Vilniaus apygardos teismo nutartis, e2A-1134-803/2016

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2016-03-24
Bylos Nr.: e2A-1134-803/2016
Teisminio proceso Nr.: 2-68-3-28996-2015-1
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Andrius Ignotas, Rūta Petkuvienė (pran.), Rosita Patackienė
Ieškovas: A. K.
Atsakovas: uždarajai akcinei bendrovei „SiTiBalt“

Kategorijos

Civilinė byla Nr. e2A-1134-803/2016Teisminio proceso Nr. 2-68-3-28996-2015-1Procesinio sprendimo kategorija: 1.3.2.9.1; 1.3.7.2.4; 3.3.1.21. (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. kovo 24 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Andriaus Ignoto, Rositos Patackienės ir Rūtos Petkuvienės (kolegijos pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apeliantės (ieškovės) A. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 16 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje, pradėtoje pagal ieškovės A. K. ieškinį dėl darbo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, išeitinės išmokos, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką ir neturtinės žalos priteisimo atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „SiTiBalt“.

Teisėjų kolegija,

Aprašomoji dalis

nustatė

I. Ginčo esmė

Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama: 1) pripažinti 2009-09-25 darbo sutarties Nr. 09 nutraukimą pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 125 straipsnio nuostatas (šalims susitarus) neteisėtu; 2) pripažinti, kad darbo sutartis nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos, priteisti jai iš uždarosios akcinės bendrovės (toliau - UAB) „SiTiBalt“ keturių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką, vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, 2 000 Eur neturtinės žalos bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad laikotarpiu nuo 2009-09-25 UAB „SiTiBalt“ dirbo buhaltere po 4 val. per dieną už 400 Lt per mėnesį darbo užmokestį, nuo 2009-11-02 po 8 val. už 1 600 Lt per mėnesį darbo užmokestį, o nuo 2013-02-25 ji buvo išleista gimdymo atostogų, nuo 2013-07-17 – vaiko priežiūros atostogų. Pasibaigus vaiko priežiūros atostogoms ji 2015-05-11 nuvykusi į darbą sužinojo, kad buhalterės pareigoms, sudarant neterminuotą darbo sutartį, nuolatinai į jos vietą yra priimtas kitas darbuotojas. Ieškovės teigimu, ji susirgo sunkia depresija, gydėsi nuo 2015-05-26 iki 2015-07-17, o 2015-07-27 nuvykus į darbą pokalbio metu buvo priversta rinktis tarp valytojos pareigų ir sutikimo nutraukti darbo sutartį šalių sutarimu pasirašymo. Ieškovės teigimu, jai pokalbio metu buvo įteiktas pasiūlymas nutraukti darbo sutartį šalių susitarimu pasibaigus nedarbingumui, išmokant trijų mėnesių išeitinę kompensaciją ir kompensaciją už nepanaudotas atostogas bei pateiktas atsakovo iš anksto ieškovės vardu parengtas sutikimas su pateiktu pasiūlymu dėl darbo sutarties nutraukimo. Ieškovės teigimu, pokalbio metu buvo dvasiškai sugniuždyta, kadangi jai nebuvo suteiktas 7 dienų terminas apsvarstyti pateiktą pasiūlymą, o dokumentus dėl darbo sutarties nutraukimo šalių sutarimu pasirašė dėl daromo psichologinio spaudimo. Ieškovė pažymėjo, kad pokalbis su darbdavio atstovais ją smarkiai įžeidė, dėl ko atsinaujino depresija. Pabrėžė, kad atsakovas šiurkščiai pažeidė DK nuostatas, neišsaugodamas jai darbo vietos, o žinodamas apie sveikatos būklę (gilią depresiją) vykdė psichologinį spaudimą jos atžvilgiu, priversdamas ją pasirašyti dokumentus, neatitinkančius jos tikrosios valios, dėl ko ji patyrė neturtinę žalą. Kartu pažymėjo, kad iki šiol yra bedarbė, grįžti į darbą nepageidauja, nes mano, kad grąžinus ją į darbą jai bus sudarytos nepalankios sąlygos dirbti.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepime su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą bei priteisti jam iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovės minimos aplinkybės yra melagingos, neatitinkančios tikrovės. Paaiškino, kad ieškovės gimdymo ir vaiko priežiūros atostogų metu buhalterės pareigoms, sudarant neterminuotą darbo sutartį, buvo priimta kita darbuotoja – V. V., kadangi atsakovas vykdė savo veiklą ir jam reikėjo darbuotojo, pakeičiančio ieškovę iki jai sugrįžtant iš gimdymo ir vaiko priežiūros atostogų. Atsakovo teigimu, įstatymas nenustato, jog su laikinai kitą pavaduojančiu darbuotoju privalo būti sudaryta būtinai tik terminuota arba trumpalaikė darbo sutartis, o aplinkybė, jog ieškovės atostogų metu buvo įdarbintas kitas asmuo neįrodo, kad ieškovei nebuvo išsaugota darbo vieta. Teigė, jog ieškovė nebuvo atleista iš darbo nei gimdymo ir vaiko priežiūros atostogų metu, nei laikino nedarbingumo metu, kuris nepertraukiamai tęsėsi nuo 2015-04-07 iki 2015-07-31, nei vėliau; iš darbo ieškovė buvo atleista bendru šalių susitarimu. Atsakovo teigimu, jis laikėsi visų įstatymuose numatytų reikalavimų ir juose suteikiamų garantijų darbuotojams. Nesutinka su ieškovės teiginiu, jog prisidėjo prie ieškovės susirgimo depresija, kadangi ieškovės laikinas nedarbingumas nepertraukiamai tęsėsi nuo 2015-04-07 iki 2015-07-31, o ieškovei pirmą kartą nedarbingumas dėl ligos buvo išduotas dar 2015-04-21. Atsakovas teigė, jog atsižvelgęs į tai, kad ieškovė serga depresija ir jai galimai yra sunku psichologiškai, bei matydamas, kad ieškovė nebetinkama eiti tokias pareigas ir nesusitvarkys su jai pavedamomis užduotimis ir darbais, pasiūlė jai nutraukti darbo sutartį bendru susitarimu. Atsakovas nurodė, kad ieškovė, 2015-07-27 susitikimo metu apsvarsčiusi atsakovo raštu pateiktą pasiūlymą, aiškiai suprasdama tokio pasiūlymo esmę ir pasekmes, laisva valia ir niekieno neverčiama, sutiko su pasiūlymu ir jį pasirašė, taip pat pasirašė ir pačioje darbo sutartyje, grafoje dėl sutarties nutraukimo, todėl mano, kad ieškovė suprato savo veiksmus ir veikė nuosekliai, o ieškovės argumentai, kad jai buvo daromas psichologinis poveikis, yra neatitinkantys tikrovės. Atsakovas nurodė, kad ieškovė nepateikė jokių duomenų apie jai daromą psichologinį sprendimą. Mano, kad nepagrįstas ieškovės argumentas, jog nutraukti darbo sutartį ji sutiko tik dėl to, kad buvo neseniai patyrusi sunkią depresiją, o patyrusi psichologinį spaudimą iš darbdavio pusės – buvo apimta streso, nes ieškovė jau ankščiau sirgo depresija, nuo jos gydėsi, kadangi minėtos aplinkybės ieškovei nesutrukdė kreiptis į Valstybinę darbo inspekciją ir tokiu būdu ginti savo teises. Atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovė nei tą pačią dieną, nei per septynias dienas ar vėliau pasirašyto susitarimo dėl darbo sutarties nutraukimo bendru šalių susitarimu neginčijo ir neteikė jokio prašymo atsakovui atšaukti pasirašytą susitarimą, o pateikus pasiūlymą dėl darbo sutarties nutraukimo bendru sutarimu, su pasiūlymu sutiko iš karto, nors ir turėjo galimybę pasiūlymą svarstyti 7 dienas. Atsakovas nurodė, kad ieškovei buvo išmokėta kompensacija už nepanaudotas atostogas ir išeitinė išmoka, o ieškovė buvo atleista iš darbo teisėtai.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. lapkričio 16 d. sprendime konstatavo, jog byloje nustatytos faktinės aplinkybės sudaro pagrindą ieškovės ieškinį atmesti. Teismas nenustatė, jog atsakovas suvaržė ieškovės galimybę svarstyti darbo sutarties nutraukimo galimybę ir sąlygas. Teismas įvertino šalių paaiškinimus, liudytojų I. K. (I. K.), A. K., I. A. parodymus teismo posėdžio metu, atsakovo garso įrašų, kuriuos pripažino leistina įrodinėjimo priemone turinį, ir nustatė, kad apie atsakovo pasiūlymą (išreikštą žodžiu) nutraukti darbo santykius šalių susitarimu ji sužinojo gerokai anksčiau nei 2015 m. liepos 27 d., kadangi apie darbdavio ketinimą nutraukti su ja darbo santykius ji jau teigė kreipdamasi 2015-07-17 raštu į Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinį skyrių bei į medikus, be to, jos ankstesnį žinojimą (nuo 2015 m. gegužės mėnesio) apie darbdavio pasiūlymą nutraukti darbo santykius patvirtina ir byloje esantys įrodymai: atsakovo garso įrašai, šalių paaiškinimai bei liudytojų parodymai. Teismas taip pat nustatė, kad atsakovas 2015-07-27 raštu pateikė ieškovei siūlymą nutraukti darbo sutartį, kai pasibaigs ieškovės nedarbingumo laikotarpis, ir išmokėti jai kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas bei išeitinę išmoką, su kuriuo ieškovei 2015-07-27 raštu sutikus, darbo sutartis buvo nutraukta pagal DK 125 straipsnį. Teismas atsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką ir konstatavo, kad 7 dienų terminas nėra privalomas išlaukti tam, kad būtų gautas sutikimas su pasiūlymu nutraukti darbo sutartį šalių susitarimu, bei įvertinęs ieškovės sutikimą su pasiūlymu, atmetė ieškovės argumentus dėl termino nesuteikimo kaip nepagrįstus. Pažymėjo, kad ieškovė žinojo apie įstatyme įtvirtintą tokio pasiūlymo svarstymą 7 dienas, kadangi tokią informaciją jai buvo suteikęs Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinis skyrius 2015-07-24 raštu Nr. SD-1-9151. Teismas taip pat konstatavo, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių aplinkybę, jog pasirašant darbo sutarties nutraukimą šalių susitarimu ieškovei darbdavys darė psichologinį spaudimą ir, kad susitarimas neatitiko jo pasirašymo metu ieškovės tikrosios valios. Sprendė, kad ieškovės veiksmai ligos laikotarpiu (2015-07-17 kreipimasis į Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinį skyrių) patvirtina, kad ieškovė buvo pajėgi suprasti savo veiksmų prasmę, juos vertinti. Pažymėjo, kad pasiūlymo turinys yra aiškus ir lengvai suprantamas, todėl nėra pagrindo teigti, kad ieškovė sutikimą pasirašė ne savo valia, o paveikta depresijos. Teismas vertino, kad ieškovei sutikus su darbdavio rašytiniu pasiūlymu šalių susitarimu nutraukti darbo santykius tą pačią dieną, ieškovė veikė nuosekliai, be to, ji iki ieškinio padavimo nesikreipė į darbdavį, o garso įrašai patvirtina aplinkybę, jog ieškovė suprato įmonės sunkią finansinę padėtį ir dėl to pateiktą darbdavio pasiūlymą nutraukti darbo santykius bei derėjosi dėl kompensacijos dydžio. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovė nuoseklių paaiškinimų teikti nepajėgė, be to, negalėjo tiksliai paaiškinti, ar ji norėjo dirbti, ar norėjo didesnės kompensacijos. Pažymėjo, kad su ieškove yra pilnai atsiskaityta, darbo sutartis su darbuotoja nutraukta jai palankiomis sąlygomis, nepažeidžiant teisės normų. Teismas taip pat atmetė ieškovės argumentus dėl darbuotojo priėmimo į ieškovės pareigas, konstatuodamas, kad atsakovas, toliau vykdantis veiklą, turi teisę priimti naują darbuotoją vietoj darbuotojos, esančios gimdymo, vaiko priežiūros atostogose, pareigoms atlikti. Pažymėjo, kad nenustatė aplinkybės, jog ieškovei dėl naujos darbuotojos priėmimo nebūtų buvę suteiktos buvusios pareigos. Teismas nenustatė priežastinio ryšio tarp ieškovės susirgimo depresija ir darbdavio veiksmų, t. y. sužinojimo apsilankant pas darbdavį metu, kad buhalterės pareigoms, sudarant neterminuotą darbo sutartį, į jos vietą yra priimta kita darbuotoja. Nustatė, kad bylos įrodymai minėtos aplinkybės nepatvirtino, kadangi ieškovei nedarbingumo pažymėjimas dėl jos ligos buvo išduotas dar 2015-04-21, tęsiamas nepertraukiamai iki 2015-05-22, kitas nedarbingumo pažymėjimas dėl jos ligos buvo išduotas nuo 2015-05-30 ir tęsiamas nepertraukiamai iki 2015-07-17. Teismas taip pat atmetė ir ieškovės neturtinės žalos reikalavimą, nurodydamas, kad darbo sutartis su ieškove nutraukta teisėtai ir nėra teisinio pagrindo konstatuoti neteisėtų darbdavio veiksmų – nėra vienos iš būtinųjų sąlygų darbdavio atsakomybei kilti. Pažymėjo, kad ieškovė neįrodė neturtinės žalos fakto, tai yra, kad atleidimo iš darbo procedūros metu ji patyrė tokių neigiamų išgyvenimų, kurie buvo tokie stiprūs, intensyvūs, jog būtų pagrindas neturtinės žalos faktui konstatuoti.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliantė (ieškovė) pateikė apeliacinį skundą, prašydama panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 16 d. sprendimą ir tenkinti ieškinio reikalavimus. Nurodo, kad jai informacija apie darbo sutarties nutraukimą buvo netikėta, ji buvo informuota, kad jos vietoje nuolat dirba kitas asmuo, todėl derybos (tuo metu) ir vyko dėl kompensacijos dydžio. Apeliantės teigimu, į Valstybinę darbo inspekciją pagalbos ieškovė kreipėsi būtent dėl to, kad ieškovas neišsaugojo jai darbo vietos. Tokiu būdu akivaizdu, kad ieškovė į Darbo inspekciją kreipėsi ne dėl neteisingo kompensacijos dydžio, kaip teigia atsakovai, bet dėl darbo vietos neišsaugojimo ir dėl savo teisės grįžti į darbą, ką patvirtina Darbo inspekcijos Vilniaus teritorinio skyriaus 2015-07-24 raštas Nr. SD-1-9151. Apeliantės teigimu, atsakovo atstovai, teigdami, kad ieškovė būtų buvusi sugrąžinta į buvusias pareigas, jei pati to būtų norėjusi, nepateikė jokių rašytinių įrodymų, kad darbo vieta, į kurią ieškovė galėtų grįžti, yra išsaugota; iš atsakovo pateikto darbuotojų sąrašo akivaizdu, kad neužimtų pareigų atsakovas neturėjo, o neterminuotos darbo sutarties su ieškovės vietoje dirbančiu asmeniu niekas neketino nutraukti (teismui nepateiktas įspėjimas buhaltere dirbančiai V. V. apie galimą atleidimą ar jos sutikimas, kad darbo sutartis su ja bus nutraukta, grįžus į darbą ieškovei, nepateikta ir pati darbo sutartis su V. V.). Mano, kad teiginys apie tai, jog ieškovė, jai pageidaujant, būtų buvusi grąžinta į darbą, ir tam buvo iš anksto pasiruošta, liko neįrodytas. Mano, kad įvykusio 2015 m. liepos mėn. 27 d. pokalbio metu atsakovo kontoros patalpose įrašas pagrindžia ieškovės tikrosios valios susiformavimo aplinkybes, bei tai, kad jos darbo vieta buvo neišsaugota, į savo buhalterės vietą jai nėra galimybės grįžti, o jai gali būti suteiktas tik valytojos etatas. Nurodo, kad bylos duomenys pagrindžia aplinkybę, jog atsakovo atstovai darė akivaizdų spaudimą ieškovei, siekdami priversti ją pasirašyti pateiktą siūlymą nutraukti darbo sutartį šalių susitarimu, o ieškovės sutikimas neišreiškė jos tikrosios valios. Apeliantės teigimu, jai daromą psichologinį spaudimą pagrindžia visa pokalbio su darbdavio atstovu eiga - pasiūlymai ir pareiškimai daromi nuolat primenant ieškovės padarytą nedovanotiną (A. K. požiūriu) poelgį (kreipimąsi į darbo inspekciją, primenant, kad tiek vadovybė, tiek kolektyvas yra įsižeidę), apleliuojant į ligą (depresiją), darant užuominą apie galimai pablogėjusius šeimyninius santykius. Pažymi, kad toks, kaip teigia atsakovo atstovai, „neutralus ir draugiškas" pokalbis vyksta su depresija sergančiu žmogumi ir depresijos faktas atsakovo atstovams yra gerai žinomas (tiek atsiliepime į ieškinį, tiek ir posėdžio metu atsakovo atstovai nurodo, kad ieškovės depresija, dėl kurios ji ateityje, galimai, nebegalės produktyviai dirbti, buvo viena priežasčių, lėmusiųjų apsisprendimą, kad ieškovės, kaip įmonės darbuotojos, paslaugų būtina atsisakyti). Pažymėjo, kad atsakovas nepagrindė susitarimo nutraukti darbo sutartį šalių susitarimu, o pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nepagrįstai perkėlė įrodinėjimo naštą ieškovei, netinkamai vertino ieškovės pateiktus įrodymus, nevertino pateiktų įrodymų visumoje ir todėl nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisminės praktikos ir netinkamai pritaikė materialiosios teisės normą. Mano, kad būtinybė pateikti papildomą rašytinį įrodymą - skundą, rašytą Darbo inspekcijos Vilniaus teritoriniam skyriui, iškilo Vilniaus miesto apylinkės teismui vienu iš skundžiamo teismo argumentų nurodžius tai, kad ieškovė jau 2015 m. balandžio-gegužės mėnesiais buvo sutikusi nutraukti darbo sutartį šalių susitarimu ir į Darbo inspekciją su skundu kreipėsi tik dėl kompensacijos dydžio patikslinimo. Remiantis išdėstyta aplinkybe, prašo teismą priimti papildomai teikiamą įrodymą.

Atsiliepimas

Atsakovas UAB „SiTiBalt“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad byloje esančios aplinkybės patvirtina teismo argumentą, jog pasiūlymas nutraukti darbo sutartį ieškovei nebuvo netikėtas, vyko derybos su ieškove ir ieškovė iš esmės derėjosi tik dėl išeitinės kompensacijos dydžio. Mano, kad ieškovė į 2015-07-27 susitikimą vyko ne dirbti, o pasirašyti susitarimo dėl darbo sutarties nutraukimo bendru susitarimu. Atsakovo teigimu, ieškovė į Valstybinę darbo inspekciją kreipėsi tikslu sužinoti, kokio dydžio kompensacija jai priklauso. Mano, kad ieškovės pateikiamas 2015-07-17 prašymas dėl darbo Nr. APS-36-1283 Valstybinei darbo inspekcijai galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teisme ir ieškovė nepagrindė būtinybės priimti įrodymą apeliacinės instancijos teisme, be to, minėtas dokumentas neįrodo, kad atsakovei darbo vieta nebuvo išsaugota. Atsakovo teigimu, apeliantė negali teigti, kad jai nebuvo išsaugota darbo vieta, kadangi į darbą ji faktiškai niekada nesugrįžusi, be to, nepateikė įrodymų, kad jai nepasirašius susitarimo dėl darbo sutarties nutraukimo bendru susitarimu, ieškovė nebūtų sugrįžusi į savo darbo vietą. Mano, kad esminis bylos įrodinėjimo dalykas yra ne tai, kas dirbo ieškovės vietoje, o tai, ar šalys buvo susitarę nutraukti darbo sutartį bendru susitarimu. Nesutinka su ieškovės argumentu dėl psichologinio spaudimo, kadangi bylos aplinkybės nepatvirtina prieš ieškovę naudojamos prievartos ar psichologinio spaudimo. Mano, kad aplinkybė, kuri iš šalių parengė susitarimo tekstą ar kuri iš jų pirma pateikė pasiūlymą, nėra reikšminga, o DK 125 straipsnyje nenumatyta tik darbuotojo iniciatyva teisė nutraukti darbo sutartį; svarbiausia, kad šalių valia dėl darbo sutarties nutraukimo buvo suderinta, o susitarimo tekstas aiškus ir suprantamas. Pažymi, kad DK 125 straipsnyje taip pat nėra nustatyta darbdavio pareiga spręsti darbuotojo, sutikusio nutraukti sutartį nurodytu pagrindu, atleidimo iš darbo klausimą tik pasibaigus septynių dienų terminui. Nurodo, kad ieškovė turėjo galimybę apsvarstyti jai pateiktą pasiūlymą, įvertinti atsakovo siūlomas sąlygas ir nesutikti su jomis toliau dirbti pas atsakovą, tačiau ieškovė savo sutikimo neginčijo, o pasirašydama darbo sutartyje neišreiškė valios apie tai, kad nebenori nutraukti darbo santykių. Atsakovo teigimu, nėra pagrindo konstatuoti, kad ieškovei pateikto pasiūlymo bei susitarimo patvirtinimas prieštarautų DK 125 straipsnyje nustatytai darbo sutarties nutraukimo procedūrai, todėl teismo priimtas sprendimas yra pagrįstas byloje esančiais įrodymais ir teisėtas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė su atsakovu 2009 m. rugsėjo 25 d. sudarytos darbo sutarties Nr. 09 pagrindu nuo 2009 m. spalio 1 d. buvo priimta į UAB „SiTiBalt“ buhalterės pareigas (el. b. t. I, b. l. 7–8), o nuo 2012 m. rugpjūčio 1 d. priimta ir antraeilėms valytojos pareigoms UAB „SiTiBalt“ (el. b. t. I, b. l. 108–110). Bylos duomenimis taip pat nustatyta, kad 2015 m. liepos 27 d. atsakovas raštu pateikė ieškovei siūlymą nutraukti darbo sutartį (el. b. t. I, b. l. 14), ji su pasiūlymu sutiko, tą pačią dieną pasirašydama pasiūlymą (el. b. t. I, b. l. 15). Darbo sutartis darbo sutartis nutraukta 2015 m. rugpjūčio 1 d. DK 125 straipsnio (šalių susitarimu) pagrindu (el. b. t. I, b. l. 7–8). Apeliacijos objektas – apeliantės tikrosios valios nebuvimas nutraukiant darbo sutartį pagal DK 125 straipsnį.

Dėl darbo sutarties nutraukimo DK 125 straipsnio pagrindu ir įrodymų vertinimo

Apeliantė įrodinėja tikrosios savo valios nebuvimą nutraukiant darbo sutartį pagal DK 125 straipsnį, nurodydama, kad susitarimą nutraukti darbo sutartį minėtu pagrindu pasirašė dėl darbdavio atstovo spaudimo. Apeliantės teigimu, dėl darbdavio psichologinio spaudimo (priminimo apie kreipimąsi į darbo inspekciją, užsiminimo apie apeliantės ligą bei galimai pablogėjusius šeimyninius santykius) ji neturėjo kitos pasirinkimo teisės kaip pasirašyti sutikimą nutraukti darbo sutartį DK 125 straipsnio pagrindu.

DK 125 straipsnyje įtvirtintas darbo teisinių santykių pasibaigimo pagrindas – darbo sutarties nutraukimas šalių susitarimu, kurį sudarydamos šalys suderina savo interesus ir išreiškia jame tikrąją savo valią dėl darbo santykių nutraukimo pasirinktu pagrindu ir sutartomis sąlygomis, be to, jos siekia išvengti ateityje teisminių ginčų dėl darbo sutarties nutraukimo teisėtumo. Šioje įstatymo normoje nustatyta darbo sutarties nutraukimo šiuo pagrindu tvarka, numatanti, kad darbo sutartis gali būti nutraukta šalių susitarimu tuo atveju, kai šalis sutinka su pateiktu pasiūlymu, ji apie savo sutikimą praneša kitai šaliai įstatyme numatytu 7 dienų terminu, o sutarusios nutraukti sutartį, šalys sudaro raštišką susitarimą, kuriame nustatomas sutarties nutraukimo laikas, kitos sąlygos (DK 125 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo praktikoje ne kartą išaiškinta, kad darbo sutarties nutraukimas šiuo pagrindu galimas, kai šalių susitarime dėl darbo sutarties nutraukimo yra išreikšta tikroji suderinta šalių valia, o šalių susitarimas – tai darbo sutarties šalims priimtinas sprendimas, priimamas įvertinus situaciją, galimus variantus ir padarinius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-438/2012 ir kt.). Kasacinis teismas taip pat savo praktikoje pasisakė ir dėl suderintos šalių valios vertinimo, nurodydamas, jog tikroji suderinta šalių valia nustatoma atsižvelgiant į bylos duomenis apie atitinkamos šalies valios susiformavimą ir tam įtakos turėjusias aplinkybes, valios išraišką rašytiniame pasiūlyme nutraukti darbo sutartį, sutikimo su pasiūlymu nutraukti darbo sutartį išreiškimą, valios išraišką rašytiniame susitarime dėl darbo sutarties nutraukimo, DK 125 straipsnyje numatytų procedūrų laikymąsi bei kitas reikšmingas bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. gegužės 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-290/2005; kt.). Taip pat pažymėjo, kad

sprendžiant ginčą dėl darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu, kiekvienu atveju būtina individualiai atsižvelgti į bylos duomenis apie atitinkamos šalies valios susiformavimo aplinkybes, į tai, ar asmens valia nebuvo nulemta neleistinomis priemonėmis, ekonominio pobūdžio ar psichologiniu darbdavio spaudimu; ar pasiūlymas darbuotojui dėl darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu buvo išreikštas suprantamai ir aiškiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-438/2012 ir kt.).

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus, garso įrašus, šalių paaiškinimus bei liudytojų parodymus nenustatė darbdavio neteisėtų veiksmų (psichologinio spaudimo), nulėmusių ieškovės valios susiformavimą nutraukiant darbo sutartį, nurodydamas, jog ieškovė darbdavio pateiktą pasiūlymą pasirašė laisva valia, suprasdama tiek pasiūlymo esmę, tiek jo pasirašymo pasekmes. Apeliantė nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis iš esmės remiasi pateikto 2015 m. liepos 27 d. telefoninio pokalbio įrašu, nurodydama, jog minėtas įrašas pagrindžia ieškovės argumentus dėl jos valios pasirašyti susitarimą nebuvimo. Teisėjų kolegija, perklausiusi pateiktus garso įrašus, nesutinka su apeliantės nurodytais argumentais ir sprendžia, kad pokalbio turinys nesudaro pagrindo konstatuoti psichologinio darbdavio spaudimo pasirašyti pateiktą susitarimą nutraukti darbo sutartį pagal DK 125 straipsnį, o apeliantė nepaneigė pagrįstų skundžiamo sprendimo argumentų, susijusių su apeliantės valia nutraukti darbo sutartį DK 125 straipsnio pagrindu. Visų pirma, iš pokalbio turinio nustatyta, kad apeliantė derasi su darbdaviu dėl kompensacijos dydžio, prašydama išmokėti jai 4 mėnesių dydžio išeitinę kompensaciją, o derybos vyksta viso pokalbio metu. Minėta aplinkybė suponuoja išvadą, kad apeliantės siekis vis tik buvo gauti didesnę kompensaciją, o ne, kaip teigia pati apeliantė, grįžti į darbą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad tokiu argumentu rėmėsi ir pirmosios instancijos teismas, nurodydamas, jog ir teismo posėdžio metu apeliantė negalėjo paaiškinti, ko ji iš tikrųjų norėjo (dirbti ar kompensacijos). Aplinkybė, kad darbdavys su apeliantės prašymu nesutiko, nesileisdamas minėtu klausimu į derybas, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog tai turėjo įtakos apeliantės valiai pasirašyti susitarimą. Antra, iš pokalbio turinio taip pat nustatyta, jog apeliantė vis tik turėjo pasirinkimą: jai buvo pasiūlyta pasirašyti sutikimą nutraukti darbo sutartį DK 125 straipsnio pagrindu, arba pradėti dirbti pasibaigus nedarbingumui. Darbdavio atstovo teiginį, jog apeliantei buvo suteiktas pasirinkimas, nurodė ir pati apeliantė, pacituodama pokalbio ištrauką „... jei ne, sėdam ir šnekam, kokiom sąlygom grįši...“. Taigi apeliantės argumentai, kad jai nebuvo suteikta pasirinkimo galimybė, atmetamas kaip neįrodytas (CPK 178 straipsnis). Trečia, apeliantė nepagrįstai nurodo, jog 2015-07-27 vykusio pokalbio metu pateiktas pasiūlymas nutraukti darbo sutartį šalių susitarimu, jai buvo staigmena. Bylos duomenimis, tarp jų iš Darbo inspekcijos 2015-07-24 atsakymo Nr. SD-1-9151 turinio, taip pat iš šalių paaiškinimų bei liudytojų parodymų nustatyta, kad ieškovė buvo atsakovo žodžiu informuota apie pasiūlymą nutraukti darbo sutartį. Minėtą aplinkybę pripažino ir pati apeliantė, apeliaciniame skunde nurodžiusi, jog sužinojusi informaciją apie tai, kad jos vietoje dirba kitas darbuotojas, vyko derybos dėl kompensacijos dydžio. Taigi apeliantė dar nuo 2015 m. pavasario žinojo apie pasiūlymą nutraukti darbo sutartį ir iki 2015-07-27 pokalbio turėjo pakankamai laiko apsvarstyti sutikimo su pasiūlymu galimybes, bei, įgyvendindama pasirinkimo laisvės principą, nepasirašyti susitarimo nutraukti darbo sutartį. Taigi minėta aplinkybė taip pat paneigia apeliantės argumentus apie darbdavio neva daromą psichologinį spaudimą. Ketvirta, nesudaro pagrindo konstatuoti kaip darbdavio spaudimo apeliantei priimant sprendimą pasirašyti darbdavio pateiktą susitarimą dėl darbo sutarties nutraukimo DK 125 straipsnio pagrindu ir apeliantės nurodytos pokalbyje su darbdaviu pastarojo minimos kreipimosi į Valstybinę darbo inspekciją, ligos ar galimai pablogėjusių šeimyninių santykių aplinkybės, kadangi jos niekaip nesusijusios su valios pasirašyti susitarimą įtakojimu. Nors darbdavys pokalbyje ir pakankamai dažnai mini apeliantės kreipimąsi į Valstybinę darbo inspekciją, tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, atsakovo atstovo emocijos dėl apeliantės kreipimosi į minėtą instituciją visiškai neturi jokio priežastinio ryšio su apeliantės priimtu sprendimu pasirašyti darbdavio pateiktą pasiūlymą nutraukti darbo sutartį. Iš pokalbio turinio nustatyta, kad darbdavio atstovas nepriklausomai nuo apeliantės nurodytų aplinkybių suteikė jai pasirinkimo galimybę. Taigi remiantis nurodytais argumentais teisėjų kolegija sprendžia, kad iš pateikto pokalbio įrašo nenustatytas darbdavio valios primetimas apeliantei, kad jos argumentai dėl tikrosios valios nebuvimo atmestini kaip nepagrįsti, o pirmosios instancijos teismas iš esmės priėmė teisingą sprendimą, nustatydamas su apeliantės valios išraiška susijusias aplinkybes.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotas įrodymų vertinimo taisykles, vertinama ne tik kiekvieno įrodymo įrodomoji reikšmė, bet ir įrodymų visetas, ir tik iš įrodymų visumos galima daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Interbolis“ v. VĮ Registrų centras, bylos Nr. 3K-3-155/2010; ir kt.). Kadangi apeliantė neginčija kitų byloje esančių įrodymų prieštaringumo, o apeliacinį skundą, įrodinėdama valios susiformavimo aplinkybes, grindžia iš esmės tik 2015-07-27 vykusio pokalbio garso įrašo turiniu, apeliacinės instancijos teismas, nenustatęs įrodymų prieštaringumo ar jų netinkamo vertinimo, plačiau dėl pirmosios instancijos teismo įvertintų įrodymų nepasisako.

Dėl kitų apeliacinių skundų argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).

Teisėjų kolegijos vertinimu, bylos duomenų visuma ir teismo skundžiamame procesiniame sprendime išdėstyti motyvai bei jų pagrindu padarytos išvados teikia pagrindą konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas atskleidė bylos esmę, teisingai vertino reikšmingas ginčo išnagrinėjimui bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Sprendimo negaliojimo absoliučių pagrindų nenustatyta (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnis).

Dėl papildomo rašytinio įrodymo priėmimo

CPK 306 straipsnio 3 dalis nustato, kad kartu su apeliaciniu skundu turi būti pateikiami įrodymai, numatyti šio Kodekso 314 straipsnyje, ir motyvai, kodėl įrodymai nebuvo pateikti anksčiau (jeigu apeliantas jų turi), taip pat duomenys apie tai, kad už skundą sumokėtas žyminis mokestis (arba kad nuo žyminio mokesčio apeliantas atleistas, arba kad žyminio mokesčio sumokėjimas atidėtas). CPK 314 straipsnyje nurodoma jog apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

Apeliantė pateikė teismui papildomą įrodymą – 2015-07-17 prašymą Valstybinei darbo inspekcijai, nurodydama, jog minėtas dokumentas įrodo kreipimosi į minėtą instituciją tikslą. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantė minėtą įrodymą galėjo pateikti pirmosios instancijos teismui vertinti, jis neturi esminės reikšmės sprendžiant skundžiamo apylinkės teismo sprendimo pagrįstumo ir įrodymų dėl tikrosios valios nebuvimo nutraukiant darbo sutartį pagal DK 125 straipsnį vertinimo klausimus, iš pateikto prašymo turinio matyti, jog apeliantė siekė išsiaiškinti savo, kaip darbuotojos, teises, todėl nėra pagrindo priimti apeliantės pateikto rašytinio įrodymo ir jį vertinti nagrinėjant apeliacinį skundą (CPK 314 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Bylinėjimosi išlaidos reglamentuojamos CPK, todėl jų mokėjimas, paskirstymas, grąžinimas, priteisimas yra vertinami kaip teismo veikla veikiant ex officio. Sprendžiant dėl bylinėjimosi išlaidų byla nesprendžiama iš esmės. Atmetus apeliacinį skundą, bylinėjimosi išlaidos neperskirstomos (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Bylinėjimosi išlaidos priteisiamos remiantis pateiktais įrodymais, pagrindžiančiais patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Atsakovas prašo teismo priteisti iš apeliantės jo patirtas 1415 Eur bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro 425 Eur suma pagal 2015-10-16 sąskaitą Nr. 15_10-_16, 290 Eur suma pagal 2015-11-09 sąskaitą Nr. 15_11_09 ir 700 Eur suma pagal sąskaitą Nr. 15_12-16. Atsakovo pateiktais mokėjimo dokumentais: 2015-10-19 mokėjimo pavedimu Nr. 26009356, 2015-11-12 mokėjimo pavedimu Nr. G27314719 bei 2015-12-22 mokėjimo pavedimu Nr. 29909167 nustatyta, kad atsakovas teikusiam teisinę pagalbą advokatui pastarojo išrašytas sąskaitas apmokėjo.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nors atsakovas prašo priteisti 425 Eur dydžio advokato teisinės pagalbos išlaidas, patirtas pirmosios instancijos teisme, nėra teisinio pagrindo tenkinti minėto prašymo. Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad analogiška 2015-10-16 sąskaita už teisines paslaugas Nr. 15_10_16 pateikta buvo pirmosios instancijos teismui (el. b. T. 1., l. 106), o atsakovo atstovų (advokato ir jo padėjėjos) suteiktų teisinių paslaugų pagrįstumas buvo įvertintas skundžiamame sprendime. Kadangi minėta dalis advokato teisinės pagalbos išlaidų priteista pirmosios instancijos teismo sprendime, apeliantei jų neginčijant, nėra teisinio pagrindo vertinti bylinėjimosi išlaidų pagrįstumo bei dar kartą jas priteisti apeliacinės instancijos teisme.

Atsakovas taip pat prašo priteisti apeliacinės instancijos teismo 290 Eur sumos advokato teisinės pagalbos išlaidas pagal 2015-11-09 sąskaitą Nr. 15_11_09, kurioje nurodytas suteiktų paslaugų pobūdis – pasirengimas bylos nagrinėjimui ir atstovavimas 2015-11-06 posėdyje.

Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies teisinės pagalbos išlaidas remdamasis šalies prašymu ir išlaidų apskaičiavimu bei pagrindimu, o minėtos išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Lietuvos Aukščiausiais Teismas praktikoje yra pažymėjęs, jog CPK 98 straipsnio 1 dalies nuostatos gali būti netaikomos nustačius reikšmingas aplinkybes, įrodančias, kad asmuo neturėjo galimybės pateikti prašymo dėl atstovavimo išlaidų ir jų dydį pagrindžiančių įrodymų iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos ir tokiu atveju teismas pagal CPK 277 straipsnį turi priimti papildomą sprendimą ir spręsti dėl turėtų bylinėjimosi išlaidų priteisimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-408/2010; 2015 m. balandžio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-207-313/2015).

Nagrinėjamu atveju sąskaita už teisines paslaugas, kurios pagrindu prašoma priteisti advokato teisinės pagalbos išlaidas, apmokėta 2015-11-12 mokėjimo nurodymu Nr. G27314719. Byloje nėra duomenų apie tai, kad minėti bylinėjimosi išlaidas pagrindžiantys dokumentai būtų pateikti pirmosios instancijos teismui, o teismas minėtas išlaidas būtų įvertinęs priimtame sprendime. Atsakovas nenurodė apeliacinės instancijos teismui objektyvių priežasčių, nulėmusių atsiskaitymo už suteiktas teisines paslaugas nepateikimą iki civilinės bylos išnagrinėjimo iš esmės pirmosios instancijos teisme (CPK 178 straipsnis). Be to, kaip matyti iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio, teismas, priteisdamas 425 Eur bylinėjimosi išlaidas, įvertino ir atsakovo atstovės (advokato padėjėjos) dalyvavimo 2015-11-06 teismo posėdyje laiko sąnaudas. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad atsakovas nepateikė apylinkės teismui advokato teisinės pagalbos išlaidas pagrindžiančių įrodymų iki bylos išnagrinėjimo iš esmės, o apeliacinės instancijos teismui nenurodė objektyvių priežasčių, nulėmusių mokėjimo dokumentų nepateikimą pirmosios instancijos teismui, atsakovo patirtos 290 Eur advokato teisinės pagalbos išlaidos iš ieškovės atsakovui nepriteistinos (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

Atsakovas pateiktame prašyme nurodo, kad advokato teisinės pagalbos išlaidos apeliacinės instancijos teisme sudaro 700 Eur, minėtas išlaidas grindžia 2015-12-16 sąskaita už teisines paslaugas Nr. 15_12_16 ir 2015-12-22 mokėjimo dokumentu. Iš pateiktoje sąskaitoje nurodyto teisinio paslaugų pobūdžio matyti, jog advokato teisinės pagalbos išlaidas apeliacinės instancijos teisme sudaro susipažinimas su apeliantės apeliaciniu skundu ir atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimas. Kadangi ieškovės apeliacinis skundas nepatenkintas, apeliantei tenka pareiga atlyginti atsakovui bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme (CPK 98 straipsnio 1 dalis, 302 straipsnis). Maksimalus atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimo dydis pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr.1R-77 „Dėl 2004 m. balandžio 2 d. įsakymo Nr. 1R-85 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ pakeitimo“ nurodytą 8.11 punktą sudaro 926,90 Eur (1,3 koef. x 2015 m. II ketv. bruto - 713,90 Eur). Nors nagrinėjamu atveju atsakovo patirtos 700 Eur advokato teisinės pagalbos išlaidos apeliacinės instancijos teisme neviršija maksimalaus Rekomendacijų 8.11 punkte nurodyto užmokesčio dydžio, tačiau apeliacinis teismas, įvertinęs sistemingą teisinių paslaugų teikimą ir jų pobūdį, nagrinėjamo klausimo sudėtingumą, teikiamų paslaugų kompleksiškumą bei tai, kad atsakovo atstovas teikė atstovavimo paslaugas ir pirmosios instancijos teisme, sprendžia, jog teisingumo ir protingumo principus labiausiai atitiktų 400,00 Eur dydžio išlaidos apeliacinės instancijos teisme. Minėta atstovavimo išlaidų suma priteistina iš ieškovės atsakovo naudai (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija

nutarė:

apeliacinį skundą atmesti.

Palikti nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 16 d. sprendimą.

Priteisti iš ieškovės A. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovo UAB „SiTiBalt“ (j. a. k. 301753630) naudai 400 Eur (keturis šimtus eurų) advokato teisinės pagalbos išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai Andrius IgnotasRosita PatackienėRūta Petkuvienė