Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Meilučio, Marijaus Šalčiaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Valdo Vitunsko,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. L. apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2025 m. gruodžio 3 d. nuosprendžio, kuriuo G. L. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 9 mėnesių laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant per tris mėnesius dalyvauti elgesio pataisos programoje ir atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę ir (ar) neturtinę žalą.

Nukentėjusiojo V. V. civilinis ieškinys tenkintas ir iš G. L. priteista 4 000 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 2261,32 Eur turtinei žalai atlyginti.

Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas ir priteista iš G. L. 311,64 Eur turtinei žalai atlyginti ir 5 procentų metinės palūkanos nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, nuosprendžiui įsiteisėjus, nuspręsta panaikinti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. G. L. nuteistas už tai, kad 2025 m. gegužės 25 d. apie 20.00 val. (duomenys neskelbtini) gyvenamojo namo koridoriuje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, supykęs, kad V. V. be leidimo įėjo į jo namus, tyčia mušė V. V. - kumščiu sudavė smūgį į nosį, tokiu būdu nukentėjusiajam V. V. padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą dėl poodinės kraujosruvos nosies nugarėlėje, dešinės akies apatiniame voke, kairės akies apatinio voko vidiniame krašte, nosies kaulų lūžimo.

2. Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2025 m. gruodžio 3 d. nuosprendyje konstatuota, kad byloje surinkta pakankamai nuteistojo G. L. kaltę patvirtinančių įrodymų. Teismas pažymėjo, kad nukentėjusysis V. V. neatliko jokių neteisėtų fizinių veiksmų, nukreiptų į nuteistojo G. L. sveikatą ar gyvybę, nėra nustatyta, kad nukentėjusysis būtų panaudojęs ar kėsinęsis panaudoti tokio pobūdžio veiksmus, dėl kurių kaltinamasis būtų turėjęs teisę gintis nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo, realaus bei akivaizdaus kėsinimosi, todėl jo veiksmus vertinti kaip būtinosios ginties situaciją nėra pagrindo.

4. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistojo G. L. gynėjas advokatas Stasys Kasiulis prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė Asta Bernatavičienė, nukentėjusysis V. V. ir jo atstovas advokatas S. U. prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

5. Nuteistojo G. L. apeliacinis skundas atmetamas.

6. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Šia nuostata ne tik apibrėžiamos baudžiamosios bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos, bet ir nustatoma teismo pareiga patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Nagrinėjamu atveju nuteistojo G. L. apeliaciniame skunde pirmosios instancijos teismo nuosprendis ginčijamas įrodymų vertinimo aspektu, teigiama, kad apelianto veiksmai atitiko būtinosios ginties situaciją, todėl baudžiamoji byla turėtų būti nutraukta vadovaujantis BK 28 straipsniu.

7. Teisėjų kolegija, dar kartą įvertinusi baudžiamosios bylos duomenis, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, kuriame išvada dėl BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymių buvimo nuteistojo G. L. veiksmuose padaryta vadovaujantis byloje surinktų ir tinkamai ištirtų įrodymų analize. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog byloje esančių duomenų pakanka spręsti, kad G. L. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje ir nėra jokių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą situaciją vertinti kaip būtinąją gintį pagal BK 28 straipsnį.

9. Pagal teismų praktiką, kėsinimosi pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-393-489/2017, 2K-9-719/2018, 2K-124-719/2022). Kėsinimosi pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-142-303/2021, 2K-7-48-495/2024, 2K-28-719/2025). Sprendžiant, ar buvo pavojingas kėsinimasis, be kita ko, būtina atsižvelgti į bylos aplinkybes, susijusias su konflikto pobūdžiu, nukentėjusiojo bei kaltininko tarpusavio santykiais, jų elgesiu prieš nusikaltimo padarymą ir anksčiau, konflikto dalyvių jėgų santykį ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-248-495/2023, 2K-116-387/2024, 2K-245-976/2024). Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje, ir akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar yra tiesioginė jo pradėjimo grėsmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-194-387/2021, 2K-7-48-495/2024). Kėsinimosi akivaizdumas siejamas su tuo, kad reali žala jau daroma arba jos grėsmė yra visiškai aiški (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-9-719/2018, 2K-73-495/2022, 2K-245-976/2024). Teismų praktikoje, be kita ko, išaiškintos kelios situacijos, kai teisė į būtinąją gintį paprastai nekyla, – prie tokių priskirtini atvejai, kai tarp asmenų vyksta konfliktas, kuriame visos pusės aktyviai dalyvauja, taip pat atvejai, kai pagrindo įžvelgti pavojingą kėsinimąsi apskritai nebuvo, tačiau asmuo dėl nepagrįsto įtarumo vis dėlto padarė žalos kitam asmeniui. Aptartais atvejais veika, esant visiems atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties požymiams, kvalifikuojama kaip tyčinis nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-231-489/2020, 2K-38-788/2020, 2K-3-648/2021, 2K-73-654/2024).

10. Nagrinėjamu atveju neginčijamai nustatyta, kad nuteistasis G. L. ranka sudavė nukentėjusiajam V. V. į nosį, padarydamas nukentėjusiajam nesunkų sveikatos sutrikdymą. Šių faktinių aplinkybių nuteistasis apeliaciniame skunde neginčija. Vis dėlto, nuteistojo vertinimu, jis veikė esant būtinosios ginties situacijai, nukentėjusiajam V. V. neteisėtai patekus į privačią nuosavybę (nuteistojo namus). Vis dėlto, byloje nėra jokių įrodymų, kad nukentėjusysis V. V. būtų atlikęs kokius nors veiksmus, kurie būtų kėlę realų pavojų nuteistajam G. L.. Tai, kad nukentėjusysis V. V. nekviestas įėjo į G. L. namus, savaime nesudaro jokio pagrindo teigti, kad nuteistasis, neva gindamas privačią nuosavybę ir suduodamas smūgį nukentėjusiajam į nosį, veikė būtinosios ginties sąlygomis. Šiuo atveju teisėjų kolegija nenustatė puolamųjų nukentėjusiojo V. V. veiksmų, kurie sudarytų pagrindą vertinti nuteistojo veiksmus kaip gynybą nuo prasidėjusio pavojingo, realaus ir akivaizdaus kėsinimosi į jo sveikatą ar būsto neliečiamybę. Be to, bylos duomenimis, nukentėjusysis ramiai ieškojo nuteistojo namuose, šaukė jį vardu, skambino telefonu, nieko nelaužė ir nesielgė agresyviai. Liudytojas G. L. patvirtino, kad nukentėjusysis V. V. neatrodė agresyviai nusiteikęs, kai atvyko į jų namus. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nuteistasis G. L. pats sau prieštarauja, apeliaciniame skunde akcentuodamas smūgio sudavimą nukentėjusiajam dėl to, kad šis savavališkai pateko ir vaikščiojo jo namuose, tuo tarpu apklaustas ikiteisminio tyrimo metu teigė, kad taip pasielgė ne todėl, kad V. V. įėjo į jo namus be leidimo, o todėl, kad jis jį pastūmė.

11. Teisėjų kolegija pažymi, kad nuteistojo G. L. versija, jog pirmas jį ant laiptų pavojingai pastūmė nukentėjusysis V. V., o jis tik gynėsi, yra paneigta nukentėjusiojo V. V., liudytojų D. B., A. K., E. K. parodymais. Pažymėtina, kad nukentėjusiojo V. V. parodymai apie šį įvykį viso proceso metu buvo nuoseklūs ir nekito. Nukentėjusysis V. V. tiek apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir pirmosios instancijos teisme patvirtino, kad, lipdamas laiptais nuteistojo namuose, šaukė jo vardą, o kai atsisuko, priešais save pamatė G. L., kuris, sakydamas: ,,ko tu čia slankioji ar landžioji?“, trenkė jam kumščiu į nosį. Liudytojai D. B. ir A. K. betarpiškai nuteistojo atliktų veiksmų nukentėjusiojo atžvilgiu nematė, tačiau patvirtino, kad nukentėjusysis V. V. išėjo iš namo sužalotas, kraujuotu veidu. Liudytojas D. B. taip pat teigė, kad nukentėjusysis V. V. nurodė buvęs sumuštas nuteistojo G. L.. Liudytoju apklaustas policijos pareigūnas E. K. ikiteisminio tyrimo metu patvirtino matęs greitosios pagalbos automobilyje nukentėjusįjį V. V. kruvinu veidu ir rankomis, kuris paaiškino, kad buvo palikęs tvarkyti savo transporto priemonę, o atvykus jos atsiimti, meistras jį sumušė, suduodamas smūgį į veidą (1 t., b. l. 156-159). V. V. padaryti sužalojimai nustatyti ir įvertinti specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini). Apeliaciniame skunde teigiama, kad byloje esantys medicininiai dokumentai negali būti laikomi pakankamu pagrindu atmesti gynybinę versiją, kadangi juose konstatuojamas nukentėjusiojo V. V. sveikatos sutrikdymo faktas, tačiau nėra atskleidžiamas konkretus sužalojimų atsiradimo būdas. Atsakydamas į šį argumentą, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad Valstybinės teismo medicinos tarnybos Alytaus skyriaus specialisto išvadoje (duomenys neskelbtini) užfiksuota, kad V. V. nustatyta poodinės kraujosruvos nosies nugarėlėje, dešinės akies apatiniam voke, kairės akies apatinio voko vidiniame krašte, nosies kaulų lūžimas. Sužalojimas galėjo būti padarytas tiek smūgiavimo būdu, tiek ir krentant bei atsitrenkiant į kietus bukus daiktus (1 t., b. l. 107). Pažymėtina, kad specialisto išvadoje nustatyti V. V. sužalojimai atitinka ir kitus byloje esančius įrodymus bei nustatytas aplinkybes. Be to, priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, šiuo atveju gynybinę versiją paneigia nuoseklūs nukentėjusiojo V. V. parodymai, liudytojų D. B., A. K., E. K. parodymai.

12. Nagrinėjamoje situacijoje svarbu įvertinti ir tai, kad G. L. jokie sužalojimai nėra nustatyti. Nei vienas iš apklaustų liudytojų nepatvirtino matę ar girdėję, kad nukentėjusysis V. V. būtų užsipuolęs nuteistąjį. Priešingai – liudytojas D. B., pažįstantis nukentėjusįjį apie 30 metų, apibūdino jį kaip nekonfliktišką, ramaus būdo žmogų, teigė, kad nukentėjusysis jokių blogų ketinimų neturėjo, vyko parsivaryti transporto priemonę. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje pagrįstai atkreipė dėmesį ir į nuteistojo G. L. parodymų nenuoseklumą dėl nukentėjusiojo atpažinimo, pažymėdamas, kad nuteistasis ikiteisminio tyrimo metu nurodė atpažinęs V. V. anksčiau, teisme – tik po smūgio, o parodymų patikrinimo metu nuteistojo nurodyta pastūmimo vieta nesutapo su nukentėjusiojo parodymais ir kitais bylos duomenimis. Be to, nuteistojo G. L. parodymai kito ir dalyje dėl neva iki smūgio buvusio kontakto tarp jo ir nukentėjusiojo, t. y. apklaustas ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis G. L. teigė, kad V. V. jį delnu stumtelėjo į priekį, dėl ko nuteistasis susvyravo, tačiau rankomis prisilaikė už laiptų turėklų, dėl pastūmimo nepatyrė fizinio skausmo ar sužalojimų, o apklaustas teisme – nuo smūgio atsitrenkė petimi į laiptų turėklą, instinktyviai įsikibo į turėklą. Be to, apklaustas ikiteisminio tyrimo metu teigė, kad nukentėjusysis po suduoto smūgio išėjo pats, tuo tarpu teisme teigė, kad jis išlydėjo nukentėjusįjį iš namų. Taip pat ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis teigė, kad matė nukentėjusiojo skambučius, šiam užėjus į jo namus, o teisme nurodė, kad jo telefonas tuo metu buvo ant spintelės. Taigi, nuteistojo G. L. nurodyta būtinosios ginties versija neatitinka tikrovės, yra nenuosekli ir prieštarauja objektyviems faktams.

13. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, smūgio sudavimas nukentėjusiajam V. V. vien dėl to, kad šis savavališkai užėjo į nuteistojo namus, buvo neadekvati nuteistojo reakcija, prielaidomis paremtas ir bylos medžiaga neparemtas manymas dėl galimai gresiančio tolesnio smurto ir tai negali būti vertinama kaip būtinoji gintis. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo netikėti nuosekliais nukentėjusiojo V. V. parodymais, kuriuos patvirtina kiti byloje esantys įrodymai. Nagrinėjamu atveju jokio realaus, pavojingo kėsinimosi į nuteistojo G. L. sveikatą ar privataus būsto neliečiamumą nebuvo, kaip ir nebuvo jokio objektyvaus pagrindo jam nuo kažko gintis. Pažymėtina, kad nukentėjusysis nuosekliai nurodė, kad pas nuteistąjį atvyko tik atsiimti suremontuoto automobilio, į namus užėjo dėl to, kad apeliantas telefonu neatsiliepė. Šiuo atveju nuteistojo elgesys negali būti vertinamas niekaip kitaip kaip tik siekis tyčią sužaloti nukentėjusįjį V. V.. Priešingos išvados neleidžia daryti ir skunde akcentuojama aplinkybė dėl suduoto tik vieno smūgio, tai įtakos veikos kvalifikavimui neturi ir savaime nepatvirtina būtinosios ginties sąlygų egzistavimo. Įvertinus byloje surinktus įrodymus, sugretinus juos tarpusavyje, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumu ir teisingumu, kurios paremtos byloje esančiais ir teisme tinkamai ištirtais įrodymais, kurių duomenys sudaro vieningą loginę įrodymų grandinę. Tai, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas neatitinka nuteistojo lūkesčių, nėra skundžiamo nuosprendžio nepagrįstumą patvirtinančios aplinkybės. Apeliaciniame skunde iš esmės pateikiamas subjektyvus situacijos vertinimas, kurio nepagrindžia byloje esantys įrodymai. Apeliacinio skundo argumentai dėl nuteistojo V. V. patekimo į nuteistojo G. L. namus aplinkybių nekeičia situacijos teisinio vertinimo ir yra teisiškai nereikšmingi teisingam šios bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl atskirai jie nėra analizuojami ir dėl jų nepasisakoma.

14. Teisėjų kolegija nustatė, kad skundžiamo Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2025 m. gruodžio 3 d. nuosprendžio rezoliucinėje dalyje, nurodant nukentėjusiajam V. V. iš nuteistojo G. L. priteistinos neturtinės žalos dydį, buvo padarytas akivaizdus rašymo apsirikimas, skaitmenimis nurodant priteisti 4 000 Eur, tačiau skliausteliuose žodžiais nurodant neteisingą sumą – vieną tūkstantį eurų. Iš nuosprendžio turinio, motyvų, byloje esančių įrodymų matyti, kad nukentėjusiajam V. V. priteistina 4 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, todėl šis rašymo apsirikimas taisytinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo G. L. apeliacinį skundą atmesti.

Ištaisyti Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2025 m. gruodžio 3 d. nuosprendžio rezoliucinėje dalyje padarytą rašymo apsirikimą dėl nukentėjusiajam V. V. iš nuteistojo G. L. priteisto neturtinės žalos dydžio, vietoj ,,vieną tūkstantį eurų“, nurodant - ,,keturis tūkstančius eurų 00 ct“.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.