- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-06-03
- Bylos Nr.
- 1A-222-876/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-48978-2023-6
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Jūratė Petraškienė, Judita Sungailaitė, Vaidas Vasiliauskas
- Nuteistasis
- P. K.
- Nukentėjusysis
- J. P.
- Advokatai
- Gintaras Dabkevičius, Egidijus Milašius
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Petraškienės, Juditos Sungailaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Vaido Vasiliausko,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų (toliau – Kauno apylinkės teismas) 2025 m. sausio 29 d. nuosprendžio, kuriuo P. K. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta 9 (devynių) mėnesių laisvės apribojimo bausmė, bausmės atlikimo laikotarpiu įpareigojant P. K. būti namuose nuo 23 val. iki 6 val., jeigu tai nesusiję su darbu ar gydymusi, be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos ir dalyvauti elgesio pataisos programoje bei uždraudžiant vartoti psichiką veikiančias medžiagas.
Bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo įsiteisėjusio nuosprendžio gavimo šią bausmę vykdančioje institucijoje dienos.
Nuspręsta P. K. kardomosios priemonės iki nuosprendžio įsiteisėjimo neskirti.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. P. K. nuteistas už tai, kad jis 2023 m. gruodžio 24 d. apie 9.00 val., namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), žodinio konflikto metu panaudojo nukentėjusiosios J. P. atžvilgiu fizinį smurtą, o būtent: tyčia ne mažiau trijų kartų alkūne spaudė jai kaklą, tampė už plaukų, spyrė į pilvo sritį bei suėmęs rankomis spaudė jos dešinę ranką, tokiu būdu sukeldamas nukentėjusiajai J. P. fizinį skausmą ir padarydamas jai poodines kraujosruvas dešiniame dilbyje, dešiniame žaste, kairiame šone, kas sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą.
Žemesnės instancijos teismas
2. Kauno apylinkės teismas 2025 m. sausio 29 d. nuosprendyje konstatavo, kad įvertinus baudžiamojoje byloje esančius liudytojų parodymus, rašytinius ir daiktinius įrodymus, sugretinus juos su nukentėjusiosios J. P. parodymais, kurie buvo nuoseklūs, byloje surinkti duomenys patvirtino nukentėjusiosios parodymus, todėl teismas laikė nustatyta, kad P. K. vis tik smurtavo nukentėjusiosios atžvilgiu. Skirdamas bausmę P. K. pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, numatytus BK 54 straipsnyje, o būtent: į padarytos nusikalstamos veikos rūšį – padarytas nesunkus nusikaltimas; į kaltės formą ir rūšį – nusikalstama veika padaryta esant tiesioginei tyčiai, suvokiant daromos veikos pavojingumą, numatant ir norint, kad atsirastų BK numatyti pavojingi padariniai; į nusikalstamos veikos stadiją – veika baigta; motyvus ir tikslus – veika padaryta dėl pykčio protrūkio, nepagarbos kito asmens sveikatai ir gyvybei; į P. K. asmenybę ir socialinį statusą – teistas, teistumas išnykęs (1 t., b. l. 112–114), baustas administracine tvarka, paskirtas nuobaudas įvykdęs, galiojančių nuobaudų neturi (1 t., b. l. 127–132), gydytojo psichiatro ir priklausomybės ligų įskaitose neįrašytas (1 t., b. l. 138, 140), į apelianto atsakomybę sunkinančią aplinkybę (nusikaltimą P. K. padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas) bei į lengvinančių aplinkybių nebuvimą. Kadangi P. K. neišreiškė sutikimo dėl viešųjų darbų atlikimo, jam ši bausmės rūšis neskirta. Skundžiamame nuosprendyje teismas konstatavo, kad P. K. laikomas neteistu, nusikalto pirmą kartą, todėl jam neskirtina trumpalaikio ar terminuoto laisvės atėmimo bausmė. Įvertinus išdėstytas aplinkybes, apeliantui paskirta mažesnė nei sankcijos vidurkis - 9 mėnesių laisvės apribojimo bausmė, kuri, teismo vertinimu, visiškai atitiks jos paskirtį nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį ir paveikti jį taip, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų. Apeliantui intensyvi priežiūra neskirta, tačiau vietoj jos, laisvės apribojimo bausmės atlikimo laikotarpiu, P. K. įpareigotas būti namuose nuo 23 val. iki 6 val., jeigu tai nesusiję su darbu ar gydymusi, be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos ir dalyvauti elgesio pataisos programoje bei uždraudžiant vartoti psichiką veikiančias medžiagas (BK 48 straipsnio 4 dalies 1 punktu, 5 dalies 4 punktu, 6 dalimi).
II. Apeliacinio skundo ir proceso dalyvių prašymai
3. Apeliaciniu skundu nuteistasis P. K. pateikia alternatyvius prašymus: 1) panaikinti Kauno apylinkės teismo 2025 m. sausio 29 d. nuosprendį ir priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį; 2) tuo atveju, jei teismas nuspręstų, kad P. K. veika atitinka BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, pripažinti veiką mažareikšme ir atleisti P. K. nuo baudžiamosios atsakomybės. Apeliaciniame skunde taip pat prašoma priteisti P. K. patirtas bylinėjimosi išlaidas pagal bylos eigoje pateikiamus išlaidas pagrindžiančius dokumentus (taip pat patirtas ir pirmosios instancijos teisme).
Šalies argumentai
4.1. Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, jog nagrinėjamu atveju įsigilinus į skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytus įrodymus, kurie yra prieštaringi, akivaizdu, jog Kauno apylinkės teismo 2025 m. sausio 29 d. nuosprendis grindžiamas išimtinai nukentėjusiosios J. P. parodymais. Apeliantas teigia, jog susiklosčius tokiai situacijai, kai nuteistojo ir nukentėjusiosios parodymai skiriasi, o pašalinių asmenų įvykio metu nebuvo, teismai turi ypač kruopščiai ir nuodugniai įvertinti byloje surinktų įrodymų pakankamumą ir jų patikimumą.
4.2. Skunde aukštesnės instancijos teismui apeliantas teigia, kad nagrinėjamu atveju nukentėjusiosios parodymai privalėjo būti įvertinti atidžiau (griežčiau), kadangi nukentėjusioji yra suinteresuota bylos baigtimi. Dar daugiau, byloje esantys įrodymai leidžia teigti, kad nukentėjusioji turėjo tikslą kerštauti. Šį faktą patvirtina ne tik paties P. K. parodymai, bet ir liudytoja I. V. bei policijos pareigūnų kūno kamerų vaizdo ir garso įrašai. Liudytoja I. V. nurodė, kad jai moteris atrodė neblaivi, neadekvati. Minėta liudytoja patvirtino ir savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus. Apeliaciniame skunde nurodyta, kad kūno kamerų vaizdo ir garso įrašuose, taip pat ir 2024 m. vasario 28 d. kitų objektų apžiūros protokole, nustatyta, kad nukentėjusioji teigė, jog P. K. yra abiejų tėvų netekęs, vėliau apeliantas nurodė, kad moteris įžeidinėjo jo artimus mirusius žmones, o tada nukentėjusioji lipdama iš lovos (po pareigūnių raginimų) apeliantui pasakė, kad išsiims visas kūno sužalojimo ekspertizes, kas P. K. vertinimu, skamba kaip grasinimas ar keršto, už išprašymą iš vyro namų, troškimas. Vėliau, įsėdusi į pareigūnų tarnybinį automobilį, nukentėjusioji rodė senas mėlynes, pripažindama, kad kraujosruvos yra senos (kas taip pat rodo siekį kerštauti ir rasti kažką kuo galėtų apkaltinti P. K.). Apeliaciniame skunde nurodyta, kad iš vykusio pokalbio su pareigūne matyti, jog pareigūnė neįžiūrėjo kraujosruvų, mušimo ar kokių kitų žymių. Pareigūnė tik vienu momentu pasakė, kad yra tik kažkokie paraudimai (paraudimai galėjo būti ir alerginė reakcija, dėl kurios nukentėjusioji prieš įvykį buvo kvietusi greitąją pagalbą). Apelianto vertinimu, akivaizdu, kad nukentėjusioji J. P. turėjo tikslą atkeršyti jam, nes jis iškvietė nukentėjusiajai pareigūnus, kad ją išvestų iš jo namų. P. K. nenorėjo, kad nukentėjusioji liktų jo namuose, kai ji taip nepagarbiai apšnekėjo jo artimuosius (ypač skaudu dėl mirusių artimųjų) ir jį patį, t. y. vienintelis apelianto tikslas buvo, kad nukentėjusioji paliktų jo namus. Po nukentėjusiosios įžeidimų, P. K. prašė nukentėjusiosios palikti jo namus, tačiau jai to nepadarius iškvietė pareigūnus 2023 m. gruodžio 24 d. rytą, dėl ko nukentėjusioji įsižeidė ir jai kilo noras kerštauti.
4.3. P. K. skunde aukštesnės instancijos teismui nurodo, kad taikant baudžiamąją atsakomybę pagal BK 140 straipsnį dėl fizinio skausmo sukėlimo, būtina neginčytinai nustatyti ne tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu faktą, bet ir aplinkybę, kad nukentėjęs asmuo iš tikrųjų pajuto skausmą ar kitas fizines kančias. Įrodomumo prasme svarbu, kad toks pojūtis būtų taip išreikštas, jog aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą. Apeliantas nesutinka su skundžiamame nuosprendyje nustatytomis aplinkybėmis, jog nukentėjusiosios parodymai dėl smurto prieš ją panaudojimo yra nuoseklūs, o smurtavimą patvirtina specialisto išvada bei kiti byloje surinkti objektyvūs duomenys ir nurodo, kad neaišku kokie kiti objektyvūs įrodymai patvirtina, kad P. K. neva smurtavo ar sukėlė aiškiai išreikštą fizinį skausmą nukentėjusiajai, kadangi priešingai nei nurodoma pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, byloje ištirti įrodymai leidžia daryti priešingą išvadą, t. y., kad nebuvo padaryta veika turtinti nusikaltimo požymių.
4.4. Apeliaciniame skunde nuteistasis teigia, jog skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje teismas padarė nepagrįstas išvadas, kad nukentėjusiosios parodymai nuoseklūs. Pirmiausia, nukentėjusiosios parodymai ikiteisminiame procese yra identiški, o ne nuoseklūs. Susidaro įspūdis, kad parodymai yra tiesiog perkopijuoti į kitą protokolą papildant keliais papildomais sakiniais. Iš esmės, susipažinus su nukentėjusiosios parodymais, susidaro įspūdis, kad duodami parodymai yra išmokti mintinai, kas kelia abejones parodymų tikrumu ir patikimumu. Antra, byloje yra akivaizdžių įrodymų apie nukentėjusiosios polinkį meluoti. Kaip matyti iš liudytojos I. V. parodymų, nukentėjusioji J. P. jai teigė, kad neturi kur gyventi. Iš minėtos liudytojos parodymų, duotų ikiteisminiame tyrime, kuriuos teismo posėdyje ji patvirtino, užfiksuota, kad nukentėjusioji teigė, jog neturi namų, kad gyvena gatvėje, yra sumušta, tačiau pareigūnei rodė seną kraujosruvą ir pripažino, kad ji sena. Iš 2024 m. vasario 28 d. kitų objektų apžiūros protokolo (kūno kamerų vaizdo ir garso įrašų) matyti, kad nukentėjusioji teigė, kad neturi namų, bet priduria, kad pas tėvus nevažiuos. Vėliau teigė, kad gyvena gatvėje ir iš gatvės ją pasiėmė. P. K. nurodė, kur gyvena jos tėvai ir, kad ji turi butą Kaune, tačiau jo žiniomis, prieš atvykstant pas jį iš nukentėjusiosios tėvai atėmė buto raktus. Trečia, baudžiamosios bylos medžiagoje yra (duomenys neskelbtini) specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodyta, kad nukentėjusioji buvo gydyta (duomenys neskelbtini) nuo (duomenys neskelbtini), diagnozė - Adaptacijos sutrikimai (F43.2), lankėsi ambulatoriškai - (duomenys neskelbtini), diagnozė - adaptacijos sutrikimai (F43.2). Ketvirta, byloje yra (duomenys neskelbtini) atsakymas į prašymą dėl informacijos pateikimo Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame nurodyta su pastaba, kad nukentėjusioji J. P. gydėsi kita pavarde, t. y. kaip J. A. (apelianto žiniomis, ji buvo trumpai ištekėjusi). Penkta, bylos medžiagoje yra duomenų, kad 2023 m. gruodžio 23 d. nukentėjusioji net du kartus kvietė greitąją pagalbą. Vieną kartą į savo butą, esantį (duomenys neskelbtini), antrą kartą pas tėvus į (duomenys neskelbtini). Abejais atvejais ji transportuota į Kauno klinikas, iš kur vėliau atvyko pas P. K.. Nukentėjusioji nebuvo paguldyta gydymui, išleista, o tai, apelianto vertinimu, suponuoja išvadą, kad antru greitosios pagalbos iškvietimu nukentėjusioji pasinaudojo, kaip pavežėjimo paslauga.
4.5. Apeliaciniame skunde nuteistasis atkreipia dėmesį, kad jo žiniomis nukentėjusiosios tėvai buvo atėmę raktus nuo jos buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini). Taigi, neatmestina tai, kad tarp nukentėjusiosios ir jos tėvų buvo įvykęs konfliktas (tai patvirtina ir pareigūnų kūno kamerose užfiksuotas nukentėjusiosios teigimas, kad ji pas tėvus tokia nevyks, kad jos tėvai atsisakė). Kaip matyti iš greitosios medicinos pagalbos iškvietimų - nukentėjusiosios buto raktai tėvų buvo atimti 2023 m. gruodžio 23 d., prieš pat atvykstant pas kaltinamąjį. Pastebėtina, kad atėmimas (ką patvirtino ir nukentėjusioji duodama parodymus) nėra atidavimas, atimant gali atsirasti paraudimai ar kitokie mechaniniai pažeidimai. Dar daugiau, 2023 m. gruodžio 23 d. naktį, t. y. 23.39 val., nukentėjusioji išsikvietė greitąją pagalbą dėl nugaros skausmų, kuri ją transportavo į Kauną, kur gyvena P. K.. Skunde aukštesnės instancijos teismui nuteistasis pažymi, jog pirmasis (2023 m. gruodžio 23 d. 17.55 val.) greitosios medicinos pagalbos iškvietimas buvo adresu (duomenys neskelbtini), o iš greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelės matyti, kad kvietimo priežastis - alergija, kvėpavimo ir rijimo sutrikimas. Kortelėje taip pat nurodyta, kad nukentėjusioji J. P. turi alergiją nikeliui, policitemiją, širdies nepakankamumą. Nurodyta, kad tepėsi nugarą rusišku tepalu nuo nugaros skausmo, pradėjo niežėti kūną, mėtyti plėmais. Nepatikslinta kokiu konkrečiai rusišku tepalu buvo tepama, bet neatmestina galimybė, kad buvo naudojamas nelegalus tepalas, kuris yra neaiškios kilmės ir nepatvirtintas Europos Sąjungoje, ko pasėkoje ir kilo stipri alerginė reakcija.
4.6. Skunde apygardos teismui P. K. nurodo, jog teisme nukentėjusioji J. P. teigė, kad atvykusi pas apeliantą vartojo alkoholį, išgėrė vieną stikliuką, nors ikiteisminio tyrimo metu 2023 m. gruodžio 24 d. apklausos metu nurodė, kad išgėrė tris stikliukus. Apeliantas teigia, jog tuo metu nukentėjusiajai nebuvo galima vartoti alkoholio, kadangi jai buvo suleisti vaistai – Klemastino tirpalas, jie galėjo sustiprinti alkoholio poveikį, t. y. sukelti šalutinį poveikį – stiprų odos niežėjimą. Taip pat baudžiamosios bylos medžiagoje yra duomenų, kad nukentėjusioji J. P. turi policitemiją (simptomai - odos niežėjimas, ypač po karštos vonios, ir paraudimas), o nukentėjusioji duodama parodymus teigė, kad buvo duše. Apelianto įsitikinimu, atsižvelgiant į tai, kad dar prieš atvykstant pas P. K. (iš vakaro) nukentėjusioji turėjo sunkią alerginę reakciją pasireiškusią plėmais, t. y. raudonumais kūne ir dusimu; kad turi ligą, kuri pasireiškia paraudimais (raudonais plėmais) ir šie simptomai paaštrėja po karštos vonios (šiuo atveju nukentėjusioji naudojosi dušu); po suleistų vaistų su kuriais griežtai negalima vartoti alkoholio, bet nukentėjusioji jo vis tiek vartojo, darytina išvada, kad pati nukentėjusioji turėdama tikslą atkeršyti apeliantui, pasinaudojo patirta alergine reakcija, turima liga ir provokavo paraudimų kūne atsiradimą (vartojo alkoholį su vaistais, maudėsi duše, galimai stipriai kasėsi niežtinčią oda siekdama, kad atsirastų kokie nors požymiai ant odos) siekdama apkaltinti P. K., kuris norėjo, kad ji paliktų jo namus ir nebetęsti santykio. Skunde pažymėta, kad 2023 m. gruodžio 24 d. asmens apžiūros protokole nurodyta, kad apžiūrėjus nukentėjusiąją ant dešinės jos rankos matomas nežymus paraudimas, ant jos pilvo srities, kairėje pusėje, ties šonkauliais, matomas nežymus paraudimas ir tamsesnė žymė žemiau, ant moters kaklo žymių nesimato. Šias aplinkybes patvirtino ir liudytoja I. V.. Šiame kontekste apeliantas atkreipia dėmesį, jog nukentėjusioji pas teismo medicinos specialistą atvyko tik 2023 m. gruodžio 29 d.
4.7. Apeliantas P. K. skunde taip pat kritikuoja Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus 2023 m. gruodžio 29 d. specialisto išvadą ir nurodo, jog tiriamojoje dalyje nurodyta, kad dešiniame dilbyje ir žaste yra žalsvos spalvos poodinės kraujosruvos, šonkaulių projekcijoje vos matoma gelsvos spalvos poodinė kraujosruva. Pateikta išvada, kad kraujosruvos padarytos kietais bukais daiktais, galimai užduotyje nurodytais laiku bei aplinkybėmis. Taigi, apelianto vertinimu, minėta specialisto išvada nepatvirtina fakto, kad kraujosruvos buvo padarytos 2023 m. gruodžio 24 d. rytą P. K. namuose ir juo labiau nepatvirtina fakto, kad jos padarytos apelianto. Pirminėje išvadoje nurodyta, kad kraujosruvos padarytos kietais bukais daiktais, t. y. ne žmogaus, o taip pat vartojama sąvoka „galimai“, o tai reiškia aplinkybės kada ir kur, kas nėra tiksliai nustatytos. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus 2024 m. gegužės 24 d. specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad 2023 m. gruodžio 29 d. specialisto išvadoje yra klaidų, sužalojimai galėjo būti padaryti ir spaudžiant žastą ir dilbį rankomis; kad sužalojimai yra savo ranka pasiekiamose lokalizacijose. Apibendrinant, nors tyrimą atliko ta pati specialistė, tačiau akivaizdu, kad specialisto išvados yra abejotinos, jos atliktos su klaidomis, neišsamiai. Absoliučiai ignoruojami faktai, kad prieš nurodytą įvykį nukentėjusioji buvo patyrusi stiprią alerginę reakciją pasireiškusią raudonų plėnių išmėtymu, dusinimu. Nurodoma, kad neva kai kurie klausimai suprantami ne taip ir nėra specialisto kompetencija. Tačiau iš išvadų matyti, kad sužalojimus galėjo atlikti ir pati nukentėjusioji, nes sužalojimai (nors jų turimoje medžiagoje išvis nesimato) yra savo ranka pasiekiamose vietose. Paminėtina, kad nėra jokių žinių kas vyko tame tarpe tarp nukentėjusiosios pareiškimo parašymo iki specialisto išvados surašymo. Nepaisant to, kad pati specialistė nurodė, kad nėra galimybės atskirti alerginės reakcijos nuo mechaninio pažeidimo ir alerginės reakcijos nėra jos kompetencija, tačiau išvadą ji vis tiek surašė ignoruodama faktą, kad nukentėjusiajai greitoji medicinos pagalba teikė pagalbą dėl alerginės reakcijos. Ir šis faktas medicinos specialistei buvo žinomas prieš pateikiant papildomą specialisto išvadą. Apibendrinant, medicinos specialistė teisiamajame posėdyje pati paneigė savo pirminę ir papildomą specialisto išvadą, nurodydama, kad ji neturi kompetencijos vertinti alerginių reakcijų, kad alerginės reakcijos niekuo nesiskiria nuo sumušimų. Specialistė niekaip nepagrindė, kodėl ji įvertino kaip sužalojimus, o ne alerginės reakcijos padarinius (juolab, kaip pati nurodo, tam ji neturi kompetencijos).
4.8. Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad nei pirminė specialisto išvada, nei papildoma specialisto išvada, nei medicinos M. K. parodymai ir paaiškinimai, duoti teisiamajame posėdyje (nei paimti atskirai, nei vertinami visumoje), nepatvirtina nukentėjusiosios J. P. parodymų, t. y., kad ji patyrė fizinį skausmą ar nežymų sveikatos sutrikdymą būtent 2023 m. gruodžio 24 d. nei juo labiau, esą prieš J. P. šią dieną panaudojo fizinį smurtą P. K.. Šiuos medicinos žiniomis, atlikta apžiūra ir tyrimais paremtus informacijos šaltinius vertinant objektyviai ir sąžiningai, tegalima daryti tik iš esmės neutralią išvadą, jog pirminė ir papildoma specialisto išvada bei medicinos specialistės ekspertės M. K. parodymai ir paaiškinimai, duoti teisiamajame posėdyje, pozityvia prasme patvirtina tik alternatyvią ir hipotetinę prielaidą (galimybę), kad pirminėje ir papildomoje specialisto išvadoje nurodyti J. P. kūno sužalojimai vienodai tikėtinai galėjo ir atsirasti, ir neatsirasti 2023 m. gruodžio 24 d., vienodai tikėtinai galėjo atsirasti ir gana ilgą laiko tarpą po šios dienos iki vykusios J. P. apžiūros (2023 m. gruodžio 29 d.). Pati ekspertė teisiamajame posėdyje nurodė, kad galėjo atsirasti ir kitą dieną.
4.9. P. K. apeliaciniame skunde teigia, kad skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje daug dėmesio skiriama dušo kabinai, tačiau nukentėjusioji apklausiama pirmosios instancijos teisme pati parodė, kad prisimena, jog dušo kabinos durys buvo išėjusios iš bėgių. Apeliantas taip pat nurodo, jog skundžiamame nuosprendyje nėra jokių argumentų, kaip vertinami ir kodėl atmetami liudytojos policijos pareigūnės M. S.-S. parodymai. Atkreiptinas dėmesys, kad vyriausiosios patrulės M. S.-S. pranešimas yra pateiktas iškarto atvykus po įvykusio konflikto, t. y. nepraėjus daug laiko. Akivaizdu, kad pranešime pareigūnė M. S.-S. nurodė absoliučiai kitas faktines aplinkybes. Minėta pareigūnė atvykusi pagal iškvietimą nurodė, kad konfliktas ir neva smurtas vyko virtuvės patalpoje (o ne dušo) ir J. P. bėgdama nuo P. K. užsirakino vonios kambaryje, t. y. vonios kambaryje ji (nukentėjusioji J. P.) buvo viena. Dušo kabinos ir kitų vonios kambaryje nurodomų aplinkybių vertinimas nėra aktualus, jei konfliktas vyko virtuvės patalpoje ir dušo patalpoje J. P. buvo viena. Juo labiau, liudytojos M. S.-S. pranešimas patvirtina, kad nukentėjusiosios J. P. pasakojama įvykių versija nenuosekli.
4.10. Apeliaciniame skunde teigiama, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendyje sutelktas dėmesys į P. K. pasidaryto kokteilio stiklinės turinį, neatkreipė dėmesio į faktą ar brendžio butelyje kažkiek buvo brendžio, kiek yra gėrimo vaisvandenio butelyje bei į faktą, ar pakitus brendžio butelio lokacijai, pakito ir turinys. Iš policijos pareigūnų kūno kamerų vaizdo įrašų akivaizdu, kad patikrintas apelianto neblaivumas, t. y. nustatytas 1,33 promilės neblaivumas, buvo netikslus, kadangi iš vaizdo įrašo 10.23 minutės (žiūrint nuosekliai ir neskaidant į dalis) matyti, kad butelis alkoholinio gėrimo (brendžio) stovi kairėje pusėje stalo ir yra ne tuščias, šalia vaisvandenio (kolos) butelis. Iš vaizdo įrašo, kada pareigūnė po kurio laiko tarpo sugrįžo patikrinti kaltinamojo neblaivumo, t. y. kūno kameros vaizdo įrašo 35.57 minutės matyti, kad brendžio butelis jau stovi kitoje pusėje (dešinėje) stalo, yra visiškai tuščias, o P. K. tuo metu buvo pasigaminęs ir vartojo alkoholinį kokteilį, t. y. į stiklinę įsipylė likusį brendį nepilant vaisvandenio (kolos). Faktas, kad kokteilis pagamintas visiškai neseniai, kadangi vaizdo įraše matyti stiklinėje dar neištirpę ir ledukai. Apelianto vertinimu, priimant skundžiamą nuosprendį buvo neišsamiai išanalizuota susidariusi faktinė situacija, kuri yra akivaizdžiai užfiksuota vaizdo įrašuose, o atsižvelgiant į tai, kad neblaivumas buvo patikrintas netiksliai ir P. K. iškart pavartojus alkoholio – tokie įrodymai vertintini kaip nepatikimi ir jais nesivadovautina.
4.11. Apelianto teigimu, nagrinėjant baudžiamąją bylą nebuvo nustatinėjama tyčia ar jos forma, nesiaiškinti P. K. tikslai ar motyvai, o skundžiamame nuosprendyje tik formaliai panaudota formuluotė, kuri yra absoliučiai neindividualizuota. Iš baudžiamojoje byloje esančių dokumentų akivaizdu, kad P. K. visos baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu buvo nuoseklus ir turėjo vienintelį tikslą – kad J. P. paliktų jo namus.
4.12. Apeliaciniame skunde taip pat pažymėta, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį nevertino mažareikšmiškumo instituto. Nagrinėjamoje byloje konfliktas įvyko tarp dviejų lygiaverčių asmenų. Nukentėjusioji įžeidinėjo ne tik apeliantą, bet ir jo artimus mirusiuosius, o paprašyta palikti P. K. namus - jų nepaliko, elgėsi piktybiškai, provokuojančiai juose liko ir netgi atsigulė į lovą iš, kurios pakelti prireikė pareigūnų pagalbos. Iš pareigūnių kūno kamerų ir liudytojos I. V. parodymų matyti, kad nukentėjusioji atvykus pareigūnėms apeliantui grasino, kad išsiims kūno sužalojimo ekspertizę, tarnybiniame policijos pareigūnų automobilyje ieškojo ant savo kūno kraujosruvų, rodė senas, kad tik apkaltintų P. K.. Išeidama iš namų nukentėjusioji netgi pasakė, kad dėl tokių neva problemų pareigūnams nereikėtų net važiuoti. Visą laiką nukentėjusioji laikėsi pozicijos, kad ji nebūtų kaltinusi P. K., jei jis nebūtų kvietęs pareigūnus, kad padėtų nukentėjusiajai palikti jo namus. Iš bylos aplinkybių ir apeliacinio skundo argumentų, akivaizdu, kad apeliantas neturėjo tikslo sukelti fizinį skausmą nukentėjusiajai ar juo labiau nežymiai sutrikdyti sveikatą.
2. Atsiliepimų byloje negauta.
3. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis P. K. ir jo gynėjas advokatas Gintaras Dabkevičius prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė ir nukentėjusioji prašė apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2025 m. sausio 29 d. nuosprendį nepakeistą.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir teisinės išvados
4. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalimi apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Kitus bylos aspektus, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, teismas vertina tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nenustačiusi esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, pagal apeliacinio skundo argumentus įvertinusi byloje esančius duomenis, kurie skundžiamu nuosprendžiu, vadovaujantis BPK 20 straipsnio nuostatomis, pagrįstai pripažinti įrodymais, sprendžia, kad apylinkės teismas, vertindamas byloje esančius duomenis, teisės aiškinimo ir taikymo klaidų nepadarė, pagrįstai ir teisėtai pripažino, jog P. K. veiksmuose yra jam inkriminuoto nusikaltimo sudėties požymiai, paskyrė teisingą bausmę ir įpareigojimus bei draudimą, o apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nepaneigia minėtų išvadų ir nesuponuoja pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą Kauno apylinkės teismo 2025 m. sausio 29 d. nuosprendį.
Dėl įrodymų vertinimo ir P. K. kaltės, padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje
5. Pagal BK 140 straipsnio 1 dalį baudžiamas tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Veika objektyviai pasireiškia mušimu ar kitokiu smurtavimu ir yra padaroma tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Šios nusikalstamos veikos sudėtis yra materialioji, taigi būtina nustatyti, kad mušimo ar kitokio smurtavimo atveju nukentėjusiajam sukeliamas fizinis skausmas arba nežymiai sutrikdoma sveikata ar jis trumpam susargdinamas. Baudžiamajame įstatyme nedetalizuojama, kaip konkrečiai nukentėjusysis turi būti mušamas ar prieš jį smurtaujama, – baudžiamajai atsakomybei kilti svarbu tai, kad būtų sukeliami atitinkami šioje normoje nurodyti padariniai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-93-458/2020). Kaltininko kaltės turinys tokio pobūdžio baudžiamojoje byloje atskleidžiamas ne tik jo paties parodymais, bet ir vertinant objektyviuosius veikos požymius – kaltininko veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, padėtį, buvusią juos padarant, ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-130-699/2015, 2K-152-693/2016).
6. Kaip pažymėta aukščiau šioje nutartyje, P. K. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad jis žodinio konflikto metu panaudojo nukentėjusiosios J. P. atžvilgiu fizinį smurtą, o būtent: tyčia ne mažiau trijų kartų alkūne spaudė jai kaklą, tampė už plaukų, spyrė į pilvo sritį bei suėmęs rankomis spaudė jos dešinę ranką, tokiu būdu sukeldamas nukentėjusiajai J. P. fizinį skausmą ir padarydamas jai poodines kraujosruvas dešiniame dilbyje, dešiniame žaste, kairiame šone, kas sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą.
7. Iš nuteistojo P. K. apeliacinio skundo matyti, jog vienas iš alternatyvių prašymų yra jį išteisinti. Apeliantas tiek ikiteisminio tyrimo, tiek baudžiamosios bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu savo kaltės nepripažino ir nurodė, kad 2023 m. gruodžio 24 d. apie 05.00 val. nukentėjusioji atvyko pas jį į namus. Atkreiptinas dėmesys, jog ikiteisminio tyrimo metu P. K. parodė, kad nukentėjusioji J. P. telefonu jam pasakė, kad iš jos mama atėmusi namų raktus, ji neturi kur eiti, todėl jis moterį pasikvietė pas save. Tuo tarpu apklausiamas pirmosios instancijos teisme, P. K. nurodė, kad susirašinėjo su nukentėjusiąja ir gavo informacijos, kad ji yra klinikose, neturi kaip grįžti, nes neturi pinigų, todėl apeliantas pervedė nukentėjusiajai pinigų ant taksi, kad ji atvažiuotų pas P. K., kadangi ją tėvai išvarė iš namų. Pažymėtina, jog kaip matyti iš aptarto, aplinkybę, susijusią su J. P. lankymusi gydymo įstaigoje prieš atvykstant pas nuteistąjį, jis nurodė tik apklausiamas pirmosios instancijos teisme. Ikiteisminio tyrimo metu P. K. teigė, kad alkoholio buvo vartojęs iš vakaro, o nukentėjusiajai atvykus pas jį į namus, jis alkoholio nebevartojo. Tuo tarpu apklausiamas Kauno apylinkės teisme vykusio teisiamojo posėdžio metu apeliantas nurodė, kad atvykus nukentėjusiajai jie vartojo alkoholį, J. P. jam pradėjo priekaištauti, kad jis geria per Kalėdas. Apeliantas įvykusio žodinio konflikto priežastį viso proceso metu nurodė, o taip pat ir apeliaciniame skunde, įvardino – nukentėjusiosios J. P. išsakytus jo artimuosius žeidžiančius žodžius bei kategoriškai neigė nukentėjusiosios atžvilgiu naudotą smurtą, nurodydamas, kad nukentėjusiosios fiziškai nelietė, jos nemušė, už plaukų netempė (1 t., b. l. 98-101, 2 t., b. l. 95-99). Taigi, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog kaip matyti iš aukščiau aptarto, nuteistojo parodymai proceso metu nebuvo nuoseklūs, o juos palyginus su žemiau šioje nutartyje aptartais baudžiamojoje byloje esančiais įrodymais bei nukentėjusiosios parodymais, P. K. įvykių versija laikytina gynybine ir aukštesniojo teismo atmetama.
8. Teisėjų kolegija pažymi, jog vertinant nuteistojo parodymų patikimumą ir objektyvumą, nustatinėjant asmeniui inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymius, vadovautis vien tik nuteistojo paaiškinimais nėra tikslinga, kadangi natūralu, jog asmuo, gindamasis nuo jam pareikšto kaltinimo ir taip siekdamas išvengti jam gresiančios baudžiamosios atsakomybės, neatskleis tikrųjų tiriamo nusikaltimo aplinkybių. Šį manymą sustiprina ir tai, kad nei apklausiamas ikiteisminio tyrimo, nei pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, kaltinamasis nėra prisaikdinamas bei įspėjamas už melagingų parodymų davimą. Sakyti tiesą jo neįpareigoja ir atitinkamos BPK nuostatos. Tokiu atveju ypatingą reikšmę įgauna kitų asmenų, kurių suinteresuotumu bylos baigtimi abejoti teismas neturi pagrindo, parodymai bei kita rašytinė baudžiamosios bylos medžiaga, vienu ar kitu aspektu patvirtinanti / paneigianti asmens kaltę. Apeliacinės instancijos teismas nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus vertina kaip pasirinktą gynybinę versiją, siekiant išvengti atsakomybės bei gresiančios bausmės, juo labiau, kad šią versiją paneigia byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.
9. Nukentėjusioji J. P. tiek ikiteisminio tyrimo, tiek baudžiamosios bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nurodė, jog su P. K. bendrauja nuo 2023 m. spalio mėn., jie susitikinėjo, nukentėjusioji pas nuteistąjį namuose būdavo, nakvodavo. Kai P. išgerdavo alkoholio, jie konfliktuodavo, nes jis elgdavosi agresyviai. Nukentėjusioji nurodė, kad 2023 m. gruodžio 23 d. buvo savo namuose, apie 18 val. ji išsikvietė greitąją medicinos pagalbą, kadangi pasijuto blogai dėl įvykusios odos alergijos, medikai apžiūrėjo moterį, išvežė į Raudono Kryžiaus ligoninę, o vėliau į Kauno klinikas. Po gydymo įstaigos J. P. apie 22 val. grįžo į tėvų namus. Būnant tėvų namuose nukentėjusiajai pradėjo skaudėti stuburą, todėl ji išsikvietė greitąją medicinos pagalbą ir buvo išvežta į Kauno klinikas. Esant gydymo įstaigoje nukentėjusiajai paskambino neblaivus P. K., kuris sakė, jog J. P. su taksi atvyktų pas jį į namus. 2023 m. gruodžio 24 d. apie 05.00 val. nukentėjusioji atvyko pas nuteistąjį, jis vartojo alkoholį, gėrė brendį, nukentėjusioji taip pat išgėrė tris stikliukus. Po kurio laiko, apie 09.00 val. tarp nukentėjusiosios ir nuteistojo kilo žodinis konfliktas, P. K. įžeidinėjo J. P. ir paėmęs mandariną sutrynė nukentėjusiajai į plaukus. Nukentėjusioji J. P. nuėjo į pirmame namo aukšte esantį vonios kambarį išsiplauti galvą, įlipus į dušo kabiną, atėjo P. K., bandė atidaryti dušo duris, jas smarkiai traukė, dėl ko jos išėjo iš bėgių, jie vėl pradėjo konfliktuoti. Nuteistasis priėjęs prie pat nukentėjusiosios savo dešinės rankos alkūne pradėjo spausti J. P. kaklą, jai pradėjo trūkti oro, ji bandė atstumti P. K., tačiau jis nesiliovė, tai pasikartojo tris kartus. Nukentėjusiajai išlipus iš dušo, apeliantas dešine ranka suėmė J. P. plaukus ir juos tempė bei rovė, po to kaire koja spyrė į kairę J. P. pilvo pusę ties šonkauliais bei rankomis buvo sugriebęs už dešinės nukentėjusiosios rankos, ją spaudė. Nukentėjusioji nurodė, jog tokiais savo veiksmais P. K. jai sukėlė fizinį skausmą. Po konflikto nukentėjusioji nuėjo į antrąjį namo aukštą, į miegamąjį, palaukti kol nuteistasis nurims bei išdžiūti, tačiau P. K. atėjęs į kambarį grasino J. P. iškviesti policiją, ką ir padarė (1 t., b. l. 14-25, b. l. 45-48, 2 t., b. l. 83-87). Įvertinus nukentėjusiosios parodymus proceso metu, teisėjų kolegija atkreipia nuteistojo dėmesį, jog priešingai nei jis nurodo apeliaciniame skunde, J. P. nurodytos įvykio aplinkybės nuoseklios bei patvirtintos kitais objektyviais baudžiamosios bylos duomenimis.
10. Liudytoja I. V. apklausiama pirmosios instancijos teisme nurodė, kad 2023 m. gruodžio 24 d. ryte buvo gautas pranešimas, kad name, esančiame (duomenys neskelbtini), yra nepageidaujamas asmuo. Nuvykus į įvykio vietą, užlipus į minėto namo antrąjį aukštą, lovoje gulėjo J. P., o pranešėjas – P. K., nurodė, kad minėta moteris yra nepageidaujama, jis nori, kad moteris išeitų iš jo namų. P. K. paaiškino, kad jie susipyko, jis buvo ramus, tačiau matėsi, jog neblaivus, nuo jo sklido alkoholio kvapas. Minėta moteris (nukentėjusioji) iš lovos išlipti neskubėjo, tačiau, kai P. K. pradėjo kategoriškai sakyti, kad ji namuose nepageidaujama, moteris pradėjo kalbėti apie prieš ją naudotą smurtą ir pasakė, kad pareiškėjas (P. K.) ją mušė. Kai J. P. išlipo iš lovos, ji vizualiai atrodė neblaivi, svirduliavo, neaiškiai kalbėjo, liudytojai susidarė įspūdis, jog apie smurtą nukentėjusioji kalbėjo nerimtai, labiau atrodė, jog ji siekia P. K. atkeršyti už tai, kad jis moterį nori išvyti iš savo namų. J. P., nusileidusi į pirmąjį namo aukštą, rinkosi savo daiktus, ji dėvėjo tik chalatą bei teigė, kad jos rūbai yra šlapi, nes išskalbti, o kitų ji neturi, taip pat moteris teigė, kad neturi namų. Pareigūnei paklausus P. K., ar jis vartojo smurtą nukentėjusiosios atžvilgiu, jis kategoriškai neigė. Vėliau, nuėjus į tarnybinį policijos pareigūnų automobilį, patikrinus nukentėjusiosios blaivumą, ji buvo blaivi bei nurodė, kad P. K. ją mušė ir parodė į kairės rankos žastą, ant kurio matėsi paraudimai, šonkaulių sritį bei kaklą, tačiau ant jų jokių žymių nebuvo, koją, ant kurios prie sėdmenų buvo gana didelė įsisenėjusi mėlynė, ką patvirtino ir J. P.. Nukentėjusioji policijos pareigūnėms užsiminė, jog P. K. norėjo su ja lytiškai santykiauti, o jai atsisakius, prasidėjo konfliktas (1 t., b. l. 69-72, 2 t., b. l. 95-99).
11. Apeliaciniame skundui nagrinėti pateiktoje baudžiamosios bylos medžiagoje yra dvi Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialistės M. K. pateiktos išvados, o taip pat minėta specialistė buvo apklausta pirmosios instancijos teisme. Specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) tiriamojoje dalyje nustatyta, jog po akių vokų junginėmis taškinių kraujosruvų nėra, gerklėje matymo ribose kraujosruvų nematyti, dešinio dilbio priekinio paviršiaus viršutiniame-viduriniame trečdaliuose 8x3,5 cm žalsvos spalvos poodinė kraujosruva, dešinio žasto nugarinio paviršiaus viduriniame trečdalyje 6x1,5 cm, apatiniame trečdalyje 3x1,5 cm analogiško pobūdžio poodinė kraujosruva, kairiame šone vidurinėje pažasties linijoje VII-IX šonkaulių projekcijoje vos matoma 6x1,5 cm gelsvos spalvos poodinė kraujosruva. Minėtoje išvadoje konstatuota, jog nukentėjusiajai J. P. konstatuotos poodinės kraujosruvos kairiame dilbyje, dešiniame žaste, kairėje rankoje, padarytos kietais bukais daiktais, keturiais ar daugiau trauminiais poveikiais, galimai užduotyje nurodytais laiku ir aplinkybėmis, sužalojimai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą (1 t., b. l. 64-65). Specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) konstatuota, jog J. P. nustatytos poodinės kraujosruvos dešiniame dilbyje, dešiniame žaste, kairiame šone, padarytos kietais bukais daiktais, keturiais ar daugiau trauminiais poveikiais, galimai užduotyje nurodytais laiku bei aplinkybėmis. Poodinės kraujosruvos dešiniame dilbyje ir dešiniame žaste galėjo būti padarytos ir suspaudžiant žastą ir dilbį rankomis, sužalojimai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą. Specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) pirmame punkte nurodytos neteisingos sužalojimų lokalizacijos – techninė klaida, teisingomis lokalizacijomis laikyti papildomos specialisto išvados pirmame punkte nurodytas lokalizacijas. Vertinant medicininės apžiūros metu konstatuotų poodinių kraujosruvų morfologinį vaizdą, labiausiai tikėtina, kad jos padarytos 2023 m. gruodžio 24 d. (2 t., b. l. 15-18). Apklausiama Kauno apylinkės teisme teismo medicinos ekspertė M. K. nurodė, jog J. P. fiziškai apžiūrėta buvo 2023 m. gruodžio 29 d., tiek pirmoje, tiek antroje specialisto išvadoje buvo nurodytos tos pačios aplinkybės. Ekspertė pažymėjo, jog atliekant antrąją specialisto išvadą, atsirado klausimai apie ligas, apie kurias nebuvo rasta duomenų. Teismo medicinos ekspertė M. K. teisme taip pat nurodė, kad paraudimas nuo alerginės reakcijos ir sumušimo niekuo nesiskiria, paraudimas nevertinamas, tai tiesiog rodo, kad yra sudirginimas. Pagal mechanizmą, patogenezę, tai paraudimas skirtųsi, bet jeigu yra kokie nors tipinei alergijai būdingi požymiai, gali būti su bėrimu, su šlapiavimu, bet čia ne ekspertės kompetencija. Spaudžiant arba trinant odą ji taip pat parausta, bet irgi individualiai pagal kiekvieną žmogų, kiek oda yra linkusi reaguoti į sudirginimą arba alergeną. Jeigu yra tik paraudę, tai negalima pasakyti, ar tai nuo alerginės reakcijos, ar išorinio mechaninio pažeidimo. Paraudimai nevertinami apskritai, juo labiau, jeigu tai ne alerginis paraudimas, iššaukiantis rimtesnį odos pakitimą, tai paprastai už trumpo laiko praeina, labai retai būna, kad būna matomas į antrą parą, jeigu labai smarkiai buvo suspausta oda gali likti kažkokia žymą. Paraudimai per keletą valandų paprastai dingsta. Ekspertė taip pat nurodė, kad žmogaus turimos ligos galėtų įtakoti kraujosruvų nykimą, bet gal labiau jų atsiradimą, kas liečia smulkių kraujagyslių nepakankamumą, tačiau ekspertei M. K. nebuvo pateikta jokių duomenų, kad nukentėjusiajai būtų sutrikdyta sveikata, kad greitai atsirastų kraujosruvos. Apie lėtines J. P. ligas ekspertė taip pat nurodė, kad neturi jokių duomenų, kad būtų ligos, kurios galėtų turėti įtakos kraujosruvų atsiradimui (2 t., b. l. 95-99).
12. Susipažinus su baudžiamojoje byloje esančiu įvykio vietoje buvusių policijos pareigūnių kūno kamerų vaizdo-garso įrašu, apžiūrėtu 2024 m. vasario 28 d. kitų objektų apžiūros protokolu (1 t., b. l. 73-77), nustatyta, jog pareigūnėms atvykus į įvykio vietą, t. y. į nuteistojo P. K. gyvenamąjį namą, užlipus į antrąjį namo aukštą, kambaryje, ant lovos gulėjo nukentėjusioji J. P.. Pažymėtina, jog nukentėjusioji praėjus keletui minučių po policijos pareigūnių atvykimo į kambarį, pasakė „šiaip žinokit yra ir smurtauta“, o lipdama iš lovos J. P. pasakė „aš išsiimsiu visas kūno sužalojimo ekspertizes“. Šiame kontekste teisėjų kolegija, atsakydama į nuteistojo apeliacinio skundo argumentą, jog nukentėjusioji grasino sakydama, jog išsiims kūno sužalojimų ekspertizę bei siekė P. K. atkeršyti už tai, kad jis iškvietė policijos pareigūnus, pažymi, jog nėra objektyvaus pagrindo sutikti su minėtomis nuteistojo tvirtinamomis keršto aplinkybėmis. Atkreiptinas apelianto dėmesys, jog kaip aptarta aukščiau, nukentėjusioji J. P. apie jos atžvilgiu P. K. naudotą smurtą atvykusioms policijos pareigūnėms pasakė iš karto.
13. Apeliaciniame skunde nuteistasis teigia, jog skundžiamame nuosprendyje neteisingai vertinti liudytojos I. V. parodymai, atkreipiant dėmesį į parodymų dalį, jog liudytoja nurodė, kad jai nukentėjusioji atrodė neblaivi bei neadekvati, o kai kurios J. P. parodytos kraujosruvos buvo senos. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apelianto nurodytomis aplinkybėmis ir atkreipia P. K. dėmesį, jog tam tikras policijos pareigūnų ar kitų asmenų manymas ar tam tikrų aplinkybių suvokimas, nagrinėjamu atveju paneigtas objektyviais baudžiamosios bylos duomenimis. Baudžiamojoje byloje esančioje Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos Kauno teismo psichiatrijos skyriaus 2024 m. balandžio 25 d. specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) konstatuota, kad J. P. skirti ambulatorinę teismo psichiatrijos ekspertizę netikslinga (1 t., b. l. 171-173). Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato reagavimo valdybos trečiojo skyriaus vyriausiosios patrulės M. S.-Š. 2023 m. gruodžio 24 d. tarnybiniame pranešime užfiksuota, jog patikrinus alkotesteriu Alcotest 7510 Nr. (duomenys neskelbtini), patikros sertifikato Nr. (duomenys neskelbtini), J. P. nustatyta 0,00 prom. (1 t., b. l. 81). Tuo tarpu, nuteistojo P. K. apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės dėl jo paties 2023 m. gruodžio 23 d. – 2023 m. gruodžio 24 d. vartoto alkoholio, pirmiausia neatitinka jo paties nurodytų aplinkybių (aptarta šios nutarties 10 punkte), o iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, jog nuteistajam 2024 m. gruodžio 24 d. 10.31 val. buvo nustatyta 1,33 prom. neblaivumas (1 t., b. l. 81-83). Kaip minėta anksčiau šioje nutartyje, P. K. ikiteisminio tyrimo metu teigė, kad atvykus nukentėjusiajai į jo namus, jis alkoholio nebevartojo, tačiau pirmosios instancijos teisme apeliantas nurodė priešingai – alkoholį, kai į jo namus jau buvo atvykusi J. P., namuose vartojo. Apeliaciniame skunde P. K. nurodytos aplinkybės dėl nukentėjusiosios J. P. 2023 m. gruodžio 23 d. kviestų greitosios medicinos pagalbos darbuotojų, jog nukentėjusioji greitąja medicinos pagalba naudojosi kaip pavežėjimo paslauga, paneigta baudžiamojoje byloje esančiais medicinos įstaigų dokumentais. Iš greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelės matyti, jog 2023 m. gruodžio 23 d. nukentėjusioji greitąją medicinos pagalbą kvietė savo namų adresu, kvietimo priežastis – kvėpavimo ar rijimo sutrikimas, jai pasireiškė alerginė reakcija, į klausimus J. P. atsakė normaliai, visiškai sąmoninga. Nukentėjusioji iš gyvenamosios vietos buvo nuvežta į artimiausią ligoninę (kodas – (duomenys neskelbtini)) (1 t., b. l. 176-177). Vėliau, tą pačią dieną, t. y. 2023 m. gruodžio 23 d., J. P. greitąją medicinos pagalbą kvietė tėvų gyvenamosios vietos adresu, nurodydama, jog skauda nugarą, netrauminis nugaros skausmas, į klausimus atsakė normaliai, visiškai sąmoninga. Iš tėvų gyvenamosios vietos J. P. buvo nuvežta į savo pasirinktą gydymo įstaigą (kodas – (duomenys neskelbtini)) (1 t., b. l. 178-179). Aukštesnysis teismas atkreipia apelianto dėmesį, jog aptartos aplinkybės, susijusios su nukentėjusiosios J. P. 2023 m. gruodžio 23 d. greitosios medicinos pagalbos kvietimu, visiškai atitinka jos pačios nurodytas aplinkybės dėl savo sveikatos, aptartas šios nutarties 12 punkte, o būtent – pirmąjį kartą medicinos pagalbą nukentėjusioji kvietė dėl pasireiškusios alergijos, antrąjį kartą – dėl nugaros skausmo. Taigi, pažymėtina, jog P. K. versija dėl nukentėjusios sveikatos būklės, visiškai paneigta baudžiamosios bylos duomenimis.
14. Apibendrinant tai, kas išdėstyta aukščiau, konstatuojama, kad nuteistojo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nepaneigia apylinkės teismo padarytų išvadų dėl P. K. kaltės ir tėra nuteistojo savaip pateikiama, tačiau objektyviai nepagrįsta interpretacija. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas, yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Todėl tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį procesinį sprendimą, nei tikėjosi nuteistasis, savaime nereiškia, jog buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos, dėl kurių padarytos neteisingos teismo išvados. Skundo motyvai, jog apylinkės teismas neteisingai įvertino įrodymus, nuteistojo kaltę grindė prielaidomis, nesivadovavo in dubio pro reo principu, todėl padarė išvadas, neatitinkančias visų faktinių bylos aplinkybių, yra nepagrįsti. Byloje surinktų ir įvertintų duomenų (nukentėjusiosios, liudytojos I. V., specialisto parodymais, specialisto išvadomis, policijos pareigūnų kūno kamerų įrašų), kurie sudaro vieningą įrodomąją medžiagą, pakanka nuteistojo P. K. kaltei nustatyti ir paneigti jo gynybinei versijai, kad prieš nukentėjusiąją jokio fizinio smurto jis nenaudojo.
15. Įvertinus išdėstytas aplinkybės, teisėjų kolegija sprendžia, kad baudžiamojoje byloje surinktų ir pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų visuma neginčijamai patvirtina nuteistojo P. K. kaltę, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.
Dėl BK 37 straipsnio taikymo
16. Kaip vieną iš alternatyvių apeliacinio skundo prašymų, nuteistasis pateikė prašymą pripažinti jo padarytą nusikalstamą veiką pripažinti mažareikšme ir atleisti P. K. nuo baudžiamosios atsakomybės. Baudžiamojoje byloje esantys duomenys patvirtina, jog P. K., veikdamas tiesiogine tyčia, sukėlė fizinį skausmą nukentėjusiajai J. P. ir nežymiai sutrikdė jos sveikatą.
17. BK 37 straipsnyje nustatyta, kad padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką, sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į veikos objektyviuosius (tai, kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos, jų pažeidimo laipsnį, veikos ypatumus, nusikaltimo dalyką ir jo ypatumus, kilusius padarinius, nusikaltimo padarymo būdą, laiką, vietą), tiek subjektyviuosius požymius (tyčios apibrėžtumą, kryptingumą, tikslus, motyvus). Teismų praktikoje pripažįstama, kad nusikaltimą galima pripažinti mažareikšmiu tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nurodytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kažkurių iš jų ypatumo teismas padaro išvadą, kad veikos pavojingumas nėra didelis ir nėra tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-409/2011, 2K-416/2012, 2K-154/2013, 2K-364/2013, 2K-153-942/2016, 2K-413-895/2016, 2K-93-788/2017, 2K-231-976/2017, 2K-186-689/2020, 2K-36-788/2021). Atkreiptinas nuteistojo ir jo gynėjo dėmesys, kad atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo yra teismo teisė, bet ne pareiga, todėl teisėjas, ad hoc (konkrečioje situacijoje) įvertinęs visus objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, atspindinčius padaryto nusikaltimo pavojingumą, žalos dydį, dalyką, kaltininko atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės tikslingumą ir pan., sprendžia, ar atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės nurodytu pagrindu, ar ne (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-364/2013).
18. Kasacinės instancijos teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad paprastai neturėtų būti pripažintos mažareikšmėmis veikos, kuriomis buvo padaryta fizinė žala kito asmens sveikatai arba buvo siekiama tokią žalą padaryti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-319/2013, 2K-299-648/2015, 2K-152-689/2021). Žmogaus sveikata yra vienas iš svarbiausių baudžiamojo įstatymo saugomų gėrių, todėl asmuo privalo būti apsaugotas nuo neteisėto fizinio poveikio. Žinoma, tai neturėtų būti suprantama taip, kad tokio pobūdžio bylose teismas, įvertinęs visas reikšmingas bylos aplinkybes, iš viso negali taikyti BK 37 straipsnyje įtvirtinto atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės instituto, tačiau šiose bylose, sprendžiant padaryto nusikaltimo mažareikšmiškumo klausimą, turi būti itin kruopščiai įvertintas šio įstatymo saugomo gėrio pažeidimo būdas bei laipsnis. Tyčiniai nusikaltimai, kuriais buvo padaryta ar siekiama padaryti fizinę žalą kito asmens sveikatai, padaryti panaudojant įrankius ir priemones, suduodant smūgius į gyvybiškai svarbius organus, naudojant intensyvų, taip pat ilgalaikį fizinį smurtą, smurtą naudojant prieš daugiau nei vieną nukentėjusįjį ir panašiomis sąlygomis, neturėtų būti pripažįstami mažareikšmiais.???
19. Pagal BK 37 straipsnį, spręsdamas klausimą dėl nusikaltimo pripažinimo mažareikšmiu, teismas visų pirma vertina žalos dydį. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nukentėjusiajai J. P. buvo sukeltas fizinis skausmas ir padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, o įvertinus nukentėjusiajai padaryto sužalojimo lokalizaciją ir pobūdį, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nuteistojo veiksmų, atliktų nukentėjusiosios atžvilgiu, negalima vertinti kaip mažareikšmių.
Dėl nuteistajam P. K. paskirtos bausmės
20. Už BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą kaltu pripažintam asmeniui gali būti skiriama viešųjų darbų arba laisvės apribojimo, arba arešto, arba laisvės atėmimo iki vienerių metų bausmė. Nuteistajam P. K. skundžiamu nuosprendžiu skirta laisvės apribojimo bausmė devynių mėnesių laikotarpiui, be intensyvios priežiūros, vietoje jos skiriant įpareigojimus: būti namuose nuo 23 val. iki 6 val., jeigu tai nesusiję su darbu ar gydymusi, be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos ir dalyvauti elgesio pataisos programoje bei draudimą vartoti psichiką veikiančias medžiagas.
21. Teismų praktikoje pripažįstama, kad bausmės taikymas atitinka proporcingumo reikalavimus, kai tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti yra teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga yra tokia bausmė, kurią paskyrus gali būti pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, aplinkybes, pažeidėjo asmenybę, nėra per griežta. Teismas, spręsdamas klausimą dėl kaltininko asmenybės pavojingumo ir jam taikytinos bausmės rūšies, dydžio, laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo ir kitų su bausmės paskyrimu susijusių klausimų, turi ypač atkreipti dėmesį į tai, ar nusikalstama veika padaryta atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos, nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamos veikos padarymo, koks kaltininko elgesys po jos padarymo, ar kaltininkas yra toks pavojingas, kad jo neizoliavus nuo visuomenės gali kilti grėsmė visuomenės, jos narių saugumui ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2A-7-6/2013).
22. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, tinkamai vadovavosi BK 41 straipsnio, 54 straipsnio nuostatomis bei atsižvelgė į visas bausmės skyrimui reikšmės turinčias aplinkybes, o būtent: kad nuteistasis, veikdamas tiesiogine tyčia, padarė vieną baigtą nesunkų nusikaltimą, kad nėra jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, sunkinanti – nusikaltimą padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas), teistas, tačiau teistumas išnykęs (1 t., b. l. 112-114), kad baustas administracine tvarka, paskirtas baudas sumokėjęs, galiojančių nuobaudų neturi (1 t., b. l. 127-132). Pirmosios instancijos teismas taip pat nurodė, kad P. K. neišreiškė sutikimo dėl viešųjų darbų atlikimo, todėl ši bausmės rūšis jam neskirta, jis laikomas neteistu, nusikalto pirmą kartą, todėl jam neskirta trumpalaikio ar terminuoto laisvės atėmimo bausmė.
23. Pažymėtina, kad 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojo BK pakeitimai, kurie aktualūs skiriant bausmę. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 5, 7, 8, 18, 25, 27, 37, 38, 39, 40, 42, 43, 47, 48, 51, 52, 54, 59, 61, 62, 63, 64, 65, 66, 67, 69, 70, 722, 74, 75, 76, 82, 84, 85, 87, 89, 90, 92, 93, 97, 243, 244 straipsnių pakeitimo ir Kodekso papildymo 51, 401, 581, 725, 726, 727, 728 straipsniais 2024 m. balandžio 25 d. įstatymu Nr. XIV-2573, be kita ko, buvo pakeistas ir BK 61 straipsnis. Pagal naują šio straipsnio 2 dalies redakciją, teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį ir nustato skiriamos bausmės dydį. Be to, pagal naują šio straipsnio 4 dalies redakciją, jeigu kaltininkas savo noru prisipažino padaręs nusikaltimą, nuoširdžiai gailisi, aktyviai padėjo išaiškinti nusikaltimą ir nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, teismas paprastai skiria jam minimalią straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatytą laisvės atėmimo bausmę arba su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę.
24. Aptartas BK 61 straipsnio pakeitimas laikytinas nuteistojo teisinę padėtį lengvinančiu pakeitimu, nes panaikinta bausmės vidurkio taisyklė, be to, kaltinamajam savo noru prisipažinus, nuoširdžiai gailintis, aktyviai padėjus išaiškinti nusikaltimą ir nesant atsakomybę sunkinančių aplinkybių, teismas paprastai turėtų skirti minimalią laisvės atėmimo bausmę arba su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę, todėl, vadovaujantis BK 3 straipsnio 2 dalimi, šis pakeitimas turi grįžtamąją galią. Pažymėtina, kad aptariamas pakeitimas, susijęs su bausmės skyrimu, turi grįžtamąją galią tik, kol byla nagrinėjama instancine tvarka, t. y. taikomas tik toms iki šio pakeitimo padarytoms nusikalstamoms veikoms, dėl kurių dar nebaigtas bylų nagrinėjimo procesas pirmosios, apeliacinės ar kasacinės instancijų teismuose.
25. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas visas BK 54 straipsnyje numatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes nustatė ir įvertino teisingai bei už nusikalstamą veiką nuteistajam paskyrė tinkamos rūšies bausmę ir teisingai nustatė jos dydį, taip pat paskyrė tinkamus įpareigojimus bei draudimą. Taip pat nagrinėjamoje byloje minėti BK 61 straipsnio pakeitimai (2024 m. balandžio 25 d. įstatymo Nr. XIV-2573 redakcija, galiojanti nuo 2025 m. vasario 1 d.) nesudaro pagrindo nuteistajam skirti kitokios rūšies ar dydžio bausmę, negu paskyrė pirmosios instancijos teismas. Tokia išvada darytina dėl to, kad nors pirmosios instancijos teismas ir vadovavosi skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu galiojusia ankstesnės redakcijos BK 61 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta bausmės vidurkio taisykle, tačiau bausmės dydį parinko mažesnį nei numatytas vidurkis (BK 48 straipsnio 2 dalis), nors byloje nenustatyta nei viena nuteistojo atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Be to, pažymėtina ir tai, kad sąlygų taikyti nuteistajam ir naujos redakcijos BK 61 straipsnio 4 dalį taip pat nėra, kadangi nagrinėjamu atveju nuteistasis savo noru neprisipažino padaręs nusikaltimą, nuoširdžiai nesigailėjo, nepadėjo išaiškinti nusikaltimo, kas yra būtina šios nuostatos taikymui.
Dėl nuteistojo P. K. patirtų išlaidų
26. Apeliaciniu skundu nuteistasis, prašydamas priimti išteisinamąjį nuosprendį, kartu prašė priteisti ir patirtas išlaidas už advokato suteiktą teisinę pagalbą tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismuose. Teisėjų kolegija atkreipia apelianto P. K. dėmesį, jog nagrinėjamu atveju konstatavus, kad apeliantas skundžiamu Kauno apylinkės teismo 2025 m. sausio 29 d. nuosprendžiu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį nuteistas pagrįstai ir teisėtai, todėl nėra teisinio pagrindo priteisti ir nuteistojo patirtų išlaidų, susijusių su jam advokato suteiktomis teisinėmis paslaugomis.
Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų
27. Baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas yra būtinas (BPK 322 straipsnio 1 dalis). Kauno apygardos teismo 2025 m. kovo 3 d. nutartimi nuteistajam P. K. buvo paskirtas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinavimo ir parinkimo baudžiamosiose bylose paslaugų administravimo skyriaus parinktas gynėjas advokatas Egidijus Milašius. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė teismui pažymą, kad valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidos apeliacinės instancijos teisme ginant P. K. yra 116,67 Eur, kurios turi būti priteistos iš jo valstybei.
28. BPK 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtinojo gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus. Kaip matyti, 2025 m. kovo 26 d. teismo posėdis buvo atidėtas, advokatui Gintarui Dabkevičiui, su kuriuo apeliantas P. K. buvo sudaręs susitarimą, pateikus parašymą dėl bylos nagrinėjimo atidėjimo. Minėto teismo posėdžio metu advokatas Egidijus Milašius buvo atleistas nuo tolimesnio dalyvavimo byloje. Taigi, iš aukščiau aptartų aplinkybių matyti, kad nuteistasis buvo sudaręs susitarimą su advokatu Gintaru Dabkevičiumi. Atsižvelgiant į išdėstytą, teisėjų kolegija sprendžia, jog antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš nuteistojo nepriteistinos.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuteistojo P. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2025 m. sausio 29 d. nuosprendžio atmesti.
Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų nepriteisti.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.