Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje, surengtame nuotoliniu būdu, žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo M. M. ieškinį atsakovui T. B. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

1. teisme gautas ieškovo M. M. ieškinys, kuriame ieškovas prašo: 1) priteisti ieškovui iš atsakovo 7 960 Eur negrąžintos paskolos ir 1 094,77 Eur palūkanų; 2) priteisti ieškovui iš atsakovo 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas nuo visos priteistos sumos (9 054,77 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo; 3) priteisti ieškovui visas patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

ieškinys tenkintinas iš dalies.

Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių ir jų teisinio vertinimo

15. Byloje kilo ginčas dėl negrąžintos paskolos priteisimo pagal skolos raštelį.

16. Ieškovas M. M. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti ieškovui iš atsakovo T. B. 7 960 Eur negrąžintos paskolos ir 1 094,77 Eur palūkanų. Byloje esantis 2019 m. liepos 25 d. skolos raštelio originalas patvirtina, kad ieškovas M. M. paskolino atsakovui T. B. 7 960 Eur pinigų sumą iki 2020 m. liepos 25 d. (spausdintinis tekstas), taip pat jog atsakovas T. B. gavo iš V. J. 7 960 Eur pinigų sumą, o liudytojas A. B. pinigų perdavimą patvirtino (įrašai ranka) (el. b. 1. 14–15, 59).

17. Tarp šalių nekilo ginčo dėl minėto pinigų perdavimo fakto, tačiau šalys nesutarė, kokiu tikslu šis pinigų perdavimas įvyko. Atsakovo teigimu, ginčo skolos raštelio surašymo metu spausdintinio teksto nebuvo, todėl vertina, kad šis dokumentas suklastotas. Paaiškino, kad šis pakvitavimas buvo išduotas, siekiant patvirtinti avanso (užstato) už krovinio pervežimą grąžinimą, pinigus perdavusiam asmeniui V. J. ir gavusiam asmeniui T. B. veikiant kaip įmonių atstovams.

18. CK 6.870 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Pagal šio straipsnio 2 dalį, paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento.

19. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, pagal CK 6.870 straipsnio 1 ir 2 dalis, paskolos sutartis yra realinis sandoris, t. y. paskolos teisiniams santykiams atsirasti vien šalių susitarimo dėl paskolos neužtenka. Tam, kad tarp šalių atsirastų teisiniai paskolos santykiai, turi egzistuoti du juridinę reikšmę turintys faktai: 1) paskolos dalyko (pinigų) perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn; 2) paskolos gavėjo įsipareigojimas tokią pat pinigų sumą grąžinti paskolos davėjui. Šios sąlygos laikomos esminėmis paskolos sutarties sąlygomis, kurių nors vienos nesant paskolos sutartis negali būti laikoma sudaryta. Kasacinio teismo praktikoje yra pažymėta, kad šios aplinkybės bylose dėl paskolos grąžinimo sudaro įrodinėjimo dalyką (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. balandžio 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-92-378/2022 17 punktą; 2024 m. lapkričio 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-212-381/2024 22 punktą).

21. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tuo atveju, kai paskolos raštelyje ar kitame skolos dokumente neužfiksuotas pinigų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui faktas, pareiga įrodyti pinigų perdavimo faktą tenka paskolos davėjui. Tuo atveju, kai skolos dokumentas patvirtina paskolos dalyko perdavimą paskolos gavėjui (t. y. paskolos raštelis atitinka CK 6.871 straipsnio 3 dalies reikalavimus), preziumuojama, kad paskolos sutartis yra sudaryta, ir tokiu atveju įrodyti paskolos dalyko neperdavimo faktą pareiga tenka paskolos gavėjui. Taigi, prezumpcijos, kad paskolos sutartis sudaryta ir pinigus paskolos gavėjas gavo, galiojimą bei įrodinėjimo naštos paskirstymą lemia tai, ar paskolos raštelis ar kitoks skolos dokumentas atitinka CK 6.871 straipsnio 3 dalies reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-366/2010; 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013; 2014 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2014; 2022 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-92-378/2022, 19 punktas).

22. Nagrinėjamu atveju ginčo skolos raštelyje atsakovas savo ranka patvirtino, kad gavo iš liudytojo V. J. 7 960 Eur pinigų sumą. Atsižvelgiant į aptartą teisinį reguliavimą ir jį aiškinančią teismų praktiką, spręstina, kad šiuo atveju įrodyti paskolos dalyko neperdavimo faktą pareiga tenka paskolos gavėjui, t. y. atsakovui.

23. Atsakovas savo ranka ginčo skolos raštelyje atliktų įrašų fakto neginčijo, tačiau teigė, kad ginčo skolos raštelyje spausdintinio teksto nebuvo, todėl šis dokumentas suklastotas. Tačiau atsakovas skirti teismo ekspertizę galimam dokumento klastojimo faktui nustatyti neprašė, šių savo atsikirtimų nepagrindė ir jokiais kitais įrodymais (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 178 straipsnis). Atsakovas šiuos savo teiginius grindė vien savo ir liudytoju apklausto atsakovo brolio A. B. parodymais. Tačiau teismas minėto liudytojo parodymais nesivadovauja, įvertindamas aplinkybę, kad ieškovas su liudytoju yra artimieji giminaičiai, todėl liudytojas gali būti suinteresuotas duoti ieškovui palankius parodymus, taip pat aplinkybę, kad liudytojo A. B. parodymai buvo nenuoseklūs, daugelio su pinigų perdavimu susijusių aplinkybių liudytojas nurodė neatsimenantis (nei pinigų perdavimo fakto, nei laiko, nei skolos raštelio turinio). Liudytojas A. B. nurodė, kad mano, jog šiuo atveju įvyko avanso už reisus grąžinimas, tačiau šiuo faktu nebuvo tikras, tokią išvadą darė vien remdamasis nuomone, kad negalėjo būti kitos mokėjimo paskirties.

24. Liudytojas V. J., tiesiogiai dalyvavęs ginčo piniginių lėšų perdavime, parodė, kad ginčo skolos raštelyje tekstas jau buvo atspausdintas, kai atsakovas ranka atliko įrašą, patvirtinantį pinigų gavimą. Liudytojas taip pat parodė, kad tai buvo ieškovo asmeniniai pinigai, įmonės lėšų jis negalėjo turėti.

25. Teismo vertinimu, atsakovo pateikti archyviniai buvusios jo vadovaujamos įmonės UAB „Top Management Group“ buhalteriniai dokumentai laikytini nesusijusiais su ginčo dalyku, todėl jokių šiam ginčui aktualių aplinkybių patvirtinti negali. Atsakovas atsiliepimo į ieškinį 3 punkte nurodė, kad iš viso 2019 m. kovo–balandžio mėnesiais užsakovas UAB „Top Management Group“ sumokėjo vežėjui OOO „Kavita“ 11 960 Eur (5790+6170). Suteikus vežimo paslaugas ir atskaičius vežimo kainą pagal faktiškai atliktus pervežimus (4 000 Eur), likusi užstato suma (7 960 Eur) buvo grąžinta užsakovui UAB „Top Management Group“. Tačiau atsakovo pateiktos 2019 m. kovo 31 d. ir 2019 m. balandžio 17 d. UAB „Top Management Group“ avanso apyskaitos patvirtina tik faktą, kad 11 960 Eur suma buvo išduota įmonės vadovui T. B., o pateikti OOO „Kavita“ kasos pajamų orderiai patvirtina, kad tokio dydžio suma pastarosios įmonės buvo priimta. Tačiau byloje nėra jokių įrodymų, kad OOO „Kavita“ vežimų atliko mažiau nei gavo avanso, t. y. jog egzistavo pagrindas jai grąžinti dalį gauto avanso UAB „Top Management Group“. Atsakovas nurodė, kad OOO „Kavita“ faktiškai vežimų atliko už 4 000 Eur, tačiau šis faktas jokiais įrodymais nepagrįstas.

26. Teismui 2025 m. kovo 31 d. teismo posėdžio metu į tai atkreipus dėmesį ir pasiūlys atsakovui pateikti papildomų įrodymų, pagrindžiančių jo atsikirtimus, kad ginčo lėšos buvo perduotos UAB „Top Management Group“ kaip neišnaudoto avanso grąžinimas, atsakovas pateikė Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Paslaugų skyriaus Archyvo poskyrio pažymą, kurioje nurodyta, kad peržiūrėjus UAB „Top Management Group“ archyviniame fonde saugomas 2014–2019 metų ekspedijavimo sutarčių bylas, sutarčių, sudarytų su OOO „Kavita“, nerasta (el. b. l. 106). Atsakovas nepateikė duomenų, kad nėra išsaugoti įmonių tarpusavio atsiskaitymų žiniaraščiai, UAB „Top Management Group“ kasos pajamų orderiai ar kiti panašūs buhalteriniai dokumentai, kurie galėtų pagrįsti atsakovo atsikirtimus. Taigi atsakovas nepagrindė, kad ginčo lėšos buvo priimtos kaip neišnaudoto avanso grąžinimas.

27. Remiantis ginčo skolos raštelio surašymo metu galiojusių Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179 patvirtintų Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių 3–4 punktais, pinigai į kasą priimami pagal kasos pajamų orderį, pinigai iš kasos išmokami pagal kasos išlaidų orderį. Šiuo atveju teismui nebuvo pateikta UAB „Top Management Group“ kasos pajamų orderio, patvirtinančio ginčo lėšų priėmimą. Atsakovo atsikirtimai, jog šiuo atveju ginčo lėšos buvo priimtos kaip avanso grąžinimas, prieštarauja ne tik aptartam teisiniam reglamentavimui, tačiau ir liudytojo A. B. parodymams. Liudytojas A. B. parodė, kad jis parašu patvirtino pinigų gavimą šį vienintelį kartą, priešingai nei teigė atsakovas, tai nebuvo įprasta minėtų įmonių tarpusavio atsiskaitymų tvarka, anot šio liudytojo, atsiskaitymai tarp įmonių vykdavo surašant kasos pajamų orderius.

28. Pažymėtina ir tai, kad ginčo skolos raštelyje pinigų gavimo faktą atsakovas patvirtino ne kaip įmonės vadovas, o asmeniškai kaip fizinis asmuo (nėra nurodoma, kad jis veikia kaip įmonės direktorius, nėra įmonės spaudo ir pan.). Svarbu ir tai, jog liudytojas V. J. patvirtino, kad ginčo skolos raštelio surašymo metu skolinių įsipareigojimų tarp jų įmonių nebuvo. Anot šio liudytojo, anksčiau išduoti avansai buvo išnaudoti, pinigų perdavimo dieną jau mėnesį nevežė jų krovinių. Liudytojas V. J. taip pat paaiškino, kad avansai būdavo išduodami už tą konkretų reisą, todėl jis iš karto būdavo panaudojamas. Iš esmės šias aplinkybes patvirtino ir liudytojas A. B., parodęs, kad ginčo skolos raštelio surašymo metu visi reisai buvo užbaigti. Be to, ieškovas M. M. pagrįstai atkreipė dėmesį, kad pagal paties atsakovo pateiktas avanso apyskaitas, sąskaitos už pervežimus svyravo nuo 1 020 Eur iki 3 630 Eur, todėl nėra įtikinama, kad ginčo skolos rašteliu gerokai didesnė pinigų suma (7 960 Eur) būtų buvusi perduota kaip nepanaudoto avanso grąžinimas.

29. Tokį teismo vertinimą pagrindžia ir ieškovo pateiktas ginčo šalių susirašinėjimas SMS žinutėmis (el. b. l. 127–137). Pažymėtina, kad atsakovo T. B. pozicija šiuo klausimu buvo nenuosekli: iš pradžių atsakovas neigė apskritai buvus tarp šalių tokį susirašinėjimą, atsakovas paaiškino, kad telefonu bendravo tik darbo reikalais, jo niekas neklausė dėl pinigų grąžinimo. Tačiau ieškovui pateikus į bylą ginčo šalių susirašinėjimą, trukusį 2019–2022 m., atsakovas šio susirašinėjimo fakto nebeneigė, tačiau laikėsi pozicijos, kad jame kalba eina ne apie ginčo skolos raštelį, o apie tai, jog V. J. prašė atsakovo pagalbos, kadangi jie turėjo kažkokius teisminius procesus, o atsakovas pažinojo teisininkų Rusijoje. Pažymėtina, kad šioms aplinkybėms pagrįsti atsakovas jokių įrodymų nepateikė (CPK 178 straipsnis). O iš minėto susirašinėjimo turinio, nors jame aiškiai nėra įvardijamas ginčo skolos raštelis, akivaizdu, kad kalbama būtent apie atsakovo (o ne kitų asmenų) piniginius įsipareigojimus ieškovo (o ne kitų asmenų) atžvilgiu. Tokia išvada darytina įvertinus ieškovo M. M. žinučių turinį, pavyzdžiui, 2019 m. spalio 18 d. žinutės: „Gal yra galimybė kažką atiduoti?“, „Kažkas žadėjo po 2 mėnesių, praėjo daugiau...“, „Gal „štukytę“ kitą savaitę?“, 2020 m. birželio 8 d. žinutės: „Laikas pinigėlius ruošti“, „Kaip vyksta pasiruošimas?“, „Susitarimas brangesnis už auksą“, „O jeigu be juokų, kokia tikimybė man pamatyti savo pinigus?“, 2020 m. liepos 2 d. žinutė: „Valgyti labai norisi... gal nors kokia kapeikėlė bus?“.

30. Todėl teismas, įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, atmeta kaip neįrodytus atsakovo atsikirtimus, kad ginčo skolos rašteliu buvo įformintas atsiskaitymas tarp dviejų įmonių ir laiko esant nustatytą ginčo skolos raštelio spausdintiniame tekste nurodytą faktą, jog pinigai ieškovo perduoti atsakovui kaip paskolos dalykas, atsakovui įsipareigojant juos nustatytu terminu grąžinti.

31. Remiantis CK 6.871 straipsnio 4 dalimi, jeigu paskolos suma viršija tris tūkstančius eurų ir šis sandoris yra vykdomas grynaisiais pinigais, paskolos sutartis turi būti notarinės formos. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ginčo paskolos sandoris viršijo 3 000 Eur ir jis buvo vykdomas grynaisiais pinigais, todėl paskolos sutartis turėjo būti notarinės formos.

32. Remiantis CK 1.93 straipsnio 3 dalimi, įstatymų reikalaujamos notarinės formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį. To paties straipsnio 5 dalis numato, kad jeigu sandoris negalioja dėl to, kad nesilaikoma įstatymų reikalaujamos formos, atsiranda CK 1.80 straipsnio 2 dalyje numatytos pasekmės. CK 1.80 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi, natūra, – atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo pasekmių.

33. Įvertinus aptartą teisinį reguliavimą, darytina išvada, kad nagrinėjamoje byloje šalių sudaryta paskolos sutartis negalioja CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu – imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Niekinio sandorio teisines pasekmes ir niekinio sandorio faktą teismas konstatuoja ex officio (savo iniciatyva) (CK 1.78 straipsnio 5 dalis) ab initio (nuo jo sudarymo momento) (CK 1.95 straipsnio 1 dalis).

34. Pagal byloje nustatytas aplinkybes ieškovas M. M. per liudytoją V. J. perdavė atsakovui 7 960 Eur sumą grynaisiais pinigais (paskolino), todėl 2019 m. liepos 25 d. ginčo šalių sudarytą sandorį pripažinus niekiniu ir negaliojančiu, taikytina restitucija ir ieškovo M. M. naudai iš atsakovo T. B. priteistina 7 960 Eur suma.

35. Restitucija yra teisių gynimo būdas, kuris taikomas, be kita ko, tada, kai asmuo privalo grąžinti kitam asmeniui turtą dėl to, kad sandoris, pagal kurį jis gavo turtą, pripažintas negaliojančiu (CK 6.145 straipsnio 1 dalis). Nors pripažintas negaliojančiu sandoris paprastai laikomas negaliojančiu nuo jo sudarymo momento (CK 1.95 straipsnio 1 dalis), tačiau kol nėra teismo sprendimo dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo, nė viena sandorio šalis neturi pareigos vykdyti restituciją ir grąžinti viena kitai, ką yra gavusi pagal sandorį. Taigi pripažinus sandorį negaliojančiu ir taikant restituciją nėra pripažįstama jau praeityje egzistavusi prievolė, o sukuriama nauja restitucijos prievolė, kurios atsiradimo momentas – teismo sprendimo, kuriuo taikoma restitucija, įsiteisėjimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-80-943/2021).

36. Tokie teismų praktikoje pateikti išaiškinimai suponuoja teismo išvadą, kad nėra jokio pagrindo tenkinti ieškovo reikalavimą priteisti ieškovui iš atsakovo 1 094,77 Eur metines palūkanas. Pažymėtina ir tai, kad šalių ginčo sandoris pripažintinas niekiniu ir negaliojančiu kaip prieštaraujantis imperatyvioms įstatymo nuomoms CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu nuo sudarymo momento, todėl, taikant restituciją, viena jo šalis (atsakovas) privalo grąžinti kitai sandorio šaliai (ieškovui) tik visa, ką yra gavusi pagal sandorį, t. y. 7 960 Eur. Taigi, ieškovo prašymas priteisti iš atsakovo 1 094,77 Eur metines palūkanas yra nepagrįstas ir atmestinas. Dėl tos pačios priežasties atmestinas ir ieškovo reikalavimas priteisti iš atsakovo 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

37. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 2 dalimi, jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai.

38. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

39. Ieškovas nagrinėjamoje byloje patyrė 204 Eur žyminio mokesčio išlaidų, 65,61 Eur vertimo išlaidų ir 1 800 Eur teisinių paslaugų išlaidų už ieškinio parengimą ir atstovavimą nagrinėjamoje byloje, iš viso – 2 069,61 Eur (el. b. l. 9, 12, 138–139). Ieškovo pateikti įrodymai patvirtina, kad ieškovas dalį šių išlaidų (žyminio mokesčio ir vertimo) faktiškai patyrė, o 2025 m. gegužės 16 d. sąskaitą faktūrą Nr. 270, serija EB, už teisines paslaugas ieškovas įsipareigojo sumokėti po bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos.

40. Naujausioje kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, jog CPK 98 straipsnio 1 dalies nuostata, įtvirtinanti šalies pareigą teismui raštu pateikti prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu, negali būti aiškinama kaip užkertanti kelią šalių susitarimu atidėti išlaidų advokato pagalbai apmokėjimą, o teismui – spręsti dėl tokių atidėtų išlaidų atlyginimo priteisimo iš priešingos šalies, CPK 98 straipsnio 1 dalis aiškintina kaip įtvirtinanti pareigą bylinėjimosi išlaidų atlyginimo siekiančiai šaliai iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui pateikti dokumentus, patvirtinančius konkrečias advokato (advokato padėjėjo) suteiktas paslaugas ir jų kainą (dydį), o ne šių išlaidų apmokėjimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-50-313/2024, 102 punktas). Įvertinus aptartą kasacinio teismo praktiką, į tai, kad nagrinėjamu atveju ieškovas yra įsipareigojęs sumokėti už suteiktas teisines paslaugas, spręstina, kad ieškovas pagrindė prašomų priteisti išlaidų realumą (neišvengiamumą).

41. Atsakovas nagrinėjamoje byloje patyrė 15 Eur vertimo išlaidų ir 3 025 Eur teisinių paslaugų išlaidų už atsiliepimo į ieškinį parengimą, pasirengimą teismo posėdžiams ir atstovavimą teisme, iš viso – 3 040 Eur (el. b. l. 29, 62–65). Atsakovo pateikti įrodymai patvirtina, kad atsakovas šias išlaidas faktiškai patyrė.

42. Ieškovo ir atsakovo patirtos teisinių paslaugų išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose „Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio“ nustatyto maksimalaus priteistino užmokesčio už tokio pobūdžio teisines paslaugas.

43. Nagrinėjamu atveju patenkinus 87,91 procento ieškovo reikštų reikalavimų, proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai ieškovui M. M. iš atsakovo priteistina 1 819,39 Eur bylinėjimosi išlaidų, o atsakovui T. B. proporcingai atmestų reikalavimų daliai iš ieškovo priteistina 367,54 Eur bylinėjimosi išlaidų. Įskaičius iš šalių priteistinas bylinėjimosi išlaidų sumas, ieškovui iš atsakovo priteistina galutinė 1 451,85 Eur bylinėjimosi išlaidų suma (1 819,39 Eur - 367,54 Eur) (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

44. Šioje byloje patirtos 4,32 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 (redakcija nuo 2024 m. sausio 1 d.) nustatytos minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos (8 Eur), todėl jos valstybės naudai nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93, 259, 260, 268, 270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

ieškinį tenkinti iš dalies.

Pripažinti 2019 m. liepos 25 d. ieškovo M. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini), ir atsakovo T. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) sudarytą sandorį dėl 7 960 Eur (septynių tūkstančių devynių šimtų šešiasdešimties eurų) paskolos niekiniu ir negaliojančiu nuo jo sudarymo momento.

Taikyti restituciją ir priteisti ieškovui M. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini), iš atsakovo T. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 7 960 Eur (septynių tūkstančių devynių šimtų šešiasdešimties eurų) sumą ir 1 451,85 Eur (tūkstančio keturių šimtų penkiasdešimt vieno euro 85 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Likusią ieškinio dalį atmesti.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.