Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Cinino, Daivos Kazlauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Jurgitos Mačionytės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2023-06-05 nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnį ir jam paskirtas laisvės apribojimas 12 mėnesių, įpareigojant bausmės atlikimo laikotarpiu dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje, neįgyti, neturėti ir nevartoti psichiką veikiančių medžiagų ir per 6 mėnesius nuo bausmės atlikimo pradžios sudalyvauti elgesio pataisos programoje.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 2 dalimis, paskirta bausmė visiško sudėjimo būdu subendrinta su Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2017-11-22 nuosprendžiu paskirta bausme ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės apribojimas 12 mėnesių, įpareigojant laisvės apribojimo bausmės atlikimo laikotarpiu dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje, neįgyti, neturėti ir nevartoti psichiką veikiančių medžiagų ir per 6 mėnesius nuo bausmės atlikimo pradžios sudalyvauti elgesio pataisos programoje ir 10 MGL (376,60 Eur) dydžio bauda.

Iš M. T. ir V. O. (V. O.) solidariai nukentėjusiojo J. R. (J. R.) naudai priteista 60 Eur turtinės ir 1 000 Eur neturtinės žalos.

Iš M. T. nukentėjusiojo J. R. naudai priteista 100 Eur atstovavimo išlaidų.

Taip pat nuosprendžiu V. O. pripažintas kaltu pagal BK 284 straipsnį, šioje dalyje nuosprendis neskundžiamas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados

Nuteistojo M. T. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies

6. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Patikrinus byloje esančius duomenis konstatuotina, kad Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmai visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino byloje esančius duomenis, susijusius su nuteistojo M. T. atliktais smurtiniais veiksmais nukentėjusiojo J. R. atžvilgiu, ir pagrįstai jų nepripažino būtinąja gintimi, kadangi nustatyta įvykių eiga bei nukentėjusiojo sužalojimų kiekis, jų padarymo būdas rodo, jog M. T. atliko puolamuosius, o ne gynybinius veiksmus, todėl šioje dalyje skundžiamas apylinkės teismo nuosprendis paliekamas nepakeistas. Vis dėlto, apeliacinės instancijos teismas pritaria apelianto M. T. skundo teiginiams, jog byloje nebuvo surinkta pakankamai objektyvių įrodymų, galinčių neabejotinai patvirtinti kaltinime nurodytą aplinkybę, kad M. T. ir V. O. nusikalstamą veiką padarė būdami apsvaigę nuo alkoholio ir kad bylos duomenimis buvo neabejotinai nustatyta jų teisinę atsakomybę sunkinanti aplinkybė, numatyta BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte (veiką padarė asmuo, apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, jeigu šios aplinkybės turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui). Teisėjų kolegijos vertinimu, apylinkės teismo nurodyti motyvai, kad nuteistųjų neblaivumas ir jo įtaka nusikaltimo padarymui buvo patvirtinti nukentėjusiojo bei liudytojo J. G. parodymais, nesudaro nuoseklios ir nenutrūkstamos faktų grandinės, neabejotinai įrodančios tokių aplinkybių egzistavimą, tuo tarpu teismo išvados negali būti grindžiamos prielaidomis. Atsižvelgiant į tai, Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2023-06-05 nuosprendis šioje dalyje yra keistinas.

Dėl veikimo būtinosios ginties sąlygomis

7. Byloje nustatyta, kad 2022-06-27 tarp nuteistųjų M. T. ir V. O. bei nukentėjusiojo J. R. kilo žodinis ginčas, kuris peraugo į smurtinį konfliktą, kurio metu J. R. buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas bei sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka. Nuteistasis M. T. neginčija savo kaltės sužalojant J. R., tačiau, jo teigimu, smurtavo ne dėl chuliganiškų paskatų, o gindamas kitą nuteistąjį V. O.. Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamoje byloje nustatytas aplinkybes, teismų praktiką, formuojamą būtinosios ginties klausimo kontekste, su tokiomis apelianto išvadomis nesutinka, kadangi bylos duomenimis nebuvo nustatytas pagrindas nuteistojo M. T. veiksmus vertinti kaip būtinąją gintį.

8. Remiantis BK 28 straipsniu, būtinoji gintis – tai tokia situacija, kai asmuo padaro baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, jei tokiais veiksmais neperžengiamos būtinosios ginties ribos. Būtinosios ginties aplinkybių konstatavimui būtina nustatyti, du pagrindinius šio instituto elementus – pavojingą kėsinimąsi ir gynybą. Pagal susiformavusią teismų praktiką kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams.

9. Teisėjų kolegijos vertinimu, įvertinus bylos medžiagą darytina išvada, kad nukentėjusiojo J. R. veiksmai nesiekė tokio pavojingumo, dėl kurio nuteistieji M. T. ir V. O. turėjo gintis. 2022-06-30 specialisto išvada nustatyta, kad J. R. buvo padaryti daugybiniai veido, kūno, rankų, kojų sužalojimai/sumušimai, jie padaryti ne mažiau kaip 17 trauminių poveikių (t. 1, b. l. 68, 69), nukentėjusysis buvo mušamas, spardomas į kūną bei galvą, pargriautas ant žemės. Šios aplinkybės, teismo vertinimu, leidžia konstatuoti, jog M. T. ir V. O. elgesys nukentėjusiojo atžvilgiu buvo itin agresyvus, todėl negali būti vertinami kaip besiginančio asmens veikimas. Pats apeliantas M. T. duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nurodė, kad matydamas, kaip J. R. sudavė V. O. nuėjo juos skirti (t. 1, b. l. 118-120), taigi smurtinius veiksmus jis atliko ne dėl V. O. galimai kilusios grėsmės, kurios vienintelis pašalinimas būtų smūgio sudavimas J. R., o veikiamas susiformavusio nepasitenkinimo, pykčio, tiesiogiai nukreipto į nukentėjusįjį, o tokie jo veiksmai negali būti laikomi gynyba. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad būtinoji gintis yra skirta gintis nuo pavojingų kėsinimųsi, o ne nuo pavojingų asmenų. Vien tai, kad tam tikras asmuo dėl savo praeities (teistumo, nuobaudų už administracinius teisės pažeidimus, polinkio konfliktuoti, smurtauti ir pan.) gali būti vertinamas kaip pavojingas, dar nesudaro situacijos, kurioje galima gintis smurtiniais veiksmais (pavyzdžiui, kasacinės nutartys Nr. 2K-336/2008, 2K-173/2011, 2K-96-303/2020).‏‏‎ ‏‏‎

10. Nustatytų aplinkybių kontekste, teismo vertinimu, nuteistojo M. T. veiksmai ryškiai peržengė adekvačios reakcijos ribą atsakant į, jo vertinimu, netinkamus nukentėjusiojo J. R. veiksmus, todėl pritartina pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad nagrinėjamo įvykio metu nebuvo būtinų būtinosios ginties sąlygų. Atsižvelgiant į tai, nuteistojo M. T. apeliacinis skundas šioje dalyje atmetamas kaip nepagrįstas ir skundžiamo nuosprendžio dalis dėl jo veiksmų teisinio vertinimo paliekama nepakeista.

Dėl nuteistųjų neblaivumo

11. Skundžiamu nuosprendžiu nuteistieji M. T. ir V. O. buvo pripažinti kaltais padarę nusikalstamą veiką būdami apsvaigę nuo alkoholio, šią aplinkybę apylinkės teismas taip pat pripažino jų teisinę atsakomybę sunkinančia aplinkybe pagal BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktą, konstatuodamas, kad neblaivumas neabejotinai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui ir į ją atsižvelgė M. T. ir V. O. skirdamas bausmes. Nuteistasis M. T. apeliaciniu skundu su tokiomis teismo išvadomis nesutinka, mano, kad jo ir V. O. neblaivumo faktas nebuvo nustatytas. Nuteistojo teigimu, apylinkės teismas nepagrįstai nesivadovavo jo, V. O. bei liudytojos G. J. parodymais ir rėmėsi vien tik nukentėjusiojo J. R. ir liudytojo J. G. parodymais.

12. Pagal BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktą kaltininko baudžiamąją atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažįstami tie atvejai, kai veiką padaro asmuo, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, narkotikų, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, jeigu šios aplinkybės turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad tam, jog būtų pripažinta BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte nurodyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė, turi būti nustatoma, kad apsvaigimas nuo alkoholio turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, buvo priežastis (ar viena jų) susiformuoti nusikalstamam sumanymui ir jį realizuoti. (pavyzdžiui, kasacinės nutartys Nr. 2K-504/2013, 2K-492/2014, 2K-296-942/2018). Teismų praktikoje apsvaigimas nuo alkoholio, kaip asmens, vartojusio alkoholį, būsena, nustatomas alkoholio kiekio matuoklio duomenimis, remiantis liudytojų, paties kaltininko parodymais, taip pat kitais duomenimis, kuriuos teismas pripažįsta įrodymais (pavyzdžiui, kasacinės nutartys Nr. 2K-613/2011, 2K-405/2012, 2K-584/2014).

13. Apylinkės teismas konstatuodamas, kad nuteistieji M. T. ir V. O. nusikalstamą veiką padarė būdami apsvaigę nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, nurodė, kad nors nuteistųjų neblaivumas nebuvo nustatytas ir jie neigė apsvaigimo faktą, tačiau šią aplinkybę byloje patvirtina nukentėjusiojo J. R. bei liudytojo J. G. parodymai. Kadangi ši aplinkybė apeliaciniu skundu yra ginčijama, apeliacinės instancijos teismas pakartotinai vertina tyrimo metu surinktų duomenų patikimumą ir pakankamumą išvadoms apie M. T. ir V. O. neblaivumą pagrįsti.

14. Nuteistieji M. T. ir V. O. tiek apklausiami ikiteisminio tyrimo metu, tiek apylinkės teisme, nurodė, kad įvykio metu buvo blaivūs (t. 1, b. l. 118-120, 148), liudytoja G. J., kuri yra V. O. sugyventinė, taip pat tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek apklausiama apylinkės teisme, parodė, kad V. O. ir M. T. tą dieną buvo blaivūs (t. 1, b. l. 49). Tuo tarpu nukentėjusysis J. R. apklausų ikiteisminio tyrimo metu ir teisme nurodė, kad nuteistieji buvo neblaivūs, kadangi buvo girtas veidas, barėsi, o blaivūs, jo nuomone, taip nepadarytų. Kadangi, tiek abu nuteistieji, tiek vieno iš jų sugyventinė (G. J.), tiek nukentėjusysis J. R. yra suinteresuoti bylos baigtimi, šių asmenų duoti parodymai vertintini kitų bylos duomenų kontekste.

15. Liudytoju apklaustas policijos pareigūnas J. G. teisme parodė, kad įvykio dieną vakare gavo pranešimą apie kaimynų konfliktą (duomenys neskelbtini), nuvykus į vietą konflikte dalyvavę asmenys iš įvykio vietos buvo pasišalinę, jis nuvyko iš vieno jų (M. T.) gyvenamąją vietą, tačiau namo durų jis neatidarė, nors buvo namuose, buvo agresyvus, liepė savo žmonai durų neatidaryti. Liudytojo vertinimu, iš balso buvo galima suprasti, kad M. T. yra neblaivus, tuo tarpu V. O. namuose nebuvo. Iš bylos duomenų matyti, kad asmens blaivumo testu nuteistieji M. T. ir V. O. po įvykio nebuvo tikrinti. Kitų duomenų, susijusių su nuteistųjų blaivumu/neblaivumu, byloje taip pat nėra.

16. BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Taigi įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka konstatuoti visas kaltinime nurodytas aplinkybes. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar jais grįstinos teismo išvados ar jie atmestini, turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Išvados, kurių nėra galimybės pagrįsti baudžiamojo proceso įstatymo būdu gautais ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtais neginčijamais įrodymais, t. y. kurios grindžiamos iš esmės tik prielaidomis, negali būti pripažįstamos pagrįstomis.

17. Bendrosios kompetencijos teismų instancinės sistemos paskirtis – sudaryti prielaidas aukštesnės instancijos teismuose ištaisyti bet kurias fakto (t. y. teisiškai reikšmingų faktų nustatymo ir vertinimo) ar bet kurias teisės (t. y. teisės taikymo) klaidas, kurias dėl kokių nors priežasčių gali padaryti žemesnės instancijos teismas, ir neleisti, kad kokioje nors bendrosios kompetencijos teismų nagrinėtoje civilinėje, baudžiamojoje ar kitos kategorijos byloje būtų įvykdytas neteisingumas, priešingu atveju būtų nukrypta nuo konstitucinio teisinės valstybės principo, pažeista asmens konstitucinė teisė į tinkamą teismo procesą (pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006-03-28, 2007-10-24, 2008-01-24 nutarimai). Apeliacinės instancijos teismo paskirtis užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai, todėl apeliacinės instancijos teismas, tiksliai laikydamasis apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų, turi kruopščiai patikrinti kiekvieno apskųsto nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, t. y. ar teismo išvadas patvirtina įrodymai, išnagrinėti teisiamajame posėdyje, ar atsižvelgta į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas, ar teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų pakanka teismo išvadoms padaryti, ar įrodymai yra teisingai įvertinti (pavyzdžiui, kasacinės nutartys Nr. 2K-69/2011, 2K-319-976/2015, 2K-418-699/2015, 2K-190-648/2018, 2K-248-689/2018).

18. Remdamasi aukščiau išdėstytų įrodymų analize, teisėjų kolegija konstatuoja pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo trūkumus. Visų pirma, pabrėžtina, kad pirmosios instancijos teismas analizuodamas byloje apklaustų asmenų parodymus, išsamiai neargumentavo, kodėl nuteistųjų M. T. ir V. O. ir liudytojos G. J. paaiškinimai atmestini kaip nepagrįsti, o nukentėjusiojo J. R. ir liudytojo J. G. vertintini kaip patikimi ir nekeliantys jokių abejonių. Kaip jau minėta aukščiau, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais nustatytomis pripažįstamas bylos aplinkybes, tuo tarpu skundžiamame apylinkės teismo nuosprendyje padarytos išvados dėl faktinių bylos aplinkybių, susijusių su nuteistųjų neblaivumu ir jo įtakos nusikaltimo padarymui, kelia abejonių jų tikrumu ir tikslumu. Atkreiptinas dėmesys, jog nuosprendyje daromos išvados dėl įvairių aplinkybių negali būti grindžiamos principu, jog, jei nėra įrodymų, nei aiškiai paneigiančių, nei aiškiai patvirtinančių tam tikrą aplinkybę, vadinasi, ta aplinkybė nepaneigta, tai prieštarauja loginio metodo, taikomo darant išvadas, taisyklėms, o pirmosios instancijos teismo išvados grindžiamos būtent tokiais argumentais.

19. Iš bylos aplinkybių akivaizdu, jog nuteistųjų M. T. ir V. O. blaivumas jokiomis techninėmis priemonėmis tikrintas nebuvo, nei nukentėjusysis, nei liudytojas J. G. nenurodė jautęs nuo nuteistųjų alkoholio kvapą, ar kokius nors kitus objektyvius, matomus/jaučiamus neblaivumo požymius, J. G. nuteistųjų apskritai nebuvo fiziškai sutikęs, matęs. Nukentėjusiojo J. R. parodymai apie prieš jį smurtavusių nuteistųjų neblaivumą yra grindžiami išimtinai jo subjektyvia nuomone, kad blaivūs asmenys tokių nusikalstamų veiksmų prieš jį atlikti negalėtų, taip pat tuo, kad jie barėsi. Teismo vertinimu, tokių duomenų išvadoms apie asmens neblaivumą, o ypač apie tai, kad neblaivumas turėjo įtakos nusikaltimo padarymui, konstatuoti nepakanka. Šioje byloje neginčijamai nustatyta, kad tarp M. T., V. O. ir J. R. buvo susiklostę ilgalaikiai konfliktiniai santykiai, todėl nuteistųjų smurtinis elgesys, nors ir nėra adekvatus ar pateisinamas, esant tokiems įtemptiems santykiams negali būti laikomas visiškai netikėtu ir nepaaiškinamu, kaip kad teigia nukentėjusysis. Liudytojo J. G. parodymai taip pat, teismo vertinimu, nelaikytini pakankamu pagrindu pripažinti, kad nuteistieji buvo neblaivūs ir tai nulėmė jų nusikalstamą elgesį. J. G. savo išvadas dėl M. T. galimo neblaivumo grindžia subjektyviu jo agresyvaus balso, sklindančio iš už uždarytų buto durų, vertinimu, paties asmens jis nematė, o su kitu nuteistuoju – V. O. pareigūnas apskritai nebendravo.

20. Remiantis visų šių duomenų visumos analize, teisėjų kolegija konstatuoja, kad jie neleidžia nepaliekant jokių pagrįstų abejonių nustatyti, ar nuteistieji M. T. ir V. O. nusikalstamos veikos padarymo metu buvo blaivūs ar ne, ir, tuo labiau, ar jų būsena turėjo įtakos konstatuotos nusikalstamos veikos padarymui. Ši versija nėra iki galo patvirtinta ar atmesta, o jos nei patvirtinti, nei paneigti nėra objektyvios galimybės, todėl visos kilusios pagrįstos abejonės vertintinos nuteistųjų M. T. ir V. O. naudai. Todėl teismas aplinkybes, susijusias su abiejų nuteistųjų neblaivumu, iš kaltinimo šalina bei konstatuoja, kad nebuvo įrodytos nuteistųjų baudžiamąją atsakomybę sunkinančios aplinkybės, numatytos BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte (veiką padarė asmuo, apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, jeigu šios aplinkybės turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui). Kolegija pažymi, kad nors V. O. apeliacinio skundo nebuvo pateikęs, tačiau sunkinančios aplinkybės pašalinimas liečia ir jį bei lengvina ir jo teisinę padėtį.

Dėl bausmių

21. Viena iš aplinkybių, į kurią teismas atsižvelgia nuteistajam skirdamas bausmę, yra jo atsakomybę lengvinančios/sunkinančios aplinkybės. Konstatavus, jog apylinkės teismas nepagrįstai pripažino, jog nuteistieji M. T. ir V. O. veiką padarė apsvaigę nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, teisėjų kolegija iš naujo vertina nuteistiesiems skirtinų bausmių klausimą.

22. Pagal BK 54 straipsnio 2 dalį skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Teismų praktikoje pripažįstama, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš šių aplinkybių neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė. Be kita ko, teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

23. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas individualizuodamas M. T. ir V. O. atžvilgiu skirtinas bausmes atsižvelgė į jų padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumo laipsnį (padarytas vienas nesunkus tyčinis nusikaltimas), atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatė, atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, kad jie nusikalstamą veiką jie padarė bendrininkų grupėje (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas), taip pat įvertino nuteistųjų asmenybę (anksčiau teisti ir teistumai nėra išnykę, nedirbantys). Šių aplinkybių pagrindu teismas konstatavo, jog nuteistiesiems skirtinos 12 mėnesių laisvės apribojimo bausmės, įpareigojant pradėti dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje, dalyvauti elgesio pataisos programoje bei neįgyti, neturėti ir nevartoti psichiką veikiančių medžiagų.

24. Apeliacinės instancijos teismas, pakartotinai įvertinęs bylos duomenis, konstatuoja, kad net ir pašalinus vieną jų baudžiamąją atsakomybę šalinančią aplinkybę, nuteistiesiems paskirtos bausmės yra tinkamos ir proporcingos jų padarytam nusikaltimui. Pagal BK 284 straipsnį gali būti skiriamos viešųjų darbų, baudos, laisvės apribojimo, arešto, laisvės atėmimo iki 2 metų bausmės, nagrinėjamu atveju nuteistieji M. T. ir V. O. nėra išreiškę sutikimo atlikti viešuosius darbus, o tai yra šios bausmės imperatyvi skyrimo sąlyga (BK 46 straipsnio 1 dalis), baudos bausmė neskirtina įvertinus nuteistųjų turtinę padėtį (tiek M. T., tiek V. O. nedirba, iš jų nukentėjusiajam J. R. priteista 60 Eur turtinės, 1 000 Eur neturtinės žalos ir 200 Eur proceso išlaidų, kurių atlyginimas paskyrus turtinio pobūdžio bausmę būtų dar labiau apskundinamas), todėl paliekama apylinkės teismo paskirta laisvės apribojimo bausmė. Atsižvelgiant į tai, kad nuteistieji M. T. ir V. O. teisiami ne pirmą kartą, teismo vertinimu, švelnesnių priemonių taikymas jiems formuotų nebaudžiamumo, galimybės išvengti realios bausmės už padarytą nusikalstamą veiką požiūrį.

25. Pažymėtina, kad nepaisant M. T. ir V. O. neigiamos charakteristikos, jiems paskirtos bausmės yra trumpesnės nei sankcijoje numatytas bausmės vidurkis, tokios trukmės bausmės, teismo vertinimu, nėra laikytinos per griežtomis ir ribojančiomis asmenį labiau nei tai yra būtina. Byloje nenustatyta kokių nors kitų aplinkybių, kurios leistų pagrįstai teigti, kad M. T. ar V. O. situacija yra išskirtinė, tad nei bausmės rūšis, nei jos trukmė nuteistiesiems nekeičiamos.

Dėl išlaidų

26. Teismui 2023-09-14 buvo pateikta pažyma dėl 20 Eur iš nuteistojo M. T. išieškojimo dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos turėtų išlaidų baudžiamojoje byloje apeliacinės instancijos teisme priteisimo. BPK 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, teismas priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtinojo gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus. BPK 106 straipsnio 1 dalis nustato, kad kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam būna paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Šioje byloje nuteistajam M. T. gynėjas buvo paskirtas BPK 322 straipsnio 1 dalies bei BPK 51 straipsnio 2 dalies pagrindu, t. y. šioje byloje siekiant įgyvendinti teisę į gynybą, gynėjo dalyvavimas buvo būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, be to, nuteistojo skundas tenkintas iš dalies, todėl Valstybinės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidos negali būti priteisiamos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu,

nutaria:

nuteistojo M. T. (M. T.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies:

Vilniaus regiono apylinkės teismo Šalčininkų rūmų 2023-06-05 nuosprendį pakeisti ir pašalinti nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje pripažintą atsakomybę sunkinančią aplinkybę, numatytą BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte, t. y. tai, kad M. T. (M. T.) ir V. O. (V. O.) nusikalstamą veiką padarė būdami apsvaigęs nuo alkoholio ir ši aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui;

Iš nuosprendžio nustatomosios dalies pašalinti aplinkybę, kad M. T. (M. T.) ir V. O. (V. O.) nusikalstamus veiksmus atliko būdami apsvaigę nuo alkoholio.

Kitoje dalyje nuosprendį palikti nepakeistą.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2023-09-14 prašymo dėl 20 Eur priteisimo iš M. T. (M. T.) – netenkinti.