- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-06-02
- Bylos Nr.
- e2A-338-267/2021
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Danutė Burbulienė
- Pareiškėjas
- D. J.
- Suinteresuotas asmuo
- Nacionalinei žemės tarnybai prie ŽŪM, A. Ž.
- Kategorijos
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danutė Burbulienė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos D. J. apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2021 m. sausio 25 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos D. J. pareiškimą suinteresuotiems asmenims Nacionalinei žemės tarnybai prie ŽŪM ir A. Ž. dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir praleisto įstatymo nustatyto termino atnaujinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėja D. J. kreipėsi į teismą pareiškimu prašydama nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad E. D., D., gimęs (duomenys neskelbtini), miręs (duomenys neskelbtini), ir E. E., gim. (duomenys neskelbtini). mirusi (duomenys neskelbtini), iki žemės nacionalizavimo – 1940 m. liepos 22 d. nuosavybės teise valdė 44,72 ha žemės, buvusios (duomenys neskelbtini) kaime; atnaujinti D. J. praleistą įstatymo nustatytą terminą pateikti prašymą Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemė ūkio ministerijos (duomenys neskelbtini) skyriui dėl nuosavybės teisių atkūrimo į D. ir E. E. iki visuotinės žemės nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemę – 44,72 ha, buvusią (duomenys neskelbtini) kaime, taip pat terminą pateikti žemės valdymo iki nacionalizacijos nuosavybės teise faktą ir giminystės ryšį su buvusiu savininku patvirtinančius dokumentus, bei teismo sprendimą, kuriuo bus nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas.
2. Pareiškėja nurodė, kad (duomenys neskelbtini), mirė pareiškėjos mama A. S. P., kuri prieš mirtį siekė kreiptis į teismą prašydama nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad E. D., gimęs (duomenys neskelbtini) m., miręs (duomenys neskelbtini) ir E. E., gimusi (duomenys neskelbtini), mirusi (duomenys neskelbtini), iki žemės nacionalizavimo – 1920 m. liepos 22 d. valdė 44,72 ha žemės, buvusios (duomenys neskelbtini) kaime. (duomenys neskelbtini) rajono notarų biuro notarė V. Ž. 2020 m. liepos 2 d. išdavė liudijimą, kuriuo liudija, kad (duomenys neskelbtini) mirusios A. S. P. palikimą priėmė jos dukra D. J.. Pareiškėja paaiškino, kad išnagrinėta administracinė byla ir konstatuota, kad sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo pretendentui M. E. į tėvų žemę buvo nepagrįsti, nes jo tėvai D. E. ir E. E. (duomenys neskelbtini). kitam sūnui D. E. perleido 44,64 ha žemės sklypą su trobesiais ir augančiais medžiais. Tai reiškia, kad nuosavybės teisės buvo atkurtos ne į pretendento tėvų, o į brolio žemę, ko įstatymas nenumato. Visgi pareiškėja tvirtina, kad turimi archyviniai dokumentai besąlygiškai neleidžia tvirtinti nei kad žemę valdė tėvai, nei kad žemę valdė pretendento brolis, o klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo teisme sprendžiamas nebuvo.
3. Pareiškėjos motinos sutuoktinis V. M. P. iki mirties paveldėjo M. E. turtą pagal (duomenys neskelbtini) rajono 1-ojo notarų biuro notarės V. M. (duomenys neskelbtini) patvirtintą testamentą, kuriuo M. E. visą savo turtą paliko V. M. P.. M. E., gimęs (duomenys neskelbtini), buvo žemės savininkų E. D., gimusio (duomenys neskelbtini) m., ir E. E., gimusios (duomenys neskelbtini), turėjusių 44,72 ha žemės (duomenys neskelbtini) kaime, sūnus. M. E. kaip ir turto paveldėtojui V. M. P., minėta E. D. ir E. E. žemė nebuvo grąžinta, kadangi nuosavybės teisių dėl E. D. ir E. E. turėtos 44,72 ha žemės (duomenys neskelbtini) kaime, nėra išlikę, todėl būtina nustatyti žemės valdymo nuosavybės teise faktą.
4. Dėl termino atnaujinimo nurodė, kad jos motina 2020 m. vasario 7 d. pateikė prašymą Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (duomenys neskelbtini) skyriui, prašydama atkurti nuosavybės teises į E. D. ir E. E. turėtą žemę. Tačiau buvo nurodyta, kad yra praleistas Lietuvos Respublikos Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatytas terminas. Kadangi nėra dokumentų, patvirtinančių, kad E. D. ir E. E. iki 1940 m. liepos 22 d. valdė 44,72 ha žemės buvusios (duomenys neskelbtini) kaime, pareiškėja negali pagrįsti savo teisės kreiptis dėl nuosavybės teisių atkūrimo į minėtą žemę ir atitinkamai pateikti prašymą dėl praleistų terminų. Nurodo, kad termino praleidimo priežastys, t. y. vykę teisminiai procesai dėl nuosavybės teisių atkūrimo, pripažintinos svarbiomis, todėl procesas turi būti atnaujintas.
5. Suinteresuotas asmuo A. Ž. su teismui pateiktu pareiškėjos pareiškimu sutiko.
Atsiliepimas
6. Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemė tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos Mažeikių skyrius nesutiko, kad teismas tenkintų pareiškėjos prašymą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir dėl Atkūrimo įstatyme nustatytų terminų atnaujinimo. Nurodė, kad 1991 m. gruodžio 23 d. M. E., D., tuometinei (duomenys neskelbtini) rajono (duomenys neskelbtini) apylinkės agrarinės reformos tarnybai buvo pateikęs prašymą atkurti nuosavybės teises į (duomenys neskelbtini) kaime esantį 44,72 ha ploto žemės sklypą. Pretendentas M. E. nurodė, kad šios žemės savininkas iki jos nacionalizavimo buvo D. E. ir kad jis yra buvusio savininko sūnus. Tuo metu nenustačius kliūčių pradėti nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą, teisės aktų nustatyta tvarka pretendentui M. E. buvo grąžintos buvusių savininkų žemės, tačiau nuosavybės teisių atkūrimo procesas M. E. į D. E. iki visuotinės žemės nacionalizacijos 44,72 ha valdytą žemę, teismų buvo pripažintas neteisėtu. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. gegužės 16 d. sprendimu pareiškėjos Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros, ginančios viešąjį interesą, pareiškimą patenkino iš dalies ir panaikino administracinius aktus bei sandorius dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nes teismas padarė išvadą, kad nacionalizacijos metu žemę valdė M. E. brolis D. E. (sūnus D.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. vasario 28 d. nutartimi Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 16 d. sprendimą paliko nepakeistą. Tokia išvada padaryta remiantis 1938 m. spalio 30 d. žemės perleidimo protokolu, surašytu matininko J. U. ir patvirtinto dviejų liudytojų.
7. Dėl termino atnaujinimo nurodo, kad terminai gali būti atnaujinami tik ypatingais atvejais, kai nustatomos neabejotinai objektyvios, nuo pretendentų valios nepriklausančios priežastys, sukliudžiusios jiems realizuoti savo teises iki įstatymu nustatyto termino. Mano, kad pareiškėjos nurodytos aplinkybės negali būti vertinamos kaip svarbios ir objektyvios, kadangi pareiškėja turėjo galimybę daug anksčiau inicijuoti šį teisminį procesą. Pareiškėja nepateikė duomenų, kad ji negalėjo inicijuoti procesą teismuose ginant viešąjį interesą dėl nuosavybės teisių atkūrimo arba po to, kai 2018 m. vasario 28 d. apeliacinės instancijos teismo nutartimi įvykdytas nuosavybės teisių procesas buvo pripažintas neteisėtu.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
8. Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmai 2021 m. sausio 25 d. sprendimu pareiškėjos D. J. pareiškimą atmetė. Pareiškėjos D. J. prašymą atnaujinti įstatymo praleistą terminą pateikti prašymą Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Mažeikių skyriui dėl nuosavybės teisių atkūrimo į D. ir E. E. iki visuotinės žemės nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemę – 44,72 ha, buvusią (duomenys neskelbtini) kaime, paliko nenagrinėtą.
9. Teismas nustatė, kad dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teisę į D. E., D., gim. (duomenys neskelbtini), ir E. E., gim. (duomenys neskelbtini), turėtos 44,72 ha žemės, buvusios (duomenys neskelbtini) kaime, nėra išlikę. Teismas vertino, kad įteisėjusiais teismų sprendimais yra pripažinta, kad nuosavybės teisių atkūrimo procesas M.V. E. iki visuotinės žemės nacionalizacijos 44,72 ha valdytą žemę pripažintas neteisėtu ir konstatuota, kad žemės nacionalizacijos metu, t. y. 1940 m. liepos 22 d., D. E. (tėvas) ir E. E. (motina) turėtą ginčui aktualų nekilnojamąjį turtą savininko teisėmis (po 1938 m. protokolo) valdė tik jų sūnus D. E..
10. Pareiškėja aplinkybę, jog D. E. ir E. E., iki žemės nacionalizavimo – 1940 m. liepos 22 d. nuosavybės teise valdė 44,72 ha žemės, buvusios (duomenys neskelbtini) kaime ir jos nuosavybės nebuvo faktiškai perleidę sūnui D. E., grindė naujų dokumentų, kurių neturėjo prieš tai nagrinėjamų bylų metų, suradimu. Šie dokumentai yra: 1939 m. rugpjūčio 22 d. Sklypų paskirstymo protokolas; Lietuvos ypatingojo archyvo duomenimis; 2018 m. birželio 21 d. (duomenys neskelbtini) regiono valstybės archyvo (duomenys neskelbtini) filialo raštu; (duomenys neskelbtini) apskrities DŽDT VK 1948 m. gruodžio 23 d. sprendimu Nr. 790 „Dėl žemės ūkio mokesčio nepriemokų nurašymo (duomenys neskelbtini) valsčiuose“; (duomenys neskelbtini) apskrities (duomenys neskelbtini) valsčiaus DŽDT VK 1948 m. kovo 30 d. vykusios II sesijos protokolu ir (duomenys neskelbtini) apskrities DŽDT VK 1949 m. balandžio 2 d. prie sprendimu Nr. 186 „Dėl išvykusių ir likviduotų ūkių sąrašų užtvirtinimo su pridedamu „Išvykusių ir likviduotų ūkių (duomenys neskelbtini) valsčiuje (duomenys neskelbtini) apskrityje turinčių valstybinių prievolių nepriemoką“ sąrašu. Teismo vertinimu, šie pateikti dokumentai niekaip neįrodo ir nepagrindžia aplinkybės, jog D. E., gim. (duomenys neskelbtini), ir E. E., gim. (duomenys neskelbtini) iki žemės nacionalizavimo – 1940 m. liepos 22 d. nuosavybės teise valdė 44,72 ha žemės, buvusios (duomenys neskelbtini) kaime.
11. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 28d., galutine ir neskundžiama nutartimi, kuria paliktas Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 16 d. sprendimas, konstatuota, kad M. E. nepagrįstai buvo atkurtos į buvusios savininko D. E. turėtą žemės valdą tuometiniame (duomenys neskelbtini) kaime, nes teisės aktai, reglamentuojantys nuosavybės teisių atkūrimą, nenumatė galimybės atkurti nuosavybės teises į brolių turėtas žemių valdas. taigi buvo konstatuota, kad žemės nacionalizacijos metu, t. y. 1940 m. liepos 22 d., D. E. (tėvas) ir E. E. (motina) turėtą ginčui aktualų nekilnojamąjį turtą (žemės valdą tuometiniame (duomenys neskelbtini) kaime 44,64 ha) savininko teisėmis (po 1938 m. protokolo) valdė tik jų sūnus D. E..
12. Iš pareiškėjos pateiktų nurodytų dokumentų teismas sprendė apie tai, jog po žemės nacionalizavimo D. E. ir E. E. turėjo žemės, kurią valdė, prižiūrėjo ir mokėjo už ją mokesčius. Tačiau iš 1939 m. rugpjūčio 22 d. Sklypų paskirstymo protokole nurodyta, kad E. D. už šiame kaime jam priklausančios žemės 44,64 ha, pažymėtos 1939-05-25 protokole, įkainotos 16367 Lt, laisvu noru sutinka pasiimti žemės sklypą, naudojamos žemės plotą 44,65 ha, nenaudojamos 0,72 ha, iš viso 44,77 ha, vertė 16 383 Lt. Iš šio dokumento negalima teigti, kad vis tik nuosavybės teise šią žemę valdė D. E. gim. (duomenys neskelbtini). ir E. E., gim. (duomenys neskelbtini), o ne jų sūnus D. E., gim. (duomenys neskelbtini). Teismas pažymėjo, kad 1939 m. rugpjūčio 22 d. sklypų paskirstymo protokole nėra aiškiai nurodyta, kad jame minimas būtent E. D., gimęs (duomenys neskelbtini). t. y. tėvas, o ne E. D., gim. (duomenys neskelbtini), t. y. E. D., gim. (duomenys neskelbtini), sūnus. Teismas pastebėjo, kad Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 28 d., nutartyje konstatuota, kad aplinkybė, jog 1939 m. rugpjūčio 22 d. sklypų paskirstymo protokolo 2 punkte buvo nurodytas D. (D.) E., t. y. tėvas, neatitinka vėlesnių archyvinių duomenų – minėto 1942 m. gegužės 27 d. Buto-ūkio lapo Nr. 19, 1942 m. lapkričio 27 d. (duomenys neskelbtini) kaimo vienasėdžiais išskirstymo plano eksplikacijos.
13. Vėlesni pareiškėjos dokumentai, kuriuos su 2018 m. birželio 21 d. raštu pateikė (duomenys neskelbtini) regiono valstybės archyvo (duomenys neskelbtini) filialas, taip pat neleido teismui teigti, kad žemę, esančią (duomenys neskelbtini) kaime (44,64 ha) nuosavybės teise iki nacionalizavimo valdė būtent E. D., gim. (duomenys neskelbtini). ir E. E., gim. (duomenys neskelbtini). Paminėtuose dokumentuose tiksliai nenurodoma nei kiek žemės D. E. ir E. E. turėjo, nei koks tikslus tos žemės plotas, nei kur tiksliai ta žemė buvo. Nesant šių duomenų, teismas neturėjo pagrindo daryti išvados, jog dokumentuose kalbama būtent apie tą 44,72 ha žemę, esančią (duomenys neskelbtini) kaime.
14. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2016 m. gegužės 16 d. sprendime priimtame administracinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 28 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 27 d. nutartyje priimtoje administracinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), nustatyta faktinė aplinkybė, jog žemės nacionalizacijos metu, t. y. 1940 m. liepos 22 d., D. E. ir E. E. turėtus 44,72 ha žemės, buvusios (duomenys neskelbtini) kaime, savininko teisėmis (po 1938 m. protokolo) valdė jų sūnus D. E., gim. (duomenys neskelbtini). Ši aplinkybė nustatyta remiantis archyviniais dokumentais ir teismui nekilo abejonių, kad šie dokumentai ir patvirtina, kad žemė jos nacionalizacijos metu priklausė D. E., gim. (duomenys neskelbtini), ir E. E., gim. (duomenys neskelbtini), sūnui D. E., gim. (duomenys neskelbtini). Būtent vėlesni pateikti duomenys, kurie, pareiškėjos manymu, leidžia manyti, kad būtent D. E., gim. (duomenys neskelbtini), ir E. E., gim. (duomenys neskelbtini), iki žemės nacionalizacijos nuosavybės teise valdė minimą žemę, yra prieštaringi ir nesudaro pagrindą paneigti jau nustatytų aplinkybių.
15. Teismas neturėjo pagrindo abejoti ankstesnių teismų nustatyta ir patvirtinta faktine aplinkybe ir faktu, jog nacionalizacijos metu 44,64 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini) apskrities, (duomenys neskelbtini) kaime, valdė M. E. brolis D. E.. Naujai pareiškėjos pateikti dokumentai šios aplinkybės nepaneigia, be kita ko, dėl jų taip pat buvo pasisakyta, todėl teismais tai laikė prejudiciniu faktu, kurio įrodinėti nebereikia. Teismas pažymėjo tai, jog ši Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (bylos Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini)), aplinkybė atitinka visas faktų pripažinimo prejudiciniais sąlygas. Pirmiausia, visose bylose atsakovo statusu dalyvauja pareiškėjos tėvai arba ji pati, tai reiškia, jog pareiškėja mirus tėvams yra jų teisių ir pareigų perėmėja. Visų bylų pagrindas yra ta pati aplinkybė – nustatyti kas nacionalizacijos metu buvo tų pačių žemių savininkas. Taip pat teismas atkreipė dėmesį į tai, jog Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmams 2016 m. gegužės 16 d. sprendimu nustatyta, jog nacionalizacijos metu žemių savininkas buvo D. ir E. E. sūnus D. E.. Teismas taip pat pažymėjo ir tai, jog 1938 m. spalio 30 d. žemės perleidimo protokolas atitiko tuo metu galiojusį teisinį reglamentavimą. Todėl atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, į tai, jog 1938 m. protokolas yra vienintelis dokumentas patvirtinantis, kad žemių savininkas iki nacionalizacijos buvo D. E., gim. (duomenys neskelbtini). Dokumentai, priimti po žemės nacionalizacijos, nors ir rodantys, kad D. E. ir E. E. turėjo žemės, nepaneigia teismų nustatyto fakto. Be to, iš vėlesnių dokumentų teismas negalėjo teigti, kad D. E., gim. (duomenys neskelbtini). ir E. E., gim. (duomenys neskelbtini), vėliau, t. y. jau po žemės nacionalizacijos, perėmė iš D. E., gim. (duomenys neskelbtini) žemę ir ją valdė nuosavybės teise. Teismo posėdžio metu apklausta liudytoja S. S. negalėjo patvirtinti aplinkybių, kad būtent E. D., gim. (duomenys neskelbtini). ir E. E., gim. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise turėjo ir valdė 44,64 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini) kaime.
16. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, į tai, kad teismų yra nustatyta, jog nacionalizacijos metu 44,64 ha žemę, esančią (duomenys neskelbtini) kaime, valdė D. ir E. E. sūnus D. E., gim. (duomenys neskelbtini), ir nesant tai paneigiančių duomenų, pareiškėjos prašymą dėl juridinio fakto nustatymo teismas atmetė.
17. Specialioji teisėjų kolegija yra nurodžiusi, kad reikalavimas atnaujinti terminą pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą paduoti teismingas administraciniam teismui. O reikalavimai dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir termino pateikti nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus atnaujinimo teismingi bendrosios kompetencijos teismui (Specialiosios teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 1 d. nutartis Nr. T-51/2015, priimta byloje pagal R. S. V. pareiškimą dėl Įstatymu nustatyto termino atnaujinimo ir juridinę reikšmę turinčių j aktų nustatymo; 2014 m. liepos 8 d. nutartis Nr. T-89/2015, priimta byloje V. K. dėl termino atnaujinimo ir juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo). Taigi pareiškimas dėl termino pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises į D. ir E. E. iki visuotinės žemės nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemę – 44,72 ha, buvusią (duomenys neskelbtini) kaime atnaujinimo, nagrinėtinas administraciniame teisme.
18. Bendrosios kompetencijos teismui teismingas tik klausimas dėl termino pateikti nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus atnaujinimo. Šiuo atveju nenustačius juridinę reikšmę turinčio fakto, kad D. E., D., gimęs (duomenys neskelbtini), miręs (duomenys neskelbtini), ir E. E., gimusi (duomenys neskelbtini), mirusi (duomenys neskelbtini), iki žemės nacionalizavimo – 1940 m. liepos 22 d. nuosavybės teise valdė 44,72 ha žemės, buvusios (duomenys neskelbtini) kaime, nėra pagrindo atnaujinti pareiškėjai terminą nuosavybės teisę ir giminystės ryšį patvirtinantiems dokumentams pateikti.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
19. Apeliaciniu skundu pareiškėja D. J. prašo panaikinti Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2021 m. sausio 25 d. sprendimo dalį, kuria buvo atmestas pareiškėjos D. J. prašymas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, ir priimti naują sprendimą – pareiškimą patenkinti, nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad E. D., D., gimęs (duomenys neskelbtini), miręs (duomenys neskelbtini) ir E. E., gimusi (duomenys neskelbtini), mirusi (duomenys neskelbtini), iki žemės nacionalizavimo – 1940 m. liepos 22 d. nuosavybės teise valdė 44,72 ha žemės buvusios (duomenys neskelbtini) kaime (pagal administracinį-teritorinį suskirstymą iki 1940 m. liepos 22 d.). Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
19.1. Apeliantės teigimu, teismas nagrinėdamas bylą ir priimdamas sprendimą pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias prejudicinius faktus, šių faktų teisinę reikšmę, aiškinimo ir taikymo tinkamumą bei padarė įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimą. Apeliantė mano, kad Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), kaip ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 28 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), Lietuvos vyriausiasis administracinis teismo 2018 m. lapkričio 27 d. nutartyje nustatyti faktai negali būti pripažinti prejudiciniais. Minėtose bylose ir šioje byloje skiriasi procesinės šalys, pareiškimų teisiniai pagrindai, vertinta tik dalį pateiktų įrodymų.
19.2. Apeliantė įsitikinusi, kad šiuo atveju egzistuoja absoliutaus teismo sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindas, teismui nemotyvavus priimto teismo sprendimo (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Administraciniams teismams nagrinėjant bylas, nesant nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų, nebuvo nustatytas žemės sklypo nuosavybės teisėmis nacionalizacijos metu valdymo juridinis faktas, dėl ko pareiškėja D. J. ir kreipėsi į teismą šioje byloje. Jokių duomenų apie įstatymais nustatytos tvarkos buvusį įgyvendinimą susijusį su D. E. žemės nuosavybės teisių pasikeitimu ir įteisinimu administracinės bylos nagrinėjimo metu nepateikta, juridinis faktas įstatymo nustatyta tvarka nebuvo nustatytas. Apeliantė tvirtina, kad teismas privalėjo išsamiai išanalizuoti įrodymus ir tik tokios analizės pagrindu priimti sprendimą, kas nebuvo atlikta, be to, mano, kad teismo sprendimas yra prieštaringas.
19.3. Pareiškėja rašytiniais įrodymais pagrindė D. E., E. E., žemės valdymo nuosavybės teise nacionalizavimo momentu – 1940 m. liepos 22 d. juridinį faktą.
Atsiliepimas
20. Atsiliepimu į apeliacinį skundą suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemė tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos Mažeikių skyrius prašo apeliacinį skundą nagrinėti teismo nuožiūra. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
20.1. Teismas skundžiame sprendime labai išsamiai bei argumentuotai pasisakė apie įsiteisėjusių teismo sprendimų prejudicinę (res judicata) galią.
20.2. Nacionalizacijos metu 44,64 ha žemę, esančią (duomenys neskelbtini) kaime, valdė D. ir E. E. sūnus D. E., gim. (duomenys neskelbtini), ir nesant tai paneigiančių duomenų, teismas visiškai pagrįstai atmetė pareiškėjos prašymą dėl juridinio fakto nustatymo, todėl apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
21. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
22. Byloje kilo ginčas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nuosavybės teisių atkūrimo tikslu. Apeliantė teismo sprendimo dalies, kuria jos prašymas atnaujinti įstatymo praleistą terminą pateikti prašymą Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Mažeikių skyriui dėl nuosavybės teisių atkūrimo į D. ir E. E. iki visuotinės žemės nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemę – 44,72 ha, buvusią (duomenys neskelbtini) kaime, paliktas nenagrinėtas, neskundžia, todėl apeliacinės instancijos teismas šiuo aspektu nepasisako.
23. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Dėl šios priežasties apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjos apeliacinį skundą, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas teisingai vertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo motyvų nekartoja ir pasisako tik dėl esminių apeliaciniame skunde dėstomų argumentų.
24. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad juridinę reikšmę turintį faktą teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi turėti juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą (CPK 444 straipsnio 1 dalis, 445 straipsnis). Bet kuris juridinę reikšmę turintis faktas teismine tvarka nustatomas tik esant visoms CPK 444, 445 straipsniuose nustatytoms sąlygoms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-421/2008).
25. Įstatymų leidėjas Lietuvoje nustatė specialius nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo būdus, sąlygas ir tvarką. Nuosavybės teisių atkūrimo procedūra numatyta Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme (toliau – Atkūrimo įstatymas) ir Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turto atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 27 d. nutarimu Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turto atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – Atkūrimo tvarka).
26. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad Atkūrimo įstatymu ir Atkūrimo tvarka siekiama bent iš dalies atkurti piliečių nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą ir taip apginti pažeistas teises. Šiais įstatymais pirmiausia siekiama apginti asmens, kurio nuosavybės teisė buvo pažeista, t. y. savininko, teises ir interesus, nes juose asmeniu, kuriam atkuriama nuosavybės teisė į išlikusį nekilnojamąjį turtą, pirmiausiai įvardijamas būtent savininkas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-259/2010).
27. Teismų praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad nustačius žemės valdymo nuosavybės teise iki jos nacionalizavimo faktą, asmuo Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1 punkto, kuris nuosavybės teisių atkūrimo subjektu įvardija turto savininką, pagrindu galėtų pretenduoti į nuosavybės teisių atkūrimą, t. y., atsirastų pasekmės, nurodytos CPK 444 straipsnio 1 dalyje. Tačiau sprendžiant, kas buvo turto savininkas, kuriam galėtų būti atkurtos nuosavybės teisės, būtina nustatyti, kam turtas nuosavybės teise priklausė būtent jo nacionalizavimo metu (1940 m. liepos 22 d.). Tai nustatyta ir Atkūrimo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punkte, savininką apibrėžiant kaip asmenį, kurio nekilnojamasis turtas pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas ir kuriam pagal šį įstatymą atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Vadinasi, turto savininkas turėtų būti suprantamas kaip asmuo, kuriam turtas nuosavybės teise priklausė turto nacionalizavimo momentu ir kurio nuosavybės teisė buvo pažeista, kai jam priklausęs turtas pagal TSRS (LTSR) įstatymus nacionalizuotas ar kitaip nusavintas. Dėl to ir teismas, nagrinėdamas bylą dėl tokio juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, turi aiškintis, ar turtas, dėl kurio prašoma nustatyti atitinkamą faktą, priklausė nuosavybės teise tam tikram asmeniui būtent tuo metu, kai buvo įvykdytas to turto nacionalizavimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-375/2008, 2013 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-105/2013).
28. Nagrinėjamu atveju, pareiškėja prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad D. E., D., gimęs (duomenys neskelbtini), miręs (duomenys neskelbtini) ir E. E., gimusi (duomenys neskelbtini), mirusi (duomenys neskelbtini), iki žemės nacionalizavimo – 1940 m. liepos 22 d. nuosavybės teise valdė 44,72 ha žemės, buvusios (duomenys neskelbtini) kaime.
29. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad vadovaujantis nurodytomis Atkūrimo įstatymo nuostatomis ir teismų praktika, byloje būtina įvertinti, ar pareiškėjos prašomas nustatyti juridinis faktas turės juridinę reikšmę. Kaip minėta, nagrinėjant pareiškimą dėl juridinio fakto nustatymo nuosavybės teisių atkūrimo tikslu, reikia nustatyti kam nuosavybės teise priklausė žemės sklypas, dėl kurio prašoma nustatyti atitinkamą faktą, būtent tuo metu, kai buvo įvykdytas šio turto nacionalizavimas.
Dėl prejudicinę reikšmę turinčių faktų
30. Apeliantės nuomone, bylą nagrinėjęs teismas nepagrįstai prejudiciniais faktais pripažino Šiaulių apygardos administracinio teismo (dabar – Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai) 2016 m. gegužės 16 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) nustatytas aplinkybes, kad žemės nacionalizacijos metu D. E. ir E. E. turėtą žemę savininko teisėmis valdė jų sūnus D. E.. Apeliantė taip pat nurodo, kad 2016-05-16 Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), kaip ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 28 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), Lietuvos vyriausiasis administracinis teismo 2018 m. lapkričio 27 d. nutartyje nustatyti faktai negali būti pripažinti prejudiciniais. Su tokia apeliantės dėstoma pozicija apeliacinės instancijos teismas nesutinka.
31. Įsiteisėjęs teismo sprendimas įgyja res judicata galią. Ši teismo sprendimo galia, be kita ko, reiškia, kad bylos šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys nebegali ginčyti faktų ir teisinių santykių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu (CPK 279 straipsnio 4 dalis). Pažymėtina, kad res judicata galia šiuo aspektu turi ir atvirkštinį teisinį poveikį: viena vertus, bylos šalis neturi galimybės ginčyti faktinių aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu, antra vertus, šalis kitos civilinės bylos procese turi teisę remtis faktinėmis aplinkybėmis, nustatytomis pirmiau įsiteisėjusiu teismo sprendimu, neturėdama procesinės pareigos jas įrodinėti, – tokios faktinės aplinkybės yra pripažįstamos prejudiciniais faktais, o prejudiciniai faktai priskiriami aplinkybėms, kurios nereikalauja atskiro įrodinėjimo (CPK 182 straipsnio 2 punktas). Vis dėlto ne bet kokios įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos faktinės aplinkybės yra pripažįstamos prejudiciniais faktais, turinčiais pirmiau įvardytą teisinę galią. Kasacinio teismo praktikoje yra išskirtos tokios faktų pripažinimo prejudiciniais sąlygos: 1) abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; 2) pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis; 3) įrodinėjamas faktas yra reikšmingas abiejose bylose (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-382-421/2017 31 punktą).
32. Bylos duomenys patvirtina, kad 1991 m. gruodžio 23 d. M. E., D. tuometinei (duomenys neskelbtini) rajono (duomenys neskelbtini) apylinkės agrarinės reformos tarnybai buvo pateikęs prašymą atkurti nuosavybės teises į (duomenys neskelbtini) kaime (pagal buvusį administracinį suskirstymą – (duomenys neskelbtini) kaime) esantį 44,72 ha ploto žemės sklypą. Pretendentas M. E. nurodė, kad šios žemės savininkas iki jos nacionalizacijos buvo D. E., D. ir kad jis yra buvusio savininko sūnus. Tuo metu nenustačius jokių kliūčių pradėti nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą, teisės aktų nustatyta tvarka pretendentui M. E. buvo grąžinta buvusių savininkų (E. D., D. ir E. E.) žemė, tačiau reikšminga tai, kad nuosavybės teisių atkūrimo procesas M. E. į D. E. iki visuotinės žemės nacionalizacijos 44,72 ha valdytą žemę teismų buvo pripažintas neteisėtu. Šiaulių apygardos administracinis teismas (dabar Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai) 2016 m. gegužės 16 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) pareiškėjo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, ginančios viešąjį interesą, pareiškimą patenkino iš dalies ir panaikino administracinius aktus bei sandorius dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nes teismas padarė išvadą, kad nacionalizacijos metu žemę valdė M. E. brolis D. E. (sūnus D.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, apeliacine tvarka išnagrinėjęs minėtą administracinę bylą, 2018 m. vasario 28 d. nutartimi (bylos Nr. (duomenys neskelbtini)) pirmosios instancijos teismo išvadas pripažino pagrįstomis ir konstatavo, kad vėlesni archyviniai duomenys patvirtina, jog nuosavybės teisių perleidimas įvyko ir ginčo žemės sklypus nuosavybės teisėmis nacionalizacijos metu valdė M. E. brolis D. E..
33. Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 16 d. sprendime labai aiškiai yra pažymėta, kad tokią išvadą teismas daro remiantis 1938 m. spalio 30 d. žemės perleidimo protokolu, surašytu matininko J. U. ir patvirtinto dviejų liudytojų. Šiame protokole nurodyta, kad tėvas D. E. ir E. E. savo žemės ūkį, esantį (duomenys neskelbtini), susidedantį iš 44,64 ha žemės su trobesiais ir augančiais medžiais, perleidžia savo sūnui D. E. nuosavybėn. Taip pat teismas pažymėjo, kad šis protokolas atitiko tuo metu galiojusį teisinį reglamentavimą, t. y. 1935 m. Žemės tvarkymo įstatymo nuostatas „Byloje esantis 1938 m. spalio 30 d. protokolas (81-83, 90-91 b. l., 1 tomas) patvirtina, kad tėvas D. E. ir E. E. savo žemės ūkį, esantį (duomenys neskelbtini) kaime, susidedantį iš 44,64 ha žemės su trobesiais ir medžiais perleido savo sūnui D. E. nuosavybėn. Minėtas protokolas patvirtintas dviejų liudytojų B. B. ir J. S., jo forma atitinka Žemės tvarkymo įstatymo 92 straipsnio reikalavimus, nustatytus bendrai valdomų žemės plotų pasidalijimui, todėl protokolas laikytinas pakankamu įrodymu, patvirtinančiu, kad tėvas D. E. ir E. E. Žemės tvarkymo įstatymo nustatyta tvarka perleido jų bendrosios nuosavybės teise valdomą žemę sūnui D. E..“
34. Taip pat teismas padarė vienareikšmišką išvadą, kad „žemės nacionalizacijos metu, t. y. 1940 m. liepos 22 d., D. E. (tėvas) ir E. E. (motina) turėtą ginčui aktualų nekilnojamąjį turtą savininko teisėmis (po 1938 m. protokolo) valdė tik jų sūnus D. E.. Be to, pažymėtina, jog M. E. dalyvavo 1938 m. spalio 30 d. protokolo surašyme, M. E. protokolą pasirašė už beraštę motiną E. E., todėl darytina išvada, jog žinojo, kad tėvas D. E. ir motina E. E. savo žemės ūkį, esantį (duomenys neskelbtini) kaime, susidedantį iš 44,64 ha žemės su trobesiais ir medžiais, perleido sūnui D. E.. M. E. 1991 m. gruodžio 23 d. teikdamas prašymą grąžinti žemę (išmokėti kompensacija) žinojo, jog žemę valdė jo brolis D. E., o ne tėvas, atsižvelgiant į visumą išdėstytų aplinkybių, darytina išvada, kad M. E. negalėjo pretenduoti į brolio turėtą žemės valdą, todėl administracinis aktas – sprendimas priimtas pažeidžiant Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas“.
35. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nurodytos aplinkybės neabejotinai patvirtina, kad teismai jau yra nustatę bei konstatavę, kas nacionalizacijos metu buvo prašomos susigrąžinti žemės savininkas. Taigi, įteisėjusiais teismų sprendimais yra pripažinta, kad žemės nacionalizacijos metu, t. y. 1940 m. liepos 22 d., D. E. (tėvas) ir E. E. (motina) turėtą ginčui aktualų nekilnojamąjį turtą savininko teisėmis (po 1938 m. protokolo) valdė tik jų sūnus D. E..
36. Nagrinėjamu atveju pareiškėjos tariamai naujai gauti dokumentai (1939 m. rugpjūčio 22 d. Sklypų paskirstymo protokolas; Lietuvos ypatingojo archyvo duomenys; 2018 m. birželio 21 d. (duomenys neskelbtini) regiono valstybės archyvo (duomenys neskelbtini) filialo raštas; (duomenys neskelbtini) apskrities DŽDT VK 1948 m. gruodžio 23 d. sprendimas Nr. 790 „Dėl žemės ūkio mokesčio nepriemokų nurašymo (duomenys neskelbtini) valsčiuose“; (duomenys neskelbtini) apskrities (duomenys neskelbtini) valsčiaus DŽDT VK 1948 m. kovo 30 d. vykusios II sesijos protokolas ir (duomenys neskelbtini) apskrities DŽDT VK 1949 m. balandžio 2 d. prie sprendimas Nr. 186 „Dėl išvykusių ir likviduotų ūkių sąrašų užtvirtinimo su pridedamu „Išvykusių ir likviduotų ūkių (duomenys neskelbtini) valsčiuje (duomenys neskelbtini) apskrityje turinčių valstybinių prievolių nepriemoką“ sąrašu) niekaip neįrodo ir nepagrindžia aplinkybės, jog D. E., gim. (duomenys neskelbtini), ir E. E., gim. (duomenys neskelbtini) iki žemės nacionalizavimo – 1940 m. liepos 22 d. nuosavybės teise valdė 44,72 ha žemės, buvusios (duomenys neskelbtini) kaime.
37. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, skundžiamame sprendime teismas labai išsamiai bei argumentuotai pasisakė ir apie įsiteisėjusių teismo sprendimų prejudicinę (res judicata) galią. Ši teismo sprendimo galia reiškia, kad bylos šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys nebegali ginčyti faktų ir teisinių santykių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu (CPK 279 straipsnio 4 dalis). Remdamasis tuo, kas išdėstyta bei atsižvelgiant į tai, kad įsiteisėjusiais teismų sprendimais yra nustatyta ir konstatuota, jog nacionalizacijos metu 44,64 ha žemę, esančią (duomenys neskelbtini) kaime, valdė D. ir E. E. sūnus D. E., gim. (duomenys neskelbtini), ir nesant tai paneigiančių duomenų, pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai atmetė pareiškėjos prašymą dėl juridinio fakto nustatymo.
Dėl absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo
38. Apeliacinis skundas grindžiamas argumentu, kad šiuo atveju egzistuoja absoliutaus teismo sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindas, teismui nemotyvavus priimto teismo sprendimo (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas).
39. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad teismo pareiga motyvuoti sprendimą (CPK 270 straipsnio 4 dalis) negali būti suprantama kaip pareiga pasisakyti dėl kiekvieno įrodymo ar motyvo individualiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2015-04-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-173-969/2015). Tai, kad apeliantė nesutinka su teismo padarytomis išvadomis, nesudaro teisinių prielaidų vertinti skundžiamą teismo sprendimą kaip nemotyvuotą ar nepakankamai motyvuotą. Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs apskųsto teismo procesinio sprendimo turinį teisės taikymo aspektu, apeliacinio skundo argumentus, faktinius bylos duomenis, konstatuoja, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles. Tai, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs byloje esančius įrodymus, reikšmingus bylos aplinkybėms nustatyti, šių įrodymų vertinimo pasėkoje netenkino pareiškimo dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, nereiškia įrodinėjimo taisyklių pažeidimo. Šiuo atveju apeliantė iš esmės siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Skundžiamojo teismo sprendimo motyvuojamoje dalyje yra pateiktas argumentuotas įrodymų vertinimas, o apeliantė nepaneigė teismo išvadų teisėtumo ir pagrįstumo.
40. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų, kaip neturinčių įtakos skundžiamo teismo sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui, apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą teismo sprendimą tinkamai taikė materialines ir procesinės teisės normas, todėl teismo sprendimo naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Apeliacinis skundas netenkinamas, teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Šiaulių apygardos teismas vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2021 m. sausio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.