Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas

UAB ,,ALJR Baltic“ civilinėje byloje Nr. 2-3696-889/2015, kuri 2015-02-24 Klaipėdos miesto apylinkės teismo pirmininko nutartimi prijungta prie nagrinėjamos civilinės bylos, pareiškė ieškinį, kuriuo prašė panaikinti Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos skyriaus Darbo ginčų komisijos 2015-01-05 sprendimą Nr. DGKS-8, darbo byloje Nr. APS-3-20978/2014, atnaujinti terminą ieškiniui pateikti, priteisti bylinėjimosi išlaidas (t. I., b.l. 163). Nurodė, jog nesutinka su Darbo ginčų komisijos sprendimu. Darbdavys išmokėdamas didesnes dienpinigių sumas, atliko darbo užmokesčio ir dienpinigių užskaitymus. Kadangi didesnės, nei priskaityta išmokėjimui, dienpinigių sumos buvo išmokėtos atsakovei anksčiau, nei atlikti šių sumų užskaitymai į darbo užmokestį, todėl laikytina, jog darbdavys su darbuotoja atsiskaitė laiku. Remiantis išdėstytu, nėra pagrindo atsakovei priteisti delspinigius už vėlavimą sumokėti darbo užmokestį bei vidutinį darbo užmokestį už uždelsimą atsiskaityti laiką. Kadangi ieškovė realiai atsakovei išmokėjo didesnes dienpinigių sumas, todėl buvo atliktas permokėtų dienpinigių užskaitymas už darbo užmokestį, kas atskirai pažymėta pažymoje, tokiu būdu ieškovė yra pilnai atsiskaičiusi su atsakove ir nėra skolinga jai darbo užmokestį už kovo – gegužės, rugpjūčio, rugsėjo mėn. Nurodė, jog Komisijos išvada dėl to, jog pirmasis darbo sutarties lapas galėjo būti pakeistas, kadangi ant jo nėra šalių parašų yra nepagrįstas, o hipotetine galimybe tokius veiksmus atlikti negali būti paremtas ikiteisminio ginčų nagrinėjimo organo sprendimas. Taip pat prašo atnaujinti terminą ieškiniui dėl Komisijos sprendimo apskundimo pateikti, kadangi jis praleistas dėl svarbių priežasčių, bendrovės vadovas buvo išvykęs į komandiruotę, iš kurios dėl oro sąlygų negalėjo grįžti į darbo bylos nagrinėjimą laiku, byla išnagrinėta be ieškovo, todėl realiai su sprendimu susipažino tik 2015-01-12, kai gavo jį laišku. Todėl visos aplinkybės objektyviai sutrukdė ieškovei laiku kreiptis į teismą, pažymėjo, jog terminas praleistas nežymiai (t. I., b.l. 160-163).

Liudytojas C. N. teismo posėdžio metu paaiškino, jog yra UAB ,,Simbado oazė“ komercijos vadovas, jo bendrovė buvo vienu iš UAB ,,ALJR Baltic“ klientų. Paaiškino, jog su atsakove turėjo vieną bendrą projektą. Atsakovė buvo skolinga UAB ,,Simbado oazė“, kadangi atsakovė piniginių lėšų neturėjo, šalys buvo sutarę, jog atsakovės vadovas padės gauti prekes, jei tokių reikės. Patvirtino, jog buvo atsakovės nurodymas užsakyti terasines lentas UAB ,,Simbado oazė“ tokiu būdu siekiant sumažinti atsakovės įsiskolinimą. Patvirtino, jog visi užsakymai buvo atlikti atsakovės vadovui J. M. žinant apie tai. Tačiau J. M. savo susitarimo nesilaikė. Papildomai paaiškino, jog pagal jų vykdytą projektą, langus ir duris nameliams turėjo užsakyti ir nupirkti atsakovė, jai už tai buvo sumokėta, tačiau atsakovė to neatliko, todėl langus teko pirkti pačiai UAB ,,Simbado oazė“. Nurodė, jog atsakovė bendrovei yra skolinga apie 70000,00 Eur.

Byloje pateiktais rašytiniais įrodymais, šalių paaiškinimais, nustatyta, jog tarp ieškovės A. G. ir UAB ,,ALJR Baltic“ 2014-01-17 sudaryta neterminuota darbo sutartis, kuria ieškovė priimta dirbti UAB ,,ALJR Baltic“ projektų lyderio pareigose (t. I, b.l. 3-4). Darbo sutarties 3 punktu šalys susitarė, jog atsakovė (darbdavys) įsipareigojo ieškovei mokėti 1350,00 Lt darbo užmokestį, priemokas ir priedus, priklausomai nuo atliktų darbų rezultato, darbo užmokestis mokamas sekančio mėnesio 10 d. Ieškovei A. G. 2014-09-22 buvo skirtos 4 drausminės nuobaudos, 2014-09-29 skirta viena nuobauda: 2014-09-22 A. G. skirtas griežtas papeikimas už darbo pareigų netinkamą vykdymą dėl darbuotojo kaltės pagal Darbo kodekso 234 straipsnį, drausminės nuobaudos skyrimo priežastis: sutarties pasirašymas be įgaliojimo, nuslėpimas apie sutarties sudarymą (sutarties Nr. MTK 0173 su UAB ,,Kelpa“), ant papeikimo ieškovės ranka įrašyta, jog su paskirta drausmine nuobauda nesutinka, kadangi apie šiuos veiksmus vadovas buvo informuotas žodžiu (t. I., b.l. 61); 2014-09-22 A. G. skirtas papeikimas už darbo pareigų netinkamą vykdymą dėl darbuotojo kaltės pagal Darbo kodekso 234 straipsnį, drausminės nuobaudos skyrimo priežastimi įvardintas savavališkas buhalterinės apskaitos dokumento išrašymas, nesuderinus su vadovybe, žala 1420 Eur (kreditinė PVM sąskaitos faktūros Nr. AJM2013062), ant papeikimo ieškovės ranka įrašytas nesutikimas su paskirta drausmine nuobauda (t.I, b.l. 62); 2014-09-22 ieškovei skirtas papeikimas už darbo pareigų netinkamą vykdymą dėl darbuotojo kaltės pagal Darbo kodekso 234 straipsnį, nuobaudos skyrimo priežastis: savavališkas buhalterinės apskaitos dokumento išrašymas, nesuderinus su vadovybe, dokumentų nepateikimas (nėra jokių muitinimo dokumentų, bei prekės įsigijimo dokumentų), žala 420,00 Eur ir su tuo susiję mokesčiai (PVM sąskaitos faktūros Nr. AJM2013074), su paskirta drausmine nuobauda ieškovė nesutiko (t.I b.l. 63); 2014-09-22 ieškovei A. G. skirtas papeikimas už darbo pareigų netinkamą vykdymą dėl darbuotojo kaltės pagal Darbo kodekso 234 straipsnį, nuobaudos skyrimo priežastis: aplaidus projektų vedimas, neužsakyti langai ir durys dviem projektams (sutarties Nr. 2014-04-24-5 ir sutarties Nr. 2014-06-05-10), ant papeikimo ieškovės ranka įrašyta, jog su drausmine nuobauda nesutinka, glaustai nurodytos nesutikimo priežastys (t.I, b.l. 64); 2014-09-29 A. G. skirtas papeikimas už darbo pareigų netinkamą vykdymą dėl darbuotojo kaltės pagal Darbo kodekso 234 straipsnį, nuobaudos skyrimo priežastis: savavališkas medžiagų užsakymas ir pirkimas skolon, nesuderinus su vadovybe (pirkimo PVM sąskaita – faktūra iš UAB Bauen Nr.030208 WPC gulekšnis 300 vnt. ir WPC skabė 20 pak.), ant papeikimo ieškovės ranka įrašyta pastaba, jog su drausmine nuobauda nesutinka, glaustai nurodytos nesutikimo priežastys (t.I., b.l. 65). Darbo sutartis nutraukta 2014-09-29 pagal Darbo kodekso 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą (t.I, b.l. 4).

Darbo sutartis yra darbuotojo ir darbdavio susitarimas, kuriuo darbuotojas įsipareigoja dirbti tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbą arba eiti tam tikras pareigas paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai, o darbdavys įsipareigoja suteikti darbuotojui sutartyje nustatytą darbą, mokėti darbuotojui sulygtą darbo užmokestį ir užtikrinti darbo sąlygas, nustatytas darbo įstatymuose, kituose norminiuose teisės aktuose, kolektyvinėje sutartyje ir šalių susitarimu (Darbo kodekso 93 straipsnis).

Ieškovė prašo pripažinti neteisėtu jos atleidimą iš UAB ,,ALJR Baltic“ projekto lyderio pareigų. Nurodo, jog drausminės nuobaudos (papeikimai ir griežtas papeikimas) jai paskirtos nepagrįstai, taikyta drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo yra neadekvati, drausminės nuobaudos skirtos nesilaikant įstatyme nustatytos tvarkos.

Dėl darbo sutarties nutraukimo, drausminės nuobaudos – atleidimo iš darbo skyrimo, drausminės nuobaudos skyrimo tvarkos ir terminų pažeidimo.

Darbo sutartis gali pasibaigti likvidavus darbdavį be teisių perėmėjo, darbuotojui mirus, kai darbdavio (jei darbdavys yra fizinis asmuo) arba darbdavio atstovų buvimo vietos nustatyti neįmanoma, taip pat ją nutraukus darbo kodekso ir kitų įstatymų nustatytais pagrindais (Darbo kodekso 124 straipsnio 1 dalis). Darbo kodekso 136 straipsnio 3 dalies 2 punktas numato darbdaviui teisę nutraukti darbo sutartį apie tai iš anksto neįspėjus darbuotojo, kai darbuotojas vieną kartą šiurkščiai pažeidžia darbo pareigas. Šiurkštus darbo pareigų pažeidimas yra darbo drausmės pažeidimas, kuriuo šiurkščiai pažeidžiamos tiesiogiai darbuotojo darbą reglamentuojančių įstatymų ir kitų norminių teisės aktų nuostatos arba kitaip šiurkščiai nusižengiama darbo pareigoms ar nustatytai darbo tvarkai (Darbo kodekso 235 straipsnio 1 dalis). Šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu laikomas: 1) neleistinas elgesys su lankytojais ar interesantais arba kiti veiksmai, tiesiogiai pažeidžiantys žmonių konstitucines teises; 2) valstybės, tarnybos, komercinių ar technologinių paslapčių atskleidimas arba jų pranešimas konkuruojančiai įmonei; 3) dalyvavimas veikloje, kuri pagal įstatymų, kitų norminių teisės aktų, darbo tvarkos taisyklių, kolektyvinių ar darbo sutarčių nuostatas nesuderinama su darbo funkcijomis; 4) pasinaudojimas pareigomis siekiant gauti neteisėtų pajamų sau ar kitiems asmenims arba dėl kitokių asmeninių paskatų, taip pat savavaliavimas ar biurokratizmas; 5) moterų ir vyrų lygių teisių pažeidimas arba seksualinis priekabiavimas prie bendradarbių, pavaldinių ar interesantų; 6) atsisakymas teikti informaciją, kai įstatymai, kiti norminiai teisės aktai ar darbo tvarkos taisyklės įpareigoja ją teikti, arba šiais atvejais žinomai neteisingos informacijos teikimas; 7) veikos, turinčios vagystės, sukčiavimo, turto pasisavinimo arba iššvaistymo, neteisėto atlyginimo paėmimo požymių, nors už šias veikas darbuotojas ir nebuvo traukiamas baudžiamojon ar administracinėn atsakomybėn; 8) tai, kad darbuotojas darbo metu darbe yra neblaivus, apsvaigęs nuo narkotinių ar toksinių medžiagų, išskyrus atvejus, kai apsvaigimą sukėlė įmonėje vykstantys gamybos procesai; 9) neatvykimas į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną (pamainą); 10) atsisakymas tikrintis sveikatą, kai tokie patikrinimai darbuotojui yra privalomi; 11) kiti nusižengimai, kuriais šiurkščiai pažeidžiama darbo tvarka (Darbo kodekso 235 straipsnio 2 dalis). Kai už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą atleistas darbuotojas teisme ginčija darbo sutarties nutraukimo teisėtumą, darbdavys turi pateikti įrodymus (teisinius argumentus), pagrindžiančius darbuotojo nusižengimo kvalifikavimą kaip šiurkštaus, o teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, kiekvienu atveju turi įvertinti, ar darbdavys padarytą nusižengimą pagrįstai kvalifikavo kaip šiurkštų darbo drausmės pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. B. v. UAB „TELE-3“, bylos Nr. 3K-3-139/2010). Faktą, kad darbuotojas padarė šiurkštų darbo drausmės pažeidimą, galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu (CPK 176 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2011). Byloje pateiktais rašytiniais įrodymais nustatyta, jog ieškovei 2014-09-22 buvo skirtos 4 drausminės nuobaudos – papeikimai ir griežtas papeikimas už netinkamą darbo pareigų vykdymą dėl darbuotojo kaltės, 2014-09-29 skirtas dar vienas papeikimas už netinkamą darbo pareigų vykdymą dėl darbuotojo kaltės. Drausminių nuobaudų papeikimų), paskirtų 2014-09-22, skyrimo priežastimis nurodytos aplinkybės, jog ieškovė savavališkai išrašė buhalterinės apskaitos dokumentus, be įgaliojimo pasirašė sutartį ir šį faktą nuslėpė, veiksmų nesuderino su bendrovės vadovu, padarė bendrovei žalos, aplaidžiai vedė projektus, neužsakė prekių (langų ir durų). Teismo posėdžio metu ieškovė paaiškino, jog darbo drausmės nepažeidė, atliko veiksmus išimtinai bendrovės naudai ir jos interesais, žalos įmonei padaryta nebuvo. A. G. paaiškino, jog kreditinę sąskaitą – faktūrą 1000,00 Eur sumai išrašė vadovo pavedimu, jam žinant šio dokumento sudarymo aplinkybes, naujas duris montuojamiems namams Norvegijoje užsakė savo lėšomis, už šių prekių nugabenimą apmokėjo savo lėšomis, tam tikslui buvo sudaryta papeikime minima sutartis su UAB ,,Kelpa“. Šias ieškovės nurodytas aplinkybes patvirtina byloje pateiktas susirašinėjimas su R. L., kuriuo R. L. patvirtino, jog kreditinė sąskaita Nr. AJM2013062 buvo išrašyta dėl papildomai susidariusių išlaidų, kurias atsakovės vadovas ir klientas pasidalino pusiau, taip pat nurodoma, jog naujos durys į Norvegiją siųstos todėl, kad pirmųjų išmatavimai buvo netinkami, tačiau projektą užbaigti reikėjo, dėl atliktų veiksmų projektas buvo užbaigtas laiku ir tinkamai, neatlikus šių veiksmų būtų patirti nuostoliai (t.1, b.l. 88-89). Atsakovės atstovas teismo posėdžio metu teigė, jog ieškovė neturėjo teisės išrašyti buhalterinės apskaitos dokumento, Valstybinei mokesčių inspekcijai nebuvo pranešta, jog A. G. yra asmuo galintis išrašyti PVM sąskaitas – faktūras. Tačiau buhalterinės apskaitos tvarkymą reglamentuojantys teisės aktai nereglamentuoja subjektų, galinčių išrašyti buhalterinės apskaitos dokumentus, jų nenustato ir neriboja (Buhalterinės apskaitos įstatymo 1 straipsnis, 3 straipsnis, 11straipsnis). Be to byloje nėra pateikti įrodymai, jog atsakovė turėjo patvirtinusi sąrašą asmenų, galinčių surašyti apskaitos dokumentus, kaip tai numato Buhalterinės apskaitos įstatymo 14 straipsnis. Pažymėtina, jog remiantis įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklėmis (onus probandi), įrodyti, jog aplinkybė buvo turi tai teigianti, o ne neigianti šalis. Atsakovė, aplinkybių, pagrindžiančių, jog ieškovė neturėjo teisės išrašyti PVM sąskaitos – faktūros, byloje nepateikė (Civilinio proceso kodekso 178 straipsnis). Procesiniuose dokumentuose atsakovė nurodė, jog dėl ieškovės veiksmų bendrovei buvo padaryta žala, tačiau byloje nėra pateikta šias aplinkybes pagrindžiančių įrodymų (Civilinio proceso kodekso 178 straipsnis). Tokiu būdu nėra pagrindo konstatuoti, jog A. G. pasirašydama sutartį su UAB ,,Kelpa“, išrašydama buhalterinės apskaitos dokumentus padarė žalos UAB ,,ALJR Baltic“.

Byloje pateiktais rašytiniais įrodymais nustatyta, jog ieškovei buvo paskirtos penkios drausminės nuobaudos – papeikimai, ieškovė nesutikimą su skiriamomis nuobaudomis ranka įrašė ant pačių papeikimų, t.y. ant kiekvieno papeikimo po darbdavio surašytu tekstu pateikė glaustus nesutikimo su nuobaudomis motyvus (t. 1, b.l. 61-65). Atsakovė atsikirsdama į ieškovės ieškinį nurodė, jog pasiaiškinimo neprašė, kadangi ieškovė ranka po papeikimais pateikė paaiškinimus, teismo posėdžio metu atsakovės atstovas palaikė šiuos argumentus. Tačiau tokia atsakovės pozicija neatitinka teisės aktų reikalavimų. Pažymėtina, jog vieningą teismų praktiką formuojantis kasacinės instancijos teismas yra išaiškinęs, jog Darbo kodekso 240 straipsnio 1 dalies reikalavimo tikslas yra užtikrinti darbuotojo teisę pasiaiškinti darbdaviui dėl jam priskiriamo drausmės pažeidimo. Pasiaiškinime darbuotojo pateikta informacija įgalina darbdavį spręsti, ar darbuotojas iš tikrųjų padarė darbo drausmės pažeidimą, o jei padarė, tai kokia dėl to yra darbuotojo kaltė (jos forma ir laipsnis). Savo ruožtu darbdavys, pareikalaudamas pasiaiškinimo, turi aiškiai suformuluoti, kokiu konkrečiai darbo drausmės pažeidimu yra įtariamas darbuotojas, nurodant pažeidimo padarymo laiką, vietą, darbuotojo kaltės įrodymus, kitas reikšmingas aplinkybes, bei nustatyti protingą terminą pasiaiškinimui pateikti. Taigi pasiaiškinimo institutu ne tik garantuojama darbuotojo teisė pasiaiškinti, bet taip pat siekiama maksimaliai užtikrinti, kad ir darbdavys, prieš skirdamas drausminę nuobaudą, žinotų visas aplinkybes, reikšmingas drausminei atsakomybei taikyti ir drausminei nuobaudai parinkti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-153/2009; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-194/2014). Pažymėtina, jog įstatyme nustatytas reikalavimas gauti darbuotojo pasiaiškinimą ne tik užtikrinta darbuotojui teisę teikti paaiškinimus dėl jam keliamų įtarimų, bet kartu sudaro sąlygas gintis nuo jam pareikštų įtarimų padarius darbo drausmės pažeidimą, taip pat užtikrina, jog dėl drausminės atsakomybės taikymo bei drausminės nuobaudos parinkimo bus sprendžiama darbdaviui žinant visus šiems klausimams išspręsti reikšmingus faktus. Nagrinėjamu atveju ieškovei nebuvo suteikta galimybė tinkamai įgyventi teisę teikti paaiškinimus, gintis nuo jai reiškiamų įtarimų.

Darbdavys, nutraukdamas darbo sutartį pagal Darbo kodekso 136 straipsnio 3 dalį privalo laikytis drausminių nuobaudų skyrimo taisyklių (Kodekso XVI skyrius) (Darbo kodekso 136 straipsnio 4 dalis). Ši nuostata yra imperatyvi, todėl skiriant drausminę nuobaudą - atleidimą iš darbo, šios tvarkos privalu laikytis nepaisant to, kokias pareigas drausminėn atsakomybėn traukiamas asmuo užima. Įstatymas leidžia darbdaviui tam tikrus darbuotojus atleisti iš darbo net ir už vienkartinį šiurkštų darbo pareigų nevykdymą. Šiuo atveju tik būtina išsiaiškinti, ar darbdavys laikėsi drausminės nuobaudos skyrimo tvarkos, taip pat ar nepraleido terminų nuobaudai skirti dėl kiekvieno iš darbuotojo įvykdytų pažeidimų. Pripažinus, kad bent už vieną iš įvykdytų pažeidimų buvo pagrindas taikyti drausminę nuobaudą ir atleidimo iš darbo tvarka nebuvo pažeista, darbuotojo atleidimas iš darbo laikytinas teisėtu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2005 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-191). Darbo kodekso 241 straipsnio 1 dalis numato, jog drausminė nuobauda skiriama tuoj pat, paaiškėjus darbo drausmės pažeidimui, be ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo tos dienos, kai pažeidimas paaiškėjo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino, kad darbo drausmės pažeidimo paaiškėjimo diena laikoma ta diena, kurią apie darbuotojo padarytą pažeidimą tapo žinoma darbdaviui. Darbdaviui sužinojus apie darbuotojo padarytą pažeidimą prasideda DK 241 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino eiga ir per šį vieno mėnesio terminą darbdavys turi apsispręsti ir skirti drausminę nuobaudą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. gruodžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. S. v. Švenčionių rajono savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-594/2012). Bylos duomenimis nustatyta, jog atsakovė darbuotojai drausmines nuobaudas paskyrė 2014-09-22 ir 2014-09-29. Atsiliepime į ieškinį atsakovė nurodo, jog drausminės nuobaudos skirtos paaiškėjus darbo drausmės pažeidimams, tačiau byloje nėra įrodymų kada darbdavys tai sužinojo, todėl įvertinus faktinį ieškovės atliktų veiksmų laiką, darytina išvada jog ieškovei drausminės nuobaudos buvo paskirtos nesilaikant Darbo kodekse nustatytos drausminių nuobaudų skyrimo tvarkos ir taisyklių. Tokiu būdu, įvertinus tai, jog darbuotojas yra silpnesnioji darbo teisinių santykių šalis, bei tai, jog atsakovė nesilaikė drausminių nuobaudų skyrimo taisyklių, neįrodė pažeidimų pagrįstumo, darytina išvada, jog ieškovei drausminės nuobaudos paskirtos neteisėtai. 2014-09-22 ir 2014-09-29 papeikimuose išvardinti ieškovės A. G. veiksmai nepatenka į Darbo kodekso 235 straipsnio 2 dalyje išvardintus atvejus, kada darbuotojo elgesys pripažįstamas šiurkščiu darbo drausmės pažeidimu (Darbo kodekso 235 straipsnis, Civilinio proceso kodekso 178 straipsnis).

Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, darytina išvada, jog atsakovė UAB ,,ALJR Baltic“ ieškovei A. G. neteisėtai skyrė drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo Darbo kodekso 136 straipsnio 3 dalies 2 punkto pagrindu (Darbo kodekso 241 straipsnio 1 dalis, 136 straipsnio 4 dalis). Dėl aukščiau nurodytų aplinkybių, ieškovės atleidimas remiantis Darbo kodekso 136 straipsnio 3 dalies 2 punkto nuostatomis pripažitinas neteisėtu, ieškovei skirta drausminė nuobauda naikintina (Civilinio proceso kodekso 178 straipsnis, 183 straipsnis).

Darbo kodekso 300 straipsnio 3 dalis numato, jog jeigu darbuotojas buvo atleistas iš darbo be teisėto pagrindo ar pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, teismas grąžina jį į pirmesnį darbą ir priteisia jam vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos arba darbo užmokesčio skirtumą už šį laikotarpį, jeigu darbuotojas buvo įsidarbinęs kitoje darbovietėje. Jeigu teismas nustato, kad darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžinamas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, tai priima sprendimą pripažinti darbo sutarties nutraukimą neteisėtu ir priteisia darbuotojui šio Kodekso 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos arba darbo užmokesčio skirtumą už šį laikotarpį, jeigu darbuotojas buvo įsidarbinęs kitoje darbovietėje. Šiuo atveju laikoma, kad darbo sutartis yra nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos (Darbo kodekso 300 straipsnio 4 dalis). Ieškovė prašo jos negrąžinti į darbą UAB ,,ALJR Baltic“. Bylos duomenimis nustatyta, jog ieškovės ir atsakovės santykiai yra itin konfliktiški, todėl yra pagrindas manyti, kad ieškovę grąžinus į ankstesnes pareigas UAB ,,ALJR Baltic“ ieškovei bus sudarytos nepalankios darbo sąlygos. Todėl ieškovė negrąžintina į darbą UAB ,,ALJR Baltic“ projektų lyderio pareigose.

Laikytina, jog ieškovės A. G. ir UAB ,,ALJR Baltic“ 2014-01-17 sudaryta darbo sutartis Nr. 45 nutraukta Klaipėdos miesto apylinkės teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos (Darbo kodekso 300 straipsnio 4 dalis).

Darbo sutarties 3 punktu atsakovė UAB ,,ALJR Baltic“ ieškovei įsipareigojo mokėti 1350,00 Lt (390,98 Eur) dydžio darbo užmokestį (t. I, b.l. 3-4). Duomenų, jog ieškovė dirba, byloje nėra.

Darbo kodekso 300 straipsnio 4 dalis numato, jog darbuotojui, kurio atleidimas pripažintas neteisėtu, teismas priteisia vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos arba darbo užmokesčio skirtumą, jei darbuotojas įsidarbino kitoje darbovietėje. Darbo kodekso 300 straipsnio 4 dalis turi būti taikoma atsižvelgiant į šios teisės normos paskirtį ir siekiamus tikslus, taip pat neatskirtai nuo darbo teisės subjektų principų: lygybės, protingumo, sąžiningumo, teisingumo ir pan., įtvirtintų DK 2, 35, 36 straipsniuose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. G. v. A. V. individuali įmonė, bylos Nr. 3K-3-545/2010). Darbo kodekso 300 straipsnio 4 dalyje reglamentuojama priteistina suma turėtų būti skirta kompensuoti dėl neteisėto atleidimo iš darbo praradimus darbuotojui ir kartu būti proporcinga suvaržymo priemonė darbdaviui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2008; 2014 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2014; 2015 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-522-421/2015). Kasacinio teismo konstatuota, kad, spręsdamas dėl kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką dydžio, teismas turi įvertinti, ar konkretus priteistinas dydis nepaneigia šio instituto socialinės funkcijos, t. y. kompensuoja darbuotojo dėl neteisėto atleidimo iš darbo patirtus praradimus, tačiau nėra neadekvatus Darbo kodekso nustatytam kompensavimo tikslui, nelemia darbdaviui pernelyg sunkių padarinių, dėl kurių būtų pažeisti kitų darbuotojų teisėti interesai, nepaneigia darbo teisinių santykių šalių sąžiningumo ir nesukelia kolizijos su kitų darbuotojų garantijomis. Nustatęs, kad prašomos priteisti kompensacijos dydis prieštarauja teisingumo principui, yra iš esmės neproporcingas ar sukelia sunkių neigiamų padarinių, teismas kompensacijos už priverstinę pravaikštą dydį gali mažinti. Sprendžiant dėl priteistino kompensacijos dydžio atitikties tokios kompensacijos tikslui ir paskirčiai, atsižvelgtina į tokias reikšmingas aplinkybes: darbdavio turtinę padėtį ir galimybę sumokėti tam tikro dydžio kompensaciją, darbdavio, kaip juridinio asmens, specifinį teisinį statusą, funkcijas ir darbuotojo pareigų ypatumus, į šalis siejusių darbo teisinių santykių trukmę, darbuotojo nepertraukiamo darbo stažą, šalių tarpusavio santykių pobūdį, taip pat aplinkybes, susijusias su teisminio ginčo nagrinėjimo laikotarpio trukme ir ją lėmusiomis priežastimis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-209/2015). Taigi Darbo kodekso 300 straipsnio 4 dalyje reglamentuojama priteistina suma už priverstinės pravaikštos laikotarpį iki teismo sprendimo, kuriuo atleidimas iš darbo pripažįstamas neteisėtu, įsiteisėjimo dienos, yra kompensacija darbuotojui ir sankcija darbdaviui. Darbdaviui už darbo teisėje nustatytų reikalavimų nesilaikymą skiriama sankcija gali būti efektyvi ir pasiekti tikslus, dėl kurių ji yra nustatyta, tik tuo atveju, jeigu ji proporcinga teisės pažeidimui, už kurį yra skiriama; proporcingumo principas reikalauja, kad sankcijos dydis būtų adekvatus pažeidimo pobūdžiui ir jo padariniams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-372/2012). Nagrinėjamu atveju, sprendžiant klausimą dėl priteistinos sumos už priverstinės pravaikštos laiką, atsižvelgtina į tai, jog ieškovė iš darbo atleista pažeidžiant Darbo kodekse įtvirtintą drausminių nuobaudų skyrimo tvarką, jai nepagrįstai skirtos drausminės nuobaudos už darbo pareigų netinkamą vykdymą, atsakovė neįrodė drausminių nuobaudų pagrįstumo, taip pat į tai, jog civilinė byla pagal ieškovės iekšinį teisme pradėta 2014-10-30, kartu su prijungtomis bylomis teisme nagrinėta daugiau nei metus dėl atsakovės netinkamo procesinio elgesio neteikiant bylai nagrinėti reikšmingų įrodymų ir duomenų ir ieškovės darbo sutarties nutraukimą pripažinus neteisėtu, ieškovei priteistinas 390,98 Eur (1350,00 Lt) vidutinis darbo užmokestis už kiekvieną priverstinės pravaikštos mėnesį nuo atleidimo iš darbo dienos (2014-09-29) iki teismo sprendimo priėmimo dienos.

Darbo kodekso 140 straipsnio 1 dalis numato, jog nutraukus darbo sutartį pagal šio Kodekso 129 straipsnį ir 136 straipsnio 1 dalies 6 punktą, atleistam darbuotojui išmokama jo vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka atsižvelgiant į to darbuotojo nepertraukiamąjį stažą toje darbovietėje. Ieškovės darbo stažas bendrovėje skaičiuotinas nuo pirmos jos darbo dienos UAB ,,ALJR Baltic“, t.y. 2014-01-20, iki teismo sprendimo priėmimo, t.y. 2016-04-08, kas sudaro 26 mėn. nepertraukiamo darbo stažo UAB ,,ALJR Baltic“, todėl ieškovei priteistina dviejų mėnesių jos vidutinio darbo užmokesčio dydžio (390,98 Eur) išeitinė išmoka (Darbo kodekso 300 straipsnio 4 dalis, 140 straipsnio 1 dalis).

Ieškovė A. G. ieškiniu (patikslintu) prašo teismo pakeisti Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos skyriaus Darbo ginčų komisijos (toliau – Darbo ginčų komisija) 2015-01-05 sprendimą Nr. DGKS – 8 dalyje dėl ieškovės prašymo išieškoti lėšas (4582,49 Lt ir 5116,02 Lt), kurioje Darbo ginčų komisija pasisakė, kad nėra kompetentinga spręsti skolų išieškojimo klausimų, kylančių iš civilinių teisinių santykių, todėl šiose dalyse ieškovės prašymą atsisakė nagrinėti Darbo kodekso 290 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu ir priteisti ieškovei 1481,70 Eur (5116,02 Lt) komandiruočių išlaidų, 1477,78 Eur (5102,49 Lt) kitų kompensacinių išmokų, 18,57 Eur (64,13 Lt) vidutinį vienos dienos darbo užmokestį už kiekvieną uždelstą atsiskaityti dieną nuo Darbo ginčų komisijos sprendimo paskelbimo dienos iki visiško atsiskaitymo dienos, 1331,10 Eur neturtinės žalos atlyginimą už neatsiskaitymą su ieškove atleidimo iš darbo (2014-09-29) dieną (t. I., b.l. 159,160).

UAB ,,ALJR Baltic“ civilinėje byloje Nr. 2-3696-889/2015, kuri Klaipėdos miesto apylinkės teismo pirmininkės nutartimi prijungta prie nagrinėjamos civilinės byloje, pateiktu ieškiniu prašė panaikinti Darbo ginčų komisijos 2015-01-05 sprendimą (c.b. Nr. 2-3696-88/2015, b.l. 6). Nurodė, jog atliko dienpinigių sumos užskaitymą su darbo užmokesčiu, todėl laiko, kad atsiskaitė su darbuotoja.

Darbo kodekso 296 straipsnis numato, jog tuo atveju, jeigu ginčo šalys nesutinka su darbo ginčų komisijos sprendimu, jos per mėnesį nuo darbo ginčų komisijos sprendimo priėmimo dienos gali pareikšti ieškinį apylinkės teisme, vadovaudamosi Civilinio proceso kodekso nuostatomis.

Ieškovė UAB ,,ALJR Baltic“ ieškinį dėl Darbo ginčų komisijos sprendimo panaikinimo teismui pateikė įstatymo nustatytą terminą praleidusi 8 dienas (c.b. Nr. 2-3696-889/2015, b.l. 3). Tačiau siekiant greičiau, išsamiau, ir teisingiau išnagrinėti tarp šalių kilusį ginčą, vadovaujantis protingumo, teisingumo, sąžiningumo, proceso koncentracijos principais, UAB ,,ALJR Baltic“ ieškinys išnagrinėtinas kartu su kitais šalių reikalavimais nagrinėjamoje civilinėje byloje, atstatant praleistą terminą (Civilinio proceso kodekso 5, 7, 78 straipsniai).

Bylos duomenimis nustatyta, jog laikotarpiu nuo 2014-02-18 iki 2014-08-28 ieškovei buvo išmokėtas darbo užmokestis už sausio, vasario mėn., birželio mėn., liepos mėn., iš viso 3496,14 Lt, taip pat per banko sąskaitai ieškovei buvo pervesta 11670 Lt suma dienpinigių avanso, 1950,00 Lt dienpinigių avanso darbdaviui buvo grąžinta, šias aplinkybes pagrindžia byloje pateiktas A. G. banko sąskaitos išrašas (t.I, b.l. 14). Ieškovė UAB ,,ALJR Baltic“ teismui pateikė 2014-12-01 pažymą apie A. G. darbo užmokestį, dienpinigius ir avanso apyskaitas, kurioje nurodyta, jog A. G. skolinga darbdaviui 3486,15 Lt (c.b. Nr. 2-3696-889/2015, b.l. 19). Tačiau byloje nėra duomenų, pagrindžiančiu pažymoje nurodytas buhalterinės apskaitos operacijas (Civilinio proceso kodekso 178 straipsnis). Byloje nėra pateikti įrodymai, patvirtinantys, jog A. G. piniginės lėšos buvo išmokėtos nurodytu būdu, byloje nėra duomenų, jog A. G. gavo darbo užmokestį už kovo, balandžio, gegužės, rugpjūčio ir rugsėjo mėnesius. Be to byloje nėra duomenų, pagrindžiančių, jog A. G. buvo permokėta dienpinigių suma, nėra darbdavio paaiškinimų, kaip ir dėl kokių priežasčių galėjo atsirasti dienpinigių permoka. Priešingai, byloje pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, jog A. G. darbo užmokestis buvo išmokėtas tik už sausio, vasario, birželio, liepos mėnesius. Darbo užmokestis yra atlyginimas už darbą, darbuotojo atliekamą pagal darbo sutartį. Darbo užmokestis apima pagrindinį darbo užmokestį ir visus papildomus uždarbius, bet kokiu būdu tiesiogiai darbdavio išmokamus darbuotojui už jo atliktą darbą. Darbo užmokestis mokamas pinigais (Darbo kodekso 1 dalis, 2 dalis, 4 dalis). Darbo užmokestis mokamas ne rečiau kaip du kartus per mėnesį, o jeigu yra darbuotojo raštiškas prašymas – kartą per mėnesį (Darbo kodekso 201 straipsnis). Be to darbdavys ne rečiau kaip kartą per mėnesį privalo raštu ar elektroniniu būdu darbuotojui pateikti informaciją apie apskaičiuotas, išmokėtas ir išskaičiuotas sumas ir apie dirbto darbo laiko trukmę, atskirai nurodydamas viršvalandinių darbų trukmę (Darbo kodekso 202 straipsnis). Sistemiškai aiškinant nurodytas teisės aktų nuostatas, konstatuotina, jog darbuotojui darbo užmokestis turi būti mokamas reguliariai, įstatymas nenumato darbdaviui teisės vienašališkai, savo iniciatyva pakeisti darbo užmokesčio mokėjimo tvarką ir sąlygas. Bylos duomenimis nustatyta, jog darbdavys UAB ,,ALJR Baltic“ įstatymo reikalavimų nesilaikė, laiku nemokėjo darbuotojai darbo užmokesčio, todėl Darbo ginčų komisija pagrįstai ieškovei A. G. nusprendė išieškoti neišmokėtą darbo užmokestį bei delspinigius už vėlavimą atsiskaityti su darbuotoja (Darbo kodekso 207 straipsnio 1 dalis).

Darbo kodekso 220 straipsnio 1 dalis numato, jog darbuotojams, pasiųstiems į tarnybines komandiruotes, garantuojama, kad per visą komandiruotės laiką paliekama darbo vieta (pareigos) ir darbo užmokestis. Be to, jiems mokami dienpinigiai ir kompensuojamos su komandiruote susijusios išlaidos.

Bylos duomenimis nustatyta, jog ieškovė darbo funkcijos atlikti buvo siunčiama į komandiruotes Norvegijos Karalystėje (c.b. Nr. e2-3359-796/2015, b.l. 6-12) per visą darbo laiką ieškovė komandiruotėse į Norvegijos Karalystę išbuvo 49 kalendorines dienas (t.I.,b.l. 68,71,73,75,77,79)

Lietuvos Respublikos finansų ministro 1996-11-21 įsakymu Nr. 116 patvirtintų Dienpinigių ir gyvenamojo ploto nuomos normų vykstantiems į užsienio komandiruotes 138 punktas (teisės akto redakcija, galiojusi ieškovės komandiruočių metu) numatė, jog dienpiniginių norma vyksantiems į Norvegijos Karalystę sudaro po 200 Lt už kiekvieną komandiruotės dieną. Iš ieškovės A. G. pateikto jos banko sąskaitos išrašo matyti, jog ieškovei buvo pervesta 9720,00 Lt suma (t. I., b.l. 14). Iš banko sąskaitos išrašo matyti, jog UAB ,,ALJR Baltic“ nuo pat darbo santykių pradžios už komandiruotes mokėjo visą dienpinigių sumą. Iš byloje pateiktos darbo sutarties matyti, jog darbo sutarties 7.1 punkte numatyta, kad komandiruočių metu darbuotojai mokama ne mažiau kaip 50 proc. dienpinigių sumos, apskaičiuotos pagal Komandiruočių sąnaudų atskaitymo iš pajamų tvarkos nuostatas. Priešieškiniu atsakovė UAB ,,ALJR Baltic“ nurodo, jog darbuotojai turėjo būti mokama 100 Lt dienpinigių normą pagal darbo sutarties 7.1 p., tačiau kaip nurodyta, darbdavys nuo pat darbo santykių pradžios ieškovei mokėjo 200 Lt dienpinigių normą, šalių pasirašytos darbo sutarties pirmas lapas nėra pasirašytas šalių, todėl sutiktina su Darbo ginčų komisijos pozicija, šią darbo sutarties nuostatą aiškinti darbuotojo, kaip silpnesniosios šalies naudai. Be to atkreiptinas dėmesys, jog minėta darbo sutarties nuostata numato minimalų mokėtinų dienpinigių dydį, tačiau nedraudžia darbdaviui išmokėti darbuotojai dienpinigius jų nemažinant. Tokiu būdu išmokėtos dienpinigių sumos negali būti vertintinos kaip permoka darbuotojai, kurią pastaroji turėtų grąžinti.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004-11-03 nutarimu Nr. 1365 patvirtintos ,,Dėl išlaidų, susijusių su tarnybinėmis komandiruotėmis, dydžio ir mokėjimo tvarkos“ (toliau –Tvarka) 5 punktas numato, jog darbdaviai išlaidas, susijusias su tarnybine komandiruote, darbuotojams atlygina pagal Komandiruočių sąnaudų atskaitymo iš pajamų taisykles, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 28 d. nutarimu Nr. 99 (Žin., 2003, Nr. 11-396). Jeigu kolektyvinė ar darbo sutartis nenustato kitaip, ne vėliau kaip paskutinę darbo dieną iki komandiruotės pradžios darbuotojui privalo būti išmokėtas avansas – ne mažiau kaip 50 procentų numatomų dienpinigių ir su komandiruote susijusių išlaidų sumos. Darbuotojas turi teisę atsisakyti vykti į komandiruotę, jeigu jam laiku nebuvo išmokėtas avansas. Grįžęs iš komandiruotės, darbuotojas per 3 darbo dienas pateikia darbdaviui ar jo įgaliotam asmeniui pagal vidaus darbo tvarką nustatytą ataskaitą ir atitinkamus dokumentus apie komandiruotėje turėtas faktines išlaidas, o jeigu išmokėtas avansas, grąžina nepanaudotą avanso likutį. Darbdavys privalo visiškai atsiskaityti su grįžusiu iš komandiruotės darbuotoju ne vėliau kaip darbo užmokesčio mokėjimo dieną.

Komandiruočių sąnaudų atskaitymo iš pajamų taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 28 d. nutarimu Nr. 99 (toliau – Taisyklės) 2 punktas numato, jog komandiruočių sąnaudomis laikomos dienpinigių išlaidos; gyvenamojo ploto nuomos išlaidos; kelionės į užsienio valstybę ir jos teritorijoje visų rūšių transporto priemonėmis transporto išlaidos, jeigu jos susijusios su komandiruotės tikslais<…>; dokumentų, susijusių su išvykimu, tvarkymo išlaidos,<..>; mokėjimas už kelius, taip pat transporto priemonės draudimo ir transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės draudimo išlaidos; komandiruotės metu sunaudotų degalų įsigijimo išlaidos, jeigu į komandiruotę buvo važiuojama vieneto transporto priemone, vieneto išsinuomota arba vienetui pagal panaudos sutartį perduota transporto priemone, arba vieneto komandiruotojo asmens transporto priemone. Degalų įsigijimo išlaidas pripažįstant atskaitomomis iš pajamų komandiruotės sąnaudomis, atsižvelgiama į komandiruotės metu nuvažiuotų kilometrų skaičių ir komandiruojančio vieneto patvirtintas degalų sunaudojimo normas atitinkamai transporto priemonei pagal atitinkamos transporto priemonės gamintojo nurodytus transporto priemonės techninius duomenis (degalų sunaudojimo normas 100 kilometrų); ryšių (pašto ir telekomunikacijų) išlaidos; vykstant į konferenciją, simpoziumą, parodą ar kitą renginį – registravimosi renginyje mokesčio ar bilietų į renginį pirkimo išlaidos, tačiau jeigu už registravimosi renginyje mokestį ar bilietą į renginį jo dalyviui suteikiamas maitinimas, atskaitoma ne daugiau kaip 50 procentų registravimosi renginyje mokesčio ar bilieto į renginį įsigijimo išlaidų, išskyrus atvejus, kai šios maitinimo išlaidos dengiamos dienpinigiais; valiutos keitimo kredito įstaigoje išlaidos. Iš byloje pateiktų ieškovės banko sąskaitos išrašų, pažymos apie komandiruočių išlaidas (c.b. Nr. e2-3359-796/2015, b.l. 22-29,30, 49-73) matyti, jog ieškovė mokėjo už kelto bilietus, dengė transporto išlaidas. Ieškinyje nurodė, jog komandiruočių išlaidoms skirtas dengti lėšas bendrovė pervesdavo į jos sąskaitą, iš kurių ji mokėjo tiek savo išlaidas, tiek su ja kartu į komandiruotę vykusio vadovo išlaidas, kadangi pastorojo banko sąskaitos neretai buvo areštuotos. Teismo posėdžio metu atsakovės atstovas minėtų aplinkybių nepaneigė. UAB ,,ALJR Baltic nurodė, jog A. G. bendrovei skolinga 2008,73 Eur permokėtų komandiruočių išlaidų, tačiau nepateikia jokių šias sumas pagrindžiančių įrodymų (Civilinio proceso kodekso 178 straipsnis). Teismas vertindamas įrodymus vadovaujasi įrodymų tikėtinumo ir pakankamumo taisyklėmis. Įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu, pagal kurį išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Taigi įrodinėjimas civiliniame procese turi savo specifiką ir pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą bei susiformavusią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų nėra absoliučiai jokių abejonių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje G. Š. v. Knygų prekybos valstybinės firmos „Knyga“ Raseinių filialas, bylos Nr. 3K-3-260/2001; 2002 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje UAB „AAA“ v. Lietuvos Respublikos valstybinis patentų biuras, bylos Nr. 3K-3-569/2002; kt.). Įvertinus pateiktus įrodymus, šalių paaiškinimus, labiau tikėtina, jog ieškovė komandiruočių metu, kai į jas vyko kartu su vadovu, dengė ne tik savo, bet ir vadovo patirtas išlaidas. Tokiu būdu ieškovės patirtos išlaidos yra susijusios su darbo teisiniais santykiais, šios išlaidos vertintinos kaip kompensacinės išlaidos, todėl priteistinos.

Atsakovės UAB ,,ALJR Baltic“ ieškinys dėl Darbo ginčų komisijos 2015-01-05 sprendimo, kuriuo ieškovės A. G. prašymas tenkintas iš dalies ir iš atsakovės nuspręsta išieškoti 1627,44 Eur darbo užmokesčio atskaičius mokesčius, į šią sumą esant įskaičiuotai kompensacijai už nepanaudotas atostogas ir atostoginiams, 87,96 Eur delspinigių atskaičius mokesčius, 1225,84 Eur vidutinio darbo užmokesčio už uždelsimo atsiskaityti laiką neatskaičius mokesčių, atmestinas, kaip nepagrįstas, o Darbo ginčų komisijos sprendimas šioje dalyje paliktinas nepakeistas (Darbo kodekso 296 straipsnis, 178 straipsnis, 185 straipsnis).

Darbo sutarties šalys privalo atlyginti viena kitai padarytą neturtinę žalą. Jos dydį kiekvienu atveju nustato teismas, vadovaudamasis Civiliniu kodeksu.

Ieškovė A. G. prašo priteisti 868,86 Eur neturtinės žalos atlyginimą už neteisėtą atleidimą iš darbo, 1331,10 Eur neturtinės žalos atlyginimą už visišką neatsiskaitymą su ieškove atleidimo iš darbo dieną (2014-09-29).

Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalis).

Ieškovė nurodo, jog neturtinė žala pasireiškė ne tik pastovaus darbo, bet ir nuolaitinio pajamų šaltinio netekimu, negalėjimu užtikrinti nepilnamečio vaiko visus būtinuosius poreikius, sumažėjusiomis galimybėmis kas mėnesį mokėti už būsto kreditą, vaiko darželį, kas sukėlė ieškovei socialinio nestabilumo ir nesaugumo jausmą, jau pats atleidimo iš darbo pagrindas kenkia ieškovės darbinei reputacijaibei mažina jos galimybes ateityje įsidarbinti, kas akivaizdžiai sukelia nepatogumus, stresą. Neturtinę žalą ieškovė įvertina 2199,78 Eur suma.

Nagrinėjamu atveju ieškovės atleidimas pripažintas neteisėtu, ieškovei per trumpą laiko tarpą (2014-09-22 ir 2014-09-29) buvo paskirtos 5 drausminės nuobaudos, jos skirtos pažeidžiant imperatyvias įstatymo nuostatas, reglamentuojančias drausminės atsakomybės skyrimo pagrindus ir tvarką, byloje pateiktais VSDFV duomenimis nustatyta, jog po darbo teisinių santykių su UAB ,,ALJR Baltic“ pabaigos, ieškovė naujos darbo vietos nesusirado, pajamų negavo. Tokiu būdu, įvertinus būdu įvertinus byloje pateiktus duomenis bei nustatytas aplinkybes, konstatuotina, jog ieškovės reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą yra pagrįstas, todėl tenkintinas, ieškovei A. G. iš atsakovės UAB ,,ALJR Baltic“ priteistina 2199,78 Eur neturtinės žalos atlyginimo (Civilinio proceso 6.250 straipsnis, 6.245-6.249 straipsnis, Darbo kodekso 250 straipsnis).

Ieškovė prašo UAB ,,ALJR Baltic” užpiktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis skirti įstatymo nustatyto dydžio baudą.