Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramunės Čeknienės, Ritos Dambrauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Dalios Pranckienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Freiras“ apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2023 m. gruodžio 7 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-4354-1105/2023 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Freiras“ ieškinį dėl savavališkos statybos akto ir privalomųjų nurodymų panaikinimo atsakovei Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, trečiasis asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „FT Logistic“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų

19. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (liet. pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą pagal ieškovės UAB „Freiras“ apeliaciniame skunde nustatytas ribas ir jame išdėstytus argumentus.

20. Apeliacijos dalyką pagal apeliacinio skundo ribas sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškinys dėl savavališkos statybos akto ir privalomųjų nurodymų panaikinimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių ir ginčo esmės

21. Byloje esančiais įrodymais bei šalių paaiškinimais nustatyta, kad atsakovė Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, 2023 m. vasario 27 d. gavusi pranešimą apie galimai savavališkai atliekamus statybos darbus, 2023 m. kovo 6 d. atliko faktinių aplinkybių patikrinimą ieškovei UAB „Freiras“ nuosavybės teise priklausiusiame 0,6119 ha žemės sklype, unikaliu Nr. (duomenys neskelbtini), su jame esančiais statiniais, esančiais adresu (duomenys neskelbtini) (nuo 2023 m. balandžio 27 d. nuosavybės teisė priklauso trečiajam asmeniui UAB „FT Logostic“, o ieškovė nurodytu žemės sklypu ir jame esančiais statiniais nuo 2023 m. gegužės 31 d. naudojasi su trečiuoju asmeniu sudarytos negyvenamųjų patalpų ir žemės sklypo nuomos sutarties pagrindu). 2023 m. kovo 6 d. atsakovė surašė statybos patikrinimo, nagrinėjant skundą, aktą (kontrolinį klausimyną), kurio metu nustatė, kad nurodytame žemės sklype yra pastatytas paslaugų paskirties negyvenamasis pastatas, kurio matmenys yra apie 16 m (plotis) × 24 m (ilgis) × 9 m (aukštis). Patikrinimo metu gavusi ieškovės atstovo (vadovo) A. U. 2023 m. kovo 6 d. rašytinį paaiškinimą, kad 2022 m. rugsėjo mėn., adresu (duomenys neskelbtini), ūkio būdu jis pastatė paslaugų paskirties pastatą be statybos leidimo ir projekto, atsakovė ieškovei (statytojai) 2023 m. kovo 13 d. surašė savavališkos statybos aktą Nr. SSA-20-230313-00027, kuriuo konstatavo savavališkos statybos faktą, privalomąjį nurodymą nevykdyti jokių statinio ar jo dalies statybos darbų Nr. PNSD-20-230313-00032 bei privalomąjį nurodymą pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. PNSSP-20-230313-00031, įpareigojantį ieškovę iki 2023 m. rugsėjo 13 d. nugriauti ginčo statinį ir sutvarkyti statybvietę.

24. Ieškovė, nesutikdama su teismo sprendimu, apeliacinį skundą iš esmės grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ginčui aktualias teisės normas ir vertino byloje pateiktus įrodymus, todėl neteisingai kvalifikavo ginčo statinį. Ieškovė taip pat tvirtina, kad atsakovės surašyti skundžiami aktai neatitinka esminių VAĮ 10 straipsnio reikalavimų, todėl negali būti laikomi pagrįstais ir teisėtais.

Dėl ginčo statinio teisinio kvalifikavimo ir įrodymų vertinimo

25. Apeliaciniame skunde argumentuojama, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nepagrįstai neatsižvelgė į specifinį saulės šviesos energijos elektrinės teisinį reguliavimą ir tokiam statiniui keliamus reikalavimus, netinkamai vertino ieškovės atstovo A. U. paaiškinimus ir ieškovės byloje pateiktus įrodymus, anot ieškovės, patvirtinančius, kad ginčo statinys buvo skirtas saulės šviesos energijos elektrinės įrengimui ir naudojimui. Ieškovės įsitikinimu, ginčo statinys yra stoginė, priskirtinas kitos paskirties inžinerinių statinių pogrupiui, kuriai priklauso ir saulės šviesos energijos elektrinės, o pastarojo (I grupės nesudėtingo inžinerinio statinio) statybai nereikalinga rengti statybos projektą ir gauti statybą leidžiantį dokumentą.

26. Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus tokius apeliacinio skundo argumentus. Teisėjų kolegijos vertinimu, priešingai nei tvirtinama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ginčo statinio teisinio kvalifikavimo, tinkamai taikė ginčui aktualias materialiosios teisės normas, reglamentuojančias statinių klasifikavimą ir statinių paskirtį. Pirmosios instancijos teismas ginčo statinį pagrįstai kvalifikavo kaip neypatingų statinių kategorijai priskirtiną paslaugų paskirties pastatą, kurio statybai pagal Statybos įstatymo 24 ir 27 straipsnių 1 dalies 1 punktus privaloma parengti statybos projektą ir gauti statybą leidžiantį dokumentą. Teisėjų kolegija visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams, kurių pagrindu padaryta tokia išvada, ir jų nekartoja.

27. Papildydama pirmosios instancijos teismo tokios išvados motyvus, teisėjų kolegija pažymi, kad Statybos įstatymo 2 straipsnio 28 dalyje reglamentuota, jog neypatingas statinys – tai statinys, nepriskiriamas prie ypatingųjų ir nesudėtingųjų statinių.

28. Statybos įstatymo 2 straipsnio 20 dalyje nustatyta, kad ypatingasis statinys – statinys, kuriame naudojamos ar saugomos pavojingosios medžiagos (pagal nustatytus jų ribinius kiekius); statinys, kuriame yra potencialiai pavojingų įrenginių; sudėtingos konstrukcijos ir sudėtingų technologijų statinys (pagal normatyviniais statybos techniniais dokumentais nustatytus sudėtingumo požymius ir techninius parametrus); visuomenės poreikiams naudojamas pastatas, kuriame vienu metu būna daugiau kaip 100 žmonių; aukštybinis (daugiau kaip 5 aukštų) daugiabutis gyvenamasis namas; kultūros paveldo statinys. Prie ypatingųjų statinių kategorijos priskiriamų statinių sąrašą tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija.

29. Pagal šio įstatymo 2 straipsnio 30 dalį nesudėtingasis statinys – paprastos konstrukcijos pastatas, kurio didžiausias aukštis yra 8,5 metro, visų aukštų, antstatų, pastogės patalpų ir naudojimo paskirtimi susietų priestatų plotų suma – ne didesnė kaip 80 kvadratinių metrų ir kurio rūsys (pusrūsis) yra ne didesnis kaip vieno aukšto; paprastų konstrukcijų inžinerinis statinys. Pastato ir inžinerinio statinio paprastų konstrukcijų požymius ir techninius parametrus nustato normatyviniai statybos techniniai dokumentai.

30. Nesudėtingųjų pastatų ir inžinerinių statinių sąrašai, paprastų konstrukcijų požymiai ir techniniai parametrai, pagal kuriuos statinys priskirtinas nesudėtingųjų statinių kategorijai, statinių grupėms yra pateikti Statybos techninio reglamento STR 1.01.03:2017 „Statinių klasifikavimas“ 2 ir 3 lentelėse.

31. Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, ginčo statinys, turintis išorines atitvaras, t. y. stogą ir sienas, besiribojančias su išorine aplinka (vieną galinę ir dvi šonines), kuriame sandėliuojamos prekės bei laikomos transporto priemonės, kurio plotas yra 384 kv. m (16 m x 24 m) ir aukštis – 9 m, neatitinka Statybos įstatymo 2 straipsnio 30 dalyje įtvirtintos nesudėtingo statinio sąvokos, taip pat pagal statinio požymius bei techninius parametrus neatitinka nė vienos Statybos techninio reglamento STR 1.01.03:2017 „Statinių klasifikavimas“ 2 ir 3 lentelėse pateiktos nesudėtingų statinių (pastatų ir inžinerinių statinių) pozicijos. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, ginčo statinys viršija reglamentuojamą didžiausią galimą pastato aukštį (8,5 m) ir didžiausią galimą pastato plotą (80 kv. m). Kad ginčo statinys dėl jo skardinių sienų neatitinka inžineriniam statiniui keliamų reikalavimų, 2023 m. rugsėjo 12 d. teismo posėdyje nurodė ir ieškovės liudytojas D. U., ieškovei talkinęs sprendžiant ginčo statinio projektavimo klausimus, tai pripažino ir pats ieškovės atstovas (vadovas) A. U., duodamas paaiškinimus 2023 m. lapkričio 16 d. teismo posėdžio metu.

32. Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad ginčo statinys priklauso tam pačiam kitos paskirties inžinerinių statinių pogrupiui, kaip ir saulės šviesos energijos elektrinės, kurią ieškovė ir statė (tačiau dėl atsakovės surašyto privalomojo nurodymo nebaigė statyti), tačiau neargumentuojama, kokiu konkrečiai 3 lentelėje pateikto punkto pagrindu daroma tokia išvada. Ta aplinkybė, kad ant ginčo statinio stogo yra (ar buvo) planuojama įrengti kitos paskirties inžinerinį statinį – saulės šviesos energijos elektrinę (3 lentelės 3.11 punktas), savaime nelemia išvados, kad ir pats ginčo statinys dėl to priskirtinas kitos paskirties inžinerinių statinių grupei ar nesudėtingųjų statinių kategorijai. Apeliaciniame skunde jokiais konkrečiais skaičiavimais ir teisiniais argumentais nepagrindžiamas ir kitas ieškovės teiginys, kad ginčo statinys priskirtinas paprastų konstrukcijų inžinerinių statinių grupei.

33. Ieškovė apeliaciniame skunde iškėlė versiją, jog ginčo statinys yra stoginė, kuris pagal Statybos techninio reglamento STR 1.01.03:2017 „Statinių klasifikavimas“ 12 punktą yra priskiriamas kitos paskirties inžinerinių statinių grupei, nes turi sienas tik iš trijų pusių (trūksta vienos išorinės atitvaros, kad atitvaras iš visų pusių apribotų statinio erdvę), t. y. ginčo statinys neturi nė vienos patalpos. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, ginčo statinys neatitinka Statybos techninio reglamento STR 1.01.03:2017 „Statinių klasifikavimas“ 4.6 punkte įtvirtintos stoginės sąvokos, anot kurios, tai žmonėms ar daiktams pridengti nuo kritulių ir saulės skirtas inžinerinis statinys, kurį sudaro stogas ant stulpų (gali būti su galinėmis sienomis ar be jų). Ginčo statinys, kaip minėta, turi stogą, vieną galinę ir dvi šonines sienas.

34. Kadangi ginčo statinys šiuo atveju nepriskiriamas nei prie ypatingųjų (ginčo byloje dėl to nėra), nei prie nesudėtingųjų statinių, pagal Statybos įstatymo 2 straipsnio 28 dalį toks statinys kvalifikuotinas kaip neypatingas statinys.

35. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 straipsnio 1 dalis). Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnio 1 dalis).

36. Kasacinis teismas savo nuosekliai plėtojamoje šių proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo praktikoje yra suformulavęs ir išplėtojęs pagrindines įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles. Pagal kasacinio teismo išaiškinimus, teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Kasacinio teismo praktikoje yra ne kartą pažymėta, kad civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nereikalaujama absoliutaus teismo įsitikinimo. Kasacinis teismas, be kita ko, yra nurodęs, kad įrodymų byloje vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. rugsėjo 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-333-248/2018 33 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką; 2018 m. spalio 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-351-687/2018 45 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

37. Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą, konstatuoja, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ginčo statinio teisinio kvalifikavimo, tame tarpe ir pagal ginčo statinio naudojimo paskirtį, klausimą, nuosekliai išanalizavo šalių paaiškinimus ir visus byloje pateiktus įrodymus, taip pat ir apeliaciniame skunde nurodomus ieškovės atstovo (vadovo) A. U. 2023 m. kovo 6 d. atsakovei rašytus paaiškinimus bei ieškovės byloje pateiktus rašytinius įrodymus – ieškovės parengtus dokumentus dėl saulės šviesos energijos elektrinės įrengimo. Pirmosios instancijos teismas sprendime minėtus įrodymus aptarė ir motyvuotai dėl jų pasisakė. Vien ta aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas motyvuojamojoje skundžiamo sprendimo dalyje plačiau dėl dalies ieškovės įrodymų nepasisakė, savaime nereiškia, jog pirmosios instancijos teismas šių įrodymų nevertino.

38. Teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytu įrodymų vertinimu ir prieitomis išvadomis. Išvadą, kad ginčo statinys yra neypatingų statinių kategorijai priskirtinas paslaugų paskirties pastatas, patvirtina pirmosios instancijos teismo atlikta statinių sąvokas apibrėžiančių teisės normų analizė ir byloje surinktų įrodymų visuma (statybos patikrinimo, nagrinėjant skundą, akto (kontrolinio klausimyno) ir savavališkos statybos akto prieduose esančios fotonuotraukos, 2023 m. kovo 6 d. ieškovės atstovo (vadovo) A. U. atsakovei rašytas paaiškinimas, šalių ir jų atstovų paaiškinimai, teikti procesiniuose dokumentuose ir teismo posėdžiuose, liudytojo D. U. parodymai).

39. Pirmosios instancijos teismas iš esmės pagrįstai sprendė, kad ieškovė byloje leistinomis įrodinėjimo priemonėmis neįrodė, jog ginčo statinys priskirtinas nesudėtingų inžinerinių statinių kategorijai, kurio statybai nereikalinga gauti nei statybą leidžiantį dokumentą, nei rengti statybos projektą. Apeliacinio skundo argumentais iš esmės siekiama kitokio faktinių aplinkybių vertinimo, tačiau vien ieškovės nesutikimas su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis nepagrindžia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų neteisėtumo ar nepagrįstumo. Teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas bylai reikšmingas aplinkybes ir padarydamas atitinkamas išvadas, netinkamai taikė įrodymų vertinimo taisykles. Priešingi apeliacinio skundo argumentai yra teisiškai nepagrįsti.

Dėl ginčijamų atsakovės aktų atitikties teisės aktų reikalavimams

40. Apeliaciniame skunde argumentuojama, kad atsakovei 2023 m. kovo 6 d. netinkamai nustačius ginčo statinio kategoriją (grupę, rūšį), buvo pažeistos VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 punkto nuostatos, todėl šis aktas ir jo pagrindu surašyti privalomieji nurodymai turi būti panaikinti.

41. VAĮ 10 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad administraciniame sprendime turi būti nurodyta: 1) administracinį sprendimą priėmusio viešojo administravimo subjekto pavadinimas; 2) administracinio sprendimo data; 3) administraciniam sprendimui suteiktas registracijos numeris; 4) atliekamas tvarkomasis veiksmas arba asmenims nustatytos teisės ir (ar) pareigos; 5) administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės; 6) administracinio sprendimo motyvai; 7) administracinio sprendimo apskundimo tvarka, nurodant konkrečią skundą nagrinėjančią instituciją ar įstaigą, skundo padavimo terminą ir teisės aktą, reglamentuojantį apskundimo tvarką; 8) administracinį sprendimą priėmusio asmens vardas, pavardė ir pareigos.

42. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, pasisakydamas dėl iki 2020 m. lapkričio 1 d. galiojusios redakcijos VAĮ 8 straipsnio nuostatų, kuriose buvo įtvirtinti analogiški reikalavimai administracinio sprendimo turiniui kaip ir šiuo metu galiojančios VAĮ redakcijos 10 straipsnyje, yra nurodęs, kad individualaus pobūdžio administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-756-450/2010). Teismas privalo ad hoc įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato <...> požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą. Be to, individualiais administraciniais aktais, kuriuos priima viešojo administravimo subjektai, yra sprendžiami klausimai dėl skirtingo pobūdžio teisinių santykių, kuriuos reguliuoja specialios teisės normos, skirtos tik šiems teisiniams santykiams reglamentuoti. Tai lemia, kad ir skirtinguose teisiniuose santykiuose priimamų individualių administracinių aktų turinys gali būti skirtingas (pagal apimtį, struktūrą ir pan.), nes gali būti sąlygotas tų specialiųjų teisės normų reikalavimų, kurios reglamentuoja atitinkamus teisinius santykius (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-438‑1116/2010. Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010).

43. Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos viršininko 2016 m. gegužės 4 d. įsakymu Nr. 1V-48 (2021 m. spalio 4 d. įsakymo Nr. 1V-135 redakcija, su vėlesniais pakeitimais) buvo nustatyta savavališkos statybos akto forma. Privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius forma patvirtinta Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos viršininko 2016 m. lapkričio 16 d. įsakymu Nr. 1V-136 (2019 m. gegužės 17 d. įsakymo Nr. 1V-53 redakcija, su vėlesniais pakeitimais), o privalomojo nurodymo nevykdyti jokių statinio ar jo dalies statybos darbų forma patvirtinta Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos viršininko 2016 m. gruodžio 13 d. įsakymu Nr. 1V-157 (2021 m. birželio 14 d. įsakymo Nr. 1V-77 redakcija).

44. Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamų aktų ir prie jų pridėtų dokumentų turinį, neturi pagrindo spręsti, kad jie yra neaiškūs ir nemotyvuoti, juolab, kad 2023 m. kovo 13 d. savavališkos statybos akte Nr. SSA-20-230313-00027 netinkamai buvo nurodytas statinio kategorija (grupė, rūšis). Priešingai, skundžiami aktai atitinka ne tik patvirtintos formos rekvizitus, bet ir administracinio sprendimo turiniui keliamus reikalavimus. Skundžiami aktai ieškovei surašyti kompetentingo subjekto, laikantis savavališkos statybos padarinių šalinimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatų ir teisės aktais nustatytų procedūrų, yra pagrįsti faktinėmis aplinkybėmis bei teisės aktų nuostatomis. Apeliaciniame skunde akcentuojamame savavališkos statybos akte, be kita ko, yra nurodyti duomenys apie asmenį, kuriam surašytas savavališkos statybos aktas, atliktos statybos rūšis, statinio paskirtis, kategorija, adresas, atliktų darbų mastas, jame nurodytos pažeistos teisės aktų nuostatos, sudariusios teisinį pagrindą atsakovės pareigūnui konstatuoti statinio savavališką statybą, prie jo pridėtos nuotraukos. Savavališkos statybos akte aiškiai ir nedviprasmiškai yra nurodytos teisės aktų normos, kurios buvo pažeistos ieškovei vykdant ginčo statinio savavališką statybą. Apeliacinio skundo argumentai, kad savavališkos statybos aktas buvo surašytas pažeidžiant VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 punkto nuostatas, yra teisiškai nepagrįsti, todėl nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo skundžiamus aktus naikinti.

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų

45. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į anksčiau išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pripažinti, jog šią bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovės ieškinį dėl savavališkos statybos akto ir privalomųjų nurodymų panaikinimo, pažeidė materialiosios ir procesinės teisės normas, nukrypo nuo teisės aiškinimo ir taikymo praktikos. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo procesinį sprendimą, konstatuoja, kad jį panaikinti ar pakeisti apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

46. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

47. Apeliacinio skundo netenkinus, ieškovės apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2023 m. gruodžio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Panevėžio apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.