Vilniaus apygardos teismo nutartis

2024-05-02 · Civilinė byla Nr. e2S-1033-430/2024

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Atskirasis skundasNutartis · 2024-05-02Vilniaus apygardos teismas
  2. Atskirasis skundasNutartis · 2024-07-11Vilniaus apygardos teismas
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2024-05-02
Bylos Nr.
e2S-1033-430/2024
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-05057-2024-4
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Loreta Braždienė
Ieškovas
D. V.
Atsakovas
G. V., U. V.
Kategorijos
  • 3.3.2.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. e2S-1033-430/2024Teisminio proceso Nr. 2-68-3-05057-2024-4Procesinio sprendimo kategorija 3.3.2.5 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2024 m. gegužės 2 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Loreta Braždienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo D. V. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. kovo 28 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo D. V. ieškinį atsakovei G. V., atsakovei U. V. dėl faktų pripažinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas D. V. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė: 1) taikyti laikinąją apsaugos priemonę – sustabdyti vykdymo veiksmus vykdomojoje byloje Nr. 0179/23/21706 iki įsiteisės teismo sprendimas šioje civilinėje byloje; 2) pripažinti, kad ieškovas apmokėdamas už sūnaus A. V. stalą, sportinį krepšį ir kelionės išlaidas 1 070 Eur sumoje, tinkamai įvykdė išlaikymo prievolę pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-04-23 sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-2460-726/2015; 3) pripažinti, kad ieškovas nuo 2021 m. liepos mėn. iki 2023 m. birželio pab. tinkamai įvykdė išlaikymo prievolę sūnui A. V. 6 054 Eur sumoje ir dukrai U. V. 6 054 Eur sumoje pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 23 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-2460-726/2015; 4) priteisti ieškovo D. V. naudai iš atsakovės G. V. patirtas bylinėjimosi išlaidas.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

2. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. kovo 28 d. nutartimi ieškinį atsisakė priimti. Grąžino pareiškėjo advokatų bendrijai Neolex sumokėtą 109 eurų žyminį mokestį.

3. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovas ieškinį grindžia aplinkybėmis, jog tinkamai vykdė sprendimą ir pareigą išlaikyti vaikus ir prašo nustatyti, kaip ieškinio dalyką, kad įvykdė teismo sprendimą. Pažymėjo, kad sprendimai įsiteisėja vadovaujantis LR CPK 279 str. normomis. Iš procesinio dokumento turinio nustatyta, kad pareiškėjas nesutinka su antstolio vykdomais veiksmais. Antstolio vykdomieji veiksmai skundžiami vadovaujantis LR CPK 510 str. normomis, o ne reiškiant ieškinį dėl išlaikymo faktinių aplinkybių nustatymo. Ieškinio dalykas negali būti faktinių aplinkybių konstatavimas, kad pareiškėjas įvykdė vienokia ar kitokia apimtimi pareigą (prievolę) išlaikyti vaikus.

4. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis LR CPK 137 str. 2 d.1 p., atsisakė priimti ieškinį kaip nenagrinėtiną teisme civilinio proceso tvarka, nes ieškinio dalykas yra fakto nustatymas, o ne materialusis teisinis efektas, t. y. modifikuojamos (sukuriamos, panaikinamos, pakeičiamos) suinteresuoto asmens subjektinės teisės ar pareigos.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

5. Ieškovas D. V. pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašė panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. kovo 28 d. nutartį perduoti pirmosios instancijos teismui spręsti ieškinio priėmimo klausimą iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais motyvais:

5.1. Ieškovas pareikšto ieškinio reikalavimais prašo pripažinti, kad jis tinkamai įvykdė išlaikymo prievolę vaikams, apmokėdamas už sūnaus išlaidas ir išlaikydamas dukrą, kai ji gyveno pas ieškovą. Teisės doktrinoje ir teismų praktikoje ieškiniai pagal procesinį tikslą skirstomi į ieškinius: 1) dėl pripažinimo; 2) dėl priteisimo; 3) dėl teisinių santykių modifikavimo. Būtent ieškinį dėl pripažinimo, o ne dėl modifikavimo, kaip nurodo teismas nutartyje, ieškovas ir pareiškė. Dėl būtent tokio pobūdžio ieškinio teikimo pasisakoma ir teismų praktikoje.

5.2. Ieškovo pareikštas ieškinys nagrinėtinas teisme civilinio proceso tvarka, todėl teismas nepagrįstai nutartyje konstatavo priešingai ir atsisakė priimti ieškinį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išlaikymo apžvalgoje yra nurodęs, kad „išlaikymą teikęs tėvas (motina) gali prašyti teismo nustatyti juridinį faktą, kad išlaikymo prievolę pagal teismo sprendimu patvirtintą susitarimą jis yra įvykdęs“. Teismai laikosi pozicijos, jog ginčai, susiję su išlaikymo prievolės tinkamo vykdymo pripažinimu, yra nagrinėjami ne ypatingosios, o ginčo teisenos tvarka, pateikiant teismui ne pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, o ieškinį dėl tinkamo išlaikymo teikimo fakto pripažinimo. Tai, jog siekiant nustatyti, kad tėvas (motina) tinkamai teikė išlaikymą pagal teismo sprendimą, turi būti reiškiamas ieškinys dėl tinkamo išlaikymo teikimo fakto pripažinimo, nurodo ir tas pats Vilniaus miesto apylinkės teismas kitose bylose.

5.3. Ieškovas antstolio Roberto Vasiliausko vykdomoje vykdomojoje byloje Nr. 0179/23/21706 pateikė prašymus (i) panaikinti privalomąjį nurodymą ir (ii) nutraukti vykdomąją bylą, nes neegzistuoja išlaikymo įsiskolinimas. Ieškovas pateikė antstoliui skaičiavimus ir įrodymus, kad yra ne išlaikymo skola, o permoka, ir antstolis nepagrįstai iš skolos „neminusuoja“ ieškovo suteikto išlaikymo apmokant sūnaus išlaidas bei skaičiuoja skolą ir už laikotarpį, kai pas ieškovą gyveno dukra. Antstolis atsisakė tenkinti prašymus ir nurodė, kad jis neturi galimybių mažinti išlaikymo įsiskolinimo, kadangi išieškotoja nesutinka. Ieškovas abu antstolio patvarkymus, kuriais buvo atisakyta tenkinti ieškovo prašymus, apskundė. Vilniaus miesto apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. e2YT-6624-1169/2024 išnagrinėjęs vieną iš ieškovo skundų taip pat konstatavo, kad antstolis negali viršyti savo įgaliojimų ir sumažinti išieškomų sumų dydį ar priteisto išlaikymo įsiskolinimo dydį. Teismas nurodė, kad nėra priimtas joks teismo sprendimas dėl išlaikymo mokėjimo tvarkos pakeitimo. Tais atvejais, kai tėvas (motina), su kuriuo nėra nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, teikia išlaikymą tiesiogiai vaikui, jis gali kreiptis į teismą dėl juridinio fakto, patvirtinančio jo įvykdytą prievolę, nustatymo, tačiau nagrinėjamu atveju tokį faktą patvirtinančio teismo sprendimo taip pat nėra. Taigi, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai skundžiamoje nutartyje nurodė, kad ieškovas savo teises gali ginti skųsdamas antstolio veiksmus vadovaujantis CPK 510 str. normomis.

5.4. Teismui nutartimi atsisakius priimti ieškovo ieškinį dėl tinkamo išlaikymo teikimo fakto pripažinimo ir taip apribojus ieškovui teisę kreiptis į teismą, ieškovas neturi galimybių apginti savo pažeistų teisių.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

6. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

7. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą, absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, taip pat pagrindų peržengti atskirojo skundo ribas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).

8. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydamas pripažinti, kad yra tinkamai įvykdęs išlaikymo prievolę savo vaikams pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. balandžio 23 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-2460-726/2015. Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi ieškinį atsisakė priimti CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, motyvuodamas tuo, kad ieškinio dalykas yra fakto nustatymas, o ne materialusis teisinis efektas, t. y. modifikuojamos (sukuriamos, panaikinamos, pakeičiamos) suinteresuoto asmens subjektinės teisės ar pareigos.

9. Ieškovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo nutartimi, motyvuodamas tuo, kad pareiškė ieškinį dėl teisių pripažinimo, tokio pobūdžio ieškiniai remiantis teismų praktika yra nagrinėtini teisme civilinio proceso tvarka.

10. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta nuostata, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ir laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas (CPK 5 straipsnio 1 dalis). Teisė kreiptis į teismą negali būti aiškinama kaip asmens galimybė kreiptis į teismą bet kokiu būdu. Teismas, spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą, privalo ex officio (savo iniciatyva) išsiaiškinti, ar yra asmens teisės kreiptis į teismą prielaidų ir tinkamo įgyvendinimo sąlygų, ar nėra procesinių kliūčių priimti ieškinį. Civilinės bylos iškėlimo stadijoje teismas gali priimti trejopo pobūdžio procesinius sprendimus: priimti ieškinį ir iškelti civilinę bylą (CPK 137 straipsnio 1 dalis); atsisakyti priimti ieškinį įstatyme nustatytais pagrindais (CPK 137 straipsnio 2 dalis) bei nustatyti terminą ieškinio trūkumams pašalinti, jeigu teismui paduotas procesinis dokumentas neatitinka jų formai ir turiniui keliamų reikalavimų arba ieškovas nesumokėjo už ieškinį mokėtino žyminio mokesčio (CPK 115 straipsnio 2 dalis, 138 straipsnis).

11. Pagal CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktą teismas atsisako priimti ieškinį, jeigu ginčas nenagrinėtas teisme civilinio proceso tvarka. Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad tinkamas teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas visų pirma siejamas su ieškovo pareiga tiksliai suformuluoti ieškinio pagrindą ir dalyką, t. y. suformuluoti juos taip, kad būtų aišku, kokio materialiojo teisinio rezultato siekiama iškeliant bylą, kokios faktinės aplinkybės nustatytinos nagrinėjant bylą. Tinkamas ieškinio dalyko (ir pagrindo) suformulavimas užtikrina tinkamą teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą, leidžia apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas ir sudaro pagrindą įstatymo nustatytu ir ieškovo pasirinktu būdu išspręsti ginčą ir apginti pažeistas teises. Be to, tiksliai ir suprantamai suformuluotas ieškinio dalykas ir pagrindas ne tik leidžia teismui tinkamai pasirengti bylos nagrinėjimui, bet yra reikšmingas ir atsakovo bei kitų dalyvaujančių byloje asmenų teisių įgyvendinimui, nes nuo ieškinio dalyko ir pagrindo formulavimo priklauso jų atsikirtimų į ieškinį turinys, nustatytinoms aplinkybėms patvirtinti teiktini įrodymai. Ieškovui savo pareigos tinkamai neįvykdžius, ribojama atsakovo teisė gintis nuo jam pareikštų reikalavimų. Dėl to aiškus ieškinio dalyko suformulavimas ir faktinio pagrindo išdėstymas yra šalių lygiateisiškumo ir rungtyniškumo principų tinkamo įgyvendinimo prielaida (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-241/2013; 2019 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-223-421/2019).

12. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo įsiteisėjusiu 2015 m. balandžio 23 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-2460-726/2015 šalių vaikų gyvenamoji vieta buvo nustatyta su atsakove, taip pat nustatytas ieškovo teikiamas vaikams išlaikymas. Ieškovas formuluodamas ieškinio reikalavimą pripažinti, kad yra tinkamai įvykdęs išlaikymo prievolę vaikams, nurodė faktines aplinkybes, kad po teismo sprendimo atsakovė su vaikais išvyko nuolatos gyventi į Prancūziją. Ieškovas teikė išlaikymą vaikams pagal teismo sprendimą, taip pat atsakovės prašymu apmokėjo už sūnaus stalo, sportinio krepšio, kelionių išlaidas 1 070 Eur sumoje, prisidėjo prie ledo ritulio aprangos pirkimo, o nuo 2021 m. liepos mėn. dukra grįžo gyventi į Lietuvą ir nuolatos gyveno su ieškovu ir buvo ieškovo išlaikoma.

13. Pirmosios instancijos teismas atsisakydamas priimti ieškinį kaip nenagrinėtiną teisme, nurodė, kad ieškinio dalykas negali reikalavimas pripažinti, kad pareiškėjas įvykdė vienokia ar kitokia apimtimi pareigą (prievolę) išlaikyti vaikus. Kaip pagrįstai nurodė apeliantas, kasacinis teismas formuoja praktiką, kad tais atvejais, kai tėvas (motina), su kuriuo nėra nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, teikia išlaikymą tiesiogiai vaikui, jis gali kreiptis į teismą dėl juridinio fakto, patvirtinančio jo įvykdytą prievolę, nustatymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 17 d. išlaikymo apžvalga, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-311-1075/2019). Taigi, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgdamas į formuojamą teismų praktiką nepagrįstai sprendė, kad ieškinys dėl išlaikymo prievolės laikytinas nenagrinėtinu teisme civilinio proceso tvarka.

14. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje taip pat nurodė, kad pareiškėjui nesutinkant su antstolio vykdomais veiksmais jie turėtų būti skundžiami LR CPK 510 str. normomis, o ne reiškiant ieškinį dėl išlaikymo faktinių aplinkybių nustatymo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino ieškovo pareikšto ieškinio dalyką ir pagrindą. Pažymėtina, jog kasacinės instancijos teismas byloje, kurioje buvo sprendžiama dėl antstolio, vykdančio išlaikymo išieškojimą, teisės perskaičiuoti susidariusią išlaikymo skolą atsižvelgiant į išlaikymą privalančio teikti tėvo (skolininko) pateiktus duomenis apie išlaikymo teikimą tiesiogiai nepilnamečiam vaikui, konstatavo, kad tėvo (motinos) turėtos išlaidos, patirtos galimai tenkinant papildomos vaiko priežiūros poreikius, nesant vaiko išlaikymui skirtas lėšas uzufrukto teise tvarkančio asmens sutikimo, nesuteikia pagrindo teismo sprendimą vykdančiam antstoliui sumažinti vaikui priteisto išlaikymo įsiskolinimo sumą. Toks sumažinimas viršija antstoliui suteiktus įgaliojimus (kompetenciją), todėl vertintinas kaip antstolio veiklos teisėtumo principo pažeidimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-231-969/2016). Aptardamas minėtą kasacinio teismo nutartį Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2020 m. gruodžio 17 d. išlaikymo apžvalgoje nurodė, kad tais atvejais, kai tėvas (motina), su kuriuo nėra nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, teikia išlaikymą tiesiogiai vaikui, jis gali kreiptis į teismą dėl juridinio fakto, patvirtinančio jo įvykdytą prievolę, nustatymo. Taigi, esant tokiai formuojamai teismų praktikai, ieškovas iš esmės praranda galimybę apginti savo pažeistas teises teismine tvarka.

15. Įvertinus nurodytų aplinkybių visumą apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi netinkamai taikė ieškinio priėmimą reglamentuojančias teisės normas, neatsižvelgė formuojamą kasacinio teismo praktiką išlaikymo bylose. Skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis iš esmės apribojo ieškovo teisę apginti galimai pažeistas savo teises. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog yra teisinis pagrindas panaikinti skundžiamą nutartį ir perduoti ieškinio priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo.

Vilniaus apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atskirąjį skundą tenkinti.

Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. kovo 28 d. nutartį ir perduoti pirmosios instancijos teismui spręsti ieškinio priėmimo klausimą iš naujo.

Teisėja Loreta Braždienė