- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2025-11-11
- Bylos Nr.
- e2A-2417-1041/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-22224-2024-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Simona Dementavičienė
- Suinteresuotas asmuo
- Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, O. A., M. B., E. D., T. D., valstybės įmonė Turto bankas, Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos, uždaroji akcinė bendrovė „Mano būstas Neris“, individuali įmonė „Devilmora“
- Pareiškėjas
- Z. M., K. Š., V. B., R. B., G. J., L. S., R. M.-Z., V. K., I. M., I. B., O. B., S. D.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Simona Dementavičienė, veikdama Vilniaus apygardos teismo vardu,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. liepos 7 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjų Z. M. (Z. M.), K. Š., V. B., R. B., G. J., L. S., R. M.-Z., V. K., I. M., I. B. (I. B.), O. B. (O. B.) ir S. D. (S. D.) pareiškimą dėl daiktų valdymo nuosavybės fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys O. A. (O. A.), M. B., E. D., T. D., valstybės įmonė Turto bankas, Vilniaus miesto savivaldybės administracija, Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos, uždaroji akcinė bendrovė „Mano būstas Neris“ ir individuali įmonė „Devilmora“.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėjai prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad nuosavybės teise valdo jiems nuosavybės teise priklausančių butų ar negyvenamųjų patalpų, esančių daugiabučiame gyvenamajame name, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – daugiabutis namas), priklausinius – sandėliukus, esančius ūkiniame pastate, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane pažymėtame indeksu 5I2/p, adresu (duomenys neskelbtini) (toliau – ūkinis pastatas). Pareiškėjai nurodė, kad anksčiau nei 1940 m., tuo pačiu metu buvo pastatyti daugiabutis namas ir pagalbinis ūkis pastatas su sandėliukais. Sandėliukai buvo skirti tarnauti daugiabučio namo butams, juose buvo laikomas kietasis kuras (malkos, anglys ir pan.) butų šildymui, nes butai buvo šildomi krosnimis. Todėl be sandėliukų butai negalėjo tinkamai funkcionuoti, kas lemia, kad sandėliukai yra butų priklausiniai. Aplinkybė, kad privatizuojant butus ar įsigyjant negyvenamąsias patalpas institucija tinkamai neparuošė privatizavimo dokumentų į sandorius neįtraukdama ginčo priklausinių, negali sąlygoti pareiškėjų teisių bei teisėtų interesų pažeidimo. Savivaldybė ūkinį pastatą įtraukė į Statinių, kurie neturi savininkų ar kurių savininkai nežinomi, apskaitos aktą. Todėl, pareiškėjų nuomone, sandėliukai turi būti priskirti butų priklausinių kategorijai, nepaisant neįrašymo į butų privatizavimo sutartis ar kitu pagrindu įgytas negyvenamąsias patalpas.
2. Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba (toliau – NŽT) neprieštaravo, kad teismas tenkintų pareiškėjų pareiškimą, jeigu teismas įsitikintų, jog yra pagrindas konstatuoti juridinę reikšmę turintį faktą. Suinteresuotas asmuo nurodė, kad pareiškimas galėtų būti patenkintas tik tuo atveju, jeigu teismas nustatytų visas daikto valdymo nuosavybės teise faktą patvirtinančias sąlygas. Daugiabutis namas ir ūkinis pastatas yra žemės sklypuose, esančiuose nesuformuotoje valstybinėje žemėje, o patikėtinė – Vilniaus miesto savivaldybė.
3. Suinteresuotas asmuo valstybės įmonė (toliau – VĮ) Turto bankas pareiškimą prašė nagrinėti teismo nuožiūra. Suinteresuotas asmuo nurodė, kad pareiškime nurodyti nekilnojamojo turto objektai buvo pastatyti 1940 m. Ginčo sandėliukai nėra įregistruoti Nekilnojamojo turto registre (toliau – NTR), todėl suinteresuotas asmuo neturi teisinio pagrindo spręsti tokio turto apskaitymo ir pripažinimo bešeimininkiu turtu klausimų. Apie ūkio pastato valdymą, kuriame yra ginčo sandėliukai, ir jame esančių patalpų suteikimą, perdavimą ar pardavimą, turėtų būti sprendžiama pagal Vilniaus miesto savivaldybės išdėstytus argumentus, nes ši institucija, kaip vykdomojo komiteto teisių ir pareigų perėmėja, turėjo teisę dėl tokių nekilnojamojo turto objektų priimti sprendimus.
Atsiliepimas
4. Suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija (toliau – savivaldybė) prašė pareiškimą atmesti. Savivaldybė nurodė, kad bylos duomenys nepatvirtina, kad ginčo sandėliukai buvo įkainoti ir už juos butus ir kitas patalpas privatizavę asmenys sumokėjo. Todėl nėra pagrindo teigti, kad sandėliukai buvo privatizuoti kaip butų priklausiniai. Kadangi sandėliukai nebuvo privatizuoti kartu su butais ir kitomis patalpomis, jie liko viešosios nuosavybės objektais. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjams (ar ankstesniems savininkams) privatizavimo ar kokiu nors kitu teisiniu pagrindu sandėliukai buvo suteikti teisėtai naudotis. Tai, kad pareiškėjai savo nuožiūra naudojasi sandėliukais, nesudaro pagrindo tenkinti pareiškimo.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2025 m. liepos 7 d. sprendimu pareiškimą tenkino ir nustatė juridinę reikšmę turintį faktą bei priteisė bylinėjimosi išlaidas.
6. Teismas konstatavo, kad nebuvo ginčijamas ūkiniame pastate esančių ginčo sandėliukų įrengimo gyventojų poreikių patenkinimui faktas. Pareiškėjų pateikti 1965 m. planai patvirtina, kad ginčo gyvenamojo namo butai turėjo krosninį šildymą. Gyvenamajame name iki šiol nėra įrengta centralizuota šildymo sistema. Dalis name esančių butų iki šiol šildomi kietu kuru, kuris saugomas sandėliukuose, t. y. sandėliukai ir butai susiję bendra ūkine paskirtimi. Ginčo sandėliukai laikytini pareiškėjų buto priklausiniais. Ginčo sandėliukus privatizavimo metu ištiko pagrindinio daikto likimas, t. y. jie perėjo pareiškime nurodytų patalpų savininkų nuosavybėn.
7. Teismo vertinimu, vien aplinkybė, kad ginčo sandėliukai nebuvo aiškiai nurodyti privatizavimo sandoriuose, nelemia jų teisinio statuso. Priklausinio savybė tarnauti pagrindiniam daiktui nulemia šio antraeilio daikto likimą, kai priklausinys seka paskui pagrindinį daiktą. Pareiškėjų butų ir kitų patalpų privatizavimo sandoriuose nebuvo nurodyta, kad priklausinio neištinka pagrindinio daikto likimas.
8. Perduodant pareiškėjams naudotis butus, kartu buvo perduodami ir raktai nuo ginčo sandėliukų, perduodančiam asmeniui nurodant konkrečius naudotinus sandėliukus. Pareiškėjų teigimu, jiems net nebuvo kilę abejonių, kad ginčo sandėliukai galėtų priklausyti kam nors kitam, paaiškino, kad visą laiką būtent pareiškėjai vieni patys rūpinosi ginčo sandėliukais ir juos prižiūrėjo. Byloje nėra duomenų, kad valstybė ar savivaldybė būtų rūpinusios ginčo sandėliukais, kad jie būtų apskaityti kaip viešoji nuosavybė. Priešingai, savivaldybė 2023 m. balandžio mėnesį pradėjo ginčo ūkinio pastato pripažinimo bešeimininkiu procedūrą. Tuo atveju, jeigu valstybė ar savivaldybė, laikydama save savininke, nesiėmė veiksmų, tai jų veiksmai laikytini nerūpestingais ir neigiami padariniai negali būti perkelti gyventojams. Ginčo patalpų, kaip priklausinių, privatizavimo įforminimo trūkumai negali būti panaudoti prieš pareiškėjus, kurie pagrindė funkcinio ryšio tarp sandėliukų ir butų ar kitų patalpų egzistavimą.
9. Viena vertus, tarp butų privatizavimo dokumentų nėra duomenų, kurie patvirtintų ginčo sandėliukų atskirą įkainojimą ir atitinkamų kainų už šias patalpas sumokėjimą. Kita vertus, po ginčo namu esantys rūsiai taip pat nebuvo atskirai įkainoti, priešingai, dalyje privatizavimo sutarčių buvo nurodyta, kad butai įgyjami be rūsio, tačiau pareiškėjai nuosavybės teisę į rūsius įgijo. Abiejų privatizavimo sutarties šalių elgesys po šių sutarčių sudarymo patvirtina, kad būtent pareiškėjai buvo laikomi ginčo sandėliukų savininkais. Pareiškėjai veikė sąžiningai ir teisėtai, todėl už institucijos klaidas negali būti atsakingi. Valdžios institucijos klaidas turi prisiimti valstybė.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
10. Apeliaciniu skundu apeliantė (suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija) (toliau – apeliantė) prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. liepos 7 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų pareiškimą atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1.1. Pareiškėjai nepateikė įrodymų, kad sandėliukai buvo privatizuoti įstatymų nustatyta tvarka. Priešingai, jie pripažino, kad privatizuojant butus sandėliukai nebuvo įtraukti į privatizavimo sandorius, ką nustatė ir teismas. Tokiu atveju turėjo būti taikoma viešosios nuosavybės prezumpcija. Ginčo sandėliukai nebuvo įkainoti ir už juos butus privatizavę asmenys nesumokėjo, todėl nėra pagrindo teigti, kad sandėliukai buvo tinkamai privatizuoti kaip butų priklausiniai. Pagalbinio pastato (jo dalies) įsigijimas turėjo būti atskirai aptartas privatizavimo dokumentuose, įskaitant privatizavimo sutartyje. Ginčo ūkinis pastatas su jame esančiais sandėliukais yra atskiras pastatas, neturintis funkcinio ryšio su gyvenamuoju namu, kuriame yra pareiškėjams priklausantys butai ar kitos patalpos.
Žemesnės instancijos teismas
1.2. Teismas nesiaiškino valstybinio turto privatizavimą reglamentavusių teisės aktų nuostatų. Įkainojant butus buvo taikoma kaina už vieną kvadratinį metrą bendrojo (naudingojo) ploto, o rūsiuose įrengtų sandėliukų plotas į buto bendrąjį (naudingąjį) plotą nebuvo įskaičiuojamas. Priklausinį, t. y. daiktą, skirtą tarnauti pagrindiniam daiktui ir susijusį su juo bendra ūkine paskirtimi, ištinka pagrindinio daikto likimas. Todėl po ginčo namu esantys rūsiai nebuvo atskirai įkainoti, dalyje privatizavimo sutarčių nebuvo nurodyti, tačiau pareiškėjai įgijo nuosavybės teisę į po ginčo namu esančius rūsius. Tačiau taip nėra su sandėliukais, kurie yra atskirame pastate. Teismas klaidingai tapatina rūsį su sandėliuku, nes tai iš esmės skirtingos paskirties patalpos. Tuo labiau, kad rūsys paprastai funkciškai būna susijęs su pagrindiniu daiktu, yra tame pačiame pastate kaip ir butas, o ginčo sandėliukai šiuo atveju yra visiškai atskirame statinyje. Privatizuojamo gyvenamojo namo, buto priklausiniai – pagalbiniai ūkiniai pastatai ir statiniai buvo įkainojami atskirai.
1.3. Abejones dėl teisėto valdymo ir naudojimo kelia aplinkybė, kad pareiškėjai naudoja ne po vieną sandėliuką. Įprastai vienam butui yra priskiriamas vienas sandėliukas. Tuo labiau, kad pareiškėjai jau turi po vieną sandėliuką, kuris yra rūsyje. Be to, byloje nėra duomenų, kad ginčo sandėliukai buvo pradėti teisėtai naudoti. Byloje yra butų nuomos sutartys, orderiai, tačiau nėra duomenų apie ginčo ūkiniame pastate esančių sandėliukų teisėtą valdymo ir naudojimo pradžią.
1.4. Kadangi mūrinis ginčo ūkinis pastatas, t. y. koks yra dabar, buvo pastatytas jau po nacionalizacijos, tai reiškia buvo sukurtas viešosios nuosavybės pagrindu ir dėl to laikytinas viešąja nuosavybe. Aplinkybė, kad ginčo pastatas galėjo būti pastatytas anksčiau nei 1940 m., nepaneigia aplinkybės dėl ginčo pastato priklausomybės valstybei iki ir po nepriklausomybės atkūrimo ir kad jis galėjo pereiti privačion nuosavybėn tik teisės aktų nustatyta tvarka. Be to, nevyko ir nuosavybės teisių atkūrimas. O aplinkybė, kad savivaldybė buvo pradėjusi ginčo turto pripažinimo bešeimininkiu procedūrą, nereiškia, jog valstybė yra atsisakiusi šio turto.
1.5. Kasacinio teismo praktikoje aiškiai pasisakyta, kad tais atvejais, kai statiniai buvo sukurti kaip valstybės nuosavybės teisės objektai ir valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduoti (parduoti ar kitaip pagal įstatymus perleisti) privačių asmenų nuosavybėn, tai jie turi būti vertinami kaip priklausantys valstybei nuosavybės teise. Dabartinės būklės ūkinis pastatas su ginčo sandėliukais buvo pastatytas dar iki nepriklausomybės atkūrimo, tai reiškia, kad pastatas buvo viešoji nuosavybė. Sandėliukų pastatas liko viešosios nuosavybės objektu, kaip iki privatizacijos viešosios nuosavybės objektu buvo ir gyvenamasis namas.
1.6. Viešosios nuosavybės objektai, net jei jie ir buvo priklausiniais, negalėjo automatiškai pereiti naujam savininkui kartu su pagrindiniu daiktu, tam turėjo būti išpildytos aukščiau nurodytos sąlygos.
Atsiliepimas
11. Suinteresuotas asmuo NŽT atsiliepimu prašo apeliacinį skundą tenkinti, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. liepos 7 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų pareiškimą atmesti apeliacinio skundo argumentų pagrindu.
12. Suinteresuotas asmuo VĮ Turto bankas atsiliepimu prašo apeliacinį skundą tenkinti, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. liepos 7 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų pareiškimą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
3.1. Teismas nepagrįstai nurodė, kad pareiškime nurodytų sandėliukų valdymas atitinka nustatytas sąlygas nuosavybės teisei į juos įgyti. Byloje nebuvo pateikti rašytiniai įrodymai, kurie vienareikšmiškai patvirtintų sandėliukų priskyrimą pareiškėjų privatizuotiems butams.
3.2. Nagrinėjant bylą buvo išsiaiškinta, kad daugiabutis namas turi rūsius, kurie funkciniu ryšiu susiję su pareiškėjų patalpomis, taip pat kurie dėl to buvo perleidžiami kartu su butais ar kitomis patalpomis (prekybinėmis ir kt.), nurodant apie tai pareiškėjų butų pirkimo–pardavimo sutartyse. Ginčo ūkinis pastatas su jame esančiais sandėliukais yra atskiras pastatas, neturintis funkcinio ryšio su gyvenamuoju namu.
13. Pareiškėjai atsiliepimu prašo apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. liepos 7 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
4.1. Tiek gyvenamasis namas, kuriame yra pareiškėjams priklausantys butai, tiek ūkinis pastatas, kuriame yra ginčo sandėliukai, buvo pastatyti XIX a. pabaigoje, kai Lietuva buvo Rusijos imperijos sudėtyje. Gyvenamajame name buvo įrengta vienintelė šildymo sistema – krosninis šildymas, dėl ko šalia gyvenamojo namo pastatyti sandėliukai buvo naudojami kuro sandėliavimui. Tarybų sąjungai (SSRS) 1940 m. birželį okupavus Lietuvą, buvo pradėta nekilnojamojo turto nacionalizacija. Šio proceso neišvengė ir daugiabutis gyvenamasis namas. Aplinkybes, kad pastatas buvo pastatytas dar iki nacionalizavimo patvirtina Nacionalizuojamo namo žinios. Nacionalizuoti buvo ir ūkiniai pastatai, kuriame suformuoti ginčo sandėliukai. Šios aplinkybės patvirtina faktą, kad tiek gyvenamasis namas, tiek ūkinis pastatas buvo valstybės nacionalizuotas ir paimtas iš teisėtų savininkų. Ūkinis pastatas, kuriame yra ginčo sandėliukai, nebuvo pastatytas valstybės lėšomis.
4.2. Ginčo sandėliukai, esantys šalia daugiabučio namo, buvo naudojami įvairių rūšių kurui (malkoms, anglims, durpėms) sandėliuoti. Kiekvienas butas, kaip priklausinius, naudojo ginčo sandėliukus, o kai kurių butų gyventojai naudojo ir valdė daugiau nei vieną sandėliuką, nes juose sandėliavo skirtingas kuro rūšis.
4.3. Daugiabučiame name iki šiol nėra įrengtos centralizuotos šildymo sistemos. Dėl šios priežasties poreikis sandėliuoti kurą yra reikalingas ne tik šaltojo sezono metu, tačiau ir visus metus, nes yra reikalinga nuolat šildyti vonios patalpas, joje palaikant atitinkamą temperatūrą, tiek šildant vandenį, kad turėti karštą vandenį. Taigi, sandėliukai iki šiol naudojami kurui sandėliuoti ir kitiems daiktams laikyti. Faktinės aplinkybės pagrindžia funkcinio ryšio tarp butų ir sandėliukų egzistavimą – (ne)gyvenamosios patalpos yra susijusios bendra ūkine paskirtimi, o ginčo patalpų tiesioginė paskirtis – tenkinti butų savininkų poreikius.
4.4. Apeliantė tik apeliaciniame skunde iškelia klausimą, kad sandėliukai turėjo būti perduoti naudotis teisėtai. O vien tai, kad pareiškėjai ginčo patalpomis naudojasi, jos nuomone, nesudaro pagrindo patenkinti pareiškimą. Pareiškėjai patvirtino faktą, kad raktai nuo ginčo patalpų buvo perduota tuo pačiu metu, kai buvo suteikti naudojimui patys butai, kai butai buvo suteikti naudojimui dar gerokai iki privatizavimo proceso pradžios. Per visą sandėliukų naudojimo laikotarpį tiek iki privatizavimo proceso, tiek po jo, apeliantė bei kiti fiziniai ir juridiniai asmenys nereiškė pretenzijų dėl ginčo sandėliukų naudojimo. Jei šis ginčo turtas būtų buvęs valdomas neteisėtai, apeliantė ar kita įstaiga, kuri administruoja valstybinį turtą, jau senai būtų inicijavusi civilinę bylą (apeliantei teigiant, kad ginčo patalpos priklauso valstybei nuosavybės teise) dėl šių patalpų atlaisvinimo, tačiau tokie veiksmai per visą ilgą laikotarpį nebuvo atlikti.
4.5. Tarp butų privatizavimo dokumentų nėra duomenų, vienareikšmiškai patvirtinančių ginčo patalpų atskirą įkainojimą ir atitinkamų kainų už šias patalpas sumokėjimą. Įkainotas buvo tik butas, netgi nebuvo įkainoti sandėliukai, esantys pastato rūsyje, tačiau jie buvo privatizuoti ir įregistruoti NTR. Tik dalyje sudarytų sutarčių (dėl butų privatizavimo) buvo nurodytos rūsio patalpos, tačiau NTR išrašas patvirtina, kad visi butai buvo privatizuoti su rūsio patalpomis ir privatizavimo sandorio pagrindu buvo įgytas ne tik butas, tačiau ir sandėliukas, esantis rūsio patalpose. Šios aplinkybės patvirtina faktą, kad buto priklausiniai perėjo fizinių asmenų nuosavybėn nepriklausomai nuo to, kad jie nebuvo įkainoti bei nebuvo įrašyti sutartyje dėl buto privatizavimo. Susiklosčius tokioms aplinkybės pareiškėjams nėra suprantama, dėl kokių priežasčių, sprendžiant klausimą dėl buto priklausinių nuosavybės fakto, sandėliukams, kurie yra buto priklausiniai, tačiau esantys kitame pastate, yra taikomos visiškai kitos taisyklės. Negali pareiškėjams būti taikomi ir keliami dvigubi (nevienodi) standartai įgyjant sandėliukus, esančius rūsyje, ir įgyjant sandėliukus, esančius ūkiniame pastate, pastatytame šalia daugiabučio pastato. Jei privatizavimo metu buvo laikoma, kad sandėliukai, priklausantys butui buvo įgyjami kartu su butu (jų atskirai neįkainojus), todėl yra laikytina, kad visi buto priklausiniai (sandėliukai) turėjo būti įgyjami pareiškėjų nuosavybėn kartu su įgyjamais (privatizuojamais) butais. Pareiškėjai bylos nagrinėjimo metu nurodė, kad jie buvo įsitikinę, jog privatizuojant butus jie taps ne tik butų savininkais, tačiau ir buto priklausinių savininkais.
4.6. Atitinkami privatizavimo dokumentuose nustatyti trūkumai negali būti panaudoti prieš pareiškėjus, kurie įrodė pagrindinę aplinkybę, būtiną daiktui kito daikto priklausiniu pripažinti, t. y. funkcinio ryšio tarp butų ir ginčo patalpų egzistavimą. Butų privatizavimo įstatymo nuostatos nenumatė privalomos sąlygos, kad sudarant butų privatizavimo sandorius jame būtų nurodomi visi butų priklausiniai.
4.7. Teismas pagrįstai atsisakė vadovautis apeliantės nurodyta teismų praktika. Apeliantės nurodytose nutartyse buvo keliamas nuosavybės įgijimo klausimas pagal įgyjamąjį senatį, t. y. kitokiu nuosavybės įgijimo pagrindu nei šioje byloje.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismas
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl faktinių aplinkybių, reikšmingų apeliacinės instancijos teisme
14. Pareiškėjai yra 1940 m. daugiabučio gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane pažymėto indeksu 1A2/p, esančio (duomenys neskelbtini) (senasis adresas (duomenys neskelbtini)) (toliau – daugiabutis namas), butų ir kitų patalpų savininkai, kuriame šildymas krosninis (e. b. t. 1, l. 23–28). Daugiabučio namo šone stovi dviejų aukštų 78 kv. m užstatymo ploto 1940 m. ūkinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane pažymėtas indeksu 5I2/p (senasis IJ2/p), (duomenys neskelbtini) (senasis adresas (duomenys neskelbtini)) (toliau – ūkinis pastatas) (e. b. t. 1, l. 15 – 21, 23–28, 93, 100), kuriame yra ginčo sandėliukai:
1.1. pareiškėjas Z. M. (duomenys neskelbtini)pirkimo–pardavimo sutarties pagal 1991 m. gegužės 28 d. butų privatizavimo įstatymą Nr. I-1374 pagrindu įgijo butą Nr. 1 (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (krosninis šildymas) su rūsiu (e. b. t. 1, l. 30–32) ir naudojasi 4,87 kv. m sandėliuku, plane pažymėtą indeksu 1-7, ir 4,66 kv. m sandėliuku, plane pažymėtą indeksu 2-7 (e. b. t. 1, l. 96–97, 107–109);
1.2. pareiškėjas K. Š. (duomenys neskelbtini) pirkimo–pardavimo sutarties pagal 1991 m. gegužės 28 d. butų privatizavimo įstatymą Nr. I-1374 pagrindu įgijo ½ buto Nr. 2A (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (krosninis šildymas) su rūsiu (e. b. t. 1, l. 33–36) ir naudojasi 9,95 kv. m sandėliuku, plane pažymėtu indeksu 1-11, 5,02 kv. m sandėliuku, plane pažymėtą indeksu 2-11; ir 4,77 kv. m sandėliuku, plane pažymėtą indeksu 2-12 (e. b. t. 1, l. 96–97, 107–109);
1.3. pareiškėjai R. B. ir V. B. (duomenys neskelbtini)pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu įgijo butą Nr. 3 (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (vietinis centrinis šildymas) su rūsiu (pirmasis sandoris sudarytas (duomenys neskelbtini), rūsys nenurodytas) (e. b. t. 1, l. 37–41) ir naudojasi 7,96 kv. m sandėliuku, plane pažymėtu indeksu 1-13, ir 7,96 kv. m sandėliuku, plane pažymėtu indeksu 2-14 (e. b. t. 1, l. 96–97, 107–109);
1.4. pareiškėja G. J. (duomenys neskelbtini) pirkimo–pardavimo sutarties pagal 1991 m. gegužės 28 d. butų privatizavimo įstatymą Nr. I-1374 pagrindu įgijo butą Nr. 4 (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (krosninis šildymas) su rūsiu (e. b. t. 1, l. 42–44) ir naudojasi 4,65 kv. m sandėliuku, plane pažymėtu indeksu 1-6, ir 4,91 kv. m sandėliuku, plane pažymėtu indeksu 2-6 (e. b. t. 1, l. 96–97);
1.5. pareiškėjas Z. M. (duomenys neskelbtini) pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu įgijo negyvenamąsias patalpas Nr. 22 (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (pirmasis sandoris (duomenys neskelbtini)) (vietinis centrinis šildymas) (e. b. t. 1, l. 45–49) ir naudojasi 5,09 kv. m sandėliuku, plane pažymėtu indeksu 1-8, ir 5,89 kv. m sandėliuku, plane pažymėtu indeksu 2-8 (e. b. t. 1, l. 96–97, 107–109);
1.6. pareiškėja L. S. (duomenys neskelbtini)ir (duomenys neskelbtini) pirkimo–pardavimo sutarčių pagrindu įgijo negyvenamąsias patalpas Nr. 23 (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (pirmasis sandoris (duomenys neskelbtini), rūsys nenurodytas) (vietinis centrinis šildymas) (e. b. t. 1, l. 50–55) ir naudojasi 5,22 kv. m sandėliuku, plane pažymėtu indeksu 1-5, ir 5,06 kv. m sandėliuku, plane pažymėtu indeksu 2-5 (e. b. t. 1, l. 96–97, 107–109);
1.7. pareiškėja R. M.-Z. (duomenys neskelbtini) pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu įgijo butą Nr. 24 (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) su rūsiu (pirmasis sandoris (duomenys neskelbtini)) (krosninis šildymas) (e. b. t. 1, l. 55–58) ir naudojasi 4,83 kv. m sandėliuku, plane pažymėtą indeksu 1-4, ir 5,03 kv. m sandėliuku, plane pažymėtu indeksu 2-4 (e. b. t. 1, l. 96–97, 107–109);
1.8. pareiškėjas V. K. (duomenys neskelbtini) pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu įgijo butą Nr. 25 (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) su rūsiu (pirmasis sandoris (duomenys neskelbtini)) (krosninis šildymas) (e. b. t. 1, l. 59–64) ir naudojasi 4,83 kv. m sandėliuku, plane pažymėtu indeksu 1-1, ir 4,88 kv. m sandėliuku, plane pažymėtą indeksu 2-1 (e. b. t. 1, l. 96–97, 107–109);
1.9. pareiškėjai I. B., I. M. ir O. B. (duomenys neskelbtini) paveldėjimo teisės liudijimo pagrindu paveldėjo butą Nr. 26 (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) su rūsiu (pirmasis sandoris (duomenys neskelbtini), rūsys nenurodytas) (vietinis centrinis šildymas) (e. b. t. 1, l. 59–70) ir naudojasi 6,37 kv. m sandėliuku, plane pažymėtu indeksu 1-9, 5,02 kv. m sandėliuku, plane pažymėtu indeksu 1-10, 5,14 kv. m sandėliuku, plane pažymėtu indeksu 2-9, ir 4,77 kv. m sandėliuku, plane pažymėtą indeksu 2-10 (e. b. t. 1, l. 96–97, 107–109);
1.10. pareiškėjas S. D. turto perdavimo išieškotojui (duomenys neskelbtini) akto pagrindu įgijo negyvenamąsias patalpas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (nesuteiktas pilnas adresas) (pirmasis sandoris (duomenys neskelbtini) (individuali centrinio šildymo sistema) (e. b. t. 1, l. 71–78) ir naudojasi 4,91 kv. m sandėliuku, plane pažymėtą indeksu 1-3, ir 5,03 kv. m sandėliuku, plane pažymėtu indeksu 2-3 (e. b. t. 1, l. 96–97, 107–109).
15. 1940 m. birželį okupavus Lietuvą daugiabutis namas ir ūkinis pastatas buvo nacionalizuoti (e. b. t. 2, l. 71). Atgavus Nepriklausomybę pirmiau nurodyti butai su rūsiais, nors ne visi buvo nurodyti privatizavimo sandoriuose, ir negyvenamosios patalpos privatizuoti, pirkimo–pardavimo (privatizacijos) sutartyse nenurodžius apie privatizuojamus sandėliukus, esančius ūkiniame pastate (žr. šios nutarties 14 punkto papunkčius).
16. Nuosavybės teisės į ūkinį pastatą, kuriame yra sandėliukai, iki šiol NTR nėra įregistruotos (e. b. t. 1, l. 23–28, 136–140). Savivaldybė 2023 m. balandžio 21 d. pradėjo ūkinio pastato pripažinimo bešeimininkiu procedūrą (e. b. t. 1, l. 8).
17. Pareiškėjai teigdami, kad butai be ginčo sandėliukų negali tinkamai funkcionuoti, nes juose laikomas kietasis kuras butams ar kitoms patalpoms šildomiems krosnimis apšildyti, prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjai nuosavybės teise valdo jiems nuosavybės teise priklausančių butų ar negyvenamųjų patalpų priklausinius – sandėliukus, esančius ūkiniame pastate.
18. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjų pareiškimą tenkino ir nustatė pareiškėjų prašomus juridinę reikšmę turinčius faktus. Apeliantė nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu pateikė apeliacinį skundą, kurio pagrindu patikrinamas skundžiamo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas.
Dėl apeliacinio skundo
19. Nagrinėjamu atveju siekiant teisingai išnagrinėti bylą, reikšmingos išsiaiškinti aplinkybės, ar sandėliukai funkciniu ryšiu susiję su pareiškėjų butais, ar be jų pareiškėjai negali tinkamai naudotis jų nuosavybe (butais), t. y. ar nėra kitų patalpų, kurios atliktų sandėliukų funkciją, ar sandėliukais naudojamasi teisėtai, kai butų ar negyvenamųjų patalpų savininkai naudojasi nuo dviejų iki keturių vienetų ir kt.
20. Namo nacionalizavimo 1940 m. akto priedas Nr. 1 „Nacionalizuojamo namo žinios“ (e. b. t. 2, l. 71) ir daugiabučio namo planas (e. b. t. 4, l. 21–24) patvirtina, kad daugiabutis namas buvo šildomas krosnimi ir buvo pastatyti medinis sandėliukas. Lietuvos Respublikos Valstybės draudimo įstaigos polisas Nr. (duomenys neskelbtini) (e. b. t. 2, 72) patvirtina, kad už laikotarpį nuo 1940 m. sausio 22 d. iki 1946 m. sausio 22 d. šis medinis sandėliukas buvo apdraustas. Pažymėtina, kad medinis sandėliukas (senas indeksas 1J2/p) 1979 m. kadastro duomenimis perstatyti į mūrinį pastatą su pertvaromis (plane pažymėta indeksu 5I2/p) (e. b. t. 1, l. 25) (žr., šios nutarties 14 punktą).
21. Taigi, dabartinės būklės ūkinis pastatas (mūrinis, o ne medinis) su ginčo sandėliukais buvo pastatytas dar iki Nepriklausomybės atkūrimo, kas reiškia, kad toks pastatas tapo viešąja nuosavybe. Po nacionalizacijos buvo pripažįstama tik viena viešosios nuosavybės forma – valstybės nuosavybė (CPK 182 straipsnio 1 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011). Aplinkybė, kad ginčo ūkinis pastatas galėjo būti pastatytas anksčiau nei 1940 m. (e. b. t. 2, l. 68), nepaneigia ūkinio pastato priklausomybės valstybei, nes dabartinės būklės ūkinis pastatas pastatytas Lietuvai esant okupuotai. Lietuvai tapus nepriklausomai, valstybės turtas privačios nuosavybės teise galėjo pereiti tik teisės aktų nustatyta tvarka (1964 m. CK 99 straipsnio 1 dalis).
22. Atkūrus Nepriklausomybę valstybei nuosavybės teise priklausančio turto įgijimas privačios nuosavybės teise buvo galimas Butų privatizavimo 1991 m. gegužės 28 d. įstatyme (toliau – Įstatymas) nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2011). Jeigu statiniai buvo sukurti kaip valstybės nuosavybės teisės objektai ir valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduoti (parduoti ar kitaip pagal įstatymus perleisti) privačių asmenų nuosavybėn, tai jie turi būti vertinami kaip priklausantys valstybei nuosavybės teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-408/2007; 2008 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-535/2008). Byloje ginčo nekilo, kad ginčo ūkinis pastatas nebuvo privatizuotas įstatymų nustatyta tvarka. Tačiau, pirmosios instancijos teismo nuomone, aplinkybė, kad ginčo sandėliukai nebuvo aiškiai nurodyti privatizavimo sandoriuose, nelemia jų teisinio statuso. Teismas vertino, kad priklausinio savybė tarnauti pagrindiniam daiktui nulemia šio antraeilio daikto likimą – priklausinys seka paskui pagrindinį daiktą (CK 4.14 straipsnio 1 dalis, 1964 m. CK 153 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-421-695/2017, 25 punktas). Taigi, pirmosios instancijos teismas vertino, kad jeigu ir egzistavo galimi ginčo patalpų, kaip priklausinių, privatizavimo įforminimo trūkumai, šie trūkumai negali būti panaudoti prieš pareiškėjus, kurie pagrindė faktinę aplinkybę, būtiną daiktui kito daikto priklausiniu pripažinti, t. y. funkcinio ryšio tarp butų ir ginčo patalpų egzistavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-421-695/2017, 28 punktas).
23. Apeliacinės instancijos teismas su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu nesutinka. Pritartina tokiai pozicijai, kad jeigu privatizuojant butus sandėliukai nebuvo įtraukti į privatizavimo sandorius, turėjo būti taikoma viešosios nuosavybės prezumpcija. Remiantis Įstatymo 2 straipsniu, daugiabučiuose namuose pirkimo–pardavimo objektas yra butai. V. Į. Vyriausybė 1991 m. liepos 31 d. nutarimu Nr. 309 patvirtino Valstybinio ir visuomeninio butų fondo privatizavimo taisykles (toliau – Taisyklės). Pagal Taisyklių 7 punktą, įkainojant butus, buvo taikoma kaina už vieną kvadratinį metrą bendrojo (naudingojo) ploto, o rūsiuose įrengtų sandėliukų plotas į buto bendrąjį (naudingąjį) plotą nebuvo įskaičiuojamas. Be to, pagal Taisyklių 7 punktą, privatizuojamo buto priklausiniai – pagalbiniai ūkiniai pastatai ir statiniai – buvo įkainojami atskirai pagal tam tikrą nustatytą tvarką.
24. Vadinasi, gyvenamojo namo priklausinių (pagalbinių pastatų, statinių, jų dalies) perleidimas privatizavimo procese privačion nuosavybėn turėjo būti aptartas privatizavimo dokumentuose atskirai. Byloje ginčo nekilo, kad sandėliukai nebuvo įkainoti ir už juos butus privatizavę asmenys nesumokėjo. Priešingai, nei pareiškėjų nurodomoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 23 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-421-695/2017, kai ginčo garažas – sandėliukų rekonstravimo rezultatas – buvo pripažintas gyventojų nuosavybe. Šioje byloje kasacinis teismas konstatavo, kad pagal butų privatizavimo sandorius buvo sumokėtos didesnės pinigų sumos, negu buvo nurodyta butų įkainojimo aktuose (žr., kasacinio teismo nutarties 28 punktą). Nagrinėjamu atveju nesant duomenų, kad sandėliukai buvo įkainoti ir privatizavusio asmens už jį buvo apmokėta teisės aktuose nustatyta kaina, priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, nėra pagrindo teigti, kad sandėliukai buvo tinkamai privatizuoti kaip butų priklausiniai. Vien valdymo fakto nepakanka, kad būtų pripažinta butą privatizavusio gyventojo nuosavybės teisė į ginčo patalpas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-289-421/2017). Faktinio pobūdžio aplinkybė, ar butas buvo privatizuotas su priklausiniu ar be jo, nustatoma iš privatizavimo sandorio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-451/2003; 2012 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-142/2012). O byloje esantys privatizavimo dokumentai (žr. šios nutarties 14 punkto papunkčius, DOK-26943, e. b. t. 3, l. 165–191, t. 4, l. 26–72, 74–79) įrodo, kad ginčo sandėliukai privatizuoti nebuvo.
25. 1964 m. CK 153 straipsnis įtvirtino, kad priklausinį, t. y. daiktą, skirtą tarnauti pagrindiniam daiktui ir susijusį su juo bendra ūkine paskirtimi, ištinka pagrindinio daikto likimas, jeigu įstatymas arba sutartis nenustato ko kito. Remiantis šiuo teisiniu reguliavimu po gyvenamuoju namu esantys rūsiai atskirai įkainoti nebuvo, netgi nebuvo nurodyti dalyje privatizavimo sutarčių, tačiau gyventojai butus nuosavybės teise įgijo su rūsiais (žr., šios nutarties 14 punkto papunkčius). Kyla klausimas, ar toks pat vertinimas galimas ginčo sandėliukų, esančių kitame pastate, atveju? Atsakant į klausimą analizuojama ir teismų praktika.
26. Pvz., pareiškėjų nurodomoje, jų nuomone, panašioje byloje Nr. e2YT-2051-1098/2024, kurioje Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. kovo 14 d. sprendimu nustatė juridinę reikšmę turinčius faktus, kad pareiškėjai nuosavybės teise valdo 1/29 dalį ūkinio pastato, pačiuose gyvenamuosiuose namuose (jų viduje) rūsių nebuvo. Rūsiai (ūkio pastatai) buvo kieme (lauke) tarp šių gyvenamųjų namų, kuriais visi pareiškėjai faktiškai naudojosi. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju kiekvienam butui priklauso rūsys. Kitoje, pareiškėjų nuomone, panašioje byloje Nr. e2YT-1446-1045/2025, Vilniaus miesto apylinkės teismas 2025 m. sausio 30 d. sprendimu nustatydamas, kad pareiškėjui, kaip buto savininkui, nuosavybės teise priklauso buto priklausinys – sandėliukas, konstatavo, kad byloje nėra duomenų, kurie sudarytų pagrindą spręsti, kad sandėliuku pareiškėjas (ar buvę buto savininkai) naudojasi (-osi) neteisėtai ar kad yra kitų aplinkybių, dėl kurių jis negalėtų būti pripažintas buto priklausiniu (pvz., yra kitos patalpos, atitinkančios sandėliuko paskirtį).
27. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tai, kad nagrinėjamu butai turi rūsius – svarbi aplinkybė vertinant ginčo sandėliukų su butais funkcinį ryšį, nes būtent rūsiuose gali būti laikomas kietasis kuras (malkos, anglys ir pan.) reikalingas krosnims ar kiti daiktai. Butai, žr. šios nutarties 14.1–14.2, 14.4, 14.7–14.8 punktus, kurie tebeturi krosninį šildymą, turi rūsius. Likusiuose butuose, žr. šios nutarties 14.3, 14.5 ir 14.9 punktus, įrengtas vietinis centrinis šildymas, todėl patalpos kietam kurui laikyti nėra reikalingos. O negyvenamosios patalpos, žr. šios nutarties 14.6 ir 14.10 punktus, yra rūsyje (DOK-26943 priedas Nr. 7), jose įrengtas vietinis centrinis šildymas ir individuali centrinio šildymo sistema, kas eliminuoja patalpų, kietam kurui laikyti, poreikį.
28. Priešingai nei, pareiškėjų nuomone, panašioje byloje Nr. e2YT-1958-1089/2024, kurioje Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. kovo 7 d. sprendimu nustatė, kad pareiškėjams, kaip buto savininkams, nuosavybės teise priklauso buto priklausiniai – sandėliukai, sandėliukai buvo pastatyti teisėtai. Todėl teismas konstatavo, kad nors butų ir sandėliukų funkcinis ryšys dėl įrengtos centralizuotos šildymo sistemos susilpnėjęs, jis nėra išnykęs.
29. Pažymėtina, kad panašioje byloje, kai nebuvo privatizuoti atskirame ūkiniame statinyje esantys sandėliukai, teismas konstatavo, kad turtas yra valstybės nuosavybė (Vilniaus apygardos teismo 2024 m. sausio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-42-562/2024).
30. Paminėtina, kad visais minėtais išanalizuotos teismų praktikos atvejais, pareiškėjams buvo pripažintos nuosavybės į vieną butui priklausantį sandėliuką. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai prašo nuosavybės teisių pripažinimo į daugiau nei vieną sandėliuką, tam tikrais atvejais ir į tris (žr. šios nutarties 14.3 punktą). Tai, kad pareiškėjai naudoja ne po vieną sandėliuką, kas nėra įprasta ir kelia abejones dėl teisėto valdymo ir naudojimo, kai paprastai vienam butui yra priskiriamas vienas sandėliukas. Tuo labiau, kad pareiškėjai jau turi po vieną sandėliuką, kuris yra rūsyje. Byloje nėra duomenų, kad ginčo sandėliukai buvo pradėti naudoti teisėtai. Byloje pateikti duomenys apie butų nuomos sutartis, orderiai (DOK-26943, e. b. t. 4, l. 73), tačiau duomenų apie ūkiniame pastate esančių sandėliukų teisėtą valdymo ir naudojimo pradžią nėra. Priešingai, iš kai kurių prašymų privatizuoti butus matyti, kad pagalbinės patalpos neturi funkcinio ryšio su butu, todėl nebuvo leista privatizuoti (DOK-26943 priedas Nr. 3). Be to, susitarime nurodyta, kad G. J. ir R. M.-Z. (t. y. pirminio sandorio šalys) perka butą su vienu sandėliuku (DOK-26943 priedas Nr. 6, 10) ir privatizuotas butas su rūsiu (žr. šios nutarties 14.4, 14.7 punktus). Aplinkybė, kad negyvenamąja patalpa naudojasi namo gyventojai, gali būti vienas kriterijų sprendžiant, ar tai yra buto ar butų priklausinys, tačiau turi būti nustatyta, kad negyvenamoji patalpa buvo naudojama teisėtai, t. y. buto ar namo gyventojams buvo suteikta ar leista naudotis nustatyta tvarka ir tuo pagrindu susiklostė nuolatinio pobūdžio funkcinis ryšys, būdingas priklausiniui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-422/2011). Nesant teisinio pagrindo, suteikiančio teisę į pagalbines patalpas, techninis ir funkcinis patalpos ryšys su butu nesuteikia teisės butų savininkams reikalauti pripažinti tokias negyvenamąsias patalpas jų buto priklausiniais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-451/2003). Pareiškėjų argumentai, kad žodžiu leista naudotis ginčo sandėliukais, perduodant sandėliukų raktus, nesudaro pagrindo išvadai, kad šie sandėliukai yra pareiškėjų butų ar kitų patalpų priklausiniai. Kaip minėta, vien valdymo fakto nepakanka tam, kad būtų pripažinta butą privatizavusio gyventojo nuosavybės teisė į ginčo patalpas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-289-421/2017). Be kuriuo atveju, privatizavimo sutartys ir kiti privatizavimo dokumentai patvirtina, kad ginčo sandėliukai nebuvo privatizuoti. Nagrinėjamu atveju privatizavimo dokumentų įforminimo trūkumai ar valdžios institucijų klaidos yra įrodymais nepagrįstos prielaidos.
31. Duomenų, kad dėl ginčo turto vyktų nuosavybės teisių atkūrimas pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą, taip pat nėra. O aplinkybė, kad apeliantė (savivaldybė) yra pradėjusi ginčo turto pripažinimo bešeimininkiu procedūrą (žr. šios nutarties 16 punktą), nereiškia, kad valstybė yra atsisakiusi šio turto. Tokia procedūra laikytina ne fakto, kad turtas nepriklauso valstybei (savivaldybei) pripažinimas, o CK 4.58 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos procedūros, siekiant ginčo turto teisinės registracijos, įgyvendinimas, nes tik pripažinus daiktą bešeimininkiu jis gali būti perduotas valstybei ar savivaldybei teismo sprendimu (Vilniaus apygardos teismo 2024 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1370-430/2024).
32. Atsižvelgiant į tai, kas pirmiau nurodoma, apeliacinis skundas tekinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas – pareiškimas dėl daiktų valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo atmetamas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, veikdama Vilniaus apygardos teismo vardu, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. liepos 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų pareiškimą atmesti.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.