Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB „Vilniaus energija“ ieškinį atsakovei A. K. dėl skolos priteisimo, išvadą teikianti institucija Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Teismo posėdžio metu ieškovas prašė ieškinį tenkinti iš esmės procesiniuose dokumentuose nurodytais argumentais. Atsakovė, jos atstovai prašė ieškinį atmesti iš esmės procesiniuose dokumentuose nurodytais argumentais. Išvadą teikiančios institucijos atstovė prašė bylą spręsti teismo nuožiūra.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas.

Iš byloje esančio VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro 2012-12-19 išrašo matyti, jog atsakovei asmeninės nuosavybės teise priklauso butas, esantis (duomenys neskelbtini) (1 t., 9-11 b.l.). Vilniaus apygardos teismo 2012-02-20 nutartis civ. b. Nr. 2A-254-823/2012 patvirtina, kad atsakovė teisėtai atjungė savo buto, esančio (duomenys neskelbtini), šilumos tiekimo įrenginius nuo centrinės šildymo sistemos (civ. b. Nr. 2A-254-823/20012, 296-308 b.l.).

Byloje kilo klausimas dėl atsakovės pareigos mokėti už namo bendroms reikmėms ir bendro naudojimo patalpoms šildyti sunaudojamą energiją, ieškinio tapatumo, prejudicijos taikymo.

Atsakovė nurodo, kad byla turi būti nutraukta, nes toks pats reikalavimas jau yra išspręstas, ką patvirtina Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2011-01-31 sprendimas c. b. Nr. 2-1101-734/2011 ir Vilniaus apygardos teismo 2012-02-20 nutartis c. b. Nr. 2A-254-823/2012, 2010-03-29 ieškinio argumentai (4 lapo, 4 pastraipa), apeliaciniame skunde nurodomos faktinės aplinkybės. Ieškovas su tokiu argumentu nesutinka, teigdamas, jog kitoje byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl skolos butui, o ne dėl skolos už šilumos energiją bendrojo naudojimo patalpų bendroms reikmėms.

Pagal CPK 293 straipsnio 3 punktą, teismas nutraukia bylą, jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, arba teismo nutartis priimti ieškovo ieškinio atsisakymą ar patvirtinti šalių taikos sutartį.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ieškinių tapatumas nustatomas pagal tris kriterijus: ginčo šalis, ieškinio dalyką ir pagrindą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-475/2007; 2007 m. lapkričio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-489/2007; 2009 m. rugsėjo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2009; kt.). Ieškinio dalykas yra reikalavimas, kurį ieškovas pareiškia atsakovui (CPK 135 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Nurodytose nutartyse kasacinis teismas pabrėžė tai, kad, vertinant, ar dviejų ieškinių dalykai sutampa, svarbu ne tiek reikalavimų lingvistinės formuluotės, kiek ginčo materialinis santykis, t. y. teisinio nagrinėjimo objektas, ir gynybos būdas. Sprendžiant klausimą dėl šalių tapatumo svarbu nustatyti, ar ieškovas ir atsakovas yra tie patys asmenys, kurie buvo šalys tą patį ieškinio faktinį pagrindą ir dalyką turinčioje byloje. Faktinis ieškinio pagrindas yra ieškinio pareiškime nurodytos aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą. Teismas taip pat nurodė, kad ginčo dalyko lingvistinės formuluotės bei atskirų ieškinio pagrindo elementų formalus tapatumas ne visada reiškia tapataus ieškinio buvimą, kad kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina nustatyti bylos nagrinėjimo dalyko, kuris apima ir konkrečių faktų bei teisinių santykių nustatymą, visumą (LAT 2011-05-05 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-123/2011).

Taigi, sprendžiant klausimą dėl ieškinių tapatumo, pirmiausia reikia nustatyti, ar ieškovas ir atsakovas yra tie patys asmenys, kurie yra anksčiau pradėtos nagrinėti (išnagrinėtos) bylos šalys, ar sutampa ginčo materialusis santykis, t. y. teisminio nagrinėjimo objektas ir gynybos būdas, ar ieškovo reikalavimas grindžiamas tokiomis pačiomis aplinkybėmis, kaip anksčiau pradėtoje nagrinėti (išnagrinėtoje) byloje (LAT 2010 m. lapkričio 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-494/2010; 2014 m. balandžio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 3K-3-187/2014; 2014 m. gegužės 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-303/2014, kt.).

Byloje nėra ginčo, kad bylos šalys (reikalavimai dėl skolos priteisimo) yra tos pačios.

Nagrinėjamu atveju ieškovas prašo priteisti iš atsakovės 1 007,98 Eur skolą už tiektą šilumos energiją bendrojo naudojimo patalpų šildymui/bendroms reikmėms laikotarpiu nuo 2010-02-01 iki 2013-05-31. Kaip matyti iš pateiktos mokesčių paskaičiavimo pažymos (1 t., 5-6 b.l.), ieškovas prašomą priteisti skolą skaičiuoja tik kaip skolą už bendro naudojimo patalpų šildymą.

Nepaisant ieškinyje nurodyto skolos laikotarpio, iš mokesčių paskaičiavimo pažymos (1 t., 5-6 b.l.) matyti, kad 2012 m. 10 mėnesį buvo atlikti perskaičiavimai, nurodyta 1 096,18 Lt suma. Ieškovas dublike nurodo, kad ši suma apima laikotarpį nuo 2008-11-01 iki 2010-01-31. Ieškovas pateikia mokesčių paskaičiavimo pažymą (1 t., 54 b.l.), iš kurios matyti, kad 1 096,18 Lt skola yra „už B. N. P. šildymą“ nuo 2008-11-01 iki 2010-01-31. Ieškovas taip pat pateikia mokesčių už bendro naudojimo patalpų šildymui apskaičiavimą nuo 2008-11 iki 2013-04 (1 t., 57 b.l.).

Taigi, iš pateiktų įrodymų ir dublike nurodytų aplinkybių darytina išvada, kad nors ieškovas ieškinyje skolos laikotarpį nurodė 2010-02-01 iki 2013-05-31, tačiau, faktiškai 2012 m. 10 mėnesį jis yra atlikęs perskaičiavimus ir už laikotarpį nuo 2008-11-01 iki 2010-01-31, tad pareikštu šioje byloje ieškiniu jis prašo skolos už bendrojo naudojimo patalpų šildymą/bendroms reikmėms priteisimo ir už laikotarpį nuo 2008-11-01 iki 2010-01-31.

Atsakovė nesutikdama su ieškiniu teigia, kad klausimas dėl skolos priteisimo jau yra išspręstas. Iš UAB „Vilniaus energija“ patikslinto ieškinio, pareikšto civ. byloje Nr. 2-1101-734/2011 matyti, kad ieškovas prašė teismo priteisti iš A. K., be kita ko, 8 182,40 Lt skolą už šilumos energiją už laikotarpį nuo 2008-11-01 iki 2010-01-31 (civ. b. Nr. 2-1101-734/2011 176-181 b.l.). Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2011-01-31 sprendimu (228-235 b.l.) ieškinį atmetė. Vilniaus apygardos teismas 2012-02-20 nutartimi 2011-01-31 sprendimą paliko nepakeistą (296-308 b.l.).

Susipažinus su procesiniais dokumentais matyti, kad ieškovas prašo priteisti skolą už tą patį laikotarpį, skolą paskaičiuodamas pagal skirtingus metodus (išnagrinėtoje byloje pagal metodą Nr. 4, nagrinėjamoje byloje pagal metodus Nr. 4 ir Nr. 5), nurodydamas, kad kitoje byloje ieškinio dalykas buvo buto skola, dabar – mokesčiai už šilumos energiją bendrojo naudojimo patalpų bendroms reikmėms. Ieškovas laikosi pozicijos, kad reikalavimai nėra tapatūs ir teismas turi spręsti pareikšto ieškinio pagrįstumą.

Kaip matyti iš išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-1101-734/2011 esančio patikslinto ieškinio (176-1825 b.l.), ieškinys pareikštas pagal LR Šilumos ūkio įstatymo 12 str., kai pastate yra daugiau kaip vienas šilumos vartotojas, visas pastate suvartotas šilumos kiekis, nustatytas pagal atsiskaitomųjų šilumos prietaisų rodmenis, paskirstomas (išdalijamas) vartotojams, o kiekvienas vartotojas moka už jam priskirtą šilumos kiekį, išmatavus, įvertinus ar kitaip pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos rekomenduojamas taikyti ar su ja suderintus metodus nustačius, kokia visų vartotojų bendrai suvartoto šilumos kiekio dalis tenka tam šilumos vartotojui. Ieškovas nurodė, kad ginčo pastate šilumos energija skirstoma pagal Metodą Nr. 4, kad atsakovė neatsiskaitė už tiekiamą šilumos energiją butui. Iš ieškinio priedo (įsiskolinimo skaičiuotės, 11 b.l.) matyti, kad skola įvardinta kaip „už šildymą“.

Teismas išnagrinėtoje byloje sprendimo ir nutarties motyvuose nepasisakė dėl atsakovės pareigos mokėti už bendrojo naudojimo patalpų šildymą, priešingai, byloje buvo spendžiamas klausimas dėl atsakovės veiksmų atjungiant jai priklausantį butą nuo centrinio šildymo sistemos teisėtumo, tiek dėl atsakovės pareigos mokėti už jos butui priskirtą šilumos energijos kiekį, nepriklausomai nuo to, kad ginčo laikotarpiu atsakovė ieškovo paslaugomis faktiškai nesinaudojo (išnagrinėtos bylos 305 b.l., apygardos teismo nutartis). Teismas neturi pagrindo spręsti, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu yra išspręstas tapatus ginčas.

Ieškovas 2015-11-09 rašytiniuose paaiškinimuose (3 t., 35-41 b.l.) nurodo, kad pagal Metodą Nr. 4 nėra skaičiuojama/išskiriama šilumos energijos dalis bendro naudojimo patalpų šildymui, kad šildymas reiškia buto/patalpų šildymą.

Atsakovė remiasi 2010-03-29 ieškinio 4 lapo 4 pastraipoje esančia formuluote, kad skolą sudaro visas namui tiektos šilumos kiekis, jis paskirstytas ir atsakovei. Nors atsakovė remiasi pradiniu ieškiniu, iš esmės tas pats liko ir patikslintame ieškinyje. Iš esmės tie patys argumentai dėl viso šilumos kiekio paskirstymo atsakovės butui nurodyti ir ieškovo apeliaciniame skunde (išnagrinėtos bylos 255-256 b.l.). Teismo posėdžio metu atsakovė pateikė skaičiavimus (3 t., 54 b.l.), kurie patvirtina, kad bylose atsižvelgta į tą patį šilumos kiekį (24,07296 MWh), kuris dabar išskirtas tik už bendrojo naudojimo patalpas. Taigi, atsakovė siekia įrodyti tapatumą, remdamasi skolos paskaičiavimo mechanizmu. Teismo nuomone, skolos skaičiavimas (pagal metodą Nr. 4, dabar pagal Nr. 5) buvo tik pasirinktas būdas ieškinio dalykui įrodyti, bet ne pats dalykas. Įvertinus, kad skolos priteisimo ieškovas prašo už bendrojo naudojimo patalpų šildymą, kuris teisėtai yra apskaičiuotas/perskaičiuotas pagal kitą metodą, esant duomenims apie name teisėtai atsijungusius nuo šildymo sistemos, teismas neturi pagrindo spręsti, kad ieškiniai yra tapatūs. Išnagrinėtoje byloje buvo sprendžiamas klausimas, ar tarp šalių buvo susiklostę šilumos pirkimo-pardavimo santykiai ir tiekiama šiluma butui, šioje byloje gi ieškovas ieškinį grindžia atsakovės, kaip bendrasavininkės, pareiga išlaikyti bendrojo naudojimo objektus. Taigi, skolą prašoma priteisti už skirtingų įsipareigojimų nevykdymą. Kaip jau minėta, vien tai, kad skaičiavimo būdas yra skirtingas, nors skola paskaičiuoti ir atsižvelgiant į visą šilumos kiekį, neleidžia daryti išvados, kad reikalavimai, faktinės aplinkybės yra tapačios. Dėl nurodytų priežasčių nenustačius, kad toks pats ieškovo reikalavimas jau yra išspręstas įsiteisėjusiu sprendimu (tapatumas nenustatytas), teismas neturi pagrindo nutraukti bylą.

Atsakovė nuo ieškinio ginasi argumentu dėl prejudicijos, t.y. kad teismai jau nustatė aplinkybes, kad ieškovas jai neteikė šilumos.

Pagal CPK 279 str. 4 dalies nuostatą, sprendimui, nutarčiai ar įsakymui įsiteisėjus, šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius, tačiau tai netrukdo suinteresuotiems asmenims kreiptis į teismą dėl pažeistos ar ginčijamos teisės arba įstatymų saugomo intereso gynimo, jeigu toks ginčas įsiteisėjusiu teismo sprendimu nėra išnagrinėtas ir išspręstas.

Prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2007; 2008 m. vasario 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2008; 2012 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V Nr. 3K-3-282/2012; 2013 m. kovo 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-88/2013; kt.).

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas padarė išvadą, kad ieškovas neturi teisės reikalauti atsakovės apmokėti už paslaugą, kurios faktiškai nesuteikė ir kuri atsakovės nebuvo vartojama. Vilniaus apygardos teismas bylą išnagrinėjo nustatęs, kad pagal byloje surinktus įrodymus atsakovė ginčo laikotarpiu faktiškai nenaudojo ieškovo tiekiamos šilumos energijos. Kaip jau minėta anksčiau, išnagrinėtoje byloje buvo spendžiamas klausimas dėl atsakovės veiksmų atjungiant jai priklausantį butą nuo centrinio šildymo sistemos teisėtumo ir atsakovės pareigos mokėti už jos butui priskirtą šilumos energijos kiekį, nepriklausomai nuo to, kad ginčo laikotarpiu atsakovė ieškovo paslaugomis faktiškai nesinaudojo (išnagrinėtos bylos 305 b.l., apygardos teismo nutartis). Taigi, byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl paslaugų (šilumos tiekimo) butui, o ne bendrojo naudojimo patalpoms.

Išnagrinėtoje byloje atsakovė buvo nurodžiusi (apygardos teismo nutarties aprašomoji dalis), kad ji neturi mokėti už laikotarpį, kuriuo ji faktiškai nesinaudojo ieškovo tiekiama šiluma, kad bendrijos 2008-10-20 akte nustatyta, kad ji nuo bendros namo šildymo sistemos yra atsijungusi ir naudojasi vietiniu šilumos tiekimo šaltiniu, taip pat kad bendro naudojimo patalpos name nešildomos, ką patvirtina 2008-10-17 aktas (168 b.l.), kuriame nurodyta, jog namo, esančio (duomenys neskelbtini), abi laiptinės nėra šildomos nuo namo bendros šildymo sistemos.

Pažymėtina, kad išnagrinėtoje byloje spendimo, nutarties motyvuojamosiose dalyse nebuvo nustatyta, kad bendro naudojimo patalpos nešildomos, kad laiptinės nėra šildomos nuo namo bendros šildymo sistemos, nebuvo vertinti įrodymai, tarp jų ir minėtas 2008-10-17 aktas, faktinės su tuo susijusios aplinkybės. Dėl nurodytų priežasčių nėra pagrindo laikyti kitoje byloje nustatyta aplinkybe dėl bendro naudojimo patalpų nešildymo, kuriuo turi būti remiamasi šioje byloje. Taigi, tai, kad išnagrinėtoje byloje nustatyta, kad atsakovė faktiškai nenaudojo ieškovo tiekiamos šilumos energijos butui šildyti, nereiškia, kad ji, kaip turto bendrasavininkė, neturi pareigos mokėti už bendrojo naudojimo patalpų šildymą (CK 4.82 str. 3 d.).

Atsakovė taip pat nurodo, kad ieškovas neturi teisės reikalauti skolos priteisimo, nes nesuteikė paslaugų, nes laiptinės nėra šildomos, nes nėra jokių bendras patalpas šildančių įrenginių.

Pažymėtina, kad pagal kasacinio teismo praktiką pripažįstama, jog aplinkybė, kad laiptinėse atjungti (neįrengti) šildymo įrenginiai – radiatoriai, nepagrindžia, kad laiptinė nešildoma ir namo bendraturčiai nepatiria dėl to šilumos energijos išlaidų. Šiluma į namo butus tiekiama šilumos energijos vamzdynu, taigi, šilumos vamzdynu tekantys šilumos energijos srautai šildo visas namo konstrukcijas ir ertmes nuo apatinio aukšto grindų iki viršutinio aukšto lubų, taip pat bendro naudojimo laiptines (LAT 2012 m. gegužės 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-229/2012, 2015 m. birželio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-401-248/2015).

Iš esmės tokią pačią poziciją byloje yra išsakiusi ir išvadą teikianti institucija Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija 2013-11-14 išvadoje (1 t., 75 b.l.).

Tad vien ta aplinkybė, kad atsakovė nurodo, kad nėra jokių bendras patalpas šildančių įrenginių, nesudaro pagrindo kaip nepagrįstą atmesti ieškovo reikalavimą dėl skolos priteisimo. Byloje nepaneigta aplinkybė, kad bendrojo naudojimo patalpos šildomos šilumos vamzdynu ir pan.

Pasak atsakovės, ieškovas vienašališkai pakeitė metodą, pagal kurį skaičiuoja mokesčius.

Išvadą teikianti institucija Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija 2013-11-14 išvadoje patvirtino, kad nepaisant to, kad vartotojai buvo pasirinkę tik Metodo Nr. 4 taikymą, vadovaujantis Taisyklių nuostatomis, daliai vartotojų atsijungus nuo centralizuoto šildymo sistemos, privalėjo būti pradėtas taikyti Metodas Nr. 5 (1 t, 74 b.l.). Išvadą teikianti institucija Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija 2013-12-09 išvadoje patvirtino, kad metodas Nr. 5 privalėjo būti pradėtas taikyti atsiradus įstatyme nustatytiems pagrindams, t.y. vartotojui teisėtai atsijungus nuo centralizuotos šilumos tiekimo sistemos ar nuo tada, kai toks vartotojo atsijungimas buvo pripažintas teisėtu (1 t., 106 b.l.). Iš esmės atsakovė nepaneigė išvadose ar teisės aktuose numatytos pareigos, atsijungus vartotojui, ieškovui pradėti taikyti Metodą Nr. 5. Dėl nurodytų priežasčių teismas daro išvadą, kad atsakovės argumentas dėl ieškovo vienašališko metodo pakeitimo yra nepagrįstas.

Byloje atsakovė iš esmės nepateikė kitų esminių argumentų dėl skolos paskaičiavimo teisingumo. Be to, Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija 2013-11-14 išvadoje patvirtino, kad ieškovo atlikti šilumos energijos kiekio bendrojo naudojimo patalpoms šildyti paskaičiavimai laikotarpiu nuo 2010-01 iki 2013-05-31 yra matematiškai (aritmetiškai) teisingi ir atlikti pagal taikytino metodo nuostatas, kad komisija yra tikrinusi paskaičiavimus ir laikotarpiu nuo 2008-11 mėn. iki 2012 m. kovo mėn. visiems pastato butams, įskaitant butą Nr. 6, kad ieškovas šilumos skirstymą pastatui vykdė tinkamai (1 t., 75, 76 b.l.). Išvadą teikianti institucija Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija 2013-12-09 išvadoje (1 t., 105-107 b.l.) nurodė, kad ieškovas šilumos skirstymą pastatui laikotarpiu nuo 2012 m. kovo mėn. iki 2013-05-31 vykdė tinkamai.

Pagal CK 4.82 straipsnio 1 dalį butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso namo bendro naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė-techninė ir kitokia įranga. Butų ir kitų patalpų savininkai bendrojo naudojimo objektus privalo valdyti, tinkamai prižiūrėti ir pan. (CK 4.83 straipsnio 3 dalis). Pagal CK 4.76 straipsnio nuostatą kiekvienas bendraturtis proporcingai savo daliai turi tiek teisę į bendrai daikto duodamas pajamas, tiek pareigą apmokėti išlaidas jam išlaikyti ir išsaugoti, mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas. Prie jų priskirtini ir mokesčiai už bendro naudojimo patalpų šildymui sunaudotą energiją.

Taigi, atsakovė, kaip kiekvienas buto savininkas, yra namo bendrųjų konstrukcijų bei bendro naudojimo patalpų bendraturtis ir atsakinga už jų tinkamą priežiūrą ir išsaugojimą. Bendrųjų namo konstrukcijų ir patalpų atžvilgiu ji turi tas pačias prievoles kaip ir kiti butų savininkai, nepriklausomai nuo to, kad savo butą atjungė nuo centralizuotai tiekiamo šildymo. Butų savininkai susiję bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomomis patalpomis, juos sieja tarpusavio teisės ir pareigos, tad atsakovė, buto, esančio (duomenys neskelbtini), savininkė, proporcingai savo daliai, atsako ieškovui už namo bendroms reikmėms tiekiamą ir bendro naudojimo patalpoms šildyti sunaudojamą energiją.

Nors ieškovas ieškinyje, skolos paskaičiavimo pažymoje (1 t., 5 b.l.) skolos laikotarpį nurodo iki 2013-05-31, tačiau iš pačios pažymos matyti, kad paskutinis mėnuo, už kurį skaičiuojami mokesčiai, yra 2013 m. balandis. Tai patvirtina ir vėliau teiktas apskaičiavimas (1 t., 57 b.l.), iš kurio matyt, kad skola yra „iki 2013 04“. Dėl nurodytų priežasčių ieškovo reikalavimas yra tenkintinas ir jam iš atsakovės yra priteistina 1 007,98 Eur skola už namo bendroms reikmėms tiekiamą ir bendro naudojimo patalpoms šildyti sunaudojamą energiją laikotarpiu nuo 2008-11-01 iki 2013-04-30 (CK 4.76 str., 4.82 str. 3 d.).

Ieškovas prašo priteisti iš atsakovės 62,72 Eur 5 proc. dydžio metinių palūkanų už pavėluotą atsiskaitymą už laikotarpį nuo 2010-04-01 iki 2013-07-18 (CK 6.63 str. 1 d. 2 p., 6.210 str. 1 d., 6.261 str.). Vadovaujantis CK 6.210 straipsnio 1 dalimi, terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Todėl ieškovo reikalavimas priteisti iš atsakovės 62,72 Eur palūkanų už pavėluotą atsiskaitymą nuo 2010-04-01 iki 2013-07-18 taip pat yra tenkintinas.

Ieškovui iš atsakovės priteistinos 5 % dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą (1 070,7 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2013-07-26) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 str. 1 d., 6.210 str. 1 d.).

Teismo nuomone, kiti dalyvaujančių asmenų argumentai neturi reikšmės bylai teisingai išspręsti.

Ieškinį atmetus, atsakovės patirtos bylinėjimosi išlaidos nėra atlyginamos. Patenkinus ieškinį, iš atsakovės ieškovui priteistinos bylinėjimosi išlaidos – 111 Lt žyminio mokesčio (1 t., 7 b.l.), 5,90 Lt išlaidos už Nekilnojamojo turto registro ir Gyventojų registro išrašus, iš viso 33,86 Eur (116,90 Lt) (CPK 88 str., 93 str. 1 d.). Valstybei iš atsakovės priteistinos išlaidos, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 96 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 93, 96, 259, 268-270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Ieškinį tenkinti.

Priteisti iš atsakovės A. K., a.k. (duomenys neskelbtini) 1 007,98 Eur (vieno tūkstančio septynių eurų 98 ct) skolą, 62,72 Eur (šešiasdešimt du eurus 72 ct) palūkanų, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos 1 070,7 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2013-07-26) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 33,86 Eur (trisdešimt trijų eurų aštuoniasdešimt šešių ct) bylinėjimosi išlaidas ieškovui UAB „Vilniaus energija“, į. k. 111760831.

Priteisti valstybei iš atsakovės A. K., a.k. (duomenys neskelbtini) 21,51 Eur (dvidešimt vieno euro 51 ct) išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu. Ši suma turi būti įmokėta Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (juridinio asmens kodas 188659752) į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, esančią Swedbank, AB, banko kodas 73000, arba Nr. LT12 2140 0300 0268 0220, esančią Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyrius, banko kodas 21400, įmokos kodas 5660. Mokėjimo kvitą reikia pristatyti į Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Sprendimas per trisdešimt dienų gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.