Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dalios Kačinskienės ir Jūratės Varanauskaitės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų A. S. ir M. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2018 m. kovo 29 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovų A. S. ir M. S. ieškinį atsakovams B. Č., Z. Č., Palangos miesto 2-ojo notaro biuro notarei J. D. ir AIG Europe Limited (Finland Branch) dėl pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, restitucijos taikymo, skolos ir palūkanų priteisimo, ir pagal atsakovo (ieškovo pagal priešieškinį) B. Č. priešieškinį ieškovams (atsakovams pagal priešieškinį) A. S. ir M. S. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

26. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

27. Apeliacijos objektu yra pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo ieškovų ieškinys ir atsakovo priešieškinis buvo tenkinti iš dalies. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad atsakovas (pagal paskolos raštelį kartu su atsakove) iš ieškovų pagal dvi paskolos sutartis pasiskolino 650 000 Lt (173 772,01 Eur) – 200 000 Lt (57 924 Eur) pagal paskolos raštelį ir 450 000 Lt (130 329 Eur) pagal 2008 m. lapkričio 28 d. paskolos sutartį. Teismas bylos duomenų pagrindu sprendė, kad 200 000 Lt (57 924 Eur) pagal paskolos raštelį atsakovai yra grąžinę, o 450 000 Lt (130 329 Eur) pagal 2008 m. lapkričio 28 d. sutartį atsakovas ieškovams nėra grąžinęs. Remdamasis abipusiame susitarime ir ieškovės 2013 m. rugsėjo 7 d. patvirtinime užfiksuotomis aplinkybėmis teismas sprendė, kad atsakovas ieškovams yra skolingas 450 000 Lt (130 329 Eur) skolos ir 150 000 Lt (43 443 Eur) palūkanų, iš viso 600 000 Lt (173 772,01 Eur). Pirmosios instancijos teismas taip pat pripažino, kad atsakovas pagal pastato pirkimo–pardavimo sutartį, 2017 m. gegužės 16 d. suėjus mokėjimo terminui, įgijo teisę reikalauti likusios 1 575 000 Lt (456 151,52 Eur) kainos. Teismas, įskaitęs šalių priešpriešinius vienarūšius reikalavimus, atsakovui solidariai iš ieškovų priteisė 282 379,51 Eur ir 5 proc. dydžio procesines palūkanas. Pirmosios instancijos teismas netenkino ieškovų ieškinio reikalavimo dėl ginčo sutarties pripažinimo negaliojančia CK 1.80 ir 1.91 straipsniuose įtvirtintais pagrindais.

Dėl byloje nustatytų aplinkybių

29. Šalys neginčija, kad juos siejo draugiški santykiai, o iš šių santykių išsivystė ir kiti juos sieję turtiniai teisiniai santykiai. Į bylą buvo pateiktas skolos raštelis, kuriame nurodyta, kad atsakovai iš ieškovo skolinasi 200 000 Lt (57 924 Eur) iki 2008 m. lapkričio 1 d. Raštelyje atsakovas parašu patvirtino, kad pinigus gavo, raštelyje pasirašė ir atsakovė. Ieškovas parašu taip pat patvirtino, kad pinigus perdavė (žr. 2015 m. birželio 17 d. ieškinio 1 priedą). 2008 m. lapkričio 28 d. paskolos sutartis patvirtina, kad ieškovas atsakovui paskolino 450 000 Lt (130 329 Eur) vienerių metų laikotarpiui su galimybe šį terminą pratęsti, sutartyje fiksuotas pinigų perdavimas ir priėmimas (žr. 2015 m. birželio 17 d. ieškinio 3 priedą). Jokie kiti objektyvūs duomenys, patvirtinantys paskolos teisinių santykių tarp šalių ar kai kurių iš jų egzistavimą, nepateikti. Ieškovai, remdamiesi į bylą pateiktais garso įrašais, kuriuose užfiksuoti pokalbiai tarp ieškovo ir atsakovo, įrodinėjo, kad kaip paskolą atsakovui yra perdavę dar 450 000 Lt (130 329 Eur).

31. Ieškovai ir atsakovas 2013 m. gegužės 16 d. sudarė pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią ieškovai už 1 700 000 Lt (492 354,03 Eur) kainą įgijo pastatą. Už pastatą pagal sutartį ieškovai yra sumokėję 36 202,50 Eur.

32. Nors byloje nėra pateiktas joks tarp ieškovų ir atsakovo sudarytas susitarimas, byloje esančių duomenų pagrindu galima spręsti, kad ieškovai ir atsakovai tikėjosi įgyvendinti ES projektus, susijusius su poilsio pastatais, tarp kurių patenka ir pastatas, kurį ieškovai įgijo iš atsakovo, ir iš to uždirbti.

34. Į bylą taip pat buvo pateiktas 2013 m. gegužės 16 d. susitarimas (mokėjimų grafikas–sąrašas), kuriame buvo pakeista notaro patvirtintoje ginčo sutartyje nurodyta kainos už pastatą pagal pirkimo–pardavimo sutartį mokėjimo tvarka ir terminai. Šiame mokėjimų grafike–sąraše neapmokėta 1 575 000 Lt (456 151,52 Eur) pastato kaina buvo išdėstyta lygiomis dalimis, jas mokant nuo 2014 m. kovo 16 d. iki 2017 m. gegužės 16 d. Bylos nagrinėjimo metu buvo atlikta nurodyto dokumento rašysenos ekspertizė, kuri patvirtino, kad jame pasirašė ne ieškovė, kaip nurodyta susitarime, o ieškovas (atsakovo atsiliepimo į 2015 m. birželio 17 d. ieškinį priedas).

35. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nutarties 33, 34 punktuose nurodyti susitarimai dėl kainos sumažinimo ir kainos mokėjimo tvarkos bei terminų pakeitimo skundžiamu sprendimu buvo pripažinti niekiniais sandoriais dėl nesilaikytos tokiems susitarimams sudaryti nustatytos notarinės formos reikalavimo. Šios pirmosios instancijos teismo išvados nėra ginčijamos.

36. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovas į ieškovus reikalavimo teisę pagal ginčo sutartį įgijo tik 2017 m. gegužės 16 d., sprendė, kad atsakovo nurodomas įskaitymas negalėjo įvykti. Ši aplinkybė ieškovų apeliaciniame skunde pateiktais argumentais taip pat nėra ginčijama.

Dėl paskolos sutarties sampratos

37. Paskolos sutartimi šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų ir mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita (CK 6.870 straipsnio 1 dalis). Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis).

38. Sandoriai sudaromi žodžiu, raštu (paprasta arba notarine forma) arba konkliudentiniais veiksmais (CK 1.71 straipsnio 1 dalis).

41. CK 1.73 straipsnyje išvardyti sandoriai, kurie turi būti sudaryti paprasta rašytine forma, taip pat nurodyta, kad tokia forma turi būti sudaromi ir kiti sandoriai, kuriems CK ar kiti įstatymai nustato privalomą paprastą rašytinę formą. Vieni iš tokių sandorių yra atitinkamos paskolos sutartys, kurių formą reglamentuojančio CK 6.871 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi ginčo sandorių sudarymo metu) nustatyta, kad fizinių asmenų sudaryta paskolos sutartis, jeigu paskolos suma viršija 2 000 Lt (579,24 Eur), turi būti rašytinė. CK 6.871 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta speciali sutarties paprastos rašytinės formos samprata, kurioje nustatyta, kad rašytinės formos reikalavimus atitinka paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba kitoks skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui.

42. Prievolės įvykdymo patvirtinimą reglamentuoja CK 6.65 straipsnis, kurio 1 dalyje įtvirtinta priėmusio prievolės įvykdymą kreditoriaus pareiga duoti skolininkui pakvitavimą, jeigu sutartyje nenustatyta kitaip. Prievolę įvykdęs skolininkas turi teisę reikalauti, kad kreditorius išduotų jam pakvitavimą. Jeigu skolininkas yra kreditoriui išdavęs prievolę patvirtinantį skolos dokumentą, tai kreditorius, priimdamas visą prievolės įvykdymą, privalo tą dokumentą skolininkui grąžinti, o kai tokios galimybės nėra, – nurodyti tai pakvitavime; pakvitavimui prilygsta įrašas apie prievolės įvykdymą grąžinamame skolos dokumente; jeigu įvykdoma ne visa prievolė arba skolos dokumentas reikalingas kreditoriui kitoms teisėms įgyvendinti, jis turi teisę pasilikti skolos dokumentą, tačiau privalo skolininkui duoti pakvitavimą (CK 6.65 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymėta, kad pagrindinė pakvitavimo funkcija yra įrodomoji, todėl jis svarbus ir naudingas skolininkui visų pirma dėl savo įrodomosios reikšmės: leidžia sumažinti dvigubo prievolės įvykdymo riziką ir riboja nesąžiningo kreditoriaus galimybes nepagrįstai praturtėti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-594/2009).

43. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, pasisakant dėl paskolos teisinius santykius reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo, pažymėta, kad esminiai paskolos sutarties elementai yra paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti tokią pat pinigų sumą ar kiekį daiktų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-305-248/2015 ir joje nurodytą praktiką; 2013 m. gruodžio 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013). Nustačius, kad paskolos dalykas (daiktai, pinigai) paskolos gavėjui nebuvo perduotas, paskolos sutartis pripažįstama nesudaryta (CK 6.875 straipsnio 3 dalis).

Dėl skolos grąžinimo pagal skolos raštelį

44. Skolos raštelyje aiškiai ir nedviprasmiškai išreikšta vienos iš sutarties šalių (paskolos gavėjų) valia, skolos raštelis išduotas ieškovui prievolei patvirtinti ir liudija apie paskolos sandorio šalių suderintos valios, išreikštos rašytine forma, egzistavimą. Dėl šių aplinkybių byloje ginčo nėra. Ieškovai ginčija skundžiamo sprendimo išvadą, kad paskola, įforminta skolos rašteliu, buvo grąžinta. Ieškovų įsitikinimu, 2008 m. spalio 1 d. pakvitavimas nepatvirtina prievolės pagal nurodytą skolos raštelį įvykdymo, nes pakvitavimas buvo pasirašytas nepasibaigus skolos pagal skolos raštelį grąžinimo terminui, jame nėra nurodyta konkreti grąžinama suma ir pakvitavimą surašė patys atsakovai. Be to, skolos raštelis iki šiol yra pas ieškovus. Teisėjų kolegija šiuos ieškovų skundo argumentus laiko nepagrįstais.

45. Visų pirma pažymėtina, kad faktas, jog pakvitavimą surašė ne ieškovas asmeniškai, yra teisiškai nereikšmingas. Ieškovas neginčija pakvitavime esančio savo parašo tikrumo, o tai leidžia spręsti, kad pakvitavime buvo išreikšta ieškovo, kaip kreditoriaus, valia. Antra, įstatymas nedraudžia paskolą grąžinti anksčiau termino (CK 6.873 straipsnio 3, 4 dalys). Trečia, ieškovai nepateikė objektyvių duomenų, leidžiančių suabejoti ryšio tarp skolos raštelio ir pakvitavimo egzistavimu. Ieškovai nepagrindžia, kokių konkrečių sandorių įvykdymą, jų nuomone, patvirtina 2008 m. spalio 1 d. pakvitavimas, taip pat nepateikė duomenų, kad paskolos raštelis galėjo būti surašytas po 2008 m. spalio 1 d. Nors 2017 m. gruodžio 6 d. teismo posėdyje ieškovas paaiškino, kad atsakovas 200 000 Lt (57 924 Eur) skolinosi du kartus, vieną jų – be raštelio, tačiau ši aplinkybė nėra patvirtinta jokiais kitais įrodymais. Šios aplinkybės ieškovai nenurodė ir savo ieškinyje. Be to, ieškovo paaiškinimai dėl šios aplinkybės yra nenuoseklūs ir prieštaringi. Ketvirta, paskolos raštelio buvimas pas kreditorių vienareikšmiškai nepatvirtina, kad skola nebuvo grąžinta. Tą pagrindžia CK 6.65 straipsnio 2 dalis, pagal kurią tiek pakvitavimas apie visišką ar dalinį prievolės įvykdymą, tiek skolos dokumento grąžinimas patvirtina prievolės įvykdymą. Skolos dokumento grąžinimas yra būdas supaprastinta tvarka patvirtinti prievolės įvykdymo faktą, tačiau nepanaikina kreditoriaus teisės prievolės įvykdymą pagal skolos dokumentą patvirtinti pakvitavime. Šiuo atveju būtent ir buvo pasinaudota viena iš galimų formų prievolės įvykdymo faktui patvirtinti. Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su skundžiamame sprendime padaryta išvada, kad 200 000 Lt (57 924 Eur), pasiskolintus pagal skolos raštelį, atsakovai yra grąžinę.

Dėl skolos pagal 2008 m. lapkričio 28 d. paskolos sutartį

46. Apeliaciniame skunde nėra ginčijamos skundžiamame sprendime nustatytos aplinkybes, kad ieškovus ir atsakovą siejo paskolos teisiniai santykiai, kylantys iš 2008 m. lapkričio 28 d. paskolos sutarties, ir kad atsakovas šia sutartimi pasiskolintų 450 000 Lt (130 329 Eur) nėra gražinęs. Ieškovai apeliaciniame skunde nesutinka su skundžiamo sprendimo išvada, kad papildomi 450 000 Lt (130 329 Eur), tęsiant paskolinius santykius, atsakovui nebuvo perduoti.

47. Teisėjų kolegija pažymi, kad nurodytam pinigų skolinimo atsakovams faktui įrodyti ieškovai rėmėsi savo paaiškinimais ir 2015 m. balandžio 2 d. garso įrašu, kuriame užfiksuotas ieškovo ir atsakovo pokalbis. Tačiau, priešingai nei teigia ieškovai, nurodytas garso įrašas nepatvirtina papildomos 450 000 Lt (130 329 Eur) sumos, kaip paskolos, perdavimo atsakovui. Iš nurodyto garso įrašo galima spręsti, kad ieškovas atsakovui yra davęs pinigų, tačiau jokie konkretūs sandoriai neįvardijami. Pokalbio metu į klausimą „<...>kiek aš tau esu davęs grynais“ atsakovas atsakė „<...>buvo devyni šimtai tūkstančių buvo likę“. Teisėjų kolegija pažymi, kad pinigų perdavimo faktas patvirtina tik tam tikrų įsipareigojimų įvykdymą, tačiau tokia prievolė nebūtinai kyla iš paskolos teisinių santykių. Svarbu ir tai, kad į pokalbyje minimą 900 000 Lt (260 658,01 Eur) sumą įeina ir palūkanos, o tai neatitinka ieškovų įrodinėjamų aplinkybių. Vien ieškovų paaiškinimai nėra pakankami papildomos 450 000 Eur (130 329 Eur) sumos, kaip paskolos, perdavimui pagrįsti. Įstatymų reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, kai kyla ginčas dėl sandorio sudarymo, remtis liudytojų parodymais šį faktą įrodyti (CK 1.93 straipsnio 2 dalis).

48. Dėl nurodytų priežasčių, teisėjų kolegijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai sprendė, kad papildoma 450 000 Lt (130 329 Eur) dydžio iš paskolos teisinių santykių kylanti atsakovų prievolė grąžinti nurodytą sumą neegzistuoja. Šią išvadą papildomai patvirtina faktas, kad nepaisant tarp šalių egzistavusių santykių, grindžiamų tarpusavio pasitikėjimu, šalys skolos teisinius santykius įformindavo atitinkamais rašytiniais dokumentais. Sunkiai tikėtina, kad ieškovai, skolindami papildomą 450 000 Lt (130 329 Eur) sumą, šią sumą būtų perdavę negavę paskolos dalyko perdavimą patvirtinančio skolos raštelio.

Dėl aplinkybių, susijusių su abipusiu susitarimu ir 2013 m. rugsėjo 7 d. ieškovės patvirtinimu

49. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas, padaręs išvadą, jog pagal šalis siejusius paskolos teisinius santykius, ieškovams nebuvo grąžinta 450 000 Lt (130 329 Eur) paskola, nustatė dar keletą aplinkybių. Pirmosios instancijos teismo nuomone, abipusis susitarimas, vertinant jį su 2013 m. rugsėjo 7 d. ieškovės patvirtinimu apie atsakovo skolos ieškovei ir jos šeimai nebuvimą, leidžia spręsti apie šalių sutarimu fiksuotą skolos pagal 2008 m. lapkričio 28 d. paskolos sutartį dydį su palūkanomis – 450 000 Lt (130 329 Eur) skola ir 150 000 Lt (43 443 Eur) palūkanos. Šią skundžiamo sprendimo dalį ieškovai ginčija visų pirma tuo pagrindu, kad šios aplinkybės nustatytos pripažinto niekiniu sandorio pagrindu. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad niekinis sandoris negali sukurti teisių ir pareigų, o šiuo atveju taip ir atsitiko – ginčo sutarties kaina laikoma ta, kuri nurodyta ginčo sutartyje, o ne abipusiame susitarime. Tačiau tai nereiškia, kad sprendžiant tarp šalių kilusį ginčą negalima remtis šiame susitarime nurodytomis aplinkybėmis ir jas vertinti kartu su kitais byloje esančiais įrodymais. Juo labiau kad toks sandoris pripažintas negaliojančiu dėl formos reikalavimo nesilaikymo, o ne, pvz., šalių valios ydingumo.

50. Kitų argumentų, dėl kurių būtų galima kitaip įvertinti abipusiame susitarime ir ieškovės patvirtinime užfiksuotas aplinkybes, apeliaciniame skunde nepateikiama. Ieškovai nepaneigė, kad tarp abipusio susitarimo ir 2013 m. rugsėjo 7 d. ieškovės patvirtinimo egzistuoja ryšys, t. y. pastato kainos sumažinimas buvo susijęs su atsakovo įsiskolinimu ieškovams pagal 2008 m. lapkričio 28 d. sutartį. Ginčydami skundžiamame sprendime nurodytą abipusio susitarimo sudarymo datą, t. y. nesutikdami, kad susitarimas ir patvirtinimas buvo sudaryti tą pačią dieną, ieškovai nepateikia jokių argumentų ir įrodymų, kokia galėjo būti kita tokio susitarimo pasirašymo diena. Akivaizdu, kad ieškovei, kaip vienai pripažinto niekiniu sandorio šalių, susitarimo pasirašymo aplinkybės yra žinomos. Kadangi duomenys dėl kitokios susitarimo datos nebuvo pateikti, teisėjų kolegija laiko, kad labiausiai tikėtina, jog abipusis susitarimas ir patvirtinimas buvo sudaryti tą pačią dieną – 2013 m. rugsėjo 7 d. Tokią išvadą sustiprina ir itin panaši šių dokumentų forma.

51. Ieškovai apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad nesant įrodymų dėl palūkanų dydžio ir mokėjimo, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog palūkanos pagal 2008 m. lapkričio 28 d. paskolos sutartį sudaro 150 000 Lt (43 443 Eur). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria iš atsakovo ieškovams priteistos nurodyto dydžio palūkanos, ieškovai neskundžia ir neprašo panaikinti. Taigi, nesant absoliučių šios sprendimo dalies negaliojimo pagrindų, apeliacinės instancijos teismas neturi teisės keisti ir (ar) naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies dėl palūkanų priteisimo. Kita vertus, kitokia apeliacinės instancijos teismo išvada dėl palūkanų būtų nepalanki ieškovams. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad ieškinyje ieškovai nebuvo pareiškę reikalavimo dėl palūkanų priteisimo. Vadinasi, pirmosios instancijos teismas, pripažinęs, kad ieškovai turi teisę reikalauti iš atsakovo sumokėti ne tik 450 000 Lt (130 329 Eur) skolą, bet ir 150 000 Lt (43 443 Eur) palūkanas, formaliai viršijo ieškovų pareikštų reikalavimų ribas. Vis dėlto bendra pirmosios instancijos teismo iš atsakovo ieškovams priteista suma neviršijo ieškinio sumos. Atsižvelgdama į tai, kad pirmosios instancijos teismo išvadų šioje ginčo dalyje peržiūrėjimas galėtų lemti blogesnio sprendimo priėmimą apeliacinį skundą pateikusiems ieškovams, teisėjų kolegija plačiau neaptaria ieškovų skundo argumento, susijusio su palūkanomis pagal 2008 m. lapkričio 28 d. paskolos sutartį (CPK 313 straipsnis).

Dėl pastato pirkimo–pardavimo sutarties negaliojimo CK 1.80 straipsnio pagrindu

52. Ieškovų nuomone, kadangi nebuvo suformuotas žemės sklypas po atsakovui, kuris nebuvo žemės sklypo savininkas, priklausiusiu pastatu, privalomai turėjo būti gautas žemės sklypo savininko sutikimas dėl pastato perleidimo. Ginčo sutarties sudarymas be žemės sklypo savininko sutikimo yra pagrindas tokią sutartį pripažinti negaliojančia, todėl skundžiamo teismo sprendimo dalis dėl šio reikalavimo turi būti panaikinta. Ieškovai tokią savo poziciją grindžia CK 6.394 straipsnio 3 dalimi.

53. CK 6.394 straipsnis reglamentuoja teises į žemės sklypą, kai parduodamas nekilnojamasis daiktas, esantis žemės sklype. CK 6.394 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad pagal pastato, įrenginio ar kitokio nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartį pirkėjui kartu su nuosavybės teise į tą daiktą pardavėjas perduoda ir šio straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytas teises į tą žemės sklypo dalį, kurią tas daiktas užima ir kuri būtina jam naudoti pagal paskirtį. Pagal šio straipsnio 3 dalį tuo atveju, jei nekilnojamojo daikto savininkas nėra žemės sklypo, kuriame tas daiktas yra, savininkas, tai nekilnojamąjį daiktą jis gali parduoti be žemės sklypo savininko sutikimo tik tuo atveju, jeigu tai neprieštarauja įstatymų ir (ar) sutarties nustatytoms to žemės sklypo naudojimo sąlygoms. Kai toks nekilnojamasis daiktas parduodamas, pirkėjas įgyja teisę naudotis atitinkama žemės sklypo dalimi tokiomis pat sąlygomis kaip nekilnojamojo daikto pardavėjas. Nurodytas teisinis reguliavimas patvirtina, kad teisės aktai nenustato draudimo perleisti nuosavybės teisę į statinį, jeigu statinio savininkui nepriklauso atitinkama dalis žemės sklypo, ant kurio stovi tas statinys. CK 6.394 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas tik draudimas parduoti nekilnojamąjį daiktą be žemės savininko sutikimo, jeigu tai prieštarautų įstatymų ir (ar) sutarties nustatytoms žemės sklypo naudojimo sąlygoms.

54. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teisė naudotis valstybine žeme, reikalinga statiniams eksploatuoti, visų pirma kyla iš įstatymo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-280-611/2016 13, 14 punktai). Teisė naudotis valstybine žeme, reikalinga pastatams ir statiniams eksploatuoti, taip pat teisė teisės aktuose nustatyta tvarka ją nuomoti ar pirkti yra įstatymo suteikta teisė, kuri naujajam statinių savininkui pereina kartu (tuo pačiu momentu) su nuosavybės teisėmis. Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad CK 6.394 straipsnio 3 dalies nuostatos yra imperatyvaus pobūdžio, todėl, perleisdamas nuosavybės teisę į statinius, jų savininkas negali pasirinkti kitokio elgesio varianto ir privalo pirkėjui perleisti teisę naudotis žemės sklypo dalimi tokiomis pat sąlygomis, kokias pats turėjo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-280-611/2016, 2017 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-103-378/2017, 2018 m. birželio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-240-916/2018).

55. Nurodytoje įstatymo nuostatoje nėra įtvirtinto reikalavimo iki nekilnojamojo daikto perleidimo suderinti su žemės sklypo, kuriame tas daiktas stovi, savininku sąlygas, kuriomis naujasis nekilnojamojo daikto savininkas galėtų naudotis žemės sklypu. Svarbu, kad naujajam savininkui nebūtų perduota daugiau teisių, susijusių su žemės sklypu, nei jų turėjo nekilnojamojo daikto pardavėjas. Nagrinėjamu atveju aplinkybė, kad ginčo sutarties sudarymo metu žemės sklypas, ant kurio stovi pastatas, nebuvo suformuotas ir kad nebuvo sudaryta nuomos, panaudos ar kitokia sutartis, nereiškia, jog pardavėjas neturėjo jokių teisių naudotis atitinkama žemės sklypo dalimi. Faktinės aplinkybės patvirtina, kad atsakovas iki ginčo sutarties sudarymo naudojosi atitinkama žemės sklypo dalimi, kurią pastatas užima ir kuri būtina jam naudoti pagal paskirtį. Byloje nėra duomenų, kad nagrinėjamu atveju parduodant nekilnojamąjį daiktą sutarties šalys turėjo ketinimų keisti žemės sklypo, ant kurio šis daiktas stovi, naudojimo sąlygas. Ginčo sutarties 2.5 punkte šalys aiškiai patvirtino, kad tokių ketinimų neturi. Dėl šios priežasties ieškovai, kaip naujieji pastato savininkai, tapo žemės sklypo naudotojais tokiomis pačiomis sąlygomis, kokias turėjo atsakovas. Kaip jau minėta, teisė pirkėjams (ieškovams) naudotis valstybinės žemės sklypo dalimi tokiomis pačiomis sąlygomis, kokiomis žemės sklypu naudojosi nekilnojamųjų daiktų pardavėjas (atsakovas), kyla iš įstatymo ir nėra priklausoma nuo valstybinės žemės savininko (jo atstovo) sutikimo.

56. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad CK 6.394 straipsnio 3 dalyje nustatytu reikalavimu gauti žemės sklypo savininko sutikimą visų pirma yra ginamos žemės sklypo savininko teisės ir interesai. Nagrinėjamu atveju ieškovų, kaip pirkėjų, teisės į žemės sklypą sudarant nekilnojamojo daikto, esančio kitam asmeniui priklausančiame žemės sklype, pirkimo–pardavimo sutartį nebuvo aptartos, todėl toks sandoris nesukūrė, nepanaikino ir nepakeitė subjektinių žemės sklypo savininko teisių ir (ar) pareigų. Ieškovai tik įgijo teisę naudotis ta žemės sklypo dalimi, kuria naudojosi atsakovas, ir tokiomis sąlygomis, kokios buvo suteiktos atsakovui iki ginčo sutarties sudarymo. Ieškovai, remdamiesi žemės sklypo savininko sutikimo nebuvimu, kaip pagrindu ginti neva pažeistas savo teises, neįrodinėja, kad jiems realiai tokia teisė nebuvo (nėra) suteikiama. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstais ieškovų skundo argumento dėl sandorio negaliojimo CK 1.80 straipsnio pagrindu.

Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu kaip sudaryto dėl apgaulės

57. Sandoris civilinėje teisėje yra valios aktas, sąmoningai nukreiptas tam tikram teisiniam rezultatui pasiekti. Kiekvieno žmogaus valios veiksmo priežastis yra jo ūkiniai, ekonominiai, buitiniai, kultūriniai ir kiti poreikiai. Jie nulemia norą sudaryti sandorį. Šis žmogaus noras sudaryti sandorį vadinamas jo vidine valia. Jai susidaryti (susiformuoti) svarbią reikšmę turi tikslas ir motyvai. Dvišaliam sandoriui sudaryti būtina, kad jo dalyviai išreikštų savo valią, kad jų valią žinotų kita sandorio šalis. Sandorio šalių valia turi būti išreiškiama įstatyme nustatyta forma. Šiuo atveju išorinės valios išreiškimas turi atitikti vidinį – tikrąjį valios turinį. Netiksliai arba iškreiptai išreiškus vidinės valios turinį, gali atsirasti kliūčių sandoriui sudaryti arba kilti ginčų tarp sandorio dalyvių dėl jo galiojimo. Dėl šių priežasčių valios išreiškimas yra vienas svarbiausių kiekvieno sandorio elementų.

58. Kasacinis teismas savo praktikoje yra nurodęs, jog CK 1.91 straipsnyje reglamentuojamas sandorių, turinčių valios trūkumų, pripažinimas negaliojančiais. Pagal šią teisės normą apgaulė – tai sandorį sudarančio asmens tyčinis suklaidinimas dėl esminių sandorio aplinkybių, kuris gali reikštis aktyviais veiksmais, taip pat svarbių sandorio aplinkybių nuslėpimu, sąmoningai siekiant galutinio tikslo – sudaryti sandorį tokiomis sąlygomis, kokių jis siekia. Apgaule galima pripažinti tyčinius veiksmus, kurie turi lemiamą įtaką šalies valiai susiformuoti. Apgaulės atveju apgautosios sandorio šalies valią paveikia kitos šalies ar trečiojo asmens nesąžiningi veiksmai (tiek aktyvūs, tiek ir nutylėjimas). Apgaulės atveju sudarytas sandoris yra ne sandorio šalies laisvos valios išraiškos rezultatas, o kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens nesąžiningų veiksmų rezultatas. Jeigu apgaulės nebūtų buvę, apgautoji sandorio šalis sandorio arba apskritai nebūtų sudariusi, arba būtų sudariusi jį visiškai kitokiomis sąlygomis. Dėl to būtina analizuoti apgautosios sandorio šalies valios formavimosi procesą, jos tikruosius ketinimus, aiškintis, ar ji suvokė tikrąją sandorio, atskirų jo sąlygų esmę, ar ji sprendimą dėl sandorio sudarymo ar atskirų jo sąlygų priėmė savarankiškai, ar veikiama kitų, pašalinių veiksnių. Sprendžiant dėl apgaulės konstatavimo, abiejų šalių veiksmai turi būti vertinami vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-609/2008; 2013 m. balandžio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-264/2013; kt.).

59. Apeliacinio skundo dalis dėl ginčo sutarties pripažinimo negaliojančia dėl apgaulės grindžiama tuo, kad ieškovai pasitikėjo atsakovu, kuris įtikino, jog pastato įsigijimas yra būtina sąlyga ES finansavimui gauti ir įgyvendinti planuojamą projektą. Ieškovai pastatą įgijo su sąlyga, kad atsakovas paruoš reabilitacijos centro įkūrimo projektą ir bus gautos ES lėšos. Kaip paaiškėjo vėliau, atsakovas jokių veiksmų ES paramai gauti net neketino atlikti. Ieškovai iš tikrųjų siekė sudaryti ne pastato įsigijimo už 1 700 000 Lt (492 354,03 Eur), o investicinio projekto įgyvendinimo sandorį. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokie skundo motyvai neteikia pagrindo skundžiamo sprendimo išvadas pripažinti nepagrįstomis.

60. Vertinamos ginčo sutarties dalykas yra nekilnojamojo daikto pardavimas ieškovams už 1 700 000 Lt (492 354,03 Eur). Dėl tokio sutartinės prievolės pobūdžio, teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas negalėjo ieškovų suklaidinti, nes tokio sandorio sąlygos aiškiai nurodytos šalių sudarytoje sutartyje, šalims buvo atkleistos ir išaiškintos. Ieškovai yra išsilavinę asmenys (ieškovė yra pedagogė, atsakovas – gydytojas), turintys gyvenimiškos, įvairių sandorių sudarymo patirties, todėl nėra pagrindo manyti, kad jie negalėjo suprasti pirkimo–pardavimo sandorio esmės ir jo sudaryti neketino ar ketino sudaryti kitokį.

61. Šalių procesiniuose dokumentuose nurodytos aplinkybės leidžia spręsti apie tai, kad, palaikydami santykius su atsakovu, kuris, būdamas verslininkas, ketino vykdyti su poilsio patalpomis, tarp kurių patenka ir ginčo sutartimi įgytos patalpos, verslą, ieškovai susidomėjo galimybe prisidėti prie ketinimo įgyvendinti projekto. Teisėjų kolegijos nuomone, tikėtina, kad tarp šalių buvo tam tikri susitarimai dėl ES paramos siekiamam įgyvendinti projektui, nes tą patvirtina ir ieškovo į bylą pateikti garso įrašai, atsakovo atliktas mokėjimas UAB „Lux Vivere“, kad ši parengtų ES finansavimui gauti reikalingą projektą.

62. Tačiau nėra teisinio pagrindo manyti, kad ginčo sutartis buvo sudaryta dėl apgaulės, t. y. kad ieškovai buvo suklaidinti, jog neabejotinai bus gautas ES finansavimas įgyvendinti projektą, prie kurio ieškovai norėjo prisidėti įsigydami ginčo pastatą. Sutarties turinio sąlygose nėra jokio atsakovo, kaip pardavėjo, įsipareigojimo užtikrinti, kad po sandorio sudarymo bus gautas ES finansavimas. Ieškovai iš sutarties sąlygų taip pat neabejotinai suprato, kad jokia dalis sutartyje nurodytos pastato kainos nėra susijusi su atlyginimo atsakovui už ES lėšų gavimą mokėjimu. Jei ieškovai sudarant sutartį manė kitaip ir (ar) tarėsi su atsakovu dėl kitokių sutarties sąlygų, tačiau to nenurodė sutartyje, tai yra tik jų itin didelio neapdairumo ir nerūpestingumo pasekmė. Remiantis byloje pateiktais įrodymais nėra galimybės nustatyti, kad atsakovas iš tiesų galėjo sudaryti prielaidas susidaryti nurodytam ieškovų esminiam lūkesčiui dėl sandorio vykdymo sąlygų.

63. Ieškovų valią įsigyti pastatą nuosavybėn patvirtina ir faktas, kad iki ginčo sutarties pastatas priklausė atsakovui, todėl, priešingai nei nurodo ieškovai, net ir neperleidus pastato ieškovams ES finansavimas bendram projektui galėjo būti gautas. Pastato įsigijimas nuosavybėn rodo ieškovų savarankiškumą, atskirumą nuo atsakovo, ir kartu jų asmeninį siekį gauti ES finansavimą konkrečiam verslo projektui įgyvendinti.

64. Ieškovai apeliaciniame skunde pateiktais argumentais nepaneigė skundžiamo sprendimo išvados, kad ginčo sutartyje nustatyta pastato kaina nebuvo nepagrįstai didelė. Skirtumas tarp sutartyje ir UAB „Negrita“ 2016 m. gegužės 31 d. turto vertinimo ataskaitoje nurodytos pastato kainos yra tik 121 354,03 Eur, o pastato įsigijimas buvo susijęs su ketinimu ateityje iš pastate vykdomos veiklos gauti pelną. Ieškovai savo procesiniuose dokumentuose patys nurodo, kad sutiko mokėti 1 700 000 Lt (492 354,03 Eur) už pastatą, kuriam reikalingos didelės investicijos, nes tikėjosi, jog pastato vertė dar pakils įgyvendinus ES investicinius projektus (t. 2, b. l. 152). Todėl nėra pagrindo spręsti, kad iš sandorio gauta nauda buvo neproporcinga prisiimtiems įsipareigojimams. Duomenys apie pastato rinkos kainą ginčo sandorio sudarymo metu paneigia ieškovų argumentus, kad tikroji pastato kaina pagal ginčo sutartį buvo 125 000 Lt (36 202,50 Eur). Nelogiška, kad atsakovas, būdamas verslininkas, pastatą būtų pardavęs už 10 kartų mažesnę nei rinkos kainą. Ieškovai, įrodinėdami savanaudiškus atsakovo motyvus sudarant sutartį, ignoruoja faktą, kad jie nuosavybės teise įgijo nekilnojamąjį daiktą. Tai, kad, nepavykus įgyvendinti verslo planų, pastatas ieškovams nereikalingas, yra susiję su jų prisiimta, tačiau nepasiteisinusia, ketinto vykdyti verslo rizika.

65. Abipusiu susitarimu įformintas kainos sumažinimas, minėta, labiausiai tikėtina, yra susijęs šalių tarpusavio įsipareigojimų suderinimu, kai tapo aišku, kad nepavyks gauti ES finansavimo (plačiau žr. šios nutarties 50–51 punktus). Kitu atveju objektyviai nepaaiškinama ieškovės 2013 m. rugsėjo 7 d. pareikšta valia, kad atsakovas ieškovams nėra skolingas. Byloje nustatyta, kad atsakovas ieškovams pagal 2008 m. lapkričio 28 d. paskolos sutartį skolos nebuvo grąžinęs.

66. Ieškovų įsitikinimu, atsakovo apgaulingą veikimą liudija atsakovo atžvilgiu pradėtas ikiteisminis tyrimas BK 182 straipsnio pagrindu. Teisėjų kolegija pažymi, kad ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas pagal ieškovų pareiškimą, kuriuo jie prašė ištirti, ar atsakovas, piktnaudžiaudamas įgytu ieškovų pasitikėjimu ir klaidindamas dėl faktinių aplinkybių, 2008 m. spalio–lapkričio mėn., apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą – ieškovams priklausančius 318 882,02 Eur (ieškovų 2017 m. gruodžio 5 d. prašymo dėl civilinės bylos sustabdymo 1 ir 2 priedai). Nutarime pradėti ikiteisminį tyrimą nefiksuojami konkretūs, reikšmingi civilinei bylai faktai, jame tik pateikiama ieškovų pareiškime nurodytų aplinkybių santrauka, tačiau nėra daromos išvados apie baudžiamojo proceso perspektyvą ar, juolab, atsakovo veiksmų teisėtumą ar neteisėtumą. Dėl to nėra pagrindo sutikti, kad priimtas nutarimas dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo patvirtina kokius nors nesąžiningus atsakovo ieškovų atžvilgiu atliktus veiksmus. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nuo ikiteisminio tyrimo pradėjimo praėjo daugiau nei metai, tačiau jokių kitų duomenų, galinčių patvirtinti šiuo klausimu reikšmingas aplinkybes, nebuvo pateikta.

67. Atsižvelgdama į nurodytą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė įrodymų vertinimo taisykles atitinkančią išvadą, jog, sudarant ginčo sandorį, nebuvo ieškovų valios trūkumų.

Dėl ginčo sutarties 4.2 punkto taikymo

68. Ieškovai apeliaciniame skunde teigia, kad skundžiamame sprendime negalėjo būti tenkinamas atsakovo priešieškinis, nes pagal ginčo pirkimo–pardavimo sutarties 4.2 punktą, ieškovams nesumokėjus pastato kainos ar jos dalies, sutartis privalėjo būti nutraukta. Teisėjų kolegija su šiuo skundo argumentu nesutinka.

69. Nurodytas ginčo sutarties punktas reguliuoja situaciją, kai pirkėjas neįvykdo prievolės sumokėti visą daikto kainą ar jos dalį sutartyje nustatyta tvarka ir terminais ilgiau kaip penkias dienas. Tokiu atveju pardavėjas turi teisę reikalauti, kad pirkėjas per pardavėjo nustatytą papildomą 14 darbo dienų terminą sumokėtų daikto kainą ir 0,02 proc. dydžio delspinigius už kiekvieną pavėluotą dieną. Pirkėjui šio reikalavimo neįvykdžius, šalys, pardavėjo reikalavimu, privalo atvykti į notarų biurą ir nutraukti sutartį. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, ginčo sutarties 4.2 punkto turinys liudija apie pardavėjo teisę, esant esminiam sutarties pažeidimui, nutraukti sutartį, tačiau ne tokią pardavėjo pareigą. Pardavėjas (atsakovas) reikalavimo ieškovams atvykti į notarų biurą nutraukti sutartį nepareiškė, o tai patvirtina, kad šia sutartyje jam suteikta teise nepasinaudojo. Tačiau, priešingai nei nurodo ieškovai apeliaciniame skunde, nepasinaudojimas šia teise nepanaikina atsakovo teisės reikalauti, kad ieškovai įvykdytų prievolę sumokėti sutartyje nurodytą pastato kainą. Atsakovas turi teisę reikalauti, o ieškovai įvykdyti ginčo sutartimi prisiimtą įsipareigojimą atsiskaityti už nuosavybės įgytą pastatą. Kasacinio teismo praktika patvirtina, kad tuo atveju, kai pirkėjas neįvykdo sutartinės prievolės sumokėti nustatytą kainą, pardavėjas turi teisę pasirinkti vieną iš pažeistų teisių gynimo būdų – reikalauti sumokėti kainą arba nutraukti sutartį, jeigu kainos nesumokėjimas daro sutarties pažeidimą esminį. Šie du civilinių teisių gynimo būdai yra savarankiški, ieškovas turi teisę pasirinkti vieną iš jų (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-31/2009).

Dėl priešpriešinių reikalavimų įskaitymo skundžiamu sprendimu

70. Ieškovai nepagrįstai nesutinka su priešpriešinių reikalavimų įskaitymu skundžiamu sprendimu. Vienas iš pagrindų teismui priimti nagrinėti priešieškinį yra tada, kai priešpriešiniu reikalavimu siekiama įskaityti pradinio ieškinio reikalavimą (CPK 143 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Kai byloje pareikštas turtinio pobūdžio reikalavimas, o kita šalis (atsakovas) pareiškia priešieškinį, kurį patenkinus būtų visiškai ar iš dalies nebegalima patenkinti ieškinio, tai reiškia siekį įskaityti pradinio ieškinio reikalavimą, tapatų pareiškimui apie įskaitymą materialiosios teisės prasme. Taigi tokioje situacijoje pareiškiamas priešieškinis turi procesinį teisinį poveikį (siekiama, kad ieškovo reikalavimas būtų atmestas) ir materialinį teisinį poveikį (siekiama, kad pasibaigtų ieškovo reikalavimo teisė, įskaičius jo reikalavimą į atsakovo turimą reikalavimą). Jei šalių ginčas yra dėl vienos iš jų (ar abiejų) reikalavimo teisės (atsakovas nesutinka su ieškiniu, ieškovas nesutinka su priešieškiniu), tai jų reikalavimai yra ginčijami teisme. CK normų draudžiama įskaityti ginčijamus teisme reikalavimus (CK 6.134 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Tačiau teismui (bet kurios instancijos) išsprendus ginčą ir sprendimu konstatavus kiekvienos iš šalių reikalavimo dydį, reikalavimas tampa galutinai išspręstas ir nebeginčytinas. Teismas, pripažindamas, kad ieškovas yra skolingas atsakovui, o atsakovas – ieškovui, „sudengia“ priešpriešinius reikalavimus ir priteisia skirtumą iš šalies, kurios reikalavimas nepadengia kitos šalies reikalavimo. Taigi teismas ne pats ex officio atlieka įskaitymą, o, atlikdamas tokį procesinį veiksmą, pripažįsta atsakovo materialinio teisinio pobūdžio siekio, kad pasibaigtų ieškovo reikalavimo teisė, jo reikalavimą įskaičius į atsakovo reikalavimą, teisėtumą. Įskaitytų reikalavimų dalyje šalių prievolės pasibaigia teismo sprendimo paskelbimo momentu (CK 6.130 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-26/2014). Šie argumentai paneigia skunde išdėstytą ieškovų poziciją, kad nagrinėjamu atveju buvo būtinas atskiras atsakovo pareiškimas dėl reikalavimų įskaitymo.

71. Ieškovai taip pat nepagrįstai teigia, kad skundžiamu sprendimu atliktu įskaitymu buvo paneigta jų teisė ginčyti įskaitymą, nes tokia teisė yra įgyvendinama per sprendimo apskundimo institutą.

Dėl procesinių palūkanų skaičiavimo momento

72. CK 6.37 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad skolininkas taip pat privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ši norma nustato vadinamąsias procesines palūkanas, kurios priskirtinos kompensuojamosioms palūkanoms. Kita procesinių palūkanų paskirtis – skatinti operatyvų teismo procesą ir teismo sprendimo įvykdymą. Tai, kad bus išieškomos ir tam tikro dydžio palūkanos, mokėtinos nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, skatina skolininką greičiau įvykdyti teismo sprendimą ar neįvykdytą prievolę, nes priešingu atveju skolininkas gali patirti papildomų turtinių praradimų. Pagrindas priteisti šias palūkanas yra skolininko atsakomybė už tai, kad jis prievolės nevykdė geruoju, o jo kreditorius dėl to kreipėsi į teismą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-144/2014; 2014 m. balandžio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-193/2014; 2015 m. gruodžio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-668-915/2015 ir jose nurodytą praktiką).

73. Procesinių palūkanų skaičiavimo pradžia ir pabaiga nustatyta įstatyme: pirmiau minėta, kad procesinės palūkanos mokamos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad bylos iškėlimo momentu laikomas teisėjo rezoliucijos priėmimo momentas (CPK 137 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad nors pareiga mokėti procesines palūkanas yra nustatyta įstatymo, procesinės palūkanos skaičiuojamos tik esant kreditoriaus prašymui jas skaičiuoti. Taigi, procesinėms palūkanoms skaičiuoti ir priteisti būtinos dvi pagrindinės sąlygos: bylos iškėlimo teisme faktas (CK 6.37 straipsnio 2 dalis) ir kreditoriaus reikalavimas priteisti procesines palūkanas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-144/2014; 2014 m. balandžio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-193/2014 ir jose nurodytą praktiką).

74. Ieškovai apeliaciniame skunde neginčija, kad nagrinėjamu atveju egzistavo 73 nutarties punkte nurodytos sąlygos – bylos iškėlimo teisme faktas ir atsakovo reikalavimas priteisti procesines palūkanas. Ieškovai nesutinka su skundžiamame sprendime nustatytu procesinių palūkanų skaičiavimo pradžios momentu. Ieškovai pažymi, kad tik 2017 m. gegužės 16 d. suėjo terminas sumokėti likusią pastato kainą, todėl procesinės palūkanos negalėjo būti priteistos nuo 2015 m. birželio 22 d., kaip tą padarė pirmosios instancijos teismas. Teisėjų kolegija pritaria nurodytam ieškovų skundo argumentui.

75. Pirmosios instancijos teismas procesinių palūkanų skaičiavimo momentą nustatė 2015 m. birželio 22 d., t. y. nuo tada, kai teisėjo rezoliucija buvo priimtas ieškovų ieškinys dėl skolos ir palūkanų priteisimo iš atsakovų. Toks procesinių palūkanų skaičiavimo momentas yra neteisingas, nes byla pagal atsakovų priešieškinį dar nebuvo iškelta.

76. Ginčo pirkimo–pardavimo sutartyje nustatyta likusi pastato kaina pagal 4.1 papunktį turėjo būti sumokėta iki 2017 m. gegužės 16 d. CK 6.37 straipsnio 2 dalis, pagal kurią leidžiamas procesinių palūkanų priteisimas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, grindžiama tuo, kad jau iki kreipimosi į teismą dienos egzistuoja piniginė skolininko prievolė, kurios skolininkas geruoju nevykdo ir taip pažeidžia kreditoriaus teises. Priešieškinį, kai jau egzistavo ieškovų prievolė sumokėti likusią pastato kainą, t. y. 1 575 000 Lt (456 151,52 Eur), atsakovas teismui padavė 2017 m. gegužės 31 d., teisėjas jį priėmė 2017 m. birželio 1 d. nutartimi. Taigi, byla pagal atsakovo priešieškinį dėl jau egzistuojančios, tačiau nevykdomos prievolės pagal ginčo pirkimo–pardavimo sutartį buvo iškelta 2017 m. birželio 1 d. Būtent ši data yra ta, nuo kurios turi būti skaičiuojamos ir priteistos iš ieškovų atsakovui procesinės palūkanos pagal atsakovo priešieškinį. Ankstesnis procesinių palūkanų skaičiavimo pradžios momentas neatitinka procesinių palūkanų paskirties, nurodytos šios nutarties 72 punkte.

77. Teisėjų kolegija papildomai paaiškina, kad ankstesni atsakovo priešieškiniai buvo grindžiami 2013 m. gegužės 16 d. šalių susitarimu, kuriuo buvo pakeista notarine tvarka patvirtintos ginčo pirkimo–pardavimo sutarties kainos mokėjimo tvarka ir terminai. Tačiau, kaip nurodyta šios nutarties 34-35 punktuose, skundžiamu sprendimu šis šalių susitarimas dėl kainos mokėjimo tvarkos ir terminų, kaip sudarytas nesilaikant notarinės formos reikalavimo, buvo pripažintas niekiniu. Taigi, remiantis susitarimu pareikšto priešieškinio priėmimas negali būti pagrindas procesinėms palūkanoms skaičiuoti, nes tuo metu neegzistavo pradelsta piniginė ieškovų prievolė.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų

78. Dėl šioje nutartyje nurodytų argumentų nėra pagrindo panaikinti ar pakeisti skundžiamo teismo sprendimo, todėl jis paliekamas iš esmės nepakeistas, tik patikslinamas procesinių palūkanų skaičiavimo pradžios momentas vietoje 2015 m. birželio 22 d. nurodant jų skaičiavimo pradžią nuo 2017 m. birželio 1 d. Šis patikslinamas yra nežymus ir nesudaro pagrindo keisti skundžiamu sprendimu atlikto bylinėjimosi išlaidų paskirstymo (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

79. Ieškovai už apeliacinį skundą sumokėjo 300 Eur žyminio mokesčio, 2 793 Eur žyminio mokesčio mokėjimas Kauno apygardos teismo 2018 m. gegužės 16 d. nutartimi buvo atidėtas iki apeliacinės instancijos teismo sprendimo priėmimo. Netenkinus ieškovų apeliacinio skundo, atidėta žyminio mokesčio dalis šia nutartimi priteisiama valstybei iš ieškovų.

80. Atsakovė Z. Č. už atsiliepimo į ieškovų apeliacinį skundą parengimą turėjo 605 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Atsakovas AIG Europe Limited (Finland Branch) už atsiliepimo (pateikto kartu su notare) į apeliacinį skundą parengimą turėjo 945 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Išlaidoms pagrįsti pateikė CPK 98 straipsnyje nurodytus dokumentus (sąskaitas už teisines paslaugas, apmokėjimą patvirtinančius dokumentus, išlaidų apskaičiavimą ir pagrindimą). Šios išlaidos neviršija Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85, nustatytų dydžių (Rekomendacijų 7, 8.11 punktai). Kadangi ieškovų apeliacinis skundas buvo netenkintas, nurodytiems atsakovams iš ieškovės priteisiamas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas.

81. Atsakovas B. Č. 2019 m. kovo 18 d. apeliacinės instancijos teismui pateikė papildomus dokumentus (Kauno apygardos prokuratūros raštą ir prokurorės nutarimą dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo). Kadangi šie dokumentai pateikti po bylos išnagrinėjimo teismo posėdyje, jie nepriimami ir nevertinami.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2018 m. kovo 29 d. sprendimą palikti iš esmės nepakeistą.

Patikslinti Kauno apygardos teismo 2018 m. kovo 29 d. sprendimo rezoliucinę dalį, nurodant, kad 5 proc. dydžio procesinių palūkanų skaičiavimo pradžios momentas yra 2017 m. birželio 1 d.

Priteisti valstybei iš ieškovų A. S. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir M. S. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 2 793 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą, kurio mokėjimas buvo atidėtas Kauno apygardos teismo 2018 m. gegužės 16 d. nutartimi.

Priteisti atsakovei Z. Č. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovų A. S. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir M. S. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 605 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti atsakovui AIG Europe Limited (juridinio asmens kodas FI24885827, buveinės adresas Kasarmikatu 44, FI-00130 Helsinkis, Suomija) iš ieškovų A. S. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir M. S. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 945 Eur bylinėjimosi išlaidų.