- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-07-14
- Bylos Nr.
- e2A-388-828/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-30-3-00098-2019-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rita Dambrauskaitė, Vygintas Mažuika, Eigirdas Činka
- Atsakovas
- A. R.
- Ieškovas
- R. P.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eigirdo Činkos, Ritos Dambrauskaitės, Vyginto Mažuikos (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. R. apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmų 2020 m. sausio 30 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. P. ieškinį atsakovui A. R. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas R. P. prašė priteisti iš atsakovo A. R. 22 300,74 Eur skolą, 802,80 Eur delspinigių, 5 proc. metines palūkanas už priteistiną sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
Šalies argumentai
2. Nurodė, kad 2008 m. lapkričio 26 d. tarp R. P. ir atsakovo A. R. Kauno miesto 20-ajame notaro biure buvo sudaryta Paskolos sutartis Nr. 2-5221, pagal kurią R. P. atsakovui paskolino 22 300,74 Eur (77 000 litų), o atsakovas įsipareigojo iki 2009 m. lapkričio 26 d. paskolą grąžinti, tačiau jos negrąžino. R. P. 2018 m. gruodžio 12 d. mirė, ir ieškovas priėmė jo palikimą.
Žemesnės instancijos teismas
3. Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmai 2019 m. kovo 19 d. preliminariu sprendimu ieškinį patenkino visiškai – priteisė ieškovui iš atsakovo 22 300,74 Eur skolos, 802,80 Eur delspinigių, 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą 23 103,54 Eur sumą, skaičiuojant nuo 2019 m. kovo 7 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos, ir 1 478 Eur bylinėjimosi išlaidos.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmai 2020 m. sausio 30 d. galutiniu sprendimu paliko nepakeistą Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmų 2019 m. kovo 19 d. preliminarų sprendimą, kuriuo nuspręsta ieškinį tenkinti visiškai, priteisiant iš atsakovo ieškovo naudai 22 300,74 Eur skolos, 802,80 Eur delspinigių, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 23 103,54 Eur sumą, skaičiuojant nuo 2019-03-07 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 1 478 Eur bylinėjimosi išlaidų. Priteisė iš atsakovo ieškovo naudai 500 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti ir 17,45 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.
5. Teismas nustatė, kad ieškovo tėvas R. P. (kreditorius) 2008 m. lapkričio 26 d. su atsakovu A. R. (skolininku) Kauno miesto 20-ame notaro biure sudarė paskolos sutartį. Šia sutartimi kreditorius R. P. paskolino A. R. 77 000 litų. Vadovaujantis sutarties nuostatomis, perdavimo metu skolinama suma atitiko 22 300,74 Eur. Paskolos grąžinimo terminas nustatytas iki 2009 m. lapkričio 26 d. Paskolos sutartimi taip pat buvo susitarta, kad kreditorius, priimdamas iš skolininko visišką prievolės įvykdymą arba jos įvykdymą dalimis, privalo duoti skolininkui apie tai pakvitavimą, skola turi būti grąžinta Kauno miesto 20-me notaro biure. Ant paskolos sutarties yra ranka darytas įrašas „Aš, A. R., gavau iš R. P. septyniasdešimt septynis tūkstančius litų. A. R. 2008-11-26“. R. P. 2018 m. gruodžio 12 d. mirė. R. P. palikimą be turto apyrašo priėmė jo sūnus ieškovas R. P., kuris kreipėsi į teismą dėl skolos išieškojimo. Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmai 2019 m. kovo 19 d. preliminariu sprendimu ieškinį patenkino visiškai.
6. Teismas sprendė, kad paskolos sutartis, kuria ieškovo tėvas paskolino atsakovui 77 000 litų (22 300,74 Eur) buvo sudaryta, ši pinigų suma atsakovui buvo perduota, ją jis turėjo grąžinti iki 2009 m. lapkričio 26 d.
7. Teismo vertinimu, atsakovas neįrodė, kad paskolintų pinigų iš R. P. negavo, ir kad paskolą R. P. atidavė. Be to, vien tai, kad skolinami pinigai A. R. galimai buvo perduoti iki paskolos sutarties pasirašymo ir jos patvirtinimo notaro biure, paskolinių teisinių santykių atsiradimo tarp sutarties šalių nepaneigė. Teismas laikė atsakovo nurodomas aplinkybes apie tai, kad jis faktiškai pinigų negavo, nes jie buvo investuoti į sodybų pirkimą, ir kad paskolos sutarties pasirašymas neatitiko tikrosios šalių valios, neįrodytomis. Teismas konstatavo, kad atsakovas nepaneigė ieškovo nurodomų aplinkybių ir jas patvirtinančių įrodymų, kad 2008 m. lapkričio 26 d. paskolos sutartimi paskolinti pinigai 77 000 litų (22 300,74 Eur) iš tikrųjų faktiškai buvo perduoti atsakovui.
8. Teismas nurodė, kad pagal paskolos sutartį šalys susitarė, kad tiek dalinį paskolos grąžinimo faktą, tiek ir visos paskolos grąžinimo faktą turi patvirtinti kreditoriaus išduotas pakvitavimas, kuris turi būti rašytinės formos, o visos skolos grąžinimo faktas turi būti patvirtintas ir notarine tvarka. Teismas sprendė, kad paskolos gavėjas, teigiantis, kad jis grąžino paskolos davėjui paskolą grynųjų pinigų sumomis, tarp kurių yra ir tokių, kurios akivaizdžiai viršija CK 6.871 straipsnio 1, 3 dalyse nustatytas ribas, tačiau neturintis jokio rašytinės formos kreditoriaus pakvitavimo ar kitokio kreditoriaus surašyto/pasirašyto dokumento, kuriame būtų patvirtintas paskolos dalies (dalių) grąžinimo faktas, neturi teisės remtis liudytojų parodymais paskolos grąžinimui įrodyti. Atsižvelgęs į tai, teismas nesirėmė atsakovo kviesto liudytojo J. P. parodymais, kuriais remdamasis atsakovas siekė įrodyti paskolos grąžinimo dalimis faktą. Teismas nenustatė aplinkybių, kurios sudarytų CK 1.93 straipsnio 6 dalyje numatytas išimtis netaikyti šio straipsnio 2 dalyje nustatyto įrodymų leistinumo ribojimo.
9. Teismas nenustatė, kad sutarties šalys būtų pakeitę paskolos sutarties sąlygas ir sutarę dėl kitokio nei nurodytas sutartyje prievolės – paskolos gražinimo – būdo. Paskolos sutarties šalys aiškiai susitarė, kad visa skola turi būti grąžinta iki 2009 m. lapkričio 26 d. notaro biure, o priėmęs dalinį skolos grąžinimo įvykdymą, kreditorius išduoda skolininkui pakvitavimą.
10. Teismas nurodė, kad atsakovo pateikti įrodymai – banko sąskaitos išrašas, paveldėjimo teisės pagal testamentą ir pagal įstatymą liudijimai, nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartys, nepatvirtina jo nurodomų skolos grąžinimo R. P. aplinkybių. Atsakovo pateiktas jo banko sąskaitos išrašas patvirtina tik tiek, kad jis nusiimdavo pinigų iš bankomato, tačiau nėra jokių duomenų, kad šiuos pinigus atsakovas būtų perdavęs R. P.. Atsakovo pateikti nekilnojamojo turto paveldėjimo, o vėliau jo pardavimo dokumentai taip pat nepatvirtino, kad už nekilnojamąjį turtą gauti pinigai būtų perduoti R. P.. Tiek ieškovas, tiek liudytoja E. P. teisme nurodė, kad R. P. po jį 2011 m. balandžio 3 d. ištikusio insulto buvo sunkus gulintis ligonis, kurio būklė pastoviai blogėjo, vėliau jis apako, nevaldė kojų, judino tik vieną ranką, buvo reikalingas nuolatinės priežiūros ir slaugos, gulėjo iš pradžių ligoninėje, po to slaugos namuose iki savo mirties. Dėl šių priežasčių teismo neįtikino atsakovo paaiškinimai, kad jis skolos dalis, taip pat ir labai didelėmis sumomis, įteikdavo pirmiau apibūdintos būsenos ligoniui į rankas, pavyzdžiui, 2013 m. perdavė 11 000 litų, 2017 m. – 12 743 Eur. Teismo taip pat neįtikino atsakovo paaiškinimai, kad jo ir kreditoriaus santykiai buvo labai geri, grįsti pasitikėjimu ir ilgamete draugyste, dėl ko R. P. neišdavė, o atsakovas ir nereikalavo išduoti pakvitavimų dėl paskolos grąžinimo. Tokiais atsakovo paaiškinimais teismas abejojo, kadangi paskolos sutartį šalys sudarė ne tik rašytinės formos, bet ją patvirtino ir notaras, nors notarinės formos paskolos sutarčiai tuo metu galiojęs įstatymas nereikalavo. Teismas sprendė, kad R. P. buvo rūpestingas ir linkęs savo sandorius įforminti tinkamai, kaip to reikalavo teisės aktai net ir santykiuose su ilgamečiu geru draugu.
11. Teismas sprendė, kad atsižvelgiant į R. P. sveikatos būklę, atsakovo nurodomi paskolos grąžinimo sandoriai net ir negalėjo būti sudaromi. Teismas sprendė, kad atsakovas nepaneigė pinigų pagal paskolos sutartį gavimo fakto, taip pat neįrodė paskolos grąžinimo fakto.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
12. Apeliaciniu skundu atsakovas A. R. prašo panaikinti Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmų 2020 m. sausio 30 d. galutinį sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškovo ieškinys būtų atmestas ir priteisti jam iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Taip pat prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, kadangi nagrinėjama situacija yra sudėtinga ir gali prireikti šalių paaiškinimų.
13. Apeliantas mano, kad teismo galutinis sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes buvo priimtas, pažeidžiant materialinės teisės normas, jas neteisingai išaiškinant ir pritaikant byloje.
Žemesnės instancijos teismas
14. Teismas darydamas išvadą, jog ieškovas įrodė paskolos dalyko perdavimą, iškraipė faktines bylos aplinkybes, neteisingai išaiškino ir pritaikė Notariato įstatymo 26 straipsnį bei šališkai įvertino apelianto prieštaravimų reikšmę.
15. Byloje konstatuotų faktinių aplinkybių neatitinka teismo išvada, kad ieškovo paaiškinimai patvirtina paskolos dalyko perdavimą. 2019-12-09 vykusiame teismo posėdyje ieškovas paaiškino, jog jo velionis tėvas R. P. pinigus apeliantui paskolino neva dar iki Paskolos sutarties sudarymo ir jos patvirtinimo pas notarą, taip paneigdamas Paskolos sutartyje nurodytą faktą, kad pinigai apeliantui buvo perduoti Paskolos sutarties sudarymo metu, ir apelianto ranka padaryto įrašo atitikimą tikrovei. Šiuos ieškovo paaiškinimus reikėtų vertinti kaip išreikštą fakto, jog paskolos suma apeliantui nebuvo perduota, pripažinimą. Ieškovas pats pripažino pinigų neperdavimo faktą Paskolos sutartyje nurodytu laiku.
16. Todėl ieškovui pripažinus faktą, kad pinigai apeliantui nebuvo perduoti Paskolos sutarties sudarymo ir patvirtinimo metu, ieškovas turėjo įrodyti Paskolos sutartyje nurodytos pinigų sumos perdavimo laiką, realią paskolos davėjo galimybę paskolinti tokio dydžio pinigų sumą ir paneigti apelianto nurodytas aplinkybes, kad Paskolos sutartis buvo sudaryta tik dėl akių, paties velionio R. P. prašymu, siekiant nuraminti ieškovą dėl nesėkmingų investicijų į nekilnojamąjį turtą, taip pat kitas svarbias paskolos dalyko perdavimą apeliantui patvirtinančias aplinkybes, iš kurių kildina reiškiamą reikalavimą apeliantui ir pateikti jas pagrindžiančius įrodymus. Kadangi ieškovas šios pareigos neįvykdė, darytina priešinga, negu teismo padaryta išvada, paskolos dalyko perdavimas apeliantui nėra įrodytas.
17. Nesutinka su teismo išvada, jog apeliantas neginčija Paskolos sutarties teismine tvarka, notariato įstatymo 26 straipsnio pagrindu ir/ar kaip tariamo, dėl akių sudaryto sandorio, o nenuginčijus notaro patvirtintos Paskolos sutarties dalies dėl pinigų perdavimo, negalima daryti išvados, jog pinigai nebuvo perduoti. Tačiau nepriklausomai nuo to, kad Paskolos sutartis buvo patvirtinta notaro, paties ieškovo paaiškinimais patvirtinus paskolos dalyko (pinigų) neperdavimo apeliantui faktą, Paskolos sutartis pagal įstatymą laikoma nesudaryta, todėl ir ginčyti nesudaryto sandorio apeliantas objektyviai negalėjo.
18. Mano, kad CPK 430 straipsnyje numatytas teisinis reglamentavimas iš viso nenumato galimybės pateikti priešieškinį nagrinėjant bylas dokumentinio proceso tvarka. Todėl reikšti priešieškinį nebuvo nei materialių, nei procesinių pagrindų ir būtinybės, o priešieškinio pareiškimas neturėtų įtakos bylos išnagrinėjimui.
Žemesnės instancijos teismas
19. Teismas, darydamas išvadą, kad Paskolos sutartyje nurodytas faktas gali būti paneigtas tik nuginčijus jį teismine tvarka, teismas paneigė savo paties ankstesnę išvadą, nes suteikdamas notarine tvarka patvirtintai Paskolos sutarčiai prima facie įrodymo galią, tuo pačiu pripažino apelianto teisę šį įrodymą nuginčyti CPK 197 straipsnio 2 dalyje nustatytu būdu.
20. Nesutinka su teismo išvadomis, kad apeliantas neįrodė paskolos grąžinimo fakto. Teismas, pripažinęs, kad apeliantas neįrodė paskolos grąžinimo, neturėjo pagrindo daryti išvadą, kad įrodinėdamas paskolos grąžinimą, jis neva pripažino pinigų gavimo iš R. P. faktą. Jeigu teismas konstatavo, kad paskolos grąžinimo apeliantas neįrodė, tai jo procesinė pozicija ginče pati viena negali būti kito fakto – kad Paskolos sutartis neva buvo sudaryta – įrodymu. Be to, apeliantas nurodė, jog pinigus grąžino vengdamas galimų neigiamų pasekmių dėl Paskolos sutarties pasirašymo bei žinodamas, kad grąžinamus pinigus R. P. perduos savo broliui J. P.. Taigi, teismas apelianto nurodytus faktus dėl paskolos grąžinimo aplinkybių įvertinto išimtinai šališkai ir juos panaudojo prieš apeliantą, nors prieš tai buvo padaręs išvadą, jog šie faktai neva neatitinka tikrovės.
21. Priešingai teismo išvadai, tai, kad Paskolos sutarties įvykdymo patvirtinimui nebuvo paimti pakvitavimai (Paskolos sutarties 3 p.) bei visa paskola nebuvo grąžinta Kauno miesto 20-ajame notaro biure (Paskolos sutarties 6 p.), neatėmė iš apelianto teisės įrodinėti Paskolos sutarties įvykdymą remiantis kitomis civilinio proceso ir materialinės teisės normose numatytomis leistinomis priemonėmis. Be to, darydamas išvadą apie Paskolos sutarties neįvykdymą, teismas išimtinai rėmėsi formaliu Paskolos sutarties sąlygų vertinimu ir visiškai neatsižvelgė į aplinkybes, galėjusias turėti įtakos šių Paskolos sutarties sąlygų neįvykdymui. Kreditoriaus R. P. sveikata, apelianto nenoras reikalaujant pakvitavimų sukelti jam papildomus fizinius ir psichologinius sunkumus, stresą, draugiški judviejų santykiai, pagrįsti abipusiu pasitikėjimu, sąlygojo tai, kad apeliantas, perduodamas pinigus, iš R. P. nereikalavo pakvitavimų.
22. Apelianto nuomone, teismo padarytos išvados taip pat įrodo akivaizdžiai ieškovui naudingą Paskolos sutarties sąlygų vertinimą. Teismas atkreipė dėmesį į ypatingai sunkią R. P. sveikatos būklę, kuri, jo nuomone, fiziškai trukdė jam priimti pinigus, tačiau, pagal teismo logiką, neva nebūtų kliūtimi jam nuvykti į notaro biurą, kad ten patvirtintų Paskolos sutarties įvykdymą. Taip pat atkreiptinas dėmesys į Paskolos sutarties 3 ir 6 punktuose nurodytų sąlygų akivaizdų prieštaringumą: pagal 3 punkto sąlygą Paskolos sutarties įvykdymui tarsi ir pakaktų pakvitavimo(ų), o pagal 6 punktą – jau būtinas notaro patvirtinimas, tačiau teismas nesiaiškino šių akivaizdžiai ydingų Paskolos sutarties sąlygų galimos įtakos jos įvykdymą patvirtinančių įrodymų surinkimui. Iš teismo išvadų negalima suprasti, ar Paskolos sutarties įvykdymui patvirtinti būtų užtekę pakvitavimų, ar turėjo būti išduotas tai patvirtinantis notaro liudijimas.
23. Mano, kad byloje yra pagrindas taikyti CK 1.93 straipsnio 6 dalyje numatytą įrodymų leistinumo išimtį – apelianto pateikti išrašai iš banko sąskaitos, turto perleidimą (pardavimą) patvirtinančios sutartys, paveldėjimo dokumentai yra netiesioginiai rašytiniai įrodymai, patvirtinantys, kad apeliantas turėjo paskolai grąžinti reikalingas lėšas, kuriomis, kaip patvirtino liudytojas J. P., apeliantas grąžino velioniui kreditoriui R. P. Paskolos sutartyje nurodytą pinigų sumą. Mano, jog šio liudytojo parodymais galima remtis, nes jis yra velionio R. P. brolis, t. y. artimas jo giminaitis, o paskolos grąžinimo laikotarpiu ieškovas gyveno ne Lietuvos Respublikoje, todėl negalėjo žinoti faktinių paskolos grąžinimo aplinkybių. Be to, apeliantą ir R. P. siejo draugiški santykiai ir R. P. nei pats asmeniškai, nei per atstovą (juo galėjo būti ir ieškovas) iki mirties, t. y. beveik 10 metų, nereikalavo grąžinti 77 000 Eur paskolą.
Atsiliepimas
24. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas R. P. prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, jog atsakovo pozicija byloje yra ypatingai nenuosekli ir prieštaringa, kuria tik patvirtinamas Paskolos sutarties sudarymo ir pinigų negrąžinimo faktas. Iš vienos pusės atsakovas teigia, kad ieškovo velionis tėvas R. P. nesuteikė jam paskolos, iš kitos pusės įrodinėja, kad paskolos dalyką R. P. grąžino. Šis prieštaravimas yra esminis ir rodantis akivaizdų atsakovo nesąžiningumą. Atsakovas teikdamas prieštaravimus aplinkybės apie tai, kad nėra gavęs Paskolos sutarties dalyko, apskritai neįrodinėjo, šias aplinkybes pradėjo įrodinėti tik liudytojui davus parodymus. Tai patvirtina atsakovo nenuoseklumą byloje.
25. Mano, kad byloje esantys įrodymai neabejotinai patvirtina Paskolos sutarties sudarymo faktą ir paskolos dalyko perdavimą atsakovui, o atsakovo procesinis elgesys yra akivaizdžiai nesąžiningas. Tarp ieškovo velionio tėvo ir atsakovo susiklostė paskoliniai teisiniai santykiai, kurie buvo įforminti Paskolos sutartimi, o atsakovo teiginiai šios aplinkybės nepaneigė. Tačiau atsižvelgiant į kasacinio teismo praktiką, aplinkybė, kad Paskolos sutarties dalykas buvo perduotas iki Paskolos sutarties sudarymo, nesudaro pagrindo pripažinti, kad Paskolos sutartis nebuvo sudaryta, kadangi atsakovas yra padaręs įrašą apie paskolos dalyko gavimą pačioje Paskolos sutartyje, t. y. patvirtinęs, kad pinigai atsakovui buvo realiai ir faktiškai perduoti. Atsakovas neįrodė, kad paskolos dalyko nėra gavęs, priešingai, atsakovas byloje neneigė, kad paskolos dalyką yra gavęs iki Paskolos sutarties sudarymo.
26. Teismas pagrįstai konstatavo, kad tarp ieškovo velionio tėvo R. P. ir atsakovo susiklostė paskoliniai teisiniai santykiai, kurie buvo įforminti notarine Paskolos sutartimi ir šių aplinkybių atsakovas byloje nepaneigė.
27. Atsakovas, siekdamas nuginčyti Paskolos sutartį, kaip neva apsimestinį ar tariamą (tik dėl akių) sandorį, privalėjo pareikšti tokio pobūdžio reikalavimus. Tačiau atsakovas byloje nereikalavo pripažinti Paskolos sutarties apsimestiniu sandoriu ar tariamu (tik dėl akių). CPK 430 straipsnio 4 dalyje nėra numatyto draudimo reikšti priešieškinį byla nagrinėjant dokumentinio proceso tvarka, todėl atsakovo argumentas, kad jis neturėjo procesinės teisės pareikšti priešieškinį yra visiškai nepagrįstas. Įstatymų nustatyta tvarka atsakovui nenuginčijus Paskolos sutarties, paskoliniai teisiniai santykiai ir paskolos dalyko perdavimas atsakovui yra visiškai įrodyti.
28. Atsakovas nėra grąžinęs Paskolos sutarties dalyko ir to nepatvirtina byloje jokie surinkti įrodymai. Pažymi, kad ieškovui būnant sunkios sveikatos būklės, jam nereikėjo vykti į notarų biurą, jiss turėjo pasirūpinti, kad notaras atvyktų įforminti paskolos dalyko grąžinimo. Atsakovas tariamai grąžindamas Paskolos sutarties dalyką ieškovo velioniui tėvui nedalyvaujant notarui nesilaikė Paskolos sutarties sąlygų. Netinkamai įforminus tariamą Paskolos sutarties dalyko grąžinimą, visi neigiami padariniai kyla atsakovui. Atsakovui pripažinus, jog nebuvo laikomasi rašytinės formos sandoriui įforminti, teismas pagrįstai neleido remtis liudytojų parodymais, o ieškovas neįrodė šios taisyklės taikymo išimčių.
Atsiliepimas
29. Atsakovo nurodytos aplinkybės apie piniginių lėšų nuėmimą nuo banko sąskaitos ar paveldėto turto pardavimą, niekaip nepatvirtina ir neįrodo, kad šios lėšos būtų perduotos ieškovo velioniui tėvui R. P.. Mano, kad Teismas priėmė teisingą ir pagrįstą Sprendimą, todėl Apeliaciniame skunde nurodytų argumentų pagrindo jo naikinti nėra galimybių.).
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Apeliacinis skundas netenkintinas.
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
30. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Bendroji procesinė taisyklė yra ta, jog apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas ribų, nustatytų apeliaciniu skundu (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo peržengti šios bylos ribas, nustatytas atsakovo A. R. apeliaciniu skundu, be to absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 straipsnis).
Dėl žodinio bylos nagrinėjimo
31. Apeliantas prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, kadangi nagrinėjama situacija yra sudėtinga ir gali prireikti žodinio paaiškinimo.
32. Pagal bendrąją taisyklę, įtvirtintą CPK 326 straipsnio 1 dalyje, apeliacinė byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka. Žodinis bylos nagrinėjimas skiriamas teisėjų kolegijai nusprendus, kad tai yra būtina (CPK 322 straipsnis). Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad pagal teisinį reguliavimą bylos nagrinėjimą žodinio proceso tvarka lemia šio proceso būtinybės konstatavimas, o išimtinė teisė tai nuspręsti skirta teismui. Byloje dalyvaujančių asmenų prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka pats savaime nesuponuoja žodinio proceso būtinumo; teismas turi užkirsti kelią vilkinti procesą, o dalyvaujantys byloje asmenys privalo sąžiningai naudotis ir nepiktnaudžiauti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu (CPK 7 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2013; 2018 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-164-611/2018; kt.).
33. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje atsakovas apeliaciniame skunde suformulavo savo poziciją pakankamai aiškiai šalių ginčui spręsti, šalys dalyvavo pirmosios instancijos teisme, turėjo atstovus, teikė paaiškinimus, savo argumentus išdėstę procesiniuose dokumentuose, dėl to nėra būtinumo skirti žodinį bylos nagrinėjimą. Dėl pirmiau nurodytų argumentų teisėjų kolegija sprendžia netenkinti apelianto prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.
34. Byloje kilo ginčas dėl paskolos sudarymo ir jos grąžinimo pagrįstumo. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, ko pasekoje neteisingai nustatė, kad buvo sudaryta paskolos sutartis ir apeliantas gavo pinigus iš R. P., taip pat nurodo, jog jis turėjo pinigų paskolos grąžinimui bei paskolą grąžino.
35. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiais apelianto argumentais ir atmeta juos kaip nepagrįstus. Pažymėtina, jog apelianto pozicija šioje byloje nėra nuosekli, kadangi viena vertus apeliantas nepripažįsta paskolos gavimo fakto, kita vertus įrodinėja, paskolą yra grąžinęs.
Dėl paskolos sutarties sudarymo
36. Paskolos sutartis įstatyme apibrėžiama kaip sutartis, kuria viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų ir mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.870 straipsnio 1 dalis). Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis).
37. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, jog šios įstatyme įtvirtintos nuostatos sudaro pagrindą teigti, kad tokio pobūdžio sutartys yra realinės, nes tam, kad atsirastų paskolos sutartiniai santykiai, yra būtina pinigus arba rūšies požymiais apibūdinamus suvartojamuosius daiktus perduoti paskolos gavėjui, todėl nors viena šalis išreiškia sutikimą kitai skolinti pinigus arba daiktą, o atitinkamai kita – sutinka priimti pinigus arba daiktą ir įsipareigoja nustatyta tvarka ir terminu grąžinti pinigus ar daiktą. Paskolos sutartis nebus pripažinta sudaryta, jeigu paskolos dalykas paskolos davėjo nebus perduotas ar paskolos gavėjo – priimtas. Kai paskolos gavėjas nevykdo sutartinės pareigos grąžinti paskolos dalyką, paskolos davėjas įgyja paskolos sutarties pagrindu reikalavimo teisę susigrąžinti paskolos dalyką ir atlygį už skolinimą, jeigu toks priklauso (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-684-313/2015).
38. Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad paskoliniai teisiniai santykiai gali atsirasti ne tik paskolos sutarties sudarymo metu, bet ir po jos sudarymo, perduodant (skolinant) sutartyje nurodytą pinigų sumą. Paskoliniai teisiniai santykiai tarp paskolos davėjo ir paskolos gavėjo gali būti susidarę anksčiau žodinės sutarties pagrindu ir įforminti vėliau sudarant rašytinę sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-505-219/2018)
39. Byloje nustatyta, kad ieškovo tėvas R. P. su atsakovu A. R. 2008 m. lapkričio 26 d. Kauno miesto 20-ame notaro biure sudarė paskolos sutartį, pagal kurią R. P. paskolino A. R. 77 000 litų (22 300,74 Eur). Paskolos grąžinimo terminas nustatytas iki 2009 m. lapkričio 26 d. Paskolos sutartimi taip pat buvo susitarta, kad kreditorius, priimdamas iš skolininko visišką prievolės įvykdymą arba jos įvykdymą dalimis, privalo duoti skolininkui apie tai pakvitavimą, skola turi būti grąžinta Kauno miesto 20-me notaro biure. Paskolos sutartyje yra ranka darytas įrašas „Aš, A. R., gavau iš R. P. septyniasdešimt septynis tūkstančius litų. A. R. 2008-11-26“. R. P. 2018 m. gruodžio 12 d. mirė. R. P. palikimą be turto apyrašo priėmė jo sūnus ieškovas R. P., kuris kreipėsi į teismą dėl skolos išieškojimo. Pirmosios instancijos teismas tenkino ieškinį ir priteisė iš atsakovo skolą pagal sudarytą paskolos sutartį.
40. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir teigia, kad tarp atsakovo ir R. P. nebuvo sudaryta paskolos sutartis, kadangi paskolos sudarymo metu pinigai realiai nebuvo jam perduoti. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl paskolos sutarties sudarymo fakto įrodinėjimo yra pakankamai gausi ir išplėtota. Teisminiams ginčams, kilusiems iš paskolos teisinių santykių, yra taikomos bendrosios civilinio proceso įrodinėjimo normos (CPK XIII skyrius) bei materialiojo šių teisinių santykių reguliavimo nulemtos taisyklės. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatyme nustatytą pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų arba atsikirtimų pagrindu (CPK 178 straipsnis). Minėta, kad paskolos sutartis yra realinė, t. y. laikoma sudaryta nuo pinigų ar daiktų perdavimo momento, todėl įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – jog paskolą grąžino (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 14 d. nutartis, civilinėje byloje Nr. e3K-3-21-378/2018).
41. Priešingai nei teigia apeliantas, byloje nustatyta, kad dar iki paskolos sudarymo sutarties pinigai buvo perduoti apeliantui. Tai patvirtina tiek apklausta liudytoja, tiek minėtas paskolos sutartyje atliktas atsakovo įrašas. Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, atsižvelgiant į nutarties 38 punkte nurodytą teismų praktiką, pripažįstama, kad, perdavus paskolos dalyką (pinigus), tarp R. P. ir apelianto buvo susiklostę paskoliniai teisiniai santykiai, kurie galimai tik vėliau buvo įforminti rašytine notarine tvarka, ką pagrįstai nustatė ir pirmosios instancijos teismas. Paskolos gavėjas turi teisę ginčyti paskolos sutartį, jei jis pinigų ar daiktų faktiškai negavo arba gavo mažiau, negu nurodyta sutartyje. Šias aplinkybes privalo įrodyti paskolos gavėjas (CK 6.875 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju apeliantas to nepadarė. Todėl laikytina, kad 2008 m. lapkričio 26 d. paskolos sutartis buvo sudaryta, 77 000 litai (22 300,74 Eur) iš tikrųjų faktiškai buvo perduoti atsakovui.
42. Nesutiktina su apelianto argumentais, kad jis negalėjo ginčyti paskolos sutarties, t. y. pateikti priešieškinio, kadangi byla buvo nagrinėjama dokumentinio proceso tvarka. Įstatymas nustato dvi atsakovo gynimosi nuo pareikšto ieškinio procesines priemones – priešinį ieškinį ir atsikirtimus į ieškinį. Šios atsakovo gynimosi nuo pareikšto ieškinio priemonės realizuojamos atsakovui pateikiant atsiliepimą (CPK 142 straipsnis) ir (arba) pareiškiant priešieškinį (CPK 143 straipsnis). Atsikirtimais į ieškinį atsakovas pateikia argumentus, kuriais jis siekia paneigti jam pareikšto reikalavimo pagrįstumą arba ginčija ieškovo teisę pareikšti ieškinį. Atsikirtimai gali būti materialiojo ar procesinio teisinio pobūdžio. Materialiojo teisinio pobūdžio atsikirtimais atsakovas nurodo faktines aplinkybes, argumentus, paaiškinimus, kuriais siekia paneigti ieškinio pagrįstumą, t. y. įrodyti, kad ieškovas neturi teisės į ieškinio patenkinimą.
43. Įstatyme nenurodyta, nei kada atsakovas turi gintis nuo jam pareikšto reikalavimo priešieškiniu, nei kada jis gali pasinaudoti atsikirtimais (materialiniais ir (ar) procesiniais). Gynimosi nuo pareikšto ieškinio būdą visais atvejais pasirenka pats atsakovas priklausomai nuo jo siekiamo rezultato. Tačiau atsakovo gynimosi nuo pareikšto ieškinio būdą visų pirma nulemia materialieji teisiniai santykiai ir materialiųjų teisių gynimo būdai. Šiuo atveju, atsakovas, gindamasis nuo jam pareikšto ieškovo reikalavimo priteisti paskolą, paskolos sutarties neginčija. Atsakovas nesutinka, kad buvo sudaryta paskolos sutartis, kuri jam sukėlė atitinkamų pareigų. Tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovas siekdamas, kad ginčo prievolė būtų nuginčyta, privalėjo reikšti savarankišką materialųjį reikalavimą dėl sandorio nuginčijimo. Šiuo atveju, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, priešieškinis byloje nebuvo pareikštas, o visi argumentai dėl skolininko prievolių, kylančių iš paskolos sutarties, buvo išdėstyti prieštaravimuose į preliminarų sprendimą, kurie savo esme atitinka atsiliepimą į ieškinį. Pažymėtina, kad CPK 3 straipsnio 8 dalyje nurodyta, jog civilinių bylų procesas vyksta pagal bylos nagrinėjimo, atskirų procesinių veiksmų atlikimo arba teismo sprendimo vykdymo metu galiojančius civilinio proceso įstatymus. Nauja CPK 430 straipsnio 4 dalies redakcija nebenumato draudimo dokumentiniame procese reikšti priešieškinio. Todėl įvertinus šias aplinkybes apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad byloje apeliantas galėjo pareikšti priešieškinį ir tokiu būdu apginti savo pažeistas teises.
44. Pažymėtina, kad Notariato įstatymo 26 straipsnyje įtvirtinta, kad notarine forma patvirtintuose dokumentuose esantys faktai yra nustatyti ir neįrodinėjami, iki šie dokumentai (jų dalys) įstatymų nustatyta tvarka nėra pripažinti negaliojančiais. Todėl apeliantui neginčijus ir nenuginčijus paskolos sutarties, paskoliniai teisiniai santykiai ir paskolos dalyko perdavimas atsakovui yra visiškai įrodyti, ką pagrįstai pripažino ir pirmosios instancijos teismas.
Dėl paskolos grąžinimo
45. Paskolos gavėjui remiantis aplinkybe, kad jis paskolą grąžino, šios aplinkybės įrodinėjimo pareiga tenka paskolos gavėjui. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad paskolos sutarties atveju svarbu tai, jog tiek sutarties sudarymas, tiek jos įvykdymas yra sandoriai, todėl sutarties (prievolės) įvykdymui patvirtinti galioja tie patys, kaip ir tos rūšies sutarčiai sudaryti, formos reikalavimai ir jos nesilaikymo teisiniai padariniai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. rugsėjo 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-463-2006; 2008 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-187/2008; 2009 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2009).
46. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas neįrodė grąžinęs paskolą. Apeliantas nei pirmosios instancijos teisme nei apeliacinės instancijos teisme nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų paskolos grąžinimą. Šalys sudarydamos paskolos sutartį susitarė, kad kreditorius, priimdamas iš skolininko visišką prievolės įvykdymą arba jos įvykdymą dalimis, privalo duoti skolininkui pakvitavimą. Taip pat šalys susitarė, kad skola turi būti grąžinta Kauno miesto 20-me notaro biure. Kaip matyti, tiek dalinį paskolos grąžinimo faktą, tiek ir visos paskolos grąžinimo faktą turi patvirtinti kreditoriaus išduotas pakvitavimas, kuris turi būti rašytinės formos, o visos skolos grąžinimo faktas turi būti patvirtintas ir notarine tvarka. Tačiau tokių įrodymų į bylą apeliantas nepateikė.
47. Nesutiktina su apelianto argumentu, kad dėl sunkios R. P. būklės nebuvo galimybės įforminti paskolos grąžinimo pas notarą. Priešingai negu teigia apeliantas, Notariato įstatymo 28 straipsnio 2 dalis numato išimtį kada galima notarinius veiksmus atlikti ne notaro biure, t. y. atlikti notarinius veiksmus ne notaro biuro patalpose galima, kai suinteresuotas asmuo dėl svarbios priežasties (liga, invalidumas ar kiti atvejai) negali atvykti į notaro biurą ir iškviečia notarą į namus, medicinos pagalbos ar kitą įstaigą. Taigi, R. P. būnant sunkios sveikatos būklės, atsakovas galėjo iškviesti notarą į ligoninę, kad įformintų paskolos grąžinimą, tačiau to nepadarė.
48. Pagal CK 1.93 straipsnio 1 dalį įstatymų reikalaujamos formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį tik tuo atveju, kada toks negaliojimas įsakmiai nurodytas įstatymuose. To paties straipsnio 2 dalis numato, kad įstatymų reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, kai kyla ginčas dėl sandorio sudarymo ar jo įvykdymo fakto, remtis liudytojų parodymais šį faktą įrodyti, o įstatymuose įsakmiai nurodytais atvejais sandorį daro negaliojantį. Kaip jau minėta, paskolos sutartis yra sudaryta notarine forma. Sutartyje numatyta, kad paskolos grąžinimas t.p. turėjo būti įforminamas notarine forma. Todėl, kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai pripažino, kad atsakovo teiginiai apie paskolos grąžinimą dalimis, kurios viršija ir CK 6.871 str. 1, 4 d. nustatytas sumas (kurioms privaloma rašytinė ar notarinė forma), negali būti patvirtinami liudytojų (tame tarpe ir J. P.) parodymais.
49. Taip pat sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad taikyti CK 1.93 str. 6 d. numatytą išimtį dėl draudimo remtis liudytojų parodymais nagrinėjamu atveju įrodinėjant paskolos grąžinimą pagrindo nebuvo: kitokių rašytinių, nors ir netiesioginių paskolos grąžinimo įrodymų nėra; jie nebuvo prarasti; atsižvelgiant į sandorio sudarymo aplinkybes, objektyviai paskolos grąžinimą buvo galima įforminti raštu (minėta Notariato įstatymo 28 straipsnio 2 dalis); atsižvelgiant į šalių tarpusavio santykius, sandorio prigimtį (paskolinta didelė pinigų suma, paskolos sutartyje numatyta konkreti paskolos grąžinimo įforminimo tvarka) bei kitas svarbias bylai aplinkybes, teismo pritaikytas draudimas panaudoti liudytojų parodymus nagrinėjamu atveju neprieštarauja sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams. Aplinkybės, kad apeliantas tam tikrą laikotarpį turėjo pinigų, paveldėjo turto, nusiimdavo iš banko sąskaitos pinigus, taip pat nepatvirtina to, jog būtent tuos pinigus apeliantas išleido paskolos dengimui.
50. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos rašytinių įrodymų visumą, šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai taikė ir aiškino proceso, materialiosios teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo. Todėl apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
51. Kadangi apeliantui pirmosios instancijos teismo 2020 m. kovo 4 d. nutartimi buvo atidėtas žyminio mokesčio (520 Eur) sumokėjimas už apeliacinį skundą iki apeliacinės instancijos teismo nutarties priėmimo, netenkinus apeliacinio skundo iš apelianto priteistina 520 Eur nesumokėto žyminio mokesčio valstybei (CPK 84 straipsnis, 96 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmų 2020 m. sausio 30 d. galutinį sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo A. R., asmens kodas (duomenys neskelbtini) valstybei 520 Eur (penkis šimtus dvidešimt eurų) žyminio mokesčio už apeliacinį skundą.