- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-10-19
- Bylos Nr.
- I-4110-331/2017
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Jolanta Malijauskienė, Rūta Miliuvienė, Henrikas Sadauskas
- Pareiškėjas
- M. M.
- Atsakovas
- Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Marijampolės pataisos namams
- Kategorijos
- 37.6pavadinimo nepavyko patikrinti
- 55.1.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Malijauskienės, Rūtos Miliuvienės, Henriko Sadausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
viešame teismo posėdyje vaizdo konferencijos būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. M. skundą atsakovams Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Marijampolės pataisos namams dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Marijampolės pataisos namai (toliau – ir Marijampolės PN) 2017 m. gegužės 19 d. rašte Nr. 09/07-545 netenkino nuteistojo M. M. prašymo perkelti jį iš Marijampolės PN į Vilniaus 2-uosius PN (b. l. 10).
Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) 2017 m. birželio 2 d. rašte Nr. 4S-3784 pranešė, kad Marijampolės PN 2017 m. gegužės 19 d. rašte pareiškėjui buvo pateiktas pagrįstas atsakymas, perkelti jį iš Marijampolės PN į Vilniaus PN šiuo metu nėra teisinio pagrindo (b. l. 12–13).
Šalies argumentai
Pareiškėjas M. M. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1, 8), prašydamas:
1) panaikinti Marijampolės PN direktoriaus 2017 m. gegužės 19 d. atsakymą Nr. 09/07-545 „Dėl prašymo nagrinėjimo“;
2) panaikinti Kalėjimų departamento 2017 m. birželio 2 d. sprendimą Nr. 4S-3784 „Dėl skundo nagrinėjimo“;
3) įpareigoti Kalėjimų departamento direktorių perkelti pareiškėją iš Marijampolės PN į Vilniaus 2 PN.
Paaiškino, kad Kalėjimų departamento direktorius net nesvarstė pareiškėjo skunde išdėstytų aplinkybių, kad jis buvo priverstas padaryti nusikalstamą veiką dėl savo ir savo šeimos saugumo. Jo prašymą nagrinėję pareigūnai nenurodė, kaip jis galėtų užtikrinti savo ir savo šeimos saugumą, nurodęs asmenis, kurie jam kelia rūpesčius. Vietoje to, kad tenkintų pareiškėjo prašymą, Marijampolės PN pareigūnai jį įrašė į linkusių užpulti asmenų sąrašą, motyvuodami, kad taip siekia užkirsti kelią naujai nusikalstamai veikai. Bet nusikalstama veika įvyko 2017 m. vasario 18 d., o įsakymą dėl įrašymo į linkusių užpulti asmenų sąrašą Kauno apygardos administracinis teismas panaikino.
Pareiškėjas teismo posėdyje palaikė skunde išdėstytas aplinkybes, prašė jo skundą tenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovas Marijampolės PN nesutinka su pareiškėjo skundu, prašo skundą atmesti. Atsiliepime (b. l. 19–21) paaiškino, kad teisės aktai nenustato pataisos įstaigų pareigūnų konkrečių veiksmų esant nuteistojo prašymui perkelti į kitus pataisos namus, todėl Marijampolės PN Kriminalinės žvalgybos pareigūnai apklausė pareiškėją, dėl kokių priežasčių negali atlikti bausmės Marijampolės PN. Pareiškėjas neįvardino nei vienos svarbios ar pagrįstos priežasties, todėl atsakovas negali nesilaikyti Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 69 str. 1 d. reikalavimo – užtikrinti, kad nuteistasis visą bausmę turi atlikti vienuose pataisos namuose. Pareiškėjas nurodo, kad atsakovas nevertino aplinkybių, kad jis tariamai negali nurodyti asmenų, dėl kurių jo šeimos nariams gresia pavojus. Tokie pareiškėjo teiginiai yra deklaratyvaus pobūdžio, niekuo nepagrįsti ir neparemti bei negali būti BVK 69 straipsnio 1 dalyje bendros taisyklės išimtimi. Marijampolės PN pareigūnai siūlė pareiškėjui įvardinti rimtas, tačiau bent minimaliai pagrįstas priežastis, dėl kurių jis turėtų būti perkeltas į kitus pataisos namus, taip pat pareiškėjas galėjo viso ikiteisminio tyrimo metu nurodyti asmenis, tačiau to nedarė. Toks paties pareiškėjo neveikimas, nebendradarbiavimas su Marijampolės PN ir ikiteisminio tyrimo pareigūnais nulėmė pareiškėjo prašymo netenkinimą.
Šalies argumentai
Pareiškėjo teiginiai dėl pareiškėjo išbraukimo iš linkusių užpulti įskaitos ir dėl to, kad yra priimtas apkaltinamasis nuosprendis kitoje baudžiamojoje byloje, yra pertekliniai, nesusiję su šia administracine byla. Atsakovas nepažeidė jokių teisės aktų reikalavimų, atliko visus reikiamus ir įmanomus veiksmus tinkamam pareiškėjo prašymo išnagrinėjimui.
Atsiliepimas
Atsakovas Kalėjimų departamentas su pareikštu skundu nesutinka ir prašo skundą atmesti. Atsiliepime (b. l. 24–26) paaiškino, kad prašymo nagrinėjimo metu Kalėjimų departamentas kreipėsi į Marijampolės PN administraciją ir nurodė pateikti dokumentinę medžiagą apie pareiškėjo prašyme minimas aplinkybes. Marijampolės PN Kriminalinės žvalgybos skyriaus pareigūnai neturėjo duomenų, kad pareiškėjui Marijampolės PN grėstų bet kokio pobūdžio pavojus sveikatai ar gyvybei. Prašymo nagrinėjimo metu pagrindo, kuriam esant leidžiama perkelti nuteistuosius iš vienos pataisos įstaigos į kitą nenustatyta, išimtinių aplinkybių, kliudančių pareiškėją laikyti Marijampolės PN, nebuvo, todėl perkelti pareiškėją tolesnę laisvės atėmimo bausmę atlikti į kitus pataisos namus nėra faktinio ir teisinio pagrindo. Kalėjimų departamentas, kaip centrinė viešojo administravimo institucija, į pareiškėjo skundą atsakė laiku ir išsamiai, remdamasis pateikta dokumentine medžiaga, šį atsakymą pagrindė teisės normomis, nurodė apskundimo tvarką. Kalėjimų departamento atsakymas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio įtvirtintus reikalavimus, yra motyvuotas, teisėtas ir pagrįstas.
Atsakovams apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai. Marijampolės PN atsiliepime prašė pareiškėjo skundą nagrinėti jų atstovams nedalyvaujant (b. l. 21). Teismas bylą nagrinėja atsakovų atstovams nedalyvaujant.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Žemesnės instancijos teismas
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Marijampolės PN bei Kalėjimų departamento ginčijamų sprendimų, teisėtumo ir pagrįstumo.
Remiantis byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjas 2017 m. gegužės 5 d. kreipėsi į Marijampolės PN direktorių su prašymu perkelti jį tolesnę laisvės atėmimo bausmę atlikti į Vilniaus PN dėl jam ir jo šeimai iškilusios grėsmės (b. l. 9).
Marijampolės PN 2017 m. gegužės 19 d. raštu Nr. 09/07-545 „Dėl prašymo nagrinėjimo“ pareiškėjo prašymo netenkino. Konstatavo, kad Marijampolės PN Kriminalinės žvalgybos skyriaus pareigūnai neturi duomenų, jog pareiškėjui Marijampolės PN grėstų bet kokio pobūdžio pavojus sveikatai ar gyvybei (b. l. 10).
Pareiškėjas 2017 m. gegužės 24 d. pateikė skundą (registruotas 2017 m. gegužės 26 d.) dėl Marijampolės PN direktoriaus atsakymo (b. l. 28–29).
Kalėjimų departamentas 2017 m. birželio 2 d. rašte Nr. 2S-3784 „Dėl skundo nagrinėjimo“ pareiškėjo prašymo netenkino. Konstatavo, kad skundžiamas Marijampolės PN atsakymas yra pagrįstas ir atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus. Skundo nagrinėjimo metu išimtinių aplinkybių, kliudančių toliau laikyti pareiškėją Marijampolės PN, nenustatyta, todėl perkelti pareiškėją tolesnę laisvės atėmimo bausmę atlikti iš Marijampolės PN į Vilniaus PN nėra teisinio pagrindo. Be to, skundo nagrinėjimo metu nenustatė, kad Marijampolės PN administracija būtų pažeidusi teisės aktus (b. l. 32–33).
Ginčo teisinį santykį reglamentuoja BVK 69 straipsnis ir Nuteistųjų perkėlimo iš vienos pataisos įstaigos į kitą tvarkos aprašo, patvirtinto Kalėjimų departamento direktoriaus 2015 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu Nr. V-321 „Dėl Nuteistųjų perkėlimo iš vienos pataisos įstaigos į kitą tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Aprašas).
Pareiškėjas prašymą jį perkelti iš Marijampolės PN į Vilniaus PN grindė BVK 69 straipsniu.
Pagal 69 straipsnio 1 dalies nuostatas nuteistasis, kuriam paskirtas laisvės atėmimas, visą bausmę turi atlikti vienoje pataisos įstaigoje. Perkelti nuteistąjį iš vienos pataisos įstaigos į kitą tęsti bausmės atlikimo leidžiama dėl nuteistojo ligos, kitų išimtinių aplinkybių, dėl kurių toliau laikyti nuteistąjį toje pačioje pataisos įstaigoje negalima, arba kitais šiame Kodekse nustatytais atvejais. Pagal BVK 69 straipsnio 4 dalį, teisę perkelti nuteistąjį iš vienos pataisos įstaigos į kitą turi Kalėjimų departamento direktorius. Nuteistųjų perkėlimo iš vienos pataisos įstaigos į kitą tvarką nustato Kalėjimų departamento direktorius).
Aprašas įgyvendina minėtą BVK 69 straipsnio 4 dalį ir detalizuoja nuteistųjų perkėlimo tvarką ir sąlygas. Aprašo 3 punkte įtvirtinti pagrindai, kuriems esant leidžiama perkelti nuteistuosius iš vienos pataisos įstaigos į kitą: dėl ligos pagal gydytojo (gydytojų) išvadą; dėl kitų išimtinių aplinkybių, kliudančių nuteistąjį toliau laikyti toje pačioje pataisos įstaigoje; tęsti bausmės atlikimo į kalėjimą perkeliamo nuteistojo sutikimu; iš pataisos įstaigos į kitos pataisos įstaigos Pusiaukelės namus, esant Nuteistųjų perkėlimo į Pusiaukelės namus komisijos nutarimui ir laisvai vietai Pusiaukelės namuose; iš pataisos įstaigos Pusiaukelės namų į kitą pataisos įstaigą, nuteistajam negalint tęsti bausmės atlikimo Pusiaukelės namuose; iš nepilnamečių pataisos namų – nuteistuosius nuo aštuoniolikos iki dvidešimt ketverių metų, pakartotinai pažeidusius bausmės atlikimo režimą, arba jų prašymu; nuteistuosius, atlikusius ne mažiau kaip pusę paskirtos bausmės laiko kalėjime ir kurių elgesys nekelia pavojaus aplinkiniams; nuteistuosius, pataisos namuose perkeltus į kamerų tipo patalpas BVK 142 straipsnio 3 dalyje nustatytu atveju, atlikti nuobaudą kalėjime; nuteistuosius, nuteistus laisvės atėmimu iki gyvos galvos, kalėjime atlikusius pirmuosius dešimt metų; pataisos namuose laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę atliekančius nuteistuosius, kurie kelia pavojų pataisos namų personalui ar kitiems asmenims arba dėl kitų išimtinių aplinkybių.
Taigi, BVK 69 straipsnyje įtvirtinta bendroji taisyklė, jog nuteistasis, kuriam paskirtas laisvės atėmimas, visą bausmę turi atlikti vienoje pataisos įstaigoje. Šiuo teisiniu reguliavimu įstatymų leidėjas siekė užtikrinti nepertraukiamą nuteistojo pataisos procesą, kuriame dalyvautų nuteistasis ir jam adaptavusis paskirtoje atlikti bausmę pataisos įstaigoje galėtų būti nuosekliai įgyvendinamos nuteistojo pataisos priemonės ir tokiu būdu būtų siekiama bausmės vykdymo tikslų. Administracinių teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad nuteistojo perkėlimas iš vienos pataisos įstaigos į kitą tęsti bausmės atlikimą įstatymų leidėjo numatytas kaip išimtis iš minėtos bendrosios taisyklės (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-149-146/2015; 2015 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1588-146/2015 ir kt.). Įstatymų leidėjas BVK 69 straipsnio 1 dalimi, suteikdamas teisę kompetentingam bausmių vykdymo sistemos subjektui vidaus tvarkos taisyklių nustatyta tvarka taikyti išimtį iš bendrosios taisyklės, nustatė vieną konkretų atvejį, kuriuo leidžiama perkelti nuteistąjį tęsti bausmės atlikimą į kitą pataisos įstaigą (dėl ligos), o įstatymo nuostata „arba kitų išimtinių aplinkybių, kliudančių nuteistąjį toliau laikyti toje pačioje pataisos įstaigoje“ suteikia diskreciją kiekvienu konkrečiu atveju vertinti, ar nustatytos aplinkybės gali būti traktuojamos kaip išimtinės ir suteikiančios pakankamą pagrindą perkelti nuteistąjį tęsti bausmės atlikimą į kitą pataisos įstaigą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-973-662/2016). Be to, iš BVK 69 straipsnio 1 dalies matyti, jog perkelti nuteistąjį iš vienos pataisos įstaigos į kitą dėl išimtinių aplinkybių galima tik tada, kai šios aplinkybės kliudo nuteistąjį toliau laikyti toje pačioje pataisos įstaigoje.
Šioje byloje vertinama, ar atsakovai, kaip viešojo administravimo subjektai, pagal jiems suteiktą diskreciją netenkindami pareiškėjo prašymo perkelti jį į kitą laisvės atėmimo vietą, tinkamai naudojosi jiems suteikta teise ir priėmė VAĮ 8 straipsnio nuostatas atitinkantį sprendimą.
LVAT savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad VAĮ 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (pvz., žr. 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756‑450/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010; 2010 m. lapkričio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556‑15/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 20, 2010). LVAT 2011 m. birželio 27 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-556-336-11 išaiškino, kad VAĮ 8 straipsnio 1 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai. Todėl, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato (mokesčių mokėtojo) požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą.
Pareiškėjas prašymą perkelti į kitą kalinimo įstaigą grindžia jam ir jo šeimos nariams gresiančiu pavoju. Nurodytas aplinkybes vertina kaip išimtines. Pasak pareiškėjo, jei jis nurodytų konkrečius asmenis, kurie privertė pareiškėją padaryti nusikalstamą veiką, jų atžvilgiu būtų pradėta baudžiamoji byla, o pareiškėjas apklausiamas liudytoju, tokiu atveju ne tik jam, bet ir šeimai iškiltų grėsmė.
Teismas šiais pareiškėjo argumentais sutikti negali, nes bylos įrodymai patvirtina, kad Marijampolės PN Kriminalinės žvalgybos skyrius neturi kriminalinės žvalgybos duomenų apie pareiškėjo gyvybei ir saugumui Marijampolės PN gresiantį pavojų (b. l. 30). Pareiškėjas nei prašyme Marijampolės PN, nei skunde Kalėjimų departamentui, nei teisme nenurodė konkrečių aplinkybių dėl, pareiškėjo teigimu, jo gyvybei ir saugumui iškilusios grėsmės Marijampolės PN. Pareiškėjas nenurodė nei konkrečių aplinkybių, nei asmenų, dėl kurių jam gali būti nesaugu atlikti laisvės atėmimo bausmę Marijampolės PN. Pareiškėjas nepateikė jokių skundų ar kreipimųsi į Marijampolės PN dėl kilusių konfliktų ar kitų aplinkybių, kurios sąlygotų prašymo perkelti pareiškėją į kitą įkalinimo pagrįstumą. Šiuo atveju pats pareiškėjas turėjo tokį prašymą pagrįsti. Vien tik abstraktus teiginys dėl kilusios grėsmės negali būti vertinamas kaip išskirtinė aplinkybė, dėl kurios pareiškėjas būtų perkeltas į Vilniaus PN. Remiantis Marijampolės PN Kriminalinės žvalgybos skyriaus pažyma (b. l. 22–23), matyti, kad prašymo nagrinėjimo metu pareiškėjas buvo papildomai žodžiu apklaustas ir jokių naujų aplinkybių, asmenų, kliudančių atlikti bausmę ar keliančių pavojų jo saugumui, nenurodė. Sutiktina su atsakovo Marijampolės PN argumentais, kad pareiškėjas pateikė abstrakčius argumentus, kurių atsakovas negalėjo patikrinti. Minėta, kad tokių duomenų pareiškėjas nepatikslino ir teismo posėdyje. Pažymėtina, kad byloje nevertinamos aplinkybės, kurios sąlygojo nusikalstamos veikos padarymą, kadangi tokių aplinkybių tyrimas teismui nesuteiktas. Būtent pats pareiškėjas turėjo konkrečiai ir aiškiai nurodyti tas aplinkybes, dėl kurių jis negali atlikti bausmės Marijampolės PN. Atsakovas nenustatė jokių išskirtinių aplinkybių, kurios sąlygotų pareiškėjui realią grėsmę atlikti bausmę Marijampolės PN.
Teismo vertinimu, Marijampolės PN tinkamai išnagrinėjo pareiškėjo prašymą, jame paaiškino tiek teisinį, tiek faktinį atsakymo pagrindus. Ginčijamas raštas yra laikytinas teisėtu ir pagrįstu, atitinkančiu VAĮ 8 straipsnio reikalavimus.
Pareiškėjas, be kita ko, skundžia ir Kalėjimų departamento atsakymą į jo skundą.
BVK 183 straipsnis reglamentuoja bausmių vykdymo institucijų, įstaigų ir pareigūnų veiksmų ir sprendimų apskundimą. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad viešųjų darbų, laisvės apribojimo, arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes vykdančių institucijų ir įstaigų pareigūnų veiksmai ir sprendimai per vieną mėnesį gali būti skundžiami atitinkamą bausmę vykdančios institucijos ar įstaigos vadovui. Šis skundą turi išnagrinėti ne vėliau kaip per dvidešimt darbo dienų nuo skundo gavimo dienos. Minėto straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodytas bausmes vykdančių institucijų ir įstaigų vadovų veiksmai ir sprendimai per vieną mėnesį gali būti skundžiami Kalėjimų departamento direktoriui. Šis skundą turi išnagrinėti ne vėliau kaip per dvidešimt darbo dienų nuo jo gavimo dienos, o jei dėl skundo atliekamas tyrimas, – per dvidešimt darbo dienų nuo tyrimo baigimo dienos.
Taigi, Kalėjimų departamentas pareiškėjo skundą išnagrinėjo privaloma išankstine ginčų nagrinėjimo tvarka. Teismas, įvertinęs Kalėjimų departamento skundžiamo 2017 m. birželio 2 d. rašto Nr. 2S-3784 turinį, daro išvadą, kad jis atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus, pateiktas teisinis ir faktinis atsakymo pagrindai. Kalėjimų departamentas išsamiai išnagrinėjo pareiškėjo skundo aplinkybes ir padarė išvadą, kad Marijampolės PN nepažeidė teisės aktų. Teismas sutinka su tokiu vertinimu ir daro išvadą, kad nebuvo išimtinių aplinkybių, dėl kurių pareiškėjas negalėtų atlikti laisvės atėmimo bausmės Marijampolės PN. Pareiškėjo argumentai dėl kokių aplinkybių jis buvo priverstas padaryti nusikalstamą veiką, įrašymas į linkusių užpulti asmenų sąrašą, kuris buvo panaikintas, nepaneigia atsakovų atlikto tyrimo išsamumo ir pagrįstumo. Šiuo atveju tik nuo paties pareiškėjo priklausė, kokiomis aplinkybėmis jis grindė prašymą.
Minėta, kad BVK 69 straipsnis nustato bendrąją taisyklę pagal kurią nuteistasis, kuriam paskirtas laisvės atėmimas, visą bausmę turi atlikti vienoje pataisos įstaigoje ir tik išimtinais atvejais gali būti perkeltas. Tokių aplinkybių šioje byloje nenustatyta. Nepanaikinus ginčijamų sprendimų, negali būti tenkinamas ir išvestinis pareiškėjo reikalavimas įpareigoti Kalėjimų departamento direktorių perkelti pareiškėją iš Marijampolės PN į Vilniaus 2 PN.
Pažymėtina, kad egzistuojant išskirtinėms aplinkybėms, pareiškėjas turės teisę kreiptis su argumentuotu ir pagrįstu prašymu jį perkelti į kitą bausmės įstaigą.
Teismas, atsižvelgęs į anksčiau nustatytas aplinkybes, daro išvadą, kad pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85?87 str., 88 str. 1 d. 1 p., 132 str., teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo M. M. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui paduodant skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.