- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-03-21
- Bylos Nr.
- e2A-641-936/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-14028-2022-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Urmila Valiukienė
- Ieškovas
- D. G., I. M., M. K.
- Atsakovas
- R. G., J. G.
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Urmila Valiukienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apeliantų (atsakovų) R. G. ir J. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 20 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovių D. G., I. M. ir M. K. ieškinį atsakovams R. G. ir J. G. dėl fakto, kad palikėjai turtą valdė asmenine ir bendros jungtinės nuosavybės teise nustatymo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovės D. G., I. M. ir M. K. kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą su ieškiniu, kuriuo prašė nustatyti, kad:
1) butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Butas), sutuoktiniams V. G. ir E. G. priklausė bendrosios jungtinės nuosavybės teise, po ½ dalį kiekvienam iš sutuoktinių;
2) žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Sklypas 1), sutuoktiniams V. G. ir E. G. priklausė bendrosios jungtinės nuosavybės teise, po ½ dalį kiekvienam iš sutuoktinių;
3) žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Sklypas 2), E. G. priklausė asmeninės nuosavybės teise.
Šalies argumentai
1.1. Ieškinyje nurodė, kad (duomenys neskelbtini) E. G. ir V. G. sudarė santuoką. 1992 m. rugsėjo 14 d. Pirkimo-pardavimo sutartimi sutuoktiniai įsigijo Butą. Butas Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruotas E. G. vardu. 1994 m. gruodžio 20 d. Valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini), pagrindu V. G. įsigijo žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini). 1995 m. lapkričio 27 d. Apskrities valdytojo sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) E. G. buvo atkurtos nuosavybės teisės į žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini).
1.2. (duomenys neskelbtini) V. G. mirė. Po tėvo mirties sūnus A. G. kreipėsi į Vilniaus m. 1-ąjį notarų biurą su 2001 m. spalio 5 d. pareiškimu dėl palikimo priėmimo. Kiti du V. G. įpėdiniai – sutuoktinį pergyvenusi E. G. ir antrasis sūnus R. G. (ieškovo brolis) Vilniaus m. 1-ajam notarų biurui pateikė 2001 m. spalio 5 d. pareiškimą dėl jiems priklausančio palikimo po V. G. mirties atsisakymo. Daugiau įpėdinių po V. G. mirties nebuvo, todėl į jo palikimą pretendavo vienas įpėdinis – A. G.. 2001 m. spalio 5 d. pareiškime dėl palikimo atsisakymo mirusiojo žmona E. G. taip pat pareiškė, kad „Nuosavybės teisės liudijimo į ½ (vieną antrąją) dalį turto, įgyto santuokos metu, gauti nepageidauju“. (duomenys neskelbtini) E. G. taip pat mirė. Iki E. G. mirties V. G. paveldėjimo byla nebuvo užbaigta, t. y. V. G. įpėdiniui A. G. nebuvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas į V. G. turtą. Paveldėjimo bylai užbaigti paveldėjimo bylą tvarkanti bylą notarė turėjo gauti E. G. pareiškimą dėl nuosavybės teisės liudijimo išdavimo ir turto, kuris įgytas santuokos metu ir sutuoktiniams priklausė bendrosios jungtinės nuosavybės teise, nuosavybės dalių nustatymo. Vis dėlto, E. G. mirė anksčiau nei pateikė minėtą pareiškimą V. G. paveldėjimo bylą tvarkančiai notarei, dėl ko sutuoktinių santuokoje įgyto turto dalys liko nenustatytos ir šiuo metu yra neįmanoma užbaigti V. G. paveldėjimo bylos, kadangi V. G. paveldėjimo bylą tvarkanti notarė atsisako išduoti nuosavybės teisės liudijimus, nes E. G. įpėdinis R. G. kvestionuoja savo atsisakymą nuo tėvo V. G. palikimo.
1.3. E. G. vardu registruotas nekilnojamasis turtas – Butas ir Sklypas 1 – buvo įgyti santuokos metu. Kadangi Butas ir Sklypas 1 buvo įgyti santuokos metu, todėl laikytinas priklausiusiu abiem sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise po ½ dalį. Tuo tarpu Sklypas 2 E. G. įgytas atkūrus jos nuosavybės teises, todėl pripažintinas jos asmenine nuosavybe.
Atsiliepimas
2. Atsakovai R. G. ir J. G. atsiliepimų į ieškinį nepateikė, posėdyje nedalyvavo, apie posėdį informuoti tinkamai, teismo posėdžio atidėti neprašė, apie neatvykimo priežastis nepranešė.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. gruodžio 20 d. sprendimu ieškovių D. G., I. M. ir M. K. ieškinį tenkino visiškai: nustatė, kad butas esantis adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), sutuoktiniams V. G. ir E. G. priklausė bendrosios jungtinės nuosavybės teise, po ½ kiekvienam iš sutuoktinių, taip pat, kad žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), E. G. priklausė asmeninės nuosavybės teise; priteisė ieškovei I. M. iš atsakovų R. G. ir J. G. lygiomis dalimis 942 Eur, t. y. po 471 Eur (iš kiekvieno iš atsakovų), patirtų bylinėjimosi išlaidų; priteisė iš atsakovų R. G. ir J. G. į valstybės biudžetą lygiomis dalimis 29,04 Eur sumą, t. y. po 14,52 Eur iš kiekvieno iš atsakovų.
3.1. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad E. ir V. G. santuoka sudaryta (duomenys neskelbtini) metais, ginčo turtas įgytas 1992-1995 metais, t. y. santuokos metu. SŠK 21 straipsnio 1 dalis nustatė, kad turtas, sutuoktinių įgytas santuokos metu, yra bendroji jungtinė jų nuosavybė. Tokia pati nuostata įtvirtinta ir šiuo metu galiojančiame Civiliniame kodekse (kai taikomas įstatymų nustatytas turto teisinis režimas) (3.87, 3.88 straipsniai). Tiek SŠK, tiek CK nustato ir atvejus, kai turtas, nors ir įgytas santuokos metu, pripažįstamas asmenine vieno iš sutuoktinių nuosavybe (SŠK 22, CK 3.89 straipsniai). Pažymėjo, kad nors reguliavimas tiek pagal SŠK, tiek pagal CK iš esmės nesiskiria, pagal 2000 m. liepos 18 d. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo Nr. VIII-1864 (toliau – ir LR CKPĮĮĮ) 25 straipsnio 1 dalį Civilinio kodekso trečiosios knygos VI skyriaus antrojo skirsnio normos, susijusios su sutuoktinių turto pagal įstatymus nustatytu teisiniu režimu, taikomos nepaisant to, ar tas turtas įgytas iki šio kodekso įsigaliojimo, ar jam įsigaliojus.
3.2. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje Butas ir Sklypas 1 sutuoktinių buvo įsigyti santuokos metu, pragyvenus kartu daugiau nei 30 metų. Ieškovių atstovė teismo posėdžio metu paaiškino, jog šis turtas sutuoktinių buvo įsigytas už bendras sutuoktinių lėšas. Duomenų, paneigiančių šią prezumpciją byloje nėra pateikta. Todėl pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad tiek Butą, tiek Sklypą 1 sutuoktiniai įgijo bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise. Vien ta aplinkybė, kad ginčo turtas buvo registruotas vieno iš sutuoktinių vardu (Butas – E. G., Sklypas 1 – V. G. vardu), savaime nepaneigia bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcijos. Teismas nenustatė jokių svarbių aplinkybių, dėl kurių teismas turėtų nukrypti nuo lygių dalių principo, atsakovai dėl to jokių prieštaravimų nepareiškė, todėl E. G. ir V. G. santuokos metu įgytas turtas, t. y. Butas ir Sklypas 1, dalintinas lygiomis dalimis, nustatant po ½ dalį kiekvienam sutuoktiniui.
3.3. Byloje nustatyta, kad Vilniaus apskrities valdytojo administracijos 1995 m. lapkričio 27 d. sprendimu E. G. atstatyta nuosavybės teisė į 5,36 ha ploto žemę (duomenys neskelbtini), bendros jungtinės nuosavybės teise su V. P.. Pažymėjo, kad teismų praktikoje pripažįstama, jog vertinant Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo paskirtį ir atkurtinos nuosavybės rūšį, darytina išvada, jog tokio turto nuosavybė yra asmeninio pobūdžio, nes teisė atkurti nuosavybę į išlikusį nekilnojamąjį turtą neatsiejama nuo asmens turėtos nuosavybės iki jos nacionalizavimo. Asmeninės atkuriamosios nuosavybės teisės įregistravimas po santuokos sudarymo nedaro tokio turto bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe ir jis išlieka asmenine atkurtąja sutuoktinio nuosavybe (žr., pvz., Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. gruodžio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2S-1925-163/2015). Kadangi Vilniaus apskrities valdytojo administracijos sprendimu E. G. Sklypą 2 įgijo Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo pagrindu, todėl konstatuota, kad ši žemė priklauso jai asmeninės nuosavybės teise (CK 3.89 straipsnio 2 dalis).
3.4. Kadangi ieškinys tenkintas visiškai (100 proc.), ieškovės pateikė duomenis, jog ieškovė I. M. sumokėjo 282 Eur žyminio mokesčio (CPK 93 straipsnio 1 dalis) ir 660 Eur už teisines paslauga, todėl ieškovei I. M. iš atsakovų lygiomis dalimis (po 471 Eur) priteistos jos patirtos bylinėjimosi išlaidos. Taip pat iš atsakovų lygiomis dalimis priteistos 29,04 Eur išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
4. Atsakovai R. G. ir J. G. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 20 d. sprendimo dalį, kurioje teismas priteisė ieškovei I. M. iš atsakovų lygiomis dalimis 942 Eur, t. y. po 471 Eur iš kiekvieno iš atsakovų, patirtų bylinėjimosi išlaidų. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Atsiliepimas
4.1. Atsakovai nesutinka su priteistomis bylinėjimosi išlaidomos, nes tarp atsakovų ir A. G. bei ieškovių niekada nebuvo ginčo dėl to, kad santuokoje įgytas turtas sutuoktiniams V. G. ir E. G. priklausė bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise, o Sklypas 2 E. G. priklausė asmeninės nuosavybės teise. Ieškovės klaidingai ieškinyje nurodė, kad atsakovai nesutinka nustatyti V. G. ir E. G. bendrosios jungtinės nuosavybės turto dalis. Dar civilinėje byloje Nr. e2YT-1970-1102/2020 atsakovai pareiškė, kad Butas ir Sklypas 1 priklauso V. G. ir E. G. lygiomis dalimis.
4.2. Nurodė, kad teismas nustatęs, kad šalis neargumentuotai atsisakė pasinaudoti privalomąja mediacija arba prašymą perduoti ginčą spręsti mediacijos būdu pareiškė nesąžiningai, arba nesąžiningai naudojosi mediacija, arba mediacijos metu reiškė nesąžiningus prašymus, taip pat gali nukrypti nuo CPK 93 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimo išlaidų paskirstymo taisyklių. Šiuo atveju ieškovės paduodamos ieškinį teismui nepasinaudojo privaloma mediacija ir ieškinyje nurodė, kad atsakovai nesutinka nustatyti V. G. ir E. G. bendrosios jungtinės nuosavybės turto dalis, po ½ kiekvienam sutuoktiniui. Ieškovės netinkamai pasinaudojo teise kreiptis su ieškiniu į teismą, todėl yra pagrindas atsakovei I. M. nepriteisti bylinėjimosi išlaidų.
5. Ieškovės D. G., I. M. ir M. K. pateiktame atsiliepime į atsakovų R. G. ir J. G. apeliacinį skundą prašė apeliacinį skundą atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime ieškovės nurodė, kad išimtinai dėl atsakovų tyčinio vengimo paveldėjimo bylas susitvarkyti per notarę, ieškovės buvo priverstos kreiptis į teismą. Iki palikėjos E. G. mirties V. G. paveldėjimo byla nebuvo užbaigta, todėl paveldėjimo bylai užbaigti paveldėjimo bylą tvarkanti bylą notarė turėjo gauti V. G. ir E. G. įpėdinių bendrą pareiškimą dėl nuosavybės teisės liudijimo išdavimo ir turto, kuris įgytas santuokos metu ir sutuoktiniams priklausė bendrosios jungtinės nuosavybės teise, nuosavybės dalių nustatymo, tačiau atsakovai neatvyko pas notarę atlikti būtinus notarinius veiksmus, o įpėdinis R. G. kvestionavo savo atsisakymą nuo tėvo V. G. palikimo, įforminto 2001 m. spalio 5 d. notariniu pareiškimu. Šią aplinkybę patvirtina tai, kad R. G. pateikė Vilniaus miesto apylinkės teismui ieškinį (civilinė byla Nr. e2-32295-600/2019), kur atsakovas R. G. aiškiai išreiškė savo poziciją, kad geranoriškai nesikreips į paveldėjimo bylas tvarkančią notarę dėl V. ir E. G. paveldėjimo bylų užbaigimo. Tai buvo nurodyta ne kartą ir įpėdiniams bendraujant gyvai / telefonu dėl paveldėjimo bylų užbaigimo. Ne kartą atsakovai raginti vykti pas notarę, tačiau atsakovai piktybiškai vengė tai daryti. Atsakovas J. G. po palikėjos E. G. mirties nemokamai gyvena paveldėtiname turte – bute adresu (duomenys neskelbtini), nemoka mokesčių už turtą ir tuo ši situacija jam yra palanki. Atsakovui J. G. patogu daugiau nei trejus metus gyventi nemokant mokesčių ir tai yra priežastis, dėl kurios jis piktybiškai nesikreipia į paveldėjimo bylas tvarkančią notarę dėl šioje byloje aptariamų būtinų notarinių veiksmų atlikimo. Be to, pažymėjo, kad byloje nagrinėjami klausimai ir reikalavimai negalėjo būti išspręsti be teismo. Pažymėjo, kad šioje byloje nei vienas iš atsakovų nepateikė atsiliepimų, neatvyko į teismo posėdį, o atsakovas J. G. netgi tyčia vengė atsiimti jam siunčiamus procesinius dokumentus faktinės ir deklaruojamos gyvenamosios vietos adresu. Su J. G. teismas šioje byloje bandė susisiekti netgi el. paštu, kurį atsakovas aktyviai naudojo kitoje byloje tarp tų pačių šalių, tačiau atsakovui J. G. ignoruojant teismo laiškus ir el. laiškus, jam dokumentai buvo įteikti viešo paskelbimo būdu. Ieškovių bylinėjimosi išlaidos yra patirtos (tą patvirtina išrašyta sąskaita ir gautas mokėjimas), jos neviršija nustatytų rekomenduojamų dydžių, todėl atsakovų J. G. ir R. G. apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
6. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 – 2 dalys).
7. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1 – 7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.
8. Apeliacijos objektą sudaro Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 20 d. sprendimo dalies, kuria ieškovei I. M. iš apeliantų (atsakovų) lygiomis dalimis buvo priteistos bylinėjimosi išlaidos, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
9. Atsakovų apeliaciniame skunde keliamas klausimas dėl CPK 93 straipsnio 4 dalies taikymo, teigiant, kad priteistos bylinėjimosi išlaidos neatsižvelgus, į tai, kad ieškovės nepasinaudojo privaloma mediacija bei, kad ieškinyje nurodytos klaidingos aplinkybės, kad atsakovai nesutiko nustatyti V. G. ir E. G. bendrosios jungtinės nuosavybės turto dalis, po ½ kiekvienam sutuoktiniui.
10. Pažymėtina, kad teisė kreiptis į teismą teisinės gynybos – kiekvieno suinteresuoto asmens teisė ir vienas pagrindinių civilinio proceso teisės principų, įtvirtintų Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 straipsnyje, CPK 5 straipsnio 1 dalyje, taip pat tarptautiniuose teisės aktuose (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6, 13 straipsniuose). Šią teisę suinteresuotas asmuo įgyvendina pareikšdamas ieškinį ir jame suformuluodamas materialiojo teisinio pobūdžio reikalavimą – ieškinio dalyką (CPK 135 straipsnio 1 dalies 4 punktas), t. y. išdėstydamas aiškų ir konkretų prašymą, kaip turėtų būti apgintos, besikreipiančio suinteresuoto asmens supratimu ir požiūriu, jo pažeistos teisės. Ieškinyje suformuluotas reikalavimas (ieškinio dalykas) apibrėžia civilinės bylos nagrinėjimo ribas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-64-421/2022, 25 punktas).
11. CPK 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Pasisakydamas dėl teisės į teisminę gynybą įgyvendinimo procesinių aspektų, kasacinis teismas yra nurodęs, kad CPK 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teisminės gynybos prieinamumo principas tiesiogiai susijęs su CPK 13 straipsnyje įtvirtintu dispozityvumo principu, kuris reiškia, kad asmuo, manantis, jog jo teisės pažeistos, tik pats sprendžia, ar ginti pažeistą teisę ir kokį pažeistų teisių gynimo būdą pasirinkti (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-474/2009; 2009 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-470/2009).
12. Tam tikrais atvejais galimybė kreiptis į teismą atsiranda tada, jei suinteresuotas asmuo laikėsi išankstinio ginčo sprendimo ne teisme tvarkos, kuri gali būti nustatyta įstatyme (CPK 22 straipsnio 1 dalis) ir kurios nesilaikymas lemia tam tikrus teisinius padarinius – pareiškimas paliekamas nenagrinėtas, jei šia tvarka dar galima pasinaudoti (CPK 296 straipsnio 1 dalies 1 punktas), arba byla nutraukiama, jei šia tvarka pasinaudoti negalima (CPK 293 straipsnio 2 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-307-421/2017, 12 punktas). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl išankstinio ginčo sprendimo ne teisme tvarkos privalomumo, be kita ko, yra konstatavęs, kad nustatant, ar suinteresuotam asmeniui buvo privaloma laikytis tokios išankstinės ginčo sprendimo ne teisme tvarkos, pirmiausia yra reikalinga kvalifikuoti teisinius santykius, identifikuoti ginčo dalyką, taip pat atsižvelgti ir į šalių interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-589/2013).
13. Apeliantai nurodo, kad ieškovės privalėjo pasinaudoti privalomąja mediacija, tačiau apeliacinės instancijos teismas su tokiais argumentais nesutinka. Mediacijos įstatymo 20 straipsnyje nustatyt privalomosios mediacijos atvejai, t. y. privalomoji mediacija taikoma sprendžiant šiuos civilinius ginčus: šeimos ginčus (1 dalies 1 punktas) ir kitais įstatymų nustatytais atvejais (1 dalies 2 punktas). Paminėtina, kad prie šeimos teisinių santykių priskirtini santykiai, atsirandantys iš santuokos, motinystės ir tėvystės, įvaikinimo ir kitų su tuo susijusių juridinių faktų. Kokios bylos laikytinos šeimos bylomis, iš dalies atskleidžia CPK XIX skyriaus struktūra, kuria remiantis galima skirti šias šeimos bylų rūšis: 1) dėl santuokos nutraukimo, pripažinimo negaliojančia, sutuoktinių gyvenimo skyrium (separacijos) (CPK XIX skyriaus II skirsnis); 2) dėl tėvystės (motinystės) nustatymo (CPK XIX skyriaus III skirsnis); 3) dėl tėvystės (motinystės) nuginčijimo (CPK XIX skyriaus IV skirsnis); 4) dėl tėvų valdžios apribojimo (CPK XIX skyriaus V skirsnis).
14. Nagrinėjamu atveju ieškovės pareiškė ieškinį dėl fakto, kad palikėjai turtą valdė asmenine ir bendros jungtinės nuosavybės teise nustatymo, t. y. ginčas dėl turto priklausymo bendra jungtine ar asmenine nuosavybe kilo ne tarp sutuoktinių, tačiau tarp palikėjų įpėdinių. Teismo sprendimu nustatyti faktai turi reikšmę būtent paveldėjimo procese susiklosčiusiems šalių (įpėdinių) santykiams. Kiti įstatymai nenumato įpėdiniams privalomosios mediacijos prieš kreipiantis į teismą dėl palikėjo dalių bendrame sutuoktinių turte nustatymo ar turto priklausymo asmenine vieno sutuoktinio (palikėjo) nuosavybe nustatymo. Paminėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismas byloje taip pat neskyrė teisminės mediacijos ginčui spręsti. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, nėra pagrindo spręsti, kad byloje kilusiam ginčui spręsti ieškovės pirmiausia turėjo inicijuoti mediacijos procesą, todėl atsakovų argumentai dėl privalomos mediacijos, bylinėjimosi išlaidų atlyginimo kontekste, atmestini kaip nepagrįsti.
15. Atsakovai taip pat kelia klausimus dėl ieškovių procesinio elgesio kreipiantis į teismą, t. y. teismo klaidinimo, kad atsakovai nesutiko nustatyti V. G. ir E. G. bendrosios jungtinės nuosavybės turto dalis, po ½ kiekvienam sutuoktiniui. Paminėtina, kad minėtuose tarptautiniuose, nacionaliniuose teisės aktuose, nurodytuose šios nutarties 11-12 punktuose, įtvirtinta teisė kreiptis į teismą yra neatsiejamai, tiesiogiai susijusi su proceso šalių galimybe susigrąžinti patirtas pagrįstas bylinėjimosi išlaidas. Šiuo tikslu CPK yra nustatytas bylinėjimosi išlaidų atlyginimo institutas. Iš esmės tokios pozicijos yra laikomasi ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje (žr. EŽTT 2020 m. vasario 18 d. sprendimo byloje Černius ir Rinkevičius prieš Lietuvą, peticijos Nr. 73579/17 ir 14620/18, 65 punktą).
16. Bendrąsias bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisykles reglamentuoja CPK 93 straipsnis. Pagal šio straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.
17. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad viena iš šios teisės normos taikymo sąlygų – teismo sprendimas, priimtas šalies naudai; nurodytos teisės normos prasme proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, suprantama kaip šalis, kuriai sprendimas yra palankus, kuri laimėjo ginčą byloje (pavyzdžiui, ieškovas, kurio ieškinys patenkintas). Ji paaiškėja teismui išnagrinėjus bylą ir priėmus (priimant) sprendimą dėl ginčo esmės. Tokiai proceso šaliai pagal aptariamą teisės normą pralaimėjusioji šalis turi kompensuoti civilinių teisių gynybai išleistas lėšas – patirtas bylinėjimosi išlaidas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-7-701/2018, 16, 17 punktai; 2020 m. birželio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-188-403/2020, 20 punktas).
18. Pagal CPK 93 straipsnio 4 dalį, teismas gali nukrypti nuo šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas. Teismas, nustatęs, kad šalis neargumentuotai atsisakė pasinaudoti privalomąja mediacija arba prašymą perduoti ginčą spręsti mediacijos būdu pareiškė nesąžiningai, arba nesąžiningai naudojosi mediacija, arba mediacijos metu reiškė nesąžiningus prašymus, taip pat gali nukrypti nuo šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių.
19. Šalies procesinis elgesys – tai jos veiksmai (neveikimas) ginčo nagrinėjimo metu. Šalies tinkamo elgesio apibrėžtis pateikta CPK 93 straipsnio 4 dalyje: šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas. Šalių procesinės teisės ir pareigos išvardytos CPK 42 straipsnio 1 dalyje, o šio straipsnio 5 dalyje įtvirtinta nuostata, kad šalys joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis privalo naudotis sąžiningai, privalo veikti siekdamos, kad byla būtų išnagrinėta greitai ir teisingai, domėtis nagrinėjamos bylos eiga, pasirūpinti tinkamu atstovavimu, pateikti įrodymus, pranešti teismui apie ketinimą nedalyvauti teismo posėdyje ir nurodyti nedalyvavimo priežastis. Jei šalis šių reikalavimų nesilaiko, jos elgesys gali būti pripažintas piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis (CPK 95 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, jog, sprendžiant, kam ir (ar) kokia apimtimi turėtų tekti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo našta, svarbią reikšmę turi kaltė (atsakomybė) dėl proceso. Atsakomybė ir kaltė dėl bylinėjimosi išlaidų nustatoma pagal procesinius šalių santykius, jų procesinį elgesį, tai yra vertinamas bylinėjimosi išlaidų priežastingumas, šalių apdairumas ir rūpestingumas, atliekant procesinius veiksmus, įskaitytinai ir inicijuojant patį bylos procesą, t. y. paduodant ieškinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-145-403/2021, 29 punktas).
20. Bylinėjimosi išlaidų institutas ir CPK 93 straipsnio 4 dalies nuostata, viena vertus, sudaro prielaidas įgyvendinti teisę į teisminę gynybą, užtikrinti kokybišką teisinį atstovavimą, kita vertus, atlieka ir prevencinį vaidmenį, nustatant, kad sprendžiant dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo bus atsižvelgiama į proceso šalių elgesį, išlaidų susidarymo priežastis. Tokiu būdu proceso šalis yra skatinama elgtis sąžiningai, įgyvendinant ir naudojantis jai CPK įtvirtintomis procesinėmis teisėmis. Taip pasiekiama ir pusiausvyra, viena vertus, užtikrinant bylinėjimosi išlaidų atlyginimo tikslus, kita vertus, saugant, kad kita šalis nepatirtų neigiamų pasekmių dėl kito asmens nesąžiningo elgesio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. sausio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-6-611/2023).
21. Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, jog CPK 93 straipsnio 4 dalies tikslas – neleisti turinčiai teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą šaliai gauti tų išlaidų, kurios atsirado dėl pačios šalies nesąžiningų procesinių veiksmų, atlyginimą. Tokiu atveju bylinėjimosi išlaidų našta turi tekti šaliai, atlikusiai neteisėtus (nesąžiningus) veiksmus. Įstatymų leidėjas tokiu būdu įtvirtina piktnaudžiavimo procesu teisinių padarinių taikymą, kaip drausminimo priemonę, per bylinėjimosi išlaidų paskirstymo institutą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-83-1075/2020, 17 punktas).
22. Vis dėlto tam, kad būtų teisinis pagrindas nukrypti nuo bendrųjų bylinėjimosi paskirstymo taisyklių, taikant CPK 93 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą išimtį, turi būti konstatuotas šalies netinkamo procesinio elgesio faktas. Šios teisės normos taikymo pagrindas gali būti ne bet koks netinkamas procesinis elgesys, bet toks, kuris nekelia abejonių dėl jį atlikusios šalies nesąžiningumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-83-1075/2020, 18 punktas; 2020 m. birželio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-188-403/2020, 28 punktas).
23. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovės kreipėsi į teismą gindamos savo pažeistas teises. Šiuo atveju vien kreipimasis į teismą, kitai šaliai vertinant tokius reikalavimus kaip nereikalingus spręsti teisminiu būdu, o sprendžiant taikiai (mediacija), savaime nesudaro pagrindo tokio kreipimosi į teismą vertinti kaip galimo piktnaudžiavimo. Byloje matyti, kad ieškovės savo procesinėmis teisėmis naudojosi tinkamai, savalaikiai teikė prašymus. Pažymėtina, kad atsakovai atsiliepimų byloje neteikė, teismo posėdyje nedalyvavo, neišreiškė savo nuomonės, nors apie bylos nagrinėjimą jiems buvo žinoma, o sutikimą su ieškiniu nurodė tik atskirajame skunde. Taigi, iš esmės bylos nagrinėjimą ginčo teisenos tvarka lėmė netinkami atsakovų procesiniai veiksmai. Be to, byloje pateikti įrodymai, kad tarp A. G. ir J. G. buvo vykdoma mediacija (2020 m. rugsėjo 23 d. mediatorės pranešimas), tačiau taikos sutartis taip pat nebuvo sudaryta. Taip pat Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. sausio 7 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2YT-1970-1102/2020 nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad Butas priklausė sutuoktiniams V. G. ir E. G. bendrosios jungtinės nuosavybės teise, lygiomis dalimis. 2020 m. spalio 20 d. buvo surašytas taikos sutarties projektas dėl Buto ir Sklypo 1 nuosavybės dalių nustatymo, kad jie priklausė V. G. ir E. G. lygiomis dalimis bei Sklypo 2 priklausymo asmeninės nuosavybės teise E. G., tačiau atsakovai šio projekto nepasirašė. R. G. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. sausio 7 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2YT-1970-1102/2020 apskundė apeliacine tvarka, ir jis buvo panaikintas, o byla nutraukta. Taigi apeliacinės instancijos teismo vertinimu, aptarti atsakovų veiksmai, negalėjo sudaryti ieškovėms įspūdžio, kad nėra ginčo dėl byloje esančių reikalavimų.
24. Kadangi ieškovės turi teisę savo teises ginti teisme ir jų ieškinys buvo patenkintas visiškai, o atsakovai procese buvo pasyvūs, todėl pirmosios instancijos teismas, įvertinęs, kad prašomas priteisti bylinėjimosi išlaidų dydis už advokato teisinę pagalba neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio nustatytų maksimalių dydžių, pagrįstai sprendė priteisti bylinėjimosi išlaidas iš atsakovų lygiomis dalimis ieškovei I. M..
25. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino faktines aplinkybes ir teisės aktus dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, todėl priteisdamas iš atsakovų ieškovei bylinėjimosi išlaidas už advokato teisinę pagalbą ir žyminį mokestį, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį panaikinti ar pakeisti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
26. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Ši nuostata taikytina ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (CPK 93 straipsnio 3 dalis).
27. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovų apeliacinis skundas atmestas, iš jų priteistinas ieškovių apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Pateikti įrodymai, kad ieškovė I. M. už advokato teisinę pagalbą sumokėjo 605,00 Eur (dokumentas Nr. DOK-11082). Kadangi visas ieškovių bylinėjimosi išlaidas apmokėjo I. M., todėl ieškovei I. M. iš atsakovų priteistinos bylinėjimosi išlaidos lygiomis dalimis, t. y. iš kiekvieno atsakovo po 302,50 Eur.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 290 – 291 straipsniais, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
nutaria:
Apeliacinį skundą atmesti.
Palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gruodžio 20 d. sprendimą nepakeistą.
Priteisti ieškovei I. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini), iš atsakovo R. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 302,50 Eur (tris šimtus du eurus 50 ct) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimą.
Priteisti ieškovei I. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini), iš atsakovo J. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 302,50 Eur (tris šimtus du eurus 50 ct) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimą.