- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-04-21
- Bylos Nr.
- 2K-187/2009
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Antanas Klimavičius (pirm.), Dalia Bajerčiūtė, Vytautas Masiokas (pran.)
- Nukentėjusysis
- R. M. G.
- Nuteistasis
- M. Ž., A. V.
- Advokatai
- Kęstutis Stungys
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Antano Klimavičiaus, Dalios Bajerčiūtės ir pranešėjo Vytauto Masioko,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. Ž. gynėjo kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 14 d. nuosprendžio, kuriuo M. Ž. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą laisvės atėmimu keturiolikai metų šešiems mėnesiams.
Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtos bausmės laiką įskaitytas sulaikymo ir kardomojo kalinimo (suėmimo) laikas nuo 2007 m. spalio 6 d. iki 2008 m. liepos 14 d.
Iš M. Ž. ir A. V. solidariai R. M. G. priteista 80 000 Lt neturtinei žalai atlyginti bei 800 Lt turėtų atstovavimo išlaidų.
Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas A. V., tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neskundžiama.
Taip pat skundžiama Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 28 d. nutartis, kuria nuteistųjų M. Ž. ir A. V. apeliaciniai skundai atmesti.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, gynėjo, prašiusio kasacinį skundą patenkinti, nukentėjusiojo ir prokuroro, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
Aprašomoji dalis
nustatė:
M. Ž. nuteistas už tai, kad, nuo 2007 m. spalio 4 d. 17.00 val. iki spalio 5 d. 1.00 val., bute, esančiame ,,duomenys neskelbtini“, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, veikdamas bendrininkų grupe su A. V., kilusio asmeninio konflikto su R. G. metu, bendrais su A. V. veiksmais tyčia rankomis ir kojomis sudavė R. G. 50 smūgių į įvairias kūno vietas, t. y. į galvą, liemenį, krūtinę, pilvą. Dėl patirtų daugybinių viso kūno, ypač galvos ir liemens, sužalojimų: krūtinkaulio, daugybinių abipusių šonkaulių ir gerklų skydinės kremzlės lūžių, kraujo išsiliejimo po galvos smegenų dangalais ir į jų skilvelius bei dėl daugybinių vidaus organų ir audinių plyšimų, plačių kraujosruvų kūno minkštuosiuose audiniuose sukelto ūmaus kraujotakos ir kvėpavimo sutrikimo nukentėjusysis mirė. Taip sukeldami R. G. dideles fizines kančias ir padarydami daug kūno sužalojimų, tyčia itin žiauriai jį nužudė.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu nuteistojo M. Ž. gynėjas prašo teismų sprendimus panaikinti ir bylą perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
Kasatorius nurodo, kad teismai padarė esminių BPK pažeidimų, taip pat pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio, BPK 1, 2 straipsnių, 44 straipsnio 5, 6 punktų nuostatas, įtvirtinančias nekaltumo prezumpcijos principą, pareigą įrodyti kaltinamojo kaltę ir garantuojančias teisę į teisingą bylos išnagrinėjimą pagal įstatymą. Apeliacinės instancijos teismas bylos aplinkybes bei įrodymus išnagrinėjo neišsamiai ir šališkai, nes buvo įrodinėjama tik kaltinimo versija, teisinantys M. Ž. įrodymai nevertinti. Dėl to teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad R. G. buvo sužalotas kaltinime nurodytu laiku bei vietoje, kad prieš jį fizinį smurtą naudojo tik nuteistieji, joks kitas nenustatytas asmuo negalėjo sužaloti, ir kad R. G. iki įvykio buvo sveikas, sužalojimų ant jo veido nebuvo matyti.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas M. Ž., liudytojų S. S. ir D. Č. parodymus, kad M. Ž. R. G. sudavė tik 1-2 smūgius, po to užmigo ir miegojo iki išėjimo, rėmėsi specialisto išvada, kurią įvertino neišsamiai ir šališkai. Kolegija nevertino specialisto išvadų apie tai, kad „mirtis įvyko maždaug 1-1,5 paros iki lavono tyrimo“, ,,sužalojimai padaryti vienu metu iki keletos valandų prieš mirtį“, ,,atskirų sužalojimų, kaip pavienių nubrozdijimų veide ir kraujosruvų rankose bei kojose, pasidarymo galimybė pačiam atsimušant į kietus bukus daiktus neatmetama“. Kasatorius, įvertinęs šias specialisto išvadas, teigia, kad sužalojimai R. G. padaryti ir jis mirė tarp spalio 4 d. 21.00 val. ir spalio 5 d. 9.00 val. Nuteistieji bute buvo nuo spalio 4 d. 17.00 val. iki spalio 5 d. 1.00 val. Teismo nustatytas laikas yra netikslus, prieštarauja specialisto išvadoms, nes teismas laiką nustatė remdamasis M. Ž. parodymais, esą jis spalio 4 d. apie 24.00 val. pakeltas iš miego, būdamas neblaivus, patikrino R. G. pulsą ir jo neužčiuopė. M. Ž. ne medikas, be to, jis buvo girtas, dėl to šie jo parodymai nepatikimi. Be to, kasatoriaus manymu, specialisto nustatytas sužalojimų ir mirties laikas su 12 valandų paklaida patvirtina tai, kad žodžiai „maždaug vienu metu“ nėra pagrindas teigti, kad sužalojimus galėjo padaryti tik nuteistieji. Teismas nevertino nuteistųjų parodymų, kad kitame kambaryje buvo asmuo, pravarde Furistas, kurio asmenybė nenustatyta. Nenustatyta ir tai, ką jis veikė, kai nuteistieji miegojo, ir po to, kai jie 1 val. nakties išėjo iš buto.
Apeliacinės instancijos teismo išvados šališkos ir dėl to, kad nevertinti greitosios pagalbos felčerio G. V. parodymai apie tai, jog „buto šeimininkas sakė, kad mirusysis išvakarėse į butą atėjo išgėręs ir sumuštas“. Neįvertinti A. V. parodymai teisme apie tai, kad R. G. „buvo kažkoks patinęs, t. y. patinęs paakys“. Neįvertinti liudytojų V. U. ir V. U. parodymai, kad triukšmas ir išgertuvės D. Č. bute tęsėsi visą spalio 4 d., o ,,vakare apie 22.00 val. vėl pasigirdo triukšmas <...> supratau, kad vyksta muštynės“. Neįvertintos specialisto išvados, kad R. G. sužalojimai galėjo būti padaryti ne buto sąlygomis (specialisto išvadose nurodoma apie žemėtą ir sukruvintą R. G. striukę, džinsų priekines dalis).
Kasatorius tvirtina, kad nuteistojo A. V. parodymai nenuoseklūs, prieštaringi, patikrinti jų neįmanoma, tačiau teismui svarbiausia, kad šie parodymai „daugiau“ atitinka tikrąsias įvykio aplinkybes. Samprata „daugiau“ neapibrėžta, todėl negali būti įvertinta. Liudytojų parodymus teismai vertino pasirinktinai kaltinančia prasme, nes jie esą „atskleidžia tikrąsias įvykio aplinkybes“. Toks vertinimas prieštarauja BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatoms, tačiau teismui liudytojų parodymai reikšmingi tik tiek, kiek jie patvirtina ,,tikrąsias įvykio aplinkybes“. Teismai nevertino M. Ž. teisinančių duomenų, t. y. A. V., liudytojų S. S., D. Č. parodymų apie tai, kad M. Ž., sudavęs 1-2 smūgius, užmigo ir miegojo iki pat išėjimo iš buto; liudytojų G. V., D. Č., teismo medicinos eksperto parodymų apie tai, kad R. G. atėjo jau sumuštas, purvinais rūbais.
Be to, kasatorius tvirtina, kad liudytojo D. Č. parodymai nenuoseklūs, todėl kelia pagrįstų abejonių ir nėra patikimi. Ir įvykio metu, ir pirmos apklausos metu D. Č. buvo girtas, aplinkai neadekvatus. Be to, liudytojas D. Č. blogai mato ir turi psichikos sutrikimų, todėl jo parodymai yra niekiniai. Dėl minėtų priežasčių jį apklausti buvo galima tik esant psichiatro ir teismo mediko išvadai, kad D. Č. sugeba suvokti, fiksuoti ir atgaminti informaciją ir toje apklausoje turėjo dalyvauti advokatas (BPK 79 straipsnis, 82 straipsnio 3 dalis). Vėliau ikiteisminio tyrimo teisėjui ir teisme D. Č. visiškai patvirtino M. Žiupsnio versiją dėl suduotų smūgių skaičiaus.
Motyvuojamoji dalis
Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl BPK 376 straipsnio taikymo
BPK 376 straipsnio 1 dalis nustato, kad kasacinės instancijos teismas apskųstus įsiteisėjusius nuosprendžius ir nutartis patikrina tik teisės taikymo aspektu BPK 369 straipsnyje numatytais pagrindais, susijusiais su skundų teisiniais argumentais dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ar padarytų esminių BPK pažeidimų. Be to, pagal BPK 367 straipsnio 3 dalies nuostatas kasacine tvarka galima skųsti tik apeliacine tvarka apskųstą ir nagrinėtą nuosprendį ar nutartį ir tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacine tvarka.
Netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas yra tada, kai buvo netinkamai pritaikytos Baudžiamojo kodekso bendrosios dalies normos, taip pat kai nusikalstamos veikos kvalifikuotos ne pagal tuos BK straipsnius, dalis ar punktus, pagal kuriuos tai reikėjo daryti, o esminiais Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimais laikomi tokie šio Kodekso reikalavimų pažeidimai, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį.
Kasaciniu skundu iš esmės ginčijamos nustatytos faktinės bylos aplinkybės, įrodymų vertinimas ir teismų išvados, susijusios su tam tikrų faktinių bylos aplinkybių konstatavimu, pateikiant nuteistajam M. Ž. palankų vertinimą, ir būtent tokiu pagrindu neigiama jo kaltė. Taigi šie skundo argumentai nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas, nes iškelia ne teisės, bet faktų klausimus, todėl paliekami nenagrinėti. Nagrinėjami tik tie kasacinio skundo argumentai, kuriuose nurodyti kasacinio apskundimo pagrindai ir nurodomi juos pagrindžiantys teisiniai argumentai.
Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies taikymo
Kasatorius skunde teigia, kad byla išnagrinėta neišsamiai ir šališkai, nes teismai vertino išimtinai kaltinančius duomenis ir nevertino nuteistąjį M. Ž. teisinančių duomenų apie tai, kad M. Ž. R. G. sudavė tik 1-2 smūgius, kad R. G. atėjo jau sumuštas ir kad nenustatyta, ką veikė kitame kambaryje buvęs nenustatytas asmuo, pravarde Furistas. Taip pat skunde nurodoma, kad neišsamiai įvertinta specialisto išvada, padarytos klaidingos išvados dėl sužalojimų padarymo ir mirties laiko.
Žemesnės instancijos teismas
BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos, tačiau teismo sprendime turi būti išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai. Teismas, nustatydamas bylos aplinkybes, turi teisę remtis visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais, tačiau juos visus privalo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje BPK 271–292 straipsniuose nustatyta tvarka: apklausti asmenis, perskaityti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme, o byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, kai yra esminių prieštaravimų tarp parodymų, duotų teisiamajame posėdyje, ir parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ar pirmiau teisme (BPK 276 straipsnio 1, 4 dalys), perskaityti dokumentus bei apžiūrėti daiktus.
Pirmosios instancijos teismas, siekdamas patikrinti byloje esančius įrodymus – kaltinamojo A. V. parodymus, kuris teisme parodė, kad jis ir M. Ž. R. G. sudavė maždaug po vienodą smūgių skaičių (po dešimt), BPK 276 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka perskaitė liudytojo D. Č. parodymus, duotus tyrėjui ir padarė motyvuotas išvadas, kodėl vadovaujasi kaltinamojo A. V. parodymais. Apie nenustatytą asmenį, pravarde Furistas, pats kaltinamasis M. Ž. pirmosios instancijos teisme parodė, kad šis asmuo bute buvo neilgai, be to, apie jo kažkokius smurtinius veiksmus prieš R. G. byloje nėra jokių duomenų, taip pat kaltinamasis M. Ž. patvirtino, kad ant R. G. veido sužalojimų nesimatė. Specialisto išvada patvirtina, kad sužalojimai R. G. padaryti iš esmės vienu metu, jų padarymo laikas skyrėsi tik minutėmis, ir kad sužalojimai padaryti keletas valandų prieš mirtį. Kaltinamųjų ir liudytojų parodymais nustatyta, kad R. G. buvo pradėtas mušti beveik iš karto po to, kai atėjo į D. Č. butą. Specialisto išvadoje nurodoma, kad R. G. mirtis įvyko maždaug prieš vieną pusantros paros iki lavono skrodimo (autopsija atlikta 2007 m. spalio 6 d. 9–13 val.). Taigi teismas, vadovaudamasis specialisto išvada ir kitais įrodymų šaltiniais, kurie nuosprendyje išsamiai išanalizuoti, nusikaltimo laiką nustatė teisingai bei paneigė kaltinamojo M. Ž. versiją, kad R. G. buvo anksčiau sužalotas.
Apeliacinės instancijos teismas, siekdamas išsamiai ištirti bylos aplinkybes, atliko įrodymų tyrimą, apklausė specialistą, atlikusį lavono tyrimą, kuriam uždavė klausimus ir nuteistojo M. Ž. gynėjas (buvo tiriamas R. G. padarytų sužalojimų ir jo mirties laikas), bei tyrė kitas aplinkybes. Šis teismas, patikrinęs priimto nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, pripažino, kad, vertindamas įrodymus, pirmosios instancijos teismas klaidų nepadarė, todėl teisingai nustatė bylos aplinkybes, padarė pagrįstas išvadas dėl nuteistojo M. Ž. kaltės ir teisingai kvalifikavo padarytus nusikalstamus veiksmus. Nesutikti su tokiomis šio teismo išvadomis teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo, be to, kasatorius nenurodo teisinių argumentų, paneigiančių žemesnės instancijos teismų išvadas. Atkreiptinas kasatoriaus dėmesys į tai, kad analogiškus argumentus, ginčydamas pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimą ir bylos aplinkybių nustatymą, nuteistasis M. Ž. nurodė savo apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas esminius nuteistojo skundo argumentus išnagrinėjo ir į juos išsamiai ir motyvuotai atsakė. Nors kasatorius teigia, kad neišsamiai buvo ištirtos bylos aplinkybės, tačiau iš esmės ginčija įrodymų vertinimą. Atkreiptinas kasatoriaus dėmesys į tai, kad pats jo ginamasis teisme pripažino, kad paėmęs R. G. už pečių sudavė jam du (o ne vieną) smūgius keliu į veidą. Kasatoriaus argumentai, kad liudytojas D. Č. blogai mato ir turi psichikos sutrikimų, todėl jo parodymai yra niekiniai, nepagrįsti, nes blogas matymas ir epilepsija (būtent šia liga serga liudytojas) netrukdo asmeniui teisingai suvokti bylos aplinkybių ir duoti dėl jų parodymus (BPK 79 straipsnis). Be to, nuteistojo M. Ž. kaltė pagrįsta ne šio liudytojo parodymais, o jais patikrintas kitų įrodymų – kaltinamojo A. V. parodymų patikimumas. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylos aplinkybės buvo išsamiai ir nešališkai ištirtos, teismų sprendimai pagrįsti tinkamai įvertintais įrodymais, taigi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos nepažeistos.
Esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų šioje byloje nepadaryta, o kasatoriaus nurodyti Konvencijos 6 straipsnio, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio bei baudžiamojo proceso įstatymo atitinkamų straipsnių pažeidimai nepagrįsti teisiniais argumentais.
Dėl BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punkto taikymo
Pirmosios instancijos teismas nustatė tokias aplinkybes: M. Ž. ir A. V., veikdami bendrininkų grupe, kilusio asmeninio konflikto su R. G. metu, bendrais veiksmais tyčia rankomis ir kojomis sudavė R. G. apie 50 smūgių į įvairias kūno vietas (galvą, liemenį, krūtinę, pilvą). Dėl patirtų daugybinių viso kūno, ypač galvos ir liemens, sužalojimų nukentėjusysis mirė. Taip sukeldami R. G. dideles fizines kančias ir padarydami daug kūno sužalojimų, tyčia itin žiauriai jį nužudė.
Nusikaltimo sudėties požymių visuma (objektyvieji požymiai – veika, padariniai, priežastinis ryšys ir subjektyvieji požymiai – kaltė, motyvas, tikslas) yra būtinas pagrindas asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn.
Bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai (BK 25 straipsnio 2 dalis). Iš anksto numatytas, detalus nusikaltimo padarymo planas, vaidmenų pasiskirstymas ir pan. nėra būtini bendrininkų grupės požymiai. Būtinas bendrininkų grupės požymis yra tai, kad joje turi būti bent du vykdytojai, t. y. mažiausiai du bendrininkai turi vykdyti bendros nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius, taip pat kiekvienas bendrininkas turi suvokti, kad kėsinasi į tą patį objektą, be to, turi suprasti ir kitus bendrai daromos veikos sudėties požymius ir pan. Asmenų susitarimas bendrai atlikti nusikalstamą veiką galimas žodžiu, raštu, konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir pan.).
Šioje byloje išankstinio susitarimo sumušti R. G. nebuvo. Teismas nustatė, kad susitarimas sumušti R. G. buvo išreikštas konkliudentiniais veiksmais ir kilo spontaniškai. Teismas teisingai konstatavo, kad kiekvienas nuteistasis, tiek pats suduodamas smūgius, tiek matydamas, kad kitas bendrininkas taip pat spardo R. G. į galvą ir į kitas gyvybei pavojingas kūno vietas, suvokė, kad šiais bendrais veiksmais kėsinasi į nukentėjusiojo gyvybę ir pritarė tokiems veiksmams. Tarp nuteistųjų veiksmų – spardymo ir smūgiavimo į galvą bei kitas kūno vietas (beje, M. Ž. pripažįsta, kad R. G. keliu du kartus smogė į galvą, o teismas nustatė, kad jis sudavė žymiai daugiau smūgių) ir padarinių – R. G. mirties – yra tiesioginis priežastinis ryšys, todėl teismai padarė pagrįstą išvadą, kad abu bendrininkai buvo bendravykdytojai, nes kiekvienas atliko dalį veiksmų, priskiriamų objektyviesiems nužudymo požymiams ir abu veikė tyčia. Taigi smurtą prieš nužudytąjį naudojo abu bendrininkai, R. G. mirė nuo padarytų sužalojimų visumos, todėl už nužudymą atsako abu kūno sužalojimus padarę asmenys. Teismas nustatė, kad R. G. su pertraukomis buvo mušamas ir spardomas apie valandą laiko, spardė net ir gulintį, nekreipdami dėmesio į kitų asmenų prašymus jo nebemušti, jam buvo suduota 50 smūgių, padaryta daugybė kūno sužalojimų (didžioji dalis šonkaulių – 21 sulaužyti, kai kurie lūžiai dvigubi, plyšę kepenys, inkstai, blužnis), taigi M. Ž., pats suduodamas ir matydamas kaip A. V. suduoda daug smūgių, suvokė itin žiaurų gyvybės atėmimo ypatumą. Pagal nustatytas bylos aplinkybes kasatoriaus M. Ž. nusikalstami veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
nutaria:
Nuteistojo M. Ž. gynėjo kasacinį skundą atmesti.