Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Jaliniausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Svetlanos Jurgaitienės ir Valdo Vitunsko,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. S. apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2021 m. lapkričio 25 d. nuosprendžio, kuriuo G. S. pripažintas kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 1 dalyje, 198¹ straipsnio 1 dalyje, 214 straipsnio 1 dalyje ir 215 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirtos bausmės:

- pagal BK 182 straipsnio 1 dalį – 85 parų areštas;

- pagal BK 198¹ straipsnio 1 dalį – 85 parų areštas;

- pagal BK 214 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimas 1 metams ir 6 mėnesiams;

- pagal BK 215 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimas 1 metams ir 8 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, 6 dalimi, 9 dalimi, 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto „a“ papunkčiu, šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės ir atlikta arešto bausmė pagal 2018 m. lapkričio 27 d. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų nuosprendį, subendrintos bausmių apėmimo ir sudėjimo būdu ir G. S. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 metams ir 2 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, į paskirtos laisvės atėmimo bausmės laiką visiškai įskaityta bausmė, atlikta pagal 2018 m. lapkričio 27 d. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų nuosprendį.

Vadovaujantis BK 75 straipsniu, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas 2 metams, visam bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiui skiriant pareigas neišeiti iš namų nuo 23.00 val. iki 6.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu arba mokymusi ir neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

G. S. skirtas kardomąsias priemones – rašytinį pasižadėjimą neišvykti ir įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje, nuspręsta nuosprendžiui įsiteisėjus – panaikinti.

Civiliniai ieškiniai tenkinti visiškai ir iš G. S. UAB „A“ naudai priteista 121,62 Eur turtinės žalos atlyginimo, UAB „B“ naudai - 849,65 Eur turtinės žalos atlyginimo, UAB „C“ naudai -10 004,65 Eur turtinės žalos atlyginimo ir 52,57 Eur proceso išlaidų.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. G. S. nuteistas už tai, kad veikdamas bendrai su asmeniu, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas nutrauktas asmeniui mirus, bei ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu pagal iš anksto suderintą veiksmų planą neteisėtai įgijo svetimos elektroninės mokėjimo priemonės ir naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonių duomenis, pakankamus finansinei operacijai inicijuoti, neteisėtai prisijungė prie informacinės sistemos, pažeidžiant informacinės sistemos apsaugos priemones bei neteisėtai inicijavo finansines operacijas, neteisėtai panaudodamas svetimos elektroninės mokėjimo priemonės bei jos naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonės duomenis, ir apgaule įgijo svetimą turtą: veikdamas bendrai su asmeniu, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas nutrauktas asmeniui mirus, bei tyrimo metu nenustatytu asmeniu pagal iš anksto suderintą veiksmų planą, 2018 metais birželio 21 d., tyrimo metu tiksliau nenustatytomis aplinkybėmis, turėdami tikslą apgaulės būdu įgyti svetimą turtą ir tuo tikslu apgaule išviliojus iš R. V. elektroninės bankininkystės prisijungimo duomenis – UAB „D“ jam išduotus vartotojo identifikavimo numerį, PIN kodus ir slaptažodį, 2018 m. birželio 21 d., 15:59:04 val., turint tikslą apgaule užvaldyti UAB „B“ priklausančius pinigus, būnat (duomenys neskelbtini), tiksli vieta tyrimo metu nenustatyta, panaudojant kompiuterį, naudojantis kompiuterinės sistemos IP adresu (duomenys neskelbtini), neteisėtai panaudojant R. V. tapatybę patvirtinančius duomenis – UAB „D“ išduotus vartotojo identifikavimo numerį, PIN kodą bei slaptažodį, prisijungus prie UAB „B“ internetinės svetainės, taip pažeidžiant informacinės sistemos apsaugos duomenis, t. y. save identifikuojant kaip teisėtą duomenų naudotoją, neteisėtai inicijavus finansinę operaciją bei R. V. vardu užpildžius paskolos paraiškas ir sudarius paskolos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) su UAB „B“ 300 litų sumai, pagal kurią 2018 m. birželio 22 d. dieną į R. V. sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią UAB „D“, buvo pervesti 300 Eur.

Tęsiant nusikalstamą veiką, 2018 m. birželio 21 d., 16:59:38 val., „(duomenys neskelbtini)“ parduotuvės informacijos skyriuje, adresu (duomenys neskelbtini), veikdamas bendrai su asmeniu, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas nutrauktas asmeniui mirus, ir tyrimo metu nenustatytu asmeniu, pagal iš anksto suderintą veiksmų planą, disponuojant R. V. tapatybę patvirtinančiais duomenimis, pastarojo apgaulės įtakoje pasirašytais dokumentais – „E“ paraiška bei pateikus tikrovės neatitinkančius duomenis apie tariamą darbovietę, UAB „C“ raštu pateikus „E“ paraišką Nr. (duomenys neskelbtini) 5 000 Eur sumai gauti. UAB „C“ atstovui per kelis kartus 2018 m. birželio 21 d. laikotarpiu 15.41-16 val. bei 2018 m. birželio 22 d. laikotarpiu 08 val.-14.28 val. paskambinus paraiškoje nurodytu R. V. telefonu ir tyrimo metu nenustatytam asmeniui melagingai prisistačius R. V. bei patvirtinus paraiškos tariamą teisingumą, 2018 m. birželio 22 d. buvo sudaryta paskolos sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) su UAB „C“ 5 000 Eur sumai, dėl ko 5 000 Eur kreditas 2018 m. birželio 22 d. buvo pervestas į R. V. sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią UAB „D“.

Tęsiant nusikalstamą veiką, 2018 m. birželio 21 d., 17:23:46 val., būnant (duomenys neskelbtini), tiksli vieta tyrimo metu nenustatyta, veikdamas bendrai su asmeniu, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas nutrauktas asmeniui mirus, bei tyrimo metu nenustatytu asmeniu, panaudojant kompiuterį, naudojantis kompiuterinės sistemos IP adresu (duomenys neskelbtini), neteisėtai panaudojant R. V. tapatybę patvirtinančius duomenis – UAB „D“ išduotus vartotojo identifikavimo numerį, PIN kodą bei slaptažodį, prisijungus prie UAB „A“ interneto svetainės www.(duomenys neskelbtini).lt, taip pažeidžiant informacinės sistemos apsaugos duomenis, save identifikuojant kaip teisėtą duomenų naudotoją, neteisėtai inicijavus finansinę operaciją bei R. V. vardu užpildžius paskolos paraišką ir sudarius paskolos sutartį su UAB „A“ 100 Eur sumai, pagal kurią 2018 m. birželio 22 d. į R. V. sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią UAB „D“, buvo pervesti 100 Eur.

Tęsiant nusikalstamą veiką, neteisėtai prisijungus prie informacinės sistemos bei neteisėtai inicijavus finansines operacijas, neteisėtai panaudojant svetimos elektroninės mokėjimo priemonės bei jos naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonės duomenis, pasikėsino apgaule įgyti svetimą turtą, o būtent: 2018 m. birželio 21 d. 17:23;46 val., būnat (duomenys neskelbtini), tiksli vieta tyrimo metu nenustatyta, veikiant bendrai su asmeniu, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas nutrauktas asmeniui mirus, bei tyrimo metu nenustatytu asmeniu, panaudojant kompiuterį, naudojantis kompiuterinės sistemos IP adresu (duomenys neskelbtini), neteisėtai panaudojant R. V. tapatybę patvirtinančius duomenis – UAB „D“ išduotus vartotojo identifikavimo numerį, PIN kodą bei slaptažodį, prisijungus prie UAB „F“ interneto svetainės www.(duomenys neskelbtini).lt, taip pažeidžiant informacinės sistemos apsaugos duomenis, t. y. save identifikuojant kaip teisėtą duomenų naudotoją, neteisėtai inicijavus finansinę operaciją bei R. V. vardu užpildžius 500 Eur paraišką paskolai gauti, pagal kurią 2018 m. birželio 21 d. iš R. V. sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios UAB „D“, pervestas registracijos mokestis 0,01 Eur, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, kadangi paskola suteikta nebuvo.

Tęsiant nusikalstamą veiką, neteisėtai prisijungus prie informacinės sistemos bei neteisėtai inicijavus finansines operacijas, neteisėtai panaudojant svetimos elektroninės mokėjimo priemonės bei jos naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonės duomenis, pasikėsino apgaule įgyti svetimą turtą: 2018 m. birželio 21 d., 19.25 val., būnat (duomenys neskelbtini), tiksli vieta tyrimo metu nenustatyta, veikdamas bendrai su asmeniu, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas nutrauktas asmeniui mirus, bei ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, panaudojant kompiuterį, naudojantis kompiuterinės sistemos IP adresu (duomenys neskelbtini), neteisėtai panaudojant R. V. tapatybę patvirtinančius duomenis – UAB „D“ išduotus vartotojo identifikavimo numerį, PIN kodą bei slaptažodį, prisijungus prie UAB „G“ interneto svetainės, taip pažeidžiant informacinės sistemos apsaugos duomenis, t. y. save identifikuojant kaip teisėtą duomenų naudotoją, neteisėtai inicijavus finansinę operaciją bei R. V. vardu užpildžius 1 000 Eur paraišką paskolai gauti, pagal kurią 2018 m. birželio 21 d. iš R. V. sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios UAB „D“, pervestas registracijos mokestis 0,01 Eur, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, kadangi prašymas kreditui gauti buvo atmestas.

Tęsiant nusikalstamą veiką, neteisėtai prisijungus prie informacinės sistemos bei neteisėtai inicijavus finansines operacijas, neteisėtai panaudojant svetimos elektroninės mokėjimo priemonės bei jos naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonės duomenis, pasikėsino apgaule įgyti svetimą turtą: 2018 m. birželio 22 d., 19.11 val., būnat (duomenys neskelbtini), tiksli vieta tyrimo metu nenustatyta, veikiant bendrai su asmeniu, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas nutrauktas asmeniui mirus, bei tyrimo metu nenustatytu asmeniu, panaudojant kompiuterį, naudojantis kompiuterinės sistemos IP adresu (duomenys neskelbtini), neteisėtai panaudojant R. V. tapatybę patvirtinančius duomenis – UAB „D“ išduotus vartotojo identifikavimo numerį, PIN kodą bei slaptažodį, prisijungus prie UAB „G“ interneto svetainės, taip pažeidžiant informacinės sistemos apsaugos duomenis, t. y. save identifikuojant kaip teisėtą duomenų naudotoją, neteisėtai inicijavus finansinę operaciją bei R. V. vardu užpildžius 500 Eur paraišką paskolai gauti, pagal kurią 2018 m. birželio 22 d. iš R. V. sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios UAB „D“, pervestas registracijos mokestis 0,01 Eur, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, kadangi prašymas kreditui gauti buvo atmestas.

Toliau tęsiant nusikalstamą veiką, 2018 m. birželio 22 d., būnant (duomenys neskelbtini), tiksli vieta tyrimo metu nenustatyta, veikiant bendrai su asmeniu, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas nutrauktas asmeniui mirus, bei tyrimo metu nenustatytu asmeniu, panaudojant kompiuterį, naudojantis kompiuterinės sistemos IP adresu (duomenys neskelbtini), neteisėtai prisijungus prie R. V. banko sąskaitos, taip pažeidžiant informacinės sistemos apsaugos priemones, ir iš R. V. banko sąskaitos, 2018 m. birželio 22 d. per du kartus į S. B., kuri nežinojo apie vykdomą nusikalstamą veiką, sąskaitą (duomenys neskelbtini) pervedus iš viso 4 400 Eur, kuriuos 2018 m. birželio 22-25 dienomis S. B. išgrynino UAB „D“, (duomenys neskelbtini), ir perdavė tyrimo metu nenustatytam asmeniui, į G. S. banko sąskaitą (duomenys neskelbtini) 2018 m. birželio 22 d. pervedus 1 000 Eur, kuriuos 2018 m. birželio 22 d. jis išgrynino UAB „D“, (duomenys neskelbtini). Tokiu būdu asmuo, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas nutrauktas asmeniui mirus, veikdamas kartu su G. S. ir tyrimo metu nenustatytu asmeniu, apgaule įgijo svetimą turtą – bendrai užvaldė kredito bendrovėms priklausančius viso 5 400 Eur.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo G. S. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies

5. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nagrinėjamu atveju apeliacinį skundą pateikė nuteistasis G. S., kuris nurodo, jog pirmosios instancijos teismas, pripažindamas jį kaltu pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, 214 straipsnio 1 dalį, 215 straipsnio 1 dalį ir 198¹ straipsnio 1 dalį, pažeidė BPK 1 straipsnį, 2 dalį, 20 straipsnio 5 dalį, in dubio pro reo principą, ir prašo jį dėl šių nusikalstamų veikų išteisinti. Nurodyti pažeidimai iš esmės grindžiami nesutikimu su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu ir to pagrindu nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei padarytomis galutinėmis išvadomis dėl nuteistojo kaltumo padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Taigi, visų pirma, vadovaudamasi BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, aukštesnės instancijos teismo teisėjų kolegija privalo patikrinti, ar skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas teisingai vertino byloje surinktus įrodymus, ar jų pakanka pripažinti G. S. kaltu pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, 214 straipsnio 1 dalį, 215 straipsnio 1 dalį ir 198¹ straipsnio 1 dalį.

Dėl kaltės

6. Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, Baudžiamojo proceso kodekso numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti įrodymais duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis. Pagal ją teismai įrodymus turi vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Šios normos prasme teismo vidinis įsitikinimas susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Taigi įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmuose. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar jais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Kolegija taip pat pažymi, kad teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų nuteistasis ir jo gynėjas ar kiti proceso dalyviai, savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

10. Pagal BK 198¹ straipsnio 1 dalį atsako tas, kad neteisėtai prisijungė prie informacinės sistemos ar jos dalies pažeisdamas informacinės sistemos apsaugos priemones.

11. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, ištirtų bylos įrodymų visumos kontekste įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, taip pat skundžiamame nuosprendyje išdėstytus argumentus ir juos pagrindžiančius motyvus, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes. Teisėjų kolegija neturi pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas, analizuodamas byloje surinktus duomenis, juos pripažindamas įrodymais, taip pat juos vertindamas, būtų nesilaikęs BPK 20 straipsnio reikalavimų. Iš skundžiamo nuosprendžio akivaizdu, kad faktinės bylos aplinkybės nustatytos išsamiai ir nešališkai išanalizavus visų byloje surinktų įrodymų visumą, palyginus ir sugretinus visus teisėtais būdais gautus duomenis, patikrinus juos BPK nustatyta tvarka, nei vienam jų nesuteikiant prioriteto. Pirmosios instancijos teismas taip pat tinkamai laikėsi BPK 305 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir nuosprendyje išdėstė įrodymus, kuriais grindė savo išvadas, bei motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė G. S. pateiktą įvykių versiją. Baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, nenustatyta. Apelianto veiksmų juridinis vertinimas taip pat teisingas. Pažymėtina ir tai, kad ginčydamas savo kaltę apeliaciniame skunde nuteistasis atkreipia dėmesį į tas pačias aplinkybes, kurios jau buvo nurodytos pirmosios instancijos teismui ir dėl kurių skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas išsamiai pasisakė.

19. Kaip matyti iš ankščiau nurodytų G. S. parodymų jis teisme neneigė, kad atliko tam tikrus veiksmus, kurie pagal aukščiau aptartą schemą, turėjo būti įvykdyti tam, kad apgaule pasisavinti svetimą turtą. Nuteistasis pripažino, kad A. R. pasiūlius surasti du asmenis, už ką jam buvo pažadėta atsilyginti finansiškai, per pažįstamą D. P., o šis per pažįstamą R. B., surado R. V. ir V. D.. Nuteistasis taip pat neneigė, kad kartu su A. R. bei nukentėjusiuoju vyko į banką, kuriame R. V. vardu buvo atidaryta banko sąskaita bei sudaryta elektroninės bankininkystės sutartis, bei kad dalis pinigų, kurie buvo pervesti į R. V. banko sąskaitą sudarius paskolų gavimo sutartį, buvo pervesti į jam, t. y. nuteistajam priklausančią banko sąskaitą ir išgryninti. Tačiau G. S. teigė ir teigia, kad nesuvokė, jog pinigai buvo įgyti panaudojant apgaulę, neteisėtai įgijus svetimos elektroninės mokėjimo priemonės ir naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonių duomenis, pakankamus finansinei operacijai inicijuoti bei neteisėtai inicijavus ir atlikus finansines operacijas, neteisėtai panaudojant svetimos elektroninės mokėjimo priemonės bei jos naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonės duomenis, neteisėtai prisijungus prie informacinės sistemos, pažeidžiant informacinės sistemos apsaugos priemones. Apeliantas tvirtino ir šiuo metu laikosi tos pačios pozicijos, kad jis A. R. nebuvo informuotas apie visą nusikalstamą schemą, buvo įsitikinęs, jog surasti asmenys turi blogą kredito istoriją, tačiau nori savo vardu įgyti kreditų, o apie tai, kad nukentėjusysis buvo suklaidintas dėl tikrojo banko sąskaitos atidarymo ir elektroninės bankininkystės sutarties sudarymo tikslo, nieko nežinojo. Pirmosios instancijos teismas tokią nuteistojo pateiktą versiją atmetė tik kaip jo gynybinę versiją, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės, konstatavęs, jog ji yra paneigta visuma baudžiamojoje byloje surinktų ir ištirtų įrodymų. Tokiam įrodymų vertinimui visiškai pritaria ir apeliacinės instancijos teismas. Detalizuodamas šią savo išvadą, apylinkės teismas pasirėmė nukentėjusiojo bei liudytojo parodymais, pažymėdamas, jog jų parodymais nustatyta, kad po pirmo asmenų vykimo į banką ir sugrįžimo į sodybą, V. D. pastarųjų, dalyvaujant ir G. S., buvo „išbrokuotas“ kaip netinkamas, nes jo atžvilgiu pradėtos priverstinio išieškojimo procedūros, ką V. D. patvirtino. Sužinoję, kad V. D. turi įsiskolinimų, dėl kurių yra užvestos vykdomosios bylos, liudytojas A. R. bei G. S. daugiau nebedomino, jam, skirtingai nuo nukentėjusiojo, nebuvo duodama pasirašinėti dokumentų, bei jis, skirtingai nuo nukentėjusiojo, nebuvo vežiojamas iš sodybos į kredito įstaigų buveines (duomenys neskelbtini) mieste. Būtent ši pagrįstai nustatyta aplinkybė skundžiamame nuosprendyje pripažinta kaip paneigianti apelianto versiją, kad jis ieškojo ir surado asmenis su bloga kredito istorija, kad šiems A. R. padėtų gauti greitųjų kreditų, o šie už tai atsilygintų A. R. bei šis už jų suradimą atsilygintų su G. S.. Teisėjų kolegija visiškai pritaria, kad ši aplinkybė įrodo priešingą dalyką – asmuo su bloga kredito istorija nėra tikslas, o priešingai - yra trukdys, nes jo negalima panaudoti aukščiau nurodytoje nusikalstamoje schemoje, kadangi bendrovės atsisako jį kredituoti. Todėl ir apelianto versija, kad jis nesuvokė tikrojo asmenų suradimo tikslo ir jų panaudojimo nusikalstamoje schemoje, laikytina pilnai paneigta.

20. Taip pat sutiktina, kad G. S. pateiktą versiją paneigia ir jo suinteresuotą siekiamu rezultatu (paskolų iš kredito bendrovių gavimu R. V. vardu ir gautų piniginių lėšų išgryninimu ir jų pasisavinimu apie tai nieko nežinant nukentėjusiajam) patvirtina ir kitos byloje surinktais įrodymais nustatytos aplinkybės, o būtent tai, kad nuteistasis ne tik pristatė A. R. nukentėjusįjį bei liudytoją V. D., nors pagal jo pateiktą versiją tokių jo veiksmų turėjo pakakti žadėtam atlygiui gauti, bet ir būdamas sodyboje nuolat buvo šalia kompiuteriu besinaudojusio A. R., jam patarinėjo, kai kas nors nepavykdavo, ką patvirtino tiek nukentėjusysis, tiek liudytojas V. D.. Be to, kaip teisingai pastebėjo apylinkės teismas, G. S. aktyviai dalyvavo ir kituose veiksmuose – kartu su nukentėjusiuoju ir A. R. vyko iš sodybos į mieste esančias kredito įstaigų būstines ir nors į jas kartu su juo nėjo, tačiau laukė jo lauke. Taip pat pats „D“ atsidarė savo vardu sąskaitą, į kurią buvo pervesti nukentėjusiojo sąskaitoje esantys pinigai, o vėliau iš jos išgryninti. Nors nuteistasis pastaruosius savo veiksmus grindė tuo, kad neblaivaus nukentėjusiojo neaptarnavo banke, o jis siekė kuo greičiau atgauti žadėtą 200 eurų atlygį, tačiau kaip visiškai pagrįstai pažymėjo apylinkės teismas, ši G. S. versija nesutampa su jo paties parodymais, jog tokią pigių sumą jis turėjo gauti už dviejų asmenų suradimą, o, kaip jau buvo minėta anksčiau, jam pavyko surasti tik vieną asmenį, kas reiškia, jog ir atlygis už nepilnai įvykdytą užduotį turėjo būti mažesnis, kadangi pats A. R. už tarpininkavimo gaunant greituosius kreditus paslaugą iš pristatytų asmenų nebegalėjo gauti tokio atlygio, kurį būtų gavęs, jei paskolos sutartys būtų sudarytos abiejų jų vardu. Vertindamas patikimumą nuteistojo parodymų dalyje dėl to kokiu tikslu buvo atidaryta banko sąskaita jo vardu ir į ją pervesta dalis pagal R. V. vardu sudarytą paskolos sutartį gautų pinigų, apylinkės teismas pagrįstai atsižvelgė ir į tai, kad, priešingai nei nurodė nuteistasis, nukentėjusiajam nebuvo perduota jokia į G. S. banko sąskaitą pervesta, o vėliau išgrynintų pinigų suma – nei visi 1 000 eurų, nei 800 eurų (suma, kuri, anot nuteistojo, liko R. V. žinioje, kai šis iš išgrynintų ir jam grąžintų 1 000 eurų 200 eurų asmeniškai atidavė G. S.). Tai, kad jam nebuvo perduoti išgryninti pinigai kategoriškai patvirtino ne tik pats nukentėjusysis, tačiau ir liudytojas V. D., kurio suinteresuotumas nagrinėjamos bylos rezultatu nėra nustatytas. Be to, ir R. B. nepatvirtino, kad G. S. ar A. R. būtų perdavę nukentėjusiajam kokią nors pinigų sumą. Visiškai pagrįstai, vertindamas G. S. tyčios turinį bei jo parodymų teisingumą, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė ir į tai, kad nuteistasis teisme tvirtino, jog atsidaręs savo vardu banko sąskaitą, davė jos numerį ir elektroninės bankininkystės prisijungimo duomenis A. R., kad šis kuo greičiau pinigus iš R. V. sąskaitos pervestų į jo atidarytąją ir jie būtų išgryninti. Tokie jo parodymai pirmosios instancijos teismo buvo pagrįstai įvertinti kaip nelogiški ir patvirtinantys, kad apeliantas žinojo apie visą nusikalstamą schemą ir joje betarpiškai dalyvavo, kadangi tam, kad pervesti pinigus iš R. V. sąskaitos į atidarytąją G. S. vardu, buvo reikalingi ne pastarajam priklausančios sąskaitos elektroninės bankininkystės prisijungimo duomenys, o būtent R. V. elektroninės bankininkystės prisijungimo duomenys, o tai, kad finansinė operacija buvo sėkmingai įvykdyta, ką patvirtina sąskaitų išrašai, reiškia, jog G. S. A. R. perdavė ne savo, o būtent nukentėjusiojo elektroninės bankininkystės prisijungimo duomenis.

21. Būtent aptartas nuteistojo elgesys leidžia pagrįstai paneigti jo parodymus apie tai, kad jis nesuvokė tikrojo asmenų suradimo tikslo ir jų panaudojimo nusikalstamoje schemoje, t. y. nežinojo apie tai, kad nukentėjusiajam nebuvo žinoma apie paskolos sutarčių sudarymą, kad apeliantui nebuvo žinoma, jog A. R. nukentėjusįjį suklaidino dėl tikrųjų savo ketinimų, o būtent, turėdamas tikslą nukentėjusiojo vardu pildant internetu paraiškas sudaryti paskolos sutartis su kredito bendrovėmis ir gautas pinigines sumas pasisavinti sau, kam buvo reikalinga nukentėjusiojo vardu atidaryti banko sąskaitą ir sudaryti elektroninės bankininkystės sutartį, R. V. suteikė melagingą informaciją dėl būtinybės į jo banko sąskaitą pervesti lėšas iš užsienio. Pažymėtina, jog ir teismų praktikoje yra ne kartą nurodyta, kad apie kaltę – psichinį kaltininko santykį su veika ir jos padariniais – gali ir turi būti sprendžiama ir pagal kaltininko elgesį, o ne remiantis vien tik paties kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, paaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-97-693/2015, 2K-483-976/2015, 2K-P-498-746/2015, 2K-79-489/2017, 2K-12-942/2018, 2K-212-303/2018).

22. Kadangi nuteistasis ne tik perdavė A. R. savo asmeninės banko sąskaitos duomenis, tuo tikslu, jog į jo sąskaitą būtų pervesta 1 000 eurų suma, o vėliau šiuos pinigus išgrynino, bet ir surado nukentėjusįjį, kuris suklaidintas sutiko savo vardu atidaryti banko sąskaitą ir leido ja naudotis, bet ir sodyboje nuolat buvo šalia A. R., kai pastarasis neteisėtai pasinaudodamas R. V. tapatybę patvirtinančiais duomenimis – UAB „D“ išduotu vartotojo identifikavimo numeriu, PIN kodu bei slaptažodžiu, prisijungė prie internetinių svetainių ir R. V. vardu pildė paraiškas paskoloms gauti, atliko kitus reikalingus veiksmus, davė jam pasiūlymus kaip reiktų elgtis nepavykus atlikti vienos ar kitos operacijos kompiuteriu, taip pat lydėjo A. R. ir nukentėjusįjį iš sodybos į mieste esančias kredito įstaigų būstines, teisėjų kolegija taip pat neturi jokio pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentu, jog apeliantas atliko lygiai tokius pačius veiksmus kaip ir tik liudytoja šioje byloje apklausta S. B., kuriai kaltinamosios statusas byloje nebuvo suteiktas.

23. Apeliaciniame skunde nuteistasis akcentuoja, kad jis iki 2018 m. birželio 21 d. nukentėjusiojo nepažinojo, pats asmeniškai R. V. nepateikė klaidinančios informacijos dėl jo banko sąskaitos atidarymo ir jos panaudojimo tikslo, savarankiškai nesinaudojo kompiuteriu, kuriuo, neteisėtai įgijus svetimos elektroninės mokėjimo priemonės ir naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonių duomenis, pakankamus finansinei operacijai inicijuoti, buvo neteisėtai prisijungta prie informacinės sistemos, pažeidžiant informacinės sistemos apsaugos priemones bei neteisėtai inicijuotos finansinės operacijos – užpildytos ir pateiktos paraiškos kreditams gauti, o vėliau ir pasirašytos sutartys, neteisėtai panaudojant svetimos elektroninės mokėjimo priemonės bei jos naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonės duomenis. Nors šios nuteistojo nurodytos aplinkybės byloje surinktais įrodymais nėra paneigtos, tačiau vien tai jo nepagrįsto nuteisimo pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, 214 straipsnio 1 dalį, 215 straipsnio 1 dalį ir 198¹ straipsnio 1 dalį nepatvirtina. Kaip ir pirmosios instancijos teismas, taip ir apeliacinės instancijos teismas, vertindamas šį nuteistojo skunde nurodytą argumentą, pažymi, jog apylinkės teismas nustatė, kad G. S. jam inkriminuotas nusikalstamas veikas įvykdė veikiant bendrininkų grupėje su kitais dviem asmenimis – asmeniu, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas jam mirus, bei ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, pagal iš anksto suderintą veiksmų planą, t. y. nuteistasis veikė kaip vykdytojas (bendravykdytojas). Vykdytoju gali būti pripažintas nusikalstamos veikos objektyviuosius požymius tiesiogiai realizavęs asmuo (tiesioginis vykdytojas); taip pat asmuo, realizavęs tik dalį sudėties požymių (kai likusią dalį požymių realizuoja kitas vykdytojas); vykdytoju gali būti pripažintas ir asmuo, kuris nors tiesiogiai nerealizuoja nusikalstamos veikos sudėties požymių, bet būdamas nusikalstamos veikos darymo vietoje kitiems bendrininkams suteikia būtinąją pagalbą; vykdytojas taip pat gali veikti per tarpininką, t. y. asmenį, kuris nėra kaltas dėl nusikalstamos veikos, yra nepakaltinamas ar nesulaukęs įstatymo numatyto amžiaus ir kita. Taigi, vykdytojo, kaip bendrininko, baudžiamosios atsakomybės ypatumas yra tas, kad jis atsako ne tik už savo paties betarpiškai atliktus veiksmus, kuriais realizuojami objektyvieji nusikalstamos veikos sudėties požymiai. Svarbiausia bendrininkavimo instituto funkcija baudžiamojoje teisėje yra užtikrinti, kad už nusikalstamą veiką atsakytų ne vien tas, kuris tiesiogiai realizavo visus jos objektyviuosius požymius (vykdytojas), bet ir tie, kurie organizavo, sukurstė, padėjo padaryti šią nusikalstamą veiką arba kartu su vykdytoju bent iš dalies realizavo jos požymius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-8-1073/2020). Atsižvelgiant į tai, nuteistojo skundo argumentas, kad jis pats asmeniškai visų objektyviųjų inkriminuotų nusikaltimų sudėties požymių nerealizavo, esminės reikšmės jo veiksmų teisiniam vertinimui neturi ir baudžiamosios atsakomybės pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, 214 straipsnio 1 dalį, 215 straipsnio 1 dalį ir 198¹ straipsnio 1 dalį nešalina. Šiuo atveju neginčytinai nustatyta, kad būtent G. S. pastangų dėka, veikiant per dar du asmenis (D. P. bei R. B.) buvo surastas nukentėjusysis. Be to, nuteistasis, duodamas patarimus žodžiu, padėjo A. R. neteisėtai, pasinaudojant nukentėjusiojo elektroninės bankininkystės duomenimis, prisijungti prie informacinių sistemų ir inicijuoti neteisėtas finansines operacijas, pats asmeniškai išgrynino dalį kredito bendrovių pervestų pinigų. Taigi jo vaidmuo, kaip ir kitų bendravykdytojų, buvo būtinas nusikalstamiems ketinimams pasiekti ir realizuoti. Todėl, net apeliantui tiesiogiai nerealizavus visų jam inkriminuotų nusikalstamų veikų objektyviųjų požymių, jis už jų įvykdymą buvo nuteistas visiškai pagrįstai.

25. Nukentėjusiojo R. V. parodymai kartu su kitais byloje esančiais duomenimis sudaro loginę įvykių seką, kuri patvirtina, kad nukentėjusiuoju buvo pasinaudota ir jis nežinojo, kad jo vardu bus imami kreditai. Nukentėjusysis nurodė apskritai nesupratęs, kad jis A. R. perduoda savo elektroninės bankininkystės prisijungimo duomenis, juo labiau, nesutiko, kad, panaudojant tokius duomenis, būtų inicijuojamas paskolos paraiškų pateikimas ir paskolos sutarčių sudarymas. Šiuo atveju pasinaudojus R. V. patiklumu, pateikiant jam išgalvotus motyvus, nukentėjusiojo vardu buvo atidaryta banko sąskaita ir įgyti elektroninės bankininkystės prisijungimo duomenys, kuriais pasinaudojant buvo prisijungta prie elektroninės bankininkystės, pateiktos paraiškas jo vardu gauti paskolas. Priešingu atveju jokių duomenų nusikalstamai veikę asmenys nebūtų gavę. Visa tai patvirtina, kad R. V. elektroninės mokėjimo priemonės duomenys buvo gauti neteisėtai. Apgaulė prieš kredito įstaigas nagrinėjamu atveju pasireiškė tuo, kad G. S. kartu su A. R. ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu neteisėtai įgijo R. V. elektroninės bankininkystės prisijungimo duomenis ir juos pateikė kredito įstaigoms elektroninėje erdvėje prisistatydami kaip nukentėjusysis. Tokiu būdu kredito įstaigos buvo suklaidintos ir apgaule įtikintos, jog paraišką paskolai gauti pateikė būtent R. V.. Įtikintos, jog paraišką gauti paskolai pateikė nukentėjusysis, kredito įstaigos pervedė atitinkamas kaltinime nurodytas sumas, kurias G. S. bei A. R. ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas asmuo užvaldė. Taigi apgaulė pasireiškė neteisėtai gautų duomenų pateikimu kredito įstaigoms. Apeliaciniame skunde, ginčijant G. S. kaltę pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, akcentuojama, kad pats kredito davėjas turėjo įsitikinti nukentėjusiojo mokumu ir prisiimti visas galimas nemokumo rizikas, bet to nepadarė, tačiau taip ir nenurodoma kuo šis argumentas svarbus apelianto veiksmų pagal BK 182 straipsnio 1 dalį juridiniam asmeniui. Galimai, remiantis ta logika, jog paskolas kredito bendrovės būtų išdavusios ir tuo atveju, jei visus duomenis būtų pildęs ir juos pateikęs pats R. V., šiuo argumentu referuojama į tai, kad panaudota apgaulė nebuvo esminė ir nelėmė kredito įstaigų apsisprendimo suteikti kreditus. Tačiau toks aiškinimas prieštarautų teisinei logikai. Nuteistojo ir kartu su juo veikusių asmenų nusikalstama veika (sukčiavimas) šiuo atveju pasireiškė tuo, kad jie suklaidino (apgavo) R. V. dėl to, kam bus naudojama jo sąskaita, ir apgaule neteisėtai įgiję elektroninės bankininkystės duomenis, juos panaudojo prieš R. V. valią jo vardu paimdami paskolas, taip apgaudami ir paskolos davėjus – kredito įmones. Tokia apgaulė laikytina esminė, nes priešingu atveju, kredito įstaigoms jokios paraiškos išduoti paskolas R. V. vardu nebūtų pateiktos ir kredito įstaigos jokių paskolų jo vardu nebūtų suteikusios. Tik panaudojus apgaulę prieš kredito įstaigas, buvo įgytas joms priklausantis turtas.

26. Kaip minėta, byloje neginčijamai įrodyta, kad elektroninės bankininkystės duomenis G. S. ir jo bendrininkai įgijo R. V. įtikinę atsidaryti banko sąskaitą, prieš tai melagingai nurodydami, kad banko sąskaita bus naudojama tik tuo tikslu, kad į ją būtų pervesti pinigai iš užsienio, t. y. panaudoję apgaulę, o tai suponuoja išvadą, kad nusikalstamai veikę asmenys, tarp jų ir G. S. suvokė ir žinojo, kad duomenis įgyja ir jais naudojasi neteisėtai, prieš nukentėjusiojo valią, kad R. V. nedavė jokio sutikimo jo vardu imti paskolas. Nukentėjusysis savo duomenis davė tik dėl to, kad buvo suklaidintas dėl nuteistųjų panaudotos apgaulės ir nesuprato, kad šie duomenys bus panaudoti paskolų sutarčių jo vardu sudarymui. Tai akivaizdžiai patvirtina, kad nuo pat svetimų duomenų gavimo nuteistasis ir jo bendrininkai suprato ne tik tai, kad jiems perduoti elektroninės bankininkystės duomenys yra svetimi, tačiau ir tai, jog jie juos valdo apgaulės būdu. Įrodyta ir tai, kad R. V. nežinojo, jog jo vardu bus paimtos paskolos, vadinasi, finansinės operacijos atliktos be šios priemonės naudotojo ar juos išdavusių kredito įstaigų sutikimo, t. y. neteisėtai, nes kredito paėmimo operacijos inicijuotos ir atliktos be sąmoningo nukentėjusiojo sutikimo.

27. Taigi, G. S. kartu su bendrininkais atlikti veiksmai visiškai atitinka BK 182 straipsnio 1 dalyje, 214 straipsnio 1 dalyje ir 215 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymius, kadangi jie neteisėtai įgijo svetimos elektroninės mokėjimo priemonės ir naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonių duomenis, pakankamus finansinei operacijai inicijuoti, juos panaudojo ir apgaule įgijo bei pasikėsino įgyti svetimą – kaltinime nurodytoms kredito bendrovėms priklausantį turtą. Tuo pačiu G. S. bei jo bendrininkų veiksmai sudaro sąlygas ir baudžiamajai atsakomybei pagal BK 198¹ straipsnio 1 dalį kilti, kadangi turint svetimus asmens identifikavimo duomenis ir neturint leidimo šiais duomenimis disponuoti, prisijungimas prie banko informacinės sistemos laikytinas neteisėtu. Šiame kontekste pažymėta, jog kasacinio teismo yra išaiškinta, kad veikos (veikų) kvalifikavimas pagal BK 215 straipsnį, nepašalina veiksmų, atliktų neteisėtai prisijungiant prie informacinės sistemos, kvalifikavimo pagal BK 198¹ straipsnį galimybės (kasacinė nutartis Nr. 2K-4-507/2016).

28. Apibendrindama visa, kas išdėstyta aukščiau, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai paneigti byloje surinktų įrodymų visetu. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino nuteistojo G. S. veiksmus ir visiškai pagrįstai pripažino jį kaltu padarius BK 182 straipsnio 1 dalyje, 214 straipsnio 1 dalyje, 198¹ straipsnio 1 dalyje ir 215 straipsnio 1 dalyje numatytas veikas.

Dėl civilinių ieškinių

29. Apeliaciniame skunde nuteistasis taip pat teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pilna apimtimi tenkino UAB „B“, UAB „A“ bei UAB „C“ pareikštus civilinius ieškinius.

30. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad dar ikiteisminio tyrimo metu UAB „A“ pateikė 121,62 eurų civilinį ieškinį (3 t., b. l. 68), UAB „B“ 849,65 eurų civilinį ieškinį (3 t., b. l. 85-86), o UAB „IF Digital Lietuva“ 10 057,22 eurų civilinį ieškinį dėl šioms bendrovėms G. S. nusikalstamais veiksmais padarytos turtinės žalos atlyginimo. Civilinė ieškovė UAB „A“ civiliniame ieškinyje nurodė, kad priteistinos turtinės žalos dydį sudaro tiesioginiai nuostoliai – kredito suma, kuri yra 100 eurų, bei negautos pajamos – 21,62 eurų. Civilinė ieškovė UAB „B“ ieškinyje nurodė, kad 2018 m. birželio 22 d R. V. buvo suteiktas 300 eurų kreditas Nr. (duomenys neskelbtini) 24 mėnesių laikotarpiui, pervedant šią pinigų sumą į jo asmeninę sąskaitą. Iš R. V. buvo gauti šie mokėjimai: 2018 m. rugpjūčio 20 d. – 26,00 eurai, 2018 m. rugsėjo 9 d. – 26,00 eurai. Už kreditą Nr. (duomenys neskelbtini) 2020 m. spalio 20 d. likusi mokėti suma yra 849,65 eurų, tokia suma sudaro patirtų nuostolių dydį. Civilinė ieškovė UAB „IF Digital Lietuva“ civiliniame ieškinyje nurodė, jog R. V. buvo registruotas kreditoriaus UAB „C“ klientas Nr. 236239, su kuriuo buvo sudaryta vartojimo kredito (paskolos) sutartis Nr. (duomenys neskelbtini). Šios sutarties pagrindu minėtam klientui buvo suteiktas 5 000 eurų dydžio vartojimo kreditas maksimaliam 1 080 dienų grąžinimo laikotarpiui. Visa vartojimo kredito sutartis buvo išdėstyta specialiosiose ir bendrosiose paskolos sutarties sąlygose. Pagal minėtos paskolos sutarties sąlygas vartojimo kredito gavėjas turėjo pareigą grąžinti gautą vartojimo kreditą ir mokėti palūkanas už naudojimąsi vartojimo kreditu. Klientas tinkamai pareigos mokėti suteiktą ir panaudotą vartojimo kreditą nevykdė, palūkanų už panaudotą kreditą nemokėjo, todėl liko skolingas 5 000 Eur vartojimo kredito, 4 999,38 Eur paskolos palūkanų bei 5,27 Eur palūkanų už piniginių prievolių nevykdymą nustatytais terminais (pagal Bendrųjų paskolos sutarties sąlygų 5.1 punktą). Reiškiama reikalavimo suma yra 10 004,65 Eur. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog tarp civilinėms ieškovėms atsiradusios turtinės žalos ir G. S. veiksmų yra priežastinis ryšys, todėl civilinius ieškinius tenkino visiškai ir iš nuteistojo UAB „A“ naudai priteisė 121,62 eurų turtinės žalos atlyginimo, UAB „B“ naudai – 849,65 eurų turtinės žalos atlyginimo, UAB „C“ naudai – 10 004,65 eurų turtinės žalos atlyginimo.

31. Ginčydamas tokį apylinkės teismo sprendimą, G. S. visų pirma nurodo, jog jis nepadarė nusikalstamų veikų, sąlygojusių civilinių ieškovių prašytos priteisti ir teismo priteistos turtinės žalos atsiradimą, neįgijo kreditais paimtos bendros 5 400 Eur sumos ir ja nedisponavo, kreditus iš šių bendrovių savo valia ir veiksmais įgijo pats nukentėjusysis, todėl visos kreditorinės prievolės yra vienasmenė R. V. pareiga. Tokie skundo argumentai teisėjų kolegijos jau buvo paneigti anksčiau, pasisakant nuteistojo kaltės pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, 214 straipsnio 1 dalį, 198¹ straipsnio 1 dalį ir 215 straipsnio 1 dalį klausimu, todėl dar kartą jie neanalizuojami. Byloje įrodyta, kad kredito įstaigos paskolas suteikė būdamos suklaidintos G. S. ir kitų su juo bendrai veikusių asmenų. Būtent panaudota apgaulė prieš kredito įstaigas lėmė paskolų išdavimą, paskolų R. V. negavo, todėl už atsiradusią žalą turi atsakyti ne nukentėjusysis, o nuteistasis. Taip pat nuteistasis teigia, kad visais trimis atvejais, išduodamos paskolas nemokiam ir realių galimybių įvykdyti prievoles, atsiradusias pagal paskolos sutartis, neturinčiam asmeniui, t. y. nukentėjusiajam R. V., kredito bendrovės UAB „B“, UAB „A“ bei UAB „C“ pačios buvo itin neatsargios, nerūpestingos ir neatsakingos, todėl būtent jos privalo prisiimti atsakomybę dėl kilusios žalos. Teisėjų kolegija negali sutikti ir su tokiu apeliacinio skundo argumentu. Paskolos sutartys su kredito bendrovėmis buvo sudarytos ir paskolos suteiktos ne nukentėjusiojo valia, jam apie tai nieko nežinant, taigi, jis jokių įsipareigojimų, kylančių iš sudarytų sutarčių, neprisiėmė, kaip ir negavo naudos – paskolų, išduotų pagal sutartis. Todėl, kaip jau minėta ankščiau, ne nukentėjusysis R. V., o nuteistasis turi atlyginti kredito bendrovėms padarytą turtinę žalą. Atsižvelgiant į tai, nukentėjusiojo finansinių galimybių grąžinti jam pervestų paskolų sumas bei pagal sutartis priklausančias palūkanas vertinimas, taip pat vertinimas, ar kredito įstaigos laikėsi atsakingo skolinimosi pricipo politikos, byloje pareikštų civilinių ieškinių išsprendimui jokios reikšmės neturi.

32. Toliau, nesutikdamas su žemesnės instancijos teismo sprendimu priteisti iš jo konkrečiai UAB „A“ naudai 121,62 Eur turtinės žalos atlyginimo, apeliantas nurodo, jog negautos pajamos negali būti tapatinamos su turtine žala. Analizuojant šį skundo argumentą pažymima, kad G. S. kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu ir asmeniu, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas nutrauktas, apgaule įgijo UAB „A“ turtą – paskolą, išduotą 100 Eur sumai. Likusią UAB „A“ civilinio ieškinio dalį – 21,62 Eur, sudaro, kaip nurodoma ieškinyje, negautos pajamos. Nors ieškinyje tiksliai nenurodoma kas sudaro minimas negautas pajamas, tačiau, atsižvelgiant į tokio pobūdžio bylose civilinių ieškovų įprastai nurodomą civilinio ieškinio dalyką – ne tik tiesioginius nuostolius – suteiktą kredito sumą, bet ir vartojimo kredito sutartyje numatytas palūkanas, manytina, kad būtent palūkanos ir turėtos omenyje UAB „A“ ieškinyje, nurodant, kad prašomą priteisti iš kaltininko sumą sudaro ir 21,62 Eur negautų pajamų.

33. Civilinio ieškinio dalykas pagal BPK 109 straipsnį gali būti dvi žalos rūšys: turtinė ir neturtinė žala. Į turtinės žalos sąvoką įeina: nusikalstama veika padaryta tiesioginė turtinė žala; materialiniai nuostoliai, kuriuos patyrė nukentėjusysis dėl padarytos nusikalstamos veikos; išlaidos, kurių atsirado pašalinant nusikalstamos veikos pasekmes. Negautos pajamos taip pat laikomos civilinio ieškinio dalyku. Tokia nuostata suformuluota CK 6.249 straipsnyje, pagal kurį žala yra ne tik asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos, bet ir negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų neteisėtų veiksmų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-254/2009). Taigi, apelianto skunde nurodomas argumentas, kad kredito bendrovėms negali būti priteisiamos negautos pajamos – palūkanos už kreditą – yra nepagrįstas. Išvadą, jog kredito bendrovių prašomos priteisti palūkanos už naudojimąsi vartojimu kreditu yra pripažįstamos negautomis pajamomis ir pagrįstai priteistos pirmosios instancijos teismo, neabejotinai patvirtina ir kasacinės instancijos teismo suformuota praktika. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014 m. gruodžio 9 d. nutartyje, priimtoje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-508/2014, kuria buvo atmestas kasacinis skundas E. Ž., nuteisto už tai, kad neteisėtai įgijo svetimos elektroninės mokėjimo priemonės ir naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonių duomenis, pakankamus finansinei operacijai inicijuoti, neteisėtai inicijavo ir atliko finansines operacijas, neteisėtai panaudodamas svetimos elektroninės mokėjimo priemonės duomenis bei jos naudotojo tapatybės patvirtinimo priemonės duomenis ir apgaule įgijo svetimą turtą, pažymėjo, jog žala yra ne tik asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos, bet ir negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų neteisėtų veiksmų, ir konstatavo, jog iš E. Ž. buvo pagrįstai priteistos ne tik greitųjų kreditų bendrovių pervestos paskolos, tačiau ir joms pagal sutartis priklausančios palūkanos.

34. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta ankstesniame šios nutarties punkte, teisėjų kolegija pripažįsta, kad UAB „A“ galėjo būti priteistos ir negautos pajamos, tačiau tuo pačiu pažymi, jog negautos pajamos, kaip nuostoliai, civilinio ieškovo turi būti įrodytos, kas šiuo atveju nebuvo padaryta. UAB „A“ kartu su civiliniu ieškiniu nepateikė jokių rašytinių įrodymų, patvirtinančių, jog tarp UAB „A“ ir R. V. sudaryta sutartimi buvo sulygta dėl palūkanų, jei taip - dėl kokio jų dydžio buvo sutarta. Prie bylos medžiagos taip pat nebuvo prijungta sudarytos paskolos sutarties kopija ar kokie nors kiti duomenys, kuriais remiantis būtų galima nustatyti kokias palūkanas už paskolos naudojimąsi pagal sudarytą sutartį buvo įsipareigota sumokėti UAB „A“. Tas pats pasisakytina ir apie UAB „B“ pareikštą civilinį ieškinį. Ši bendrovė, kuri suteikė R. V. 300 Eur paskolą, o prašė priteisti ir jai pirmosios instancijos teismo buvo priteista 849,65 Eur turtinės žalos atlyginimo, taip pat nepateikė jokių rašytinių įrodymų, patvirtinančių, jog tarp jos ir R. V. sudaryta sutartimi buvo sulygta dėl palūkanų, o byloje vėl gi nėra nei sudarytos paskolos sutarties kopijos, nei kokių nors kiti duomenų, leidžiančių konstatuoti, jog bendrovė patyrė didesnius nuostolius, nei tik suteikto kredito suma. Pirmosios instancijos teismas, nusprendęs tenkinti UAB „A“ ir UAB „B“ civilinius ieškinius visiškai, į šią aplinkybę neatsižvelgė. Kaip teisingai pastebėta apeliaciniame skunde, nuosprendyje apylinkės teismas nepagrindė paminėtų kredito bendrovių prašomų priteisti sumų (121,62 Eur ir 849,65 Eur) faktinio pagrindo. Įvertinusi tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad, remiantis civilinių ieškovių UAB „A“ ir UAB „B“ pateiktais įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, šioms bendrovėms negalėjo būti priteista didesnė pinigų suma, nei, kad suteiktos paskolos suma. Taigi, skundžiamas nuosprendis keičiamas BPK 328 straipsnio 4 punkto pagrindu (netinkamai išspręsti kiti nuosprendžio klausimai), UAB „A“ pirmosios instancijos teismo priteistą turtinės žalos dydį sumažinant iki 100 Eur, o UAB „B“ atveju - iki 248 Eur (iš suteiktos 300 Eur paskolos atimant nukentėjusiojo kredito bendrovei už kreditą įmokėtą pinigų sumą – viso 52 Eur).

35. Tuo tarpu UAB „C“ civiliniame ieškinyje aiškiai nurodė, kad civilinio ieškinio dalyką sudaro 5 000 Eur vartojimo kreditas, 4 999,38 Eur paskolos palūkanos bei 5,27 Eur palūkanų už piniginių prievolių nevykdymą nustatytais terminais (pagal Bendrųjų paskolos sutarties sąlygų 5.1 punktą). Be to, kartu su civiliniu ieškiniu UAB „C“ pateikė paskolos sutarties nuorašą, iš kurios matyti, jog bendra mokėjimo vartojimo kredito suma yra 5 000 Eur, palūkanų suma 4999,38 Eur, bendra suma, kurią kas mėnesį nuo 2018 m. rugsėjo 20 d. iki 2021 m. rugpjūčio 5 d. mokant periodines įmokas bus turima sumokėti – 9999,38 Eur. Bendrųjų paskolos sutarties sąlygų 5.1 punkte nurodyta, kad jeigu paskolos davėjas negrąžina paskolos ir/ar nesumoka paskolos palūkanų iki paskolos grąžinimo dienos pabaigos, jis įsipareigoja mokėti paskolos davėjui 0,05% dydžio palūkanas už piniginių prievolių termino praleidimą nuo laiku negrąžintos paskolos ar atitinkamos dalies ir laiku nesumokėtų paskolos palūkanų sumos už kiekvieną uždelstą dieną. Taigi, UAB „C“ prašyta priteisti ir apylinkės teismo priteista turtinė žala – 10 004,65 Eur, yra visiškai pagrįsta, mažinti jos nėra jokio teisinio ir faktinio pagrindo. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantu, jog sprendžiant dėl UAB „C“ priteistinos turtinės žalos dydžio, turi būti atsižvelgta į tai, kad kredito bendrovės paskaičiuotos palūkanos yra už laikotarpį nuo kredito įgijimo, o į šį laikotarpį įeina ir itin ilga ikiteisminio tyrimo trukmė ir baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme trukmė, kas nepriklauso nuo jo veikimo ir/ar neveikimo. Pažymėtina, jog sudarant sandorį, palūkanos u naudojimąsi paskola buvo apskaičiuotos ir dėl jų buvo susitarta atsižvelgiant į sutartimi apibrėžtą paskolos grąžinimo terminą, kas reiškia, jog UAB „C“ prašomos priteisti palūkanos buvo iš anksto numatytos bei realiai tikėtinos gauti pinigų sumos, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų, todėl G. S. pripažinimo kaltu momentas sprendžiamo klausimo kontekste jokios reikšmės neturi, kaip neturi reikšmės ir ta aplinkybė, kad paskolos sutartis buvo sudaroma nukentėjusiojo vardu, nusikalstamas veikas vykdomiems asmenims nesirengiant grąžinti paskolos sumos kredito bendrovei. Šiuo atveju svarbus pats faktas, kad G. S. bei kartu su juo nusikalstamai veikę asmenys žinojo, kokias pajamas iš šių sandorių tikisi gauti UAB „C“.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į visa, kas išdėstyta, bei vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo G. S. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2021 m. lapkričio 25 d. nuosprendį pakeisti:

UAB „A“ naudai iš nuteistojo G. S. priteistą 121,62 Eur (vieno šimto dvidešimt vieno euro ir šešiasdešimt dviejų centų) turtinės žalos atlyginimą sumažinti iki 100 Eur (vieno šimto eurų).

UAB „B“ naudai iš nuteistojo G. S. priteistą 849,65 Eur (aštuonių šimtų keturiasdešimt devynių eurų šešiasdešimt penkių centų) turtinės žalos atlyginimą sumažinti iki 248 Eur (dviejų šimtų keturiasdešimt aštuonių eurų).

Kitose dalyse nuosprendį palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.