- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2025-02-05
- Bylos Nr.
- eI2-6411-596/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-07384-2024-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Jolita Rasiukevičienė, Vita Valeckaitė, Indrė Žvaigždinienė
- Pareiškėjas
- A. K.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolitos Rasiukevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vitos Valeckaitės ir Indrės Žvaigždinienės,
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. (A. K.) patikslintą skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas A. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kurį 2025 m. sausio 6 d. patikslino, prašydamas panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas arba Departamentas) 2024 m. rugpjūčio 27 d. sprendimą Nr. 24S197190 (toliau – ir Sprendimas) ir priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.
Paaiškina, kad Migracijos departamentas 2023 m. rugpjūčio 3 d., vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir UTPĮ arba Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punktu, priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi. 2023 m. rugpjūčio 16 d. pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. 760277118, kuris Departamento 2024 m. balandžio 22 d. sprendimu Nr. 24S105024 panaikintas, kadangi duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės ir darbo sutartis su pareiškėju nesudaryta.
Šalies argumentai
Pareiškėjas teigia, kad jis buvo priimtas dirbti UAB „Bleiras Logistics“ (toliau – ir Bendrovė). Pareiškėjas atvyko į Lietuvą 2023 m. spalio 4–5 d., Bendrovėje 2023 m. spalio 9–10 d. laikė egzaminą, o komandiravus jį į Lenkiją pareiškėjui buvo nurodyta, kad darbo nebus, todėl jis buvo priverstas susirasti kitą darbą. Ieškodamas kito darbo ir jį gavęs, pareiškėjas apie tai informavo darbdavį, kuris, kaip paaiškėjo vėliau, nurodė, kad neva darbo sutarties pareiškėjas nesudarė, nors akivaizdu, kad jam išvykus dirbti Bendrovės naudai tokia darbo sutartis buvo sudaryta, tačiau pareiškėjui nesuprantant teisinio reguliavimo, jis negavo jokių pranešimų bei nebuvo supažindintas su sprendimu dėl jo leidimo panaikinimo, nes Bendrovė nurodė, kad „viską sutvarkys“. Departamentas 2024 m. rugpjūčio 27 d. pranešimu Nr. 24SD220917 „Dėl priimto sprendimo“ informavo pareiškėją, kad 2024 m. rugpjūčio 27 d. priimtas Sprendimas uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2024 m. rugpjūčio 27 d. iki 2027 m. rugpjūčio 26 d., kartu nuspręsta įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo 2024 m. rugpjūčio 27 d. iki 2027 m. rugpjūčio 26 d.
Pareiškėjas pažymi, kad šiuo metu gyvena ir dirba Slovakijoje, turi šios valstybės leidimą laikinai gyventi, moka mokesčius, o tai apibūdina pareiškėjo individualią padėtį, todėl šios aplinkybės turi būti vertinamos. Nors Sprendimo faktinį pagrindą sudaro tai, kad pareiškėjui buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi, tačiau atsakovas nevertino, jog pareiškėjui dar 2024 m. liepos 30 d. išduotas kitos valstybės narės leidimas laikinai gyventi. Taip pat atsakovas nevertino ir neprašė pareiškėjo pateikti paaiškinimus dėl darbo Bendrovėje, todėl Sprendimas priimtas skubotai, neįvertinus individualių aplinkybių, be to, Sprendime nepateikta jokių individualių aplinkybių dėl UTPĮ 133 straipsnio 1 dalies taikymo. Nors atsakovas nurodo, kad pareis?ke?jas nesąz?iningais veiksmais piktnaudz?iavo migracijos procedu?romis, tac?iau nedetalizuoja ir nenurodo, kaip piktnaudz?iavimas pasireis?ke?.
Teigia, kad Sprendimas grindžiamas UTPĮ 133 straipsnio 1 dalimi, tačiau ši teisės norma ne įpareigoja, o tik suteikia teisę uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Draudimo atvykti trukmė nustatoma kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgus į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes, praktikoje draudimas atvykti dažniausiai nustatomas nuo 1 iki 3 metų, tačiau šiuo atveju nebuvo jokių aplinkybių, leidžiančių taikyti minėtą teisės normą ir uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metus. Nagrinėjamu atveju leidimas buvo panaikintas ir vadovaujantis UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 5 punktu, UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 6 punktu, kuriems nėra taikomos Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33, (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarka) 14¹ punkto nuostatos. Pažymi, kad pareiškėjas atvyko į Lietuvą, siekdamas dirbti Bendrovėje, tačiau tvirtina, jog ne jo kaltė, jeigu darbdavys nesugebėjo duoti darbo, pareiškėjas siekė susirasti kitą darbą, o kitas darbdavys sutiko priimti pareiškėją į darbą. Pareiškėjas moka mokesčius, išlaiko du vaikus, yra vienintelis asmuo, gaunantis pajamas ir išlaikantis savo šeimą. Šios aplinkybės apibūdina pareiškėjo individualią padėtį, todėl jos turi būti vertinamos.
Akcentuoja, kad priimant Sprendimą pareiškėjas jau teisėtai gyveno ir dirbo Slovakijoje. Atsakovas šiuo atveju ne tik negalėjo priimti skundžiamo Sprendimo, tačiau jį priėmęs turėjo ir panaikinti, kadangi Slovakija nėra panaikinusi pareiškėjui leidimo laikinai gyventi. Akivaizdu, kad Sprendimas priimtas automatiškai, nevertinant jokių individualių su pareiškėju susijusių aplinkybių, todėl yra neteisėtas vien dėl motyvų nebuvimo. Pareiškėjui, kuris turi teisėtą pagrindą dirbti ir gyventi kitoje Šengeno valstybėje narėje, nebūtų proporcinga ir adekvatu uždrausti gyventi ir dirbti Šengeno erdvėje. Nagrinėjamu atveju neaišku, kokiu pagrindu Departamentas nusprendė į Šengeno informacinę sistemą įtraukti perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi kitose Europos Sąjungos šalyse. Pažymi, kad teismų praktikoje analogiškose bylose pripažįstama, jog toks skundžiamas Sprendimas negali būti laikomas motyvuotu ir proporcingu, nes neatitinka UTPĮ, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio ir kitų teisės aktų reikalavimų. Be to, uždraudimas pareiškėjui atvykti ne tik į Lietuvą, bet ir kitas Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis, teritoriją, yra perteklinis ir neproporcingas, kadangi užkerta kelią pareiškėjui susitikti su šeimos nariais, draugais, bičiuliais ne tik Lietuvos Respublikoje, bet ir kitose Šengeno erdvei priklausančiose valstybėse, taip pat šiose valstybėse dirbti ir užsiimti bet kokia ūkine komercine veikla.
Pareiškėjo nuomone, šiuo atveju yra visi pagrindai išbraukti jo duomenis iš užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo arba bent sutrumpinti draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį iki 1 metų. Pažymi, kad pareiškėjas pateikė teisingus duomenis, darbo sutartis su juo buvo sudaryta, tačiau pareiškėjas negalėjo daryti įtakos Bendrovei, kad ji aprūpintų pareiškėją darbu, taip pat negalėjo daryti įtakos Bendrovės sprendimui nutraukti darbo sutartį su pareiškėju. Mano, kad pareiškėjui taikomas draudimas 3 metus atvykti į Lietuvos Respubliką yra neproporcinga priemonė siekiamiems tikslams užtikrinti, be to, pareiškėjo vertinimu, jo veiksmuose nėra teisės pažeidimo.
Atsiliepimas
Atsakovas Departamentas atsiliepime su patikslintu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti.
Nurodo, kad Migracijos departamentas, įvertinęs visas reikšmingas aplinkybes, priėmė Sprendimą po to, kai nustatė, jog kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi užsienietis pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, ir darbo sutartis su asmeniu nesudaryta, todėl 2024 m. balandžio 22 d. sprendimu Nr. 24S105024 panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Nr. 760277118.
Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas nepateikė jokių su jo darbo aplinkybėmis susijusių įrodymų. Pažymi, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Sodra) informacinėje sistemoje nėra duomenų apie su pareiškėju sudarytas darbo sutartis, o pareiškėjui tarpininkavimo raštą teikusi Bendrovė pateikė Migracijos departamentui 2023 m. spalio 20 d. pranešimą Nr. 2310-PRNŠ-3097, kuriuo informavo, kad užsienietis nebus įdarbintas įmonėje. Taigi, vertinant konstatuotas faktines aplinkybes, Migracijos departamentas neturi pagrindo sutikti su pareiškėjo teiginiu, kad jis buvo įdarbintas Bendrovėje.
Šalies argumentai
Pažymi, kad pareiškėjas pateikė prašymą dėl leidimo laikinai gyventi per išorės paslaugų tiekėją, todėl nėra pagrindo teigti, jog pareiškėjas nieko nežino, o viską padaryti jo atžvilgiu turėjo Bendrovė. Pareiškėjo teigimu, „jis buvo priverstas susirasti kitą darbą“, tačiau Migracijos departamentas neturi pagrindo iš tokio teiginio daryti išvadą, kad pareiškėjas nebesinaudojo jam išduotu leidimu laikinai gyventi ir išvyko iš Lietuvos Respublikos – Valstybės sienos apsaugos tarnybos informacinėje sistemoje tokių duomenų nėra. Pareiškėjas leidimo laikinai gyventi Migracijos departamentui negrąžino, apie tai, kad buvo neįdarbintas, atsakovo neinformavo, taigi, gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje darbo pagrindu, neatitiko reikalavimų, kurie keliami užsieniečiui, ketinančiam dirbti Lietuvoje. Nuo 2023 m. rugsėjo 22 d. pareiškėjas yra deklaravęs gyvenamąją vietą Lietuvoje. Tikėtina, kad pareiškėjas, pažeisdamas migracijos procedūras, ir buvo Lietuvoje ar kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje, kol gavo leidimą laikinai gyventi Slovakijoje. Pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad apie ginčijamą sprendimą sužinojo „atsitiktinai prisijungęs prie MIGRIS“ leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjas žinojo apie tokią galimybę ir gebėjo šia informacine sistema naudotis, tačiau dėl nenustatytų priežasčių nesidomėjo savo teisine padėtimi Lietuvos Respublikoje, nesilaikė Įstatyme įtvirtintų migracijos procedūrų tvarkos. Pareiškėjas skunde pažymi, kad dirba Slovakijoje ir dar 2024 m. liepos 30 d. jam buvo išduotas kitos valstybės narės leidimas laikinai gyventi, tačiau Migracijos departamentas šių individualių pareiškėjo aplinkybių nevertino. Atsakovas teigia, kad pareiškėjas Migracijos departamento neinformavo nei apie savo išvykimą iš Lietuvos, nei apie leidimo gyventi kitoje valstybėje narėje išdavimą. Migracijos departamentui ši informacija tapo žinoma, kai priėmus sprendimą dėl uždraudimo atvykti ir perspėjimo įtraukimo į Šengeno informacinę sistemą, šią informaciją pateikė Slovakija. Atkreipia dėmesį, kad iš Slovakijos institucijos gautų duomenų yra žinoma, jog pareiškėjui leidimas laikinai gyventi Slovakijoje šiuo metu yra panaikintas. Pareiškėjui leidimas laikinai gyventi Slovakijoje išduotas tik 2024 m. liepos 30 d. Kadangi Migracijos departamentui nėra pateikta informacija, kad pareiškėjas būtų išvykęs iš Lietuvos Respublikos, taip pat apie išvykimą per išorinę Europos Sąjungos sieną nėra duomenų Valstybės sienos apsaugos tarnybos informacinėje sistemoje, todėl manytina, kad pareiškėjas naudojosi jam išduotu Lietuvos Respublikos leidimu laikinai gyventi iki tol, kol gavo Slovakijos leidimą laikinai gyventi. Taigi, Migracijos departamentas turi pagrindą vertinti, kad pareiškėjui pagrįstai buvo pritaikyta priemonė – įtraukti perspėjimą į SIS, nes panaikinus leidimą laikinai gyventi pareiškėjas, pažeisdamas migracijos procedūras, gyveno Europos Sąjungos erdvėje, negrąžinęs leidimo laikinai gyventi. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjui gavus leidimą laikinai gyventi darbo pagrindu ir darbo sutarties nesudarius ar ją nutraukus, leidimas laikinai gyventi panaikinamas imperatyviais Įstatymo 50 straipsnyje įtvirtintais pagrindais, nepriklausomai nuo su užsieniečiu susijusių individualių aplinkybių, nustačius faktą, kad užsienietis nebedirba Lietuvoje. Todėl šiuo atveju užsieniečio apklausa laikytina pertekline. Taip pat pastebi, kad pareiškėjas pats su Migracijos departamentu nebendravo, informacijos neteikė, nors teikiant prašymą gauti leidimą laikinai gyventi užsienietis yra supažindinamas su pareiga informuoti Migracijos departamentą apie svarbius pasikeitimus, susijusius su išduodamu leidimu laikinai gyventi Lietuvoje.
Migracijos departamento vertinimu, tai, kad pareiškėjui buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi ir nebuvo sudaryta darbo sutartis, sprendimas dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo priimtas pareiškėjui pateikus duomenis, kurie neatitinka tikrovės, savaime yra migracijos procedūrų pažeidimas. Be to, šio sprendimo pareiškėjas neskundė, taigi, vertintina, kad įsiteisėjęs Migracijos departamento sprendimas yra pakankamas pagrindas priimti pareiškėjo atžvilgiu ginčijamą Sprendimą. Tai, kad Migracijos departamentas naudojasi savo teise tokiais atvejais priimti sprendimą uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką, grindžiama nuostata, kad valstybės turi teisę kontroliuoti ne tik užsieniečių atvykimą į jų teritoriją, bet ir gyvenimą joje, siekdamos užkirsti kelią galimoms grėsmėms kilti. Jei pareiškėjas būtų įvykdęs savo pareigą informuoti Migracijos departamentą, kad darbo negavo ir būtų išvykęs iš Lietuvos, Departamentas nebūtų turėjęs pagrindo priimti ginčijamą Sprendimą, nes pareiškėjas nebūtų pažeidęs migracijos procedūrų. Tai, kad pareiškėjas išlaiko du vaikus, Migracijos departamentui žinoma tik iš skundo, prie kurio, beje, jokie įrodymai apie vaikus nepridedami. Be to, atsakovas neturi duomenų apie pareiškėjo šeiminius ryšius Lietuvoje. Taip pat buvo įvertinta, kad pareiškėjui anksčiau leidimai laikinai gyventi ar nacionalinė viza išduoti nebuvo, o Sodros duomenimis jis nebuvo įdarbintas Lietuvos Respublikoje.
Departamentas, įvertinęs su pareiškėju susijusias individualias aplinkybes ir Įstatymo 133 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą maksimalų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį (5 metai) bei nustatytas faktines aplinkybes, sudariusias pagrindą panaikinti asmeniui išduotą leidimą laikinai gyventi (asmuo, gavęs leidimą laikinai gyventi darbo Bendrovėje pagrindu, darbo sutarties su Bendrove nesudarė), taip pat tai, kad asmuo savo nesąžiningais veiksmais piktnaudžiavo migracijos procedūromis, nustatydamas pareiškėjui draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį, vadovavosi Kriterijų vertinimo tvarka. Mano, kad nustatytas 3 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis yra proporcingas. Įvertinus tai, kad asmeniui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nes yra priimtas sprendimas panaikinti leidimą laikinai gyventi, tai, kad duomenys, kuriuos asmuo pateikė, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės (asmuo, gavęs leidimą laikinai gyventi darbo Bendrovėje pagrindu, darbo sutarties su Bendrove nesudarė), galima daryti pagrįstą išvadą, kad asmuo ir ateityje gali nesąžiningu būdu siekti atvykti ir pasilikti kitose Šengeno valstybėse, piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių atvykimu, buvimu ir gyvenimu Šengeno erdvėje, kad draudimo atvykti instituto vienas iš tikslų – užkirsti kelią nesąžiningiems, nepatikimiems ir piktnaudžiaujantiems užsieniečiams atvykti į Šengeno erdvę ir kad šis tikslas pasiekiamas tik įvedant įspėjimą dėl draudimo asmeniui atvykti ir apsigyventi į SIS, asmens duomenys iš Nacionalinio sąrašo teiktini SIS. Atsižvelgdamas į tai Migracijos departamentas priėmė pareiškėjo ginčijamą Sprendimą.
Dėl pareiškėjo teiginių, kad teisės aktuose nenumatytas besąlyginis draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką bei įvesti perspėjimą į SIS, pažymi, jog užsieniečiui atsisakyta išduoti leidimą būtent dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindo, kurį sudaro piktnaudžiavimas migracijos procedūromis, todėl draudimas negali būti vertinamas kaip besąlyginis. Pareiškėjas teisingai pastebi, kad duomenys gali būti išbraukiami iš Nacionalinio sąrašo ir panaikinamas perspėjimo įtraukimas į SIS, tačiau Migracijos departamentui nėra žinomos aplinkybės, kodėl pareiškėjas nėra pateikęs tokio prašymo. Vertinant pareiškėjo pasisakymą, kad jis negali būti baudžiamas už sprendimus, kuriuos priėmė ne jis, o kiti asmenys, pažymi, kad pareiškėjas turėjo pareigą laikytis Lietuvos Respublikos įstatymų, tačiau jų nesilaikė. Tai, kad pareiškėjo atžvilgiu buvo priimtas Sprendimas, sąlygojo paties pareiškėjo apsisprendimas neinformuoti Migracijos departamento, jog jis nebeatitinka imperatyvių Įstatymo numatytų sąlygų, kuriomis išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje ir iš Lietuvos išvykti. Taip pat pažymi, kad pareiga laikytis įstatymų negali būti vertinama kaip bausmė, ir tai, kad pareiškėjas neįžvelgia savo pareigos laikytis leidimą laikinai gyventi suteikusios Lietuvos įstatymų, negali būti vertinama kaip aplinkybė, kad pareiškėjas savo elgesiu migracijos procedūrų nepažeidė.
Atsakovo nuomone, Sprendimas atitinka Įstatymo, VAĮ, kitų teisės aktų ir teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas, todėl naikinti Sprendimą nėra pagrindo.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. rugpjūčio 27 d. sprendimo Nr. 24S197190, kuriuo nuspręsta pareiškėjui uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus) ir įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus), teisėtumo ir pagrįstumo.
Iš rašytinės bylos medžiagos nustatyta, kad Departamentas 2023 m. rugpjūčio 3 d. priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui, kuris yra Uzbekistano pilietis, leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje).
Migracijos departamentas 2024 m. balandžio 22 d. priėmė sprendimą Nr. 24S105024, kuriuo panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Nr. 760277118, galiojantį iki 2025 m. rugpjūčio 16 d., nes duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, ir darbo sutartis su asmeniu nesudaryta. Departamentas nustatė, kad UAB „Bleiras Logistics“ darbo sutarties su užsieniečiu nesudarė, jokiose kitose Lietuvos Respublikos įmonėse užsienietis šiuo metu nedirba. Kadangi pareiškėjui leidimas laikinai gyventi išduotas būtent darbo UAB „Bleiras Logistics“ pagrindu, tačiau užsienietis darbo sutarties su Bendrove nesudarė, Departamentas konstatavo, kad užsienietis, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės.
Pažymėtina, kad Migracijos departamento 2024 m. balandžio 22 d. sprendimas Nr. 24S105024 dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo nėra nuginčytas.
Departamentas 2024 m. rugpjūčio 27 d. priėmė sprendimą Nr. 24S197190, kuriuo nusprendė uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus), taip pat įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus). Sprendimas priimtas, vadovaujantis UTPĮ 133 straipsnio 1 dalies, SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punkto ir 2 dalies c punkto, taip pat Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 (toliau – ir NAS taisyklės), 15 punktu, Kriterijų vertinimo tvarkos 11 ir 14 punktais.
Kaip matyti iš ginčijamo Sprendimo turinio, sprendimas uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką bei į Šengeno informacinę sistemą įtraukti perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi grindžiamas tuo, kad asmens leidimas gyventi Lietuvoje buvo panaikintas.
Pareiškėjas nesutinka su Sprendimu ir prašo teismo jį panaikinti kaip nepagrįstą.
Įstatymas nustato užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio ir laikinosios apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo, integracijos ir sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką ir kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus, taip pat reglamentuoja Lietuvos Respublikos elektroninio rezidento statuso suteikimo ir panaikinimo sąlygas ir tvarką (Įstatymo 1 straipsnio 1 dalis).
Įstatymo (redakcija, galiojusi Sprendimo priėmimo metu, t. y. nuo 2024 m. liepos 1 d. iki 2024 m. lapkričio 14 d.) 133 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti kelionės leidimą ar jis buvo panaikintas ar atšauktas dėl vienos ar kelių priežasčių, nustatytų Reglamento (ES) 2018/1240 37 straipsnio 1 dalies a–e punktuose, arba kuriam buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta, ar atšaukta Šengeno viza, arba kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas, užsieniečiui, kuris buvo neįleistas į Lietuvos Respubliką, įpareigotas išvykti iš Lietuvos Respublikos, grąžintas į užsienio valstybę, perduotas užsienio valstybei pagal Lietuvos Respublikos sudarytą tarptautinę sutartį dėl neteisėtai esančių asmenų grąžinimo (readmisijos) arba bandė neteisėtai išvykti iš Lietuvos Respublikos ar išvyko iš jos, arba užsieniečiui, kuris neturi teisės gyventi Lietuvos Respublikoje ir nevykdo įsipareigojimų muitinei, nesumokėjo Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka skirtos (skirtų) baudos (baudų) arba nepateikė bent vienos iš privalomų teikti mokesčių deklaracijų, gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui.
Kriterijų vertinimo tvarkos 11 punktas nustato, kad, priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – leidimas gyventi) ar jis buvo panaikintas, atsižvelgiama į: pagrindą, dėl kurio buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas; esamus šeiminius, socialinius, ekonominius ir kitus užsieniečio ryšius su Lietuvos Respublika; tai, ar per pastaruosius vienerius metus iki sprendimo atsisakyti išduoti leidimą gyventi ar jį panaikinti priėmimo dienos: jau buvo atsisakyta užsieniečiui išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas; užsieniečiui buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta, jis buvo neįleistas, įpareigotas išvykti, grąžintas, išsiųstas ar neteisėtai išvyko (11.1–11.3 punktai). Pagal Kriterijų vertinimo tvarkos 14 punktą, užsieniečiui, kurio leidimas gyventi buvo panaikintas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1, 2 (pagal 35 straipsnio 1 dalies 2 arba 8 punktą), 3 punkte arba 54 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytais pagrindais, nustatomas 3 metų draudimo atvykti laikotarpis.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo praktikoje yra pažymėjęs, kad vien tai, jog užsieniečiui buvo panaikintas jam išduotas leidimas (nuolat ar laikinai) gyventi Lietuvoje, nesukuria Migracijos departamentui pagrindo elgtis imperatyviai ir kiekvienu atveju priimti sprendimą uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvą. Migracijos departamentui suteikta diskrecija spręsti dėl tokio sprendimo priėmimo, tačiau Migracijos departamento diskrecija spręsti dėl sprendimo uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvą priėmimo bei nustatyti užsieniečiui draudimo atvykti į Lietuvą trukmę yra apribota įpareigojimu kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgti į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes, kurios detalizuotos Kriterijų vertinimo tvarkoje. Migracijos departamentas, atlikdamas šį vertinimą, vadovaudamasis konstitucinio atsakingo valdymo bei viešojo administravimo principais, turi atsižvelgti į Įstatymo tikslus (žr., pvz., 2024 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1909-662/2024; 2024 m. rugsėjo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2194-575/2024; 2024 m. spalio 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2335-789/2024; 2024 m. lapkričio 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2378-575/2024).
Kaip minėta, Departamentas panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje dėl to, kad duomenys, kuriuos asmuo pateikė, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės; darbo sutartis su asmeniu nesudaryta. Sprendimas priimtas remiantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktais, ir 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu. Šis sprendimas dėl leidimo panaikinimo bei jame nustatytos aplinkybės nėra nuginčyti, šio sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas nėra vertinamas nagrinėjamoje administracinėje byloje, tačiau tokį sprendimą Migracijos departamentas priėmė konstatavęs, kad pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, be to, pareiškėjas nesudarė darbo sutarties su Bendrove, kuri pateikė tarpininkavimo raštą. Departamentas, remdamasis minėtu sprendimu dėl leidimo panaikinimo, priėmė šioje byloje ginčijamą Sprendimą. Nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas rėmėsi Sodros duomenimis, iš kurių nustatė, kad pareiškėjas nebuvo įdarbintas Lietuvos Respublikoje. Nors pats pareiškėjas skunde teigia, kad jis buvo įdarbintas, tačiau teismui nepateikė jokių įrodymų, kurie leistų manyti, jog pareiškėjas iš tiesų dirbo UAB „Bleiras Logistics“. Be to, į bylą yra pateiktas Bendrovės 2023 m. spalio 20 d. pranešimas Migracijos departamentui, kuriuo ji informavo, kad užsienietis (pareiškėjas) įmonėje įdarbintas nebus. Taigi, darytina išvada, kad darbo sutartis su Bendrove šiuo atveju nebuvo sudaryta. Teismas pažymi, kad pats pareiškėjas, sužinojęs apie tai, jog nebus įdarbintas Bendrovėje, Migracijos departamento neinformavo, nors tokią pareigą pagal UTPĮ jis turėjo. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas, neinformavęs Migracijos departamento, išvyko į kitą Europos Sąjungos valstybę, t. y. Slovakiją, ir ten įsidarbino.
Vertindamas ginčijamą Sprendimą Kriterijų vertinimo tvarkos 11 punkte nustatytų kriterijų apimtimi, teismas pažymi, kad Migracijos departamentas aiškiai išdėstė faktinį ginčijamo Sprendimo priėmimo pagrindą, įvertino pareiškėjo ryšius su Lietuvos Respublika ir nustatė, kad asmeniui nebuvo išduotos vizos ar leidimai laikinai gyventi. Migracijos departamentas taip pat nenustatė, kad asmuo turėtų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje. Minėto teisinio reguliavimo kontekste, teismas, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjui leidimas panaikintas, be kita ko, ir Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte ir 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu (duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės), taip pat tai, kad Migracijos departamentas skundžiamame Sprendime dėl draudimo atvykti nurodė teisinį pagrindą, nustatydamas draudimą įvertino faktinį pagrindą – pareiškėjo ryšius su Lietuvos Respublika, sprendžia, kad Sprendimas dėl draudimo atvykti priimtas pagrįstai, juo pareiškėjui nustatytas draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką minimaliam 3 (trejų) metų terminui individualioje situacijoje yra proporcingas, todėl nėra pagrindo šioje dalyje Sprendimą naikinti.
Teismas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas gali pateikti motyvuotą prašymą dėl nustatyto termino sutrumpinimo ar jo išbraukimo iš sąrašo (Kriterijų vertinimo tvarkos 51 punktas, NAS taisyklių 28 punktas).
Pagal NAS taisyklių 15 punktą duomenys iš sąrašo teikiami C. SIS, jeigu sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kurio pagrindu duomenys įrašyti į sąrašą, atitinka 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861, (toliau – SIS II reglamentas) 24 ir 25 straipsniuose, 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2018/1861 dėl Šengeno informacinės sistemos (SIS) sukūrimo, eksploatavimo ir naudojimo patikrinimams kertant sieną, kuriuo iš dalies keičiama Konvencija dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo ir iš dalies keičiamas bei panaikinimas Reglamentas (EB) Nr. 1987/2006, su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2021 m. liepos 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2021/1152, (toliau – SIS reglamentas) 24 ir 25 straipsniuose nustatytus pagrindus. Sprendimą įtraukti į C. SIS įspėjimą dėl užsieniečio neįsileidimo pagal SIS II reglamento 24 arba 25 straipsnį ar perspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi pagal SIS reglamento 24 arba 25 straipsnį Migracijos departamentas arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba priima kartu su sprendimu uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką.
Pagal SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punktą valstybės narės įveda perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, kai tenkinama viena iš šių sąlygų: valstybė narė, remdamasi individualiu vertinimu, kuris apima atitinkamo trečiosios šalies piliečio asmeninių aplinkybių vertinimą bei draudimo atvykti ir apsigyventi padarinius, yra nusprendusi, kad to trečiosios šalies piliečio buvimas jos teritorijoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui, ir todėl valstybė narė, laikydamasi savo nacionalinės teisės, yra atitinkamai priėmusi teismo ar administracinį sprendimą drausti atvykti ir apsigyventi bei yra pateikusi nacionalinį perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi. Pagal SIS reglamento 24 straipsnio 2 dalies c punktą situacijos, kurioms taikomas 1 dalies a punktas, susidaro, kai trečiosios šalies pilietis apėjo ar bandė apeiti Sąjungos ar nacionalinę teisę dėl atvykimo į valstybių narių teritoriją ir buvimo joje. Pagal SIS reglamento 21 straipsnio 1 dalį, prieš įvesdamos perspėjimą ir nuspręsdamos pratęsti perspėjimo galiojimo laikotarpį, valstybės narės nustato, ar atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS.
Nagrinėjamu atveju Migracijos departamento sprendimas dėl perspėjimo įvedimo į SIS motyvuojamas tuo, kad pareiškėjui panaikintas išduotas leidimas laikinai gyventi, nustačius, jog pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis. Atsakovas, atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, darė išvadą, kad pareiškėjas gali ir ateityje nesąžiningu būdu siekti atvykti bei pasilikti kitose Šengeno valstybėse, piktnaudžiauti procedūromis, susijusiomis su užsieniečių atvykimu, buvimu ir gyvenimu Šengeno valstybėse. Departamentas pareiškėjo teisės atvykti į Šengeno erdvę ribojimą grindė tikslu užkirsti kelią nesąžiningiems, nepatikimiems ir piktnaudžiaujantiems užsieniečiams atvykti į Šengeno erdvę.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad vien SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punkte nustatyta sąlyga savaime nėra pagrindas įvesti į SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, nes prieš tai valstybės narės įpareigotos nustatyti, ar individualus atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS, vadovaujantis SIS reglamento 21 straipsnio 2 dalyje (proporcingumo) ir 24 straipsnio 2 dalyje (išskirtų atvejų) nustatytais kriterijais, taip pat nustatyti, ar nėra priežasčių neįvesti perspėjimo, ir motyvuoti tokį administracinį sprendimą (žr., pvz., 2023 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2450-624/2023).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija išaiškino, kad, prieš įvedant į SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, kompetentingoms institucijoms (šiuo atveju – Migracijos departamentui) tenka pareiga nustatyti, ar tas atvejis yra adekvatus, atitinkamas ir pakankamai svarbus, kad pateisintų perspėjimo įvedimą, atsižvelgiant į jo poveikį atitinkamo asmens teisėms, bei pateikti tai pagrindžiančius argumentus; Migracijos departamentas turi priimti administracinius sprendimus, atitinkančius VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose įtvirtintą imperatyvą, t. y. kad juose būtų nurodytas jų teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos jų priėmimui įtakos turėjusios aplinkybės bei jų motyvai (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1044-789/2024 ir joje nurodytą praktiką).
Nagrinėjamu atveju nėra priimtas administracinis sprendimas, remiantis tuo, kad pareiškėjo buvimas Lietuvoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui dėl to, jog pareiškėjas apėjo ar bandė apeiti Sąjungos ar nacionalinę teisę dėl atvykimo į Lietuvos teritoriją ir buvimo joje. Teisėjų kolegijos vertinimu, Migracijos departamento Sprendime nėra motyvų ir dėl į SIS įvesto perspėjimo proporcingumo, pagrįsto jo individualiu vertinimu, kuris apima trečiosios šalies piliečio asmeninių aplinkybių vertinimą bei draudimo atvykti ir apsigyventi padarinius. Migracijos departamento sprendimai, kuriuose nėra motyvų, pagrindžiančių konkretaus atvejo atitiktį aptartiems kriterijams, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstami kaip neatitinkantys VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktų, įtvirtinančių imperatyvą administraciniame sprendime nurodyti jo teisinį ir faktinį pagrindą ar kitas administraciniam sprendimui įtakos turėjusias aplinkybes bei administracinio sprendimo motyvus (žr., pvz., 2023 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2450-624/2023; 2023 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2446-1188/2023; 2024 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1003-624/2024 ir kt.). Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad ginčijamo Sprendimo dalis įvesti perspėjimą į SIS dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi nelaikytina proporcinga, ji neatitinka VAĮ 10 straipsnio, SIS reglamento 21 straipsnio reikalavimų ir yra naikintina.
Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo vertinimu, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl teismas jų nenagrinės. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir LVAT ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011).
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą.
Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovo jo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Iš pridedamų dokumentų matyti, kad pareiškėjas sumokėjo 22,50 Eur žyminį mokestį, kitų dokumentų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas į bylą nėra pateikta. Kadangi pareiškėjo skundas patenkintas iš dalies, t. y. dalis ginčijamo Sprendimo panaikinta, jis turi teisę reikalauti priteisti iš atsakovo ½ patirtų bylinėjimosi išlaidų, todėl atitinkamai pareiškėjo naudai iš atsakovo priteistina 11,25 Eur su bylos nagrinėjimu susijusių išlaidų suma.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 1–4 dalimis, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo A. K. (A. K.) patikslintą skundą tenkinti iš dalies.
Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. rugpjūčio 27 d. sprendimo Nr. 24S197190 dalį, kuria nutarta įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo A. K. (A. K.) atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus).
Kitą Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. rugpjūčio 27 d. sprendimo Nr. 24S197190 dalį palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pareiškėjui A. K. (A. K.) 11,25 Eur (vienuolikos eurų ir dvidešimt penkių centų) bylinėjimosi išlaidas.
Sprendimas per 14 (keturiolika) kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.