Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismas 2018 m. vasario 1 d. sprendimu ieškovės ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovės atsakovei 3 329,45 Eur advokato pagalbos išlaidų, valstybei – 15 Eur bylinėjimosi išlaidų. Teismas nurodė, kad ginčijamas rentos sandoris patvirtintas notariškai, todėl preziumuojamas aukštesnis šio sandorio patikimumas. Išklausęs notarės parodymus teismas pripažino, kad ginčijamą sandorį tvirtinusi notarė atliko visus konkrečioje situacijoje įmanomus veiksmus, kad įsitikintų B. C. gebėjimu suvokti pasirašomo sandorio reikšmę ir notarės parodymus įvertino kaip objektyvius bei patikimus.Teismas pažymėjo, kad B. C. psichikos būklei rentos sutarties sudarymo metu nustatyti buvo paskirta pomirtinė teismo psichiatrijos ekspertizė. Teismo psichiatrijos ekspertizės akte Nr. 78TPK-29/2016 konstatuota, kad B. C. 2013 m. spalio 18 d. nustatytas lėtinis psichikos sutrikimas – kita kraujagyslinė demencija, dėl kurio ji rentos sutarties sudarymo metu negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti. Ekspertizės akte taip pat nurodyta, kad kita kraujagyslinė demencija (įgyta silpnaprotystė) yra progresuojantis, negrįžtamo pobūdžio sutrikimas, pasireiškiantis pažintinių funkcijų kritimu, orientacijos, loginio mąstymo praradimu, emociniu jautrumu ir nestabilumu, progresuojančiais dėmesio ir atminties sutrikimais. Ekspertizės aktą ir jo išvadą teismo posėdyje patvirtino ekspertizę atlikusi ekspertė N. M..Ištyręs visus byloje esančius įrodymus teismas konstatavo, kad besąlygiškai remtis paminėta ekspertizės išvada nėra pagrįsto pagrindo, kadangi ekspertizės aktas yra su trūkumais: jame nenurodyta konkrečių duomenų, kad B. C. 2013 m. antro pusmečio laikotarpiu adekvačiai nesuvokė jos atliekamų veiksmų, įskaitant ginčijamą sandorį, reikšmės. Ekspertė konkrečiai netyrė B. C. būklės kaitos atskirais laikotarpiais, apsiribojo įrašų citavimu iš gydymo dokumentų, nors juose nuo 2013 m. vasario 27 d. iki 2013 m. spalio 18 d. nėra aprašyta jokių psichikos sutrikimo požymių: nurodyta, kad nuo 2013 m. kovo 19 d. B. C. neterminuotai nustatytas specialusis nuolatinės slaugos poreikis dėl fizinių negalavimų (kojos traumos, širdies ritmo sutrikimo ir skausmų, karščiavimo ir kt.), tačiau nėra jokių įrašų apie kokius nors stebėtus B. C. psichikos ar elgesio sutrikimo progresavimo požymius, negrįžtamo pobūdžio sutrikimus ir pan. Teismas nurodė, kad, nors ekspertizės akto išvados dalyje teigiama, jog B. C. tuo metu, kai 2012 m. gruodžio 21 d. buvo atliktas pažintinių funkcijų tyrimas ir 2013 m. vasario 27 d. ji buvo apžiūrėta psichiatro, „klinikiniame vaizde aprašoma lėta orientacija, silpnėjanti atmintis, labai jautri, svaigsta galva, negali apsitarnauti“, toks teiginys yra grindžiamas būtent 2013 m. vasario 27 d. psichiatro apžiūros, pažintinių funkcijų tyrimo ir Blessedo demencijos skalės duomenimis, tačiau akivaizdžiai nepatvirtina 2013 m. vasario 27 d. nustatyto lėtinio psichikos sutrikimo – kitos kraujagyslinės demencijos (įgytos silpnaprotystės) dinamikos (progreso eigos, pažintinių funkcijų kritimo, orientacijos, loginio mastymo praradimo ir pan.) po tam tikro laiko. Todėl ekspertizės akte nurodytas kategoriškas ekspertės teiginys apie B. C. negalėjimą suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti 2013 m. spalio 18 d. (rentos sutarties pasirašymo metu) iš esmės pagrįstas prielaidomis. Teismo posėdyje ekspertė patvirtino, kad B. C. konstatuotas psichikos sutrikimas yra lėtinis ir progresuojantis, tačiau progresas kiekvienam asmeniui yra individualus, atsižvelgiant į jo amžių ir kitas reikšmingas aplinkybes. Ši aplinkybė ekspertizės akte nėra aptarta.Teismas pažymėjo, kad, kaip matyti iš nagrinėjamo ekspertizės akto, tyrimo metu visiškai nebuvo vertinta aplinkybė, kad B. C. tik dėl fizinių sveikatos sutrikimų buvo neterminuotai nustatytas specialusis nuolatinės slaugos poreikis, nors apie tai ir yra nurodyta medicininiuose dokumentuose ir pačiame ekspertizės akte. Be to, nebuvo atsižvelgta į B. C. amžių – ji gimusi 1930 metais. Šiuo atveju nurodytos aplinkybės būtų reikšmingos ekspertizės išvadoms dėl lėtinio psichikos sutrikimo – kitos kraujagyslinės demencijos (įgytos silpnaprotystės) dinamikos, atsižvelgiant į tai, kad konstatuotos ligos progresas, kaip jau minėta, kiekvienam asmeniui yra individualus. Dėl to, tikėtina, kad B. C. 2013 m. vasario 27 d. nustatytas vidutinio sunkumo pažinimo sutrikimas galėjo būti įtakotas sunkios B. C. fizinės sveikatos būklės ir ilgo nepertraukiamo buvimo ligoninėje, kadangi nėra duomenų apie staigų B. C. pažintinių funkcijų regresavimą laikotarpiu nuo 2013 m. vasario 27 d. iki 2013 m. spalio 18 d., t. y. iki rentos sutarties sudarymo.Teismas sutiko su atsakovės argumentais, kad byloje pateikta ekspertizės išvada neatitinka Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) ir Lietuvos Respublikos teismo ekspertizės įstatyme įtvirtintų ekspertizės išvadai keliamų reikalavimų. CPK 216 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ekspertizės akte turi būti smulkiai aprašomi atlikti tyrimai, jų pagrindu padarytos išvados ir pagrįsti atsakymai į teismo iškeltus klausimus. Teismo ekspertizės įstatymo 24 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismo ekspertizės akto išvadose suformuluojami motyvuoti atsakymai į visus pateiktus klausimus. Tai reiškia, kad ekspertizės išvadoje būtinai turi būti nurodyti motyvai, kurių pagrindu padaroma išvada, kadangi išvada turi būti pagrįsta. Byloje atliktos teismo ekspertizės išvadoje nėra jokių motyvų ir pagrindimo (akte tik cituojami B. C. medicininiai dokumentai), kodėl buvo padaryta išvada, kad B. C. ginčo rentos sutarties sudarymo metu buvo neveiksni. Teismas sprendė, kad teismo psichiatrijos ekspertizės išvadoje nepateikta įtikinamų argumentų apie B. C. psichikos būseną rentos sutarties sudarymo metu ir neįrodyta, kad dėl 2013 m. vasario 27 d. nustatyto lėtinio psichikos sutrikimo – kitos kraujagyslinės demencijos (įgytos silpnaprotystės), B. C. intelektas ir valia buvo taip ženkliai sutrikę, jog konkrečioje teisinėje situacijoje trukdė jai laisvai išreikšti savo valią, suvokti sandorio turinį ir esmę. Nors teismo psichiatrijos išvada nurodo, kad B. C. dėl ligos negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti, tačiau vien šio medicininio kriterijaus nepakanka konstatuoti teisinį B. C. neveiksnumą ginčo sandorio sudarymo momentu. Išvada, jog B. C. rentos sutarties pasirašymo metu negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir padarinių dėl progresuojančios ligos, tiriamojoje ekspertizės akto dalyje turėjo būti aiškiai pagrindžiama, t. y. kad konkrečiu reikšmingu bylai momentu liga buvo pasiekusi tokią stadiją, dėl kurios B. C. prarado gebėjimus suprasti savo veiksmus. Nagrinėjamu atveju ekspertizės akte to nėra. Paprastai minima tokia asmens fizinė ir mentalinė būklė yra pastebima aplinkinių su juo bendraujančių asmenų, juolab artimųjų giminaičių, todėl šie gebėjimai suprasti savo veiksmų reikšmę gali būti įrodinėjami ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis, pvz., liudytojų parodymais, todėl visi juose esantys duomenys privalo būti teismo ištirti ir įvertinti.Atsižvelgdamas į aptartus ekspertizės išvados trūkumus, teismas šia išvada nesivadovavo, pažymėdamas, kad ji prieštarauja ir kitiems byloje surinktiems įrodymams.Teismas pažymėjo, kad įsiteisėjusia Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 26 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-9378-734/2014 B. C. nustatyta rūpyba ir rūpintoja paskirta atsakovė. Taigi, net ir praėjus daugiau nei keturiems mėnesiams po ginčijamos rentos sutarties sudarymo, B. C. nebuvo pripažinta neveiksnia. 2014 m. vasario 17 d. buities tyrimo akte socialinė darbuotoja įrašė, kad B. C. yra bendraujanti, užduodamus klausimus supranta, laike, erdvėje orientuojasi, pinigų vertę suvokia, atmintis be ryškių sutrikimų, nuolatinė priežiūra B. C. reikalinga dėl fizinės negalios, sąlygotos 2013 m. lapkričio 2 d. pakartotinai lūžusio blauzdikaulio, diagnozuoto lėtinio inkstų nepakankamumo, kvėpavimo nepakankamumo, anemijos. Byloje apklausta liudytoja ginčo sandorį tvirtinusi notarė, bendravusi su B. C. ne vieną kartą, pažymėjo, kad jai B. C. psichikos būsena abejonių nekėlė, nes B. C., atsižvelgiant į jos amžių, teisingai atsakė į visus jai užduodamus klausimus, orientavosi laike, aiškiai išreiškė savo valią dėl ginčo sandorio sudarymo. Byloje apklausti liudytojai taip pat nurodė, kad su B. C. vienu ar kitu laikotarpiu bendravo, tačiau kartais ji elgdavosi keistai (ieškovės iniciatyva kviestų liudytojų parodymai), kiti liudytojai nurodė priešingai – matė B. C. bendraujančią, su ja kalbėdavosi, jokių ypatingų sutrikimų nepastebėjo. Tikėtina, kad liga vystėsi ir jos požymiai pasireikšdavo ir paūmėdavo epizodiškai. Tačiau nei iš vieno liudytojo parodymų iš esmės negalima daryti vienareikšmiškos išvados, kad pasirašydama ginčo sutartį B. C. buvo tokios būklės, kad nesuprastų savo veiksmų ir negalėtų jų valdyti. Teismas atsižvelgė į aplinkybes, kad liudytojai G. J. (ieškovės dukra), D. D. (šalių pusseserė), D. O. J. (ieškovės vaikystės draugė), R. J. (ieškovės pažįstama iš jaunystės laikų) yra išskirtinai artimi ieškovei asmenys ir iš esmės tapačius parodymus apie B. C. psichinę būseną davė naudodamiesi užrašais, todėl šių liudytojų parodymus vertino kritiškai. Tuo tarpu atsakovės iniciatyva kviestų liudytojų L. Š. (šeimos gydytojos), V. B. (gydytojos iš slaugos ligoninės), R. P. (socialinės darbuotojos), R. G. (B. C. kaimyno), T. N. (B. C. kaimynės) ir iš dalies liudytojų D. B. (šalių pusseserės) ir V. N. (atsakovės buvusios bendrakursės) parodymus teismas pripažino objektyviais ir labiau tikėtinais, atsižvelgiant į tai, kad tiek B. C. gydę gydytojai, tiek lankę socialiniai darbuotojai ir kaimynai neturi jokio suinteresuotumo nagrinėjamoje byloje ir paneigė ieškovės iniciatyva kviestų liudytojų parodymus, iš esmės vieningai pažymėdami, kad nei vienas iš jų jokių rimtų B. C. psichinės sveikatos sutrikimų, dėl kurių būtų galima įtarti ją sirgus kokiomis nors psichikos ligomis, ginčo laikotarpiu (2012–2013 metais) nepastebėjo. Vertindamas ginčijamą sandorį naudingumo ir pagrįstumo aspektais teismas konstatavo, kad šis sandoris negali būti pripažintas žalingu B. C., nes ją ir atsakovę sieja artimi giminystės ryšiai – atsakovė yra B. C. dukra, su kuria B. C. tarpusavio santykiai buvo geri. Ginčo sandoris yra rentos sandoris, kuris užtikrino B. C. teisę perleistame turte gyventi iki mirties, būti aprūpintai maistu, drabužiais, vaistais, slauga ir priežiūra ligos atveju, garantija apmokėti laidojimo išlaidas ir pan. (Sutarties 2 punktas), o rentos sutarties pažeidimo atveju – reikalauti grąžinti perduotus daiktus ir pan. (Sutarties 7 punktas). Byloje nebuvo paneigta aplinkybė, kad atsakovė tiek iki ginčo sandorio sudarymo, tiek po to, rūpinosi savo motina B. C., t. y. tinkamai vykdė savo kaip rentos gavėjos pareigas (mėgindama paneigti šią aplinkybę, ieškovė iš esmės nurodė tik vieną argumentą, kad motinai buvo atsiradusios pragulos, kai ieškovė ją kartą aplankė). Kad atsakovė tinkamai vykdė savo pareigas B. C. atžvilgiu patvirtino iš esmės ir visi byloje apklausti liudytojai, išskyrus ieškovės dukrą G. J., kuri yra akivaizdžiai suinteresuota bylos baigtimi. Be to, teismo posėdyje ieškovė pripažino, kad B. C. laidojo atsakovė, o ieškovė prie to neprisidėjo. Taigi, tiek ginčo sandorio turinys, tiek sandorio vykdymo pasekmės taip pat nesudaro pagrindo teigti, kad jis sudarytas pažeidžiant B. C. ar kitų asmenų interesus. Teismas pripažino reikšminga aplinkybe, kad B. C. palaikė gerus santykius su atsakove, gyveno tame pačiame mieste, šalys buvo sutarusios ir B. C. buvo atsisakiusi (B. C. 2013 m. spalio 10 d. raštelis) ieškovės priežiūros, tikslu, kad ją prižiūrėtų tik atsakovė, dėl to atsakovė net išėjo iš darbo (duomenys dėl rūpybos skyrimo). Tai, kad ginčijamas sandoris yra pagrįstas, logiškai išplaukiantis iš atsakovės suteiktos priežiūros ir rūpybos B. C., be kita ko, patvirtina ir kitos byloje nustatytos aplinkybės, kaip pavyzdžiui tai, jog B. C. buvo išdavusi įgaliojimus atsakovei atstovauti ją institucijose, tvarkyti jos turtą ir pinigines lėšas (įgaliojimai, išduoti 2010 m. liepos 12 d., 2010 m. gruodžio 9 d., 2013 m. spalio 18 d.). Nuo 2013 m. rugsėjo mėnesio B. C. nuolat rūpinosi ir ją prižiūrėjo tik atsakovė. Ieškovė, gyvenanti ir dirbanti Klaipėdoje, B. C. lankė tik epizodiškai. Nors ieškovė teigia, kad atsakovė tapo B. C. rūpintoja tik dėl to, kad atsakovei trūko darbo stažo, tačiau tai nepaneigia pačios ieškovės pripažinimo, kad nuo to laiko ji nuolat (po mėnesį, kaip buvo iki tol) motinos neprižiūrėjo. Taigi, B. C. reikiant nuolatinės priežiūros, ją prižiūrėti apsiėmė atsakovė, todėl B. C. priklausančios žemės sklypo ir gyvenamojo namo dalies perleidimas atsakovei už šią priežiūrą, teismo vertinimu, pripažintinas pagrįstu ir protingu sandoriu, taip pat naudingu B. C. dėl jau aptartų aplinkybių.Teismas nurodė, kad aplinkybė, jog B. C. 2000 m. rugpjūčio 25 d. buvo sudariusi testamentą, kuriuo rentos sutartimi perleistą turtą buvo nusprendusi palikti ieškovei ir atsakovei lygiomis dalimis, nesudaro pagrindo teigti, kad B. C. valia sudarant rentos sutartį neatitiko tikrosios B. C. valios, kadangi testamentas buvo sudarytas prieš daugiau kaip 13 metų iki ginčo sandorio sudarymo ir aplinkybės, buvusios rentos sutarties sudarymo metu, buvo iš esmės pasikeitusios palyginti su tomis, kurios buvo testamento sudarymo metu. Be to, testatorius turi teisę savo sudarytą testamentą bet kada pakeisti, papildyti ar panaikinti, sudarydamas naują testamentą, arba jo nesudaryti.Teismas pažymėjo kad teismų praktikoje (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-190/2013) nurodoma, jog siekiant nuginčyti sandorį, kaip sudarytą savo veiksmų reikšmės negalėjusio suprasti ir jų valdyti asmens, turi būti nustatyta medicininių ir juridinių kriterijų sutaptis. Taigi tam, kad būtų galima daryti išvadą, jog asmuo ginčo sandorio sudarymo metu negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti, yra būtina tai patvirtinanti įrodymų visuma, o nagrinėjamoje byloje nustatytų įrodymų nepakanka tokiai išvadai padaryti, t. y. nagrinėjamoje byloje nenustatytas teisinis kriterijus, leidžiantis spręsti, kad B. C. negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir juos valdyti. Dėl to teismas konstatavo, jog nėra pagrįsto ir pakankamo pagrindo tenkinti ieškinį.

Ieškovė V. J. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 vasario 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais: Teismas netinkamai vertino ekspertizės išvadą. Priešingai negu sprendime teigia teismas, ekspertizės aktas ir jo išvada yra išsami ir motyvuota, paremta atlikus nuoseklų ekspertinį tyrimą, išnagrinėjus visus medicininius duomenis dėl B. C. diagnozuotų susirgimų. Ekspertizės akte yra nurodyti aiškūs ir konkretūs B. C. psichinės sveikatos sutrikimai, kurie sąlygojo jos gebėjimą suprasti savo veiksmų esmę bei juos valdyti tiek laikotarpiu iki sudarant ginčijamą rentos sutartį, tiek rentos sutarties sudarymo metu, tiek ir po šio sandorio sudarymo. Teismo posėdžio metu ekspertė pateikė išaiškinimus, jog ekspertizė atlikta prieš tai įvertinus visus gydančių gydytojų, psichologų ir psichiatrų įrašus bei visus kitus medicininius duomenis apie B. C. diagnozuotas lydinčias ligas. Todėl ekspertizės akte pagrįstai konstatuota, jog rentos sutarties pasirašymo metu B. C. sirgo lėtine psichikos liga – kita kraujagysline demencija, o tai yra sveikatos sutrikimas, kuris neturi grįžtamo pobūdžio (jis tik progresuoja). Tokia išvada padaryta įvertinus B. C. gydžiusių gydytojų padarytus įrašus medicininėje dokumentacijoje, nustačius duotai išvadai reikšmingas aplinkybes, kad 2012 m. gruodžio 21 d. B. C. buvo nustatytas lengvas pažintinis sutrikimas, 2013 m. vasario 27 d. – vidutinio sunkumo pažinimo sutrikimas, 2013 m. lapkričio mėnesį asmens sveikatos istorijoje psichinė būklė aprašoma, kaip sunkus pažinimo funkcijų sutrikimas, 2014 m. kovo 12 d. medicininėje kortelėje jau pažymima, kad progresuoja demencija, pacientei yra sutrikusi atmintis. Taigi, visiškai nepagrįsta teismo sprendime padaryta išvada, jog ekspertizės akte nėra nurodyta B. C. ligos kaita atskirais laikotarpiais. Ekspertė paaiškino, kad lėtinė liga vystosi visą laiką, o pokyčiai yra negrįžtamo pobūdžio, žūsta nervinės ląstelės ir žmogus praranda gebėjimo funkciją. Žmogus, sergantis kita kraujagysline demencija, esant vidutinio sunkumo pažinimo sutrikimui, gali pasakyti savo vardą pavardę, bet dėl sudėtingesnių gyvenimo situacijų, turtinių santykių jis nepadaro savarankiškų sprendimų, tai būna kitų asmenų įtakoti sprendimai. Ekspertė nurodė, jog diagnozuotą kraujagyslinę demenciją ir pasirašomą rentos sutartį skiria ilgas laiko tarpas. Vidutinio sunkumo pažinimo sutrikimas ir kita kraujagyslinė demencija B. C. buvo nustatyta 2013 m. vasario 27 d., o rentos sutartis pasirašyta žymiai vėliau, t. y. 2013 m. spalio 18 d. Tai patvirtina, jog, sergant progresuojančia ir negrįžtamo pobūdžio liga, B. C. būklė iki 2013 m. spalio 18 d. tik blogėjo. Jei sandoris būtų sudarytas žymiai anksčiau, tai nepakeistų ekspertės išvados, kadangi sergant tokia liga nėra jokių duomenų leidžiančių teigti, jog ji tam tikrais laikotarpiais galėjo būti tokios būsenos, kad galėtų suprasti savo veiksmų esmę. Teismo teiginys, jog ekspertizės išvados nėra motyvuojamos, o tik cituojamos medicininiais dokumentais, tuo pažeidžiant Teismo ekspertizės įstatymo 24 straipsnio 4 dalies reikalavimus, yra nepagrįstas. Pagal Teismo psichiatrijos ekspertizės organizavimo ir atlikimo tvarkos aprašo 8.3 punkto reikalavimus pomirtinė ekspertizė atliekama tik pagal turimus mirusio asmens medicininius dokumentus, kurių pagrindu yra tiriamas ir vertinamas mirusio asmens gebėjimas suprasti savo veiksmų reikšmę ir juos valdyti atitinkamu laikotarpiu. Ekspertė išaiškino, kad atliekant pomirtines ekspertizes, tiriami būtent specialistų įrašai, medicininiai dokumentai, o ne vadovaujamasi liudytojų parodymais. Liudytojų parodymai šiuo atveju neturi lemiamos reikšmės. Bylos nagrinėjimo metu nekilo jokių abejonių ar ginčų dėl B. C. diagnozuotų ligų, atliktų psichiatrijos testų pagrįstumo. Jei teismui kilo pagrįstos abejonės dėl eksperto išvados aiškumo ar išsamumo, o ekspertės išaiškinimai buvo nepakankami šių abejonių pašalinimui, tai teismas šias abejones privalėjo šalinti CPK 219 straipsnio 1 dalyje nurodytomis priemonėmis, spręsdamas klausimą dėl papildomos ar net pakartotinės ekspertizės paskyrimo. Tai yra konstatavęs Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. gegužės 30 d. nutartyje, kuria panaikino prieš tai priimtą teismo sprendimą ir grąžino bylą nagrinėti iš naujo. Teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, kadangi savo išvadas dėl ekspertizės neaiškumo ar neišsamumo grindė ne objektyviais specialių žinių turinčių ekspertų ištirtais ir byloje esančiais duomenimis, o prielaidomis grįstais bylos baigtimi suinteresuotos atsakovės samprotavimais. Teismo atliktas ekspertizės išvados vertinimas neatitinka ir kasacinio teismo formuojamos praktikos. Pagrindas atmesti kaip įrodymą ekspertizės išvadą, ar jos dalį, gali būti paties ekspertizės akto trūkumai. Nagrinėjamoje byloje jokie objektyvūs ir pagrįsti ekspertizės akto ir jo išvados trūkumai iš viso nenustatyti, o ekspertės kvalifikacija ir kompetencija nekelia jokių abejonių. Ekspertizės akte yra nurodyti aiškūs ir konkretūs psichinės sveikatos sutrikimai, susiję su galėjimu suprasti savo veiksmų esmę bei juos valdyti tiek laikotarpiu iki sudarant ginčijamą rentos sutartį, tiek rentos sutarties sudarymo metu. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad byloje esantys įrodymai, tarp jų ir liudytojų parodymai, ekspertizės išvadas iš esmės paneigia. Teismas, kaip labiau patikimus ir objektyvius įrodymus, negu eksperto išvada, vertino ginčo sandorį patvirtinusios notarės paaiškinimus, atsakovės iniciatyva kviestų liudytojų paaiškinimus ir kaip reikšmingą rašytinį įrodymą – Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-9378-734/2014, kuria B. C. nustatyta rūpyba, o ne globa. Minėti liudytojų paaiškinimai ir apylinkės teismo nutartis šioje byloje nėra patikimesni už ekspertizės išvadą ir jos nepaneigia. Tvirtinant ginčijamą sandorį notarei nebuvo žinoma, kokiomis ligomis tuo metu sirgo B. C. ir ar šie susirgimai galėjo būti susiję su psichinės sveikatos būkle. Tuo tarpu ekspertė paaiškino, kad B. C. jau iki sandorio sudarymo negalėjo savarankiškai suvokti sudėtingesnių gyvenimo situacijų, turtinių santykių pobūdžio ir priimti savarankiškų sprendimų. Tokia liga sergančių žmonių sprendimai būna kitų asmenų įtakoti. B. C. galėjo atsakyti į elementarius klausimus dėl vardo, pavardės, todėl kitiems asmenims išorinis jos elgesys galėjo ir nekelti įtarimų dėl egzistuojančio susirgimo. Teismo išvada apie atsakovės iniciatyva pakviestų liudytojų L. Š., V. B., R. P., R. G., T. N., D. B., V. N. paaiškinimų reikšmingumą bylai yra tendencinga ir prieštaraujanti bylos duomenims, neatitinkanti teismo posėdyje užfiksuotų šių liudytojų apklausos turinio. Šie liudytojai nebuvo gydytojai –psichiatrai ar psichologai, o socialinė darbuotoja R. P. nėra medicinos darbuotoja. Visi šie liudytojai su B. C. bendravo tik epizodiškai. Nors liudytoja gydytoja L. Š. negalėjo paaiškinti, kokiomis ligomis sirgo B. C., tačiau byloje esančioje ligos istorijoje yra įrašai, patvirtinantys, jog B. C. neturi gebėjimo mąstyti ir priimti sprendimus. Tuo tarpu atsakovės pusseserės D. B., buvusios bendrakursės V. N., kaimyno R. G. parodymai turėtų būti vertinami ne kaip objektyvūs ir labiau patikimi įrodymai, o kaip su atsakove susijusių artimų asmenų, turinčių suinteresuotumą bylos baigtimi, paaiškinimai. Teismas nepagrįstai nevertino ieškovės pusės pakviestų liudytojų duotų paaiškinimų įrodomosios reikšmės. Teismas nurodė, kad tai buvo asmenys, išskirtinai artimi ieškovei ir duodami paaiškinimus naudojosi užrašais. Tačiau atsakovės pusės liudytojų duotus paaiškinimus teismas vertino kaip objektyvius ir labiau patikimus, nors tie asmenys akivaizdžiai buvo artimai susiję su atsakove. Turėtų būti suprantama, kad tais atvejais, kai liudytojai duoda paaiškinimus apie kelių metų senumo įvykius pirmą kartą dalyvaudami teisme dėl jiems pažįstamų asmenų gyvenimiškų aplinkybių, jie būna veikiami ir žmogiškojo faktoriaus – jaudulio, baimės suklysti ar suklaidinti teismą. Todėl aplinkybė, kad liudytojas paaiškinimus davė pasinaudodamas užrašais, neturėtų būti vertinama kaip paaiškinimų patikimumą šalinanti aplinkybė. Ieškovės pusės liudytojai davė paaiškinimus dėl bylai reikšmingų aplinkybių, kurių teismas visiškai netyrė.Teismas nepagrįstai sureikšmino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-9378-734/2014, kuria B. C. nustatyta rūpyba. Reikšmingu argumentu dėl rentos sandorio teisėtumo teismas pripažino aplinkybę, kad B. C. nebuvo pripažinta neveiksnia net praėjus daugiau nei keturiems mėnesiams po ginčijamos rentos sutarties sudarymo, kadangi jai buvo nustatyta tik rūpyba. Tačiau sprendžiant klausimą dėl rūpybos nustatymo Vilniaus miesto apylinkės teismui nebuvo pateikti jokie duomenys apie B. C. realią sveikatos būklę. Rūpybos nustatymu buvo suinteresuota atsakovė, kurią paskyrus rūpintoja jai buvo taikomos socialinės lengvatos dėl darbo stažo įskaitymo. Pareiškimas dėl rūpybos nustatymo buvo grindžiamas iš esmės vien tik specialiojo nuolatinės slaugos poreikio nustatymo pažyma ir buities tyrimo aktu, surašytu ne B. C. gydžiusių medicinos darbuotojų, o socialinės darbuotojos. Taigi, Vilniaus miesto apylinkės teismas net nesvarstė ir neturėjo galimybės svarstyti dėl B. C. veiksnumo ir globos jai nustatymo.Teismas, vertindamas ginčijamą sandorį naudingumo ir pagrįstumo aspektais, sprendė, kad sudarytos rentos sutarties laikyti žalinga B. C. negalima vien dėl tos aplinkybės, kad ją ir atsakovę siejo artimi giminystės ryšiai bei geri tarpusavio santykiai. Tačiau teismas visiškai nevertino aplinkybės, jog ieškovė taip pat yra B. C. duktė ir jų tarpusavio santykiai buvo geri. Net ir atsakovės pusės liudytojai nepaneigė aplinkybės, kad tiek iki ginčo sutarties sudarymo, tiek ir po to B. C. rūpinosi ir ieškovė. Teismas visiškai nevertino byloje nustatytų aplinkybių, kad B. C. gydymo metu buvo atsiradusios pragulos, ji patyrė traumą ir susilaužė dešinįjį šlaunikaulį. Atsakovė tuo metu, niekam apie tai nepranešusi, buvo išvykusi į Tauragę ir palikusi motiną be priežiūros.Teismas visiškai nepasisakė dėl medicininių duomenų B. C. ligos istorijoje, kurioje nurodyta, kad 2014 m. kovą B. C. buvo nustatytos III-IV laipsnio pragulos kryžkaulio pusėje. Tiek ieškovės, tiek ir atsakovės pusės liudytojai patvirtino, kad abi seserys pakaitomis prižiūrėjo B. C., o ji artimai bendravo su abiems dukromis. Todėl teismo padarytos išvados, kad B. C. prižiūrėjo tik atsakovė, yra nepagrįstos. Teismo išvada, kad motiną palaidojo savo lėšomis atsakovė, o ieškovė neprisidėjo, paremta visiškai byloje neištirtais duomenimis. Laidojimo išlaidos buvo dengiamos iš pačios mirusiosios santaupų, nei viena iš dukrų savo asmeninių lėšų neskyrė. Teismas nepagrįstai sureikšmino ieškovės iniciatyva parengtą rašytinį 2013 m. spalio 10 d. susitarimą tarp seserų dėl motinos priežiūros. Ieškovė šį raštelį surašė tikėdamasi, kad tai padės seseriai įsiforminti mamos rūpybą ir tas laikotarpis būtų įskaitytas į atsakovės darbo stažą.Ieškovė ir atsakovė žinojo apie mamos parašytą testamentą ir motinos valią, jog po jos mirties palikimas turėjo atitekti abiem seserims vienodomis dalimis. Tačiau atsakovė nuo ieškovės nuslėpė faktą, jog su B. C. yra sudariusi ginčo sandorį dėl rentos. Atsakovė ir teismo posėdžio metu šio sandorio nuslėpimo motyvų negalėjo paaiškinti. Jei rentos sandoris būtų buvęs sudarytas B. C. valia, tai nebūtų jokių priežasčių slėpti nuo ieškovės šio sandorio sudarymo fakto ir nuslėpti nuo ieškovės apie pasikeitusią mamos valią dėl palikimo. Šiuo atveju atsakovės veiksmai patvirtina jos nesąžiningus veiksmus ieškovės atžvilgiu, pasinaudojant mamos liga ir sudarant ginčo sandorį.Teismo išvada, kad 2000 m. rugpjūčio 25 d. testamentas neatitiko tikrosios B. C. valios, kadangi jis buvo sudarytas prieš 13 metų iki pasirašant 2013 m. spalio 18 d. ginčijamą rentos sutartį, yra nepagrįsta bylos duomenimis. Teismas neatsižvelgė į faktiškai visų byloje apklaustų liudytojų paaiškinimus, jog po B. C. mirties palikimas atiteks abiems seserims po lygiai. Teismų praktikoje pripažįstama, kad testamento atveju yra itin reikšmingas sandorio elementas – testatoriaus valia. Todėl akivaizdu, kad 13 metų nekeistas testamentas tik dar kartą patvirtina, kad B. C. valia tiek daug metų buvo vienoda ir nesikeitė ilgą laiko tarpą, o tik prieš pat mirtį, esant sunkios sveikatos būklės, jos valia buvo pakeista ginčijamu rentos sandoriu.Teismas nepagrįstai konstatavo, jog byloje surinkti ir ištirti įrodymai patvirtina, kad šios bylos kontekste yra prieštaravimų ne tik tarp nustatytų medicininio ir juridinio neveiksnumo nustatymo kriterijų, bet ir medicininis kriterijus nėra vienareikšmis, dėl ko teismas neturi pagrindo juo vadovautis. Medicininio kriterijaus buvimą neginčijamai patvirtina byloje atlikta teismo psichiatrijos ekspertizė, kurios kategoriška išvada nustatyta, kad B. C. rentos sandorio sudarymo dieną sirgo lėtiniu ir progresuojančiu psichinės veiklos sutrikimu. Nustatytas medicininis kriterijus patvirtina juridinio kriterijaus buvimą ir egzistavimą, kadangi dėl nustatytos psichinės veiklos sutrikimo B. C. buvo sukeltos negrįžtamos pasekmės, – nuo 2013 m. rugpjūčio 6 iki 2013 m. gruodžio 11 d. ji neteko gebėjimo mąstyti ir priimti savarankiškus sprendimus. Jokių prieštaravimų tarp šių abiejų kriterijų nėra, medicininis kriterijus yra vienareikšmis. Atsiliepimu į ieškovės V. J. apeliacinį skundą atsakovė A. J. prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2018 m. vasario 1 d. sprendimą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais: Teismas teisingai ir pagrįstai vadovavosi teismų praktika, kurioje nurodoma, kad, siekiant nuginčyti sandorį, kaip sudarytą savo veiksmų reikšmės negalėjusio suprasti ir jų valdyti asmens, turi būti nustatyta medicininių ir juridinių kriterijų sutaptis. Teismų praktikoje taip pat pripažįstama, kad neveiksniu ir globos reikalingu iš esmės galėtų būti pripažintas tik toks asmuo, kuriam konstatuojami patys sunkiausi ir nuolat egzistuojantys jo psichinės sveikatos sutrikimai, t. y. toks asmuo, kurio psichinė ar proto negalia nuolat ir visiškai apriboja galimybę jam orientuotis, dirbti, integruotis, būti ekonomiškai savarankiškam, pačiam daryti sprendimus ir už juos atsakyti. Pripažinti asmenį neveiksniu, atsižvelgdamas į teismo psichiatrijos ekspertizės išvadą, gali tik teismas, tačiau teismas turi tik teisę, bet ne pareigą, pripažinti asmenį, kuris dėl psichinės ligos ar proto negalios negali suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti (medicininis kriterijus), neveiksniu. Ieškovės pateikti argumentai bei rašytiniai įrodymai neleidžia daryti neabejotinos išvados, kad B. C. 2013 m. spalio 18 d. būtų negalėjusi suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. Ieškovės apeliacinio skundo argumentai nepatvirtina, kad teismas pažeidė įrodymų tyrimo bei vertinimo taisykles ir tai sąlygojo nepagrįsto ir neteisėto sprendimo priėmimą, taip pat nepaneigia sprendimu padarytos išvados, jog nei mediciniškai, nei teisiškai nenustatyta, kad B. C. 2013 m. spalio 18 d. būtų negalėjusi suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. Priešingai, visų civilinės bylos įrodymų ir aplinkybių visuma patvirtina, kad B. C. veiksmai, sudarant ginčijamą sutartį, buvo sąmoningi ir kryptingi, kad ji juos suprato ir valdė. Sutartis sudaryta reikiama notarine forma notaro biure, todėl preziumuojamas aukštesnis šio sandorio patikimumas. Byloje liudytoja apklausta ginčo sandorį tvirtinusi notarė nurodė, kad pati B. C. net du kartus atvyko pas ją į notaro biurą dėl sandorio sudarymo, notarė net nebuvo iškviesta į namus patvirtinti sandorio. Notarei B. C. atsakė į visus klausimus, įskaitant, kada gimusi, kiek vaikų turi, taip pat notarė su B. C. aptarė visus sandorio variantus, kalbėjo ir apie testamentą. Būtent po pokalbio su notare B. C. nusprendė sudaryti rentos sutartį. Tai patvirtina, kad rentos gavėja buvo sąmoninga, analizavo ir vertino sandorio pasekmes, po notarės paaiškinimo pasirinko sudaryti sutartį, kuri labiausiai apsaugotų jos interesus – t. y. ne dovanojimo, o rentos sutartį. B. C. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. vasario 26 d. nutartimi buvo nustatyta tik rūpyba. Teismas pagrįstai vadovavosi šia nutartimi. Byloje nėra jokių medicininių įrodymų, patvirtinančių, kad sutarties sudarymo metu B. C. tariamai negalėjo suprasti savo veiksmų ar jų valdyti (nėra medicininio kriterijaus). Kadangi šiuo atveju nėra patvirtintas medicininis kriterijus, todėl ieškovė negali teigti ir to, kad juridinį kriterijų patvirtina medicininis kriterijus. Teismas teisingai pažymėjo, kad paprastai asmens fizinė ir mentalinė būklė yra pastebima aplinkinių su juo bendraujančių asmenų. Todėl teismas pagrįstai vadovavosi liudytojų parodymais, o liudytojai patvirtino, kad B. C. buvo veiksni, sugebėjo suvokti savo veiksmus ir juos valdyti. Praėjus keturiems mėnesiams nuo ginčijamos sutarties sudarymo 2014 m. vasario 17 d. buities tyrimo akte užfiksuotos aplinkybės patvirtina, kad B. C. psichinės sveikatos būklė nebuvo pablogėjusi ir ji neabejotinai nebuvo tokios protinės būklės, dėl kurios negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti. Buities tyrimo akte užfiksuota, kad B. C. yra bendraujanti, užduodamus klausimus supranta, laike ir erdvėje orientuojasi, pinigų vertę suvokia, atmintis be ryškių sutrikimų, priežiūra reikalinga dėl fizinės negalios. Minėtas aktas atitinka oficialiam rašytiniam įrodymui keliamus reikalavimus, todėl jis taip pat turi prima facie (didesnė įrodomoji galia) galią ir nėra pagrindo juo byloje nesivadovauti, o jame išdėstytos aplinkybės laikytinos visiškai įrodytomis. Rentos sutartis buvo naudinga B. C.. B. C. valia buvo, kad ja rūpintųsi atsakovė, ir ši valia niekada nekito. Ieškovei pačiai niekada nekilo abejonių dėl B. C. veiksnumo ir gebėjimo suprasti savo veiksmų pasekmes bei juos valdyti. Ieškovė netapo oficialia mamos rūpintoja ar globėja, nesiėmė kokių nors priemonių gydyti tariamą jos psichikos sutrikimą, nustatyti globą ar nuginčyti nutartį, kuria B. C. paskirta rūpyba tik dėl fizinių negalavimų. Sutartis buvo faktiškai ir realiai vykdoma, tokiu būdu patvirtinant ją sudariusių šalių tikrąją valią. Ekspertizės aktas tinkamai nepatvirtino, kad B. C. sutarties sudarymo metu negalėjo suprasti savo veiksmų ir jų valdyti, nes ekspertizės aktas yra su trūkumais ir jį akivaizdžiai paneigia kiti įrodymai. Todėl apeliantė nepagrįstai teigia, kad medicininio kriterijaus buvimą neginčijamai patvirtina ekspertizės aktas. Medicininio kriterijaus nepatvirtina ir medicininiai dokumentai. Kartu su UAB „Baldžio šilas“ dokumentais buvo pateiktas 2013 m. lapkričio 10 d. psichologo konsultacijų lapas, kuriame B. C. psichoemocinė būsena iš esmės apibūdinta tik kaip lengvai sutrikusi, svyruojanti, todėl rekomenduojamas nuraminimas, padrąsinimas. Ieškovė cituoja atskirus medicininius dokumentus, neatsižvelgdama į jų visumą, ir tokiu būdu nepagrįstai nurodo tariamą medicininio kriterijaus buvimą. Kaip teisingai nurodyta sprendime, B. C. 2013 m. vasario 27 d. nustatytas vidutinio sunkumo pažinimo sutrikimas iš esmės buvo nulemtas jos sunkios fizinės sveikatos būklės ir ilgo nepertraukiamo buvimo ligoninėje. Teismas pagrįstai nurodė, kad ekspertizės akte yra tik cituojami B. C. medicininiai dokumentai, o po to daroma tik išvada, neva B. C. sutarties sudarymo metu negalėjo suprasti savo veiksmų ir jų valdyti, tačiau visiškai nėra pateikiama motyvų ir argumentų, pagrindžiančių tokią išvadą. Ekspertizės akte nėra tiriamosios dalies, nenagrinėjami medicininiai dokumentai, nedetalizuojami B. C. sveikatos sutrikimai, jų dinamika (eiga) konkrečiais laikotarpiais ir jų ryšys su sutartimi bei įtaka sutarties sudarymui. Ekspertizės akte tik nurodyta, kad kita kraujagyslinė demencija yra progresuojantis negrįžtamojo pobūdžio sveikatos psichinės veiklos sutrikimas, pasireiškiantis pažintinių funkcijų kitimu, orientacijos, loginio mąstymo praradimu, emociniu jautrumu ir nestabilumu, progresuojančiais dėmesio ir atminties sutrikimais. Tačiau šis teiginys apibūdina tik pačią ligą, bet nepatvirtina, nepaaiškina ir neįrodo, kaip konkrečiai konkrečiam asmeniui pasireiškė liga, kaip progresavo (ar regresavo) liga B. C., kokią stadiją liga buvo pasiekusi sutarties sudarymo metu, kokią įtaką liga turėjo sutarties sudarymui ir ar tikrai konkrečiu metu liga galėjo lemti, kad asmuo nesuprato savo veiksmų reikšmės ir jų nevaldė.