Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Rūtos Mickevičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. S. ir nuteistojo H. R. gynėjo Daliaus Mecelicos apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nuosprendžio, kuriuo:

R. S. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 9 punkte, 180 straipsnio 2 dalyje, ir nuteistas:

pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą – laisvės atėmimu 9 (devyneriems) metams;

pagal BK 180 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, šiuo nuosprendžiu ir 2012-07-26 bei 2012-08-09 nuosprendžiais paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežčiausiai bausmei apimant švelnesnes, ir R. S. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 9 (devyneriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

H. R. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus numatytus BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punkte, 180 straipsnio 2 dalyje, ir nuteistas:

pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą – laisvės atėmimu 10 (dešimčiai) metų;

pagal BK 180 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, šiuo nuosprendžiu ir 2012-07-26 bei 2012-08-09 nuosprendžiais paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežčiausiai bausmei apimant švelnesnes, ir H. R. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 10 (dešimčiai) metų, bausmę atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 1, 2 , 5 dalimis, iš R. S. ir H. R. priteista išieškoti po 100 Lt suvartoto konfiskuotino turto.

K. B. – 6243 Lt turtinei žalai atlyginti ir 70 000 Lt neturtinei žalai atlyginti; J. B. – 70 000 Lt neturtinei žalai atlyginti; R. Š. – 70 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Iš R. S. ir H. R. solidariai priteistos šios proceso išlaidos: K. B. – po 583 Lt, R. Š. – po 583 Lt ir J. B. – po 583,50 Lt.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. S. ir H. R. nuteisti už tai, kad 2012 metų vasario 18 d., apie 3 val., (duomenys neskelbtini), būdami apsvaigę nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, veikdami bendrininkų grupe, turėdami tikslą įsibrauti į gyvenamąją patalpą bei užvaldyti svetimą turtą plėšimo būdu, per langą, laužtuvu išlaužę lango rėmą, įsibrovė į patalpą, S. B. priklausantį gyvenamąjį namą ir bendrais veiksmais panaudoję fizinį smurtą - suduodami ne mažiau kaip septynis kartus metaliniu laužtuvu į įvairias kūno vietas nukentėjusiajai S. B., tuo jai padarė galvos smegenų sumušimą (smulkias kraujosruvas su žievės destrukcija kairio galvos smegenų pusrutulio momeninės skilties srityje), kraujo išsiliejimą po kietuoju galvos smegenų dangalu (hematomą) kairio galvos smegenų pusrutulio srityje, apimant dalį kaktinės, momeninės ir smilkininės skilčių, kraujo išsiliejimą po minkštaisiais galvos smegenų dangalais, apimant dalį kaktinės ir momeninės skilčių, kairės pusės VI šonkaulio tiesioginį lūžimą pagal vidurinę pažastinę liniją, muštines žaizdas kaktos kairėje, odos nubrozdinimus virš dešinio antakio, kairio žasto viršutiniame trečdalyje išoriniame paviršiuje, krūtinės ląstos kairėje pagal vidurinę pažastinę liniją, poodines kraujosruvas kairio žasto viršutiniame trečdalyje šoniniame paviršiuje, kairio dilbio apatiniame trečdalyje delniniame paviršiuje, dėl ko S. B. nuo galvos smegenų sumušimo (smulkių kraujosruvų su žievės destrukcija kairio galvos smegenų pusrutulio momeninės skilties srityje), kraujo išsiliejimo po kietuoju galvos smegenų dangalu (hematomos) kairio galvos smegenų pusrutulio srityje, apimant dalį kaktinės, momeninės ir smilkininės skilčių, kraujo išsiliejimo po minkštaisiais galvos smegenų dangalais, apimant dalį kaktinės ir momeninės skilčių, dėl galvos traumos 2012 m. vasario 18 d., apie 18 val. 37 min., vežama greitosios medicinos pagalbos automobiliu į ligoninę mirė, ir tokiu būdu atimdami nukentėjusiajai galimybę priešintis iš gyvenamojo namo pagrobė svetimą turtą - S. B. priklausantį mobiliojo ryšio telefoną ,,NOKIA 6020“, kurio vertė 50 Lt, bei 200 Lt.

Šiais savo veiksmais R. S. ir H. R. padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punkte, 180 straipsnio 2 dalyje.

Kategoriškai neigia įvykdęs BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punkte numatytą nusikalstamą veiką. Viso proceso metu jis davė nuoseklius parodymus, niekuomet nenurodė turėjęs tikslą atimti nukentėjusiajai O. B. gyvybę, niekada nepripažino prieš pastarąją naudojęs smurtą, nėra jokių įrodymų, kad tarp jo ir H. R. buvo susitarimas naudoti smurtą ar atimti gyvybę. Atliekant parodymų patikrinimą vietoje nurodė, jog, būdamas už lango, matė, kaip H. R. keletą kartų (tris kartus tikrai, o gal ir dar daugiau) smūgiavo laužtuvu. Pripažįsta pasiūlęs nuteistajam H. R. pavogti iš kluono cigaretes, o, ten neradus pasiūlė įsibrauti į gyvenamajį namą, kadangi galvojo O. B. nesant namuose. Tai rodo, kad tarp jų nebuvo ir negalėjo būti susitarimo naudoti smurtą ar žudyti. Tol, kol H. R. įlipus į namo vidų neužsidegė šviesa, nė vienas nežinojo, kad šeimininkė yra namuose. Teigia, jog H. R. smurtinių veiksmų ėmėsi spontaniškai, kambaryje užsidegus šviesai ir jam papurškus dujų balionėliu. Apeliantas tuo tarpu prie nukentėjusiosios net neprisilietė ir nesudavė nė vieno smūgio nei rankomis, nei kojomis, nei laužtuvu. Jam per langą įlipus į vidų, pastaroji jau gulėjo ant žemės, buvo bejėgė, nesipriešino.

Apeliaciniame skunde gynėjas gana detaliai aptaria bausmės paskirtį (BK 41 straipsnis), tikslus, teisingumo principą, bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 straipsnis), taip pat aplinkybes, reikšmingas skiriant bausmę nepilnamečiui (BK 91 straipsnio 2 dalis).

Be to, padaryta nepagrįsta išvada, kad buvo paimta 200 Lt suma, kadangi tokios žalos nepatvirtina jokie byloje esantys įrodymai (suma mažintina iki 180 Lt).

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo R. S. ir nuteistojo H. R. gynėjo advokato D. Mecelicos apeliaciniai skundai atmetami.

Priešingai nei teigiama apeliaciniuose skunduose, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bylos aplinkybes dėl kvalifikuoto nukentėjusiosios S. B. nužudymo, todėl pagrįstai R. S. ir H. R. pripažino kaltais padarius BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punkte numatytą nusikalstamą veiką. Apygardos teismas, tirdamas ir vertindamas įrodymus, BPK 20 straipsnio reikalavimų nepažeidė. Visi teisiamajame posėdyje išnagrinėti įrodymai yra aptarti nuosprendyje, jie įvertinti ir nurodyta, kuriais iš jų grindžiamos teismo išvados, o kurie atmesti kaip nepagrįsti. Baudžiamojo proceso įstatymas reikalauja, kad teismo nuosprendžiu nustatytos baudžiamosios bylos aplinkybės bei teismo išvados būtų grindžiamos tik teisėtais būdais gautais duomenimis, kurių patikimumas gali būti patikrintas BPK nustatytomis priemonėmis. Vadovaujantis BPK 20 straipsnio 3 dalies nuostatomis, įrodymais laikomi tokie duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 straipsnio 2 dalis).

Bylose dėl nužudymų, kuriose kaltinami keli asmenys, būtina nustatyti kiekvieno iš jų dalyvavimo darant šią nusikalstamą veiką laipsnį ir pobūdį, kurie nulemia bendrininkavimo formą ir bendrininkų rūšis. Apeliantai, neigdami R. S. ir H. R. susitarimą nužudyti S. B., teigia, kad jie nesikėsino į jos gyvybę, tačiau faktinės bylos aplinkybės rodo ką kita.

Apelianto R. S. teiginys, jog smurtą prieš nukentėjusiąją naudojo vienas H. R. atmetamas kaip nepasitvirtinęs. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas faktines bylos aplinkybes dėl R. S. dalyvavimo nužudant S. B., pagrįstai vadovavosi H. R. parodymais. Apeliantas R. S. bando įtikinti teismą, jog H. R. parodymai buvo prieštaringi, todėl jais nebuvo galima vadovautis priimant apkaltinamąjį nuosprendį. H. R. visą laiką pripažino naudojęs smurtą prieš nukentėjusiąją: iš pradžių jis tvirtino sudavęs (ar laužtuvu pastūmęs nukentėjusiąją) tris kartus, o teisiamajame posėdyje tvirtino sudavęs tik kartą. Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad H. R. gynėjo apeliaciniame skunde vėl teigiama, jog H. R. pripažįsta laužtuvu sudavęs nukentėjusiajai tris kartus. Teismas, vadovaudamasis šiais duomenimis, taip pat R. S. parodymais, specialistų išvadomis, pagrįstai nustatė, jog H. R. laužtuvu sudavė S. B. ne mažiau kaip tris kartus. Nustatyta, jog paskui H. R. pro išdaužtą langą įlipo ir R. S., o, kai nukentėjusioji H. R. į veidą papurškė dujų balionėliu ir jį užrakino kambaryje, tuomet su nukentėjusiąja liko tik R. S., kuris ir panaudojo smurtą prieš S. B.. Kai R. S. atrakino duris ir iš kambario išleido H. R., nukentėjusioji be sąmonės gulėjo ant grindų ir abu nuteistieji netrukdami apieškojo kambarį, tikėdamiesi surasti ir pagrobti pinigus. H. R. rado piniginę, kurioje buvo 200 Lt, ir dar pagrobė mobiliojo ryšio telefoną, kurį užvaldė ir išsinešė iš namo; tuomet abu pasišalino. Ta aplinkybė, jog nuteistieji vėliau, eidami prie palikto automobilio, kuris stovėjo 100 m atstumu nuo namo, išmetė mobiliojo ryšio telefoną, nesuteikia pagrindo pripažinti ir šalinti iš kaltinimo, jog telefonas nebuvo pagrobtas. Šios aplinkybės neginčija ir patys nuteistieji. Kaip jau buvo minėta, teismas nuteistųjų parodymais vadovavosi tiek, kiek juos patvirtina kiti bylos duomenys, o R. S. parodymus, duotus tyrimo eigoje ir teisiamajame posėdyje, kuomet neigė sudavęs smūgius nukentėjusiajai, atmetė kaip nepasitvirtinusius ir prieštaraujančius bylos medžiagai. Pažymima, jog pirmosios instancijos teismas vadovavosi tik tais R. S. parodymais (dėl trijų suduotų smūgių), kuriuos patvirtino surinkti byloje įrodymai. Aukščiau aptartais įrodymais yra paneigti apeliacinių skundų argumentai apie tai, kad R. S. smurto nenaudojo, o H. R. nesudavė nukentėjusiajai mirtino smūgio. Duomenų pripažinimas įrodymais, jų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai, tarp jų ir kaltinamasis (nuteistasis) gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Dėl to nuteistiesiems nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti prieštaraujančios įstatymui.

Ta aplinkybė, jog ikiteisminio tyrimo metu kontroliuojant nuteistųjų korespondenciją, įrašinėjant jų pokalbius pasimatymų metu, nebuvo gauta duomenų, reikšmingų bylos medžiagai, nereiškia, jog nepasitvirtino R. S. naudojus smurtą prieš nukentėjusiąją. Jo kaltė grindžiama įrodymų visuma, kuri nuosekliai yra aptarta nuosprendyje.

Atmetamas kaip nepasitvirtinęs R. S. skundo argumentas, jog jis neturėjo jokios galimybės sutrukdyti ar nutraukti H. R. smurtinius veiksmus. Objektyviais bylos duomenimis nustatyta (pats R. S. taip pat su tuo sutinka), jog jis, stovėdamas prie išdaužto lango ir kambaryje degant šviesai matė tą momentą, kai H. R. laužtuvu smogė nukentėjusiajai ir atliko pavojingus veiksmus, suprato, kad kėsinamasi į kito asmens sveikatą bei gyvybę, tačiau nieko nedarė, kad tokie veiksmai būtų nutraukti. Priešingai, pats R. S., pro langą patekęs į namo vidų, tęsė H. R. pradėtus pavojingus veiksmus ir taip pat naudojo smurtą prieš nukentėjusiąją.

Apeliaciniuose skunduose yra deklaratyviai teigiama, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 ,,Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą, t. y. 1.1, 3.1.4, 3.1.8 bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 ,,Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ nuostatų reikalavimus. Šie apeliacinių skundų argumentai yra nepagrįsti. Sprendžiant nuteistųjų kaltės klausimą aptarto Senato nutarimo Nr. 46 8 punkto nuostata, kurioje nurodyta, jog tuo atveju, kai nukentėjusiojo mirtį sukėlė vienas ar keli sužalojimai ir nustatyta, kad ne visi asmenys smurtą naudojo turėdami tyčią nužudyti, tai už nužudymą atsako tik tie asmenys, kurių padaryti kūno sužalojimai buvo nukentėjusiojo mirties priežastis, negali būti taikoma, kadangi ankščiau aptarti ir įvertinti bylos duomenys patvirtino, jog abu nuteistieji, tiek patys laužtuvu suduodami smūgius nukentėjusiajai, tiek R. S., matydamas, kad H. R. taip pat laužtuvu smogė į galvą, suvokė, kad šiais bendrais veiksmais kėsinasi į nukentėjusiosios sveikatą ir pritarė tokiems veiksmams. Šiuo konkrečiu atveju pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad R. S. ir H. R. buvo vykdytojai, nes kiekvienas iš jų atliko dalį veiksmų, priskiriamų objektyviesiems nužudymo požymiams. Nustatyta, kad S. B. sužalojimai galvos srityje galėjo būti padaryti ne mažiau kaip dviem trauminiais poveikiais, o muštinė žaizda kaktos kairėje pusėje padaryta bukabriauniu pailgos formos daiktu, kuo galėjo būti ir laužtuvas (ant jo rastas S. B. kraujas). Pirmosios instancijos teismas įvertino tą faktą, kad abu nuteistieji planavo nusikaltimų padarymą: tuo tikslu panaudojo H. R. tėvo automobilį, kuriuo atvyko iki įvykio vietos, jį paliko atokiau nuo namo, susirado metalinį laužtuvą, kurį panaudojo išdauždami lango rėmą ir stiklą, o vėliau jį panaudojo padarydami mirtinus sužalojimus nukentėjusiajai, be to, apžiūrėję visus namo langus, išsirinko patį žemiausią, per kurį būtų patogu įlipti į vidų. Dėl šių aplinkybių pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad S. B. mirties priežastis - bendri abiejų nuteistųjų veiksmai, nes laužtuvu suduodami nukentėjusiajai į galvą, veikė tyčia – kartu dalyvavo S. B. gyvybės atėmimo procese kaip bendravykdytojai, todėl abu atsakingi už jos mirtį. Šiais motyvais atmetamas H. R. gynėjo skundo argumentas, jog nenustatyta, kas sudavė – jis ar R. S. - mirtiną smūgį nukentėjusiajai.

Dėl vykdytojo eksceso

Nuteistojo H. R. gynėjas, prašydamas išteisinti ginamąjį dėl S. B. kvalifikuoto nužudymo, remiasi BK 26 straipsnio 1 dalies nuostata, kurioje nurodyta, kad bendrininkai neatsako už vykdytojo ekscesą, t. y. už tokius vykdytojo veiksmus, kurie turi ryšį su bendrai daroma nusikalstama veika, bet neapimanti bendrininkų tyčios. Apeliantas – nuteistojo H. R. gynėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino abiejų nuteistųjų parodymų patikrinimo vietoje protokolus (t. 4, b. l. 32-47, t. 3, b. l. 97-107), kuriuose užfiksuoti konkretūs kiekvieno bendrininko veiksmai, mano, kad nebuvo nustatytas išankstinis susitarimas nužudyti nukentėjusiąją, o tartasi tik dėl jos apiplėšimo, todėl kiekvieno nuteistojo veiksniai turėjo būti įvertinti atskirai. Su tokiais apeliacinio skundo argumentais kolegija nesutinka ir štai dėl ko:

aukščiau aptartais ir nuosprendyje išanalizuotais įrodymais buvo nustatyta, kad S. B. mirties priežastis buvo bendri R. S. ir H. R. veiksmai, nes panaudoję įrankį – metalinį laužtuvą jie veikė tyčia ir juo sudavė smūgius nukentėjusiajai per galvą, vadinasi, abu dalyvavo atimant gyvybę S. B. kaip bendravykdytojai ir todėl abu yra atsakingi už jos mirtį. Šiuo konkrečiu atveju nėra pagrindo konstatuoti, jog R. S. išėjo už bendrininkų susitarimo ribų (vykdytojo ekscesas). Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje pagrįstai nustatė, kad nepaisant to, jog iš pradžių nuteistieji buvo susitarę padaryti plėšimą, tačiau jų susitarimo ribos nebuvo tiksliai apibrėžtos ir priklausė nuo įvykio metu susidariusios situacijos –pasipriešinimo lygio, be to, nuteistieji numatė jų vystymosi keitimo galimybę. Esant šioms aplinkybėms nustatyta, jog plėšimas peraugo į kvalifikuotą nužudymą. Kadangi nenustatyta, kad R. S. išėjo už susitarimo ribų, todėl už nukentėjusiosios nužudymą atsako ir jis, kadangi abiejų padaryti kūno sužalojimai buvo S. B. mirties priežastimi. Kiekvieno bendrininkavimo atveju yra bent dviejų asmenų susitarimas veikti bendrai – kiekvienas iš jų suvokia, jog kėsinasi į tą patį objektą, taip pat supranta ir kitus bendrai daromos nusikalstamos veikos sudėties, numatytos Baudžiamojo kodekso specialiojoje dalyje, požymius. Įrodinėjant bendrininkų susitarimą, nebūtina nustatyti, jog visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales. Tokią praktiką formuoja ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (2K-245/2006, 2K-275/2007, 2K-229/2008, 2K-400/2011, 2K-630/2011, 2K-657/2012).

Iš specialisto išvados Nr. M 74/12(06) matyti, kad S. B. mirtis įvyko nuo galvos smegenų sumušimo (t. 1 b. l. 182-188). Dėl galvos traumos išsiliejo kraujas po kietuoju galvos smegenų dangalu (hematoma) kairio galvos smegenų pusrutulio srityje, apimant dalį kaktinės, momeninės ir smilkininės skilčių, taip pat kraujas išsiliejo ir po minkštaisiais galvos smegenų dangalais, apimant dalį kaktinės ir momeninės skilčių. Papildomoje specialisto išvadoje Nr. p M67/74/12(06) konstatuojama, jog S. B. sužalojimai galvos srityje galėjo būti padaryti nemažiau dviejų trauminių poveikių pasekoje (t. 1, b. l. 193-195). Kuomet ekspertui buvo pateiktas laužtuvas, jis, atlikęs tyrimą, nustatė, jog tiek S. B. muštinė žaizda kaktos kairėje pusėje, tiek ir galvos smegenų sumušimas, dėl ko išsiliejo kraujas po kietuoju ir po minkštaisiais galvos smegenų dangalais, padarytas kietu bukabriauniu pailgos formos daiktu, kuo galėjo būti ir pateiktas ekspertizei laužtuvas (t. 1, b. l. 193-195).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nuteistieji, smurtaudami prieš nukentėjusiąją naudojo įrankį – laužtuvą, todėl turėjo suvokti, kad jų veiksmai yra pavojingi sveikatai ir gyvybei. Kadangi faktinėmis bylos aplinkybėmis nustatyta, kad ir R. S., ir H. R. naudojo smurtą prieš nukentėjusiąją, todėl abu privalo atsakyti už atsiradusius padarinius – S. B. mirtį.

Kolegija nesutinka su H. R. gynėjo teigimu, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino nuteistųjų parodymų patikrinimo vietoje protokolus ir atmeta jį kaip nepasitvirtinusį. Pirmosios instancijos teismas šiuos rašytinius įrodymus įvertino visumoje su kitais bylos duomenimis ir nustatė faktines bylos aplinkybes dėl nukentėjusiosios S. B. kvalifikuoto nužudymo ir jos turto pagrobimo. Nuosprendyje yra nuosekliai išdėstyti visi R. S. ir H. R. nusikalstami veiksmai, jie įvertinti ir aptarti, nurodyta, kaip buvo iš anksto susitarta pagrobti S. B. turtą panaudojant fizinį smurtą atsivežtu laužtuvu, skirtu kūnui žaloti, ir kaip, palaužus nukentėjusiosios pasipriešinimą (S. B. purškė dujiniu balionėliu H. R. ir jį užrakino kambaryje) bendrais veiksmais ją nužudė. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad R. S. ir H. R., panaudoję laužtuvą ir suduodami juo nukentėjusiajai į galvą ir kitas kūno vietas, yra nusikaltimo vykdytojai, o tuo pačiu H. R., pirmas laužtuvu per išdaužtą langą smogęs į galvą (kaip pats pripažino – pataikė į kaktą, petį ir kitas kūno vietas), neišėjo iš susitarimo ribų ir jo veiksmai nevertintini kaip vykdytojo ekscesas.

Dėl savanoriško atsisakymo pabaigti nusikalstamą veiką

H. R. gynėjo apeliaciniame skunde teigiama, kad jo ginamasis tuo metu, kai S. B. jam papurškė dujas, nubėgo į kitą kambarį, kurio duris nukentėjusioji užrakino, o H. R. tų durų neišlaužė ir nematė, kas vyko kambaryje, kuriame nukentėjusioji pasiliko su R. S.. Mano, jog tuo metu H. R. neatliko jokių veiksmų, kuriais būtų siekiama prisidėti prie R. S. veiksmų, todėl teigia, kad jo ginamasis savanoriškai ir savarankiškai atsisakė tęsti nusikalstamą veiką.

Šie apeliacinio skundo argumentai atmetami.

Savanoriškas atsisakymas pabaigti nusikalstamą veiką yra tada, kai asmuo nusikalstamos veikos rengimosi ar pasikėsinimo stadijos metu savanoriškai atsisako pabaigti nusikalstamą veiką, suprasdamas, kad turi realią galimybę ją užbaigti, tačiau kolegija H. R. negali taikyti BK 23 straipsnio nuostatų. Kai nusikalstama veika yra padaroma bendrininkaujant, atskiri reikalavimai dėl BK 23 straipsnio nuostatų taikymo yra keliami organizatoriui, kurstytojui ir padėjėjui. Šioje byloje H. R. nuteistas kaip bendravykdytojas. Pirmosios instancijos teismas teisingai, nepažeisdamas baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų, nustatė faktines bylos aplinkybes, susijusias su nusikaltimų padarymo plano sudarymu, pasirūpino įrankiu, t. y. laužtuvu, transporto priemone (H. R. tėvui priklausančiu automobiliu), kuria atvyko į įvykio vietą ir paliko atokiau nuo S. B. sodybos. Bylos duomenys rodo, kad H. R. ne savanoriškai atsisakė pabaigti nusikalstamą veiką, o susidūrė su nukentėjusiosios pasipriešinimu, kuomet ji įlipusiam pro langą H. R. papurškė du kartus dujų balionėliu ir užrakino jį kitame kambaryje. Dar prieš tai jis jau buvo panaudojęs laužtuvą, kuriuo ne tik išdaužė lango stiklą, rėmą, bet juo buvo sudavęs S. B. ne mažiau kaip tris kartus į kaktą ir kitas kūno vietas. Pats H. R. pripažįsta, kad jį iš užrakinto kambario atrakinęs duris išleido R. S.. Tuomet H. R. iššoko per išdaužtą langą į lauką ir sniegu apsiprausė veidą, o po to tokiu pat būdu grįžo į kambarį, apieškojo jį ir suradę pagrobė piniginę su pinigais (apie 200 Lt), telefoną NOKIA bei nuplėšė laidinį telefoną, kad nukentėjusioji negalėtų paskambinti policijai. Vadinasi, tik H. R. sugrįžus į kambarį antrąkart, buvo užbaigti abiejų suplanuoti nusikalstami veiksmai ir pagrobtas turtas. Išdėstytus H. R. veiksmus negalima pripažinti kaip savarankiško atsisakymo pabaigti nusikalstamą veiką, nes abu nuteistieji atliko visus būtinus kvalifikuoto nužudymo ir plėšimo, panaudojant smurtą, veiksmus, kuriuos buvo bendrai aptarę ir tokiu būdu pasiekė norimo rezultato. H. R. pats asmeniškai nesiėmė jokių priemonių, kurios patvirtintų jo teiginį dėl savanoriško atsisakymo pabaigti nusikalstamą veiką ir į kitą kambarį pasitraukė ne savo noru, o, nukentėjusiajai aktyviai pasipriešinus, buvo uždarytas kambaryje.

Dėl atsakomybę sunkinančios aplinkybės, nurodytos BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte

Nuteistojo H. R. gynėjas apeliaciniame skunde nesutinka su tuo, kad jo ginamojo atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažinta tai, kad H. R. nusikalto būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui.

Šis gynėjo apeliacinio skundo argumentas netenkinamas.

Pagal BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktą atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažįstama tai, kad veiką padarė asmuo, apsvaigęs nuo alkoholio ir kad girtumas buvo pagrindinė priežastis nusikalstamam sumanymui susiformuoti ir jį realizuoti.

Šioje byloje kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl baudžiamojo įstatymo, numatyto BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte, pritaikymu. Nuosprendyje nurodyti motyvai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės paneigia apelianto tvirtinimą, jog H. R. vartotas alkoholis įvykio dieną nepaskatino pastarojo nusikalsti ir neturėjo jokio įtakos nusikalstamų veikų padarymui. Kolegija, nesutikdama su apelianto teiginiu, dar kartą pažymi, jog įvykio dieną tiek H. R., tiek R. S. suvartotas alkoholio kiekis ir girtumo laipsnis buvo ta priežastis, paskatinusi sumanymą padaryti plėšimą, o vėliau – ir nužudymą, kad bet kokiu būdu gauti pinigų alkoholiui nusipirkti, nes jo nuteistieji tą vakarą kaip tik ir pritrūko. Byloje nustatyta, kad abu nuteistieji tiek prieš nusikaltimų padarymą, tiek po jų Lazdijų miesto sporto centre ir kavinėje vartojo stiprius alkoholinius gėrimus – gėrė degtinę ir brendį. R. S. ir H. R. paaiškino, kad dar prieš plėšimą ir nužudymą jie buvo pavogę benzopjūklą, kurį pardavė, o už gautus pinigus nusipirko alkoholį. Patys nuteistieji pripažino, jog, pritrūkus pinigų alkoholiui, R. S. pasiūlė nuvykti pas S. B. ir ją apiplėšti, nes žinojo, kad ši turi pinigų (ruošėsi remontuoti namą) ir gauna didelę pensiją (1000 Lt). Nuteistųjų nurodytas aplinkybes dėl alkoholio vartojimo patvirtino liudytojai S. U., M. J., T. K., kurie kartu su nuteistaisiais gėrė alkoholį. Taigi, atsižvelgus į įvykio aplinkybes, realiai padarytus veiksmus ir nustatytas faktines bylos aplinkybes, pirmosios instancijos teismas R. S. ir H. R. pagrįstai pripažino apsvaigimą nuo alkoholio jų atsakomybę sunkinančia aplinkybe, nes neginčijamai nustatyta, kad apsvaigimas nuo alkoholio turėjo įtakos nusikaltimų padarymui.

Dėl atsakomybę lengvinančios aplinkybės, nurodytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte

H. R. gynėjas savo apeliaciniame skunde prašo nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinti tai, kad šis nuoširdžiai gailisi ir prisipažino padaręs nusikalstamą veiką. Analogišką prašymą išreiškė ir R. S.. BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis. Taip pat įstatymų leidėjas BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatė ir kitus alternatyvius lengvinančios aplinkybės pagrindus, tačiau jų apeliaciniame skunde neprašoma taikyti.

Nuteistojo prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra esminių bylos aplinkybių pripažinimas duodant ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu teisingus parodymus savo noru, o ne dėl surinktų įrodymų. Nustatant šią nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, nepakanka nustatyti, kad nuteistasis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, būtina nustatyti ir jo nuoširdų gailėjimąsi dėl padarytos nusikalstamos veikos. Teismas nuoširdų gailėjimąsi dėl padaryto nusikaltimo gali pripažinti tada, kai nuteistasis laisva valia prisipažįsta padaręs baudžiamąją veiką, kritiškai vertina savo elgesį ir stengiasi sušvelninti nusikaltimo padarinius (atsiprašo nukentėjusiojo, grąžina pagrobtą turtą ir pan.).

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė H. R. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, nurodytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte – prisipažinimo padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdaus gailėjimosi. Bylos duomenys rodo, kad H. R. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisiamajame posėdyje nepripažino esminių nusikalstamų veikų padarymo aplinkybių: apklaustas kaip įtariamasis jis neigė ne tik kartu su R. S. nužudęs S. B., bet ir savo vaidmenį ją apiplėšiant, tvirtindamas, jog nukentėjusiąją apiplėšė vienas R. S., o jis grįžo atgal į automobilį, plėšime nedalyvavo, į namą neįsibrovė (t. 4, b. l. 12-15). Apklaustas papildomai kaltę dėl nužudymo taip pat neigė, pripažino laužtuvu stūmęs moterį nuo lango, įlipęs pagrobė pinigus, tačiau smurto nenaudojo (t. 4, b. l. 16-18). Apklaustas trečią kartą kaip įtariamasis kaltės nepripažino ir analogiškai aiškino įvykio aplinkybes, tačiau neigė pagrobęs pinigus, tvirtino, jog tai padarė R. S. (,,< ... > R. po kelių minučių man padavė kažkiek kupiūrų, aš įsidėjau į kišenę“ – t. 4, b. l. 19-20). Ketvirtą kartą apklausiamas išvis atsisakė duoti parodymus, pareiškęs, kad parodymus duos tik teisme (t. 4, b. l. 22). Teisiamajame posėdyje H. R. nepripažino dalyvavęs nužudant S. B., taip pat neprisipažino smurtavęs prieš ją ir visą kaltę vertė R. S. (t. 5, b. l. 161-166). Kadangi H. R. neprisipažino dėl to, kuo buvo įtariamas, apie esmines nusikalstamų veikų aplinkybes davė neteisingus parodymus, juos keitė ir kategoriškai neigė kaltę ne tik dėl kvalifikuoto nukentėjusiosios S. B. nužudymo, bet ir dėl plėšimo, todėl pripažinti jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, nėra jokio pagrindo. Pažymima tai, kad H. R. nebuvo nuoširdus viso proceso metu, neišreiškė nuoširdaus gailėjimosi ir teisme nukentėjusiųjų neatsiprašė, o visą kaltę bandė suversti R. S., teigdamas, kad pasidavė draugų įtakai. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į išvardintų H. R. parodymų turinį, neturėjo pagrindo pripažinti jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę – prisipažinimą ir nuoširdų gailėjimąsi. H. R. nei prisipažino padaręs nusikaltimus, nei nuoširdžiai gailisi.

Dėl turtinės ir neturinės žalos

Apeliaciniame skunde nuteistojo H. R. gynėjas nesutinka su tuo, kaip pirmosios instancijos teismas išsprendė civilinį ieškinį dėl turtinės ir neturinės žalos atlyginimo. Mano, jog teismas nepagrįstai priteisė iš H. R. per didelę turtinę ir neturinę žalą, neatsižvelgė į jo veiksmus nusikaltimų padaryme bei nuteistojo turtinę padėtį (nusikalto būdamas nepilnametis, mokėsi ir šiuo metu mokosi įkalinimo įstaigoje, nedirba, neturi jokių pajamų ir turto).

Kolegija nesutinka su nurodytais apelianto argumentais ir atmeta juos kaip nepagrįstus. Kolegija sprendžia, kad civiliniai ieškiniai dėl priteistos turtinės ir neturinės žalos dydžio yra išspręsti tinkamai ir nei CK 6.248, 6.263 straipsnių, nei BPK 115 straipsnio nuostatų nepažeidė. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantas neginčija iš H. R. priteistos turtinės žalos, susijusios su laidojimo išlaidomis, tačiau nesutinka su priteista 200 Lt suma, t. y. pagrobtais pinigais iš nukentėjusiosios būsto ir prašo ją sumažinti iki 180 Lt. Šį prašymą motyvuoja tuo, jog buvo pagrobta ne 200 Lt, o 180 Lt. Prašymas netenkintinas. Iš nuteistųjų H. R. ir R. S. parodymų, duotų teisiamajame posėdyje, matyti, kad jie tiksliai neatsiminė, kiek pinigų rado piniginėje: H. R. teigė, jog buvo apie 180 Lt, R. S. paaiškino radę apie 200 Lt (t. 5, b. l. 156-161, 161-166), H. R. dar kitaip aiškino šią aplinkybę ikiteisminio tyrimo metu: pripažino, jog pagrobtoje piniginėje buvo apie 190 Lt (sau paėmė 100 Lt, R. S. davė 90 Lt). Vis dėlto teisme H. R., paklaustas, ar sutinka su civiliniu ieškiniu, nurodė pripažįstąs tik 200 Lt žalą (t. 5, b. l. 161-166). R. S. parodymais nustatyta, jog iš pagrobtų 200 Lt H. R. nupirko degtinės: vieną butelį atidavė jam, todėl jam ir H. R. teko po 80 Lt. Mano, jog už kitus pinigus (40 Lt) buvo nupirkta degtinė. Esant šiems duomenims, kolegija sprendžia, kad civilinio ieškinio dalis dėl 200 Lt išieškojimo išspręsta tinkamai ir iš abiejų nuteistųjų solidariai priteista 6 243 Lt K. B. turtinei žalai atlyginti.

Iš byloje esančio nukentėjusiųjų J. B., K. B. ir R. Š. civilinio ieškinio (t. 2, b. l. 126-128) matyti, kad jie buvo pareiškę kiekvienas po 200 000 Lt civilinį ieškinį dėl neturinės žalos, tačiau teismas, įvertinęs žalą padariusių asmenų kaltę, jų turtinę padėtį, atsiradusius padarinius, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo, protingumo kriterijais bei atsižvelgęs į teismų praktiką analogiškose bylose, pareikštą neturtinę žalą sumažino iki 50 000 Lt kiekvienam. Kolegijos nuomone, neturinės žalos klausimas yra išspręstas tinkamai. Apeliantas prašymą sumažinti skundžiamu nuosprendžiu iš jo ir kito nuteistojo R. S. solidariai priteistą piniginę kompensaciją nukentėjusiųjų neturinei žalai atlyginti grindžia tuo, jog nebuvo įvertinti H. R. veiksmai darant nusikaltimą, jo turtinė padėtis, kad nusikalto būdamas nepilnametis, mokėsi ir šiuo metu mokosi, nedirba ir neturi jokių pajamų ir turto. Iš skundžiamame nuosprendyje išdėstytų motyvų matyti, kad teismas, spręsdamas pareikštų civilinių ieškinių klausimus, visas apelianto nurodytas aplinkybes jau įvertino, atsižvelgdamas į jas, sumažino nukentėjusiųjų prašomas pinigines sumas neturinei žalai atlyginti. Teismas nukentėjusiųjų ieškinius patenkino iš dalies ir, atsižvelgdamas į neturinės žalos atlyginimo klausimui reikšmingas aplinkybes, t. y. būtent tas, kurios nurodytos H. R. gynėjo apeliaciniame skunde, nukentėjusiesiems priteisė tik po ketvirtadalį jų prašomos sumos: kiekvienam po 50 000 Lt. Kaip matyti, į visas apelianto nurodytas aplinkybes teismas jau atsižvelgė, todėl nėra pagrindo analogiškas aplinkybes vertinti iš naujo. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai išsprendė neturtinės žalos atlyginimo klausimą. Priteista piniginė kompensacija yra teisinga ir pagrįsta. Pažymima, jog CK 6.250 straipsnis nenustato atlygintinos neturinės žalos ribų (minimumo ar maksimumo), todėl įvertinti neturinę žalą turi teismas. Atkreipiamas apelianto dėmesys į tai, kad H. R. ir R. S. veiksmais buvo įvykdytas labai sunkus nusikaltimas, kuris sukėlė neatitaisomas pasekmes – nužudytas žmogus. Dėl tokio nuteistųjų elgesio nukentėjusieji neteko savo motinos, kas neabejotinai jiems sukėlė dvasinius išgyvenimus bei didžiulį emocinį stresą. Priteista suma neturtinei žalai atlyginti nelaikytina per didele ir atitinka protingumo, teisingumo ir sąžiningumo kriterijus.

Dėl bausmių paskyrimo R. S. ir H. R.

Apeliantai, prašydami sušvelninti bausmes, nurodo tas pačias aplinkybes, į kurias jau atsižvelgė pirmosios instancijos teismas, tad kolegija neturi pagrindo jas dar kartą įvertinti. H. R. gynėjo apeliaciniame skunde papildomai teigiama, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino, jog nuteistojo tėvai yra nutraukę santuoką ir jį augino vienas iš tėvų, atlikus teismo psichiatrijos, psichologijos ekspertizę nustatyta, kad kiti asmenys galėjo daryti įtaką jo elgesiui, jis nebuvo nusikaltimo iniciatorius, po nusikaltimo padarymo nesislapstė, mokėsi ir šiuo metu mokosi įkalinimo įstaigoje. Mano, jog teismas neįvertino, kad H. R. buvo sulaikytas tik po mėnesio, nenustatyta, jog jis slapstėsi, darė naujus nusikaltimus ar nelankė mokyklos.

Priešingai nei teigiama apeliaciniuose skunduose, pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmes R. S. ir H. R., BK bendrosios dalies normų, reglamentuojančių bausmės skyrimą nepilnamečiams, reikalavimų nepažeidė. Teismas tinkamai atsižvelgė ne tik į BK 54 straipsnyje išdėstytus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, bet ir į visas BK 91 straipsnio 2 dalyje išvardintas aplinkybes, kurios yra reikšmingos skiriant bausmę nepilnamečiui – į R. S., H. R. gyvenimo ir auklėjimo sąlygas, sveikatos būklę, socialinę brandą, abiejų nuteistųjų elgesį prieš ir po nusikalstamų veikų padarymo. Iš byloje esančių jų asmenybes charakterizuojančių duomenų matyti, kad abu iki nusikaltimų padarymo nebuvo bausti ar teisti, mokėsi patenkinamai, tačiau be pateisinamų priežasčių praleidinėjo pamokas. Reikia pažymėti, kad H. R. prieš 5 dienas iki nusikaltimų padarymo, t. y. 2012 02 13 Lazdijų rajono apylinkės teismo nutartimi buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės padarius nusikaltimą, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje, ir taikytos auklėjamojo poveikio priemonės – elgesio apribojimas 6 mėnesiams, įpareigojant būti namuose nuo 22 val. iki 6 val., tęsti mokslą, uždrausta lankytis viešose vietose – kavinėse, baruose, restoranuose, masiniuose renginiuose (t. 4, b. l. 141-142), tačiau įpareigojimų nevykdė: prieš šių nusikaltimų padarymą ir po jų lankėsi kavinėje, vartojo alkoholinius gėrimus, nurodytu metu namuose nebuvo ir naktį padarė nusikaltimus, ką patvirtino liudytojai S. U., M. J., T. K., E. S.. Iš bylos duomenų matyti, kad R. S. ir H. R. dar prieš šių nusikaltimų padarymą (2011-10-21 ir 2012-02-17) buvo įvykdę po dvi svetimo turto vagystes, tačiau buvo nuteisti vėliau - 2012 m. liepos 26 d. ir 2012 m. rugpjūčio 9 d. Lazdijų rajono apylinkės teismo nuosprendžiais pripažinti kaltais ir nuteisti pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (t. 4, b. l. 12-133). Daroma išvada, kad abu nuteistieji yra linkę nusikalsti. Byloje nustatyta, kad R. S. ir H. R., būdami apsvaigę nuo alkoholio ir turėdami tikslą užvaldyti turtą plėšimo būdu ir pagrobti pinigus, kurie buvo reikalingi alkoholiniams gėrimams pirkti, įsibrovė į nukentėjusiosios gyvenamąjį namą ir sunkiai ją sužalojo – nuo patirtos traumos pakeliui į ligoninę mirė.

Priešingai nei teigiama H. R. gynėjo skunde, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte nėra konstatuojama, kad kiti asmenys galėjo daryti įtaką H. R. elgesiui. Akto 8 punkte tik nurodyta, kad ,,H. R. gali teisingai suvokti reikšmingas bylai aplinkybes bei duoti parodymus. Turimi duomenys neleidžia kategoriškai tvirtinti, jog jo parodymų keitimą nulėmė tik kiti asmenys“ (t. 4, b. l. 172-174). Nustatyta, kad nusikaltimų iniciatorius išties buvo R. S., tačiau, jam pasiūlius apiplėšti S. B., H. R. nedvejodamas sutiko ir pirmas ėmėsi aktyvių veiksmų išdaužiant langą, o po to pavartojant smurtą prieš nukentėjusiąją. Pažymima, kad nusikaltimai padaryti ne spontaniškai, o iš anksto viską apgalvojus ir pasirūpinus nusikaltimo įrankiu, kuriuo buvo smogta nukentėjusiajai į galvą, po nusikaltimo padarymo R. S. ir H. R. iššoko pro išdaužtą langą ir žiemos metu palikę nukentėjusiąją sužalotą ir be sąmonės ant grindų, pasišalino. Abu sugrįžę į kavinę už pagrobtus pinigus pirko alkoholinius gėrimus ir toliau girtavo. Dėl padarytų nusikaltimų abu nuteistieji nė kiek nesigailėjo, neatsiprašė nukentėjusiųjų, neatlygino jiems padarytos žalos. Atsižvelgiama į tai, kad yra nustatytos dvi nuteistųjų atsakomybę sunkinančios aplinkybės – nusikalstamą veiką padarė būdami apsvaigę nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, bei veikiant bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 ir 9 punktai). Atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs išvardintas aplinkybes, paskyrė teisingas ir ne per griežtas bausmes tiek už atskiras nusikalstamas veikas, tiek ir subendrintą bausmę. Vadinasi, pirmosios instancijos teismas, parinkdamas R. S. ir H. R. atitinkamai devynerių ir dešimties metų laisvės atėmimo bausmes ir jas motyvuodamas, įvykdė BK 54 straipsnio 2 dalies reikalavimus. Teismas, vadovaudamasis BK 41 straipsnio nuostatomis, užtikrino teisingumo principo įgyvendinimą. Teisingumo principo realizavimas pirmiausia suponuoja tai, kad bausmė būtų adekvati (proporcinga) nusikalstamai veikai. Teisingumo principo įgyvendinimas užtikrinamas individualizuojant bausmes ir yra neatsiejamas nuo visuomenės intereso, t. y. vyraujančių moralinių visuomenės nuostatų į atitinkamą nusikalstamą veiką, nuteistųjų asmenybės savybes, jų elgesį prieš nusikalstamos veikos padarymą, nusikalstamos veikos metu ir po jos padarymo.

Tos aplinkybės, kurias nurodo apeliantai savo apeliaciniuose skunduose, negali būti lemiamos skiriant bausmes R. S. ir H. R. už labai sunkaus ir sunkaus nusikaltimų padarymą. Į šias aplinkybes pirmosios instancijos teismas jau atsižvelgė skirdamas bausmę, be to, jos negali būti prioritetinės ir nulemti bausmės skyrimą ar nuvertinti kitus įstatymų reikalavimus bei visuomenės intereso reikšmę teisingumo vykdyme. Visos baudžiamojo įstatymo nuostatos, reglamentuojančios bausmės skyrimą, konkrečioje baudžiamojoje byloje yra vienodai svarbios, todėl kiekvienos iš jų reikalavimai turi būti nuosekliai vykdomi, įvertinant kiekvieną nustatytą aplinkybę atskirai, o taip pat ir bendrą jų visumą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo R. S. ir nuteistojo H. R. gynėjo advokato Daliaus Mecelicos apeliacinius skundus atmesti.