Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Jurgos Kramanauskaitės-Butkuvienės, Linos Muchtarovienės, pirmininkės ir pranešėjos Vilijos Valantienės teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo P. Š. apeliacinį skundą dėl Joniškio rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 30 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-606-874/2017 pagal ieškovo V. S. ieškinį atsakovui P. Š. dėl garbę ir orumą žeminančių žinių paneigimo ir neturtinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į skundą teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis).Pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį, 322 straipsnį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus tuos atvejus, kai bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad CPK 321 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, jog įstatymu nustatyta teismo diskrecija tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Nagrinėjamu atveju teismas nenustatė aplinkybių, kurios galėtų būti vertintinos, kaip suteikiančios pagrindą spręsti, jog bylą yra būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje esantys duomenys, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes tam, kad būtų galima įvertinti šio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar skundžiamu sprendimu byla buvo išspręsta teisingai, yra pakankami (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėtina rašytinio proceso tvarka (CPK 321 straipsnio 1 dalis).

Bylos faktinės aplinkybės

Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių. Atsakovas pasisakydamas aiškiai įvardijo asmenį, kurį kaltino neatsiskaičius su mirusiu žmogumi, nurodydamas, kad tas asmuo yra V. S.. Ieškovui bei kitiems asmenims nekilo abejonių, kad minėtas teiginys yra apie ieškovą ir jo neva atliekamus neteisėtus veiksmus. Ginčas kyla dėl konkrečios situacijos, atsakovo elgesio bei pasakytų žodžių įvertinimo. Ieškovo teigimu atsakovas paskleidė jo garbę ir orumą žeminančias ir tikrovės neatitinkančias žinias apie tai, kad jis yra vagis, „marodierius“, tai paskleidė viešai, visiems susirinkime dalyvavusiems asmenims. Atsakovo vertinimu jis taip pasakė todėl, kad jo žento tėvas A. G., miręs (duomenys neskelbtini)., prieš mirtį sakė, jog ieškovas neatsiskaitė už darbą. Be to nurodė, kad per 2015 m. medžiotojų susirinkimą atsakovas dar nieko nesakė, nes galvojo, kad ieškovas atsiskaitys su A. G. šeima. Bet prieš 2016 m. medžiotojų susirinkimą žentui ir A. G. sutuoktinei A. G. patvirtinus, kad ieškovas neatsiskaitė, atsakovas medžiotojų susirinkimo metu pateikė informaciją norėdamas paviešinti ieškovo negerus darbus. Apelianto teigimu pirmos instancijos teismas netinkamai taikė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau ? CK) 2.24 straipsnio nuostatas, todėl nepagrįstai pripažino jį pažeidusiu ieškovo garbę ir orumą. Apelianto teigimu apie ieškovą jis išsakė tik savo subjektyvią nuomonę, kuriai netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai. Todėl teismas nepagrįstai jį įpareigojo paneigti nuomonę, nors tokio teisių gynimo būdo įstatymas nenumato.

Dėl asmens garbės ir orumo gynimo

Pažymėtina, kad nuomonė taip pat turi būti reiškiama sąžiningai, etiškai, pagarbiai ir neužgauliai, nenuslepiant ir neiškreipiant faktų ir duomenų. Neetiška, nesąžininga, nesiremiant jokiais argumentais ar faktais arba tam tikrus faktus nutylint reiškiama nuomonė gali būti pripažinta žeidžiančia asmens garbę ir orumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1-219/2015), ypač tais atvejais, kai pasisakymas tėra išreikštas pyktis, nepasitenkinimas, nenurodant susierzinimo priežasties. Pavyzdžiui, jei reiškiant asmeninę nuomonę siekiama nepagrįstai pulti kitą asmenį, turint tikslą jį įžeisti, tai nesuderinama su konvencine teise į saviraiškos laisvę (EŽTT 2009 m. liepos 16 d. sprendimas byloje Wojtas-Kaleta prieš Lenkiją, Nr. 20436/02). Taigi demokratinėje visuomenėje teisės laisvai reikšti savo mintis ir įsitikinimus įgyvendinimo ribos priklauso nuo poreikio gerbti kitų asmenų reputaciją ir teises, vengiant įžeidžiamo pobūdžio formuluočių (EŽTT 2000 m. birželio 27 d. sprendimas byloje Constantinescu prieš Rumuniją, Nr. 28871/95).Teismų praktikoje pripažįstama, kad garbė ir orumas pagal CK 2.24 straipsnį gali būti ginami nustačius šių faktų visumą: 1) duomenų paskleidimo faktą; 2) faktą, kad duomenys yra apie ieškovą; 3) faktą, kad duomenys žemina asmens garbę ir orumą; 4) faktą, kad paskleisti duomenys neatitinka tikrovės. Preziumuojama, kad paskleisti duomenys neatitinka tikrovės, kol juos paskleidęs asmuo neįrodo priešingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-141-690/2016), todėl kitas CK 2.24 straipsnio taikymo sąlygas privalo įrodyti ieškovas (CPK 12, 178 straipsniai).Asmens garbės ir orumo gynimą reglamentuojančio CK 2.24 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo turi teisę reikalauti teismo tvarka paneigti paskleistus duomenis, žeminančius jo garbę ir orumą ir neatitinkančius tikrovės, taip pat atlyginti tokių duomenų paskleidimu jam padarytą turtinę ir neturtinę žalą. Preziumuojama, kad paskleisti duomenys neatitinka tikrovės, kol juos paskleidęs asmuo neįrodo priešingai. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad tai, ar konkrečiame teiginyje yra paskelbta žinia, ar išsakyta nuomonė, turi būti sprendžiama vadovaujantis tuo, kad žinia yra informacija apie faktus ir jų duomenis. Faktas – tai tikras, nepramanytas įvykis, dalykas, reiškinys; duomenys – fakto turinį atskleidžianti informacija; žinia – informacija apie faktus ir jų duomenis, t. y. reiškinius, dalykus, savybes, veiksmus, įvykius, grindžiamus tiesa, kurią galima užtikrinti patikrinimo bei įrodymo priemonėmis. Žinia yra laikomas teiginys, kuriuo kas nors tvirtinama, konstatuojama, pasakoma ar pateikiama kaip objektyviai egzistuojantis dalykas. Tuo tarpu nuomonė yra asmens subjektyvus faktų ir duomenų vertinimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1-219/2015). EŽTT praktikoje taip pat aiškiai atskiriamai fakto konstatavimas (angl. statements of fact) ir vertinamieji teiginiai (angl. value judgments). Faktų buvimas gali būti įrodomas, o vertinamųjų teiginių teisingumo negalima įrodyti. Kai teiginiai yra vertinamojo pobūdžio, jų reiškimo ribos, apribojimo proporcingumas gali priklausyti nuo to, ar turima pakankamai faktų ginčijamam teiginiui pagrįsti, nes vertinamojo pobūdžio teiginys, neturintis faktinio pagrindo, gali peržengti leistinas ribas (EŽTT 2017 m. sausio 9 d. sprendimas byloje Kwiecien prie Lenkiją, Nr. 51744/99). Taigi žiniai taikomas tiesos kriterijus, jos egzistavimas gali būti patikrinamas įrodymais ir objektyviai nustatomas. Nuomonė turi turėti pakankamą faktinį pagrindą, tačiau ji yra subjektyvi, todėl jai netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai, nuomonės teisingumas nėra įrodinėjamas. Pirmosios instancijos teismas vertindamas atsakovo teiginį, kad „mūsų būrelyje atsirado žmogus, kurį vagimi pavadinti per švelnu <…>, kurie apvaginėja mirusius, vadinami „maradieriais“, apeliacinio teismo vertinimu pagrįstai sprendė, kad šis teiginys išreikštas siekiant konstatuoti objektyviai egzistuojantį faktą apie tai, kad ieškovas apvogė mirusį žmogų. Teismas pažymėjo, kad nurodytas teiginys išsakytas garsiai susirinkime, atsakovui kalbant prieš auditoriją, jį girdėjo susirinkime dalyvavę 35 asmenys. Duomenų apie tai, kad atsakovas būtų išreiškęs abejonę dėl minėto teiginio tikrumo ar būtų nurodęs, kad tai yra jo nuomonė, byloje nėra. Pagrįstai teismas sprendė, kad byloje nėra duomenų apie tai, kad nurodytas teiginys galėtų būti suprastas kaip atsakovo subjektyvus atitinkamų aplinkybių ar įvykių vertinimas. Teismas įvertinęs visumą įrodymų padarė pagrįstą išvadą, kad atsakovo teiginys yra ne nuomonė, o žinia.

Apeliantas apeliaciniame skunde nurodė, kad A. G. negavo uždirbtų pinigų iš įmonės „Normaida“ ir prieš mirtį žodžiu ne kartą jam tai buvo papasakojęs. Apeliantas teigia, kad turi pakankamą pagrindą sąžiningai būti įsitikinęs, kad ši aplinkybė egzistuoja realybėje. Nurodo, kad ieškovą vagimi pavadino dėl vengimo atsiskaityti su jo vadovaujamoje įmonėje dirbusiais asmenimis - pirmiausia žento E. G. tėvu a.a. A. G.. Žodžiai, kad V. S. apvogė A. G.. neturi būti suprantami, kaip kad jis pagrobė A. G. turtą baudžiamąja prasme bet, kad jis neišmokėjo šiam asmeniui priklausančio darbo užmokesčio. Sakydamas „vagystę“ suvokė ne teisine, o šnekamąja prasme, kaip neteisėtą svetimo turto pasisavinimą, kaip vengimą mokėti darbo užmokestį. Apie ieškovą išsakė tik savo subjektyvią nuomonę, kuriai netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai. Nurodė, kad dėl susirinkimo metu susiklosčiusios situacijos, nespėjo kitiems būrelio nariams paaiškinti dėl kokių konkrečių faktinių aplinkybių taip apibūdino ieškovą. Tačiau tai, ką spėjo pasakyti, nėra informacija apie jokius konkrečius įvykius, dalykus, reiškinius, t.y. faktus. Be to nurodė, kad nieko nekeičia ir aplinkybė, kad dėl darbo užmokesčio nemokėjimo A. G. nesikreipė į kompetentingas valstybės institucijas. Tai, kad A. G. pasirinko žodžiu prašyti ieškovo sumokėti atlyginimą už atliktą darbą, tai ieškovo niekaip nesaro sąžiningu, t.y.,, ne vagimi“.

Ieškovas nesutikdamas su apelianto argumentais nurodo, kad net ir vertinant „vagis“, „vagystė“, „marodierius“ sąvokas šnekamąja kalba, ir remiantis lietuvių kalbos žodynu, matyti, kad „vagystė“ įvardijama kaip „slaptas turto pasisavinimas“, „marodierius“ - kaip „kareivis, karo lauke grobiantis nukautųjų arba sužeistųjų asmenų daiktus, plėšiantis gyventojus“, todėl ieškovo vertinimu akivaizdu, kad šios sąvokos būtų įžeidžiančios bet kokio asmens garbę ir orumą, nes vertinant šias sąvokas bet kokia prasme jos visiems suprantamos kaip apibūdinančios asmenį, padariusį nusikaltimą. Iš esmė apeliacinės instancijos teismui nėra pagrindo su ieškovo atsiliepime į skundą nurodytais argumentais nesutikti. Pirmosios instancijos teismo išvados, kad kitiems asmenims, o taip pat ir ieškovui nekilo abejonių, kad minėtas teiginys yra apie ieškovą ir jo neva atliekamus neteisėtus veiksmus visiškai pagrįstos.

Bylos duomenimis liudytoja A. G. patvirtino, kad nei pats A. G., nei jo šeimos nariai niekada nesikreipė į įmonę ar kitas institucijas dėl neatsiskaitymo su A. G.. Tai daryti neprašė ir atsakovo P. Š.. Liudytoja nurodė, kad apie tai, kad sutuoktiniui sumokėjo ne visą atlyginimą žinojo tik iš paties sutuoktinio kalbų. Ieškovas tvirtino, kad tik medžiotojų susirinkimo metu pirmą kartą išgirdo, kad jis yra neatsiskaitęs su A. G.. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad atsakovui nepateikus įrodymų, kad jo išsakyti teiginiai atitinka tikrovę, taikoma CK 2.24 straipsnio 1 dalyje nustatyta prezumpcija, atsakovo teiginiai vertinami kaip išgalvoti, melagingi, netikri, t. y. neatitinkantys tikrovės. LITEKO duomenimis teismo posėdžio metu atsakovo išsakyti argumentai nesuteikia pagrindo spręsti priešingai nei nustatyta teismo. Teismas pagrįstai pažymėjo, kad atsakovas iš anksto buvo suplanavęs ir sąmoningai medžiotojų susirinkime paskleidė tikrovės neatitinkančius duomenis taip viešai pažemino ieškovą medžiotojų būrelio narių akivaizdoje. Apeliacinio teismo vertinimu atsižvelgiant į apelianto poziciją tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, galima vertinti, kad apeliantas savo veiksmais siekė konkretaus rezultato.

Pažymėtina, kad kasacinis teismas yra nuosekliai išplėtojęs įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktiką (CPK 185 straipsnis). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Dėl to teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalykų konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Žeminančiais garbę ir orumą laikomi tokie tikrovės neatitinkantys duomenys, kurie įstatymų, moralės, paprotinių normų laikymosi požiūriu pažeidžia asmens garbę, orumą, gerą vardą visuomenėje. EŽTT jurisprudencijoje pripažįstama, kad žodžio „vagys“, skirto apibūdinti žmones, pripažintus kaltais dėl nusikalstamai gautų daiktų įgijimo, vartojimas gali įžeisti asmenis, kurie nebuvo dėl to nuteisti (2000 m. birželio 27 d. sprendimas byloje Constantinescu prieš Rumuniją, par. 73). Įvertinus visumą byloje nustatytų aplinkybių nėra pagrindo spręsti, kad atsakovo pasakyti žodžiai, žinia nesukėlė pasekmių. Paskleisti duomenys apie ieškovą sumenkino jo savivertę, pažemino jo garbę ir orumą, sudarė pagrindą suabejoti ieškovo veiksmų teisėtumu ir kita, todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje nustatyti visi pagrindai, būtini civilinei atsakomybei pagal CK 2.24 straipsnio 1 dalį taikyti, pagrįsta ir teisėta.

Dėl neturtinės žalos dydžio

Apeliantas teigia, kad teisės pažeidimo pripažinimo faktas atskirais atvejais yra pakankama satisfakcija už patirtą skriaudą, o teisės pažeidimo pripažinimas yra savarankiškas pažeistų teisių gynimo būdas. Neturtinė žala priteisiama tuo atveju, kai nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti. Todėl apelianto vertinimu jeigu ir liktų galioti pirmos instancijos teismo 2017 m. birželio 30 d. sprendimo dalis dėl įpareigojimo paneigti informaciją, šio sprendimo dalis dėl piniginės kompensacijos priteisimo vis viena turėtų būti naikinama. Informacijos paneigimas ieškovui turėtų būti pakankama satisfakcija.

Pažymėtina, kad ieškovas kreipdamasis į teismą, reikalavo iš atsakovo priteisti 10000,00 Eur neturtinę žalą. Teismas įvertinęs bylos duomenis sumažino prašomos žalos dydį atsižvelgdamas į ieškovo nurodytas aplinkybes, konkrečias byloje nustatytas faktines aplinkybes bei įvertinęs atsakovo materialinę padėtį, tai, kad atsakovui yra suteikta antrinė teisinė pagalba. Pirmosios instancijos teismas įvertino, tai, kad atsakovui paskleidus tikrovės neatitinkančius duomenis apie jį, jis patyrė dvasinius išgyvenimus, pažeminimą, turėjo aiškinti būrelio nariams, kad atsakovo paskleista informacija yra melaginga, kad ieškovas niekam nėra skolingas, nieko nepavogė, kad ieškovas po įvykio patyrė šoką, kurį laiką negalėjo eiti į darbą, susikaupti, teko pasiimti atostogas, gėrė raminamuosius vaistus ir kita. Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. ( CK 6.250 straipsnis). Neturtinės žalos padarymo faktą ir dydį turi įrodyti ieškovas (CPK 178 straipsnis). Konkrečiu atveju apeliacinio teismo vertinimu teismo sprendimas priteisti ieškovui 1000,00 Eur neturtinės žalos yra motyvuotas, pagrįstas, proporcingas bei teisėtas. Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, apeliacinio skundo argumentus, spręstina, kad nėra pagrindo vertinti, kad informacijos paneigimas ieškovui turėtų būti pakankama satisfakcija.

Dėl bylos procesinės baigties.

Europos žmogaus teisių teismo praktika, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti byloje pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (žr. Hirvisaari v. Finland, no. 4968/99, par. 30, 27 September 2001). Tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos žmogaus teisių teismo Van de Hurk v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2009, nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011).

Teisėjų kolegija patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais. Apeliaciniame skunde iš esmės nėra argumentų, kurie būtų pagrindas pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus ir bylos faktines aplinkybes vertinti kitaip, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą. Kadangi aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, nėra nustatyta, apeliacinės instancijos teismas, iš esmės sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja. Įvertinus byloje esančius duomenis, apeliacinis teismas daro išvadą, kad apeliantas nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, todėl nėra teisinio pagrindo skundžiamą teisėtą ir pagrįstą sprendimą naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

Bylinėjimosi išlaidos atmetus atsakovo apeliacinį skundą, neatlyginamos ir nepriteisiamos ( CPK 93 straipsnis, 98 straipsnis). Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Ieškovas pareiškė prašymą priteisti 200,00 Eur bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, pateikė duomenis apie patirtas išlaidas. Teismas pažymi, kad išlaidos, susijusios su teisine pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą yra priteisiamos ne didesnės, kaip nustatytos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio. Teismas atsižvelgė į Rekomendacijų rekomenduojamus priteisti maksimalius užmokesčio dydžius į pateikto atsiliepimo turinį, apimtį, nurodytus argumentus, galimas darbo ir laiko sąnaudas, vertina, kad ieškovo prašomos priteisti išlaidos, susijusios su advokato pagalba yra pagrįstos ir teisėtos. Atmetus apeliacinį skundą ieškovo prašymas atlyginti 200 Eur išlaidų už advokato pagalbą rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą tenkintinas (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, 339 straipsniu,

nutaria:

Joniškio rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo P. Š., a. k. (duomenys neskelbtini), ieškovui V. S., a. k. (duomenys neskelbtini), 200, 00 Eur ( du šimtus eurų ) bylinėjimosi išlaidų patirtų apeliacinėje instancijoje.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti šalims.