- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2024-02-07
- Bylos Nr.
- eI-725-426/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03239-2022-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Rūta Miliuvienė
- Atsakovas
- P. B.
Regionų administracinio teismo teisėja Rūta Miliuvienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal uždarosios akcinės bendrovės „Panevėžio regiono atliekų tvarkymo centras“ prašymą atsakovui P. B. dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Pareiškėja uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Panevėžio regiono atliekų tvarkymo centras“ prašo priteisti iš atsakovo P. B. 71,21 Eur nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą 2018 m. sausio 4 d. – 2020 m. kovo 1 d. laikotarpį.
Šalies argumentai
Pareiškėja prašyme nurodo, kad vadovaudamasi 2017 m. birželio 20 d. Pasvalio rajono savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T1-155 patvirtintais vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatais, kurie pakeisti ir papildyti 2020 m. spalio 28 d. Pasvalio rajono savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T1-209 „Dėl Pasvalio rajono savivaldybės tarybos 2017 m. birželio 20 d. sprendimo Nr. T1-155 „Dėl pritarimo dvinarės įmokos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą įvedimo Pasvalio rajone galimybių subsidijai ir Pasvalio rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydžio nustatymo metodikos ir nuostatų patvirtinimo“ pakeitimu ir 2022 m. vasario 23 d. Pasvalio rajono savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T1-28 „Dėl Pasvalio rajono savivaldybės tarybos 2017 m. birželio 20 d. sprendimo Nr. T1-155 „Dėl pritarimo dvinarės įmokos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą įvedimo Pasvalio rajone galimybių studijai ir Pasvalio rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydžio nustatymo metodikos ir nuostatų patvirtinimo“ pakeitimu, atsakovui buvo apskaičiuota 71,21 Eur dydžio vietinė rinkliava. Nurodo, kad pranešimus bei įspėjimus rinkliavos mokėtojams, taip pat ir atsakovui siuntė neregistruotu laišku, tačiau į siunčiamus mokėjimo pranešimus ir raginimus atsakovas nesureagavo ir vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nesumokėjo.
Prašyme pareiškėja nurodo, kad vietinės rinkliavos skola nuo 2018 m. sausio 4 iki 2018 m. gruodžio 31 d. atsakovui buvo apskaičiuota dar 2018 m. ir 2019 m. balandžio 12 d. išsiųstas mokėjimo pranešimas, kuriame įtraukta skola už 2018 m., t. y. galiojant ankstesnei Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 68 straipsnio 1 dalies redakcijai, nustačiusiai, kad mokesčių mokėtojas ar mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kuriais pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos.
Pareiškėja prašo priteisti 71,21 Eur nesumokėtos vietinės rinkliavos ir 15,00 Eur bylinėjimosi išlaidų.
Atsiliepimas
Atsakovas pateikė paaiškinimą į pareiškėjos prašymą, kuriame nurodo, kad prašyme nurodytu nekilnojamojo turto adresu jau daugiau nei 3 metai nebevykdo veiklos (tuo adresu turėjo maitinimo verslą, kurį uždarė). Aiškina, kad kai naudojosi, visas sąskaitas, kurias gaudavo, apmokėdavo. Atsakovas sutinka apmokėti dalį skolos, bet mano, kad pareiškėja taip pat turi prisiimti atsakomybę.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo iš atsakovo P. B. pagal pareiškėjos UAB „Panevėžio regiono atliekų tvarkymo centras“ prašymą, teisėtumo ir pagrįstumo.
Vietinių rinkliavų nustatymą, rinkimą, kontrolę reglamentuoja Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymas (toliau – Rinkliavų įstatymas), kurio 2 straipsnio 3 dalis rinkliavą apibrėžia kaip savivaldybės tarybos sprendimu nustatytą privalomą įmoką, galiojančią tos savivaldybės teritorijoje. Savivaldybės tarybos teisė nustatyti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nustatyta Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punkte, taip pat Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 31 punkte. Pagal Atliekų tvarkymo įstatymo 25 ir 30 straipsnius, savivaldybių institucijos organizuoja komunalinių atliekų tvarkymo sistemas, būtinas jų teritorijoje susidarančioms komunalinėms atliekoms tvarkyti. Šiuo tikslu savivaldybės nustato taisykles, nustatančias viešųjų komunalinių atliekų tvarkymo paslaugų teikimą. Pagal Vietos savivaldos įstatymo 54 straipsnio 4 dalį, savivaldybės tarybos priimti sprendimai galioja visoje savivaldybės teritorijoje ir jų privalo laikytis visos institucijos, įstaigos, įmonės ir gyventojai, taip pat į savivaldybės teritoriją atvykę kiti fiziniai ir juridiniai asmenys.
Atliekų tvarkymo srityje taikomas principas „teršėjas moka“, kuris reiškia, kad atliekų tvarkymo išlaidas turi apmokėti pirminis atliekų darytojas arba dabartinis ar ankstesnis atliekų turėtojas ir (ar) produktų, dėl kurių naudojimo susidaro atliekos, gamintojas ar importuotojas (Atliekų tvarkymo įstatymas 32 straipsnis 1 dalis). Įgyvendindamos šį principą savivaldybės turi nustatyti tokias vietines rinkliavas už atliekų surinkimą ir tvarkymą arba tarifus už atliekų tvarkymo paslaugas, kad gaunamos pajamos padengtų visas atliekų tvarkymo sistemos išlaidas, įskaitant atliekų šalinimo įrenginių uždarymą ir jų priežiūrą po uždarymo (Aplinkos ministro įsakymu Nr. 217 patvirtintų Atliekų tvarkymo taisyklių (2004 04 30 redakcija) 92 punktas).
Teismas pažymi, kad Pasvalio rajono savivaldybėje buvo įvesta privaloma vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą. Rinkliava skaičiuojama vadovaujantis Pasvalio rajono savivaldybės tarybos 2017 m. birželio 22 d. sprendimu Nr. T1-155 patvirtintais vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatais, kurie pakeisti ir papildyti Pasvalio rajono savivaldybės tarybos 2020 m. spalio 28 d. sprendimu Nr. T1-209 „Dėl Pasvalio rajono savivaldybės tarybos 2017 m. birželio 20 d. sprendimo Nr. T1-155 „Dėl pritarimo dvinarės įmokos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą įvedimo Pasvalio rajone galimybių subsidijai ir Pasvalio rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydžio nustatymo metodikos ir nuostatų patvirtinimo“ pakeitimu bei 2022 m. vasario 23 d. Pasvalio rajono savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T1-28 „Dėl Pasvalio rajono savivaldybės tarybos 2017 m. birželio 20 d. sprendimo Nr. T1-155 „Dėl pritarimo dvinarės įmokos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą įvedimo Pasvalio rajone galimybių studijai ir Pasvalio rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą dydžio nustatymo metodikos ir nuostatų patvirtinimo“ pakeitimu (toliau – Nuostatai), vietinės rinkliavos administratoriumi paskirtas UAB „Panevėžio regiono atliekų tvarkymo centras“, kuriam Savivaldybė atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 44 punkte nustatyta tvarka pavedė administruoti vietinės rinkliavos surinkimą (Nuostatų 4.12 punktas)
Iš nurodyto teisinio reglamentavimo matyti, kad pareiškėjai pavesta apskaičiuoti vietinės rinkliavos dydžius, išieškoti nesumokėtą vietinę rinkliavą iš mokėtojų įstatymų nustatyta tvarka, įskaitant neteisminį ir teisminį skolų išieškojimą.
Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad atsakovas pagal 2018 m. sausio 4 d. sudarytą Patalpų nuomos sutartį, nuomoja komercines patalpas adresu: (duomenys neskelbtini). Taigi, nekilnojamasis turtas yra Pasvalio rajono savivaldybėje, tačiau patenka į UAB „Panevėžio regiono atliekų tvarkymo centras“ veikimo sritį, todėl atsakovas turėjo pareigą mokėti vietinę rinkliavą.
Už atliekų tvarkymą pareiškėja atsakovui apskaičiavo vietinę rinkliavą ir siuntė mokėjimo pranešimus, įspėjimą dėl skolos, kuri susidarė dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų tvarkymą. Atsakovas nuo 2018 m. sausio 4 d. iki 2020 m. kovo 1 d. vietinės rinkliavos už atliekų tvarkymą nemokėjo, todėl susidarė 71,21 Eur skola už 2018–2020 metus.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog vietinės rinkliavos mokėtojas neturi diskrecijos pasirinkti, ar vykdyti šią pareigą, ar ne, nuo pareigos mokėti vietinę rinkliavą vykdymo jis gali būti atleistas tik atitinkamų norminių teisės aktų nustatytais pagrindais ir tvarka (2014 m. sausio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-334/2014, 2016 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2486-602/2016; 2018 m. lapkričio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2063-556/2018 ir kt.).
Pagal bendrą taisyklę vietinę rinkliavą turi mokėti asmenys, valdantys, naudojantys, disponuojantys nekilnojamuoju turtu. LVAT ne kartą yra konstatavęs, kad vietinė rinkliava vertintina kaip atliekų turėtojo privaloma įmoka, ji nėra siejama su atlygiu už teikiamas paslaugas ir ji negali būti vertinama kaip mokėjimas už komunalinę paslaugą privatinės teisės prasme (LVAT 2005 m. spalio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A11-1574/2005, 2008 m. liepos 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556-1333/2008, 2012 m. gegužės 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-2403/2012, 2014 m. sausio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-334/2014, 2018 m. lapkričio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2637-442/2018). Taigi, vietinė rinkliava yra privaloma visiems atitinkamoje teritorijoje esantiems atliekų turėtojams ir jie šią rinkliavą privalo mokėti.
Iš pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėja informavo atsakovą apie susidariusią skolą ir apie pareigą sumokėti vietinę rinkliavą Rinkliavos nuostatų nustatyta tvarka ir terminais.
Pagal suformuotą teismų praktika savaime nedraudžiama nustatyti vietinę rinkliavą, kurios dydis apskaičiuojamas ne pagal faktiškai susidariusį ir perduotą tvarkyti atliekų kiekį, bet yra siejamas su nekilnojamojo turto turėjimu ar (ir) naudojimu (pvz., LVAT 2011 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A4M-2796/2011, 2012 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1592/2012, 2015 m. vasario 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-719-502/2015).
Pažymėtina, jog atsakovui vietinės rinkliavos mokėjimas yra piniginė prievolė ir ją vienašališkai atsisakyti įvykdyti draudžiama (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.59 straipsnis). Byloje nustatyta, kad atsakovas tinkamai nevykdė prievolės mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, todėl pareiškėja įgijo reikalavimo teisę į prievolės įvykdymą (CK 6.38 straipsnis). Byloje nėra duomenų, kad atsakovui būtų suteikta lengvata ir jis neprivalėjo mokėti vietinės rinkliavos. Be to, nėra duomenų, kad įsiskolinimą atsakovas būtų sumokėjęs.
Teismo vertinimu, atsakovo teiginiai, jog jis jau daugiau nei 3 metai nebevykdo veiklos ginčo adresu, nepakeičia įsiskolinimo fakto. Atkreiptinas dėmesys, kad reikalaujama sumokėti suma yra susidariusi tuo laikotarpiu, kai atsakovas pagal sudarytą nuomos sutartį turėjo pareigą mokėti vietinę rinkliavą. Atsakovo argumentas, kad pareiškėja turi prisiimti atsakomybę už savo veiksmus, taip pat vertinimas kritiškai, nes iš byloje esančių duomenų ir aukščiau išdėstyto teisinio reglamentavimo matyti, kad pareigą informuoti atsakovą apie susidariusią skolą atliko tinkamai, Rinkliavos nuostatų nustatyta tvarka ir terminais, informuodama atsakovą suformuotais pranešimais, įspėjimu apie susidariusią skolą ir juos siųsdama NT adresu bei paties atsakovo nurodytu adresu (įspėjimą apie susidariusią skolą). Akivaizdu, kad pareiškėjai pavesta apskaičiuoti vietinės rinkliavos dydžius ir išieškoti nesumokėtą vietinę rinkliavą, o atsakovo pareiga – ją sumokėti. Teismas, įvertinęs atsakovo teiginį, kad jis sutinka apmokėti dalį skolos, kokia ji bebūtų, daro prielaidą, kad jis vis gi neginčija, kad turėjo ar turi pareigą tą daryti.
Rinkliavų įstatyme, reglamentuojančiame aptariamus teisinius santykius, teisės normų, reguliuojančių senaties terminų taikymo klausimus, nėra įtvirtinta. Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 7 dalyje nustatyta, jog jeigu nėra įstatymo, reglamentuojančio ginčo santykį, teismas taiko įstatymą, reglamentuojantį panašius santykius, o jei ir tokio įstatymo nėra, – vadovaujasi bendraisiais įstatymų pradmenimis ir jų prasme, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Kadangi šiuo nagrinėjamu atveju nėra įtvirtintos teisės normos, kuri tiesiogiai reglamentuotų senaties terminų taikymo klausimus teisiniuose santykiuose, kurie atsiranda vietinės rinkliavos srityje, remiantis MAĮ 13 straipsnio 15 punktu ir 68 straipsniu, valstybės rinkliavai taikomos MAĮ nuostatos, įskaitant ir nuostatas dėl senaties termino taikymo, už kurį valstybės rinkliavos (mokesčio) administratoriui leidžiama apskaičiuoti ar perskaičiuoti valstybės rinkliavą (mokestį) jos mokėtojui (žr., pvz., LVAT 2016 m. spalio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1852-552/2016).
LVAT praktika dėl senaties nuostatų taikymo prašymams dėl vietinės rinkliavos apskaičiavimo yra nuosekli ir joje ne kartą konstatuota, jog senaties terminų klausimui šioje srityje spręsti pagal analogiją turi būti taikomos MAĮ nuostatos (žr., pvz., LVAT 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-2346/2012; 2012 m. spalio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-2405/2012, 2015 m. liepos 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1498-442/2015, 2016 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2488-602/2016). Be to, LVAT yra nurodęs, kad mokestiniuose ginčuose mokesčio apskaičiavimo ir perskaičiavimo senatį teismas privalo taikyti ex officio (savo iniciatyva) (žr., pvz., LVAT 2005 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A15-485/2005; 2015 m. kovo12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1360-575/2015, 2015 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-807-602/2015, 2020 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3088-662/2020).
MAĮ Nr. IX-2112 2, 38, 68, 87, 100, 132, 139, 140 straipsnių pakeitimo ir įstatymo papildymo 40¹ straipsniu įstatymo (toliau – ir Pakeitimo įstatymas) 4 straipsniu pakeista MAĮ 68 straipsnio 1 dalis nustato, kad jeigu kitaip nenustatyta šiame straipsnyje ar atitinkamo mokesčio įstatyme, mokesčių mokėtojas ar mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir trejus praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kuriais pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos. Tačiau pagal Pakeitimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalį MAĮ 68 straipsnio pakeitimai įsigalioja nuo 2020 m. sausio 1 d. ir trejų metų senaties terminas netaikomas tais atvejais, kai mokesčių mokėtojų mokestinės prievolės iki šio Pakeitimo įstatymo 4 straipsnio įsigaliojimo jau buvo apskaičiuotos ir (ar) perskaičiuotos pagal iki šio įstatymo 4 straipsnio įsigaliojimo galiojusius mokesčių apskaičiavimo ir perskaičiavimo senaties terminus.
Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, konstatuoja, kad pareiškėjos pateikti mokėjimo pranešimai ir įspėjimai patvirtina, jog atsakovui vietinės rinkliavos skola už laikotarpį nuo 2018 m. sausio 4 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d. buvo apskaičiuota 2018 m. ir 2019 m. balandžio 12 d. mokėjimo pranešimu Nr. PRATC-159I 175 ir išsiųsta nekilnojamojo turto adresu: (duomenys neskelbtini). Vadinasi, atsakovui vietinė rinkliava už 2018 m. buvo apskaičiuota iki Pakeitimo įstatymo 4 straipsnio įsigaliojimo, t. y. galiojant MAĮ 68 straipsnio 1 dalies redakcijai, nustačiusiai, kad mokesčių mokėtojas ar mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir 5 praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kuriais pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos.
Aplinkybė, kad pareiškėja į teismą kreipėsi 2022 m. rugpjūčio 3 d., neturi jokios teisinės reikšmės nustatant, ar buvo praleistas mokesčio apskaičiavimo ir perskaičiavimo senaties terminas, nes jis, vadovaujantis aptartu teisiniu reglamentavimu ir LVAT praktika, skaičiuojamas nuo kito momento, t. y. nuo tada, kada mokestinės prievolės (šiuo atveju – vietinė rinkliava) yra apskaičiuojamos (žr., pvz., LVAT 2021 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-507-789/2021, LVAT 2021 m. rugsėjo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-601-442/2021).
Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad pareiškėjos prašymo reikalavimas iš atsakovo priteisti vietinės rinkliavos įsiskolinimą laikytinas pagrįstu, todėl tenkintinas.
Pareiškėja taip pat prašo iš atsakovo priteisti 15 Eur bylinėjimosi išlaidų.
ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Pagal to paties straipsnio 5 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti patirtas išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti; atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.
LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS143-375/2008 yra konstatavusi, jog atstovavimo išlaidų priteisimas viešojo administravimo subjektui iš bylą pralaimėjusios šalies yra galimas, tačiau administracinis teismas, spręsdamas, ar priteisti ir kokio dydžio atstovavimo išlaidas priteisti viešojo administravimo subjekto naudai, turi kompleksiškai įvertinti atitinkamo viešojo administravimo subjekto vidinius administravimo pajėgumus ir bylos pobūdį ar advokato dalyvavimas buvo būtinas. Nustatant bylos pobūdį, turi būti atsižvelgiama į byloje keliamo teisinio klausimo naujumą (ar teismų praktika atitinkamu klausimu yra suformuota) bei į bylos apimtį, sudėtingumą, pareiškėjo pozicijos formulavimą byloje, skundo pagrindą ir dalyką. Plėtodamas šią praktiką, vėlesnėse nutartyse Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pasisakęs, kad viešojo administravimo subjektas, veikdamas specifinėje srityje, privalo užtikrinti tokią savo vidaus administravimo struktūrą, kuri leistų jam tinkamai įgyvendinti viešojo administravimo funkcijas, tuo tikslu jam skiriami atitinkami valstybės (savivaldybių) biudžeto asignavimai (žr., pvz., 2020 m. gegužės 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. Nr. eA-3910-662/2020, 2020 m. kovo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-5449-575/2019). Nors bylinėjimasis teismuose nėra tiesioginis viešojo administravimo subjektų uždavinys, šie subjektai turi būti pajėgūs teisme atstovauti savo poziciją, kylančią iš atitinkamų administracinių teisinių santykių (žr., pvz., 2018 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-552-556/2018; 2019 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1571-629/2018).
Vertinant pareiškėjos vidinius administravimo bei teisinio atstovavimo pajėgumus atsižvelgtina į tai, kad pareiškėja turi struktūrinį padalinį – Rinkliavų administravimo ir kontrolės padalinį. Pažymėtina, kad prašymas, kuriuo kreiptasi į teismą dėl vietinės rinkliavos išieškojimo, nėra išskirtinis, lyginant su prašymais kitose analogiško pobūdžio bylose, kuriose suformuota jurisprudencija, keičiasi tik proceso šalis, laikotarpis, už kurį prašoma priteisti vietinę rinkliavą ir priteistina suma. Teismo nuomone, šiems duomenims surašyti kvalifikuota teisinė pagalba nėra būtina.
Nagrinėjamu atveju byloje nekeliama nauja teisinė problematika, ji nėra sudėtinga faktinių aplinkybių, įrodymų vertinimo, ginčui taikytinos teisės taikymo aspektu, pareiškėja turėjo galimybę savo pajėgumais užtikrinti tinkamą atstovavimą savo interesams teisme, todėl prašomos atlyginti bylinėjimosi išlaidos neatitinka būtinumo kriterijaus. Šią teismo išvadą patvirtina naujausia LVAT praktika šios kategorijos bylose (žr., pvz., 2022 m. sausio 19 nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-42-789/2022; 2022 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje eAS-21-556/2022; 2021 m. spalio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-642-415/2021; 2021 m. kovo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eTA-904-968/2021; 2021 m. kovo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eTA-906-968/2021).
Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos neatitinka būtinumo kriterijaus ir šiuo atveju yra perteklinės. Pareiškėjos vidaus struktūra, bylos pobūdis suteikė galimybę jai savarankiškai užtikrinti atstovavimą teisme, todėl prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas netenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu, 132, 133 straipsniais,
nusprendžia:
Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Panevėžio regiono atliekų tvarkymo centras“ prašymą patenkinti.
Priteisti iš atsakovo P. B. (a. k. (duomenys neskelbtini)) uždarajai akcinei bendrovei „Panevėžio regiono atliekų tvarkymo centras“ 71,21 Eur (septyniasdešimt vieną eurą dvidešimt vieną centą) laikotarpyje nuo 2018 m. sausio 4 d. iki 2020 m. kovo 1 d. nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą.
Pareiškėjos prašymo dėl bylinėjimo išlaidų priteisimo netenkinti.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.