Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Gintaras Pečiulis teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų Ž. K.-L. ir T. L. atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2016 m. vasario 8 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. B2-174-278/2016, kuria patenkintas bankrutavusios individualios įmonės „Kralia“ bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Algsta“ prašymas leisti nukreipti išieškojimą į atsakovų Ž. K.-L. ir T. L. nuosavybės teise valdomą turtą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Klausimo esmė

IĮ „Kralia“ bankroto administratorė UAB „Algsta“ pirmosios instancijos teismui pateiktame procesiniame dokumente prašė leisti nukreipti išieškojimą į IĮ „Kralia“ savininkei ir jos sutuoktiniui bendrosios jungtinės nuosavybės teisėmis priklausantį nekilnojamąjį turtą: žemės sklypą, gyvenamąjį namą, tvartą ir pirtį, esančius (duomenys neskelbtini), bei į žemės sklypą ir nebaigtą statyti sodo pastatą, esančius (duomenys neskelbtini). Bankroto administratorė nurodė, kad kreditoriai su įmonės savininke taikos sutarties nesudarė, o įmonės turto nepakaks atsiskaityti su kreditoriais. Administratorės nuomone, nėra jokių ribojimų, dėl kurių būtų neįmanomas išieškojimo nukreipimas bankroto procese į įmonės savininkei bei jos sutuoktiniui priklausantį, taip pat ir įkeistą turtą.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Bankroto administratorė pažeidė pareigą ginti ir atstovauti bankrutavusios įmonės interesus. Pardavus įkeistą turtą, esantį (duomenys neskelbtini), liktų vienintelis atsakovų gyvenamasis būstas – žemės sklypas ir sodo pastatas, esantys (duomenys neskelbtini). Pardavus visą atsakovams priklausantį nekilnojamąjį turtą, būtų pažeisti atsakovų šeimoje augančio nepilnamečio vaiko interesai. Pirmosios instancijos teismas nevykdė pareigos aiškintis tikrąsias įmonės bankroto priežastis. Teismas ir bankroto administratorė lengviausiu būdu siekia išnagrinėti bankroto bylą bei užtikrinti atsiskaitymą su įmonės kreditoriais.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųstosios teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą pagal atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nustatytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinis teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių apskųstosios nutarties negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskirajame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

Skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas patenkino bankroto administratorės prašymą ir leido nukreipti išieškojimą į bankrutavusios individualios įmonės savininkei bei jos sutuoktiniui (apeliantams) bendrosios nuosavybės teise priklausantį turtą. Teismas nurodė, kad bankrutavusi IĮ „Kralia“ buvo Ž. K.-L. ir jos sutuoktinio T. L. šeimos verslas, jų turtas nėra atskirtas nuo bankrutavusios įmonės turto, o įmonė savo lėšomis negali atsiskaityti su kreditoriais. Bankroto bylos duomenys patvirtina, kad bendra IĮ „Kralia“ kreditorių finansinių reikalavimų sumą siekia 57 252,02 Eur, o vienintelis turtas, kurį bankroto administratorei pavyko nustatyti iškėlus įmonei bankroto bylą, yra 2 951,23 Eur dydžio debitorinė skola. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad bankroto procese nebuvo sudaryta įmonės savininkės ir kreditorių taikos sutartis. Atsižvelgiant į nurodytus duomenis, akivaizdu, jog įmonės turto nepakanka kreditorių reikalavimams tenkinti, todėl pirmosios instancijos teismas sprendė, kad bankrutavusios individualios įmonės kreditorių reikalavimai turi būti dengiami iš Ž. K.-L. ir T. L. turimo turto. Nesutikimą su šiuo pirmosios instancijos teismo procesiniu sprendimu apeliantai grindė keliomis argumentų grupėmis, tvirtindami, kad bankroto administratorė gina ne bankrutavusios įmonės, o tik jos kreditorių interesus, kad įmonės bankroto bylą nagrinėjantis teismas nesiaiškino tikrųjų bankroto priežasčių, be to, jie nurodė, jog įvykdžius apskųstąjį teismo procesinį sprendimą, būtų pažeisti atsakovų šeimoje augančio nepilnamečio vaiko interesai. Apeliacinės instancijos teismas su šiais apeliantų argumentais nesutinka. Teismo vertinimu, apeliantų argumentai pernelyg nutolę nuo šiuo atveju sprendžiamo procesinio pobūdžio klausimo – pagrindo taikyti subsidiariąją prievolę neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens dalyviams (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.50 straipsnio 4 dalis).

Individualios įmonės savininko sutuoktinio prievolė subsidiariai kartu su kitu sutuoktiniu, kuris yra individualios įmonės savininkas, atsakyti už šios įmonės prievoles, kai joms įvykdyti neužtenka įmonės turto, gali atsirasti tuo atveju, kai individuali įmonė yra šeimos verslas, t. y. verslui naudojamas ne tik bendras sutuoktinių turtas, bet ir jų abiejų fizinis bei intelektinis darbas, kai abu sutuoktiniai aktyviai dalyvauja įmonės veikloje. Tokiu atveju sutuoktinių veikla kvalifikuotina kaip jungtinė veikla, kurios tikslas yra bendromis lėšomis ir darbu vykdyti individualios įmonės verslą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-400/2012). Nurodytoje nutartyje kasacinis teismas taip pat pažymėjo, kad individualios įmonės buvimo šeimos verslu faktas nėra preziumuojamas, šį faktą turi įrodyti individualios įmonės kreditorius, siekiantis gauti savo reikalavimo patenkinimą iš įmonės savininko sutuoktinio turto (CPK 178 straipsnis). Jeigu tokia aplinkybė įrodyta, tai pagal CK 6.6 straipsnio 3 dalį preziumuojama, kad sutuoktinių prievolė yra solidari, bet įmonės atžvilgiu ši jų solidarioji prievolė yra subsidiari. Tai reiškia, kad pirmiausia prievolė vykdoma iš individualios įmonės turto, o jo nesant ar nepakankant – iš sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės, o šios nesant ar nepakankant – iš asmeninio kiekvieno sutuoktinio turto. Jei kreditorius neįrodo, kad individualios įmonės savininko sutuoktinis jungtinės veiklos pagrindais dalyvavo sutuoktinio individualios įmonės veikloje kaip šeimos versle, tai individualios įmonės savininko sutuoktinio prievolė atsakyti pagal individualios įmonės prievoles neatsiranda.

Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nutarties ir atskirojo skundo argumentų, aptariamu atveju byloje nėra ginčo dėl sprendžiamam klausimui esminio kriterijaus, jog IĮ „Kralia“ buvo Ž. K.-L. ir T. L. šeimos verslas. Ši ginčui reikšminga aplinkybė konstatuota IĮ „Kralia“ bankroto byloje 2015 m. gruodžio 28 d. priimtoje ir įsiteisėjusioje teismo nutartyje (t.3, b. l. 173-174) (CPK 182 straipsnio 2 punktas). Nurodytos nutarties priėmimas ir įsiteisėjimas sudaro pagrindą išvadai, jog bankroto byloje dar iki apskųstosios nutarties priėmimo buvo išspręstas klausimas dėl bankrutavusios individualios įmonės savininkės sutuoktinio atsakomybės už individualios įmonės prievoles pobūdžio. Nustatytos aplinkybės suponuoja išvadą, kad sutuoktinių Ž. K.-L. ir T. L. prievolė yra solidari, bet įmonės atžvilgiu ši jų solidarioji prievolė yra subsidiari.

Apeliacinis teismas jau minėjo, jog apeliantų argumentai dėl esą netinkamų bankroto administratorės veiksmų (tariamai ginant tik bankrutavusios įmonės kreditorių interesus) pernelyg nutolę nuo šiuo konkrečiu atveju bankroto byloje sprendžiamo procesinio pobūdžio klausimo. Kita vertus, pažymėtina, jog ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 14 punkte nurodyta bankroto administratoriaus pareiga ginti visų kreditorių, taip pat bankrutuojančios įmonės teises ir interesus, neturėtų supriešinti ar priešpastatyti įmonės ir jos kreditorių interesų. Sisteminė bankroto procesą reguliuojančių teisės normų analizė suponuoja išvadą, jog bankroto procese siekiama dviejų tikslų – ginti kreditorių teises, kuo greičiau patenkinant jų pagrįstus reikalavimus bankroto byloje (nemokaus skolininko likvidavimo tikslas), taip pat atkurti finansinių sunkumų turinčios įmonės mokumą, išlaisvinti ją nuo skolų ir suteikti galimybę vykdyti verslą toliau arba iš naujo (atkuriamasis arba reabilitacinis tikslas). Nagrinėjamu atveju IĮ „Kralia“ bankroto proceso eiga patvirtina, kad įmonės vadovai nebendradarbiauja su bankroto administratore, netinkamai vykdo pareigą perduoti bankroto administratorei turtą bei dokumentus, įmonė neturi galimybių patenkinti kreditorių reikalavimų ir atnaujinti vykdytos veiklos, taikos sutartis tarp kreditorių ir įmonės savininkės nebuvo sudaryta. Todėl esant tokiai situacijai, pasirinktas nemokaus skolininko likvidavimas tenkinant kreditorių finansinius reikalavimus yra racionalus sprendimas. Apeliantai neįrodė, kad bankroto administratorės veiksmai buvo nukreipti ne į nurodyto tikslo įgyvendinimą arba diskriminavo kreditorius. Administratorės siekis operatyviausiu būdu patenkinti kreditorių finansinius reikalavimus, priešingai nei teigia apeliantai, nelaikytinas neteisėtu ar prieštaraujančiu bankroto proceso tikslams. Nurodytų aplinkybių kontekste, esant pasyviam pačių apeliantų elgesiui, atskirajame skunde paminėti siekiai ginti ne tik kreditorių, o ir įmonės interesus, yra nekonkretūs ir deklaratyvūs. Apeliantai yra teisūs, teigdami dėl bankroto procese vyraujančio viešojo intereso, suponuojančio teismo pareigą tam tikrų veiksmų imtis ir ex officio. Tačiau šios kategorijos bylose taipogi galioja ir negali būti paneigtas rungimosi principas (CPK 12 straipsnis), kuris lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims, o teismas neturi būti aktyvesnis už pačią šalį, jei ši nededa pastangų gauti įrodymus, bet, nurodydama tik deklaratyvius nesutikimo su priešingos šalies argumentais teiginius, įrodinėjimo naštą siekia perkelti teismui (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. liepos 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1466-464/2015).

Apeliacinis teismas neturi pagrindo pritarti apeliantų argumentams, jog jiems bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto pardavimas būtų neteisėtas ir pažeidžiantis nepilnamečio vaiko interesus. Visų pirma, pagrindo neturi apeliantų teiginiai, jog apskųstąja nutartimi nuspręsta leisti parduoti ir neįkeistą jiems priklausantį nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini). Į bylą pateikti Nekilnojamo turto registro duomenys patvirtina, kad visas atsakovams priklausantis turtas įkeistas hipoteka (t. 3, b. l. 163-165). Kita vertus, iš atskirojo skundo argumentų nėra aišku, kokią įtaką apskųstosios nutarties ar įmonės bankroto proceso teisėtumui turi apeliantams priklausančio turto hipotekos faktas. Toks nekilnojamojo daikto apsunkinimas savaime nedaro neįmanomu turto realizavimo. Juolab, kad aptariamu atveju nustatyta, kad abu apeliantams priklausiančio turto hipotekos kreditoriai kartu yra pripažinti kreditoriais ir įmonės bankroto procese.

Apeliantai teigia, kad pardavus visą jiems priklausantį nekilnojamąjį turtą, bus pažeisti šeimoje augančio nepilnamečio vaiko interesai. Apeliacinis teismas šį argumentą pripažįsta deklaratyviu. Proceso įstatyme yra apibrėžti konkretūs apribojimai, susiję su išieškojimu iš fizinių asmenų turto (pvz., CPK 663, 668 straipsniai). Beje, dauguma įstatyme numatytų ribojimų netaikomi išieškant iš įkeisto turto (pvz., CPK 663 straipsnio 5 dalis). Visgi apeliantai nenurodė, o apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad aptariamu atveju įgyvendinus pirmosios instancijos teismo leidimą bankroto procese parduoti konkretų neribotos atsakomybės juridinio asmens dalyviams priklausantį turtą, būtų pažeisti nurodyti ribojimai. Apeliacinis teismas pažymi, jog dar iki ginčijamo procesinio veiksmo atlikimo pirmosios instancijos teisme, bankroto administratorė kreipėsi į įmonės savininkę informuodama apie ketinimą inicijuoti apeliantams priklausančio turto realizavimo procesą, išaiškino klausimo sprendimo būdus, tačiau atitinkami ribojimai išieškojimui iš ginčo turto nebuvo nustatyti. Kita vertus, būtina akcentuoti aplinkybę, jog apeliantai nepaneigė administratorės teiginių, jog, apeliantams išvykus gyventi į užsienio valstybę, Lietuvoje likęs nekilnojamasis turtas nebeatlieka šeimos būsto funkcijų.

Apeliacinis teismas pažymi, kad prioritetinės vaiko teisių gynybos principas negali lemti tėvų piktnaudžiavimo šiuo principu, pažeidžiant kitų asmenų teises. Būtent tėvai pirmiausiai privalo rūpintis nepilnamečiu vaiku, jį auklėti, globoti, išlaikyti. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 27 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta tėvų didžiausia atsakomybė už gyvenimo sąlygų, būtinų vaikui vystytis, sudarymą pagal tėvų sugebėjimus ir finansines galimybes. Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 11 straipsnyje taip pat nustatyta, kad vaiko teisę į jo vystymuisi būtinas gyvenimo sąlygas visų pirma privalo užtikrinti vaiko tėvai, o valstybės ir savivaldos institucijoms tokia pareiga atsiranda, kai vaiko tėvai šios teisės dėl įvairių priežasčių negali užtikrinti (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-201/2006; 2006 m. lapkričio 6 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-580/2006; kt.).

Esant pirmiau išdėstytoms aplinkybėms, nėra pagrindo dėl atskirajame skunde nurodytų argumentų keisti ar naikinti skundžiamą teismo nutartį, kuria patenkintas prašymas leisti bankrutavusios IĮ „Kralia“ bankroto procese kreditorių finansinių reikalavimų tenkinimą nukreipti išieškant iš apeliantų turto. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas atskirąjį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.). Nagrinėjamu atveju apeliacinis teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadas pagrindžiančiais motyvais, todėl atskirąjį skundą atmeta, o teismo nutartį palieka nepakeistą.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panevėžio apygardos teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį palikti nepakeistą.