Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

2020-12-22 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-394-870/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nuosprendis
Data
2020-12-22
Bylos Nr.
1A-394-870/2020
Teisminio proceso Nr.
1-04-6-00025-2019-0
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Danutė Gasiūnienė, Virginija Liudvinavičienė, Algimantas Valantinas
Nuteistasis
V. S., Klaipėdos apygardos prokuratūros Antrojo
Kaltinamasis
D. K.
Advokatai
Irmantas Balčiūnas
Baudžiamoji byla Nr. 1A-394-870/2020Teisminio proceso Nr. 1-04-6-00025-2019-0Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 1.2.14.6.2.1; 1.2.18.10; 1.2.29.1.1; 2.4.6.1; 2.4.6.5.1
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. gruodžio 22 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo mišri Baudžiamųjų bylų skyriaus ir Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės, Virginijos Liudvinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Algimanto Valantino,

sekretoriaujant Daliai Lukoševičienei,dalyvaujant prokurorei Daivai Skorupskaitei,nuteistajam V. S. ir jo gynėjui advokatui Irmantui Balčiūnui,išteisintojo D. K. gynėjui advokatui Ž. K.,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. S. ir Klaipėdos apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. spalio 2 d. nuosprendžio, kuriuo:

1) V. S. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnio 2 dalyje, ir, vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, jam paskirta 200 MGL (10 000 Eur) dydžio bauda;

2) V. S. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį išteisintas, nesant jo veikoje nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių;

3) D. K. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį išteisintas, nesant jo veikoje nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės

1. V. S. pripažintas kaltu dėl to, kad, būdamas UAB „G. s.“ (toliau ir – bendrovė), juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), registruotos adresu (duomenys neskelbtini), direktoriumi, užimamų pareigų pagrindu turėdamas teisiškai apibrėžtus įgaliojimus, būdamas materialiai atsakingas už jam patikėtas ir jo žinioje buvusias UAB „G. s.“ pinigines lėšas, atstovaudamas bendrovei, Klaipėdos miesto 2-ajame notarų biure, adresu (duomenys neskelbtini), 2019 m. balandžio 30 d. sudarė pirkimo – pardavimo sutartį, pagal kurią už parduodamą žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), gavo grynaisiais pinigais iš viso 100 000 Eur. Privalėdamas pinigus įtraukti į bendrovės apskaitą, įnešti į kasą arba įmonės sąskaitą banke, V. S. to nepadarė ir tyčia pasisavino jam, kaip bendrovės direktoriui, perduotą ir tuo jam patikėtą UAB „G. s.“ didelės vertės turtą – 100 000 Eur.

2. V. S. buvo kaltinamas ir tuo, kad, būdamas UAB „G. s.“, direktoriumi, veikdamas bendrininkų grupėje su D. K., 2019 m. balandžio 30 d. Klaipėdos miesto 2-ajame notarų biure, adresu (duomenys neskelbtini), žinodamas, kad žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), parduotas už 155 000 Eur J. D., kuriam atstovavo D. K., pateikė notarui melagingus duomenis dėl žemės sklypo kainos, o pastarasis, būdamas suklaidintas, pateiktų duomenų pagrindu parengė žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartį, įrašė aiškiai neteisingus duomenis apie tai, kad UAB „G. s.“ priklausantis žemės sklypas parduotas už 55 000 Eur. Taigi, V. S. buvo kaltinamas tuo, kad suklastojo 2019 m. balandžio 30 d. pirkimo – pardavimo sutartį, patvirtindamas ją savo parašu

3. V. S. taip pat buvo kaltinamas tuo, kad, būdamas UAB „G. s.“, registruotos adresu (duomenys neskelbtini), direktoriumi ir pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (toliau – ir BAĮ) 21 straipsnio 1 dalies nuostatą, kad „už apskaitos organizavimą pagal šio įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas“, laikotarpiu nuo 2019 m. balandžio 1 d. iki 2019 m. gegužės 31 d., Klaipėdos m., tikslesnė vieta ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta, apgaulingai tvarkė buhalterinę apskaitą. V. S., būdamas atsakingas už įmonės buhalterinės apskaitos organizavimą, pažeisdamas BAĮ 6 straipsnio 2 dalies nuostatas, kad ,,Į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, finansavimo sumų, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu“, 12 straipsnio 1 dalies nuostatas, kad ,,visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179 „Dėl kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių 3 punkto nuostatas, kad „pinigai į kasą priimami pagal kasos pajamų orderį“, 6 punkto nuostatas, kad „visos kasos operacijos įrašomos į kasos knygą“, veikdamas per UAB „G. s.“ buhalterinę apskaitą tvarkančios įmonės UAB „I.“ buhalterę J. P., nesuvokusią jo nusikalstamų veikų pobūdžio, nepagrindė apskaitos dokumentais (PVM sąskaita faktūra) 100 000 Eur pajamų gavimo, 2019 m. balandžio 30 d. pardavus žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei laikotarpiu nuo 2019 m. balandžio 10 d. iki 2019 m. balandžio 30 d. kasos pajamų orderiais 2 atvejais nepagrindė iš viso 100 000 Eur grynųjų pinigų gavimo už parduodamą žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir kasos knygoje neužregistravo iš viso 100 000 Eur piniginių lėšų gavimo.

4. D. K. buvo kaltinamas tuo, kad, atstovaudamas pirkėjui J. D., veikdamas grupe su UAB „G. s.“, direktoriumi V. S., 2019 m. balandžio 30 d. Klaipėdos miesto 2-ajame notarų biure, adresu (duomenys neskelbtini), žinodamas, kad žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), parduotas už 155 000 Eur J. D., V. S. pateikus notarui melagingus duomenis dėl žemės sklypo kainos, o pastarasis, būdamas suklaidintas, pateiktų duomenų pagrindu parengė žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį, įrašė aiškiai neteisingus duomenis apie tai, kad UAB „G. s.“ priklausantis žemės sklypas parduotas už 55 000 Eur. Taigi, D. K. buvo kaltinamas tuo, kad suklastojo 2019 m. balandžio 30 d. pirkimo–pardavimo sutartį, patvirtindamas ją savo parašu.

II. Apeliacinių skundų argumentai ir proceso dalyvių prašymai

5. Nuteistasis V. S. apeliaciniu skundu prašo Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. spalio 2 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį – jį išteisinti, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

6. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 328 straipsnio 1 punktas), tikrindamas bei vertindamas byloje surinktus duomenis ir darydamas išvadą dėl V. S. kaltės, pažeidė BPK 20 straipsnyje įtvirtintus reikalavimus. Esminis pažeidimas, dėl kurio V. S. buvo priimtas neteisėtas ir nepagrįstas nuosprendis, yra neišsamus bylos faktinių aplinkybių nagrinėjimas bei įrodymų vertinimas. Teismas nesilaikė BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimo, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyti įrodymai, kuriais ne tik grindžiamos teismo išvados, bet taip pat turi būti nurodyti aiškūs motyvai, kuriais vadovaujantis teismas atmeta ar atsisako priimti kitus įrodymus.

7. Apeliaciniame skunde pažymima, kad V. S. niekada neneigė, jog jis pagal 2019 m. balandžio 30 d. pirkimo – pardavimo sutartį, patvirtintą Klaipėdos m. 2-ojo notarų biuro notaro, žemės ūkio paskirties žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), pardavė už 55 000 Eur J. D., atstovaujamam D. K.. Už parduotą žemės sklypą, nutraukus 2019 m. balandžio 30 d. sutartį dėl bendros veiklos, susijusios su žvyro karjero eksploatavimu, grynaisiais gavo 100 000 Eur, kuriuos bendrovės buhalterinėje apskaitoje apskaitė 2019 m. gegužės 31 d., J. D. pasirašius kasos pajamų orderį.

7.1. Pasak apeliantų, pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino, kad V. S. pagal sutartį neturėjo jokių teisinių galimybių išreikalauti 100 000 Eur už parduotą žemės sklypą ir taip sukūrė situaciją, kuri jam leido netrukdomai pasisavinti dalį pinigų, sumokėtų UAB „G. s.“. Nuteistojo teigimu, teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad 2019 m. balandžio 30 d. sutartis yra fiktyvi. Sutartis atitiko tikrąją šalių valią. Jei ši sutartis būtų buvusi fiktyvi, ji nebūtų duota D. K.. Jei pinigai būtų pasisavinti, tai tokį dokumentą, kaip įrodymą, būtų logiška sunaikinti, tačiau ši sutartis kratos metu buvo rasta pas abi sandorio šalis, kas patvirtina, kad sandorio šalys šį dokumentą, kaip sukuriantį teisines pasekmes, saugojo. Dėl sutarties sudarymo V. S. ir D. K. derėjosi dar iki 2019 m. balandžio 30 d., tai patvirtina D. K. teisme duoti parodymai, jog jie tarėsi, kad V. S. dalyvaus jų veikloje, žemės sklypas bus perkamas už 55 000 Eur, o bendra žemės sklypo kaina yra 150 000 Eur. Vis dėlto, 2019 m. birželio 30 d. sutartis dėl 2019 m. balandžio 30 d. sutarties nutraukimo sukėlė teisines pasekmes, D. K. iniciatyva nutraukus sutartį, UAB „G. s.“ direktoriui V. S. buvo faktiškai sumokėta 100 000 Eur, t. y. net 5 000 Eur daugiau, nei buvo derėtasi iki 2019 m. balandžio 30 d. pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo. Teismas neįvertino to, kad D. K. nevykdant 2019 m. balandžio 30 d. sutarties ar ją nutraukus 6 punkto pagrindu, V. S. 2015 m. parengtos smėlio ir žvyro telkinio detalios geologinės žvalgybos ataskaitos pagrindu turėjo galimybę kreiptis į teismą dėl nuostolių atlyginimo, kurie sudarytų 111 000 Eur, t. y. didesnę sumą, nei V. S. gavo iš D. K.. V. S. nėra teisininkas, neturi specialių žinių, tiek 2019 m. balandžio 30 d. sutartį, tiek 2019 m. birželio 30 d. susitarimą rengė, atsižvelgdamas į susidariusią faktinę situaciją bei šalių valią, siekdamas UAB „G. s.“ naudos. Taigi, teismo išvada, jog V. S. neturėjo jokios teisės reikalauti 100 000 Eur už parduotą žemės sklypą, yra nepagrįsta, neatitinkanti bylos faktinių aplinkybių. Svarbu ir tai, kad sutarčių šalimi buvo ūkininkas J. D., kuris turėjo pakankamai turto, iš kurio buvo galimybė išieškoti nuostolius, o D. K. veikė tik kaip įgaliotas asmuo. Teismas nenurodė motyvų, kodėl UAB „G. s.“ priklausantis turtas buvo pasisavintas ir nusikaltimas buvo baigtas nuo pinigų užvaldymo momento. Vien tai, kad V. S. pinigus gavo anksčiau nei 2019 m. birželio 30 d. susitarimo data, niekaip nepatvirtina teismo išvados, jog pinigai buvo pasisavinti.

7.2. Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, kad sprendžiant, ar bendrovės vadovas, neteisėtai disponuodamas bendrovės turtu ar jį paimdamas, padarė BK 183 straipsnyje nurodytą nusikalstamą veiką, būtina nustatyti jo tyčios turinį (kryptingumą). Šioje byloje negauta duomenų, kad tariamai V. S. pasisavinti UAB „G. s.“ pinigai (100 000 Eur) būtų panaudoti asmeniniams poreikiams, nenustatyta, jog V. S. turėjo tyčią jo žinioje buvusius bendrovės pinigus paslėpti ir/ar kitaip apsunkinti jų suradimą. Po 2019 m. gegužės 23 d. atliktos kratos V. S. namuose rasta 26 800 Eur, dėl kurių jis iš karto paaiškino, kad pinigai priklauso UAB „G. s.”. Šie duomenys paneigia V. S. ketinimus pasisavinti įmonės pinigus.

7.3. Apeliantas pažymi, kad teismas, pripažindamas V. S. kaltu pagal BK 183 straipsnio 2 dalį už tai, kad gauti pinigai nebuvo apskaityti UAB „G. s.“ buhalterinėje apskaitoje per 2019 m. gegužės mėn., nepagrįstai tokius veiksmus kriminalizavo ir taikė baudžiamąją atsakomybę. Verslo praktikoje dažnai pasitaiko, kad iš sandorių gauti grynieji pinigai tuo pačiu metu nėra apskaitomi įmonės buhalterinėje apskaitoje. Pagal BAĮ 12 straipsnio 4 dalį apskaitos registruose ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys užregistruojami ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio dieną arba iškart po to, kai yra galimybė tai padaryti, bet ne vėliau kaip per 4 mėnesius. Net jei ir nebūtų sudaryta 2019 m. balandžio 30 d. sutartis dėl žvyro kasimo, o likusi dalis iš D. K. gautų pinigų būtų panaudota kitoms reikmėms, juos UAB „G. s.“ buhalterijoje apskaitant per keturis mėnesius, tai negalėtų būti laikoma neteisėtais veiksmais. Byloje nustatyta, kad į UAB „G. s.“ buhalterinę apskaitą 100 000 Eur gavimas įtrauktas 2019 m. gegužės 31 d. kasos pajamų orderiu Nr. (duomenys neskelbtini), J. D. jį pasirašius. Šis kasos pajamų orderis UAB „G. s.“ buhalterės J. P. 2019 m. gegužės 31 d. įtrauktas į kasos dokumentų registrą. Nurodyti apskaitos dokumentai išrašyti dar iki įtarimų V. S. pareiškimo, todėl tokie veiksmai negali būti vertinami kaip jo gynybos versija. Vertindamas 2019 m. gegužės 31 d. kasos pajamų orderio Nr. (duomenys neskelbtini) išrašymo aplinkybes, teismas turėjo įvertinti ir J. D. teisme duotus parodymus, kad sandorių sudarymo metu jis buvo išvykęs iš Lietuvos Respublikos. Šie parodymai yra svarbūs. Nors sudarant sandorius J. D. vardu veikė įgaliotas asmuo, tačiau atsiskaitymas vyko ne su įgaliotiniu, bet su pačiu J. D.. V. S. siekė finansines operacijas atlikti tiesiogiai su pirkėju, o ne su pirkėją atstovaujančiu asmeniu.

8. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad ikiteisminio tyrimo metu tirti ir kiti UAB „G. s.” sudaryti sandoriai su kitais asmenimis, tačiau nenustatyta jokių pažeidimų, kas reiškia, kad V. S. buhalterinę apskaitą tvarkė, laikantis teisės aktų reikalavimų, sudaryti sandoriai atitiko jų turinį.

9. Klaipėdos apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorė (toliau – ir prokurorė) apeliaciniame skunde prašo Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. spalio 2 d. nuosprendžio dalį dėl V. S. ir D. K. išteisinimo panaikinti ir priimti naują nuosprendį: 1) V. S. pripažinti kaltu pagal BK 222 straipsnio 1 dalį ir paskirti jam 100 MGL (5 000 Eur) dydžio baudą; 2) V. S. pripažinti kaltu pagal BK 300 straipsnio 1 dalį ir paskirti jam 50 MGL (2 500 Eur) dydžio baudą; 3) D. K. pripažinti kaltu pagal BK 300 straipsnio 1 dalį ir paskirti jam 50 MGL (2 500 Eur) dydžio baudą; vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 1, 2 punktais, 6 dalimi, V. S. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį paskirta bausme apimti pagal BK 222 straipsnio l dalį bei pagal BK 300 straipsnio l dalį paskirtas bausmes ir paskirti jam galutinę subendrintą bausmę – 300 MGL (15 000 Eur) dydžio baudą; kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

10. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių, todėl V. S. buvo nepagrįstai išteisintas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį, o D. K. – pagal BK 300 straipsnio 1 dalį.

11. Apeliaciniame skunde pažymima, kad 2019 m. rugsėjo 3 d. UAB „G. s.“ buhalterinės apskaitos dokumentų apžiūros metu specialistė J. A. nurodė, kad bendrovė nepagrindė apskaitos dokumentais (PVM sąskaita faktūra) 100 000 Eur pajamų gavimo, 2019 m. balandžio 30 d. pardavus žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), taip pat bendrovės buhalterinė apskaita buvo tvarkoma iš dalies nesilaikant teisės aktų reikalavimų, dėl ko laikotarpiu nuo 2019 m. balandžio 1 d. iki 2019 m. gegužės 31 d. negalima iš dalies nustatyti bendrovės turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio. Išteisinant V. S., pirmosios instancijos teismas vadovavosi tuo, kad iš teismo posėdyje pateikto UAB „G. s.“ kasos registro už 2019 m. sausio 1 d. – 2019 m. rugsėjo 30 d. laikotarpį matyti, kad 2019 m. gegužės 31 d. kasoje kaip gautos pajamos parodyta 100 000 Eur suma. Prokurorė pažymi, kad šį dokumentą, pasirašytą buhalterės J. P., teisminio nagrinėjimo metu pateikė V. S. gynėjas. Iš pateikto kasos registro išrašo matyti, kad 2019 m. gegužės 31 d. kasos pajamų orderis buvo įtrauktas į apskaitą, tačiau neaišku, kada realiai tai buvo padaryta. Kaip teisme parodė specialistė, ji tikrino UAB „G. s.“ dokumentus už laikotarpį nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gegužės 31 d., tikrino kasos dokumentus, kasos knygą, banko sąskaitą, registras patvirtino, kad 100 000 Eur suma nebuvo apskaityta. Teisme specialistė pasakė: „kaip galima vertinti dokumentą, kurio nėra“, taigi, prokurorės teigimu, jo nebuvo. Liudytoja teisme apklausta buhalterė J. P. parodė, kad ji formavo kasos registrą, bet kada įtraukė 2019 m. gegužės 31 d. kasos pajamų orderį 100 000 Eur sumai, negalėjo atsakyti. Prokurorės teigimu, nustatytos bylos aplinkybės patvirtina, kad V. S. UAB „G. s.“ buhalterei tyčia nepateikė informacijos bei dokumentų apie su nekilnojamojo turto pardavimu susijusius ūkinius įvykius ir ūkines operacijas, dėl to be kompetentingų institucijų patikrinimų, specialisto išvados, iš dalies nebuvo galima nustatyti UAB „G. s.“ turto, nuosavo kapitalo bei įsipareigojimų dydžio. Išvada dėl kilusių padarinių yra pagrįsta specialistės J. A. paaiškinimais, pagrindo abejoti specialistės kompetencija ar jos padarytomis išvadomis nėra. V. S. pripažino, kad laiku neišrašė apskaitos dokumentų, pagrindžiančių 100 000 Eur gavimą, ir jų neįnešė į UAB „G. s.“ kasą. V. S. tiesioginė tyčia buvo nukreipta nefiksuoti apskaitoje dalies atliktų ūkinių operacijų duomenų, taigi, jis suvokė pavojingą savo nusikalstamos veikos pobūdį, numatė padarinius ir to siekė, tarp V. S. netinkamai vykdytų BAĮ reikalavimų ir atsiradusių padarinių yra tiesioginis priežastinis ryšys. Prokurorės vertinimu, nustačius subjektyviuosius ir objektyviuosius nusikalstamos veikos požymius, byloje surinkta pakankamai duomenų, įrodančių, kad V. S. padarė nusikaltimą, numatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje.

12. Aptariant D. K. ir V. S. teisminio nagrinėjimo metu ir V. S. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, apeliaciniame skunde daroma išvada, kad parduodamo sklypo reali kaina, sandorio pas notarą sudarymo metu, buvo ne mažesnė nei 150 000 Eur. Tai patvirtina faktas, kad D. K. sumokėjo prieš sandorį (per J. D.) 55 000 Eur, pervesdamas į sąskaitą, ir 100 000 Eur grynaisiais pinigais kelios dienos po sandorio. Tai žinodami, tiek D. K., tiek V. S., veikdami tyčia, patvirtino notaro paruoštą žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartį savo parašais ir tokiu būdu ją suklastojo. Susitarimas dėl sutarties nutraukimo, kuriame nurodyta 2019 m. birželio 30 d. data, vertintinas kaip formalumas, nesiekiant iš tikrųjų nutraukti bendradarbiavimą, o tik imituojant, tokiu būdu bandant rasti pagrindą, kaip išvengti gresiančios atsakomybės, tikslu nuslėpti tikrus duomenis apie žemės sklypo vertę. Padarinių, kaip būtino požymio neįtvirtinimas nusikalstamos veikos sudėtyje, nereiškia, kad veika, BK aprašyta formalia sudėtimi (BK 300 straipsnio 1 dalyje), nesukelia pavojingų padarinių. 2019 m. balandžio 30 d. sudaryta žemės pirkimo-pardavimo sutartis patvirtina juridinę reikšmę turintį faktą ir lemia tolesnį teisinių santykių vystymąsi bei turi išorinę teisinę galią, jos pagrindu gali būti atliekami kiti juridinę reikšmę turintys veiksmai. Vadovaujantis šiais argumentais, prokurorė daro išvadą, kad tokiais veiksmais buvo sukelta žalos atsiradimo grėsmė įstatymo saugomoms vertybėms, nes BK 300 straipsniu siekiama apsaugoti dokumentų ir juose esančių įrašų tikrumą, informacijos dokumente patikimumą ir užtikrinti normalią, teisingą dokumentų apyvartą. D. K. ir V. S. suprato, jog tikslu teisinėje apyvartoje įtvirtinti apgaulę suklastojo tikrą dokumentą, ir norėjo taip veikti.

13. Teismo posėdyje prokurorė prašė jos apeliacinį skundą tenkinti, nuteistojo apeliacinį skundą atmesti, išteisintojo gynėjas prašė prokurorės apeliacinį skundą atmesti, nuteistasis ir jo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokurorės apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo V. S. apeliacinis skundas tenkintinas, prokurorės apeliacinis skundas atmestinas.

Dėl nuteistojo V. S. apeliacinio skundo

14. Iš baudžiamojoje byloje esančių dokumentų matyti, kad 2019 m. balandžio 10 d. tarp pardavėjo UAB „G. s.“ direktoriaus V. S. ir pirkėjo J. D. buvo pasirašyta preliminarioji žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo – pardavimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodyta šio sklypo kaina – 150 000 Eur (t. 1, b. l. 50–51). 2019 m. balandžio 30 d. tarp to paties pardavėjo ir pirkėjo atstovo D. K. buvo pasirašyta to paties žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartis, kurioje nurodyta šio sklypo kaina – 55 000 Eur (t. 1, b. l. 80–90). Tą pačią dieną tarp tų pačių šalių buvo pasirašyta ir dar viena sutartis, kuria šalys susitarė, jog žemės sklypo kaina – 55 000 Eur – nustatyta, atsižvelgiant į tai, kad žemės ūkio paskirties sklypas yra tinkamas žvyro/smėlio karjerui įrengti, kuriame preliminariai galima iškasti 469 000 m³ žvyro/smėlio, o pradėjus eksploatuoti žvyro/smėlio karjerą, J. D. mokės UAB „G. s.“ po 0,25 ct už kiekvieną iškastą 1 m³ (t. 1, b. l. 77). 2019 m. birželio 30 d. susitarimu UAB „G. s.“ direktorius V. S. ir J. D. atstovas D. K. nutraukė 2019 m. balandžio 30 d. sutartį dėl bendradarbiavimo žvyro/smėlio kasybos veikloje (t. 1, b. l. 78).

Žemesnės instancijos teismas

15. Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas V. S. kaltu pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, nustatė, kad 2019 m. balandžio 30 d. sutartis dėl bendradarbiavimo ir 2019 m. birželio 30 d. susitarimas dėl jos nutraukimo yra fiktyvūs, o V. S. tokiu būdu tik pasisavino iš D. K. gautas pinigines lėšas (100 000 Eur) už UAB „G. s.“ priklausiusio žemės sklypo pardavimą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, baudžiamojo proceso metu nebuvo paneigta V. S. versija, kad jis iš tikrųjų tarėsi bendradarbiauti su D. K., eksploatuojant parduotą žemės sklypą, o pirmosios instancijos teismo išvados dėl šių sandorių fiktyvumo nepagrįstos baudžiamojoje byloje surinktais duomenimis.

16. Baudžiamojoje byloje nekyla ginčas dėl to, kad realus žemės sklypo pirkėjas buvo D. K., norėjęs pradėti žvyro/smėlio kasybos veiklą. Kadangi žemės sklypas buvo žemės ūkio paskirties, o D. K. nebuvo ūkininkas, visi dokumentai buvo pasirašomi ūkininko J. D. vardu, kurį D. K. atstovavo pagal įgaliojimą (t. 1, b. l. 76). V. S. apklausos pirmosios instancijos teisme metu nurodė, kad jį taip pat domino žvyro/smėlio kasyba, jis kaip verslininkas norėjo pamatyti procesą, sužinoti, ar tai pelningas verslas, be to, su kasyba žemės sklypo pardavimo sandoris būtų buvęs pelningesnis – per 2–3 metus būtų gavęs 180 000 Eur, todėl su D. K. pasirašė sutartį dėl bendradarbiavimo, tačiau D. K., pasikalbėjęs su partneriu, nebenorėjo veltis į bendrą buhalteriją ir pasiūlė šią sutartį nutraukti, sumokant kompensaciją, V. S. paprašė pridėti dar 5 000 Eur ir su sutarties nutraukimu sutiko (t. 4, b. l. 111–114). Iš esmės tas pačias aplinkybes nurodė ir D. K.. Pastarasis neneigė, kad žemės sklypo reali kaina, dėl kurios tarėsi su V. S., buvo 150 000 Eur, tačiau pirkimo – pardavimo sutartyje jie nurodė 55 000 Eur kainą, kadangi susitarė kartu dalyvauti kasybos veikloje, kas reiškė, kad V. S. būtų mokama už 1 m³ iškasto žvyro/smėlio ir jis ilgainiui uždirbtų daugiau, o D. K. tokiu būdu galėtų atsiskaityti už žemės sklypą ir tuo pačiu skirti lėšas jo eksploatavimui, nes viskam pinigų neturėjo, tačiau, pasitarus su partneriu, nusprendė geriau pradėti veiklą vėliau, bet neįsileisti į verslą svetimo žmogaus, todėl bendradarbiavimo sutartis buvo nutraukta (t. 4, b. l. 107–111). Tiek V. S., tiek D. K. pripažino, kad pokalbis dėl bendros veiklos nutraukimo įvyko iš karto po žemės sklypo pirkimo – pardavimo sandorio, tačiau kompensaciją už šios sutarties nutraukimą D. K. žadėjo sumokėti dalimis per du mėnesius, todėl susitarimo dėl 2019 m. balandžio 30 d. sutarties nutraukimo data yra 2019 m. birželio 30 d. Vis dėlto, abu neneigė ir to, kad realiai 100 000 Eur D. K. V. S. sumokėjo per 2–3 dienas, t. y. 2019 m. gegužės mėn. pirmomis dienomis, ir taip jų susitarimas dėl bendros kasybos veiklos nutrūko. Baudžiamojo proceso metu nebuvo gauta jokių duomenų, kurie galėtų paneigti, kad asmenys iš tikrųjų buvo sudarę tokius susitarimus ir ketino bendradarbiauti, o 100 000 Eur V. S. buvo sumokėti tokį bendradarbiavimą nutraukus. D. K. pirmosios instancijos teisme nurodė, kad turėjo tik 100 000 Eur savo lėšų, o tam, kad pradėti eksploatuoti žemės sklypą, reikėjo investicijų, todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, jis pradžioje galėjo turėti interesą vystyti bendrą kasybos veiklą ir taip už žemės sklypą atsiskaityti jau veiklos vykdymo metu, o ne iš karto. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai) principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-232/2014, Nr. 2K-7-173/2014, Nr. 2K-154-976/2017 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, kilusios abejonės dėl ketinimų bendradarbiauti, nesant galimybės jų pašalinti, yra aiškinamos V. S. naudai, laikant, kad jis tokį ketinimą turėjo.

17. Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas, kad 2019 m. balandžio 30 d. sutartis dėl bendradarbiavimo buvo sudaryta tik dėl akių, akcentavo, kad šioje sutartyje nebuvo numatyta jokių jos vykdymo užtikrinimo priemonių, todėl pagal šią sutartį V. S. neturėjo jokių teisinių svertų išsireikalauti 100 000 Eur. Atsižvelgiant į tokius argumentus, pažymėtina, kad realios žemės sklypo pirkimo – pardavimo kainos šalys neslėpė – ji buvo nurodyta preliminariojoje pirkimo – pardavimo sutartyje, taip pat, pasirašant aptariamą sutartį dėl bendradarbiavimo, buvo nurodyta, kad žemės sklypo kaina, o būtent 55 000 Eur, yra nustatyta, atsižvelgiant į tai, kad žemės sklypas yra tinkamas žvyro/smėlio karjerui įrengti ir, pradėjus eksploatuoti žvyro/smėlio karjerą, J. D. mokės UAB „G. s.“ po 0,25 ct už kiekvieną iškastą 1 m³, 2019 m. birželio 30 d. susitarime dėl sutarties nutraukimo taip pat yra paminėta tiek pirkimo – pardavimo sutartis, tiek sutartis dėl tolimesnio bendradarbiavimo. Visi šie dokumentai buvo rasti kratų pas D. K. ir V. S. metu, visus juos V. S. yra pasirašęs kaip UAB „G. s.“ direktorius. Tokių dokumentų visuma patvirtina, kad UAB „G. s.“ priklausančio sklypo kaina (55 000 Eur) buvo nustatyta būtent dėl to, kad įmonė ateityje dalyvaus žvyro/smėlio kasybos veikloje ir iš to gaus ilgalaikes pajamas, kurios buvo detalizuotos – preliminariai sklype yra 469 000 m³ žvyro/smėlio, už kiekvieną iškastą 1 m³ bus mokama po 0,25 ct. Tokiu būdu, nėra jokio pagrindo teigti, kad UAB „G. s.“ nebūtų turėjusi teisinių svertų reikalauti piniginės kompensacijos už 2019 m. balandžio 30 d. sutarties dėl bendradarbiavimo nutraukimą, šalys neslėpė realios žemės sklypo pardavimo kainos ir savo ketinimų.

18. Sutiktina, kad V. S., paėmęs iš D. K. grynaisiais pinigais 100 000 Eur, nepagrindė apskaitos dokumentais šių UAB „G. s.“ pajamų gavimo, laiku neišrašė kasos pajamų orderio (išrašytas tik 2019 m. gegužės 31 d.) ir laiku kasos knygoje neužregistravo šių piniginių lėšų gavimo, tačiau, kaip yra išaiškinta teismų praktikoje, bendrovės vadovo neteisėtas disponavimas jam patikėtu (buvusiu jo žinioje) turtu, šio turto paėmimas pats savaime dar nereiškia, jog yra padaryta BK 183 straipsnyje numatyta nusikalstama veika. Būtinasis turto pasisavinimo požymis yra turtinės žalos nukentėjusiajam padarymas. Taigi, ir kvalifikuojant bendrovės vadovo veiką kaip turto pasisavinimą reikia įvertinti, ar neteisėtai disponuojant bendrovės turtu ar jį paimant bendrovei buvo padaryta turtinė žala. Subjektyvusis turto pasisavinimo požymis yra tai, kad ši nusikalstama veika padaroma esant tiesioginei tyčiai. Tiesioginė tyčia turto pasisavinimo atveju reiškia, kad kaltininkas, kuriam yra patikėtas (buvęs jo žinioje) svetimas turtas (turtinė teisė), neteisėtai disponuodamas šiuo turtu (turtine teise) ar šį turtą paimdamas, siekia turtą (turtinę teisę) paversti savo nuosavu turtu (turtine teise), taip siekdamas naudos turto savininko sąskaita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-211-895/2017).

19. Kaip jau minėta šio nuosprendžio 16 punkte, nėra paneigta, kad tarp UAB „G. s.“ ir D. K. sudaryti susitarimai buvo realūs, abi šalys turėjo tai patvirtinančius dokumentus, nutraukus sutartį dėl bendradarbiavimo, D. K. pasirašė ant 2019 m. birželio 30 d. susitarimo, kad sumokėjo V. S. 100 000 Eur (t. 4, b. l. 87), kas reiškia, kad ir šių pinigų perdavimo faktas slepiamas nebuvo. Galima būtų svarstyti, ar asmenys savo susitarimams įtvirtinti pasirinko tinkamą teisinę išraiškos formą, tačiau, nepaisant to, tiek V. S., tiek D. K., neturėdami teisinio išsilavinimo, tvirtino supratę, kad šie pinigai yra kompensacija UAB „G. s.“ dėl nutrauktos bendradarbiavimo sutarties, atsižvelgiant į nustatytą žemės sklypo kainą (150 000 Eur) ir jo pardavimo kainą (55 000 Eur), pridėjus dar V. S. prašomus 5 000 Eur dėl bendradarbiavimo nutraukimo D. K. iniciatyva. Svarbu ir tai, kad kratos, atliktos 2019 m. gegužės 23 d. V. S. gyvenamojoje vietoje metu, buvo rasti grynieji pinigai – 26 800 Eur (t. 1, b. l. 98–102). Apklausų ikiteisminio tyrimo metu V. S. nurodė, kad tai UAB „G. s.“ pinigai, gauti aptariamų sandorių metu, jie buvo namuose, kadangi jo darbo kabinetas yra namuose (t. 3, b. l. 164, 169). Tokiu būdu, V. S. atskleidė šių pinigų kilmę ir jų priklausomybę. UAB „G. s.“ buhalterė J. P. patvirtino, kad įmonės kasą ir grynuosius pinigus valdė direktorius (t. 4, b. l. 106). 2019 m. gegužės 31 d. buvo išrašytas kasos pajamų orderis Serija Nr. (duomenys neskelbtini), iš kurio matyti, kad UAB „G. s.“ kasininkas V. S. iš J. D. gavo 100 000 Eur, kaip kompensaciją už sutarties nutraukimą (t. 4, b. l. 6). Baudžiamojoje byloje esantis kasos registras už laikotarpį nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2019 m. rugsėjo 30 d. patvirtina, kad šis kasos pajamų orderis buvo įtrauktas į įmonės apskaitą (t. 4, b. l. 88). 2019 m. lapkričio 13 d. V. S. į UAB „G. s.“ sąskaitą įnešė 73 200 Eur sumą (t. 3, b. l. 171–172), apklausos metu nurodydamas, kad tai pinigai, gauti už parduotą žemės sklypą (t. 3, b. l. 169). Pirmosios instancijos teisme V. S. paaiškino, kad dalį pinigų laikė namuose (26 800 Eur), likusią dalį buvo nuvežęs pas tėvus, kadangi jo namas nėra saugomas, o įmonės banko sąskaitoje jau buvo pakankama pinigų suma (bankui bankrutavus, atgaunama tik 100 000 Eur) (t. 4, b. l. 112). Ši V. S. versija ikiteisminio tyrimo metu patikrinta ir paneigta nebuvo.

20. Taigi, baudžiamojoje byloje nenustatyta, kad V. S. veiksmais UAB „G. s.“ buvo padaryta turtinė žala. Visi gauti pinigai, nors ir neiškarto, bet nepažeidžiant nustatytos tvarkos, buvo apskaityti įmonės buhalterinėje apskaitoje ir įnešti į įmonės sąskaitą. Atsižvelgiant į tai, kad turto pasisavinimo (BK 183 straipsnio 2 dalis) sudėtis yra materiali, kaltei, būdingai šiai nusikalstamai veikai, konstatuoti nepakanka vien UAB „G. s.“ priklausančių grynųjų pinigų laikymo, tvarkymo ir saugojimo tvarkos nepaisymo, kas buvo nustatyta nagrinėjamu atveju. Nors įstatymų leidėjas turi teisę ir kartu pareigą įstatymais uždrausti veikas, kuriomis daroma esminė žala asmenų, visuomenės ar valstybės interesams arba keliama tokios žalos grėsmė, tačiau nusikalstamomis veikomis įstatyme gali būti pripažintos tik tokios veikos, kurios iš tikrųjų yra pavojingos ir kuriomis iš tikrųjų yra daroma žala arba dėl šių veikų kyla grėsmė, kad tokia žala bus padaryta (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimas). Patikėto ar žinion perduoto turto tvarkymo sąlygų pažeidimas pats savaime nesuponuoja baudžiamosios atsakomybės, jei nėra padaroma žala (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-518/2014). Apeliacinės instancijos teismas, ištyręs bei įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nenustatė, kad V. S. veikė priešingai įmonės interesams, kad įmonės lėšomis tenkino savo asmeninius poreikius, t. y. nenustatė jo veiksmuose tiesioginės tyčios pasisavinti bendrovės, kurios direktorius, vienintelis akcininkas ir darbuotojas jis buvo, turtą. Šioje byloje nepavykus pašalinti abejonių ir apeliacinės instancijos teismui konstatavus, kad surinkti įrodymai neginčijamai nepatvirtina, jog V. S. iš D. K. paimtas UAB „G. s.“ priklausančias pinigines lėšas pavertė savo turtu ir padarė įmonei žalos, laikytina, kad V. S. veikoje nenustatyti būtini nusikalstamos veikos, numatytos BK 183 straipsnio 2 dalyje, požymiai, todėl asmuo turi būti išteisintas (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Dėl prokurorės apeliacinio skundo

21. BAĮ 6 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, finansavimo sumų, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu, o 12 straipsnio 1 dalis numato, kad visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais. V. S. buvo kaltinamas tuo, kad jis kaip UAB „G. s.“ direktorius nepagrindė apskaitos dokumentais (PVM sąskaita faktūra) 100 000 Eur pajamų gavimo bei laikotarpiu nuo 2019 m. balandžio 10 d. iki 2019 m. balandžio 30 d. kasos pajamų orderiais nepagrindė 100 000 Eur grynųjų pinigų gavimo ir šios piniginių lėšų sumos gavimo neužregistravo įmonės kasos knygoje.

22. Kaip jau minėta, baudžiamojo proceso metu nustatyta, kad žemės sklypo pirkimo – pardavimo sandoris ir sutartis dėl bendradarbiavimo, eksploatuojant žemės sklypą, buvo sudaryti 2019 m. balandžio 30 d., o šis susitarimas dėl bendradarbiavimo realiai nutrūko ir V. S. 100 000 Eur grynaisiais pinigais iš D. K. gavo 2019 m. gegužės mėn. pirmomis dienomis. Baudžiamojoje byloje esantis 2019 m. gegužės 31 d. kasos pajamų orderis Serija Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtina, kad UAB „G. s.“ kasininkas V. S. iš J. D. gavo 100 000 Eur, kaip kompensaciją už sutarties nutraukimą (t. 4, b. l. 6). Apklausiamas pirmosios instancijos teisme V. S. pripažino, kad laiku neišrašė kasos pajamų orderio ir paaiškino, kad taip atsitiko todėl, kad J. D. grynųjų pinigų perdavimo metu buvo išvykęs, o D. K. nenorėjo už jį pasirašinėti, versle tai yra įprasta praktika, kai dokumentai yra sutvarkomi vėliau nei realiai įvyksta ūkiniai įvykiai. Šias aplinkybes patvirtino ir D. K. (t. 4, b. l. 111–112). Apklausiamas liudytoju pirmosios instancijos teisme J. D. taip pat patvirtino, kad ant orderio pasirašė grįžęs iš kelionės (t. 4, b. l. 105). Tokie asmenų parodymai atitinka realias faktines aplinkybes, nes J. D. visus su žemės sklypo įsigijimu susijusius klausimus spręsti buvo įgaliojęs D. K. būtent todėl, kad tuo metu turėjo išvykti į kelionę į Turkiją. Sutiktina, kad pagal BAĮ 12 straipsnio 1 dalį apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus, kas reiškia, kad kasos pajamų orderis turėjo būti išrašytas 2019 m. gegužės mėn. pradžioje, o įprasta verslo praktika negali pateisinti įstatymo nesilaikymo, vis dėlto, atsižvelgiant į tokio pažeidimo pavojingumo laipsnį, nėra jokio pagrindo jo vertinti baudžiamosios atsakomybės kontekste.

23. Kaip matyti iš apžiūros protokolo, ikiteisminio tyrimo metu specialistė J. A. apžiūrėjo UAB „G. s.“ buhalterinės apskaitos dokumentus už laikotarpį nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gegužės 31 d. (UAB „G. s.“ direktoriui V. S. buvo pareikštas reikalavimas pateikti įmonės buhalterinės apskaitos dokumentus tik už laikotarpį nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gegužės 24 d. (t. 2, b. l. 98)), tačiau tarp jų nuosprendžio 22 punkte aptarto kasos pajamų orderio bei įrašo įmonės kasos knygoje nebuvo (t. 2, b. l. 104–108, t. 4, b. l. 95). Apklausos metu UAB „G. s.“ buhalterė J. P. nurodė, kad direktorius buhalterinės apskaitos dokumentus už praeitą mėnesį turėdavo atvežti iki kito mėnesio 15 dienos, pripažino, kad dokumentai buvo pateikiami chaotiškai, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai dokumentus teikė iki 2019 m. gegužės 23 d., tai dienai 100 000 Eur dar nebuvo. Ji neprisiminė, kada jai buvo pateiktas ir į buhalterinę apskaitą įtrauktas 2019 m. gegužės 31 d. kasos pajamų orderis Serija Nr. (duomenys neskelbtini), nurodė tvarkanti buhalterinę apskaitą apie 20 įmonių (t. 4, b. l. 106–107). V. S. apklausiamas nurodė, kad retai pasitaikydavo, jog dokumentus buhalterei pateikdavo laiku, t. y. iki kito mėnesio 15 dienos, paprastai šie terminai užsitęsdavo. Šį kartą taip pat pripažino kasos pajamų orderio buhalterei nepateikęs laiku (t. 4, b. l. 112–113). Taigi, iš to, kas išdėstyta, galima daryti išvadą, kad tarp specialistei pateiktų buhalterinės apskaitos dokumentų aptariamo kasos pajamų orderio nebuvo todėl, kad V. S. šio dokumento buhalterei dar nebuvo pateikęs. Nepaisant to, kad nėra aišku, kada buvo surašytas baudžiamojoje byloje esantis kasos registras už laikotarpį nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2019 m. rugsėjo 30 d., jis patvirtina, kad šis kasos pajamų orderis buvo įtrauktas į įmonės apskaitą (t. 4, b. l. 88). Pagal BAĮ 12 straipsnio 4 dalį apskaitos registruose ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys užregistruojami ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio dieną, arba iškart po to, kai yra galimybė tai padaryti, bet ne vėliau kaip per 4 mėnesius.

24. Kaip teisingai nurodyta prokurorės apeliaciniame skunde, dalis dokumentų (pavyzdžiui, UAB „G. s.“ kasos registras už laikotarpį nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2019 m. rugsėjo 30 d.) buvo pateikta gynybos tik bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tačiau tai savaime nereiškia, kad šie įrodymai yra nepatikimi. Prokurorės nurodomas kasos registras tiek pirmosios instancijos teismo, tiek apeliacinės instancijos teismo yra vertinamas, sugretinus jį su kitais bylos duomenimis, tokiu būdu pasisakant, kokias bylai reikšmingas aplinkybes jis patvirtina, jam nėra suteikiama išskirtinė reikšmė. Apeliacinės instancijos teismas įvertina tai, kad nėra aišku, kada buvo daromi atitinkami įrašai, vis dėlto, šis dokumentas patvirtina kasos pajamų orderio įtraukimą į UAB „G. s.“ buhalterinę apskaitą. Baudžiamojoje byloje nėra duomenų, kad šis kasos registras yra suklastotas, ar bet kokių kitų duomenų, dėl kurių šiuo įrodymu teismas negalėtų vadovautis, pasisakydamas dėl V. S. kaltės. Pagal susiformavusią teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K- 232/2014, Nr. 2K-7-173/2014, Nr. 2K-154-976/2017 ir kt.).

25. Iš to, kas išdėstyta, akivaizdu, kad V. S. laiku neišrašė grynųjų pinigų gavimą UAB „G. s.“ kasoje patvirtinančių buhalterinės apskaitos dokumentų, taip pat jis kaip UAB „G. s.“ direktorius apskaitos dokumentais nepagrindė 100 000 Eur pajamų gavimo. Vis dėlto, BK 222 straipsnyje nurodyto nusikaltimo sudėtis yra materialioji, todėl baudžiamoji atsakomybė pagal BK 222 straipsnį kyla tik tuo atveju, kai dėl straipsnio dispozicijoje išvardytų veikų (tyčinių buhalterinės apskaitos pažeidimų) padarymo atsiranda padariniai: negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-139-628/2019, Nr. 2K-123-1073/2020).

26. Apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo padariniai nustatomi kompetentingų įstaigų patikrinimo, revizijos aktais, audito ataskaita arba specialisto išvada, ekspertizės aktu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-414-693/2016, Nr. 2K-245-303/2017, Nr. 2K-139-628/2019). Tačiau padarinių konstatavimas yra teisės klausimas, todėl ar kilo BK 222 straipsnio 1 dalyje nurodyti padariniai, sprendžia teismas, kuris specialisto išvadą ar kitus specialiosiomis žiniomis pagrįstų tyrimų metu gautus duomenis vertina teisės požiūriu visų bylos duomenų kontekste (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-356-696/2017). Taigi galutinę išvadą apie nusikalstamų padarinių buvimą ar nebuvimą daro tik teismas, įvertinęs visas bylos aplinkybes, tarp jų ir padarytų buhalterinės apskaitos pažeidimų pobūdį, mastą, priežastis, dėl kurių jie padaryti, ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-601/2012, 2K-322-1073/2019). Pažymėtina, kad tam, jog teismas padarytų išvadą dėl negalimumo visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, turi būti nustatyta, kad padaryta daug Buhalterinės apskaitos įstatymo pažeidimų, t. y. į apskaitą neįtraukta ar apgaulingai įtraukta ne viena, o keliolika ar net keliasdešimt buhalterinių operacijų. Jei į buhalterinę apskaitą neįtraukta viena buhalterinė operacija ir tiksliai žinoma jos piniginė išraiška, vargu ar pateisinama būtų išvada dėl negalimumo visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-498/2011, Nr. 2K-355-696/2017, Nr. 2K-189-689/2020). Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju į UAB „G. s.“ buhalterinę apskaitą nebuvo įtraukta viena ūkinė operacija, t. y. pajamų gavimas, yra tiksliai žinoma jos piniginė išraiška – 100 000 Eur, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti, kad tokiu atveju kilo baudžiamajame įstatyme numatyti padariniai, t. y. iš dalies negalima nustatyti UAB „G. s.“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Esant tokioms aplinkybėms, pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika šiuo atveju padaryta nebuvo. Smulkūs buhalterinės apskaitos pažeidimai (buhalterinės apskaitos dokumentų neišrašymas laiku) nagrinėjamu atveju taip pat neturi įtakos BK 222 straipsnio 1 dalyje nustatytų padarinių kilimui. Pagal BK 300 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas pagamino netikrą dokumentą, suklastojo tikrą dokumentą arba aiškiai netikrą ar aiškiai suklastotą tikrą dokumentą laikė, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo. V. S. ir D. K. buvo kaltinami tuo, kad suklastojo 2019 m. balandžio 30 d. žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartį, nurodydami, kad šio sklypo kaina yra 55 000 Eur, nors iš tikrųjų šis sklypas J. D., atstovaujamam D. K., buvo parduotas už 155 000 Eur.

27. Sutiktina su prokurorės apeliacinio skundo argumentais, kad reali žemės sklypo pardavimo kaina sutarties sudarymo metu buvo 150 000 Eur, to neneigia ir V. S. su D. K., tokia kaina buvo nurodyta ir 2019 m. balandžio 10 d. preliminarioje pirkimo – pardavimo sutartyje (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 50–51), kas reiškia, kad ji nebuvo slepiama. Mažesnės kainos įrašymą į 2019 m. balandžio 30 d. žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartį nulėmė 2019 m. balandžio 30 d. tarp J. D. atstovo D. K. ir UAB „G. s.“ direktoriaus V. S. pasirašyta sutartis dėl bendros veiklos, eksploatuojant šį žemės sklypą, kurioje, be kita ko, nurodyta, kad šalys susitarė, jog žemės sklypo kaina – 55 000 Eur – sudaryta, atsižvelgiant į tai, kad žemės ūkio paskirties sklypas yra tinkamas žvyro/smėlio karjerui įrengti, kuriame preliminariai galima iškasti 469 000 m³ žvyro/smėlio. Pradėjus eksploatuoti žvyro/smėlio karjerą, J. D. mokės UAB „G. s.“ po 0,25 ct už kiekvieną iškastą 1 m³ (t. 1, b. l. 77). Kaip jau minėta nuosprendžio 16 punkte, versija, kad toks susitarimas nebuvo realus, byloje nepaneigta. Esant tokioms aplinkybėms, galima daryti išvadą, kad 2019 m. balandžio 30 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties (t. 1, b. l. 80–90) sudarymo metu joje nurodyta kaina – 55 000 Eur – atitiko tuo metu buvusius V. S. ir D. K. ketinimus dėl bendros veiklos kasant žvyrą/smėlį, iš ko UAB „G. s.“ turėjo gauti pajamų (po 0,25 ct už iškastą 1 m³), todėl nėra jokio pagrindo laikyti, kad ši sutartis buvo suklastota. Svarbu pažymėti ir tai, kad J. D. šios sutarties pagrindu realiai įgijo nuosavybės teisę į žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 73), ir ginčo tarp šalių dėl to nėra. Esant nurodytoms aplinkybėms, V. S. ir D. K. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pagrįstai išteisinti pagal BK 300 straipsnio 1 dalį.

28. Apeliacinės instancijos teismui padarius išvadą, kad nagrinėjamu atveju nepadaryta veika, turinti BK 183 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo požymių, pirmosios instancijos teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis panaikinamas ir V. S. priimamas naujas išteisinamasis nuosprendis. Kita nuosprendžio dalis dėl V. S. išteisinimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį, D. K. išteisinimo pagal BK 300 straipsnio 1 dalį paliekama nepakeista, nesant pagrindo tenkinti prokurorės apeliacinio skundo.

Lietuvos apeliacinio teismo mišri Baudžiamųjų bylų skyriaus ir Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 329 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. spalio 2 d. nuosprendžio dalį dėl V. S. pripažinimo kaltu pagal BK 183 straipsnio 2 dalį panaikinti ir priimti naują nuosprendį.

V. S. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį išteisinti, jam nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Teisėjai Danutė GasiūnienėVirginija LiudvinavičienėAlgimantas Valantinas