Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedriaus Endriukaičio, Daivos Jankauskienės ir Jūratės Petraškienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

neviešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. M., D. M. ir H. J. apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmų (toliau – Kauno apylinkės teismas) 2023 m. kovo 30 d. nuosprendžio, kuriuo:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 150 straipsnio 2 dalį, jam paskiriant 4 metų laisvės atėmimo bausmę;

pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, jam paskiriant 1 metų laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta subendrinta bausmė – 4 metų laisvės atėmimas.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 2 dalimis, prie šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės pridėta visa Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. spalio 5 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausmė – 25 MGL (941,50 Eur) bauda, ir D. M. paskirta galutinė subendrinta bausmė – 4 metų laisvės atėmimas ir 941,50 Eur bauda.

Vadovaujantis BK 65 ir 66 straipsniais, į laisvės atėmimo bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo laikas nuo 2022 m. balandžio 26 d. iki 2022 m. gegužės 26 d.

Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, palikta galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo ir bausmės vykdymo pradžios.

pagal BK 150 straipsnio 2 dalį ir jam paskirta 3 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė;

pagal BK 180 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 2 metų laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – 3 metai 6 mėnesiai laisvės atėmimo.

Vadovaujantis BK 65 ir 66 straipsniais, į laisvės atėmimo bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo laikas nuo 2022 m. balandžio 25 d. iki 2022 m. gegužės 24 d.

Kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir dokumento paėmimas, paliktos galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo ir bausmės vykdymo pradžios.

pagal BK 150 straipsnio 2 dalį ir jam paskirta 3 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė;

pagal BK 180 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 2 metų laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – 3 metai 6 mėnesiai laisvės atėmimo.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 2 dalimis, prie šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės pridėta visa Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmų 2021 m. liepos 27 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta ir neatlikta bausmė – 40 MGL (2 000 Eur) bauda, ir A. M. paskirta galutinė subendrinta bausmė – 3 metai 6 mėnesiai laisvės atėmimo ir 2 000,00 Eur bauda.

Vadovaujantis BK 65, 66 straipsniais, į laisvės atėmimo bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo laikas nuo 2022 m. balandžio 26 d. 13.00 val. iki 2022 m. balandžio 28 d. 12.50 val.

Į paskirtos galutinės bausmės (2 000 Eur baudą) įskaityta baudos bausmė atlikta (sumokėtos ar išieškotos įmokos) pagal Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmų 2021 m. liepos 27 d. baudžiamąjį įsakymą, jeigu tokios įmokos buvo sumokėtos ar išieškotos.

Kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir dokumento paėmimas, paliktos galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo ir bausmės vykdymo pradžios.

Priteistas solidariai iš nuteistųjų D. M., H. J. ir A. M. 7 500 Eur neturtinės žalos atlyginimas nukentėjusiajam (duomenys neskelbtini).

Priteistas solidariai iš nuteistųjų D. M., H. J. ir A. M. 2 785,24 Eur turtinės žalos atlyginimas Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos.

Priteista iš nuteistojo H. J. 1 143,83 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų valstybės naudai.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinių skundo, bei atsiliepimo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

7. Atsiliepimų į nuteistųjų apeliacinius skundus negauta.

8. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, teismo posėdžio metu nuteistieji ir jų gynėjai palaikė nuteistųjų apeliacinius skundus juose nurodytais motyvais ir prašė juos tenkinti. Prokuroras prašė apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Nuteistųjų A. M., D. M. ir H. J. apeliaciniai skundai atmetami.

9. Baudžiamųjų bylų proceso apeliacinės instancijos teisme taisykles ir tvarką nustato Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) XXV skyriaus normos ir pirmiausia BPK 320 straipsnyje numatytos bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrosios nuostatos. Pagal šias nuostatas bylos apeliacine tvarka nagrinėjamos neviršijant apeliacinio skundo ribų. BPK 320 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti, išskyrus atvejus, kai nustatomi esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai.

10. Teisėjų kolegija įvertinusi bylos medžiagą, skundžiamą teismo nuosprendį ir apeliacinių skundų argumentus konstatuoja, kad nuteistųjų skunduose išdėstyti argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų ir negali būti vertinami kaip pagrindas panaikinti skundžiamą nuosprendį. Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs rašytinę bylos medžiagą bei visus įrodymus susiejus į vieningą, logišką visumą, konstatuoja, jog skundžiamu nuosprendžiu pagrįstai nuteistuosius pripažino kaltais dėl jiems inkriminuojamų nusikalstamų veikų. Skundžiamo nuosprendžio turinys patvirtina, kad byloje įrodinėtinos aplinkybės nustatytos byloje surinktais teisėtais bei pakankamais įrodymais, o atliktas įrodymų vertinimas esminių trūkumų, dėl kurių reiktų keisti priimtą procesinį sprendimą, neturi.

11. Įrodymų vertinimo taisyklės baudžiamajame procese reglamentuojamos BPK 20 straipsnyje. Šio straipsnio 5 dalis nustato, kad teisėjai įrodymus vertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Vertinant įrodymus privalu įvertinti kiekvieną iš jų atskirai bei jų visumą. Aukščiau aptartos BPK nuostatos neabejotinai įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Tuo tarpu teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas, priešingai nei tai traktuojama apeliaciniuose skunduose, savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).

12. Iš apeliacinių skundų turinio matyti, kad nuteistieji apeliaciniuose skunduose nesutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl jų kaltės padarius nusikalstamas veikas numatytas BK 150 straipsnio 2 dalyje ir BK 180 straipsnio 1 dalyje ir dėl veikų kvalifikavimo pagal nurodytus baudžiamojo kodekso straipsnius, todėl teisėjų kolegija dėl šių argumentų pasisako plačiau.

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 150 straipsnio 2 dalyje.

14. Apeliantai teigia, kad nuosprendyje nurodyti veiksmai nepagrįstai įvertinti kaip seksualinis prievartavimas, nes nenustatytas tikslas tenkinti lytinę aistrą. Nėra nustatyta tokių duomenų, kad jie dėl tokių veiksmų būtų seksualiai susijaudinę ir kad būtų buvęs susitarimas veiką įvykdyti bendrininkų grupėje.

15. Lytinės aistros tenkinimas BK 150 straipsnio prasme yra skirtingų lyčių asmenų arba tos pačios lyties asmenų veiksmai, kai lytinė aistra tenkinama oraliniu ar kitokio fizinio sąlyčio būdu. Kitokio fizinio sąlyčio būdas apima vyro ar moters lytinių organų dirginimą, lietimą lytiniu organu kito žmogaus kūno, kišant pirštus ar įvairius daiktus į kito asmens lytinius organus ar (duomenys neskelbtini) ir pan. Kokių nors daiktų kišimas į (duomenys neskelbtini) prieš asmens valią pirmiausia traktuotinas kaip dideliu pavojingumu ir trauminio poveikio rizika pasižymintis žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvės pažeidimas, o ne vien tik veika, kuria kėsinamasi į žmogaus sveikatą, garbę, orumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-63/2008, Nr. 2K-50/2012, Nr. 2K-29-976/2022). Objektyviai seksualinis prievartavimas pasireiškia lytinės aistros tenkinimu su nukentėjusiu asmeniu pirmiau nurodytais būdais prieš jo valią. Nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas suvokia, kad atlieka seksualinio pobūdžio veiksmus, fiziškai kontaktuoja su nukentėjusiu asmeniu prieš jo valią, panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti, ar kitaip atimdamas galimybę priešintis, ar pasinaudodamas nukentėjusiojo bejėgiška būkle, ir nori patenkinti savo seksualinį poreikį būtent taip.

16. Nuteistasis D. M. skunde nurodo, jog fizinio smurto naudojimas prieš nukentėjusįjį turėtų būti kvalifikuojamas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, kaip nežymus sveikatos sutrikdymas, nes jo veiksmai nebuvo nukreipti į lytinės aistros tenkinimą. Pats D. M. pripažino, jog jis numaudamas nukentėjusiojo kelnes ir apatines kelnaites įkišo medinį pagalį (medžio šaką) nukentėjusiajam į (duomenys neskelbtini), tačiau tai padarė dėl to, kad (duomenys neskelbtini) juos pavadino iškrypėliais. Ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis D. M. plačiau nurodė, jog nukentėjusysis visus nuteistuosius pavadino „gaidžiais“, „pidarais“ (4 t., b. l. 9). Nuteistasis A. M. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, jog nukentėjusysis turėjo „gėjiškų“ pakraipų (5 t., b. l. 66-67), jam ir H. J. D. M. pasakė kad „pasakiau nukentėjusiajam, kad jo „Pravienose“ „gaidžiu“ nepadarė, tai aš padariau – sukišau jam pagalį į (duomenys neskelbtini)“ (5 t., b. l. 85-86). Pažymėtina, jog Vilniaus universiteto filologijos fakulteto lietuvių kalbos žargonų bazėje žargonas „gaidys“ apibūdinamas, kaip homoseksualistas, gėjus (pasyvus), o „pidaras“ apibūdinamas, kaip „homoseksualistas, gėjus, menkysta, išgama, išsigimėlis, padugnė“. Iš nurodytų žargonų apibūdinimų ir seksualinės žodžių „gaidys“ ir „pidaras“ reikšmės, bei apeliacinio skundo nurodymo, jog nukentėjusysis nuteistuosius vadino iškrypėliais, akivaizdu, jog D. M. suvokė savo veiksmų – pagalio kišimo į (duomenys neskelbtini), seksualinį pobūdį ir to siekė. Ši aplinkybė pagrindžia išvadą, kad nuteistojo veiksmai pirmosios instancijos teismo pagrįstai įvertinti kaip lytinės aistros tenkinimas. Atkreiptinas dėmesys, jog pats D. M. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, jog po smūgio nukentėjusysis nugriuvo ant grindų ir pasakė „gaidys“, jis tada nukentėjusiajam pasakė, kad gali parodyti, ką reiškia tas „gaidys“ ir pilnai numovė nukentėjusiajam kelnes, numovė apatinius ir pamatęs prie krosnies nedidelį pagalį, kurį atsinešė į virtuvę, pasakė: „dabar parodysiu, ką reiškia gaidys“, ir įkišo tą pagalį nukentėjusiajam į (duomenys neskelbtini) (3 t., b. l. 175-180). Šiuos savo parodymus nuteistasis patvirtino ir pirmos instancijos teisiamojo posėdžio metu (6 t., b. l. 66). Iš slapto sekimo protokolo matyti, kad Kauno tardymo izoliatoriuje slapto sekimo metu užfiksuota, kaip D. M. pokalbiu metu pasakė, kad pagalį sukišo norėdamas parodyti, kas yra „gaidys“ (2 t., b. l. 28). Šie nuteistojo parodymai tik dar labiau pagrindžia jo atliktų veiksmų seksualinį pobūdį. Kartu pažymėtina, kad baudžiamoji atsakomybė už seksualinį prievartavimą kyla neatsižvelgiant į tai, ar kaltininkui pavyko pajusti seksualinį pasitenkinimą. Seksualinis pasitenkinimas nėra privalomai įrodinėtinas seksualinio prievartavimo nusikaltimo sudėties požymis ir baudžiamosiose bylose dėl žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvės ir neliečiamumo pažeidimo neturi būti privalomai nustatytas. Vien tik išorinių seksualinio pasitenkinimo požymių nenustatymas nėra pagrindas daryti išvadą, kad veika negali būti kvalifikuojama kaip seksualinis prievartavimas, kai tarp nukentėjusiojo ir atsakomybėn traukiamo asmens yra nustatomas kitoks fizinis sąlytis (šiuo atveju pagalio kišimas į nukentėjusiojo (duomenys neskelbtini)). Pabrėžtina, kad kokių nors daiktų kišimas į žmogaus (duomenys neskelbtini) prieš jo valią, panaudojant prievartą traktuojamas pirmiausia kaip dideliu pavojingumu ir trauminio poveikio rizika pasižymintis žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvės pažeidimas, o ne vien tik veika, kuria kėsinamasi į žmogaus sveikatą, garbę ar orumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-63/2008, 2K-50/2012, 2K-29-976/2022). Nurodytų argumentų kontekste, ta aplinkybė, kad teismo medicinos specialisto išvada nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) nustatyti sužalojimai, tarp kurių yra ir žaizdos išangės srityje, laikomi nežymiu sveikatos sutrikdymu (3 t., b. l. 11-14), neduoda jokio teisinio pagrindo nuteistųjų veiką perkvalifikuoti pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, o priešingai, tik pagrindžia nukentėjusiojo parodymų patikimumą dėl jo atžvilgiu įvykdyto seksualinio prievartavimo.

17. Nors viso proceso metu nuteistasis D. M. įrodinėjo, kad jo veiksmas – pagalio kišimas nukentėjusiajam į analinę angą – niekaip nesusijęs su lytinės aistros tenkinimu ir atitinkamai negali būti laikomas seksualiniu prievartavimu, teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau nurodytą teismų praktiką, sprendžia, kad pirmos instancijos teismas pagrįstai tokius nuteistųjų veiksmus įvertino kaip seksualinį prievartavimą. Ištirti įrodymai pagrindžia, kad nuteistųjų veiksmuose nustatyti šie kvalifikuotos seksualinio prievartavimo sudėties požymiai: lytinės aistros tenkinimas su žmogumi prieš jo valią kitokio fizinio sąlyčio būdu, panaudojant fizinį smurtą. Veiką kvalifikuojantis požymis tas, kad ji padaryta bendrininkų grupėje. Seksualinio prievartavimo nusikaltimo sudėtis yra formalioji, šis nusikaltimas yra baigtas nuo lytinės aistros tenkinimo pradžios nepriklausomai nuo to, ar kaltininkas patenkino lytinę aistrą, ar pajuto seksualinį pasitenkinimą arba malonumą, nes baudžiamoji atsakomybė už šią veiką kyla atlikus pavojingus veiksmus. Tokie faktai baudžiamosiose bylose dėl žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvės ir neliečiamumo pažeidimo privalomai nenustatomi (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-315/2014). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog tokia nuteistųjų veika tinkamai kvalifikuota pagal BK 150 straipsnio 2 dalį, kaip seksualinis prievartavimas, o ne pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, kaip nežymus sveikatos sutrikdymas.

18. Pirmos instancijos teismo išvados dėl aptariamos, BK 150 straipsnio 2 dalyje numatytos, nusikalstamos veikos požymių buvimo nuteistųjų veikoje, grįstos ir nukentėjusiojo (duomenys neskelbtini) parodymais, kurių patikimumas apeliaciniuose skunduose yra ginčijamas. Teisėjų kolegija su šiais skundų argumentais nesutinka. Iš tiesų, vertindama nukentėjusiojo parodymus jų patikimumo aspektu, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nukentėjusysis proceso metu nebuvo nuoseklus, tačiau prieštaravimai jo parodymuose nėra esminiai, o jo nurodytas aplinkybes patvirtina ir kiti teisiamojo posėdžio metu ištirti įrodymai, todėl nėra pagrindo šiuos parodymus laikyti nepatikimais ir jais nesivadovauti.

20. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog nusikaltimų žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui bylų specifika yra ta, kad paprastai tokių veiksmų liudytojų nebūna arba jų nebūna daug. Svarbiausi įrodymų šaltiniai tokiose bylose būna nukentėjusiojo asmens parodymai, teismo medicinos specialistų, psichiatrijos, psichologijos specialistų išvados, daiktiniai įrodymai (kraujo, spermos pėdsakai ir kt.), ir išvestiniai įrodymai – asmenų, kurie bendravo su nukentėjusiuoju ir kuriems nukentėjusysis pasakojo apie tokio pobūdžio veiksmus, parodymai. Todėl vien tik formalus nukentėjusio asmens parodymų atmetimas, suradus juose neesminių prieštaravimų, tokio pobūdžio (seksualinio) baudžiamosiose bylose negali būti pateisinamas. Siekiant nustatyti tokių parodymų patikimumą ir objektyvumą, būtina juos įvertinti atidžiai, lyginant juos tiek tarpusavyje, tiek ir kitų nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumoje, o kai kurie prieštaravimai, netikslumai ar nesutapimai nukentėjusio nuo seksualinės prievartos asmens parodymuose, galėtų būti ir turėtų būti aiškinami parodymų subjektų specifiškumu dėl patirto šoko, streso, gėdos ir kitų aplinkybių. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad aplinkybė, jog pranešdamas apie įvykį nuteistasis nurodė, jog iškarto prarado sąmonę ir nieko neprisimena yra visiškai pateisinama jo patirto streso ir gėdos jausmo po nuteistųjų su juo atliktų veiksmų – sumušimo ir medinio pagalio sukišimo į jo (duomenys neskelbtini).

21. Apeliaciniuose skunduose akcentuojama, kad nukentėjusiojo parodymai laikytini nepatikimais ir dėl to, kad įvykio metu jis buvo neblaivus (kitą dieną 13.27 val., tai yra praėjus 14 val. po įvykio, jam nustatytas 2.16 promilių girtumas). Šiems apeliacinių skundų argumentams teisėjų kolegija nepritaria. Iš tiesų, pats nukentėjusysis nurodė, jog iki nuteistųjų atvykimo buvo išgėręs 3 litrus alaus, jautėsi išgėręs, bet negirtas. Kartu su nuteistaisiais jis taip pat vartojo alkoholinius gėrimus (1 t., b. l. 98-102). Nukentėjusiojo girtumas tuo metu, kai jo atžvilgiu buvo padarytos nusikalstamos veikos, nustatytas nebuvo, todėl, ar jo apsvaigimas turėjo įtakos teisingų parodymų davimui, teisėjų kolegija sprendžia analizuodama nukentėjusiojo parodymus kitų įrodymų kontekste. Liudytoja J. S., nors ir tiesiogiai įvykyje nedalyvavo, tačiau po nusikaltimo pati pirma bendravo su nukentėjusiuoju. Liudytoja nurodė mačiusi nusikaltimo požymius nukentėjusiojo namuose bei girdėjusi iš nukentėjusiojo žodžių pasakojimą apie jo atžvilgiu įvykdytą nusikaltimą. Apklausiama pirmos instancijos teisiamojo posėdžio metu parodė, kad atėjusi pas nukentėjusįjį kitą dieną po įvykio, matė, kad jo lova kruvina, matė numestus sudraskytus džinsus ir trumpikes, matė nukentėjusiojo namuose kruviną taką iš dušo į svetainę, matė išmatas, duše matė kruviną pagalį. Nukentėjusysis jai vėliau pasakė, kad gėrė kartu su nuteistaisiais, o paskui jam sukišo pagalį į žarną. Ant jo veido matėsi sužalojimų žymės (6 t., b. l. 79-80). Pranešimo bendruoju pagalbos telefonu turinys, patvirtina šiuos J. S. parodymus, nes užfiksuota, kad būtent ji pranešė apie namuose rastą sumuštą kaimyną A., nurodydama, kad visur pritaškyta kraujo, kad jį sumušė kaimo gyventojas A.. Teigiama, kad vyriškis prašo nekviesti pagalbos, nes bijo, kad jam išdaužys langus (1 t., b. l. 83-89). Į iškvietimą atvykęs greitosios medicinos pagalbos paramedikas M. A. taip pat patvirtino nukentėjusiojo nurodomas aplinkybes. Jis parodė, kad paciento rūbai buvo apdraskyti, namuose matėsi išmatų, kraujo žymių. Iš vaizdo suprato, kad buvo seksualinė prievarta. Paciento analinė anga buvo pažeista, matėsi žaizda ar žaizdos, iš kurių kraujavo, pati išangė buvo stipriai išdraskyta. Liudytojas patvirtino, kad nukentėjusysis pasakodamas apie įvykį nurodė, jog su nuteistaisiais gėrė, buvo konfliktas, jie norėjo jį apvogti, nukentėjusysis minėjo muzikinį centrą (6 t., b. l. 99). Įvykio vietos apžiūros protokoluose, nurodyta, kad nukentėjusiojo namuose buvo rasta kraujo ir išmatų dėmių, virtuvėje buvo rastos kruvinos ir suplėšytos nukentėjusiojo apatinės kelnaitės ir kelnės, lovoje sujaukta kruvina patalynė, vonioje rasta medinė šakos dalis su raudonos spalvos dėmėmis. Šie duomenys patvirtina nukentėjusiojo parodymus apie jo atžvilgiu atliktus nusikalstamus veiksmus (1 t., b. l. 42-70). Foto lentelėje prie įvykio vietos apžiūros protokolo užfiksuoti raudonos spalvos tempimo pėdsakai link vonios patalpos durų patvirtina nukentėjusiojo parodymus, kad po to, kai jam sukišo pagalį į (duomenys neskelbtini), jis nuteistųjų buvo tempiamas. Šios aplinkybės proceso metu neneigė ir patys nuteistieji. Nukentėjusiojo parodymus, kad jis buvo sumuštas bei tai, kad jam į (duomenys neskelbtini) buvo kištas pagalys, patvirtina ir teismo medicinos specialisto išvada, kurioje nurodyta, kad (duomenys neskelbtini) nustatyta kraujosruva dešinės akies srityje, žaizdos išangės srityje (3 t., b. l. 11-14). Asmens apžiūros protokole nurodyta, kad (duomenys neskelbtini) dešinės akies srityje matoma mėlynė, virš akies matomas 2 cm ilgio nubrozdinimas, nosis ištinusi. Ant (duomenys neskelbtini) išangės uždėtas medicininis tvarstis („pampersas“), todėl išangės sužalojimai nematomi (2 t., b. l. 178-184). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog aptarti įrodymai patvirtina nukentėjusiojo duotus parodymus, todėl kolegijos vertinimu, vien ta aplinkybė, jog nukentėjusysis buvo neblaivus, negali būti laikoma pakankama konstatuoti, kad jo parodymai yra nepatikimi.

22. Apeliaciniuose skunduose akcentuojami ir prieštaravimai nukentėjusiojo parodymuose bei specialisto išvadoje dėl (duomenys neskelbtini) suduotų smūgių skaičiaus. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad specialisto išvada nepaneigia nukentėjusiojo parodymų dėl jam suduotų smūgių skaičiaus. Visų pirma, specialisto išvada atlikta iš medicininių dokumentų pagrindu, neapžiūrėjus nukentėjusiojo. Medicininiai dokumentai buvo išreikalauti iš VšĮ Kėdainių ligoninės, kuri nėra ekspertinė įstaiga ir nukentėjusysis buvo stacionarizuotas ne jam padarytų sužalojimų nustatymui, o medicininiam gydymui, todėl medicininiuose dokumentuose neatsispindi visi sužalojimai, kuriems nebuvo reikalingas gydymas. Antra, specialisto išvadoje nurodyta, kad sužalojimas padarytas dėl ne mažiau kaip dviejų trauminių poveikių, kas nepaneigia, kad šių trauminių poveikių buvo ir daugiau. Pažymėtina ir tai, kad medicinos įstaigoje (duomenys neskelbtini) patvirtino, kad buvo mušamas, kad buvo praradęs sąmonę ir medikams dėl to abejonių nekilo, nes būtent dėl to buvo atlikti instrumentiniai tyrimai, tokie kaip pilvo rentgenograma, galvos smegenų kompiuterinė tomografija ir kt. Nurodytų argumentų pagrindu, apeliacinių skundų teiginius, kad nukentėjusiojo nurodomų suduotų smūgių skaičius neatitinka specialisto išvados, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus.

23. Teisėjų kolegija nepritaria A. M. skundo argumentams, kad nukentėjusiojo parodymus menkina ir tai, kad jie nebuvo patikrinti poligrafu. Pažymėtina, kad nukentėjusysis buvo apklaustas ikiteisminio tyrimo metu ir pirmos instancijos teismo teisiamojo posėdžio metu duodamas iš esmės nuoseklius parodymus, kurie pirmos instancijos teismo buvo įvertinti visų įrodymų kontekste ir pripažinti patikimais, ir šiai išvadai neturi pagrindo nepritarti ir teisėjų kolegija. Šiuo atveju poligrafo panaudojimas yra tik pagalbinė priemonė, kuri neturi neginčijamos įrodomosios teisės baudžiamajame procese ir šioje byloje nenustatyta, kad jo naudojimas būtų buvęs būtinas.

24. Pirmos instancijos teismas nuosekliai aptarė ir nuteistųjų parodymus, analizuodamas jų dinamiką viso proceso metu, lygindamas juos tarpusavyje skirtingose proceso stadijose bei analizuodamas sistemiškai visų kitų ištirtų įrodymų kontekste. Teisėjų kolegija pritaria pirmos instancijos teismo padarytoms išvadoms, kad pakanka duomenų, kad būtent kaltinamieji linkę slėpti tikrąsias įvykio aplinkybes ir nenurodyti visų savo nukentėjusiojo atžvilgiu atliktų nusikalstamų veiksmų, nes jų parodymai yra nenuoseklūs, prieštaringi, prieštaraujantys kitiems ištirtiems įrodymams. Tad teisėjų kolegija pritaria pirmos instancijos teismo atliktam įrodymų vertinimui, laikant patikimais nuteistųjų parodymus toje dalyje, kiek jie neprieštarauja kitiems ištirtiems įrodymams.

25. Apeliaciniuose skunduose nesutinkama, kad skundžiamame nuosprendyje pripažintos įrodytomis aplinkybėmis, kad D. M. seksualinį prievartavimą įvykdė veikdamas bendrininkų grupėje su H. J. ir A. M.. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad pagal BK 24 straipsnio 1 dalį bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių baudžiamajame įstatyme nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Bendrininkavimo būtinieji subjektyvieji požymiai yra tyčia ir susitarimas. Tyčia bendrininkavimo atveju yra tada, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis darant jam inkriminuotą nusikaltimą. Bendrininkų susitarimas bendrai daryti nusikalstamą veiką gali būti išreikštas įvairiomis formomis: žodžiu, raštu ar konkliudentiniais (pritariančiais) veiksmais. Aprašydamas bendrininkavimo požymius, įstatymų leidėjas nereikalauja, kad visi bendrininkai visiškai realizuotų visus nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius. Pakanka, jog tai padarytų bent vienas iš jų, o kiti tam pritartų arba kiekvienas realizuotų po dalį veiksmų. Būtent taip formuojama teismų praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-605/2007, Nr. 2K-211/2008 ir kt.). Seksualinio prievartavimo vykdytoju pripažįstamas asmuo, kuris darant nusikaltimą naudojo fizinį smurtą, grasinimus ar kitais veiksmais atėmė nukentėjusiajam galimybę priešintis ir tenkino lytinę aistrą su nukentėjusiuoju; taip pat toks asmuo, kuris naudojo fizinį smurtą, grasino ar kitais veiksmais atėmė nukentėjusiajam galimybę priešintis, bet netenkino lytinės aistros; be to, toks asmuo, kuris nors ir nenaudojo smurto, negrasino nukentėjusiajam, tačiau, kitiems bendrininkams palaužus nukentėjusiojo pasipriešinimą arba pasinaudojant bejėgiška nukentėjusiojo būkle, tenkino lytinę aistrą. Taigi, nustačius kelių asmenų bendrą tyčią seksualiai prievartauti žmogų, seksualinio prievartavimo vykdytoju gali būti pripažintas visiškai ar iš dalies šių nusikalstamų veikų sudėtis realizavęs asmuo. Esant bendrai tyčiai seksualiai prievartauti asmenį, besąlygiškas aktyvus pritarimas bendrininkų veiksmams, abejingumas aukos padėčiai leidžia įžvelgti psichinę prievartą prieš nukentėjusįjį arba kitokį atėmimą galimybės priešintis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-298/2012, 2K-315/2014, Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. gegužės 6 d. nuosprendis, baudžiamojoje byloje Nr. 1A-72-487/2021).

26. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nors pilnai nusikaltimo, numatyto BK 150 straipsnio 2 dalyje, objektyviąją pusę realizavo būtent D. M., tačiau kiti nuteistieji taip pat atliko dalį į šios nusikalstamos veikos sudėtį įeinančių veiksmų, kas neabejotinai rodo jų susitarimą veikti bendrai. Pagal byloje nustatytas aplinkybes susitarimas seksualiai prievartauti buvo išreikštas konkliudentiniais veiksmais ir visi bendrininkai realizavo nusikaltimo objektyviąją pusę, palaužiant nukentėjusiojo galimybę priešintis, panaudodami prieš nukentėjusįjį fizinį smurtą.

27. Tai, kad fizinį smurtą vartojo visi kaltinamieji, įrodo nukentėjusiojo parodymai duoti ikiteisminio tyrimo bei teisiamojo posėdžio metu. Ikiteisminio tyrimo metu (duomenys neskelbtini) nurodė, kad H.as, nieko nesakęs, dešinės rankos kumščiu trenkė jam vieną kartą į veidą, į lūpą ir juokėsi. Po kelių minučių, jam vis dar sėdint prie stalo, sėdėdamas D. dešinės rankos kumščiu sudavė jam vieną smūgį į veidą. Tada kažkuris iš jų jį pastūmė ir jis atsitrenkė į sekciją. Tuomet pajuto smūgį iš nugaros pusės į galvą. Po šio smūgio jis parkrito, girdėjo sakant „reikia tą gaidį pamokyti, kad jis prisimintų“. Jis atsikėlė ir ėjo link lauko durų, sakė visiems išeiti. Einant jį dar kažkuris jų iš nugaros pastūmė, jis atsitrenkė į židinį ir nugriuvo. Tuomet jis pradėjo praradinėti sąmonę. Jautė, kad jį tempė nuo židinio visi trys. Šiek tiek patempę, pradėjo spardyti. Matė, kad jį spardė visi trys. Jam kliuvo smūgių į galvą, į nugarą, rankas, kojas (duomenys neskelbtini). Buvo įspirta ne mažiau negu 10 kartų. Tuomet jis prarado sąmonę, atsipeikėjo virtuvėje, kai A. ir H su kolonėlės laidu bandė rišti jo rankas. D. stovėjo ir šaukė „dabar tau bus“. Norėjo pabėgti iš savo namų, bet D. jo neišleido, kojos keliu spyrė jam į smilkinį, tuomet jis vėl prarado sąmonę. Atsipeikėjęs jautė, kad jį tempia. Jautė, kad jį nutempė į lovą. Prisimena, kad gulėjo ant pilvo. Nieko jiems nesakė, tylėjo, kad vėl negautų, bijojo jų. Jiems išeinant girdėjo sakant „pamokėm tą gaidį“. Jautė, kad jam visur skauda, bijojo, kad jie negrįžtų ir jo nebemuštų. Atsikėlęs iš lovos pamatė, kad jis iki pusės nuogas, buvo be apatinių kelnaičių ir kelnių. Atsižvelgiant į tai, kad nukentėjusiojo parodymus patvirtina ir kiti šioje nutartyje aptarti įrodymai, teisėjų kolegija neturi pagrindo jais netikėti.

28. Kad seksualinis prievartavimas įvykdytas bendrininkaujant, iš dalies patvirtina ir pačių nuteistųjų parodymai. Nors pirmos instancijos teisiamojo posėdžio metu nuteistasis H. J. nurodė, jog nukentėjusiojo nemušė, tačiau patvirtino, kad įvykio vietoje buvo, matė, kad D. M. buvo paėmęs pagalį, girdėjo kaip nukentėjusysis šaukė taip nedaryti, bet nukentėjusiojo negynė, nes nenorėjo kištis kur nereikia, tai yra parodydamas visišką abejingumą aukos padėčiai, nors kaip pats nurodo, suprato, kad buvo įvykdytas seksualinis prievartavimas. Be to, jis D. M. padėjo nutempti nukentėjusįjį į vonią, nuprausti jį ir partempti atgal į kambarį. Nukentėjusysis buvo nuogas, matė ant jo kojų kraują, kuris bėgo iš išangės (6 t., b. l. 66-67). Ikiteisminio tyrimo metu H. J. patvirtino buvęs įvykio vietoje, matęs, kad D. M. vartoja nukentėjusiojo atžvilgiu fizinį smurtą, mauna kelnes, girdėjo kaip nukentėjusysis šaukė, muštynių garsus, padėjo D. M. nutempti nukentėjusįjį į dušą.

29. A. M. pirmos instancijos teisiamojo posėdžio metu nurodė, jog prieš nukentėjusįjį nesmurtavo, nukentėjusiajam pagalio kišti nenorėjo. Nurodė, kad tarp nukentėjusiojo ir D. M. kilo konfliktas, manė, kad jiedu mušasi, nes girdėjo garsus, panašius į smūgių garsus, buvo ir šauksmų. Suprato, kad D. M. vartoja smurtą prieš nukentėjusįjį. Išeidamas matė nukentėjusįjį gulintį nuogą, matė kraujo (6 t., b. l. 67). Ikiteisminio tyrimo metu A. M. nurodė, jog matė kaip H. J. vieną kartą spyrė stovinčiam (duomenys neskelbtini) į veidą, o D. M. kumščiu smogė nukentėjusiajam į galvą ir pastarasis nuo smūgio nugriuvo ant žemės. Tada D. M. numovė (duomenys neskelbtini) kelnes, kai (duomenys neskelbtini) gulėjo virtuvėje ant grindų, ir gulintį ant nugaros (duomenys neskelbtini) nutempė už kojų į kambarį. Matė kaip D. M. nuplėšė nuo nukentėjusiojo ir apatines kelnaites, tada nuteistasis pasituštino ir D. M. nukentėjusįjį už kojų nutempė iki vonios. Ar vonioje nukentėjusiajam kažką darė, nematė. Po to nuėjo pasižiūrėti ir matė, kad D. M. susirado iš kažkur medinį pagalį, apvertė nukentėjusįjį ant pilvo koridoriuje tarp kambario ir vonios sukišo tą pagalį jam į (duomenys neskelbtini). Nukentėjusysis truputį rėkė, bet jis tiesiog nekreipė į tai dėmesio, nes nukentėjusysis turėjo „gėjiškų“ pakraipų. Tada jis grįžo į virtuvę ir toliau gėrė su H. J.. Netrukus D. M. grįžo pas juos į virtuvę ir pasakė „važiuojam iš čia“ (5 t., b. l. 66-67). Papildomos apklausos metu A. M. nurodė, kad H. J. nesudavė nukentėjusiajam smūgių. Nurodė, kad vėliau H. J. D. M. pasakė kad „pasakiau nukentėjusiajam, kad jo „Pravienose“ gaidžiu nepadarė, tai aš padariau – sukišau jam pagalį į (duomenys neskelbtini)“ (5 t., b. l. 85-86).

30. Kad seksualinis prievartavimas įvykdytas bendrininkaujant visiems nuteistiesiems patvirtina ir nuteistojo D. M. parodymai. D. M. nurodė, kad H. J. sudavus nukentėjusiajam į veidą, ir jis susistumdė su nukentėjusiuoju ir du kartus jam trenkė į veidą, o nukentėjusiajam nuo smūgių nukritus ant žemės, jis prie krosnelės pamatė pagalį, numovė nukentėjusiajam kelnes, numetė jas šalia ir šiam gulint ant slenksčio, įkišo pagalį į nukentėjusiojo (duomenys neskelbtini). Kiti sėdėjo ir žiūrėjo ką jis daro, nieko jam nesakė. H. J. ir A. M. taip pat norėjo (duomenys neskelbtini), bet jis (D. M.) sakė, kad nereikia. Teisiamojo posėdžio metu D. M. taip pat patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu papildomos apklausos metu duotus parodymus, kuomet nurodė, kad H. J. du kartus spyrė keliu nukentėjusiam į veidą. Pasibaigus buteliui, nukentėjusysis kito butelio neturėjo, todėl jis, D. M., nukentėjusiajam savo kairės rankos kumščiu du kartus sudavė į pilvą. Po šio smūgio nukentėjusysis nugriuvo ant grindų ir pasakė: „gaidys“. Jis tada nukentėjusiajam pasakė, kad gali parodyti, ką reiškia tas „gaidys“ ir pilnai numovė nukentėjusiajam kelnes ir apatinius bei paėmęs nuo krosnies nedidelį pagalį, sakydamas: „dabar parodysiu, ką reiškia gaidys“, ir įkišo tą pagalį nukentėjusiajam į (duomenys neskelbtini). Po to ir kiti norėjo kišti pagalį nukentėjusiajam į (duomenys neskelbtini).

31. Taigi, nuteistųjų H. J. ir A. M. parodymus, jog jie prieš nukentėjusįjį nesmurtavo paneigia ankščiau aptarti paties nukentėjusiojo parodymai, kuris nurodė, jog jį mušė visi trys nuteistieji, taip pat D. M. bei A. M. parodymai, kad būtent H. J. tą vakarą pirmasis panaudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį, suduodamas pastarajam keliu į veidą. H. J. ir A. M., nors ir patys tiesiogiai pagalio į nukentėjusiojo (duomenys neskelbtini) nekišo, tačiau buvo tose pačiose patalpose, matė D. M. atliekamus veiksmus ir ne tik, kad jų nenutraukė, nepasišalino iš įvykio vietos, tokiu būdu parodydami savo nepritarimą atliekamai veikai, bet ir pasak D. M., patys prašė leisti (duomenys neskelbtini) nukentėjusiajam į (duomenys neskelbtini), o vėliau tampė nukentėjusįjį į vonios kambarį ir atgal. Kad nuteistieji suprato savo veikos pavojingumą patvirtina ir D. M. parodymai, kad vėliau į nukentėjusiojo namus jie visi trys buvo grįžę pažiūrėti kaip nukentėjusysis jaučiasi, ar jis gyvas. Tokie kaltinamųjų veiksmai, įvertinus jų pačių parodymus sistemiškai su nukentėjusiojo parodymais bei kitais ištirtais ir šioje nutartyje aptartais įrodymais, leidžia spręsti, kad H. J., A. M. ir D. M. turėjo tyčią veikti bendrai, pritardami vienas kito veiksmams, tiek fizinio smurto naudojimui nukentėjusiojo atžvilgiu, tiek ir tenkinant lytinę aistrą kitokio fizinio sąlyčio būdu – įkišant medinį pagalį į nuteistojo (duomenys neskelbtini). Taigi, pagal byloje nustatytas aplinkybes H. J., A. M. ir D. M. padaryta veika pagrįstai kvalifikuota pagal BK 150 straipsnio 2 dalį, kaip seksualinis prievartavimas padarytas bendrininkų grupėje.

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 180 straipsnio 1 dalyje.

32. Pagal BK 180 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas, panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti arba kitaip atimdamas galimybę nukentėjusiajam asmeniui priešintis, pagrobė svetimą turtą. Pagrobimas – tai tyčinis, neteisėtas ir neatlygintinas svetimo turto fizinis užvaldymas, atimantis iš asmens galimybę valdyti, naudotis ir disponuoti jam priklausančiu turtu. Neteisėtas turto užvaldymas yra tada, kai kaltininkas neturi jokios tikros, ginčijamos ar tariamos teisės į grobiamą turtą ir turtas pagrobiamas veiksmais, numatytais minėtoje BK 180 straipsnio 1 dalyje. Plėšimo metu panaudotas fizinis smurtas yra ne nusikalstamos veikos tikslas, o tik priemonė pagrobti svetimą turtą. Tačiau toks sumanymas pagrobti svetimą turtą gali kilti tiek prieš panaudojant smurtą, tiek smurto panaudojimo metu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-82-139/2015, 2K-272-648/2015).

33. BK 180 straipsnio 1 dalies sudėtis apima tyčinius smūgius arba kitokius smurto veiksmus, sukėlusius fizinį skausmą, ar kitą panaudotą smurtą, pavojingą nukentėjusiojo sveikatai. Jau ankščiau nurodyta, jog netikėti nukentėjusiojo parodymais nėra jokio pagrindo. Kaip jau minėta nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo metu teigė, kad išgirdo, kaip nuteistieji šneka, kad iš jo viską išneš, šneka apie jo kolonėles, jų paklausė „jūs čia atėjot išgerti, ar apvogti?“, jie tik nusijuokė ir tada prie jo priėjo H. J. ir dešinės rankos kumščiu trenkė jam vieną kartą į veidą, į lūpą. Po kelių minučių, jam vis dar sėdint prie stalo, jau D. M. dešinės rankos kumščiu sudavė jam vieną smūgį į veidą. Po šio smūgio jis pasakė visiems skirstytis. Tada kažkuris iš jų jį pastūmė ir jis atsitrenkė į sekciją, pajuto smūgį iš nugaros pusės į galvą, nuo kurio parkrito. Parkritęs girdėjo tokias jų kalbas: „reikia tą gaidį pamokyti, kad jis prisimintų“. Jis atsikėlė ir ėjo link savo namo lauko durų. Einant jį dar kažkuris jų iš nugaros pastūmė, jis atsitrenkė į židinį, prie židinio nugriuvo. Jautė, kad jį tempė nuo židinio visi trys. Šiek tiek patempę jį nuo židinio pradėjo jį spardyti. Matė, kad jį spardė visi trys. Jam kliuvo į galvą, į nugarą, rankas, kojas (duomenys neskelbtini). Jam buvo įspirta ne mažiau negu 10 kartų. Tuomet jis prarado sąmonę, atsipeikėjo virtuvėje, kai A. M. ir H. J. su kolonėlės laidu bandė rišti jo rankas. Atsikėlęs jautėsi stipriai sumuštas, jam skaudėjo veidą, buvo sunku kvėpuoti. Kai atsikėlė iš lovos pajautė, kad jam labai skauda (duomenys neskelbtini). Vėliau pastebėjo, jog iš jo namų dingo kaltinime nurodyti daiktai (1 t., b. l. 98-102). Savo daiktų nuteistiesiems jis nedavė ir neskolino (1 t., b. l. 104). Šiuos savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus nukentėjusysis patvirtino ir pirmos instancijos teisiamojo posėdžio metu (6 t., b. l. 78-80). Iš šių nukentėjusiojo parodymų ir ankščiau jau aptartų nuteistųjų parodymų ir kitų įvykio aplinkybių akivaizdu, jog prieš nukentėjusįjį buvo pavartotas fizinis smurtas. Nors nuteistieji nepripažino savo kaltės dėl bendrininkų grupe padaryto plėšimo, tačiau visi trys patvirtino, kad kartu paėmė nukentėjusiojo muzikinį centrą ir kolonėles. D. M. teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad H. J. nusinešė muzikinį centrą, o kolonėlę A. M., nukentėjusysis neturėjo už ką pastatyti butelio, tai ėjo apžiūrėti kolonėlės, daiktus jie abu nešė, juos nusinešė pas A. M. močiutę į namus ir pasidėjo (6 t. b. l. 66). H. J. teisiamojo posėdžio metu nurodė, jog matė, kaip A. M. iš nukentėjusiojo pirko muzikinį centrą, A. M. ir sakė, jog jį nusipirko, nukentėjusysis pats atidavė jiems kolonėlę (6 t., b. l. 66-67). A. M. teisiamojo posėdžio metu nurodė, jog jis sugalvojo pasiimti muzikinį centrą ir kolonėles, pasakė, kad jas nusipirko, bet taip tik pajuokavo, tada jie susirinko muzikinį centrą ir kolonėles, kodėl juos pavogė nežino (6 t., b. l. 67). Jau ankščiau patvirtinta, jog visi trys nuteistieji smurtavo nukentėjusiojo atžvilgiu, visi trys iš jo namų, be jo žinios išnešė muzikinį centrą ir kolonėles. Nukentėjusysis nurodė, kad nuteistiesiems muzikinio centro ir kolonėlių neatidavė ir nepardavė, netgi nematė kaip kaltinamieji tuos daiktus išsinešė iš jo namų, ir kad daiktai yra dingę pastebėjo tik vėliau. Nurodytų aplinkybių visuma leidžia teigti, kad nuteistieji smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu naudojo ir turėdami tikslą užvaldyti jo turtą – muzikinį centrą ir kolonėles. Nuteistųjų argumentai, kad šiuos daiktus A. M. iš nukentėjusiojo nusipirko paneigti aptartais nukentėjusiojo parodymais.

34. Esminę reikšmę nusikalstamos veikos kvalifikavimui pagal BK 180 straipsnio 1 dalį turi aplinkybė, ar smurtas buvo panaudotas siekiant įveikti nukentėjusiojo asmens pasipriešinimą prieš atimant turtą, turto užvaldymo metu arba siekiant jį išlaikyti tuoj po atėmimo momento. Plėšimo bylose nusikaltimo bendrininkas – vykdytojas – yra ir tas asmuo, kuris visiškai realizavo plėšimo objektyviuosius požymius (naudojo smurtą prieš nukentėjusįjį ir pasisavino turtą), ir tas, kuris bent iš dalies realizavo kai kuriuos objektyviuosius plėšimo požymius (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-101-976/2019. Nr. 2K-29-976/2022). Nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo metu nurodė, jog gulėjo lovoje ir tylėjo, nes bijojo jų (1 t., b. l. 100-101). Aptarti nukentėjusiojo ir nuteistųjų parodymai leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad nuteistieji fizinį smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu panaudojo taip pat ir siekdami įveikti jo pasipriešinimą, siekdami įbauginti ir tokiu būdu gauti jo daiktus – kolonėles ir muzikinį centrą. Kaip minėta, teismų praktikoje įsitvirtino nuostata, kad visi bendrininkai atsako pagal tą patį BK straipsnį, numatantį bendrai padarytą nusikalstamą veiką. Taigi, nuteistųjų bendra tyčia pasisavinti nukentėjusiojo turtą pilnai įrodyta nukentėjusiojo ir pačių nuteistųjų parodymais, taip pat ir įvykio vietos apžiūros protokolu, patvirtinančiu, kad A. M. močiutės namuose buvo rastas nukentėjusiajam priklausantis muzikinis centras ir kolonėlės (2 t., b. l 118). Nukentėjusiojo parodymai patvirtina, kad jis girdėjo nuteistuosius dar prieš sužalojimą kalbant, kad jie iš jo namų „viską išneš“. Visi trys nuteistieji patvirtino, kad daiktus paėmė be nukentėjusiojo žinios, po to kai jo atžvilgiu buvo pavartotas fizinis ir seksualinis smurtas. Taigi, teisėjų kolegija visiškai pritaria pirmos instancijos išvadai, kad nuteistieji suprato, kad bendrai dalyvavo užvaldant svetimą turtą plėšimo būdu ir to norėjo, taigi, veikė tiesiogine tyčia.

35. Atsižvelgiant į nurodytų aplinkybių visumą, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai realizavo BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, spręsdamas nuteistųjų kaltės klausimą. Teismas surinktus įrodymus įvertino bendrame bylos duomenų kontekste ir išvadas, kad jie padarė jiems inkriminuojamą veiką, grindė remiantis ne vienu kuriuo nors įrodymu, bet remiantis įrodymų visetu ir pagrįstai visų nuteistųjų veiką kvalifikavo pagal BK 180 straipsnio 1 dalį.

Dėl nuteistiesiems paskirtų bausmių.

36. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys). Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai paskirta aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni bausmė.

37. Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamame nuosprendyje nurodytus bausmės nuteistajam skyrimo motyvus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas bausmės skyrimą reglamentuojančių baudžiamojo įstatymo nuostatų nepažeidė ir paskyrė bausmės paskirčiai neprieštaraujančią bausmę.

38. Skirdamas bausmę, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad buvo padaryti vienas apysunkis ir vienas sunkus tyčiniai, baigti nusikaltimai (BK 11 straipsnio 4, 5 dalys), nusikaltimai padaryti veikiant bendrininkų grupėje (BK 25 straipsnio 2 dalis), visų nuteistųjų atžvilgiu buvo nustatytos dvi sunkinančios aplinkybės (nusikalstamas veikas padarė būdami apsvaigę nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas) bei būdami recidyvistais (turėdami neišnykusį teistumą) (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas) ir nėra atsakomybę lengvinančių aplinkybių.

39. Individualizuodamas bausmę pirmosios instancijos teismas įvertino ir nuteistųjų asmenybę charakterizuojančius duomenis. Įvertino tai, kad D. M. anksčiau teistas tris kartus, bausmės neatlikęs, teistumas neišnykęs, baustas administracine tvarka, baudų nemoka, dirba, darbovietės charakterizuojamas teigiamai, registruotas Psichikos ligų registre dėl emociškai nestabilaus tipo asmenybės sutrikimo, impulsyviojo elgesio, psichikos ir elgesio sutrikimų vartojant alkoholį, Priklausomybės ligų registre neįrašytas, vedęs, turi nepilnamečių vaikų (6 t., b. l. 90-91). H. J. anksčiau teistas du kartus, bausmę atlikęs, tačiau teistumas neišnykęs, baustas administracine tvarka, baudų nemoka, dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbdavio charakterizuojamas teigiamai, Užimtumo tarnyboje neregistruotas, Psichikos sveikatos ir Priklausomybės ligų priežiūros grupėse neįrašytas (4 t., b. l. 66-120, 6 t., b. l. 118), savo vardu registruoto nekilnojamojo turto, automobilių neturi (1 t., b. l. 158-161). A. M. teistas, bausmės neatlikęs, teistumas neišnykęs, baustas administracine tvarka, dirba, konsultuotas/gydytas dėl psichikos ir elgesio sutrikimų vartojant alkoholį, kitų psichikos ir elgesio sutrikimų (5 t., b. l. 18-58), savo vardu registruoto nekilnojamojo turto, automobilių neturi (1 t., b. l. 150-153). Pirmos instancijos teismas taip pat teisingai konstatavo, jog byloje nėra duomenų, kad nuteistieji byloje nagrinėjamų įvykių metu būtų buvę laikino psichikos sutrikimo būsenoje (3 t., b. l. 34-35, 57-58, 82-83).

40. Pirmos instancijos teismas, įvertinęs bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių visumą, nuteistiesiems skyrė BK 150 straipsnio 2 dalies ir 180 straipsnio 1 dalies sankcijose numatytą laisvės atėmimo bausmę, parinkdamas jos dydį, žemesnį už sankcijoje numatytą vidurkį. Kaip teisingai nurodė pirmos instancijos teismas paskirtos bausmės vykdymo atidėjimas nagrinėjamu atveju negalimas pagal įstatymą (BK 75 straipsnio 3 dalis). Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, sprendžia, kad nuteistiesiems H. J., D. M. ir A. M. pirmos instancijos teismo nuosprendžiu paskirtos ir apėmimo būdu subendrintos laisvės atėmimo bausmės, yra teisingos ir atitinka BK 41 straipsnio, 54 straipsnio 1, 2 dalių reikalavimus. Todėl teisinio pagrindo jas švelninti nėra. Byloje nėra nustatyta BK 62 straipsnio 1 ar 2 dalyje įtvirtintų sąlygų visumos, sudarančios teismui pagrindą svarstyti švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės. Pažymėtina, jog pirmos instancijos teismas H. J. ir A. M. skyrė švelnesnes bausmes – po 3 metus 6 mėnesius laivės atėmimo, nei pagrindiniam seksualinio prievartavimo vykdytojui D. M. – 4 metus laisvės atėmimo, kas laikytina tinkamu bausmių individualizavimu kiekvieno nuteistojo atliktų veiksmų atžvilgiu.

41. Teismas, net ir įvertinęs apeliacinės instancijos teismui pateiktus duomenis apie tai, kad 2023 m. spalio 4 d. nutartimi buvo patvirtinta šalių taikos sutartis, pagal kurią vieno iš nepilnamečių vaikų gyvenamoji vieta buvo nustatyta su nuteistuoju D. M., neturi pagrindo spręsti, kad už įvykdytas nusikalstamas veikas jam paskirta per griežta laisvės atėmimo bausmė.

42. Nesutiktina ir su nuteistojo D. M. skundo argumentu, jog Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmų 2018 m. spalio 5 d. nuosprendžiu paskirta 941,50 Eur dydžio bauda yra sumokėta, todėl bauda neturėtų būti pridėta prie skundžiamo nuosprendžio. Kaip matyti iš nuteistojo prie apeliacinio skundo pridėto mokėjimo nurodymo, jis jam Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmų 2018 m. spalio 5 d. nuosprendžiu paskirtą 941,50 Eur dydžio baudą sumokėjo 2023 m. kovo 31 d., t. y. jau po pirmos instancijos teismo nuosprendžio priėmimo (2023 m. kovo 30 d.), todėl nėra pagrindo pripažinti, kad bausmes teismas bendrino netinkamai, o bausmės vykdymo metu bus laikytina, kad jis šioje dalyje bausmę jau yra atlikęs.

43. Pažymėtina, kad kiekvienoje konkrečioje byloje kiekvienam nuteistajam bausmės rūšis ir dydis parenkami individualiai, įvertinus visas šio klausimo išsprendimui reikšmingas aplinkybes. Šioje byloje pirmosios instancijos teismo tai ir buvo padaryta, todėl teigti, kad BK bendrojoje dalyje numatytos bausmių skyrimo taisyklės buvo taikytos netinkamai, nėra pagrindo. Sprendimas paskirti atitinkamą bausmės rūšį ir dydį skundžiamu nuosprendžiu pakankamai motyvuotas ir teisėjų kolegija neturi pagrindo keisti pirmosios instancijos teismo paskirtą bausmę. Nuteistajam taikomas poveikis yra adekvatus bei proporcingas jo įvykdytoms nusikalstamoms veikoms. Tuo pačiu pažymėtina, kad pernelyg švelni, veikų pavojingumo, jų padarinių, kaltininko asmenybės neatitinkanti bausmė pažeistų humaniškumo principą, nes taip būtų sumenkinami nukentėjusiojo interesai, pažeidžiamas jo orumas. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs visas paminėtas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, nuteistiesiems paskyrė teisingas ir savo dydžiu proporcingas bausmes.

Dėl civilinių ieškinių.

44. Nuteistasis H. J. apeliaciniame skunde nurodo, jog nepadarė nusikalstamų veikų, kuriomis buvo apkaltintas, todėl civiliniai (duomenys neskelbtini) ir Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos ieškiniai H. J. atžvilgiu turi būti panaikinti. Nuteistasis A. M. skunde nurodo, jog ir jo atžvilgiu nuosprendžiu nebuvo tinkamai įvertinta neturtinė žala.

45. Šioje nutartyje konstatuota, jog, nuteistieji D. M., H. J. ir A. M. padarė jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas numatytas BK 150 straipsnio 2 dalyje ir BK 180 straipsnio 1 dalyje. Todėl solidariai iš D. M., H. J. ir A. M. priteistas 7 500,00 Eur neturtinės žalos atlyginimas nukentėjusiajam (duomenys neskelbtini) ir 2 785,24 Eur turtinės žalos atlyginimas Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos laikytinas įrodytu, pagrįstu ir neprieštaraujančiu įstatymo reikalavimams ir teismų praktikai.

46. Pirmos instancijos teismas, įvertindamas nukentėjusiajam (duomenys neskelbtini) priteistos neturtinės žalos dydį, atsižvelgė į tai, kad dėl patirtų sužalojimų jis nuo 2022 m. balandžio 23 d. iki 29 d. buvo gydomas ligoninėje, po ko apie mėnesį laiko, kas antrą dieną važinėjo į ligoninę, kur jam buvo atliekami išangės žaizdų valymai, ir iki šiol turi lankytis pas gydytojus, kurie tikrina ar išangė tinkamai sugijusi. Dėl patirtų sužalojimų gydosi iki šiol, turi gerti vaistus nuo skausmo. Taip pat vertino nukentėjusiojo nurodytas aplinkybes, kad iki šiol jaučiamos patirtų sužalojimų pasekmės, nuolat geria vaistus nuo skausmo, negali užmigti, greitai pabunda. Įvertinta ir tai, kad nukentėjusysis jaučia baimę ir nerimą, jog įvykis gali pasikartoti, nes kaltinamieji žino kur jis gyvena. Negali užmiršti patirtų išgyvenimų, todėl negali pilnavertiškai gyventi. Yra sugniuždytas dėl to, kaip kaltinamieji su juo pasielgė, jį sužalojo ir iš jo išsityčiojo. Teismas vertino, nukentėjusiojo paaiškinimus, kad dėl šio įvykio jis pradėjo lankytis pas psichologą, tačiau patirtų sužalojimų ir išgyvenimų pasekmės ir prisiminimai jį gali lydėti visą likusį gyvenimą. Įvertinusi nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su tuo, kad 7 500,00 Eur suma neturtinei žalai atlyginti nukentėjusiojo naudai solidariai iš nuteistųjų priteista teisingai, nes nukentėjusysis dėl nusikaltimų patyrė didelį fizinį skausmą, pažeminimą, psichologinį stresą, dvasinius išgyvenimus ir sukrėtimus. Įvertinus CK 6.250 str. numatytus neturtinės žalos atlyginimo nustatymo kriterijus, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, šis neturtinės žalos dydis teisingiausiai kompensuos nukentėjusios patirtą fizinį ir dvasinį skausmą.

47. Taip pat teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmos instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai solidariai iš nuteistųjų D. M., H. J. ir A. M. priteisė 2 785,24 Eur turtinės žalos atlyginimo Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos. Pirmos instancijos teismas pagrįstai įvertino, kad dėl bendros tyčinės nuteistųjų nusikalstamos veikos nukentėjusiajam (duomenys neskelbtini) buvo suteiktos medicininės paslaugos: jis šešias dienas buvo gydomas ligoninėje, jam atlikta (duomenys neskelbtini). Ligonių kasa apmokėjo nukentėjusiojo gydymo išlaidas iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų. Todėl, nustačius priežastinį ryšį tarp nuteistųjų nusikalstamų veiksmų ir Valstybinei ligonių kasai padarytos turtinės žalos buvo pagrindas civilinį ieškinį tenkinti ir iš nuteistųjų solidariai priteisti nukentėjusiojo gydymosi išlaidų atlyginimą Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos (BPK 115 straipsnis). Taigi, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo nuteistųjų skundų argumentais keisti pirmos instancijos teismo priteistų neturtinės ir turtinės žalos dydžių.

Dėl proceso išlaidų.

48. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė teismui pažymas, kad valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidų apeliacinės instancijos teisme ginant H. J. – 276,66 ir D. M. – 265,00 Eur, kurios turi būti priteistos iš jų valstybei.

49. Pagal, nuo 2020 m. liepos 15 d. galiojančią, BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Todėl, pagal naująją šiuo metu galiojančią straipsnio redakciją, teismui nustatytas imperatyvas priimti sprendimą išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas iš kaltininko, o priimant tokį sprendimą galima atsižvelgti tik į kaltininko turtinę padėtį.

50. Teismų praktikoje pripažinta, jog esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas privalomas gynybos dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies „c“ punkte įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją (Lietuvos apeliacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-405/2014, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2014).

51. Teisėjų kolegijos vertinimu, esant tokiam teisiniam reguliavimui, nuteistųjų H. J. D. M. teisės į gynybą užtikrinimas, atsižvelgiant į tai, kad nuteistieji nepiktnaudžiavo savo procesinėmis teisėmis, nedirba, turto neturi, yra pasiųsti atlikti laisvės atėmimo bausmes, yra labiau reikšmingas ir vertintinas kaip prioritetinis prieš būtinumą išieškoti iš jų proceso išlaidas, susijusias su jiems tos pačios valstybės suteikta antrine teisine pagalba. Todėl, valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymai išieškoti iš nuteistųjų H. J. ir D. M. antrinės teisinės pagalbos išlaidas, netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistųjų A. M., D. M. ir H. J. apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmų 2023 m. kovo 30 d. nuosprendžio atmesti.

Valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidų nepriteisti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.