- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-06-25
- Bylos Nr.
- e2-2007-614/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-01081-2017-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Eglė Surgailienė
- Atsakovas
- BAB banko „Snoras“, VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“
- Ieškovas
- B. L. B.
- Kategorijos
- 2.2.2.3.2.7Bankai
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Eglė Surgailienė, sekretoriaujant Renatai Anderson, dalyvaujant ieškovo atstovei advokatei D. I. V., atsakovo BAB banko „Snoras“ atstovui A. M., ieškovui nesant, atsakovui VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ nesant, viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo B. L. B. ieškinį atsakovams BAB bankui „Snoras“ ir VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ dėl obligacijų pasirašymo sutarties nuginčijimo ir pripažinimo indėlio sutartimi. Teismas
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas B. L. B. 2017 m. gegužės 18 d. kreipėsi į teismą ieškiniu, prašydamas pripažinti jo su atsakovu AB banku „Snoras“ 2011 m. rugsėjo 4 sudarytą obligacijų pasirašymo sutartį Nr. SE20110904K990001 indėlio sutartimi.
Ieškinyje ieškovas nurodė, kad 2010-05-26 jis sudarė su atsakovu AB banku Snoras terminuoto indėlio sutartį. Dabar išaiškėjo, kad ieškovui 2011-09-04 nuvykus pratęsti terminuoto indėlio sutarties, banko darbuotojas pateikė ieškovui ne terminuoto indėlio, bet obligacijų pasirašymo sutartį, tekdamas, kad tai toks pats sandoris. To nesuprasdamas ieškovas tapo investuotoju ir įsigijo atsakovo išleistų obligacijų. Ieškovas silpnai mato, blogai girdi, todėl negalėjo perskaityti sutarties. Paskelbus atsakovui bankrotą paaiškėjo, kad pinigų ieško neatgaus, nes obligacijos nėra apdraustos indėlių draudimu. Atsakovas kaip patyręs vertybinių popierių rinkos dalyvis turi pareigą veikti rūpestingai, geriausiais kliento interesais, minimizuoti riziką, įspėti apie galimas nepalankias rizikas. Atsakovas pažeidė Finansinių priemonių rinkų įstatymo 22 str. nustatytas pareigas, aiškiai ir suprantamai neišaiškino ieškovui sandorio sudarymo pasekmių ir rizikos, prieš pradėdamas teikti investicines paslaugas nesurinko duomenų apie ieškovo žinias ir patirtį investavimo srityje, tikslus, kurių jis siekia. Tarp šalių buvo pasirašyta neprofesionalaus kliento sutartis ir kad ieškovui taikomas aukščiausias investuotojų interesų apsaugos lygis. Iki to laiko ieškovas tik pratęsdavo terminuoto indėlio sutartis, atsižvelgiant į jo amžių manytina, kad ieškovas pats neparodė iniciatyvos sudaryti obligacijų pasirašymo sutartį ir sudarė ginčijamą sutartį tik dėl klaidingos banko suteiktos informacijos. Turėtų būti taikomos CK 6.719 str. 1 d. normos (pareiga išaiškinti), tačiau atsakovas šios pareigos tinkamai nevykdė. Kitų dokumentų, kurie minimi sutartyse, kopijos ieškovui nebuvo pateiktos. Ieškovas nemoka ir neturėjo galimybės naudotis kompiuteriu. Sutartyse niekur nebuvo nurodyta, kad obligacijos nėra draudžiamos, priešingai, buvo nurodyta, kad jos apdraustos LR įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ Indėlių ir investicijų draudimas. Ieškovas iš esmės suklydo dėl sandorio esmės ir būtent dėl atsakovo kaltų veiksmų ir apgaulės. Jei ieškovas būtų žinojęs, kad jo sandoris nėra draustas, jie niekada jo nebūtų sudaręs (b.pr.l. 1-5). Ieškovas taip pat pateikė dubliką, nurodė, jog ieškovas siekia modifikuoti obligacijų pasirašymo sutartį kad gautų draudimą (b.pr.l. 121-123).
Atsiliepimas
Atsakovas BAB bankas „Snoras“ atsiliepimu į ieškinį prašė atmesti ieškovo ieškinį. Taip pat pateikė tripliką. Nurodė, kad ieškovas banko klientu tapo 2009 m., 2010 m. ieškovas sudarė su banku mokėjimo sąskaitos sutartį ir terminuoto indėlio sutartį, o 2011-09-04 – Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį, kuri buvo pratęsta. 2011-09-04 šalys sudarė Obligacijų pasirašymo sutartį. Bankui iškėlus bankroto bylą, 2012-01-10 ieškovas pateikė atsakovui kreditorinį reikalavimą, kuriame buvo nurodyta, jog reikalavimas kyla iš ieškovo turėtų banko obligacijų. Taigi, ieškovas pripažino, kad turi banko obligacijas, banko bankroto byloje yra patvirtintas ieškovo finansinis reikalavimas. Ieškovas remiasi CK 1.90 str. ir 1.91 str. sandorių negaliojimo pagrindais – dėl apgaulės ir dėl suklydimo, tačiau abu šie sandorių nuginčijimo pagrindai tarpusavyje nesuderinami, be to, grindžiami deklaratyviais teiginiais ir prielaidomis. Byloje esantys rašytiniai dokumentai patvirtina, kad ieškovas siekė investuoti į vertybinius popierius, siekdamas gauti didesnę piniginę grąžą. Pagal FPRĮ nuostatas atsakovas privalėjo apskaityti obligacijas ir kitas finansines priemones šio Įstatymo nustatyta tvarka, ieškovo obligacijos buvo apskaitomos finansinių priemonių sąskaitose. Vadovaudamasis Įstatymu, atsakovas sudarė su ieškovu tipinę Aptarnavimo sutartį, kaip su neprofesionaliu klientu, kurios pagrindu sudaryta ginčo sutartis. Sutarties 1.22 p. akivaizdžiai nurodyta, jos pasirašydamas šią sutartį Investuotojas patvirtina, kad visos sutarties sąlygos su juo buvo aptartos ir paaiškintos prieš pasirašant sutartį, jis su jomis sutinka ir jos išreiškia tikrąją investuotojo valią; prieš pasirašydamas sutartį investuotojas patvirtina, kad yra supažindintas su visomis rizikomis, kylančiomis investuojant ir supranta jų pasekmes. Ieškovas parašu patvirtino, kad gavo Taisyklių 30-45 p.p. nurodytą informaciją, tame tarpe „Finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymą“ bei „Veiksmų, kurių bankas ėmėsi siekdamas užtikrinti klientams priklausančių finansinių priemonių ir piniginių lėšų saugumą, aprašymo santrauką“. Ši informacija taip pat buvo laisvai prieinama banko tinklapyje, atsakovas FPRĮ nuostatas vykdė tinkamai, informacija atskleista standartizuota firma (Įstatymo 22 str. 3 d.). Be to, protingumo principas reikalauja, kad asmuo, abejojantis dėl savo teisinio veiksmo teisinės reikšmės ir jo galimų padarinių, prieš atlikdamas tą veiksmą pasikonsultuotų su teisininku, ar susilaikytų nuo tokio veiksmo atlikimo. Jei asmuo suklydo dėl didelio neatsargumo tai negali būti laikoma turinčia esminės reikšmės aplinkybe, o klaidingas teisių ir pareigų įsivaizdavimas negali būti laikomas suklydimu jei asmuo buvo neapdairus ar nerūpestingas. Atsakovas pažymėjo, kad nei Aptarnavimo sutartyje, nei ginčo sutartyje nėra teigiama, kad obligacijos draudžiamos indėlių draudimu. Atsakovas išsamiai informavo ieškovą apie rizikos veiksnius, įskaitant ir riziką, kad atsakovas gali neatsiskaityti numatytais terminais ir sąlygomis, kas iš esmės atitinka nemokumo riziką. Taigi, ieškovas, susipažinęs su šiuo dokumentu, galėjo ir turėjo suprasti, kad obligacija nėra terminuotasis indėlis. Pažymėtina, kad pagrindine prospekto paskelbimo forma yra elektroninė, tačiau išspausdinta kopija įteikiama klientui, jei jis to prašo. Ieškovas nepaneigė prezumpcijos, kad buvo supažindintas su minėtis dokumentais. Be to, obligacija laikoma nesudėtinga finansine priemone, dėl kurios FPRĮ 22 str. 10 d. nurodytos investicinės paslaugos gali būti teikiamos net nesurinkus informacijos apie kliento žinias investavimo srityje bei nevertinant ar ši finansinė priemonė yra tinkama klientui. Obligacijų rizikos laipsnis yra žemas, iš esmės vienintelė rizika – emitento nemokumas. Vertinant tai, kad ieškovas buvo sudaręs terminuotojo indėlio sutartį, jis objektyviai turėjo suprasti sandorių skirtumus. Atsakovas pažymėjo, kad ieškovo indėlio sutartyje buvo numatyta automatinio pratęsimo sąlyga, taigi, ieškovui nereikėjo eiti į banką, kad indėlį pratęstų. Darytina išvada, kad ieškovas į banką atvyko mažų mažiausiai turėdamas tikslą pasiteirauti dėl kitų investavimo būdų, kurie, atsižvelgiant į faktinę situaciją, būtų jam labiau priimtini ir finansiškai naudingesni. Tai, kad ieškovas yra garbaus amžiaus, nepateisina jo suklydimo esmės, obligacijos buvo žinomos dar tarybiniais laikais. Ieškovas neįrodė, kad banko darbuotojo buvo apgautas, kad jam tyčia pateikė jam kitą sutartį. Sutartį banko vardu su ieškovu sudaręs darbuotojas buvo tinkamai apmokytas, kvalifikuotas darbuotojas, dalyvavęs mokymuose ir stažuotėse. Ieškinio argumentai rodo, jog ieškovo tikslas – siekis įgyti draudiminę apsaugą, tačiau bankui tikslo apgauti klientą nebuvo, kadangi nuo to banko turtinė padėtis nepasikeistų (bankas nemoka draudimo išmokos). Ieškovas neturi teisės ginčyti sandorio ir dėl to, kad pateikdamas banko bankroto byloje finansinė reikalavimą, sandorį patvirtino (b.pr.l. 41-50, 134-136).
Atsakovas VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ atsiliepimu į ieškinį su ieškiniu nesutiko, prašė taikyti ieškinio senatį, ieškinį atmesti. Atsakovas taip pat pateikė tripliką, rašytinius paaiškinimus. Nurodė, kad yra be pagrindo įtrauktas į bylą atsakovu, kadangi jam nėra pareikšta materialinio ieškovo reikalavimo. Iš ieškovo reiškiamo reikalavimo akivaizdu, kad ieškiniu ieškovas siekia modifikuoti sutartį tam, kad gautų draudimo išmoką, tačiau pagal IĮIDĮ 10 str. 3 d. ieškovo siekiamas tikslas negali būti įgyvendintas, bankas nėra perdavęs duomenų apie ieškovą ir jam tariamai priklausančią draudimo išmoką, be to, taikytina 5 m. ieškinio senatis vadovaujantis IĮIDĮ 10 str. 2 d. Prie ieškinio nėra pridėta įrodymų, kurie patvirtintų, kad ieškovas draudžiamojo įvykio dieną laikė ieškinyje nurodytas pinigų sumas banke pagal banko indėlio ir (ar) banko sąskaitos sutartį, ieškovas buvo įgijęs obligacijų, kurioms indėlio draudimas netaikomas. Netaikomas ir įsipareigojimų investuotojams draudimas, nes tam nėra sąlygų. Ieškovas, įgydamas obligacijų, savo valia ir noru perdavė banko nuosavybėn jam priklausiusias pinigines lėšas mainais už įgyjamas banko obligacijas, todėl bankas yra šių lėšų savininkas, o ne saugotojas ir situacija nepatenka į Investuotojų direktyvos 2 str. 2 d. Situacija, kai investicinė įmonė negali grąžinti klientui priklausančių vertybinių popierių išskirtinai dėl emitento nemokumo (bankroto), nepatenka į Investuotojų direktyvos reguliavimo sferą ir direktyvos apsauga tokiu atveju negali būti taikoma. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad bankas tinkamai supažindino ieškovą su finansinių priemonių įsigijimo rizika, o tai, kad ieškovas pats nesidomėjo galimomis obligacijų rizikomis, buvo nepakankamai apdairus ir rūpestingas, nepasinaudojo CK 6.217 str. 4 d. įtvirtinta teise nutraukti sutartį iki banko bankroto, nedaro ieškinio pagrįstu. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti savo veiksmo teisinius padarinius. Kiekvieno konkretaus sandorio pagrindu šalims atsiranda teisės ir pareigos, dėl ko kiekvienas asmuo, prieš sudarydamas sandorį, turi patikrinti, kokias pareigas pagal sandorį jis įgis, kokias praras. Teisių ir pareigų klaidingas įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo. Suklydimo faktą galima konstatuoti, jei buvo suklysta dėl esminių sandorio elementų, egzistavusių sandorio sudarymo metu, o ne dėl jo aplinkybių, atsiradusių po jo sudarymo. Ar asmuo suklydo turi būti vertinama pagal sandorio sudarymo metu egzistavusią faktinę situaciją, o ne pagal tą, kuri yra praėjus tam tikram laikui po sandorio sudarymo. Ginčo sandorio sudarymo metu banko siūlytų terminuotų indėlių palūkanų norma buvo žymiai mažesnė nei obligacijų. Ieškovui turėjo kilti klausimų dėl palūkanų skirtumo. Darytina išvada, kad ieškovas siekė gauti didesnę finansinę naudą. Taigi, esminė obligacijų pasirašymo sutarties sąlyga šios sutarties sudarymo metu laikytina už obligacijas mokamos palūkanos, jų dydis, bet ne jų draustumas. Ieškovas neįrodė nesąžiningų tyčinių atsakovo veiksmų ir kad atsakovas suklaidino ieškovą, banko veiksmuose nebuvo apgaulės (šiuo atveju įrodinėjimo našta yra ieškovo). Įstatymo nežinojimas negali būti pripažintas pakankamu pagrindu konstatuoti asmens suklydimą esminiu, nes jo suklydimą sąlygojo ne banko nuslėpta ar netinkamai atskleista informacija, o įstatymo nežinojimas. Ieškovas nepateikė įrodymų, kad iki ginčo sutarties sudarymo teiravosi ar derėjosi su banko darbuotoju tik dėl išimtinai banko indėlių draudimu apdraustų banko produktų, o teisių ir pareigų klaidingas įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, jog obligacija kaip vertybinis popierius yra vidutiniam vartotojui pakankamai pažįstamas finansinis produktas, kuris vertinant istoriškai, nėra tapatus indėliui ir pasižymi didesniu rizikingumo laipsniu. Obligacijų pasirašymo ir terminuoto indėlio sutarčių turinys ir forma akivaizdžiai skiriasi, todėl net garbaus amžiaus žmogus negali teigti buvęs suklaidintas. Ieškovas jau turėjo terminuotą indėlį banke, jis objektyviai turėjo suvokti sudaromo ginčo sandorio esmę ir matyti akivaizdžius skirtumus tarp sutarčių. Niekas ieškovo neskubino ir nevertė sutarties apsirašinėti. Priešingai, ieškovas sudarė sutartį dėl laisvų lėšų investavimo. Esant neaiškumams niekas nekliudė ieškovui atidėti sutarties pasirašymą, paprašyti leisti atsinešti dokumentų projektus į namus, su jais susipažinti ar pasikonsultuoti su teisininku ir pan. Nėra jokio pagrindo teigti, kad ieškovas sutarties nesuprato, sutartis yra tik vieno lapo, visur sutarties šalis įvardinta kaip INVESTUOTOJAS. Taigi, ieškovas negali teigti suklydęs dėl įstatyme numatytos indėlių draudimo išimties netaikymo obligacijoms. Svarbu ir tai, kad ieškovas pareiškė iš obligacijų pasirašymo sutarties kylančius reikalavimus banko bankroto byloje ir stojo į ketvirtos eilės kreditorių sąrašą, vadinasi suprato, kad už obligacijas nėra taikoma indėlių draudimo apsauga. Net pripažinus sutartį negaliojančia, ieškovo sumokėtos pagal sutartį lėšos netaptų draudimo objektu, o prašomas restitucijos būdas pažeistų ne tik IID, bet ir visų banko kreditorių interesus, tuo labiau, kad sandorio negaliojimo pasekmės gali būti taikomos tik sandorio šalims (b.pr.l. 25-39, 126-131, 142-143).
Į teismo posėdį ieškovas neatvyko, buvo tinkamai informuotas apie teismo posėdį bei atstovaujamas advokatės.
Teismo posėdžio metu ieškovo atstovė advokatė D. I. V. prašė tenkinti ieškovo ieškinį jame nurodytais argumentais. Ieškovas jai paaiškino, kad jis sutartį pasirašė suklydęs. Jis buvo sudaręs terminuoto indėlio sutartį su banku Snoras. 2011-09-04 atvykęs į banką ir norėdamas pratęsti šią sutartį, gavo paaiškinimą, kad obligacijų sutartys yra tas pats kas indėlio sutartis ir nematydamas nieko blogo jis pasirašė obligacijų sutartį, suprato, kad jam ir toliau buvo garantuotas indėlis ir kad jis bus apdraustas. Bankas kaip finansinė institucija turi veikti rūpestingai, turi išaiškinti siūlomo produkto esmę. Ieškovui nebuvo išaiškinta kas tai per sutartis ir kuo ji skiriasi nuo indėlių sutarties. Ieškovas yra baigęs kelias klases, jis turi tiek klausos tiek regos problemų. Sutartį pasirašyti jį įkalbėjo banko vadybininkas, jis savotiškai įsiūlė ieškovui produktą, kurio jis nenorėjo, taigi taip ir apgavo ieškovą. Prieš banko Snoro bankrotą buvo uždaryta labai daug obligacijų sutarčių, matyt bankas buvo davęs darbuotojams nurodymą indėlių sutartis versti obligacijų sutartimi. Atstovė nurodė nežinanti kokią profesiją turėjo ieškovas, jis dirbo darbininku. Akcijų, obligacijų anksčiau neturėjo, neinvestavo. Tik keletą metų iš eilės perrašydavo indėlio sutartis. Ieškovas sutartį kažkiek skaitė, bet jis smulkiai neklausinėjo apie sutartį. Jam buvo paaiškinta, kad tai tokia pati sutartis. Apie draudimą tuo metu iš viso nebuvo kalbos.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovas A. M. teismo posėdyje prašė ieškinį atmesti, palaikė atsakovo procesiniuose dokumentuose išdėstytą poziciją. Nurodė, kad ieškovo pozicija prieštaringa, vienu metu kalbama, kad nesuprato kokią sutartį pasirašė, kitu atveju – kad jam paaiškino, jog tai tokia pati sutartis. Vadinasi vis tik aiškinimai buvo, ieškovas turėjo suprasti kad sutartys skiriasi. Ieškovas pasirašė neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį, susipažino su finansinių priemonių rinkų įstatymo nustatytais dokumentais, tai patvirtino savo parašu. Atsakovas atskleidė ieškovui visas gręsiančias rizikas. Ieškovo teiginiai dėl klausis ar regos problemų bei pateikti dokumentai nerodo, kad ieškovas turėjo ypatingas kliūtis perskaityti sutartį ir suvokti jos tekstą, bendrauti su vadybininku, suprasti esmę. Pagal obligacijų sutartis buvo mokamos didesnės palūkanos, todėl bankui nebuvo tikslinga kliento apgaudinėti. Ieškovas pripažino, kad tos sutarties neskaitė, taigi jos turinys ir suklaidinti ieškovo negalėjo. Ieškovas vertintinas kaip vidutinis finansinių paslaugų vartotojas, jis turėjo suvokti sutarties esmę ir pasekmes. Ieškovas galimai suklydo dėl banko veiklos perspektyvos, bet ne dėl sandorio esmės.
Atsakovo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ atstovas į teismo posėdį neatvyko, prašė nagrinėti bylą nesant.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys atmestinas.
Byloje nustatyta, kad ieškovas B. L. B. tapo banko klientu 2009 m. Ieškovas 2010 m. sudarė su banku mokėjimo sąskaitos sutartį (b.pr.l. 51), 2010-05-26 d. ieškovas sudarė su banku terminuoto indėlio sutartį, ši Sutartis buvo pratęsta šalių 2010-08-29 susitarimu iki 2011-08-30.
2011-09-04 ieškovas sudarė su banku Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį Nr.K9952183, kuria bankas suteikė ieškovui neprofesionalaus kliento kategoriją (b.pr.l. 113). Savo parašu ieškovas patvirtino, kad jis gavo šios sutarties egzempliorių, Pavedimų vykdymo ir sujungimo bei sandorių paskirstymo politiką, Interesų vengimo politikos santrauką, Finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymą, Veiksmų, kurių bankas ėmėsi siekdamas užtikrinti klientui priklausančių finansinių priemonių ir piniginių lėšų saugumą, aprašymo santrauką, įskaitant santraukos forma pateikiamą indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo sistemos, taikomos banko atžvilgiu atsižvelgiant į jos vykdomą veiklą Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje narėje, aprašymą, patvirtino, kad susipažino su šiais dokumentais ir sutinka jų laikytis. Ieškovas kaip banko klientas taip pat patvirtino, jog jam žinoma, kad siekiant užtikrinti kliento piniginių lėšų ir vertybinių popierių grąžinimą, banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“. Pagal Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį atsakovas įsipareigojo teikti ieškovui paslaugas, atidarant bei uždarant vertybinių popierių sąskaitas, vykdyti ieškovo pavedimus dėl vertybinių popierių. Tą pačią 2011-09-04 dieną, ieškovas su atsakovu sudarė obligacijų pasirašymo sutartį Nr. SE20110904K990001, pagal kurią ieškovas įsigijo 100 vnt. 100 Lt nominalios vertės obligacijų su 2,5 proc. metine palūkanų norma už 9.999,79 Lt, obligacijų išpirkimo data - 2013-09-09 (b.pr.l. 11). Byloje nustatyta, kad ieškovas pateikdamas bankui duomenis apie save, anketoje nurodė, jog gauna pajamas iš darbo santykių, jis nori investuoti saugiai, apie prekybą ir kitas investicijas paslaugas, apie obligacijas jam nėra žinoma, tačiau jis turi pradines žinias apie kitas finansines priemones, yra įgijęs vidurinį išsilavinimą (b.pr.l. 117).
CK 1.103 straipsnis numato, kad obligacija – tai vertybinis popierius, patvirtinantis jos turėtojo teisę gauti iš obligaciją išleidusio asmens joje nustatytais terminais nominalią obligacijos vertę, metines palūkanas ar kitokį ekvivalentą arba kitas turtines teises. 1994-05-30 Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 94/19/EB dėl indėlių garantijų sistemų 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad indėliais nelaikomos obligacijos, atitinkančios 1985-12-20 Tarybos direktyvos 85/611/EBB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su kolektyvinio investavimo į perleidžiamus vertybinius popierius subjektais, derinimo, 22 straipsnio 4 dalies sąlygas.
Obligacijų sutartyje (1.22 punktas) numatyta: „Investuotojas buvo supažindintas su visomis rizikomis, kylančiomis investuojant ir supranta jų pasekmes“. Nurodyta, kad „Investuotojas patvirtina, kad visos sutarties sąlygos su juo buvo aptartos ir paaiškintos prieš pasirašant sutartį, jis sutinka su jomis ir jos išreiškia jo valią. Minėta, kad prieš pasirašydamas sutartį, investuotojas patvirtino, kad yra susipažinęs su prospektu ir galutinėmis sąlygomis bei su jomis sutinka“.
Ieškovo su banku sudarytoje Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartyje nurodoma, kad „Obligacija yra terminuotas ne nuosavybės vertybinis popierius, pagal kurį įmonė, išleidžianti obligacijas, tampa obligacijos savininko skolininke ir prisiima įsipareigojimus obligacijos savininko naudai“. Finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymo 8 punkte („Rizika ir pelningumas“) numatyta, kad: „Investuojant į obligacijas, riziką lemia obligacijų kainos kitimas, o taip pat galima grėsmė, kad obligacijas išleidęs subjektas neišpirks dalies arba visų obligacijų (bankroto ar nemokumo rizika). Nurodoma, kad praktiškai nerizikingos yra tik valstybių išleistos pinigų rinkos priemonės (iždo vekseliai), kitais atvejais būtina įvertinti galimą emitento bankroto riziką. Ieškovo pasirašytos neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties priedo „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ 3 punkte nurodyta, kad: „siekiant užtikrinti kliento piniginių lėšų ir vertybinių popierių grąžinimą, banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VI „Indėlių ir investicijų draudimas“.
Lietuvos banko valdyba 2011-11-16 nutarimu Nr. 03-186 priėmė sprendimą iki 2012-01-16 paskelbti atsakovo veiklos apribojimą (moratoriumą), o 2011-11-24 nutarimu Nr. 03-196 priėmė sprendimą panaikinti visam laikui atsakovui išduotą banko licenciją. Vilniaus apygardos teismas 2011-12-07 iškėlė atsakovui bankroto bylą. Banko bankroto byloje yra patvirtintas ieškovo finansinis reikalavimas, kylantis iš obligacijų pasirašymo sutarties (b.pr.l. 54).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2015-11-17 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, išnagrinėjusi klausimą dėl IĮIDĮ taikymo asmenims, įsigijusiems atsakovo AB banko Snoras indėlių sertifikatus ir obligacijas, išaiškino, kad indėlių sertifikatams turi būti taikoma indėlių garantijų sistema, o obligacijoms – ne. Įgydamas obligaciją asmuo prisiima obligaciją išleidusio asmens (emitento) nemokumo riziką. Nėra pagrindo teigti, kad ši rizika būtų priskirta prie draudimo objektų, kuriems taikoma kompensavimo sistema.
Ieškovas prašė pripažinti obligacijų pasirašymo sutartį terminuoto indėlio sutartimi, nurodydamas CK 1. 90 str ir 1.91 str. įtvirtinus sandorio negaliojimo pagrindus. Procesiniuose dokumentuose ieškovas teigė, jog atsakovo darbuotojo buvo įtikintas, kad obligacijos yra tas pats kas indėlis, pasitikėjo banku. Teismo posėdžio metu ieškovo atstovė taip pat nurodė, kad bankas suklaidino ieškovą, nes pristatė obligacijas kaip analogišką terminuotajam indėliui finansinę priemonę, kuri visiškai saugi ir apdrausta VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“.
Sprendžiant dėl suklydimo, vertinama, ar bylos aplinkybės iš tikrųjų patvirtina suklydimo faktą pagal įstatyme ir teismų praktikoje suformuluotus suklydimą apibūdinančius kriterijus (CK 1.90 straipsnis, žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, ir joje nurodytą teismo praktiką): suklysta dėl paties sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų arba dėl kitos sandorio šalies civilinio teisinio statuso ar kitokių aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis; suklydimas negali būti laikomas turinčiu esminės reikšmės, jeigu šalis suklydo dėl savo didelio neatsargumo arba dėl aplinkybių, dėl kurių riziką buvo prisiėmusi ji pati, arba, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, būtent jai tenka rizika suklysti; kasacinis teismas taip pat yra ne kartą nurodęs, kad vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalies amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo aplinkybes ir kitas svarbias aplinkybes.
Siekiant nustatyti suklaidinimo buvimą investicinių paslaugų teikimo teisiniuose santykiuose, esminę reikšmę turi finansų tarpininko elgesys, t. y. ar jis įvykdė visas informacines pareigas ir kaip jas vykdė, bei investuotojo veiksmai (ar jis, atsižvelgiant į konkrečias faktines bylos aplinkybes, galėjo suklysti dėl investavimo santykių esmės) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. sausio 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-7-687/2016, ir joje nurodytą teismo praktiką). Be to, paminėtoje byloje kasacinis teismas akcentavo, kad asmens tikėjimasis, jog sudarius rizikingą sandorį neatsiras rizikos veiksnių, dar nereiškia suklydimo dėl sudaromo sandorio esmės, o iš tokio sandorio atsiradusios neigiamos pasekmės negali būti prilyginamos suklydimui.
Kaip jau nurodyta, ieškovas pasirašė neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį pagal banko parengtas standartines sąlygas, jis savo parašais patvirtino, kad gavo programos prospektą ir emisijos galutines sąlygas, kuriose reglamentuoti su obligacijomis susiję klausimai, bei kitus dokumentus, įskaitant aprašymą ir įgijo ginčo obligacijas. Kasacinis teismas pripažino, kad programos prospekto ir emisijos galutinių sąlygų formalus įteikimas neprofesionaliam investuotojui nelaikytinas tinkamu informacijos apie obligaciją atskleidimu neprofesionaliam investuotojui (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-28-186/2016). Tokį vertinimą kasacinis teismas motyvavo nurodytų dokumentų apimties dydžiu ir turinio specifika. Be to, teismas sprendė, kad aiškumo ir nedviprasmiškumo reikalavimų neatitinka ir neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartyje vartojama formuluotė „<...> banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis valstybės įmonės „Indėlių ir investicijų draudimas“.
Ieškovas ieškinyje taip pat akcentavo ir klaidinančia įvardijo neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartyje (sutarties dalis „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“) įtvirtintą sąlygą: „Banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“. Kasacinis teismas 2015-11-17 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, nurodė, jog, viena vertus, konstatavus, kad obligacijoms, kaip vertybiniams popieriams, yra taikoma Investuotojų direktyvoje nustatyta kompensavimo (draudimo) sistema, tačiau šiuo atveju nesant jos taikymo sąlygos, t. y. kai neįrodytas draudžiamojo įvykio faktas, nėra priežasties pripažinti, jog neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties specialiosios dalies nuostatos, susijusios su draudimu, pačios savaime yra neteisingos. Kita vertus, kasacinio teismo vertinimu, sutartyje vartojama formuluotė: „Banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ nors ir nebūdama klaidinga, neatitinka aiškumo ir nedviprasmiškumo reikalavimų.
Analizuojamu atveju byloje surinkti duomenys leidžia daryti išvadą, kad ieškovui esminė informacija apie įsigyjamą finansinę priemonę (obligacijas) buvo suteikta (ginčijamoje sutartyje ir jos prieduose), ieškovas šios aplinkybės, teismo vertinimu, nepaneigė (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 12, 178 straipsniai).
Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad sutartyje esančio atsakovo kliento patvirtinimo, jog šis yra susipažinęs su įsigyjamų finansinių priemonių sąlygomis bei su jomis sutinka ir kad jis buvo supažindintas su visomis rizikomis, kylančiomis investuojant ir supranta jų pasekmes, o sutarties sąlygos atitinka jo valią, taip pat neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties specialiojoje dalyje „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ esančio atsakovo kliento patvirtinimo, kad jis gavo finansinių priemonių pobūdžio ir joms būdingos rizikos aprašymą, neigimas reiškią nepagrįstą įrodinėjimo naštos perkėlimą atsakovui.
Teismas atkreipia dėmesį, kad šalių laisva valia sudaryta sutartis – obligacijų sutartis – turi įstatymo galią. Šalys yra laisvos nustatyti sutartyse tarpusavio teises ir pareigas. Kaip matyti iš bylos dokumentų, ieškovas atsakovo banke buvo sudaręs dvi terminuotojo indėlio sutartis ar jų pratęsimus (b.pr.l. 112). Obligacijų sutartį sudaro vienas lapas, todėl šios sutarties perskaitymui nereikia skirti daug laiko. Be to, sandorio sudarymas nereikalauja greito apsisprendimo, o asmuo ketinantis sudaryti kitokio pobūdžio sutartį su banku (bei ankstesnė terminuotojo indėlio sutartis), visada gali gauti duomenis ir su jais susipažinti iš anksto, pasidomėti konkrečiomis keliamomis sutarties sąlygomis. Argumentas, kad ieškovas norėjo sudaryti terminuoto indėlio sutartį BAB banke „Snoras“, tačiau be jo valios vietoj terminuotojo indėlio sutarties buvo sudaryta obligacijų pasirašymo sutartis, neįtikina teismo. Ieškinio argumentai niekaip nepaneigia ieškovo galimybės susipažinti su siūlomo sudaryti sandorio turiniu ir esme. Net neturint ar neskiriant laiko, pilnai perskaityti sutarties tekstą, nereikėjo didelių laiko sąnaudų ir vien vizualiai iš sutarties teksto buvo galima pamatyti, kad jame nurodoma, jog sutarties šalis yra „Investuotojas“ joje nurodyti „Investuotojo įsipareigojimai“ ir/ar „Emitento“ įsipareigojimai, ieškovas sutarties tekste nevadinamas indėlininku. Teismo vertinimu, ieškovo pateikta jo sveikatos istorij, kuri apibūdinama ieškovo sveikatos būklė iki ginčo sandorio sudarymo (b.pr.l. 19-21), nesudaro pagrindo manyti, kad ieškovas negalėjo perskaityti sutarties teksto, jei būtų norėjęs tai padaryti, ar kad negalėjo bendrauti su banko darbuotoju, užduoti jam klausimų, įvertinti atsakymus. Ieškovo atstovė teismo posėdžio metu patvirtino, kad sutarties ieškovas nelabai skaitė, o apie draudimą tuo metu iš viso nebuvo kalbama.
Kasacinis teismas yra nurodęs, kad obligacija, kaip vertybinis popierius, vidutiniam vartotojui yra pakankamai žinomas finansinis produktas, kuris, vertinant istoriškai, nėra naujas ar neįprastas, todėl ieškovas turėjo suprasti, kad jis, kaip finansinė priemonė, nėra tapatus indėliui. Ieškovas byloje nepaneigė, kad prieš sudarydamas ginčo sutartį jis turėjo galimybę detaliau susipažinti su dokumentais, pasikonsultuoti su specialistais, jis nebuvo verčiamas skubėti. Teismas susitinka su atsakovų argumentais, jog ieškovas neprivalėjo sudaryti sutarties, jei jos nesuprato, galėjo sutarties projekto tekstą parsinešti namo, ramiai išstudijuoti, pasiaiškinti ar pasikonsultuoti papildomai.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas panašioje byloje sprendė, kad net neturint specialaus išsilavinimo ir/ar patirties investavimo srityje, galima suvokti, kad obligacijos įsigijimas yra investicija (investavimas). Taigi, nors teismas pripažįsta, kad draudžiamumo aspektas ieškovui sutartyje iš tiesų nebuvo atskleistas nepakankamai aiškiai, tačiau pagal kasacinio teismo formuojamas teisės aiškinimo ir taikymo taisykles, ne kiekvienas finansų tarpininko neteisėtas elgesys netinkamai informuojant investuotoją yra toks esmingas, kad leistų sutartį pripažinti negaliojančia dėl suklydimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. sausio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-7-687/2016; 2016 m. vasario 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-11-969/2016). Šiuo atveju svarbu įvertinti, kokią ieškovo apsisprendimui įtaką turėjo informacija apie obligacijų pasirašymo sutarčiai taikomą draudiminę apsaugą, t. y. ar draudiminės apsaugos aspektas buvo esminė aplinkybė, lemianti ieškovo apsisprendimą sudaryti sutartį ar jos nesudaryti.
Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju ieškovui obligacijų draudžiamumo aspektas nebuvo esminė aplinkybė, lemianti ieškovo apsisprendimą sudaryti ginčijamą sandorį ar jo nesudaryti, nes kaip nurodo pats ieškovas, sandorio sudarymo metu jis neklausė apie draudimą ir banko darbuotojas neaiškino, kad obligacijos draustos (nurodė, jog „apie tai nebuvo kalbos“). Ieškovas sandorį ginčija tik gerokai po bankroto bylos atsakovui iškėlimo – ieškinys teismui pateiktas 2017-05-18. Kitą vertus, byloje nėra įrodymų, kad banko darbuotojas primygtinai būtų įsiūlęs ieškovui obligacijas ar suteikęs klaidingą informaciją apie šių obligacijų draudimo riziką. Taigi, nėra pagrindo teigti, kad nors ir detaliai visų sutarties sąlygų neaptarus, ieškovas buvo suklaidintas dėl esminių sutarties sąlygų ir/ar apgautas. Reikšminga ir ta aplinkybė, kad ieškovo reikalavimai dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu buvo pareikšti ne per protingą terminą (kada jis tariamai sužinojo apie draudiminės apsaugos nebuvimą), o tik atsakovui iškėlus bankroto bylą ir po to dar praėjus penkeriems su puse metų. Teismas neturi pagrindo manyti, jog ieškovas, suvokdamas tikrąsias sąlygas dėl draudiminės apsaugos fakto ir lygio, panašiomis aplinkybėmis tokio sandorio nebūtų sudaręs.
Bylos medžiaga patvirtina, kad ieškovas anksčiau buvo sudaręs terminuotojo indėlio sandorį atsakovo banke, jį buvo pratęsęs. Ieškovas turėjo vidurinį išsilavinimą, turėjo darbinės patirties (nuoroda ieškovo anketoje). Kadangi ieškovas, būdamas sudaręs ne vieną terminuotojo indėlio sandorį, neįsigilino į pasirašomų dokumentų sąlygas ir egzistuojančias rizikas, manytina, kad sudarant ginčo sutartį, jam aktualesnės buvo didesnės palūkanos, o ne konkretūs draudimo aspektai.
Taigi, įvertinus ieškovo asmenines savybes (amžių, gyvenimiška patirtį), veiklos pobūdį ir kitas savybes, ieškovas vertintinas kaip vidutinis vartotojas ir pagal savo suvokimo standartą turėjo suprasti kokią sutartį sudaro. Net pripažinus, kad ieškovas galėjo suklysti dėl obligacijų draudžiamumo aspekto, nėra duomenų teigti, kad tai ir įvyko ar kad tą lėmė atsakovo (banko) neteisėti veiksmai. Manytina, kad pagrindinė priežastis tai ieškovo neatidumas ir nesuvokimas, kad bankas gali bankrutuoti. Teismo vertinimu, nepagrįsti ir ieškovų argumentai apie FPR Įstatymo normų pažeidimą.
Teismo vertinimu, ieškovas neįrodė, kad atsakovas (bankas ir (ar) jo darbuotojas) tyčia atliko veiksmus, nukreiptus į sąmoningą ieškovo apgaulę, t. y. sąmoningai suklaidino, jog ginčo obligacijoms taikoma indėlio draudiminė apsauga. Ieškovas neįrodė ir sandorio apsimestinumo sąlygų ar siekio sudaryti kitokią sutartį nei sudarė (CPK 178 str.).
Asmuo, pasirašydamas finansinių priemonių įsigijimo sutartis, neįsigilinęs į galimas rizikas ir sutarčių sąlygas, laikytinas nepakankamai atidžiu ir rūpestingu, todėl turi prisiimti kilusias teisines pasekmes (Lietuvos apeliacinio teismo 2013-05-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1333/2013; 2013-03-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1012/2013; 2013-07-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1713/2013, kt).
Remiantis tuo, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad nenustačius tyčinių ir sąmoningų banko veiksmų, kuriais ieškovas buvo suklaidintas dėl sudaromo sandorio esmės, bei nustačius, kad obligacijų įsigijimo sandorio draudiminė apsauga nebuvo esminė sąlyga, lėmusi ieškovo apsisprendimą dėl sutarties sudarymo, nėra pagrindo ginčijamą sutartį pripažinti negaliojančia pagal CK 1.90 str. ir 1.91 str., ar laikyti sutartį terminuoto indėlio sutartimi. Byloje nėra duomenų, kad ieškovas iki banko bankroto būtų kreipęsis į banką dėl sutarties pakeitimo ar nutraukimo, teismas byloje taip pat nenustatė CK 6.204 str. įtvirtintų sąlygų. Ieškovas, sudarydamas ginčo sandorį, veikė laisva valia ir objektyviai privalėjo suvokti šio sandorio esmę bei jų sukeliamas pasekmes ir riziką. Šiais argumentais ieškinys atmetamas (CPK 178 str.).
Ieškinį atmetus, ieškovo patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 str.). Atsakovai duomenų apie patirtas išlaidas nepateikė.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 263, 264, 265-270 straipsniais,
nusprendė:
Ieškovo B. L. B. ieškinį atmesti.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos teismą.