Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Jurgos Kramanauskaitės-Butkuvienės, Irenos Stasiūnienės, pirmininkės ir pranešėjos Vilijos Valantienės, teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjusi atsakovų L. C., F. C., A. M. apeliacinį skundą dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2017 m. balandžio 3 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2‑21-1029/2017 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Baisogalos bioenergija“ patikslintą ieškinį atsakovams L. C., F. C., A. M., Šiaulių miesto savivaldybės Vaikų globos namams dėl skolos, delspinigių, procesinių palūkanų priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Nagrinėjamu atveju tarp šalių kilo ginčas dėl skolos už suteiktas paslaugas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Teismas, remdamasis ištirtais ir įvertintais duomenimis, konstatuoja, kad absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų šioje byloje nenustatyta (CPK 329 straipsnis).

Pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį, 322 straipsnį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus tuos atvejus, kai bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad CPK 321 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, jog įstatymu nustatyta teismo diskrecija tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Nagrinėjamu atveju teismas nenustatė aplinkybių, kurios galėtų būti vertintinos, kaip suteikiančios pagrindą spręsti, jog bylą yra būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje esantys duomenys, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes tam, kad būtų galima įvertinti šio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar skundžiamu sprendimu byla buvo išspręsta teisingai, yra pakankami (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėtina rašytinio proceso tvarka (CPK 321 straipsnio 1 dalis).

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės

2007 m. kovo 28 d. Šiaulių miesto apylinkės teismas neterminuotai apribojo motinos valdžią į R. G., nustatė globą. 2008-10-07 Šiaulių miesto apylinkės teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-4222-797/2008 R. G., gim. (duomenys neskelbtini), nuolatiniu globėju buvo paskirti Šiaulių vaikų globos namai. Byloje pateikti duomenys iš Nekilnojamojo turto registro apie V. G. nuosavybės teisę į butą, esantį (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) mirė R. G. tėvas V. G., po kurio mirties liko butas, esantis (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Šiaulių vaikų globos namai kreipėsi į Radviliškio rajono apylinkės teismą, prašydami išduoti teismo leidimą R. G. priimti palikimą pagal apyrašą. Radviliškio rajono apylinkės teismo 2009-11-23 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-4898-156/2009 leista Šiaulių vaikų globos namams globotinės R. G. vardu priimti palikimą, atsiradusį po jos tėvo V. G. mirties, palikimo priėmimo pagal apyrašą būdu. 2010-02-03 antstolis R. K. sudarė patikslintą palikimo priėmimo apyrašą, pagal kurį velionio V. G. kreditoriai buvo – UAB „Bitė Lietuva“, AB „Šiaulių energija“, UAB „Snoro lizingas“, UAB „Šiaulių vandenys“. Vilniaus apygardos teismo 2011-10-04 sprendimu civilinėje byloje Nr. N2-6043-115/2011 patenkintas pareiškėjų sutuoktinių Italijos Respublikos piliečių F. C. ir A. M. pareiškimas dėl įvaikinimo – R. G., gim. (duomenys neskelbtini), įvaikinta F. C. ir A. M., pripažįstant juos mergaitės tėvu ir motina, o mergaitę jų dukra. Tuo pačiu sprendimu R. G. vardas ir pavardė iš R. G. pakeista į L. C..

Atsakovei priėmus palikimą su ieškove teikiančia komunalines paslaugas butui, esančiam (duomenys neskelbtini), paslaugų teikimo sutartis atsakovės vardu nebuvo sudaryta. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad šilumos energijos pirkimo–pardavimo teisinius santykius reglamentuoja CK normos dėl energijos pirkimo–pardavimo sutarčių, t. y. bendrosios normos visų rūšių energijos pirkimo–pardavimo teisiniams santykiams, ir specialiosios, t. y. būtent šilumos energijos pirkimą–pardavimą reglamentuojančios teisės normos: Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymas bei jį detalizuojantys įgyvendinamieji teisės aktai. Pagal Šilumos ūkio įstatymo 2 straipsnio 47 dalį šilumos vartotojas – tai juridinis ar fizinis asmuo, kurio naudojami šildymo prietaisai nustatyta tvarka prijungti prie šilumos perdavimo tinklų ar pastatų šildymo ir karšto vandens sistemų. Šilumos ūkio įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šilumos pirkimo–pardavimo sutartys sudaromos ar keičiamos laikantis standartinių sąlygų, o pagal šio straipsnio 2 dalį standartinės sąlygos galioja šilumos pirkimo–pardavimo sutartims tiek, kiek jos neprieštarauja šalių individualiai aptartoms sąlygoms ir imperatyvioms įstatymų nuostatoms. Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 26 punkte nustatyta, kad šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo sutartys laikomos sudarytomis ar pakeistomis pagal šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartines sąlygas, išskyrus šalių individualiai aptartas sąlygas; standartinės sąlygos galioja, iki šalys individualiai susitaria dėl šių sąlygų (27 punktas). Pagal Šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinių sąlygų aprašą, sutartis laikoma sudaryta nuo buitinio šilumos vartotojo šilumos įrenginių prijungimo prie šilumos tinklų dienos (5 punktas); iki to laiko, kol bus sudaryta sutartis pagal individualiai aptartas sąlygas, šilumos tiekėjo ir buitinio šilumos vartotojo tarpusavio santykiai grindžiami vadovaujantis šiuo Aprašu nustatytomis sąlygomis (6 punktas), t. y. Šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinėmis sąlygomis. Tuo atveju, kai nėra sudarytos individualios rašytinės šilumos energijos pirkimo–pardavimo sutarties, tokia sutartis laikoma sudaryta konkliudentiniais veiksmais pagal standartines sąlygas šiose sąlygose nurodytų šalių – tiekėjo ir pastato savininko – šilumos vartotojo ar pastato buto, kitų patalpų savininko – buitinio vartotojo arba juridinio asmens, vartojančio šilumą ir (ar) karštą vandenį patalpose, kuriose neįrengti atsiskaitomieji šilumos apskaitos prietaisai, nuo pastato šilumos įrenginių prijungimo prie šilumos energijos tiekimo tinklų datos, iki šalys sudarys šilumos pirkimo–pardavimo sutartį pagal individualiai aptartas sąlygas.

Atsakovė R. G. nuosavybės teisę į tėvo palikimą, minėtą butą įgijo nuo palikimo atsiradimo dienos, t. y. jos tėvo mirties (CK 5.3 straipnio 1 dalis), todėl ji laikytina nekilnojamojo turto savininke ir jos pareiga atsiskaityti už patiektą šilumos energiją kyla iš įstatymo, nes nei R. G. (L. C.), nei jos įstatyminiai atstovai su ieškovu rašytinės energijos pirkimo–pardavimo sutarties nėra sudarę. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgęs į konkrečias faktines aplinkybes bei į įstatymo nuostatas pagrįstai sprendė, kad tarp R. G. (L. C.) ir ieškovės nuo palikimo atsiradimo dienos yra sudaryta šilumos energijos vartojimo pirkimo-pardavimo sutartis pagal standartines sąlygas.

Dėl skolos priteisimo teisėtumo

Apeliantų teigimu pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netyrė ir neįžvelgė pačios ieškovės, kaip verslininkės kaltės nuo pat nurodyto skolos susidarymo laikotarpio, kai ieškovė turėjo pareikšti reikalavimą paveldėjimo byloje. Apeliantų vertinimu įpėdinis visa apimtimi negali būti atsakingas už pasekmes, dėl kurių jis buvo suklaidintas (ar neinformuotas) ir po palikimo priėmimo veiksmo. Jei įpėdinis būtų informuotas, jis kaip atidus ir atsargus civilinių santykių dalyvis apskritai nebūtų priėmęs palikimo ir neturėtų jokių prievolių nurodytam kreditoriui. Apeliacinio teismo pažymėtina, kad konkrečiu atveju atsakovai nesutinka su teismo sprendimo dalimi, kuriuo iš jų priteista skola 3167,86 Eur už laikotarpį nuo 2011-11-01, t.y. skola priteista ne už laikotarpį iki palikimo priėmimo. Nepilnamečiui iki keturiolikos metų nebūdingas nei civilinis, nei civilinis procesinis veiksnumas (CK 2.7 straipsnio 1 dalis). CK 3.186 straipsnio 1 dalis nustato, kad tėvai (įstatyminiai atstovai) privalo tvarkyti savo nepilnamečių vaikų turtą išimtinai vaikų interesais, todėl įstatyminiams atstovams tenka ir pareiga padengti įsiskolinimus už nepilnametį iki keturiolikos metų. Pirmosios instancijos teismo išvados, kad laikotarpiu iki 2015-01-22 įstatyminiai atstovai buvo ne subsidiariai, o tiesiogiai atsakingi už tinkamą nekilnojamojo turto tvarkymą, tame tarpe savalaikį mokesčių sumokėjimą, pagrįstos. Pažymėtina, kad CK 3.227 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad įvaikinimu panaikinamos tėvų ir vaikų bei jų giminaičių pagal kilmę tarpusavio asmeninės ir turtinės teisės bei pareigos ir sukuriamos įtėviams bei jų giminaičiams ir įvaikiams bei jų palikuonims tarpusavio asmeninės ir turtinės teisės bei pareigos kaip giminaičiams pagal kilmę. Pagal to paties straipsnio 2 dalį, įvaikintojai laikomi vaiko tėvais pagal įstatymą nuo teismo sprendimo įvaikinti įsiteisėjimo, išskyrus šio kodekso 3.222 straipsnio 4 dalyje numatytą išimtį. Apeliacinio teismo vertinimu pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad iš atsakovų A. M. ir F. C. priteistina 2039,68 Eur įsiskolinimo suma už laikotarpį nuo 2011-11-01 iki 2015-02-01, kol L. C. sukako 14 metų. Likusi įsiskolinimo suma – 1030,18 Eur, susidariusi nekilnojamojo turto savininkei sulaukus 14 metų amžiaus, priteistina iš L. C. ir subsidiariai iš A. M. ir F. C..

Tai, kad apeliantai laikosi pozicijos, kad L. C. nebėra asmuo, kuriam priklauso nuosavybės teisė į butą, esantį (duomenys neskelbtini), nes jos asmens duomenys nesutampa su nekilnojamojo turto registre įregistruoto asmens – R. G. asmens duomenimis, savaime nepaneigia atsakovų pareigos padengti skolą už suteiktas paslaugas atsakovei priklausančiam butui. Iš Vilniaus apygardos teismo 2011-10-04 sprendimo civilinėje byloje Nr. N2-6043-115/2011 matyti, kad nekilnojamojo turto savininkės R. G. vardas ir pavardė pakeisti į L. C.. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad asmeniui pakeitus vardą pavardę, ar pakeitus pilietybę, jis nepraranda jokių teisių į turimą nekilnojamąjį turtą, t.y. nuosavybės teisė šiuo pagrindu neišnyksta savaime. Aplinkybė, jog atsakovai A. M. ir F. C. bei L. C. negyvena Lietuvoje, nepaneigia pareigos rūpintis jų nepilnametei įdukrai priklausančiu nekilnojamuoju turtu bei turi prievolę laiku ir tinkamai atsiskaityti už tiekiamą šilumos energiją, mokėti mokesčius už butui teikiamas paslaugas. Apeliantai nurodė, kad iškėlus ieškinį teisme, buvo atsisakoma teikti kokią nors informaciją apie sunaudotą energiją, jos dydį, kainą, skaitliukų parodymus, einamuosius mokėjimus ir kt., tačiau byloje nėra duomenų, kad atsakovai ginčijo ieškovės prašomą priteisti sumą, ginčijo paskaičiavimus ir kita. Taip pat ir apeliaciniame skunde nors ir nurodė šias aplinkybes, tačiau jokių duomenų apie tai, kad pateikti paskaičiavimai neteisingi nepateikė. Apeliacinio teismo vertinimu ginčas byloje kilo ne dėl prašomos priteisti sumos dydžio bet iš esmės dėl pačio reikalavimo priteisti skolą, einamuosius mokėjimus už suteiktas paslaugas pagrįstumo ir teisėtumo, apeliantams nurodant, kad jie neturi pareigos mokėti priskaičiuotų mokesčių.

Apeliacinio teismo vertinimu dėl atsakovų pareigos sumokėti įsiskolinimus, dėl kurių argumentai nurodyti šios nutarties 17,18, 19 punktuose nėra pagrindo sutikti su apeliantų argumentais, kad atsižvelgiant į tai, kad ieškovė nepateikė sąskaitų už priskaičiuotus mokesčius iki bylos iškėlimo teisme todėl negalėjo atsirasti nepilnametės atsakovės, atsakovų prievolė apmokėti sąskaitas. Taip pat nepagrįsti argumentai, kad jei pati nepilnametė, o vėliau ir įtėviai niekaip neišreiškė valios dėl šilumos energijos tiekimo, tai neturi pareigos mokėti mokesčių už suteiktas paslaugas butui. Atsakovai nurodo, kad apie skolos susidarymą, jos didėjimą, konkretų jos dydį ir pan. niekada nežinojo ir niekada nebuvo ieškovės informuoti. Teismas neatsižvelgė į tai, kad atsakovai buvo užsienio valstybės piliečiai, jiems Lietuvoje galiojanti tvarka dėl skolų už paveldimą turtą, kai jis paveldėtas, nėra žinomi. Apeliantų vertinimu ieškovė nesiėmusi ilgą laiką informuoti atsakovus apie skolas, apie susidariusią situaciją pati dėl šios situacijos yra kalta. Ieškovė teigia, kad siekė surasti atsakovus, tačiau į siunčiamus raštus niekas neatsakė. Ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad kiekvieną mėnesį sąskaitas įdėdavo į atsakovės pašto dėžutę. Ieškovės vertinimu nepagrįstas atsakovų argumentas, kad atsakovai apie susiklosčiusią situaciją nieko nežinojo.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad teismo posėdžio metu atsakovo Šiaulių miesto savivaldybės Vaikų globos namų atstovė patvirtino, kad įtėviai buvo informuoti apie įdukrai priklausantį nekilnojamąjį turtą, jiems buvo įteikti nekilnojamojo turto dokumentai, dokumentų įteikimo metu dalyvavo vertėjas. Teismo vertinimu byloje esanti pažyma, kurioje nurodoma, kad A. M. 2011-10-11 į rankas atiduotas nekilnojamojo turto registro išrašas, leidžia spręsti, kad įtėviai žinojo apie įdukrai priklausantį butą. Patikslintame ieškinyje ieškovė nurodė, kad po atsakovės L. C. įvaikinimo, į ieškovą telefonu kreipėsi atsakovų A. M. ir F. C. atstovas advokatas J. R. bei teiravosi apie įsiskolinimą bei buto vertę, tačiau vėliau minėtas advokatas atsakovų nebeatstovavo ir įsiskolinimo klausimas nebuvo išspręstas. Teismas pažymėjo, kad šioje byloje atsakovus atstovaujantis advokatas nurodė, kad jo atstovaujami asmenys įvaikinimo metu buvo informuoti, kad nekilnojamasis turtas paveldėtas pagal apyrašą, ir nors tvirtino, jog A. M. ir F. C. apie įsiskolinimą ieškovui informuoti nebuvo, tačiau nepaneigė aplinkybės, kad A. M. ir F. C. žinojo apie įdukros turimą nekilnojamąjį turtą. Apeliacinio teismo vertinimu pirmosios instancijos teismo išvados, kad atsakovai A. M. ir F. C., būdami nepilnametės buto savininkės įstatyminiais atstovais, nebuvo rūpestingi ir apdairūs, jų veiksmai (neveikimas) neatitiko bonus pater familias elgesio standartų, pagrįsti. Apeliacinio teismo vertinimu byloje nustatytos aplinkybės, bei apeliantų argumentai kad jie nebuvo informuoti apie mokesčių dydžius, konkrečius įsiskolinimus nepaneigia jų pareigos rūpintis nepilnametės buto savininkės turtu. Todėl nepagrįsti apeliantų argumentai, kad ieškovė nesiėmusi ilgą laiką informuoti atsakovus apie skolas, apie susidariusią situaciją pati dėl šios situacijos yra kalta, kad iš pasak atsakovų neteisėtų verslininko veiksmų prieš vartotoją jam negali kilti jokių teisių, kol jis savo pareigų tinkamai neįvykdo. Taip pat nepagrįsti argumentai, kad teismas nustatęs vartojimo teisinius santykius, turi ex officio taikyti vartojimą reglamentuojančias teisės normas, tačiau ginčo atveju teismas to nepadarė. Apeliantų argumentai, kad nepilnametės kaip vartotojos teisės šiuo atveju turėtų būti labiau ginamos, kad esant konkrečioms aplinkybėms nepilnametė atsakovė, jos atstovai nėra atsakingi už susidariusius įsiskolinimus niekuo nepagrįsti.

Apeliantų vertinimu teismas visiškai nepasisakė dėl aplinkybių, kad palikimas nepilnametės atsakovės buvo priimtas sudarant turto apyrašą remiantis teismo nutartimi (t.y. apribojant įpėdinio atsakomybę). Apeliacinio teismo vertinimu pirmosios instancijos teismas pasisakė bei atsižvelgė į CK 5.63 straipsnio nuostatas spręsdamas dėl skolos išviešinimo, kuri susidarė iki palikėjo mirties. Tačiau konkrečiu atveju atsakovai ginčija reikalavimą dėl skolos priteisimo, kuri susidarė po palikėjo mirties ir susidarė dėl nesumokėtų einamų mokesčių, kuri iš didėja jei ir toliau nemokami mokesčiai. Sutiktina su atsakovais, kad ieškovė turi pareigą teikti duomenis apie priskaičiuotus mokesčius už suteiktas paslaugas, tačiau ir turto savininkė, jos interesus atstovaujantys asmenys turi pareigą domėtis kas administruoja jos nuosavybę, kodėl priskaičuojami mokesčiai, kokie mokėjimo terminai, kodėl negauna mokėjimo pranešimų ir kita. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta apeliantų argumentai nepagrįsti, kadangi neįtakoja teismo priimto sprendimo teisėtumo plačiau netikslinga dėl jų pasisakyti.

Dėl ieškinio senaties taikymo

24. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad reikalavimas taikyti ieškinio senatį, kaip kiekvienas materialinio teisinio pobūdžio reikalavimas, paprastai turi būti formuluojamas atsakovo teikiamuose procesiniuose dokumentuose, nes dėl tokio reikalavimo ieškovas turi turėti galimybę pareikšti savo atsiliepimus jo teikiamuose procesiniuose dokumentuose. Atsakovo reikalavimas taikyti ieškinio senatį sprendžiamas įvertinant, be kita ko, ar nėra svarbių termino praleidimo priežasčių. Termino praleidimo aplinkybės ir priežastys turi būti pagrįstos įrodymais, kurie yra tiriami teismo posėdyje. Teisė pareikšti apie reikalavimą taikyti ieškinio senatį pasibaigia pirmosios instancijos teisme posėdžio pirmininkui paskelbus, kad bylos nagrinėjimas iš esmės yra baigtas ir teismas pradeda klausyti baigiamųjų kalbų, kadangi tuo metu užbaigiamas bylai svarbių faktinių aplinkybių tyrimas. Tokia išvada darytina įvertinus CPK 253 straipsnio 4 dalies nuostatas, kad baigiamųjų kalbų dalyviai neturi teisės savo kalbose remtis aplinkybėmis, kurių teismas netyrė, taip pat įrodymais, kurie nebuvo tiriami teismo posėdyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-274/2014). CPK 306 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. Materialinio teisinio pobūdžio aplinkybės dėl senaties taikymo apeliacinės instancijos teisme gali būti nurodomos su prašymu taikyti ją, jeigu tokia būtinybė iškilo po išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme. Paprastai tai yra atvejai, kai asmuo nedalyvavo bylos nagrinėjime, neturėjo galimybės teikti procesinių dokumentų ar kitaip motyvuoja išimtines aplinkybes, pagrindžiančias būtinumą išnagrinėti senaties taikymo aplinkybes apeliacinėje instancijoje. Konkrečiu atveju atsakovai teikė atsiliepimus, dalyvavo bylos nagrinėjime teisme, todėl turėjo galimybę suformuluoti reikalavimą pirmosios instancijos teisme ir niekuo nepagrindžiamas būtinumas teikti ieškinio senaties taikymo klausimą apeliacinėje instancijoje.

Atsakovų vertinimu teismo išvada, kad byloje neprašyta taikyti ieškinio senaties ar tokia pozicija buvo išreikšta tik baigiamosiose kalbose, yra nepagrįsta. Atsakovų vertinimu tai, kad procesinių dokumentų rezoliucinėse dalyse atskirai formaliai neišskirtas (nepaminėtas) ieškinio atmetimas dėl senaties, nepaneigia tokio ieškinio atmetimo pagrindo taikymo.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad vadovaujantis CK 1.126 straipsnio 2 dalimi, ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Teismas pažymėjo, kad teisė pareikšti apie reikalavimą taikyti ieškinio senatį pasibaigia pirmosios instancijos teisme posėdžio pirmininkui paskelbus, kad bylos nagrinėjimas iš esmės yra baigtas ir teismas pradeda klausyti baigiamųjų kalbų. Teismas įvertinęs, kad konkrečiu atveju byloje pozicija (ne prašymas) dėl ieškinio senaties termino praleidimo atsakovo atstovo buvo išdėstyta tik baigiamosiose kalbose pagrįstai sprendė, kad teisiškai tai negali būti vertinama kaip aiškiai išreikštas atsakovo atstovo materialinio teisinio pobūdžio reikalavimas taikyti ieškinio senatį. Iš esmės apeliacinės instancijos teismas su pirmosios instancijos teismo išvadomis sutinka, todėl apeliantų argumentai atmestini.

Tuo pačiu pažymėtina, kad CPK 253 straipsnyje numatyta, kad draudžiama baigiamosiose kalbose remtis aplinkybėmis, kurių teismas netyrė, taip pat įrodymais, kurie nebuvo tiriami teismo posėdyje, taip pat CPK 312 straipsnio nuostatos numato draudimą apeliaciniame skunde kelti naujus reikalavimus. Esminis bylos nagrinėjimas vyksta pirmosios instancijos teisme, todėl būtent ten pagal proceso operatyvumo, koncentruotumo bei draudimo piktnaudžiauti procesu principus (CPK 7 straipsnis, 42 straipsnio 5 dalis) turi būti pateikti visi šalių reikalavimai, atsikirtimai bei įrodymai. CPK 226 straipsnyje, reglamentuojančiame šalių ir trečiųjų asmenų pareigas pasirengimo nagrinėti bylą pirmosios instancijos teisme metu, įsakmiai nurodyta, kad pasirengimo nagrinėti bylą teisme metu šalys ir tretieji asmenys turi teismui pateikti visus įrodymus bei paaiškinimus, turinčius reikšmės bylai, galutinai suformuluoti savo reikalavimus ir atsikirtimus į pareikštus reikalavimus. Jeigu šalys bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nevykdo arba netinkamai vykdo nurodytas pareigas, jie gali tikėtis sau nepalankių, CPK nustatytų teisinių padarinių: draudimo apeliacinį skundą grįsti aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, draudimo apeliaciniame skunde kelti naujus reikalavimus, ribojimo teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme, draudimo kasaciniame skunde remtis naujais įrodymais bei aplinkybėmis, kurie nebuvo nagrinėti pirmosios ar apeliacinės instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis, 312, 314 straipsniai, 347 straipsnio 2 dalis). Tokiu teisiniu reglamentavimu siekiama panaikinti galimybę piktnaudžiauti procesu, siekiama skatinti bylos dalyvius veikti už greitą ir teisingą bylos išnagrinėjimą, bylinėtis sąžiningai, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis pirmosios instancijos teisme, o ne sukuriant netikėtumus po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-95/2012).

Apeliacinio teismo vertinimu atsižvelgiant į apeliantų argumentus, LITEKO duomenis dėl vykusio teismo posėdžio nėra pagrindo spręsti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė šalių lygiateisiškumo, rungimosi principus (CPK 6, 12, 17 straipsniai) priimdamas teismo posėdžio metu Šiaulių globos namų pateiktus įrodymus. Atsakovų argumentai , kad jiems nebuvo sudaryta galimybės su šitais dokumentais susipažinti, prieštarauti jų pateikimui, teikti kitus tai paneigiančius įrodymus ir argumentus ir pan. nepagrįsti, nes atsakovai jokių prieštaravimų ar prašymų nepareiškė. Apeliacinio teismo vertinimu pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje tinkamai vadovavosi įrodymų vertinimo taisyklėmis, kurios suformuluotos CPK 185 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad įrodymus, vadovaudamasis įstatymais, teismas vertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu bylos aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu teismo posėdyje. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas tikėtinumo taisykle – laisvo įrodymų vertinimo principu, reiškiančiu, kad teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tiems įrodymams, kurie suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę. Pagal CPK 185 straipsnio 2 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus oficialiuosius rašytinius įrodymus (prima facie-turinčius didesnę įrodomąją galią), kuriais patvirtintos aplinkybės laikomos visiškai įrodytomis, iki jos nebus paneigtos įstatymų nustatyta tvarka (CPK 197 straipsnio 2 dalis). Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jų pakanka reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-547/2013).

Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu tinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes ir teisėtai bei pagrįstai, tinkamai motyvuodamas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Europos žmogaus teisių teismo praktika, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti byloje pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (žr. Hirvisaari v. Finland, no. 4968/99, par. 30, 27 September 2001). Tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos žmogaus teisių teismo Van de Hurk v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2009, nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011). Atsižvelgiant į tai, pažymėtina, kad jei apeliacinės instancijos teismas atmeta apeliacinį skundą pritardamas pirmosios instancijos teismo motyvams, tai neprivalo jų išsamiai kartoti, gali tiesiog jiems pritarti. Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas jį tinkamai ir išsamiai motyvavus, todėl pirmosios instancijos motyvų, jiems pritarus nėra tikslinga kartoti.

Atsižvelgiant į visumą byloje ištirtų ir įvertintų įrodymų, į apeliantų apeliacinio skundo argumentus spręstina, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Daroma išvada, kad apeliantai šioje byloje leistinais įrodymais nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, todėl nėra teisinio pagrindo skundžiamą teisėtą ir pagrįstą sprendimą naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais. (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Bylinėjimosi išlaidos atmetus atsakovų apeliacinį skundą, atsakovams neatlyginamos ir nepriteisiamos (CPK 93 straipsnis, 98 straipsnis). Ieškovė pareiškė prašymą priteisti 640 Eur bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimą į apeliacinio skundą, pateikė duomenis apie patirtas išlaidas. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Teismas pažymi, kad išlaidos, susijusios su teisine pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą yra priteisiamos ne didesnės, kaip nustatytos 2015 m. kovo 19 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-77 Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio. Teismas atsižvelgęs į Rekomendacijų nuostatas dėl už apeliacinio skundo parengimą, rekomenduojamą priteisti maksimalų užmokesčio dydį, atsižvelgęs į konkrečiu atveju pateikto atsiliepimo turinį, apimtį, nurodytus argumentus, galimas darbo ir laiko sąnaudas, vertina, kad prašomos priteisti išlaidos, susijusios su advokato pagalba yra pagrįstos, todėl iš apeliantų ieškovei priteistini 640 Eur bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija,

nutaria:

Radviliškio rajono apylinkės teismo 2017 m. balandžio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei UAB „Baisogalos bioenergija“, juridinio asmens kodas 171663689 iš atsakovų L. C., F. C., A. M. 640 Eur ( šešis šimtus keturiasdešimt eurų ) išlaidų patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti šalims.