Marijampolės apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo E. M. patikslintą ieškinį dėl vartojimo sutarties sąlygų pripažinimo negaliojančiomis bei žalos atlyginimo, pareikštą atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Šakių vandenys“.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Ieškovo atstovas advokatas Sigitas Balaišis, palaikydamas ieškinį, teismo posėdžio metu nurodė, kad ieškinį palaiko ir paaiškino, kad kaip matyti iš 2016 m. spalio 13 d. Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo sutarties, atsakovė įsipareigojo ieškovui nepertraukiamai tiekti saugos ir kokybės reikalavimus atitinkantį šaltą geriamąjį vandenį, surinkti nuotekas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymu ir kt. norminiais aktais nustatyta tvarka (sutarties 4 punktas su nuoroda į 1 punktą). Šioje sutartyje atsakovas numatė: „Tiekėjas neatlygina nuostolių, susidariusių dėl vandentiekio, nuotekų tinklo avarijos“ (17 punktas), o taip pat įpareigojo vartotoją (ieškovą) remontuoti vandentiekio įvadą nuo jo prijungimo vietos ir kanalizacijos išleidėją (27 punktas), savo lėšomis pagal suderintą projektą perkloti vandentiekio ir kanalizacijos įvadus, prireikus juos panaikinti (28 punktas), įvykus gedimui įvade, suremontuoti jį per dvi paras (29 punktas). Ši tarp ieškovo ir atsakovo sudaryta sutartis yra vartojimo sutartis, todėl pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.228⁴ straipsnio 9 dalį, bylą nagrinėjantis teismas turi pareigą vertinti vartojimo sutarties sąlygų atitiktį nesąžiningumo kriterijams. Vartotojas, kaip sutarties šalis, dėl objektyvių priežasčių – informacijos, patirties, laiko stokos, profesinio statuso, žinių stokos ir kitų panašių aplinkybių yra akivaizdžiai nelygiavertėje padėtyje su kita sutarties šalimi – paslaugų teikėju, todėl, siekiant apginti silpnesniosios sutarties šalies teises ir teisėtus interesus, vartojimo sutartims taikomas vartotojų teisių apsaugos institutas. Tiek Europos Sąjungos, tiek nacionaliniai teisės aktai įtvirtina padidintą vartotojo, kaip silpnesniosios šalies, teisių apsaugą. Vartotojo padėtis paprastai yra silpnesnė negu paslaugų teikėjo, nes vartotojo derybinės galios yra apribotos, dažniausia vartotojas nepasirengęs deryboms, nesugeba derėtis arba net nežino, kad gali derėtis. Vartojimo sutartys dažniausiai sudaromos prisijungimo būdu, naudojant standartines sutarčių sąlygas, kurios nėra individualiai aptariamos, todėl vartotojas yra priverstas priimti jam primetamas sutarties sąlygas. LAT savo nutartyse yra konstatavęs, kad vartotojų gynimas yra prioritetinė valstybės ekonominės ir socialinės politikos dalis, vartotojų teisių gynimas vertintinas kaip viešasis interesas, svarbus ne tik pačiam vartotojui, bet ir didelei visuomenės daliai. Vartotojo teisių apsaugos garantijos įtvirtintos ir Konstitucijos 46 straipsnio 5 dalyje, kurioje nustatyta, kad valstybė gina vartotojo interesus; ši konstitucinė nuostata yra vienas iš pamatinių Lietuvos ūkio tvarkymo principų, ji įgyvendinama per žemesnės galios teisės normų sistemą. Vartojimo sutarčiai tarp ieškovo ir atsakovo turi būti taikoma speciali CK 6.193 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta palankiausio vartotojo atžvilgiu sutarties sąlygos aiškinimo taisyklė nurodanti, kad kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusius šalies naudai, be to, visais atvejais sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vartotojų naudai ir sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai. Vartotojas turi teisę reikalauti pripažinti negaliojančiomis vartojimo sutarties, kurios yra nesąžiningos. Nesąžiningomis laikomos vartojimo sutarčių sąlygos, kurios buvo individualiai aptartos ir kuriomis dėl sąžiningumo reikalavimo pažeidimo iš esmės pažeidžiama šalių teisių ir pareigų pusiausvyra vartotojo nenaudai, individualiai neaptartomis laikomos vartojimo sutarties sąlygos, kurių parengimui vartotojas negalėjo daryti jokios įtakos, ypač jeigu tos sąlygos nustatytos iš anksto verslininko parengtoje standartinėje sutartyje (tai reglamentuoja CK 6.288⁴ straipsnio 4 dalis, tokia praktika plėtojama ir teismo praktikoje – Kauno apygardos teismo nutartis Nr. e2S-l683-436/2016). Bet kuri vartojimo sutarties rašytinė sąlyga, turi būti išreikšta aiškiai ir suprantamai, ir šio reikalavimo neatitinkančios sąlygos laikomos nesąžiningomis (CK 6.228⁴ straipsnio 6 dalis, Lietuvos kasacinio teismo plėtojamoje praktikoje e3K-3-438- 415/2016, 3K-3-424-701/2016). Sutarties nuostata yra aiški ir suprantama, kai ji ne tik suprantama gramatiškai, bet kartu vartotojui sudaroma galimybė remiantis tiksliais ir suprantamais kriterijais įvertinti jam dėl tokios sąlygos atsirandančius ekonominius padarinius. Siekiant laikytis skaidrumo reikalavimo, vartotojui ypač svarbu prieš sudarant sutartį būti informuotam apie sutarties sąlygas ir jos sudarymo pasekmes. Būtent remdamasis šia informacija jis nusprendžia, ar nori būti saistomas sąlygų, iš anksto suformuluotų profesionalaus tiekėjo. LAT (e3K-3-438-415/2016) aiškina, kad tam, jog būtų užtikrinamas vartotojų apsaugos veiksmingumas, teismas turi visuomet, nesvarbu, kokie yra vidaus teisės aktai, nustatyti, ar tiekėjas derėjosi su vartotoju dėl ginčijamos sąlygos atskirai. Sutarties sąlyga, dėl kurios nebuvo atskirai derėtasi, laikoma nesąžininga, jeigu pažeidžiant sąžiningumo reikalavimą dėl jos atsiranda ryškus neatitikimas tarp iš sutarties kylančių teisių ir pareigų vartotojo nenaudai. Pareiga įrodyti, kad ikisutartines pareigos buvo įvykdytos tinkamai, t. y. kad konkreti sutarties sąlyga buvo ne tik gramatiškai aiški, bet ir kad vartotojas turėjo galimybę priimti sprendimą dėl sutarties sudarymo suprasdamas jam potencialiai reikšmingus ekonominius padarinius, tenka verslininkui. Kaip nurodė kasacinis teismas, remtis vien tik standartinėmis sąlygomis, kuriomis vartotojas patvirtina, kad „sutartį perskaitė, suprato jos turinį ir pasekmes“ negalima, nes tai būtų pripažinimas, kad vartotojas patvirtino, jog tiekėjas tinkamai įvykdė visas jam tenkančias ikisutartines informavimo pareigas, vartotojui būtų perkelta tokių pareigų įvykdymo įrodinėjimo pareiga ir būtų pakenkia vartotojų apsaugos tikslui. Nurodyta tipinė sąlyga nepatvirtina tiekėjo visiško ir tinkamo jam tenkančios informavimo pareigos įvykdymo. Preziumuojama, kad nesąžiningos yra sutarties sąlygos, kuriomis panaikinama arba apribojama verslininko civilinė atsakomybė už žalą, padarytą vartotojo turtui (CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalies 1 punktas).Tarp atsakovo ir ieškovės sudaryta sutartis buvo standartinė, iš anksto atsakovo parengta sutartis, sudaryta prisijungimo būdu, šios vartojo sutarties parengimui, ieškovas negalėjo turėti jokios įtakos, ne dėl vienos iš ginčijamų sąlygų nebuvo derėtasi, sutarties sąlygos nebuvo individualiai aptartos. Atsakovas nevykdė savo pareigos aiškiai ir suprantamai suteikti ieškovui būtiną, teisingą, išsamią ir neklaidinančią informaciją (CK 6.2286 straipsnio 1 dalis). Ieškovas pasirašyti sutarties oficialiai niekur nebuvo kviečiamas. Sutarties 17 punkte numatyta sąlyga, kad „Tiekėjas neatlygina nuostolių, susidariusių dėl vandentiekio, nuotekų avarijos“. Šia sąlyga akivaizdžiai panaikinama (apribojama) atsakovės civilinė atsakomybė už ieškovui padarytą žalą turtui net ir tuo atveju, kai kalta atsakovė. Tokia sutarties sąlyga turi būti pripažinta nesąžininga. Pabrėžtina, kad pagrinde remdamasis būtent šiuo sutarties punktu, atsakovė grindė savo poziciją tiek ieškovei stengiantis ginčą išsiaiškinti derybų būdu, tiek teikdamas atsiliepimą teismui. Atsakovė teigė, kad ieškovas sutarties 17 punktą turi suprasti iš konteksto ir reikia vadovautis standartinėmis sąlygomis, kuriomis remiantis sudaryta ir nagrinėjam sutartis. Tačiau jeigu mes panagrinėtume Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimą dėl viešosios vandens tiekimo sutarties standartinių sąlygų patvirtinimo (2007 m. sausio 31 d. Nr. 126), ten tokių sąlygų nėra. Standartinėse sąlygose viskas išdėstyta aiškiai ir nuosekliai. Sąlygų, kuriose būtų panaikinama (apribojama) atsakovės civilinė atsakomybė už ieškovui padarytą žalą turtui, įpareigojimų standarte nėra. 27 punkte numatyta, kad „vartotojas įsipareigoja remontuoti vandentiekio įvadą nuo jo prijungimo vietos“, 28 punkte numatyta, kad „vartotojas įsipareigoja savo lėšomis pagal suderintą projektą perkloti nusidėvėjusius vandentiekio įvadus, prireikus juos panaikinti“; 29 punkte numatyta, kad „vartotojas įsipareigoja įvykus gedimui įvade, suremontuoti jį per 2 paras“. Atsakovas šiais sutarties punktais įpareigojo „remontuoti, perkloti, įvykus gedimui, suremontuoti“ vandentiekio įvadą, tačiau, pirmiausia, šios sutarties sąlygos vartotojui nėra aiškios net lingvistine prasme, kadangi, skaitant šias sąlygas neaišku ar vandentiekio įvadas, kurį įpareigojama remontuoti, perkloti, suremontuoti, yra vartotojo (ieškovo) nuosavybės teise priklausantis ar valdomas inžinerinio tinklo objektas. Įvadai gali būti ir yra ne tik vartotojui priklausančios vidaus pastato vandentiekio inžinerinės sistemos dalis, todėl sutartimi įpareigoti vartotoją (ieškovą) „perkloti nusidėvėjusius vandentiekio įvadus, suremontuoti nuo jo prijungimo vietos yra neaiškios ir nesuprantamos, tuo pačiu nesąžiningos sąlygos vartotojui. Atsakovas teismo posėdžio metu nurodė, kad šias sutarties sąlygas galima suprasti „iš konteksto“, toks sutarties sąlygų vertinimas yra subjektyvus, kiekvienas gali suvokti ir suprasti skirtingai, todėl šios sutarties sąlygos yra vertintinos kaip neaiškios ir nesuprantamos. Be to, atsakovė šiomis sutarties nuostatomis perkeldamas pareigą remontuoti vandens tiekimo įrenginius vartotojui (ieškovui), rėmėsi bendrosiomis nuosavybės teisę reglamentuojančiomis nuostatomis bei tokių sistemų bendrąja priežiūros taisykle, bet neatsižvelgė į teisės normas, reglamentuojančias išimtinės viešosios funkcijos – užtikrinti nepertraukiamą vandens tiekimą – įgyvendinimą (3K-3-210/2013). Geriamojo vandens įstatymas įpareigoja savivaldos institucijas užtikrinti jų teritorijų gyventojus viešai apsirūpinti reikiamu geriamojo vandens kiekiu, užtikrinti tiekiamo vandens kokybę ir saugą. Geriamojo vandens tiekimas ir nuotekų šalinimas yra viešasis interesas (LAT Nr. 3K-3- 135/2012). Viešasis vandens tiekėjas turi pareigą naudoti visas numatytas teisines priemones, tarp jų teise remontuoti abonentui priklausančius įrengimus, išimtinei įstatymo pareigai vykdyti, taigi jis privalo atlikti avarinius objektų remonto darbus. Jei vandens teikėjas, likviduodamas avariją jo nuosavybes teise ar kitais teisėtais pagrindais valdomoje vandens tiekimo infrastruktūroje, nustato, kad gedimas yra ne vandens tiekėjo nuosavybės teise ar kitais pagrindais valdomoje ir naudojamoje geriamojo vandens tiekimo infrastruktūroje, o abonentui (vartotojui) priklausančiuose geriamojo vandens naudojimo įrenginiuose, geriamajam vandeniui tiekti reikalingose komunikacijose, vandens tiekėjas turi teisę šiuos įrenginius suremontuoti, tačiau remonto sąnaudas apmoka abonentas (vartotojas) pagal tiekėjo pateiktą sąskaitą, jei kitaip nenustatyta vandens tiekimo sutartyje. Viešosios funkcijos vykdymo nustatymas daiktinės teisės nuostatomis, nesilaikant šios funkcijos įgyvendinimą reglamentuojančių viešosios teisės normų reikalavimų, reikštų netinkamą šios funkcijos – vandens nepertraukiamo tiekimo – vykdymą ir vandens vartotojų teisių pažeidimą. Šiai pareigai vykdyti, be kitų veiksmų, viešasis tiekėjas turi vykdyti vandens tiekimo sistemos priežiūrą taip, kad gedimai būtų pašalinti kiek įmanoma greičiau nepriklausomai kieno nuosavybei jie priklauso. Taigi, sutarties sąlyga, įpareigojanti remontuoti įvadą, yra nesąžininga vartotojui.

Motyvuojamoji dalis

Liudytojas S. Kazlauskas teismo posėdžio metu paaiškino, kad 2016 m. birželio ar liepos mėnesį telefonu jam buvo pranešta, kad yra gedimas. Nuvažiavo pas ieškovą nurodytu adresu, ieškovas parodė gedimo vietą. Buvo pratrūkęs vanduo ir bėgo į kanalizacijos šulinėlį. Ant žemės buvo vanduo. Ekskavatoriumi buvo atkasta ir pagrindinėje linijoje nerado bėgančio vandens, paskui dar kartą atsisuko sklendę ir rado, kad bėga nuo namo įvado. Tas įvadas virš vandentiekio kanalizacijos šulinio buvo Savininkui leidus išardė ir pašalino gedimą, savininkui sutikus, apėjo pastatą į kitą namo pusę, mano kad avarijos priežastis – susidėvėjimas. Trišakis buvo suremontuotas ankščiau gal 2013 metais. Buvo trūkęs įvadas. Vandentiekio liniją vedėsi patys žmonės. Apvedimas buvo pasiūlytas žodiniu susitarimu. Ant įvado pastatytas. Į šulinėlį buvo išvestas išbėgimas iš kriauklės. 2010 m. po ieškovo remonto, jie tik pakeitė skaitliuką. Nuo skaitliuko iki pagrindinės linijos nieko nekeitė. Avarija įvyko dėl vamzdyno susidėvėjimo. 2013 m. avarija buvo šalia šulinėlių, tada atkasė rankomis jie ir suremontavo. Pagrindinė linija eina apie 1,20 metro nuo pamato. Buvo trūkęs įvadas, bet ieškovui jis pasiūlė apvesti vandens liniją aplink verandą, kad ateityje neturėtų problemų, jei atsirastų bėda po veranda (2018 m. sausio 3 d. teismo posėdžio garso įrašas: 10 min. 14 sek. – 10 min. 37 sek.).

Ieškinys nepagrįstas ir atmestinas.

Iš bylos medžiagos matyti, kad 2016 m. spalio 13 d. ieškovas su atsakove sudarė Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo sutartį Nr. 112474/2016/10, pagal kurios 1 punktą atsakovė įsipareigojo parduoti, o ieškovas pirkti šalto geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų valymo paslaugas objektui, esančiam (duomenys neskelbtini).

Nagrinėjamoje byloje ieškovas prašo pripažinti sutarties 17, 27, 28, 29 punktus nesąžiningomis sutarties sąlygomis.

Šalių sudaryta sutartis yra vartojimo sutartis (CK 6.228¹ straipsnis). Pagal CK 6.228⁴ straipsnio 9 dalį, bylą nagrinėjantis teismas turi pareigą vartojimo sutarčių sąlygų atitiktį nesąžiningumo kriterijams vertinti ex officio (savo iniciatyva). Nesąžiningomis laikomos vartojimo sutarčių sąlygos, kurios šalių nebuvo individualiai aptartos ir kuriomis dėl sąžiningumo reikalavimo pažeidimo iš esmės pažeidžiama šalių teisių ir pareigų pusiausvyra vartotojo nenaudai. Iš bylos medžiagos matyti, kad šalys geriamojo vandens sutartį pasirašė 2016 m. spalio 13 d. pakartotinai. Analogišką sutartį šalys buvo sudarę 2015 m. liepos 7 d. Ieškovas teigia, kad pasirašydamas šią sutartį geranoriškai bendradarbiavo su atsakove, sutarties pasirašymas buvo „aklas“, tačiau teismas, remdamasis bylos medžiaga ir šalių paaiškinimais neturi pagrindo teigti, kad ieškovas prieš pakartotinai pasirašydamas sutartį su atsakove, dėjo kokias nors pastangas išsiaiškinti sutarties sąlygų esmę.

Dėl sutarties 17, 27, 28 ir 29 punktų pripažinimo nesąžiningomis sutarties sąlygomis.

Pagal Geriamojo vandens tiekimo ir (arba) nuotekų tvarkymo viešosios sutarties standartinių sąlygų aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. sausio 31 d. nutarimu Nr. 126, 58.4. punktą, geriamojo vandens tiekėjas ir nuotekų tvarkytojas privalo teisės aktų nustatyta tvarka naudoti ir prižiūrėti jam nuosavybės teise ar kitaip teisėtai valdomą ir (arba) naudojamą geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūrą, bešeimininkę infrastruktūrą, kitą valdomą turtą, kurio reikia geriamajam vandeniui tiekti ir nuotekoms tvarkyti. Šio teisės akto nuostatos yra perkeltos į šalių sudarytos sutarties 26 punktą, kuriame numatyta, kad vartotojas privalo teisės aktų nustatyta tvarka prižiūrėti jam nuosavybės teise priklausančius ar kitais teisėtais pagrindais valdomus ir (ar) naudojamus geriamojo vandens naudojimo įrenginius, geriamajam vandeniui tiekti reikalingas komunikacijas ir (ar) nuotekų šalinimo įrenginius, užtikrinant jų būklę, atitinkančią teisės aktų reikalavimus.

Nors vien tik iš sutarties 17 punkto ir nėra aišku ar vandens tiekėjas neatlygina nuostolių, susidariusių dėl vandentiekio, nuotekų tinklų avarijos visais atvejais, tai yra, nepriklausomai kieno nuosavybėje ar kitaip valdomų – tiekėjo ar vartotojo esančių vandentiekio ar nuotekų tinklų įvykusios avarijos, tačiau teismas sutinka, su atsakovės atstovės teiginiais, kad sutarties 17 puntas turėtų būti suprantamas kontekste ir siejamas su sutarties 26 punkto nuostatomis. Teismas, atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, neturi pagrindo pripažinti, šalių sudarytos sutarties 17 punkto sąlyga panaikinama arba apribojama verslininko, šiuo atveju, UAB „Šakių vandenys“, civilinė atsakomybė už žalą, padarytą vartotojo turtui (CK 6.228⁴ str. 2 dalies 1 punktas).

Šalių 2016 m. spalio 13 d. sudarytos Geriamojo vandens ir nuotekų tvarkymo sutarties 27 punkte numatyta, kad vartotojas įsipareigoja remontuoti vandentieko įvadą nuo jo prijungimo vietos ir kanalizacijos išleidėją. Sutarties 28 punkte nurodoma, kad vartotojas įsipareigoja savo lėšomis pagal suderintą projektą perkloti nusidėvėjusius vandentiekio ir (ar) kanalizacijos įvadus, prireikus (gavus leidimą) juos panaikinti. Sutarties 29 punkte numatyta, kad vartotojas įsipareigoja įvykus gedimui įvade, suremontuoti jį per dvi paras. Priešingu atveju vandens nuostoliai nustatom skaičiuojant, kad vanduo tekėjo 0,35 metro per sekundę greičiu 24 valandas per visą nustatytą gedimo laikotarpį. Jeigu gedimo laikotarpio negalima nustatyti, sunaudoto geriamojo vandens kiekis apskaičiuojamas ne ilgesniam kaip vieno mėnesio laikotarpiui. Gedimą likvidavus, vandens kiekis neperskaičiuojamas.

Pagal Geriamojo vandens teikimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 3 straipsnio 14 punktą, geriamojo vandens tiekimo ir vartojimo riba – geriamojo vandens tiekimo infrastruktūros vieta, kurioje baigiasi abonentui ar vartotojui nuosavybės teise priklausančio ar kitaip valdomo ir (arba) naudojamo turto riba (vandentiekio šulinys, sklypo riba ar statinio ar daugiabučio namo įvadas, atsižvelgiant į abonentų ir vartotojų kategoriją) ir prasideda geriamojo vandens tiekėjui ir nuotekų tvarkytojui nuosavybės teise priklausanti ar kitaip valdoma ir (arba) naudojama geriamojo vandens tiekimo infrastruktūra ir kurioje geriamojo vandens tiekėjas ir nuotekų tvarkytojas perduoda saugos ir kokybės reikalavimus atitinkantį geriamąjį vandenį abonentui ir (ar) vartotojui.

Lietuvos Respublikos Geriamojo vandens teikimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 16 straipsnio 15 punkte nustatyta, kad geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo, paviršinių nuotekų tvarkymo infrastruktūros objekto savininkas yra atsakingas už geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo, paviršinių nuotekų tvarkymo infrastruktūros objekto techninę būklę, jo priežiūros organizavimą ir remontą. Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo, paviršinių nuotekų tvarkymo infrastruktūros objekto priežiūra ir remontas atliekami infrastruktūros objekto savininko lėšomis.

Iš aukščiau paminėto įstatymo nuostatų matyti, kad geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo, paviršinių nuotekų tvarkymo infrastruktūros objekto savininkas yra atsakingas už geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo, paviršinių nuotekų tvarkymo infrastruktūros objekto techninę būklę, jo priežiūros organizavimą ir remontą tik iki geriamojo vandens tiekimo ir vartojimo ribos, todėl teismas neturi pagrindo pripažinti, kad tarp šalių sudarytos sutarties 26, 27 ir 28 punktuose numatytos sąlygos yra nesąžiningos.

Dėl žalos atlyginimo.

CK 6.249 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų.

Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad 2016 m. liepos mėnesį įvyko vandentiekio avarija adresu: Šakių r. sav., Gelgaudiškis, Taikos g. 49. Atsakovės atstovai nustatė avarijos priežastį ir ją likvidavo. Ieškovas nurodė, kad žala nagrinėjamu atveju pasireiškė jo turto sugadinimu, jo būklės pabloginimu – „nusėdo“ ir sutrūko gyvenamo namo pamatai, sutrūko namo siena, sutrūko lubos, suskilo grindų plytelės, suskilo lango stiklo paketas, norint turtą atstatyti į buvusią būklę, reikalinga 1415,14 Eur suma.

Ieškovas nurodė, kad vandentiekio avarija įvyko atsakovės vandentiekio skirstomojo tinklo dalyje, t. y. jungtyje, jungiančioje skirstomąjį tinklą ir įvadą į namą ir tai yra atsakovės prižiūrima ir valdoma vandentiekio skirstomosios linijos infrastruktūros dalis, atsakovės atstovai su tuo nesutiko, kadangi jų teigimu, vandentiekio avarija įvyko įvade, kuris priklauso ieškovui.

CK 6.266 straipsnis nustato objekto savininko ar valdytojo atsakomybę be kaltės, t. y. griežtą civilinę atsakomybę, todėl statinio savininkas (valdytojas) privalo atlyginti jam priklausančio statinio trūkumų lemtą žalą nepriklausomai nuo jo kaltės dėl tokių neigiamų padarinių. Žalą patyrusiam asmeniui pakanka įrodyti žalos faktą bei dydį ir žalos bei statinio trūkumų priežastinį ryšį; statinio savininkas, gindamasis nuo reikalavimo atlyginti statinio trūkumų lemtą žalą, privalo įrodyti buvus CK 6.270 straipsnio 1 dalyje nustatytas pirmiau nurodytas nuo atsakomybės atleidžiančias aplinkybes (CPK 178 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 30 d., nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-563-687/2015).

Pagal Lietuvos Respublikos Geriamojo vandens teikimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 3 staraipsnio 14 punktą geriamojo vandens tiekimo ir vartojimo riba – geriamojo vandens tiekimo infrastruktūros vieta, kurioje baigiasi abonentui ar vartotojui nuosavybės teise priklausančio ar kitaip valdomo ir (arba) naudojamo turto riba (vandentiekio šulinys, sklypo riba ar statinio ar daugiabučio namo įvadas, atsižvelgiant į abonentų ir vartotojų kategoriją) ir prasideda geriamojo vandens tiekėjui ir nuotekų tvarkytojui nuosavybės teise priklausanti ar kitaip valdoma ir (arba) naudojama geriamojo vandens tiekimo infrastruktūra ir kurioje geriamojo vandens tiekėjas ir nuotekų tvarkytojas perduoda saugos ir kokybės reikalavimus atitinkantį geriamąjį vandenį abonentui ir (ar) vartotojui.

Iš byloje esančių dokumentų matyti, kad ieškovas kreipėsi į draudimo AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialą Lietuvoje. Draudimo AAS „BTA Baltic Insurance Company“ atsakovui išduotas raštas patvirtina, kad draudimo kompanija atsisakė atlyginti nuostolius. Šiame rašte yra nurodoma, kad faktą, jog buvo pakeistas vandentiekio vamzdis, patvirtina UAB „Šakių vandenys“ išduota 2017 m. kovo 15 d. pažyma Nr. S-105. Pažymoje nurodoma, jog buvo gautas 2016 m. gegužės mėn. pranešimas, kad buvo įtrūkęs įvadas į namą, prie verandos ir UAB „Šakių vandenys“ atliko kasimo darbus bei sutvarkė trūkusį gyventojo vandentiekio įvadą (1 t., b. l. 18). Nėra duomenų, kad ieškovas būtų ginčijęs šias draudiko padarytas išvadas. Tai, kad vandentiekio avarija įvyko įvade, patvirtino ir liudytojas S. K., kuris nurodė, kad ekskavatoriumi buvo atkasta ir pagrindinėje linijoje nerasta bėgančio vandens, paskui dar kartą buvo atsisukta sklendė ir nustatyta, kad vanduo bėga nuo namo įvado. Liudytojas taip pat nurodė, kad trišakis buvo suremontuotas ankščiau.

Ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kad 2010 m., perkeldamas vandens apskaitos prietaisą pastate, būtų tvarkęs vandentiekio įvadą ir lauke. Teismas neturi pagrindo liudytojo S. K. parodymų vertinti kaip nepatikimų ar šališkų vien dėl to, kad liudytojas – atsakovės darbuotojas.

Nors ekspertizės metu nebuvo nustatyta tiksli vandentiekio avarijos vieta, tačiau remiantis kitais aukščiau paminėtais byloje esančiais įrodymais, liudytojo paaiškinimais darytina išvada, kad vandentiekio avarija įvyko įvade, kuris priklauso ieškovui ir už kurio tvarkingumą atsako ieškovas, todėl darytina išvada, kad šiuo atveju nėra atsakovės kaltės dėl ieškovui atsiradusios žalos padarymo. Esant nurodytoms aplinkybėms, ieškinys dalyje dėl 1415,14 Eur žalos bei 5 procentų dydžio palūkanų, atmestinas.

Atmetus ieškovo ieškinį, atsakovės patirtos bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš ieškovo, kaip bylą pralaimėjusio asmens (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Bylos duomenimis nustatyta, jog atsakovė prašo priteisti 700 Eur už advokatės suteiktas teisines paslaugas. Atsižvelgiant į tai, kad prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos neviršija rekomenduojamų priteistini maksimalių dydžių nustatytų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr.1R-77 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas), atsakovės turėtos nurodytos bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš ieškovo.

Šioje byloje valstybė patyrė 10,29 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Kadangi ieškinys atmestas, todėl valstybės patirtos bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš ieškovo (CPK 96 straipsnio 2 dalis).

Įvertinęs tai, kas išdėstyta ir vadovaudamasis CPK 259 straipsniu, 263 straipsniu, 265 straipsniu, 268 straipsniu, 270 straipsniu, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovo E. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini), septynis šimtus eurų (700 Eur) bylinėjimo išlaidų atsakovės UAB „Šakių vandenys“, juridinio asmens kodas 174264880, naudai.

Priteisti iš ieškovo E. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) dešimt eurų dvidešimt devynis centus (10,29 Eur) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei. Ši suma turi būti sumokėta Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, juridinio asmens kodas 188659752, į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią „Swedbank“, AB, banko kodas 73000, įmokos kodas 5660.

Sprendimas per 30 dienų nuo priėmimo gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui, padavus apeliacinį skundą per Marijampolės apylinkės teismo Šakių rūmus.