuotai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-478/2008).

24. Gydytojų civilinė atsakomybė už netinkamą gydymą yra profesinė atsakomybė, tai yra specialisto atsakomybė už netinkamą profesinių pareigų vykdymą; ji yra specifinė neteisėtų veiksmų ir kaltės, kaip civilinės atsakomybės sąlygų, aspektais. Gydytojo profesinės atsakomybės pobūdis yra nulemtas sveikatos priežiūros, kaip visuomenės veiklos srities, reikšmingumo ir su tuo susijusios būtinybės garantuoti tinkamą sveikatos priežiūros paslaugų teikimą visuomenei.

25. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad pacientą ir gydytoją (sveikatos priežiūros įstaigą) sieja prievolė, kurios turinį sudaro gydytojo pareiga užtikrinti, kad ši prievolė būtų vykdoma dedant maksimalias pastangas. Sprendžiant dėl gydytojų kaltės, turi būti remiamasi ne tik teisės aktų, reglamentuojančių medicininių paslaugų teikimą, bet ir gydytojų profesinės etikos nuostatomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-77/2010). Kasacinis teismas yra akcentavęs, kad gydytojo veiksmų standartas apima ne tik medicinos ir kitų mokslų žinias, taikytinas medicinos praktikoje, profesinės etikos ir pripažintos praktikos taisykles, bet ir gydytojo veiksmų konkrečiose aplinkybėse vertinimą remiantis protingumo, sąžiningumo kriterijais. Ar asmuo konkrečioje situacijoje buvo sąžiningas ir turi būti laikomas nekaltu, vertinama pagal tai, ar jis viską padarė, ko iš jo reikalaujama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-236/2010).

26. Kartu kasacinio teismo praktikoje yra pažymima, kad maksimalių pastangų principas vertinant gydytojo veiksmų atitiktį protingo ir atidaus profesionalo elgesio standartui nereiškia, jog gydytojas turi atlikti visus įmanomus tyrimus ir taikyti visus įmanomus gydymo metodus, tai reiškia, kad turi būti įvertinta, ar jis veikė kaip sąžiningas, atidus, atsargus, rūpestingas, kvalifikuotas savo srities specialistas, vadovaudamasis medicinos ir kitų mokslų žiniomis, gydytojų profesinės etikos ir pripažintos praktikos taisyklėmis, teisės aktų, reglamentuojančių medicininių paslaugų teikimą, nuostatomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-59/2011).

27. Kasacinio teismo praktikoje akcentuojama ir tai, kad vertinant ar egzistuoja neteisėti veiksmai, kaip sveikatos priežiūros įstaigos civilinės atsakomybės sąlyga, turi būti atsakyta į klausimą, ar individualiu atveju pacientui buvo suteiktos kokybiškos sveikatos priežiūros paslaugos. Sprendžiant dėl kaltės, kaip civilinės atsakomybės sąlygos, turi būti įvertinta, ar sveikatos priežiūros paslaugų teikėjo veiksmai atitiko sąžiningo, protingo ir atidaus profesionalo veiksmų standartą ir maksimalių pastangų kriterijų. Gydytojų veiksmus teismas turi vertinti proceso, bet ne rezultato aspektu, t. y. ar konkrečioje situacijoje medicinos paslaugos buvo teikiamos dedant maksimalias pastangas, imantis visų galimų ir reikalingų priemonių ir jas naudojant atidžiai, rūpestingai ir kvalifikuotai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-266-469/2020).

28. Taigi pacientą ir sveikatos priežiūros įstaigą (gydytoją) sieja prievolė, kurios turinį sudaro gydytojo pareiga užtikrinti, kad ši prievolė būtų vykdoma dedant maksimalias pastangas, todėl, sprendžiant dėl sveikatos priežiūros įstaigų (gydytojų, kitų medicinos darbuotojų) kaltės, būtina atsakyti į klausimą, ar tikrai medicinos paslaugos buvo teikiamos dedant maksimalias atidumo, rūpestingumo, dėmesingumo, atsargumo pastangas.

29. Kaip ieškiniu teigia ieškovai, tiek ieškovės sutuoktinis, tiek ir patys ieškovai, pasikliaudami medicinos personalo darbuotojų turima kvalifikacija, objektyviai manė, kad specializuota įstaiga, teikianti asmens psichikos sveikatos priežiūros paslaugas, tokios psichikos būklės pacientams, kokios buvo ieškovės sutuoktinis, yra saugiausia vieta, nes profesionalūs medikai gali ir turi žinoti, kokios priežiūros reikia psichikos ir elgesio sutrikimų turinčiam asmeniui. Todėl nurodo, kad V. P. nusižudžius, paaiškėjo, kad ligoninė asmenį prižiūrėjo nepakankamai rūpestingai, dėmesingai ir atidžiai, t. y. neįdėjo maksimalių pastangų, kad jis negalėtų pakenkti sau.

30. Tuo tarpu Valstybinė Akreditavimo tarnyba, kaip teigia ir jos ataskaita vadovaujasi ieškovai, nurodė, kad gydytoja psichiatrė R. A. paciento apžiūros ir hospitalizavimo metu turėjo pareigą ir galimybę skirti pacientui tokį medikamentinį gydymą, kurį paskyrus pacientas būtų turėjęs galimybę pagerinti savo psichinę būklę, žinodama paciento biologinius savižudybės rizikos veiksnius (motinos, močiutės savižudybė, sunki (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir kt.), įtakojančius jo polinkį į savižudybę, paciento praeityje buvusį ketinimą nusižudyti bei paciento išsakytus nusiskundimus, aiškiai žinodama, kad pacientas sakė nebegalintis kentėti, prašė „suvaryti jam peilį į nugarą“, galėjo paimti iš paciento (duomenys neskelbtini).

31. Tarnybos ataskaitoje, pasak ieškovų, taip pat nurodoma, jog gydytoja psichiatrė N. K. taip pat turėjo pareigą ir galimybę koreguoti pacientui paskirtą gydymą, atsižvelgdama į jo nekintančią psichinės sveikatos būklę ir toliau išsakomus nusiskundimus, o slaugos personalas turėjo pareigą ir galimybę užtikrinti, kad pacientai laisvai judėtų tik skyriaus patalpose, kad būtų lydimi su priežiūra iš skyriaus į kitą patalpą (valgyklą), t. y. įstaiga galėjo išvengti drastiškų neigiamų padarinių. Pacientui pačiam prašant nebuvo suteiktos reikiamos sveikatos priežiūros paslaugos, nekoreguotas gydymas, kas įrodo itin aplaidų požiūrį į pacientą ir jo sveikatos problemas. Įstaigos gydytojams, slaugos personalui, kaip savo srities profesionalams neišnaudojus galimybių tinkamai nustatyti/įvertinti paciento sveikatos būklę, o tinkamai ją nustačius paskirti tinkamą medicininę priežiūrą, gydymą ir taip pacientui suteikti (padidinti) galimybę pagerinti savijautą, netinkamai diagnozavus paciento ligos eigą ir neskyrus adekvataus gydymo, pastarojo psichinės sveikatos būklė ženkliai pablogėjo. Neužtikrinus, kad stacionarizuojamas pacientas neturėtų su savimi daiktų, kuriais galima susižaloti (paciento mirties atveju nepaimti (duomenys neskelbtini)), taip pat neužtikrinus būtino paciento stebėjimo, jo saugumo, neleidžiant jam atlikti nepageidaujamų veiksmų savo atžvilgiu, nurodytų aplinkybių įtakoje V. P. (duomenys neskelbtini). Gydytojams paskyrus tinkamą gydymą bei užtikrinus pakankamas asmens sveikatos priežiūros, įskaitant ir slaugos paslaugų teikimo priemones, buvo galimybė išvengti tokių padarinių, t. y. paciento (duomenys neskelbtini).

32. Teismas, įvertinęs visus byloje esančius rašytinius įrodymus, taip pat išklausęs šalių, trečiojo asmens paaiškinimus, liudytojų parodymus, su ieškovų išvadomis, nurodytomis aukščiau, sutikti negali.

33. Tai patvirtino ir teismo posėdžiuose apklausti specialistai (psichiatrijos ekspertai). R. M. paaiškino, kad įvykį puikiai atsimena, nes jis skaudus, tačiau akcentavo, jog paciento būsena, diagnozė įvertintos atidžiai, o suicido numatyti nebuvo įmanoma. Gydytoja psichiatrė nurodė, kad ryte pacientą apžiūrėjus gydytojai N. K. buvo koreguotas gydymas, kuris buvo adekvatus, tačiau koreguotų nakčiai skirtų vaistų pacientas nebesulaukė. R. M. paaiškino, kad paciento posakis žmonai ,,suvaryk man peilį į nugarą“ negalėjo būti vertinamas kaip atkryčio požymis – tai būtų interpretacijos, apie būklę sprendžia gydytojas, vadovaudamasis nuojauta, patirtimi, daugybe kitų faktorių. R. M. taip pat patvirtino trečiojo asmens procesiniuose dokumentuose nurodomas aplinkybes, jog pirmą parą pacientas stebimas, o gydymas tik vertinamas.

34. Iš esmės apie tinkamą anamnezę ir skirtus vaistus patvirtino ir specialistu apklaustas psichiatras V. V.. Jis paaiškino, kad pati diagnozė buvo nustatyta tinkamai, o įrašai ligos istorijoje, jo nuomone, galėjo būti informatyvesni, gydytojas pasigedo paciento žodžių citavimo, tačiau pripažino, kad tai gali būti kitoks įrašų pobūdis, stilius. Pabrėžė, kad asmens vertinimas vyksta einamuoju momentu, tad negalima apsidrausti ir riboti žmogaus teisių daugiau, nei reikia, neįmanoma iš gydytojo reikalauti nuspėti, kas bus. Paaiškino, kad jei pacientas nieko nesako apie suicidą, gydytojas neturi kuo remtis, tiesiog ligonį stebi, klauso, ką kalba, o šiuo atveju trūko mąstymo sutrikimų, kliedesių, įrašas ,,pasiduoda korekcijai“ ir reiškė, kad ketinimas suicidui nesusiformavęs. Taip pat patvirtino aplinkybes, kad vaistų indikacijos atitiko diagnozę, vaistai suveikia per tam tikrą laiką, net per mėnesį, todėl į klausimą ar padidinus vaistų dozę jie galėjo padėti, nurodė nežinantis. Akcentavo, kad vaistų paskyrimai atlikti logiškai, aplaidumo gydytojų ir slaugytojų veiksmuose neįžvelgė, nurodė, kad niekas nežino suicido priežasties. Gydytojas pabrėžė, kad V. P. akcentavo miego sutrikimus, ne suicidines mintis, be to, išvadoje raštu nurodyta pastaba dėl vaisto paskyrimo yra susijusi tik išimtinai su reglamentavimu, bet pats paskirtas vaistas atitiko diagnozę, - gydytojas nėra atsakingas už vaisto poveikį individualaus paciento organizmui, jis tik stebi ir koreguoja dozes.

35. Vertinant Akreditavimo tarnybos išvadas, jos savo esme nesiskiria nuo aukščiau aptartų paaiškinimų. Išvadoje nurodoma, kad gydytoja psichiatrė R. A. tinkamai apžiūrėjo pacientą, įvertino ir aprašė nusiskundimus, anamnezę, somato-neurologinę būseną, psichikos būseną, kadangi tai nebuvo pirmas paciento depresijos epizodas, pasikartojančio depresinio sutrikimo sunkios depresijos epizodo be psichozės simptomų diagnozės nustatymas buvo pagrįstas. Pažymima, kad psichiatrijoje pirmos konsultacijos metu dažnai nustatoma preliminari diagnozė, o klinikinė diagnozė nustatoma 3 dienų laikotarpyje. Gydytoja R. A. pacientui paskyrė dviejų skirtingų grupių antidepresantus, vaistų parinkimas buvo tinkamas pagal jų skyrimo pagrindines indikacijas, tačiau abiejų vaistų dozės nekoreguotos, paliktos tos pačios, kuriomis vaistai buvo vartojami ambulatoriškai, nors ambulatorinio gydymo metu negautas norimas (antidepresinis) efektas. Atkreiptinas dėmesys, kad išsakyta pastaba dėl vaistų dozių nekoregavimo iš esmės buvo paneigta teismo posėdžių metu išklausius specialistų paaiškinimus, kuomet V. V. paaiškino, kad gydymas visuomet pradedamas nuo mažų dozių, kartais vaistai suveikia net ir per mėnesį, o R. M. nurodė, jog pirmas paras stebimas tiek gydymas, tiek pacientas, juolab, kad nurodoma, jog gydanti gydytoja buvo pažymėjusi, kad pacientas nesilaikė vaistų rėžimo.

36. Akcentuotina, kad ataskaitoje pažymėta, jog paciento psichikos būklės aprašymas apžiūrų metu neatitiko situacijos, kai asmuo ketina žudytis apibrėžties, iš paciento elgesio sveikatos priežiūros specialistai negalėjo prognozuoti suicidinių paciento ketinimų. Kadangi tokia rizika įtarta nebuvo, todėl nebuvo imtasi priemonių tai rizikai suvaldyti.

37. Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos pakviesta ekspertė, gydytoja psichiatrė R. M. nurodė, kad yra disonansas tarp naktį budėjusios slaugytojos ir budinčios gydytojos įrašų paciento miego klausimu - kadangi pacientas skundėsi nemiga stacionarizavimo metu, galima daryti prielaidą, kad ir stacionarizavimo naktį miegojo blogai, o tai neatsispindi slaugos įrašuose, tačiau gydytoja taip pat nurodė, kad jokios įtakos paciento savižudybei šis veiksnys neturėjo, nes savižudybė įvyko ne nakties metu. Be to pabrėžė, kad paskirtas antidepresantų derinys yra vienas iš rekomenduojamų, kai neužtenka vieno antidepresanto, o medikamentų dozės – adekvačios. Paskirtas injekcinis benzodiazepinas buvo skirtas nerimui, kuriuo skundėsi pacientas, sumažinti.

38. Teismas sutinka su ieškovų argumentais, kad Akreditavimo tarnybos ataskaitoje yra konstatuoti tam tikri pažeidimai, tačiau negali nesutikti ir su atsakovo nuomone, jog pažeidimai formalūs, smulkūs ir niekaip nesusiję priežastiniu ryšiu su pasekmėmis, t. y. su suicidu, ką teismo posėdžiuose patvirtino ir R. M. bei V. V..

39. Teismo nuomone, svarbu yra įvertinti tai, jog tiek pacientą gydę gydytojai, tiek teismo posėdžiuose paaiškinimus teikę psichiatrai, tiek trečiojo asmens atstovas (ligoninės direktorius gydytojas psichiatras) patvirtino, kad hospitalizuojant ligonį jo ligos anamnezė buvo nustatyta tinkamai, gydymas adekvatus, o iš esmės tiek paciento suicido rizikos įvertinimas atvykus į ligoninę, tiek vaistų koregavimas labiausiai priklausė nuo psichikos ligos medicininių subtilybių – ligonio būsenos įvertinti objektyviai iš principo neįmanoma, nes tai daroma vertinant paciento kalbėseną, toną, elgesį, mimiką, gestus, bendravimą, gydytojai vadovaujasi savo patirtimi, net nuojauta. Nagrinėjamu atveju V. P. į ligoninę atvyko savo noru, suicido minčių ne tik, kad neišsakė, bet priešingai – nurodė norintis tiesiog išsimiegoti ir grįžti namo, nes skundėsi ilgalaike nemiga. Tuo tarpu vertinant byloje išnagrinėtas aplinkybes apie vaistų skyrimą, jų koregavimą pacientui skundusis nemiga, teismas atkreipia dėmesį, jog specialistai patvirtino tinkamą vaistų paskyrimą, be to, pacientą gydžiusi gydytoja aiškiai nurodė, kad pacientas sirgo dar ir (duomenys neskelbtini), ką patvirtina byloje esantys medicininiai dokumentai bei ieškovės paaiškinimai. Pažymėtina, kad kaip paaiškino gydytoja R. A., skiriant vaistus nuo depresijos buvo atsižvelgiama į (duomenys neskelbtini) diagnozę, nes būtina įvertinti, kad vaistai nuo depresijos neslopintų nervinės sistemos, kadangi (duomenys neskelbtini) – nervų sistemos liga. Dėl šių priežasčių pacientui buvo skiriamas dviejų antidepresantų derinys, o vakare – vaistai turintys migdomąjį poveikį. Vaistų skyrimo aplinkybes iš esmės taip pat paaiškino ir gydytoja N. K.. Ji nurodė, kad ligoniui pasiskundus nemiga, vaistus koregavo, t. y. skyrė papildomus vaistus nakčiai, tačiau pacientas jų nespėjo gauti. Akcentavo, kad papildomą vaistą skyrė nakčiai, jis duodamas vakare apie 20 val., nes skirtas miegui, tuo tarpu naktiniai vaistai dieną nėra skiriami, nes psichikos pacientams ypatingai svarbus ir privalomas dienos ritmas.

40. Teismo nuomone, byloje įrodyta, kad skirtas gydymas atitiko aprašytą psichopatologiją - prie (duomenys neskelbtini) vaistų papildomai buvo paskirtas (duomenys neskelbtini) vaistas ir (duomenys neskelbtini), o įvertinus gretutinę ligą (duomenys neskelbtini), gydytojos sprendimas dėl (duomenys neskelbtini) paskyrimo buvo adekvatus. Nustatyta, kad pacientas hospitalizuotas šeštadienį, tačiau negalima sutikti su ieškovų atstovo pozicija, kad dėl to buvo perduotas laikinai priežiūrai, nes nepaisant to, buvo vizituotas budinčių gydytojų, atlikti kraujo tyrimai, dėl miego sutrikimai koreguotas gydymas. Nors teismas sutinka su ieškovų argumentais, kad nustatyti medicininės dokumentacijos pildymo trūkumai nesilaikant reikalavimų, tai nagrinėjamam įvykiui reikšmės neturėjo. Kaip savo atsiliepime nurodė trečiasis asmuo, paciento būklė situacijos, kai asmuo ketina žudytis ir (ar) tyčia žalojasi apibrėžimo pagal Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministro 2018 m. liepos 26 d. įsakymą Nr. V-856 „Dėl savižudybės krizę išgyvenančių asmenų psichosocialinio vertinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ neatitiko, nes, kaip jau ne kartą minėta, pacientas suicidines mintis ir tokius ketinimus neigė, pagal medicinos dokumentacijoje ir personalo paaiškinimuose esančius duomenis savižudybės prognozuoti nebuvo galima.

41. Teismas taip pat atsižvelgia į aplinkybes, kad nors ieškovė nurodo vyrui periodiškai gydžiusis ir konsultavusis pas gydytoją R. A., iš į bylą ieškovės pateiktų medicininių dokumentų matyti, kad mirusysis lankėsi pas keletą psichiatrų, o 2014 m. R. A. nebuvo jį gydanti gydytoja, iš įrašų matyti, kad jo gydytoja psichiatrė buvo J. B., be to, 2019 m. dar kitos psichiatrės (Z.) įraše nurodyta, kad paciento būklė stabili, jis planuoja nutraukti gydymą. Baigiamųjų kalbų metu ieškovė taip pat nurodė, kad 2021 m. vyrui prasidėjo nemiga, o dėl suicido ne kartą akcentavo, kad vyras nepasakė, jog nori išeiti iš gyvenimo, sakė, nori gyventi, grįžti pas šeimą. Ieškovų atstovo nuomone, ieškovė su vyru laukė parą ir nevyko į ligoninę rekomenduoti gydytojos R. A., tačiau pati ieškovė teismui patvirtino priešingai – paaiškino, kad gydytoja nurodė atvykti į ligoninę, bet pasakė, kad jos nebus, todėl ieškovė su vyru apsisprendė vykti tada, kai ligoninėje bus R. A.. Kritiškai teismas vertina ir ieškovų atstovo teiginį, kad ligonio diagnozė buvo tokia, jog reikėjo jį hospitalizuoti į Ūmios psichiatrijos skyrių, nes 2014 m. jau buvo įvykęs suicido bandymas. Priešingai, teismas vertina, kad 2014 m. įvykus suicido bandymui po trauminio įvykio tetos žūties ligonis buvo hospitalizuotas į Poūmės psichiatrijos skyrių, todėl 2021 m. nebuvus suicido, neigiant jo galimybę ir skundžiantis iš esmės nemiga, priežasčių hospitalizuoti V. P. į Ūmios psichiatris skyrių nebuvo. Nors ieškovai nurodo, kad kiekviename paslaugų teikimo etape gydymo paslaugos buvo suteiktos nekokybiškai ir apsiribojo nakvyne ligoninėje, su tuo sutikti negalima dėl aukščiau išdėstytų priežasčių. Pabrėžtina, kad aplinkybę, jog suicidą pacientas neigė, patvirtino tiek gydytojos R. A. ir N. K., tiek ir slaugytojos G. K. bei J. K..

42. Ieškovams keliant klausimą byloje dėl vaistų paskyrimo ir jų korekcijos, teismas pastebi, kad dalies vaistų paskyrimų, apie kuriuos užsimena ieškovė, medicininiuose dokumentuose apskritai nėra. Teismas mano, kad taip yra dėl to, jog dalį laiko pacientas gyveno (duomenys neskelbtini), grįžęs į Lietuvą lankėsi pas keletą psichiatrų, tame tarpe ir privačiai, o išsamūs duomenys į bylą nebuvo pateikti. Akcentuotina, kad nors ieškovo atstovas nurodo, kad pacientui skundžiantis nemiga, jam nebuvo paskirti vaistai dienos metu, o paskirtieji nakčiai nebuvo tinkami, šias abejones paneigė tiek gydytoja N. K., paaiškinusi apie dienos rėžimo svarbą bei V. V., aiškiai nurodęs, kad paskirtas vaistas migdantį poveikį turi. Atkreiptinas dėmesys, kad net jei ir sutikti, jog (duomenys neskelbtini) negalėjo būti skirtas, jis nebuvo paciento panaudotas, o V. V. nurodė, kad jis yra skiriamas visame pasaulyje. Atmestini taip pat ir ieškovų atstovo argumentai, kad tiek gydę gydytojai, tiek specialistai yra vienos profesijos atstovai, todėl nors ir mato problemas, ,,pritempia“, kad jos nelėmė suicido. Taip pat ieškovo atstovui baigiamųjų kalbų metu nurodžius, kad gydytojai teigia, jog pacientas sakė norintis gyventi, bet tokie jo žodžiai niekur nėra užfiksuoti, pabrėžtina, kad tokias pačias aplinkybes tiek procesiniuose dokumentuose, tiek teismo posėdžio metu, tiek baigiamojoje kalboje patvirtino ieškovė.

43. Išnagrinėjus bylą sutiktina su atsakovo argumentais, kad nagrinėjamu atveju realios grėsmės, kuri leistų spręsti, kad pacientas savo veiksmais gali padaryti esminės žalos savo sveikatai ar gyvybei gydytojai įžvelgti negalėjo, tam nebuvo jokio pagrindo, vertinant tiek V. P. hospitalizavimo metu išsakytas mintis, jog jis nori grįžti namo, nori pasveikti, tiek jo bendradarbiavimą, savanorišką atvykimą į ligoninę, tiek ir V. P. bei ieškovės bendrą sprendimą į ligoninę nevykti skubiai.

Dėl neužtikrinto paciento saugumo ir netinkamo hospitalizavimo rėžimo

44. Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje nurodoma, jog psichikos sveikatos priežiūros įstaigose, teikiančiose specialiosios psichiatrijos paslaugas, hospitalizuoti psichikos ir elgesio sutrikimų turintys pacientai negali pasirinkti asmens sveikatos priežiūros įstaigos, asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo sąlygų, jiems neleidžiama su savimi turėti daiktų, kuriais galima padaryti žalos kitų asmenų sveikatai, gyvybei ir (ar) turtui, kuriuos naudojant galima daryti teisės pažeidimus, pakenkti psichikos ir elgesio sutrikimų turinčio paciento psichikos būklei arba jo turtiniams ir kitiems teisėtiems interesams. Psichikos ir elgesio sutrikimų turinčių pacientų, hospitalizuotų psichikos sveikatos priežiūros įstaigose, teikiančiose specialiosios psichiatrijos paslaugas, draudžiamų turėti daiktų sąrašą tvirtina sveikatos apsaugos ministras. Psichikos ir elgesio sutrikimų turinčių pacientų, hospitalizuotų psichikos sveikatos priežiūros įstaigose, teikiančiose specialiosios psichiatrijos paslaugas, draudžiamų turėti daiktų paėmimo iš pacientų, jų saugojimo ir grąžinimo pacientams tvarka nustatoma psichikos sveikatos priežiūros įstaigų, teikiančių specialiosios psichiatrijos paslaugas, vidaus tvarkos taisyklėse. Hospitalizuoto psichikos ir elgesio sutrikimų turinčio paciento teisės, nurodytos Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalyse, gali būti ribojamos, jeigu kyla reali grėsmė, kad psichikos ir elgesio sutrikimų turintis pacientas savo veiksmais gali padaryti esminės žalos savo ir (ar) aplinkinių sveikatai, gyvybei ir (ar) turtui.

45. Byloje ieškovai nurodo, kad ligoninėje nebuvo užtikrintas V. P. saugumas neapribojus jo galimybių atlikti savižudybę. Ieškovai savo reikalavimą grindžia Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2019 m. gegužės 30 d. įsakymu Nr. V-644, kuriuo patvirtintas „Psichikos ir elgesio sutrikimų turintiems pacientams, hospitalizuotiems psichikos sveikatos priežiūros įstaigose, teikiančiose specialiosios psichiatrijos paslaugas, draudžiamų turėti daiktų sąrašas“. Sąrašo 1.12 punktas nustato, kad psichikos ir elgesio sutrikimų turintiems pacientams, hospitalizuotiems psichikos sveikatos priežiūros įstaigose, teikiančiose specialiosios psichiatrijos paslaugas draudžiama turėti ūkinės ir buitinės paskirties daiktus bei sporto inventorių, kuriais galima smogti ir (ar) triuškinti ar smaugti (plaktukai, kūjai, svarmenys, pasipriešinimo gumos ir kt.), o 2 punktas nustato, kad atsižvelgdamas į paciento psichikos būklę, gydytojas psichiatras ir gydytojas vaikų ir paauglių psichiatras gali priimti sprendimą, kad pacientui draudžiama turėti ir kitus daiktus. Visgi atkreiptinas dėmesys, kad šios teisės normos akivaizdžiai patvirtina, jog Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 8 straipsnyje numatytų pacientų teisių apribojimas galimas tik atsižvelgus į paciento psichikos būklę, tuo tarpu nagrinėjamu atveju V. P. psichikos būklė, kaip pripažinta aukščiau, grėsminga nebuvo, tad taikyti jam papildomus apribojimus ligoninėje nebuvo jokio nei medicininio, nei teisinio pagrindo.

51. Nors ieškovų atstovas abejojo, kad 6 korpuse yra vien II skyrius, teismui tokių abejonių, išklausius trečiojo asmens paaiškinimus ir susipažinus su pateiktais planais, nekyla. Atstovas, nurodęs, kad pateikti planai nereiškia, jog korpuse daugiau nėra skyrių ar patalpų, apsiribojo deklaratyviais ir niekuo neparemtais teiginiais, be to, pabrėžtina, kad laikant byloje nustatyta, jog po skyrių pacientai judėjo laisvai, skyrius buvo rakinamas tik nakčiai, o eiti valgyti pacientų taip pat niekas negalėjo versti, teismas mano, kad paciento priežiūra buvo tinkama. Teismas atmeta ir niekuo nepagrįstus ieškovų atstovo teiginius apie slaugytojų trūkumą ligoninėje, nes tai patvirtinančių įrodymų byloje nėra, o trečiojo asmens direktorius teismo posėdyje paaiškino, kad personalo kiekį ligoninėje numato Sveikatos apsaugos ministro įsakymai, personalo ligoninėje yra daugiau, nei numatyta.

52. Atsižvelgtina ir į psichiatrės R. M. išsakytą aplinkybę, kad net iškeliant idėją, kad visiems stacionarizuojamiems pacientams būtų skiriama intensyvi priežiūra uždarame skyriuje visą jų buvimo ligoninėje laiką, tai nepadėtų visiškai išvengti tokių įvykių, be to, pažeistų žmogaus teises kaip perteklinis žmogaus laisvių suvaržymas, su kuo teismas sutinka. Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 9 straipsnis numato, kad pacientų teisės yra ribojamos išimtiniais atvejais, taigi iš esmės priverstinės hospitalizacijos atvejais, tuo tarpu nagrinėjamu atveju pacientas į ligoninę atvyko savo noru, suicidinių miničų ir ketinimų neišsakė, tad kaip nors riboti jo judėjimo ar atitinkamų daiktų turėjimo nebuvo jokio pagrindo. Psichiatras V. V. teismo posėdyje taip pat paaiškino, kad aplinkybės, jog (duomenys neskelbtini) paciento motina ir močiutė nereiškia, jog jis turi būti hospitalizuojamas ,,griežto rėžimo“ skyriuje; V. P. klinikinė situacija nereikalavo jo izoliuoti, be to, tokių pacientų socializacija yra vienas iš gydymo tikslų.

53. Iš esmės aukščiau aptartų ribojimų vengimą įtvirtina ir Europos Tarybos Europos Komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą 2017 m. kovo 21 d. Suvaržymo priemonių suaugusiųjų psichiatrijos įstaigose standartais, kur nurodoma, jog reikia visada stengtis vengti suvaržymo priemonių naudojimo, kiek įmanoma apribojant jų naudojimo dažnį ir trukmę. Net smurtaujančių psichiatrijos pacientų, keliančių pavojų sau ar kitiems suvaržymas gali būti tik išimtiniais atvejais, o pacientai gali būti suvaržomi tik kraštutiniu atveju. Pabrėžtina, kad nustačius, jog savo noru hospitalizuotam pacientui yra būtina taikyti suvaržymo priemones, tačiau jis su tuo nesutinka, turi būti peržiūrėtas paciento teisinis statusas.

54. Taigi teismas mano, kad byloje yra įrodyta, jog ligoninė užtikrino paciento saugumą, pagrįstai hospitalizavo jį Poūmės psichiatrijos skyriuje, o taikyti V. P. kokių nors suvaržymo, stebėjimo ar daiktų atėmimo priemonių nebuvo pagrindo. Paciento teisės gali būti ribojamos tik tuomet, jeigu kyla reali grėsmė, kad psichikos ir elgesio sutrikimų turintis pacientas savo veiksmais gali padaryti esminės žalos savo ir (ar) aplinkinių sveikatai, gyvybei ir (ar) turtui, tuo tarpu nagrinėjamu atveju teismas pripažino, kad tokių veiksnių nebuvo, paciento psichikos būklė nebuvo grėsminga. Byloje išnagrinėtos aplinkybės leido teismui neabejotinai įsitikinti, kad iš V. P. elgesio nei gydytojai, nei slaugos personalas negalėjo prognozuoti suicidinių ketinimų.

Dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo

55. Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisija, nagrinėdama prašymą, vadovavosi ir vertino ligoninės pateiktus paciento medicininių dokumentų išrašus, ligoninės paaiškinamajame rašte pateiktą informaciją, taip pat pareiškėjų pateiktus dokumentus. Komisija nusprendė dėl specialiųjų žinių reikalaujančios nuomonės kreiptis į ekspertą – gydytoją psichiatrę R. M.. Komisija 2023 m. balandžio 17 d. priėmė sprendimą Nr. 56-70, kuriuo nusprendė, kad žala neatitinka LR pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo (toliau PTŽSAĮ, Įstatymo) 24 straipsnio 6 dalyje nurodytų žalos atlyginimo sąlygų, t. y. paciento sveikatai žala nepadaryta.

56. Taip pat Valstybinei Akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyba gavo 2022 m. gegužės 3 d. gydytojo psichiatro V. V. išvadą Dėl pacientui V. P. VšĮ Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre teiktų paslaugų kokybės įvertinimo.

58. Žalos atlyginimo sąlygos ir tvarka nustatyta PTŽSAĮ V skyriuje ir Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – CK). PTŽSAĮ 25 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pacientas ir kiti asmenys, turintys teisę į pacientų sveikatai padarytos žalos (turtinės ir neturtinės) atlyginimą, turi teisę CPK nustatyta tvarka kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą dėl paciento sveikatai padarytos žalos atlyginimo klausimo nagrinėjimo iš esmės. Teismas, spręsdamas dėl pacientų sveikatai padarytos žalos atlyginimo, vadovaujasi PTŽSAĮ 24 straipsnio 6 dalimi. Pastarojoje nurodyta, kad žala atlyginama, jeigu nustatoma, jog teikiant asmens sveikatos priežiūros paslaugas paciento sveikatai yra padaryta žala ir kad tai nėra neišvengiama žala.

59. Teismas pažymi, kad nepaisant to, jog pagal PTŽSAĮ Komisija priima sprendimą nevertindama asmens sveikatos priežiūros įstaigos ir ją padariusio sveikatos priežiūros specialisto kaltės, vis dėl to, kai ginčo nagrinėjimas persikelia į teismą ir ieškovas siekia atlyginimo už paciento sveikatai padarytą žalą, būtina įrodyti sveikatos priežiūros įstaigos neteisėtus veiksmus ir priežastinį ryšį tarp šių veiksmų ir žalos pacientui.

60. Žala yra neišvengiama, kai ji būtų kilusi, net jei sveikatos priežiūros įstaiga būtų paslaugą suteikusi tinkamai, vertinant pagal medicinos ir farmacijos mokslo standartus. Žala taip pat turi būti susijusi priežastiniu ryšiu su neteisėtais sveikatos priežiūros įstaigos veiksmais ir taip pat nėra atlyginama, kai ji nulemta specifinės asmens sveikatos būklės iki sveikatos priežiūros paslaugų, kurios medicinos mokslas neturi priemonių pagerinti. Vadinasi, sveikatos priežiūros įstaigų atsakomybės be kaltės modelis sieja teisę į žalos atlyginimą ne vien su pačiu žalos atsiradimo faktu, bet taip pat ir su žalos išvengiamumo kriterijumi – žala atlyginama, jei jos nebuvo galima išvengti veikiant pagal sveikatos priežiūros paslaugų teikimo metu buvusį medicinos ir slaugos mokslo lygį ir gerąją medicinos praktiką bei žala nėra nulemta specifinės paciento sveikatos būklės, kilusios iki paslaugų teikimo, už kurią sveikatos priežiūros įstaiga neatsako (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. gegužės 26 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. e2A-307-1120/2022). Vadinasi, asmuo, pareiškęs teisme sveikatos priežiūros įstaigai ieškinį dėl jos darbuotojų veiksmais, teikiant sveikatos priežiūros paslaugas, padarytos žalos atlyginimo, turi įrodyti neteisėtus veiksmus (neveikimą), žalos faktą bei dydį ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir padarytos žalos (CK 6.246, 6.247, 6.249, 6.250 straipsniai). Nenustačius bent vienos iš pirmiau nurodytų būtinų sąlygų, civilinė atsakomybė negali būti taikoma.

61. Neišvengiamos žalos kriterijus nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Vadovaujantis Turtinės ir neturtinės žalos, atsiradusios dėl paciento sveikatai padarytos žalos, atlyginimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. sausio 8 d. nutarimu Nr. 3 „Dėl Turtinės ir neturtinės žalos, atsiradusios dėl paciento sveikatai padarytos žalos, atlyginimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – Žalos aprašas), 9.2.2 punktu, žala laikoma neišvengiama, jei ji atitinka bent vieną iš šių kriterijų: „9.2.2.1. tai yra ligos ar sveikatos sutrikimo, kuriuo pacientas sirgo iki žalos atsiradimo, pasekmė ar komplikacija, kurios nebuvo galima išvengti, atsižvelgiant į asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo metu buvusį medicinos ir slaugos mokslo lygį ir gerąją medicinos praktikos patirtį; 9.2.2.2. tai yra liga ar sveikatos sutrikimas, atsiradę dėl paciento individualių savybių; 9.2.2.3. tai yra liga ar sveikatos sutrikimas, atsiradę dėl vaistinių preparatų, kai jie vartojami laikantis vaistinio preparato charakteristikų santraukoje, diagnostikos ir gydymo aprašuose, diagnostikos ir gydymo metodikose ir (ar) diagnostikos ir gydymo protokoluose nurodytų sąlygų, farmakologinių savybių“. Sistemiškai aiškinant PTŽSAĮ ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. sausio 8 d. nutarimu Nr. 3 patvirtinto Žalos aprašo normas, spręstina, kad siekiant atlyginimo už paciento sveikatai padarytą žalą, tebėra būtina įrodyti sveikatos priežiūros įstaigos neteisėtus veiksmus ir priežastinį ryšį tarp šių veiksmų ir žalos pacientui. Tokia išvada darytina, nes pagal PTŽSAĮ 24 straipsnio 6 dalį numatyta, jog nėra atlyginama neišvengiama žala. PTŽSAĮ 2 straipsnio 9¹ punktas numato, kad neišvengiama žala – paciento sveikatai padaryta žala, susijusi su teiktomis asmens sveikatos priežiūros paslaugomis, tačiau atsiradusi dėl aplinkybių, kurių asmens sveikatos priežiūros specialistas ir (ar) asmens sveikatos priežiūros įstaiga negalėjo numatyti, kontroliuoti ir (ar) užkirsti joms kelio. Taigi vadovaujantis Žalos aprašu, žala yra neišvengiama, kai ji būtų kilus, net jei sveikatos priežiūros įstaiga būtų paslaugą suteikusi tinkamai, vertinant pagal medicinos ir farmacijos mokslo standartus. Žala taip pat turi būti susijusi priežastiniu ryšiu su neteisėtais sveikatos priežiūros įstaigos veiksmais ir taip pat nėra atlyginama, kai žala yra nulemta specifinės asmens sveikatos būklės iki sveikatos priežiūros paslaugų, kurios medicinos mokslas neturi priemonių pagerinti.

62. Iš į bylą pateiktų ir aukščiau teismo analizuotų duomenų matyti, jog paciento atvejis atitinka Žalos aprašo 9.2.2 punkte nurodyta pirmąjį kriterijų, kadangi remiantis dokumentuose įvardintomis paciento ligomis, darytina išvada, kad paciento mirtis laikytina ligos ar sveikatos sutrikimo, kuriuo pacientas sirgo iki žalos atsiradimo, pasekmė ar komplikacija, kurios nebuvo galima išvengti, atsižvelgiant į asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo metu buvusį medicinos ir slaugos mokslo lygį ir gerąją medicinos praktikos patirtį, o taip pat tai yra liga ar sveikatos sutrikimas, atsiradę dėl paciento individualių savybių. Paciento mirtis vertintina kaip neišvengiama žala. Nustačius, kad žala yra neišvengiama, ji nėra atlyginama.

63. Apibendrinus aptartą reguliavimą pasakytina, kad Lietuvos sveikatos priežiūros įstaigų atsakomybės be kaltės modelis sieja teisę į žalos atlyginimą ne vien su pačiu žalos atsiradimo faktu, bet ir su žalos išvengiamumo kriterijumi – žala atlyginama, jei jos nebuvo galima išvengti veikiant pagal sveikatos priežiūros paslaugų teikimo metu buvusį medicinos ir slaugos mokslo lygį ir gerąją medicinos praktiką ir žala nėra nulemta specifinės paciento sveikatos būklės, kilusios iki paslaugų teikimo, už kurią sveikatos priežiūros įstaiga neatsako. Kaip jau buvo analizuota sprendime aukščiau, teismas nesutinka su ieškovų argumentais, jog gydymas buvo nekokybiškas. Priešingai, bylos duomenys patvirtina, jog hospitalizuojant ligonį VšĮ Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre jo būsena buvo įvertinta tinkamai, taip pat numatytas adekvatus gydymas. Įvertinus Komisijos pateiktus duomenis ir išvadas, byloje esančius duomenis, liudytojų paaiškinimus bei specialistų išvadas vertintina, jog objektyvių duomenų dėl suicido nebuvo, gydytojai jo įžvelgti negalėjo. Svarbu tai, jog byloje neįmanoma nustatyti, kas lėmė paciento apsisprendimą atimti sau gyvybę ir nors gydomas jis buvo tinkamai, tragiškų pasekmių nebuvo galima išvengti, atsižvelgiant į asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo metu buvusį medicinos ir slaugos mokslo lygį.

64. Reikalavimai žalai atlyginti yra nepagrįsti, o byloje aplinkybių, patvirtinančių, jog buvo teiktos netinkamos asmens sveikatos priežiūros paslaugos, į bylą nepateikta, todėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimui nėra pagrindo. Bylos nagrinėjimo metu teismui nebuvo pateikta jokių įrodymų, paneigiančių žalos nustatymo komisijos išvadą bei sudarančių pagrindą spręsti dėl padarytos žalos pacientui, todėl teismas neturi pagrindo nesivadovauti šios komisijos padarytomis išvadomis dėl žalos nebuvimo fakto ir atlygintinumo, kaip tai nustatyta PTŽSAĮ įstatymo 24 straipsnio 6 dalyje. Nagrinėjamu atveju teismas negali teigti, kad buvo pažeistas labiausiai saugomas ir ginamas teisinis gėris – žmogaus sveikata/gyvybė, nes pacientui buvo suteikta tinkama medicininė pagalba.

65. Aptartos aplinkybės papildomai patvirtina, kad būtent buvusi individuali paciento sveikatos būklė bei jo apsisprendimas nutraukti sau gyvybę buvo tiesioginė jo mirties priežastis. Dėl to teismas, įvertinęs tai, kas išdėstyta aukščiau, konstatuoja, kad žala buvo neišvengiama – atsirado dėl aplinkybių, kurių nebuvo galima numatyti, kontroliuoti ir užkirsti joms kelio (PTŽSAĮ 24 straipsnio 6 dalis, 2 straipsnio 9¹ punktas).

66. Teismas pažymi, kad teismų praktika tokio pobūdžio bylose yra išsami ir aiški, o kasacinis teismas ne kartą yra nurodęs, kad konkrečių gydytojų veiksmų (neveikimo) atitikties sąžiningo, protingo ir atidaus profesionalo veiksmų standartui klausimas reikalauja specialių žinių, todėl tik patys konkrečios specifinės srities specialistai gali įvertinti, ar konkrečioje situacijoje buvo elgtasi adekvačiai pagal visas diagnostikos ir gydymo galimybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-59/2011). Sprendžiant dėl gydytojų veiksmų teisėtumo, reikšmingi įrodymai yra ir kaip patikimesni gali būti vertinami teismo medicinos ekspertizės išvada, taip pat rašytiniai įrodymai, kuriuose pateikiami duomenys, gauti atlikus reikalingus tyrimus ir pritaikius specialiąsias žinias, atitinkamos srities specialistų paaiškinimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-292-686/2016). Iš minėtų įrodymų gauta informacija yra susijusi su įrodinėjimo dalyku, t. y. gali patvirtinti arba paneigti, ar gydytojas konkrečiu atveju elgėsi taip, kaip būtų elgęsis sąžiningas, protingas ir atidus profesionalas, o kitais įrodymais, kurių turinys nepagristas specialiosiomis žiniomis, nurodyti faktai objektyviai negali būti patvirtinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-603-701/2015). Tai byloje papildomai patvirtina ir faktas, kad ieškovai nurodė ieškoję galimybių atlikti ekspertizę, bet išsiaiškino, jog psichinės būsenos iš medicininių dokumentų nustatyti neįmanoma, kas iš esmės tik dar kartą leidžia teismui įsitikinti psichinės būsenos įvertinimo tiek hospitalizavimo, tiek gydymo metu komplikuotumu ir jo subtilybėmis, kurios negali būti įrodinėjamos formaliais dokumentų užpildymo pažeidimais. Taigi teismas daro vienareikšmišką išvadą, jog nagrinėjamu atveju ieškovų nurodomi išgyvenimai neturi tiesioginio priežastinio ryšio su gydymo įstaigoje pacientui teiktomis sveikatos priežiūros paslaugomis. Teismas pažymi, jog pagrindinė gydytojo pareiga – teikti kvalifikuotą ir rūpestingą medicinos pagalbą; kaip nurodoma kasacinio teismo praktikoje, pacientą ir gydytoją siejančios prievolės turinį sudaro ne pareiga garantuoti tam tikrą konkretų rezultatą, bet pareiga užtikrinti, jog ši prievolė būtų vykdoma dedant maksimalias pastangas, t. y. užtikrinant maksimalų atidumo, rūpestingumo, atsargumo ir kvalifikacijos laipsnį. Teismas, spręsdamas sveikatos priežiūros įstaigos atsakomybės už paciento sveikatai padarytą žalą klausimą, gydytojų veiksmus vertina ne jų rezultato, o proceso aspektu, todėl šioje byloje teismas laiko esant nustatyta, kad gydymo įstaigos specialistai laikėsi reikalavimų, sveikatos priežiūros paslaugos buvo teiktos kokybiškai, kvalifikuotai, laikantis medicinos standartų.

67. Kadangi kiti šalių procesiniuose dokumentuose nurodyti argumentai nėra teisiškai reikšmingi nagrinėjamam ginčui išspręsti, teismas dėl jų nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

68. CPK 93 straipsnio 1 dalyje yra nurodyta, jog šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju ieškinys yra atmestas, ieškovų turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos.

69. Atsakovei į bylą nepateikus patirtų bylinėjimosi išlaidų, jų priteisimo klausimas nesprendžiamas.

70. Trečiojo asmens atstovė pateikė į bylą prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, kur nurodo, jog nors bylos nagrinėjimui trečiasis asmuo patyrė gerokai daugiau išlaidų, teikia prašymą tik dėl dalies iš jų, kurios sudaro procesinių dokumentų rengimo ir atstovavimo byloje išlaidas, priteisimo, t. y. dėl 875,00 Eur plius PVM (viso 1 058,75 Eur) priteisimo. Pažymi, kad išlaidos patirtos taikant minimalius paslaugų įkainius, pateikė tai patvirtinančius duomenis, todėl trečiajam asmeniui priteistina 1 058,75 Eur bylinėjimosi išlaidų (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis) lygiomis dalimis iš ieškovų.

Vilniaus apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 268 straipsniu, 270 straipsniu, 307 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

ieškinį atmesti.

Priteisti Viešajai įstaigai Vilniaus miesto psichikos sveikatos centrui 1 058,75 Eur (vieną tūkstantį penkiasdešimt aštuonis eurus septyniasdešimt penkis centus) bylinėjimosi išlaidų lygiomis dalimis iš ieškovų R. P., M. P. ir M. P., t. y. po 352,92 Eur (tris šimtus penkiasdešimt du eurus devyniasdešimt du centus).

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos teismą.