- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-12-14
- Bylos Nr.
- 2K-598/2010
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Dalia Bajerčiūtė (pirm.), Vytautas Greičius, Albinas Sirvydis (pran.)
- Nuteistasis
- A. T., N. G.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus trijų teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Dalios Bajerčiūtės, Vytauto Greičiaus ir pranešėjo Albino Sirvydžio,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. T. ir N. G. kasacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2010 m. vasario 18 d. nuosprendžio, kuriuo:
A. T. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dešimčiai metų šešiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose;
N. G. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vienuolikai metų, bausmę atliekant pataisos namuose.
Skundžiama ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 4 d. nutartis, kuria nuteistųjų A. T. ir N. G. apeliaciniai skundai atmesti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. T. ir N. G. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį nuteisti už tai, kad 2007 m. birželio 4 d., nuo 19 val. iki 24 val., pievoje, (duomenys neskelbtini), būdami apsvaigę nuo alkoholio, bendrininkų grupe dėl tarpusavio nesutarimų panaudojo prieš A. M. fizinį smurtą ir taip jį nužudė. N. G. A. M. vieną kartą smogė kumščiu ir vieną kartą spyrė į veidą, ne mažiau kaip tris kartus spyrė į kairįjį šoną bei ne mažiau kaip keturis kartus spyrė į pilvą. A. T. parkritusiam A. M. keturis kartus spyrė į galvą, ne mažiau kaip keturis kartus spyrė į dešinįjį šoną bei užšoko ant gulinčio A. M. krūtinės. Nuo trauminio šoko, kurį sukėlė A. M. padaryti sužalojimai, A. M. mirė.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu A. T. prašo panaikinti nuosprendį bei apeliacinės instancijos teismo nutartį ir priimti teisingą sprendimą. Kasatorius, savaip interpretuodamas bylos duomenis ir teigdamas, jog neturėjo tikslo nužudyti A. M., nurodo, kad negalėjo būti nuteistas už jo nužudymą ir dėl to, kad byloje nenustatyta tiksli A. M. mirties priežastis. Kasatorius neneigia, kad įvykio metu panaudojo prieš A. M. fizinį smurtą, tačiau mano, kad jo suduoti smūgiai negalėjo būti A. M. mirties priežastis. Šiai aplinkybei nustatyti teismai turėjo į posėdį kviesti ekspertą, tačiau tai nebuvo padaryta. Todėl, kasatoriaus nuomone, teismai dėl jo kaltės pagal BK 129 straipsnio 1 dalį priėmė neteisingus sprendimus ir taip netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą bei nepagrįstai paskyrė griežtą bausmę. A. T. taip pat nurodo, kad byloje padaryti esminiai BPK pažeidimai. Teismai, vertindami įrodymus, pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas, nes sprendimuose nepateikė išsamios įrodymų analizės, netyrė visų galimų A. M. mirties priežasčių, nevertino jo bei kito nuteistojo veiksmų. Teismai netyrė kasatorių teisinančių ir jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, tinkamai neįvertino jo šeiminės padėties, į kurią atsižvelgus yra pagrindas kasatoriui skirti švelnesnę bausmę. Tai, jo nuomone, rodo, kad byla teisme buvo išnagrinėta šališkai ir pažeidžiant BPK 7 straipsnio reikalavimus. Be to, apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 332 straipsnio 3 dalies reikalavimus, netinkamai patikrino bylą apeliacine tvarka ir neišnagrinėjo kasatoriaus apeliacinio skundo. Kolegija tinkamai neatsakė į skundo argumentus dėl BPK 305 straipsnio 1 dalies pažeidimo, BK 81 straipsnio, 54 straipsnio 3 dalies, 62 straipsnio taikymo.
Kasaciniu skundu N. G., savaip interpretuodamas bylos duomenis ir teigdamas, kad neturėjo tikslo nužudyti A. M., prašo pakeisti teismų sprendimus: jį pagal BK 129 straipsnio 1 dalį išteisinti, jo veiką kvalifikuoti pagal BK 138 straipsnio 1 dalį bei 237 straipsnio 1 dalį ir neskirti realiai atliktinos laisvės atėmimo bausmės. Kasatorius teigia, kad tarp jo veiksmų ir A. M. mirties nėra priežastinio ryšio, o teismų išvados šiuo klausimu yra neteisingos ir nepagrįstos. Jis turi atsakyti tik už tai, ką padarė – A. M. sveikatos sutrikdymą ir nusikaltimo (A. M. lavono) slėpimą. A. M. mirties priežasčiai nustatyti teismai turėjo į posėdį kviesti ekspertą, tačiau tai nebuvo padaryta. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad A. M. mušė ir kitas nuteistasis, kurio veiksmai ir galėjo sukelti A. M. mirtį, tačiau su juo kasatorius bendrų veiksmų neatliko ir padaryti BK 129 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą nesitarė. Kasatorius taip pat prašo atsižvelgti į jo šeiminę padėtį, taip pat į tai, kad jis anksčiau neteistas, jo padaryti nusikaltimai, už kuriuos jis gali būti nuteistas, laikytini nesunkiais, nes minėtos aplinkybės, jo nuomone, yra pagrindas taikyti BK 75 straipsnio nuostatas.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į kasacinius skundus prokuroras D. Karčinskas prašo nuteistųjų A. T. ir N. G. kasacinius skundus atmesti. Prokuroro nuomone, kasacinių skundų argumentai atmestini, nes byloje yra pakankamai įrodymų, pagrindžiančių kasatorių kaltę pagal BK 129 straipsnio 1 dalį dėl A. M. nužudymo. Dauguma kasacinių skundų argumentų, prokuroro nuomone, susiję su bylos aplinkybių, įrodymų vertinimu ir nėra pagrįsti. A. M. mirties priežastis byloje nustatyta, o iš bylos matyti, kad ją sukėlė nuteistųjų, kurie teismo teisingai pripažinti nužudymo bendravykdytojais, veiksmai. Tenkinti kasacinius skundus kitais kasatorių nurodomais argumentais, tarp jų – dėl bausmės ir skunduose nurodomų BPK pažeidimų, prokuroro nuomone, taip pat nėra pagrindo.
Motyvuojamoji dalis
Kasaciniai skundai atmestini.
Dėl BK 129 straipsnio 1 dalies taikymo
A. T. ir N. G. apkaltinamasis nuosprendis priimtas pagrįstai, nes nuosprendyje išdėstyti įrodymai patvirtina jų kaltę padarius BK 129 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą – A. M. nužudymą.
Iš šių įrodymų, tarp jų – liudytojų parodymų, specialisto išvadų, pačių nuteistųjų parodymų teisme matyti, kad įvykio metu A. T. ir N. G., įtarę, kad A. M. jų sąskaita nusipirko ir išgėrė alų, ėmė jį mušti. Teismai nustatė, kad N. G. A. M. vieną kartą smogė kumščiu ir vieną kartą spyrė į veidą, ne mažiau kaip tris kartus spyrė į kairįjį šoną bei ne mažiau kaip keturis kartus spyrė į pilvą, o A. T. parkritusiam A. M. keturis kartus spyrė į galvą, ne mažiau kaip keturis kartus spyrė į dešinįjį šoną ir užšoko ant gulinčio A. M. krūtinės. Nuo trauminio šoko, kurį sukėlė nuteistųjų padaryti sužalojimai, A. M. mirė. Nuteistieji teisme parodė, kad supratę, jog A. M. mirė, nutempė jo kūną į nuošalią vietą, tikėdamiesi, kad jo niekas nesuras. Teismai konstatavo, kad A. M. mirė nuo A. T. ir N. G. smurto. Tai, kad smurtavo prieš A. M., pripažino abu nuteistieji. Nuteistųjų motyvai, kad tarp jų smurto ir A. M. mirties nėra priežastinio ryšio, be to, kad jie nebuvo susitarę ir neturėjo tikslo nužudyti A. M., atmestini.
Šioje byloje specialistai patvirtino, kad A. M. galėjo mirti nuo trauminio šoko, kurį sukėlė įvykio metu jam padaryti sužalojimai. Tokią išvadą specialistai padarė atsižvelgę į tai, kad tuo metu, kai buvo surastas A. M. kūnas, buvo pažengęs jo irimas. Teismai, įvertinę šiuos duomenis, nustatytų A. M. kūno sužalojimų pobūdį ir lokalizaciją (jam buvo sulaužyti šonkauliai ir nosis) bei nuteistųjų panaudoto smurto pobūdį, padarė įrodymais pagrįstą išvadą, kad tarp nuteistųjų veikos ir A. M. mirties yra priežastinis ryšis. Abejoti šia išvada nėra pagrindo. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad abu nuteistieji smurtavo prieš A. M., suduodami jam smūgius, tarp jų ir kojomis į gyvybiškai svarbias kūno vietas – galvą, šonus, ir mušė jį tol, kol jis rodė gyvybės ženklus. Intensyvų smurtą naudojo abu nuteistieji kartu, matydami vienas kito veiksmus ir jiems pritardami. Įvertinę šiuos įrodymus teismai konstatavo, kad A. M. mirtį lėmė tiek A. T., tiek N. G. veiksmai, ir, motyvuotai nustatę, kad jie veikė tiesiogine tyčia, abu nuteistuosius pagrįstai pripažino nusikaltimo – A. M. nužudymo – bendravykdytojais. Kai keli asmenys veikia kartu turėdami tyčią nužudyti ir patys tiesiogiai dalyvauja atimant gyvybę nukentėjusiajam, tai jie visi yra nužudymo vykdytojai (bendravykdytojai). Be to, nėra būtina, kad kiekvienas iš tokių vykdytojų padarytų mirtinus sužalojimus, pakanka, kad tai padarytų bent vienas iš jų.
Esant tokioms aplinkybėms laikytina, kad A. T. ir N. G. pagrįstai nuteisti pagal BK 129 straipsnio 1 dalį už tyčinį A. M. nužudymą, todėl jų veiką kvalifikuoti pagal kitą baudžiamąjį įstatymą ir dėl to keisti bausmes taip, kaip prašo kasatoriai, nėra pagrindo.
Pagal BK 129 straipsnio 1 dalį A. T. ir N. G. paskirtos bausmės atitinka BK 54 straipsnyje numatytus bausmės skyrimo pagrindus. Skiriant šias bausmes buvo įvertintos visos bausmės skyrimui reikšmingos aplinkybės, atsižvelgta ir į nuteistųjų asmenybes bei šeiminę padėtį, taip pat – į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį. Teismas, nenustatęs nuteistųjų atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir nustatęs dvi jų atsakomybę sunkinančias aplinkybes, pagrįstai paskyrė laisvės atėmimo bausmes, kurių dydis viršija nusikaltimo metu galiojusios BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijos vidurkį. Švelninti šių bausmių nėra pagrindo. Taip pat nėra pagrindo taikyti kasatoriams BK 54 straipsnio 3 dalies ar 62 straipsnio nuostatų, nes byloje nenustatytos nei išimtinės aplinkybės, dėl kurių galima skirti švelnesnę bausmę, nei BK 62 straipsnio dalyse nurodytų sąlygų visuma, kuriai esant galima skirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę.
Kasacinių skundų teiginiai, susiję su nauju bylos aplinkybių, keliamų versijų ir įrodymų vertinimu, nėra bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas, todėl šioje nutartyje nesvarstomi.
Dėl kitų A. T. kasacinio skundo motyvų
A. T. motyvai dėl bylos aplinkybių išnagrinėjimo nėra pagrįsti. Teismai šioje byloje savo išvadas grindė įrodymų visuma, A. T. bei N. G. nurodytos aplinkybės taip pat buvo vertintos. Kasatoriaus argumentai, kad nebuvo tirti vieni ar kiti duomenys, atmestini. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teismas, kurio žinioje yra byla. BPK 20 straipsnyje reikalaujama, kad teisėjai įrodymus įvertintų pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, ir vadovaudamiesi įstatymu. Laikyti, kad teismai, vertindami bylos aplinkybes ir įrodymus, susijusius su nuteistųjų veika, buvo šališki ar nesilaikė šių BPK reikalavimų, nėra pagrindo.
BPK 7 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad bylos teisme nagrinėjamos laikantis rungimosi principo. Iš šios bylos matyti, kad A. T. ir jo gynėjo teisės teisme teikti įrodymus, dalyvauti tiriant įrodymus, pateikti prašymus, ginčyti kitos šalies argumentus ir pareikšti savo nuomonę visais klausimais, kylančiais nagrinėjant bylą ir turinčiais reikšmės jos teisingam išsprendimui, nebuvo suvaržytos. Iš bylos taip pat matyti, kad prašymas kviesti į teismo posėdį ekspertą buvo išspręstas laikantis BPK numatytos prašymų išsprendimo tvarkos.
Apeliacinės instancijos teismas patikrino šią bylą laikydamasis BPK 320 straipsnio nuostatų ir priėmė nutartį, kurioje išdėstė motyvuotas išvadas dėl byloje paduotų apeliacinių skundų. Teismo nutartyje nurodyti ir motyvai, paaiškinantys, kodėl apeliaciniai skundai atmetami, o nuosprendis pripažįstamas teisingu. Apeliacinis skundas laikomas neišnagrinėtu nesant motyvuotų apeliacinės instancijos teismo išvadų bent dėl dalies esminių apeliacinio skundo argumentų, tačiau to nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Apeliacinės instancijos teismas, atsakęs į esminius nuteistojo A. T. apeliacinio skundo argumentus, tarp jų – dėl BPK 305 straipsnio 1 dalies pažeidimo, BK 81 straipsnio taikymo, paskirtos bausmės, šį apeliacinį skundą išnagrinėjo tinkamai.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Nuteistųjų A. T. ir N. G. kasacinius skundus atmesti.