Vilniaus apygardos teismo nutarimas

Vilniaus apygardos teismo teisėja Leonarda Gurevičienė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinio teisės pažeidimo bylą pagal R. D. apeliacinį skundą dėl Trakų rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 1 d. nutarimo, kuriuo Z. J. išteisintas Lietuvos Respublikos ATPK 123 str.1 d., 127 str. 2 d., 130 str. 1 d. ir administracinė byla jo atžvilgiu nutraukta,

Aprašomoji dalis

nustatė:

2015-05-31 Z. J. buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas pagal LR ATPK 123 str. 1 d., 127 str. 2 d. už tai, kad jis 2015-05-31 apie 16.50 val. Pakalninkų k., Trakų r. sav., vairavo traktorių, kuris nustatyta tvarka neregistruotas, įvažiuodamas į kiemą, nepaliko tarpo iš šono, užkabino tvorą ir ją nuvertė. Apgadinta tvora. Z. J. padarė pažeidimus, numatytus LR ATPK 123 str. 1 d., 127 str. 2 d.

2015-07-30 Vilniaus aps. VPK Trakų r. policijos komisariato (toliau – Institucija) nutarimu Z. J. nubaustas pagal LR ATPK 123 str. 1 d., o administracinio teisės pažeidimo byla pagal LR ATPK 127 str. 2 d. jam nutraukta, nenustačius šio teisės pažeidimo sudėties.

2015-10-02 Trakų rajono apylinkės teismas, išnagrinėjęs pareiškėjos R. D. skundą, jį tenkino iš dalies, minėtą nutarimą panaikino ir Z. J. pripažino kaltu padarius administracinius teisės pažeidimus, numatytus LR ATPK 123 str. 1 d., 127 str. 2 d. Tuo pačiu teismas pažymėjo, kad dėl administracinio kaltinimo, pagal kurį byla teismui perduota nebuvo, nagrinėti bylos neturi teisinio pagrindo.

Nesutikdama su šiuo nutarimu, pareiškėja R. D. jį apskundė Vilniaus apygardos teismui, prašydama pakeisti Trakų rajono apylinkės teismo 2015-10-02 nutarimo dalį, kuria nebuvo tenkintas jos skundas, pripažinti Z. J. kaltu padarius administracinį teisės pažeidimą, numatytą LR ATPK 130 str. 1 d. ir skirti jam LR ATPK 130 str. 1 d. sankcijoje numatytą administracinę nuobaudą. Tuo atveju, jeigu teismas nuspręstų, kad nėra galimybės pripažinti Z. J. kaltu pagal LR ATPK 130 str. 1 d., prašė grąžinti šią administracinio teisės pažeidimo bylą Institucijai protokolo ir bylos trūkumų pašalinimui. Nurodė, kad jos vertinimu, atsižvelgiant į bylos duomenis, Z. J., išvertęs pareiškėjai priklausančią tvorą, t.y. sugadinęs turtą, iš eismo įvykio vietos pasišalino, pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 220 p. reikalavimus. Pareiškėjos teigimu, tokia situacija neatitinka administracinio teisės pažeidimo bylos uždavinių, kadangi Z. J. liko nenubaustas už jo padarytą administracinį teisės pažeidimą, kurio sudėtis buvo akivaizdžiai ir neginčijamai nustatyta šios bylos nagrinėjimo metu.

2016-04-28 Vilniaus apygardos teisme gautas R. D. apeliacinis skundas, kuriuo ji prašo panaikinti Trakų rajono apylinkės teismo 2016-04-01 nutarimą ir priimti naują nutarimą, kuriuo Z. J., a.k. 34203310231, pripažinti kaltu padarius administracinius teisės pažeidimus, numatytus Lietuvos Respublikos ATPK 123 str. 1 d., 127 str. 2 d., 130 str. 1 d. ir paskirti jam administracinę nuobaudą. Savo skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus duomenis ir padarė nepagrįstą išvadą, kad Z. J. nepadarė jam inkriminuotų administracinių teisės pažeidimų. Teigia, kad skundžiamame nutarime atliktas įrodymų vertinimas prieštarauja Trakų rajono apylinkės teismas 2015-10-02 nutarime ir Vilniaus apygardos teismas 2015-11-23 nutartyje dėl tų pačių aplinkybių atliktam įrodymų vertinimui, todėl apeliantės, manymu, skundžiamas nutarimas turi būti panaikintas.

Motyvuojamoji dalis

R. D. apeliacinis skundas netenkintinas

Lietuvos Respublikos ATPK 9 str. nustatyta, kad administraciniu teisės pažeidimu (nusižengimu) laikomas priešingas teisei, kaltas (tyčinis arba neatsargus) veikimas arba neveikimas, kuriuo kėsinamasi į valstybinę arba viešąją tvarką, nuosavybę, piliečių teises ir laisves, į nustatytą valdymo tvarką, už kurį įstatymai numato administracinę atsakomybę.

Pagal Lietuvos Respublikos ATPK 123 str. 1 d. transporto priemonių, neįregistruotų (neperregistruotų) nustatyta tvarka arba be valstybinės techninės apžiūros, arba turinčių gedimų, dėl kurių Kelių eismo taisyklės draudžia važiuoti, arba kurių padangos neatitinka nustatytų techninių ar padangų naudojimo reikalavimų, arba neturint vidaus reikalų ministro nustatyta tvarka išduoto leidimo naudotis kelių transporto priemone su stiklais, kurių šviesos laidumas mažesnis negu leistina, vairavimas užtraukia baudą vairuotojams nuo dvidešimt aštuonių iki keturiasdešimt trijų eurų.

Pagal Lietuvos Respublikos ATPK 127 str. 2 d. atsako tas, kas pažeidė Kelių eismo taisykles, jeigu tas pažeidimas nulėmė kitiems asmenims priklausančių transporto priemonių, krovinių, kelių, kelio ir kitų įrenginių arba kitokio turto sugadinimą (apgadinimą). Šio straipsnio kvalifikuojantis požymis – pažeidimas padarytas asmens neturinčio teisės vairuoti transporto priemones.

Pagal Lietuvos Respublikos ATPK 130 str. 1 d. nepaklusimas uniformuoto policijos pareigūno teisėtam reikalavimui sustabdyti transporto priemonę, taip pat pasitraukimas iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs, vietos pažeidžiant Kelių eismo taisykles – užtraukia baudą vairuotojams nuo aštuonių šimtų šešiasdešimt aštuonių iki vieno tūkstančio vieno šimto penkiasdešimt aštuonių eurų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo trejų iki penkerių metų arba administracinį areštą nuo penkiolikos iki trisdešimties parų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo trejų iki penkerių metų, o asmenims, neturintiems teisės vairuoti transporto priemones, – baudą nuo vieno tūkstančio vieno šimto penkiasdešimt aštuonių iki vieno tūkstančio keturių šimtų keturiasdešimt aštuonių eurų su transporto priemonės konfiskavimu ar be konfiskavimo arba administracinį areštą nuo dvidešimties iki trisdešimties parų su transporto priemonės konfiskavimu ar be konfiskavimo.

Nagrinėjamo skundo kontekste pažymėtina, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje laikomasi pozicijos, kad ATPK 130 straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo esmę sudaro tyčinis neteisėtas vairuotojo pasišalinimas iš eismo įvykio, su kuriuo jis susijęs, vietos, t. y. asmuo turi suvokti ne tik tai, kad jis sukėlė eismo įvykį, bet ir tai, kad iš šio įvykio vietos jis pasišalina neteisėtai. Tai reiškia, kad kiekvienu atveju teismas privalo nustatyti, jog konkrečioje situacijoje asmuo suvokė savo pareigą pasilikti eismo įvykio vietoje ir ją ignoruodamas pasišalino. Eismo įvykį sukėlusio ir iš įvykio vietos pasišalinusio asmens kaltės turinys nustatomas pagal bylos medžiagą vertinant visas reikšmingas įvykio aplinkybes. Duomenys, rodantys, kad pasišalindamas asmuo tikėjosi apsunkinti kaltininko nustatymą, eismo įvykio aplinkybių atskleidimą, išvengti pareigos atlyginti nukentėjusiajam padarytą žalą, stengėsi paslėpti eismo įvykio pėdsakus, iš įvykio vietos pasišalino skubiai ir pan., atskleidžia, kad asmuo suvokė, jog pasišalindamas iš eismo įvykio vietos jis elgiasi neteisėtai. Ir priešingai, jeigu byloje nustatyta, kad eismo įvykį sukėlęs asmuo nevengia administracinės atsakomybės, pareigos atlyginti žalą nukentėjusiajam, neneigia savo kaltės dėl eismo įvykio ir pan., tokie duomenys paprastai rodo, kad asmuo iš įvykio vietos tyčia nepasišalino (arba pasišalino ne tyčia, o sąžiningai klysdamas dėl savo veiksmų teisėtumo) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys administracinėse bylose Nr. 2AT-11-2012; 2AT-8-2013). Taigi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, sprendžiant dėl asmens veikos kvalifikavimo pagal ATPK 130 straipsnio 1 dalį, akcentuojamas asmens siekis išvengti administracinės atsakomybės pasitraukiant iš įvykio vietos, pažeidžiant KET taisykles.

Pagal formuojamą teismų praktiką, nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą būtina ištirti ir įvertinti visas bylai reikšmingas aplinkybes. ATPK 248 str. nustatyti administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos uždaviniai – laiku, visapusiškai, pilnutinai ir objektyviai išaiškinti kiekvienos bylos aplinkybes. ATPK 284 straipsnio l dalis nustato, kad organas (šiuo atveju apylinkės teismas), nagrinėdamas administracinio teisės pažeidimo bylą, privalo išaiškinti: ar buvo padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar ATP protokole nurodytas pažeidėju asmuo kaltas jo padarymu, ar jis trauktinas administracinėn atsakomybėn, ar yra atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, ar padarytas turtinis nuostolis, taip pat išaiškinti kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Įrodymų įvertinimas yra pagrįstas visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų ATPK 284 straipsnio l dalyje nurodytų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu ((duomenys neskelbtini) straipsnis). Šių procesinės teisės normų reikalavimų nesilaikymas yra esminis procesinių normų pažeidimas, kuriam esant teismo priimtas procesinis sprendimas gali būti pripažintas nepagrįstu ir panaikintas“ (Praktika Nr. 7, b.l. 259).

Aukštesnės instancijos teismo vertinimu, apeliantė klaidingai aiškina Vilniaus apygardos teismo 2015-11-23 nutartį, kuria panaikintas Trakų rajono apylinkės teismo 2015-10-02 nutarimas. Kaip jau buvo minėta, apygardos teismas šioje nutartyje išaiškino, kad, jeigu pirmosios instancijos teismas bylos nagrinėjimo metu nustatė kitokias įvykio faktines aplinkybes, kurios iš esmės skyrėsi nuo administracinio teisės pažeidimo protokole suformuluoto kaltinimo, jis turėjo grąžinti administracinės bylos medžiagą protokolą surašiusiai institucijai, tikslu ištirti, ar Z. J. tais pačiais veiksmais yra galimai padaręs tris atskiruose Lietuvos Respublikos ATPK straipsniuose numatytus teisės pažeidimus. Toks aukštesnės instancijos teismo sprendimas sietinas su tuo, kad duomenų neišsamumas gali būti pašalintas per teismo (teisėjo) pareigą pačiam rinkti įrodymus (ATPK 256 str. 3 d.). Pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2008 m. gegužės 28 d. nutarime konstatavo, kad administracinių teisės pažeidimų bylų teisenoje rinkti įrodymus yra įgalioti ir rajonų (miestų) apylinkių teismai (apylinkių teismų teisėjai) kaip administracinių teisės pažeidimų bylas nagrinėjantys organai (pareigūnai), teismas negali būti suprantamas kaip „pasyvus“ bylų proceso stebėtojas, o teisingumo vykdymas negali priklausyti tik nuo to, kokia medžiaga teismui yra pateikta.

Taip pat pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos ATPK 286 str. 2 d. reikalauja, kad, išnagrinėjusio administracinio teisės pažeidimo bylą organo (pareigūno) priimtame nutarime atsispindėtų bylos nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių išdėstymas bei motyvuotas jų įvertinimas. Iš skundžiamo nutarimo turinio bei apeliacinio skundo argumentų matyti, jog apylinkės teismas, esant prieštaringiems administracinį protokolą surašiusių pareigūnų, nukentėjusiosios, liudytojų ir traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens parodymams, pagrįstai nesivadovavo spėlionėmis bei prielaidomis ir visas abejones aiškino traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai. Aukštesnės instancijos teismas atmeta, kaip nepagrįstus apeliacinio skundo argumentus, kad skundžiamame nutarime atliktas įrodymų vertinimas prieštarauja Trakų rajono apylinkės teismas 2015-10-02 nutarime dėl tų pačių aplinkybių atliktam įrodymų vertinimui, kadangi apylinkės teismas, atnaujinęs įrodymų tyrimą bei vertinimą, nėra saistomas panaikinto Trakų rajono apylinkės teismo 2015-10-02 nutarime esančių argumentų bei išvadų.

Taigi, remiantis teismų praktika, asmuo traukiamas administracinėn atsakomybėn tik tada, kai byloje esančių įrodymų pagrindu yra konstatuota jam inkriminuojamo administracinio teisės pažeidimo sudėtis. Taigi, teismas privalo nustatyti visus būtinus tiek objektyviuosius, tiek subjektyviuosius (tame tarpe ir pažeidėjo kaltę) administracinio teisės pažeidimo sudėties požymius, nesant nors vieno iš jų administracinio teisės pažeidimo bylos teisena negali būti pradėta, o pradėtoji turi būti nutraukta (ATPK 250 str. 1 d. 1 p.).

Be to, sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą yra būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys Nr. N444-216/2011; Nr. N444-619/2011; Lietuvos Aukščiausiojo teismo kasacinės nutartys Nr. 2K-7-544/2005, Nr. 2K-251/2008 ir kt.; Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai bylose O. prieš Norvegiją § 37/3, Condron prieš Jungtinę Karalystę § 62 ir kt.).

(duomenys neskelbtini) straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš (duomenys neskelbtini) straipsnio taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. A261-3555/2011, Nr. N662-1252/2012 ir kt.).

Šiuo konkrečiu atveju konstatuotina, jog tarp Z. J. ir R. D. yra įsisenėję konfliktiniai santykiai, neginčijamų įrodymų, patvirtinančių Z. J. kaltę dėl jam inkriminuotų administracinių teisės pažeidimų padarymo byloje nėra. Apeliacinės instancijos teismas, sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktų įrodymų vertinimu bei teisės taikymu ir pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams, R. D., gi, vadovaudamasi tik deklaratyviais teiginiais bei subjektyviu Trakų rajono apylinkės teismo 2016-04-01 nutarimo vertinimu, nepateikė aukštesnės instancijos teismui jokių naujų objektyvių duomenų, kurių pagrindu būtų galima panaikinti skundžiamą nutarimą.

Tai, kad žemesnės instancijos teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį sprendimą, nei tikėjosi apeliantė, savaime nereiškia, jog bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai ir šališkai, o teismo sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys kasacinėse bylose Nr. 2K-88/2013, 2K-455/2013, 2K-7-107/2013, 2K-467/2013, 2K-60/2014, 2K-62/2014, 2K-19/2014, 2K-422/2014, 2K-308/2014, 2K-202/2014, 2K/129/2014, 2K-139/2014 ir kt.; Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle v. Finland ir kt.).

Atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, jog Trakų rajono apylinkės teismo 2016-04-01 nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo šį nutarimą panaikinti ar pakeisti.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos ATPK 302¹² str. 1 d. 1 p.

nutarė:

Trakų rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 1 d. nutarimą palikti nepakeistą ir R. D. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis neskundžiama.