- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2012-05-14
- Bylos Nr.
- 1A-310/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 1-40-1-00272-2010-0
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Linas Šiukšta, Kęstutis Jucys, Svajūnas Knizleris (pran.)
- Nukentėjusysis
- R. K., N. K., J. Z., S. Š.
- Nuteistasis
- E. G., E. P.
- Advokatai
- Evaldas Liutkevičius, Rimvydas Kairys
- Kategorijos
- 1.1.3.2Tyčia (BK 15 str.)
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. G. gynėjo advokato Evaldo Liutkevičiaus, nuteistojo E. P. , nukentėjusiųjų N. K. ir R. K. , jų atstovo advokato Rimvydo Kairio apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2012 m. sausio 16 d. nuosprendžio, kuriuo E. G. pripažinti kaltu ir nuteistas: pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą laisvės atėmimu vienuolikai metų, pagal BK 284 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu – griežčiausia bausme apimant švelnesnę bausmę, ir paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas vienuolikai metų, bausmę atliekant pataisos namuose.
E. P. pripažintas kaltu pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 60 MGL (7800 Lt) dydžio bauda.
Iš E. G. priteista: 21 208,20 Lt turtinės ir 100 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiosios R. K. naudai; 100 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiosios N. K. naudai; 1 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiojo J. Z. naudai; 2 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiojo S. Š. naudai.
Iš E. P. priteista: po 5 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiųjų R. K. ir N. K. naudai; 2000 Lt nukentėjusiojo J. Z. naudai.
Aprašomoji dalis
nustatė:
E. G. nuteistas už tai, kad 2010 m. liepos 28 d., apie 4 val. 15 min., naktinio baro ,,S“ (duomenys pakeisti) kieme, esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tyčia, be jokios dingsties kumščiu sudavė nukentėjusiajam E. K. ne mažiau kaip du smūgius į veido sritį ir, šiam nuo smūgių nugriuvus ir atsitrenkus dešine pakaušio puse į grindinį, padarė nukentėjusiajam poodinę kraujosruvą nosies nugarėlėje, kraujosruvą dešinės pakaušio pusės minkštuosiuose audiniuose, poodinę kraujosruvą ir nubrozdinimą dešinėje pakaušio pusėje, nubrozdinimą kairiame smilkinyje, tai yra nežymų sveikatos sutrikdymą, bei kraujo išsiliejimą po minkštaisiais galvos smegenų dangalais virš abiejų pusrutulių, smegenėlių ir smegenų kamieno bei galvos smegenų skilvelių, tai yra sunkų sveikatos sutrikdymą. Sužalojimai komplikavosi į smegenų ir plaučių pabrinkimą, ir dėl to E. K. mirė įvykio vietoje. Taip E. G. tyčia dėl chuliganiškų paskatų nužudė nukentėjusįjį E. K. .
E. G. taip pat nuteistas už tai, kad 2010 m. liepos 28 d., apie 4 val. 20 min., viešoje vietoje – naktinio baro ,,S“ (duomenys pakeisti) kieme, esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, įžūliu elgesiu demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, be jokios dingsties kumščiu sudavė vieną smūgį nukentėjusiajam S. Š. į veido sritį, sukeldamas jam fizinį skausmą bei padarydamas kraujosruvas kaktos dešinėje – dešinės akies vokuose, smakro dešinėje, tai yra nežymų sveikatos sutrikdymą, tuo pažeisdamas viešąją tvarką ir visuomenės rimtį.
E. P. nuteistas už tai, kad 2010 d. liepos 28 d., apie 4 val. 15 min., viešoje vietoje – naktinio baro ,,S“ (duomenys pakeisti) kieme, esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, įžūliu elgesiu demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, be jokios dingsties kumščiu sudavė ne mažiau kaip penkis smūgius nukentėjusiajam J. Z. į galvos sritį bei abu žastus, sukeldamas jam fizinį skausmą bei padarydamas poodines kraujosruvas dešinės akies apatiniame voke, kairėje kaktos pusėje, nubrozdinimą dešinėje kaktos pusėje, tai yra nežymų sveikatos sutrikdymą, ir vieną kartą koja smūgiavo gulinčiam nukentėjusiajam E. K. į galvos sritį, padarydamas jam poodinę kraujosruvą dešinės akies vokuose ir kraujosruvą dešinio antakio minkštuosiuose audiniuose, tai yra nežymų sveikatos sutrikdymą, tuo pažeisdamas viešąją tvarką ir visuomenės rimtį.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistojo E. G. gynėjas prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2012 m. sausio 16 d. nuosprendžio dalį, kuria E. G. nuteistas pagal BK 129 str. 2 d. 8 p. ir jį dėl šio kaltinimo išteisinti; pakeisti nuosprendžio dalį, kuria E. G. nuteistasis pagal BK 284 str. 1 d., už šią nusikalstamą veiką paskiriant su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę.
Apeliantas teigia, kad nuosprendžio dalis, kuria E. G. nuteistas pagal BK 129 str. 2 d. 8 p., yra nepagrįsta ir neteisėta, nes grindžiama ne įrodymais, o prielaidomis, priimta nesivadovaujant Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika. Nurodo, jog byloje nėra surinkta jokių neginčijamų įrodymų, kategoriškai patvirtinančių, kad nukentėjusysis E. K. griuvo aukštielninkas ir pakaušiu atsitrenkė į grindinį mirtinai susižalodamas būtent nuo kurio nors iš kaltinime nurodytų dviejų E. G. suduotų smūgių į veidą pačioje muštynių pradžioje. Apygardos teismo išvada, jog toks priežastinis ryšys yra įrodytas, nes liudytojų A. B. , A. N. , G. D. , iš dalies kaltinamųjų ir nukentėjusiųjų S. Š. ir J. Z. parodymais nustatyta, kad smūgius į veidą nukentėjusiajam E. K. , nuo kurių jis nukrito ir mirtinai susižalojo, sudavė būtent kaltinamasis E. G. , apelianto manymu, yra nepagrįsta. Liudytojas A. B. parodė, jog E. G. sudavė E. K. du ar tris smūgius, tačiau nenurodė, į kurią kūno vietą tie smūgiai buvo suduoti, ir kad nuo kurio nors minėtų smūgių E. K. būtų griuvęs ant nugaros galva atsitrenkdamas į grindinį. Liudytojas A. N. parodė, jog matė, kaip E. G. užsimojo ir abiem rankomis į priekį davė smūgius, tačiau smūgio garso negirdėjo ir nematė, ar nuteistasis pataikė E. K. , nes jam užstojo durys. Liudytoja G. D. parodė, jog po žodinio konflikto E. K. užsimojęs puolė E. G. , prasidėjo muštynės, kurių metu smūgius sudavė abu jų dalyviai, jie kartu susikibę nugriuvo. Atbulas krito E. G. , iš paskos tempdamasis E. K. , kuris krito veidu į priekį. Po to abu atsikėlė. Vėliau ji matė E. K. vėl gulintį, tačiau, kaip jis vėl nukrito, nematė. Kuria kūno vieta E. K. kontaktavo su žeme, kai krito drauge su E. G. jiems susikibus, liudytoja nurodyti negalėjo. Nuteistojo E. G. parodymai apie konfliktą su E. K. faktiškai atitinka liudytojos G. D. parodymus, o nuteistasis E. P. parodė, jog matė ir girdėjo tik žodinį E. G. ir E. K. konfliktą, jų tarpusavio muštynių iš viso nematė. Vėliau matė jau gulintį E. K. . Nukentėjusysis J. Z. iš viso nematė, kas sudavė E. K. , jį pamatė jau gulintį ant žemės be sąmonės, o nukentėjusysis S. Š. matė, kaip E. G. sudavė kumščiu į veidą E. K. , tačiau nematė jokių to smūgio pasekmių. Po to pats buvo sumuštas, o kai atsipeikėjo, pamatė E. K. gulintį ant žemės ant nugaros. Be to, nei ekspertė R. Sitienė savo išvadoje Nr. EKM 95/11(01), nei teisiamajame posėdyje apklaustas ekspertas J. Rybalko neatmetė galimybės, kad nukentėjusiojo griuvimą, kurio metu buvo mirtinai susižalota, galėjo lemti ir itin didelis pastarojo apsvaigimas nuo alkoholio – E. K. kraujyje rasta 2,82 promilės etilo alkoholio, kas atitinka sunkų girtumo laipsnį. Ši aplinkybė, apelianto nuomone, neišvengiamai turėjo sukelti abejones, tačiau taip ir liko nepašalinta.
Nuteistojo E. G. gynėjas teigia, jog net ir sutikus su apygardos teismo išvada, kad tarp jo ginamojo veiksmų ir nukentėjusiojo mirties yra priežastinis ryšys, nuteistojo veiksmai negali būti vertinami kaip tyčinis nužudymas, nes akivaizdu, kad E. K. mirtis byloje nustatytomis aplinkybėmis buvo atsitiktinė veikos padarymo pasekmė, todėl, vadovaujantis teismų praktika (kasacinė nutartis 2K-354/2007), negali būti inkriminuota, kaip padaryta tyčia. Paprastai smūgio ranka sudavimas į veido sritį suaugusiam normalaus išsivystymo žmogui sukelia skirtingo laipsnio sveikatos sutrikdymus, bet nesukelia gyvybės praradimo. Šiuo konkrečiu atveju E. K. veide nustatyti sužalojimai, padaryti galimai ranka, ir byloje esančioje specialisto išvadoje Nr. M441/10(04) buvo įvertinti kaip nežymus sveikatos sutrikdymas.
Apeliantas nurodo, jog apygardos teismas nepagrįstai konstatavo netiesioginę E. G. tyčią nužudyti, nes byloje nėra jokių faktinių duomenų, kurie leistų teigti, kad nuteistasis numatė, jog nuo jo smūgių E. K. gali kristi, atsitrenkti galva į grindinį ir mirtinai susižaloti, bei tokių pasekmių tikėjosi ir siekė. Normalios psichikos žmogus, suduodamas smūgį ranka į veidą, paprastai suvokia savo veiksmų pavojingumą sveikatai. E. G. , suduodamas E. K. ranka į veidą, nepriklausomai nuo nukentėjusiojo elgesio tuo metu, neabejotinai suvokė, kad tokia veika stato į pavojų E. K. sveikatą ir numatė galintis savo veiksmais padaryti jam sveikatos sutrikdymą, tačiau nėra jokio pagrindo manymui, kad šioje situacijoje nuteistasis neišvengiamai turėjo suvokti savo veiksmus, kaip pavojingus kito žmogaus gyvybei, ir numatyti, kad dėl jo veikos bus atimta gyvybė kitam žmogui. Todėl, apelianto manymu, šioje situacijoje apygardos teismas, net ir padaręs išvadą, kad sveikatos sutrikdymas, sukėlęs nukentėjusiojo mirtį, padarytas E. G. veiksmais, veiką kvalifikuoti turėjo pagal BK 132 ir 135 straipsniuose numatytų nusikaltimų sutaptį, dėl gyvybės atėmimo konstatuodamas neatsargią kaltę, veikiant dėl nusikalstamo nerūpestingumo, nes kaltininkas nesuprato jo smūgius esant pavojingus nukentėjusiojo gyvybei, nenumatė, kad dėl jo veikos nukentėjusysis gali mirti ir tokių pasekmių nenorėjo. Analogiška situacija, gynėjo teigimu, yra išnagrinėta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-394/2010. Šioje nutartyje kasacinės instancijos teismas taip pat pabrėžė, kad baudžiamosios atsakomybės pagrindimas atsitiktiniu priežastiniu ryšiu apskritai yra abejotinas, tiek kalbant apie tyčines, tiek apie neatsargias nusikalstamas veikas – konstatavus, kad mirtis buvo atsitiktinė smūgio pasekmė, nelogiškai skamba išvada, kad kaltininkas turėjo ir galėjo šią atsitiktinę pasekmę numatyti.
Nuteistojo E. G. gynėjas teigia, jog apygardos teismas neturėjo jokio pagrindo konstatuoti E. G. veikus iš chuliganiškų paskatų. Tokia teismo išvada ir jos motyvacija, kad E. G. be nukentėjusiojo sumušimo neatliko jokių veiksmų, kuriais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką, gynėjo nuomone, yra visiškai nepagrįstos ir aiškiai prieštaraujančios faktinėms bylos aplinkybėms. Iš teismo nuosprendyje išdėstytų E. G. parodymų matyti, jog jis niekada nepripažino tyčia, pirmas ir be jokios dingsties sudavęs smūgius E. K. . Viso proceso metu jis nuosekliai teigė, kad būtent nukentėjusysis pradėjo konfliktą, kuris, prasidėjęs apsižodžiavimu, būtent E. K. iniciatyva peraugo į tarpusavio muštynes. Nuteistasis E. P. taip pat patvirtino, kad tarp E. K. ir E. G. vyko žodinis konfliktas, kurį abu jo dalyviai nutarė išspręsti tarpusavio muštynėmis. Nukentėjusysis J. Z. parodė nematęs E. K. ir E. G. tarpusavio muštynių, tačiau patvirtino, kad viskas prasidėjo nuo tarpusavio apsižodžiavimo. Apsižodžiavimą, kaip priežastį, dėl kurios ir kilo muštynės tarp dviejų grupelių vaikinų, nurodė ir nukentėjusysis S. Š. . Liudytojas A. B. taip pat nurodė buvus žodinį konfliktą, peraugusį į muštynes ir teigė, kad būtent E. K. pirmas užsimojęs puolė E. G. . Liudytoja G. D. taip pat patvirtino buvus žodiniam konfliktui tarp E. G. ir E. K. , kuris peraugo į muštynes dėl to, kad E. K. užsimojęs pirmas puolė E. G. . Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje taip pat konstatavo, kad iš bylos aplinkybių ir teisme apklaustų asmenų parodymų matyti, kad konflikto iniciatoriumi buvo pats nukentėjusysis E. K. , jis priėmė E. G. pasiūlymą išsiaiškinti „vienas prieš vieną“ ir pirmas užsimojo smogti. Tokius nukentėjusiojo veiksmus teismas įvertino kaip provokuojantį elgesį, o E. G. atliktus veiksmus – kaip jo atsakomąją reakciją į nukentėjusiojo provokuojančius veiksmus. Apelianto nuomone, pirmiau išvardinti liudytojų parodymai bei juos reziumuojanti pirmosios instancijos teismo išvada dėl nukentėjusiojo provokuojančio elgesio, rodo, kad E. G. prieš E. K. padarytų veiksmų objektyviai nustatytos aplinkybės neduoda pagrindo šiuos veiksmus vertinti kaip padarytus iš chuliganiškų paskatų. Neginčijamai įrodyta, kad tai buvo dviejų vaikinų konfliktas iš asmeninių paskatų, inicijuotas nukentėjusiojo. Faktinės bylos aplinkybės neduoda jokio pagrindo netgi prielaidai, kad šio konflikto metu E. G. tyčia būtų siekęs tokių padarinių, kaip nepagarbos aplinkiniams pademonstravimas, viešosios tvarkos sutrikdymas ar kito asmens sveikatos sutrikdymas be jokios dingsties. Nors skundžiamame nuosprendyje teigiama, kad nustatyta, jog E. G. smūgius E. K. sudavė be jokios dingsties, šią savo nepagrįstą išvadą pirmosios instancijos teismas pats paneigė, konstatuodamas nukentėjusįjį patį inicijavus tiek žodinį konfliktą, tiek muštynes.
Apeliantas nurodo, jog apygardos teismas E. G. už nusikaltimą, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje, paskirdamas laisvės atėmimo bausmę, nesilaikė BK 55 straipsnio reikalavimų. Nustatęs, kad jo ginamasis nusikalto pirmą kartą, praeityje nebuvo teistas, yra vedęs, augina mažametę dukrą, studijuoja, registruotas darbo biržoje, charakterizuojamas teigiamai, nebaustas administracine tvarka ir neįrašytas į jokias policijos įskaitas ar apskaitas, nėra jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių, niekaip to nemotyvuodamas paskyrė E. G. laivės atėmimo bausmę, nors BK 284 straipsnio 1 dalies sankcija numato ir laisvės atėmimui alternatyvias bausmes. Be to, apelianto manymu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nelaikė E. G. atsakomybę lengvinančia aplinkybe jo prisipažinimo sudavus smūgį S. Š. ir nuoširdaus gailėjimosi dėl šio poelgio, motyvuodamas E. G. parodymais, jog jis manė, kad S. Š. prieš tai sudavė jam smūgį į nugarą. Tokia teismo išvada, apelianto manymu, nepagrįsta, nes E. G. aiškiai parodė, jog jis tik manė, kad taip galėjo būti. Vėliau, supratęs, kad klydo, jis dėl savo nusikalstamos veikos prieš S. Š. pilnai prisipažino ir nurodė, jog nuoširdžiai gailisi.
Nuteistojo gynėjas teigia, jog neteisingai išspręstas civilinių ieškinių, priteistų iš E. G. , klausimas. Nurodo, jog J. Z. nukentėjusiuoju šioje byloje pripažintas tik dėl E. P. nusikalstamų veiksmų prieš jį. Bylos dalyje dėl E. K. mirties jis yra liudytojas, todėl J. Z. civilinis ieškinys pretenzijų dalyje E. G. , gynėjo manymu, turi būti atmestas. Apeliantas taip pat nurodo, jog 200 000 litų suma nukentėjusiosioms R. K. ir N. K. padarytai neturtinei žalai atlyginti priteista atsižvelgiant tik į jos pasekmes, tačiau tinkamai neįvertinus E. G. kaltės, jo turtinės padėties bei kitų CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodytų aplinkybių ir nesivadovaujant sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais. Be to neturtinės žalos atlyginimo suma, priteista iš E. G. , yra aiškiai neproporcinga teismo nustatytai nusikalstamais veiksmais padarytai turtinei žalai.
Apeliaciniu skundu nuteistasis E. P. prašo Šiaulių apygardos teismo 2012 m. sausio 16 d. nuosprendį jo atžvilgiu pakeisti: išteisinti jį dėl nežymaus E. K. sveikatos sutrikdymo; pripažinti atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, iš dalies atlygino padarytą žalą, ir atitinkamai sumažinti paskirtą bausmę – baudą; panaikinti nuosprendžio dalį, kuria iš E. P. nukentėjusiosioms N. K. ir R. K. priteista po 5000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.
Nuteistasis E. P. teigia, kad, spirdamas E. K. į galvą, jis pasielgė nepateisinamai, tačiau mano, jog jo nestiprus smūgis negalėjo sąlygoti kokio nors sužalojimo. Juolab, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių priežastinį ryšį tarp jo veiksmo ir užfiksuotų pasekmių. Specialisto išvados Nr. KM 26-441/10(04) 2 punkte nurodyta, jog nuo spyrio gulinčiam E. K. į galvą-veidą galėjo gautis odos nubrozdinimas kairiame smilkinyje ar poodinė kraujosruva dešinės akies vokuose ir kraujosruva dešinio antakio minkštuose audiniuose. Ekspertizės akte Nr. EKM 95/11(01) nurodyta, kad objektyviais duomenimis <...> E. P. spyrio į kaktos sritį patvirtinti negalima. Ekspertas tik kaip tikėtiną teikia apibendrinimą, jog kaltinamasis E. P. , suduodamas gulinčiam nukentėjusiajam vieną smūgį koja į galvos sritį, galėjo padaryti kairio smilkinio odos nubrozdinimą. Teisme apklaustas ekspertas H. Daujotas paaiškino, kad kairiame smilkinyje esantis nubrozdinimas gali būti priskiriamas spiriant koja, dešiniame antakyje – galėjo atsirasti spiriant, tačiau labiau tikėtina, kad suduodant kumščiu. Ekspertas J. Rybalko teisme paaiškino, kad spyris galėjo nepalikti matomo sužalojimo. Taigi, teismui išnaudojus visas galimybes išsiaiškinti kojos smūgiu sukeltas pasekmes, nebuvo gauta įrodymų, jog būtent spyris, o ne kito asmens smūgis rankomis sąlygojo jam inkriminuotą sužalojimą. Todėl, nuteistojo nuomone, E. K. nežymus sveikatos sutrikdymas jam iš kaltinimo turi būti pašalintas.
Nuteistasis E. P. teigia, jog apygardos teismas nepagrįstai nenustatė jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, numatytų BK 59 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose. Nurodo, jog apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu ir teisme jis pripažino, kad sudavė kumščiu kelis kartus J. Z. į galvos sritį ir vieną kartą įspyrė į dešinę galvos pusę gulinčiam E. K. , norėdamas patikrinti, ar pastarasis yra sąmoningas. Taip pat jis nurodė, jog dėl savo veiksmų nuoširdžiai gailisi. E. P. teigia, jog jis negalėjo pasakyti tikslaus nukentėjusiajam J. Z. suduotų smūgių skaičiaus, todėl ir paaiškino, jog sudavė kelis kartus, tačiau kategoriškai neteigė, jog sudavė tik du smūgius. Jis neteisina ir nemenkina savo veiksmų, suduodant nukentėjusiajam J. Z. , juos vertina kritiškai, nes neteisingai suprato situaciją: manydamas, kad nukentėjusysis gali pulti, pats pastarąjį užpuolė. Įspirdamas gulinčiam E. K. , jis nesiekė jo sužaloti, tačiau supranta, jog jo poelgis nepateisinamas net tuo, kad įvykus muštynėms, buvo labai susijaudinęs ir jo reakcija bei poelgis paspiriant koja pamatyti, ar gulintysis yra sąmoningas, buvo neadekvatūs. Tokie jo veiksmai teisingai kvalifikuoti kaip viešosios tvarkos sutrikdymas.
Apeliantas teigia, jog tik atsiradus galimybei, jis nukentėjusiajam J. Z. atlygino dalį padarytos žalos, t.y. 1000 Lt. Tos aplinkybės, kad prieš tai teismui buvo pateiktas prašymas atleisti nuo atsakomybės pagal laidavimą ir kad jis subjektyviai padarytą žalą įvertino 1000 Lt, nuteistojo manymu, nepaneigia jo siekio sumažinti nukentėjusiajam padarytą skriaudą. Juo labiau, jog nukentėjusysis J. Z. pateikė 10000 Lt civilinį ieškinį, kai tuo tarpu teismas tenkino jį iš dalies ir nustatė, jog jis nukentėjusiajam padarė 2000 Lt žalą.
E. P. mano, kad apygardos teismas nepagrįstai priteisė iš jo po 5000 Lt neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiųjų N. K. ir R. K. naudai, juolab, kad tokio savo sprendimo nuosprendyje nemotyvavo. Apeliantas pažymi, jog byloje neginčijamai nustatyta, kad jo veiksmas, t.y. spyris koja gulinčiam E. K. , su pastarojo mirtimi nesusijęs, todėl jis negalėjo sąlygoti ir žalos nukentėjusiosioms. Teismui nepavyko nustatyti, ar spyrio metu nukentėjusysis buvo gyvas. Be to tokio pobūdžio veiksmais padaryta žala gali būti priteisiama tik paties nukentėjusiojo naudai.
Apeliaciniu skundu nukentėjusiosios N. K. ir R. K. prašo Šiaulių apygardos teismo 2012 m. sausio 16 d. nuosprendį pakeisti: E. G. už nusikaltimą, numatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą, paskirti laisvės atėmimą šešiolikai metų, už nusikaltimą, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje, paskirti laisvės atėmimą dvejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu ir subendrintą bausmę E. G. paskirti laisvės atėmimą šešiolikai metų, bausmę atliekant pataisos namuose. E. P. už nusikaltimą, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalį, paskirti laisvės atėmimą dvejiems metams, bausmę paskirti atlikti pataisos namuose. Padidinti nukentėjusiosioms N. K. ir R. K. priteistą neturtinės žalos atlyginimą, iš E. G. priteisiant kiekvienai nukentėjusiajai po 270000 Lt, o iš E. P. po 30000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.
Apeliantės mano, jog apygardos teismas, skirdamas nuteistiesiems E. G. ir E. P. bausmes, netinkamai įvertino bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes: nepagrįstai nustatė E. G. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiojo elgesys, nepagrįstai nepripažino nuteistųjų atsakomybę sunkiančia aplinkybe, kad jie nusikalto būdami apsvaigę nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui, neatsižvelgė į tai, kad būtent E. P. ir E. G. veiksmai – nukentėjusiųjų staliuko užėmimas, lėmė tolimesnių itin skaudžių pasekmių kilimą. Taip pat teismas tinkamai neįvertino dėl E. P. padaryto nusikaltimo atsiradusių pasekmių, neatsižvelgė, kad E. G. iki teismo posėdžio pradžios neigė savo kaltę, E. P. nepripažino smurtinių veiksmų prieš E. K. , abu nuteistieji neatlygino nukentėjusiosioms padarytos turtinės ir neturtinės žalos, jų neatsiprašė.
Nukentėjusiosios teigia, jog teismas, nustatydamas E. G. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, nevertino visų įvykių chronologine tvarka, taip pat neįvertino visų byloje surinktų įrodymų visumos, dėl to klaidingai nustatė, kad konflikto iniciatoriumi buvo pats nukentėjusysis E. K. . Nurodo, kad pirmieji į naktinį barą „S“ (duomenys pakeisti) atėjo nukentėjusieji E. K. , J. Z. , kiek vėliau S. Š. . Tuo tarpu E. G. , E. P. , A. B. , A. N. , G. U. ir G. D. , atėję į barą, užsėdo dar neatsilaisvinusį nukentėjusiųjų staliuką. Po šio nekorektiško nuteistųjų elgesio, kuris, nukentėjusiųjų nuomone, laikytinas provokuojančiu galimam konfliktui kilti, įvykiai klostėsi naktinio baro kieme. Tikėtina, jog būtent dėl užimto staliuko nukentėjusysis ir ištarė savo draugams žodžius „jei ne mergos, jiems būtų blogai“, tačiau teismas nustatė, jog šie žodžiai nebuvo adresuoti tiesiogiai E. G. , E. P. ar kuriam tai kitam asmeniui, buvusiam su nuteistaisiais. Byloje yra pateikta E. K. charakterizuojanti medžiaga, kuri vienareikšmiškai jį apibūdina kaip ramų, nekonfliktišką ir draugišką. Todėl mažai tikėtina, kad būtent E. K. pirmas siekė sukelti konfliktą. Be to teismas nevertino aplinkybių, jog E. G. ir E. P. yra sportininkai, žaidžia regbį, todėl akivaizdžiai fiziškai stipresni už E. K. , jie buvo keturiese, tuo tarpu E. K. buvo sunkiai apgirtęs, taigi jėgų santykis akivaizdžiai buvo nuteistųjų pusėje. Dėl šių aplinkybių E. G. ir E. P. turėjo suprasti, kad nukentėjusieji jiems negali fiziškai pasipriešinti, tuo labiau kelti pavojų jų sveikatai, todėl E. G. nebuvo jokio pagrindo iškviesti E. K. „vienas prieš vieną“. Be to, E. G. , kaip aktyvaus konflikto iniciatoriaus, veiksmus patvirtina ir kitos aplinkybės, nustatytos teismo nuosprendžiu, t.y. kad jis be jokios dingsties kumščiu sudavė smūgį S. Š. į veidą. Skatinančius smurtinius E. G. veiksmus tuo pačiu atliko ir kitas jo draugas E. P. , kuris 4.15 val., kaip ir E. G. , be jokios dingsties kumščiu sudavė ne mažiau kaip 5 smūgius J. Z. , po to jį nusivijo ir tik laimingo atsitiktinumo dėka apvirto ir jo nepavijo, bet grįžęs dar gulinčiam E. K. spyrė į galvos sritį. Visų šių aplinkybių visuma, nukentėjusiųjų nuomone, rodo, jog E. G. ir E. P. smūgius nukentėjusiesiems, iš kurių E. G. suduoti smūgiai buvo mirtini, sudavė be jokios dingsties. Apeliantės pažymi, jog teismas, pripažindamas E. G. kaltu dėl tyčinio nužudymo iš chuliganiškų paskatų, nustatė, jog būtent mirtiną smūgį E. K. jis sudavė be jokios dingsties, o ne išprovokuotas nukentėjusiojo neteisėtų veiksmų.
Apeliantės pažymi, jog nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje nustatyta, kad E. G. sunkų tyčinį nužudymą padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tyčia, be jokios dingsties. Objektyvių, neginčytinų medicininių įrodymų, patvirtinančių nuteistųjų apsvaigimą nuo alkoholio byloje nėra ir, nukentėjusiųjų manymu, negalėjo būti dėl pačių nuteistųjų veiksmų, iš karto po nusikalstamos veikos padarymo išvykus ir pasislėpus užsienyje. Pats nuteistasis E. G. neneigia įvykio dieną išgėręs taurę brendžio, alkoholio vartojimo faktą patvirtino ir kiti su nuteistaisiais buvę asmenys. Teismo nustatytas faktas, jog E. G. be jokios dingsties, įžūliai sudavė smūgius E. K. ir S. Š. , nukentėjusiųjų nuomone, įrodo, jog nuteistojo veiksmams alkoholis turėjo įtakos. Dėl tų pačių aplinkybių atsakomybę sunkinanti aplinkybė turėtų būti pripažinta ir nuteistajam E. P. .
Nukentėjusiosios nurodo, jog E. P. smūgiavo gulinčiam nukentėjusiajam E. K. į pavojingą gyvybei vietą – galvą. Šį spyrį jis ciniškai vadina žmogaus gyvybės požymių patikrinimu. Nuteistasis savo veiksmais skatino E. G. smurtinius veiksmus: vietoj to, kad atkalbėtų E. G. eiti „vienas prieš vieną“, pats tuo pačiu metu sudavė penkis smūgius J. Z. į veidą. Suduotas gulinčiam, be gyvybės ženklų, smūgis E. K. parodo E. P. požiūrį į žmogaus gyvybę, todėl, nukentėjusiųjų manymu, jam turi būti paskirta reali laisvės atėmimo bausmė, kuri, atsižvelgiant į sunkinančią aplinkybę, savo dydžiu turi būti artima maksimaliai sankcijoje nustatytai šios bausmės ribai. Apeliantės pažymi, jog byloje yra duomenų, kad E. P. pažeidinėjo jam skirtą įpareigojimą – lankėsi viešose pasilinksminimo vietose ir bendravo su liudytoja G. U. .
Apeliantės mano, jog apygardos teismas nepakankami įvertino visas neturtinės žalos dydžiui nustatyti reikšmingas aplinkybes, todėl nepagrįstai sumažino prašomą priteisti neturtinės žalos dydį. Nurodo, jog atsiradusios pasekmės yra neatitaisomos, itin skaudžios, nukentėjusiosios patyrė ilgalaikį emocinį stresą. Be to nusikaltimus abu nuteistieji padarė būdami apsvaigę nuo alkoholio, fizinį smurtą pavartojo prieš asmenį, neturėjusį fizinės galimybės, taip pat ir dėl savo fiziologinės būklės, pasipriešinti. Turtinė E. G. ir E. P. padėtis, nukentėjusiųjų nuomone, negali būti pagrindu mažinti ieškinius. Teismų praktika neturtinės žalos atlyginimo aspektu yra nevienoda ir priteistos sumos yra viršijusios teismo nurodytą 150000 Lt (kasacinė nutartis Nr. 2K-237/2009). Iš E. P. priteista 5000 Lt dydžio neturtinė žala, nukentėjusiųjų manymu, neatitinka protingumo ir teisingumo kriterijų, neproporcinga sukeltų pasekmių atžvilgiu.
Apeliaciniu skundu nukentėjusiųjų N. K. ir R. K. atstovas prašo Šiaulių apygardos teismo 2012 m. sausio 16 d. nuosprendį pakeisti: E. G. už nusikaltimus, numatytus BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punkte 284 straipsnio 1 dalyje, paskirti laisvės atėmimo bausmes, viršijančias šių baudžiamųjų įstatymų sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmės vidurkį. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu ir paskirti E. G. subendrintą laisvės atėmimo bausmę, viršijančią šios bausmės vidurkį, numatytą už sunkiausią nusikaltimą. E. P. už nusikaltimą, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalį, paskirti laisvės atėmimo bausmę, viršijančią sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmės vidurkį. Padidinti nukentėjusiosioms N. K. ir R. K. priteistą neturtinės žalos atlyginimą, iš E. G. priteisiant kiekvienai nukentėjusiajai po 270000 Lt, o iš E. P. po 30000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.
Nukentėjusiųjų atstovas teigia, jog palaiko pastarųjų apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus ir papildomai nurodo, jog apygardos teismas, skirdamas nuteistiesiems E. G. ir E. P. bausmes, neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-05-16 apibendrintos teismų praktikos skiriant bausmes už nužudymą apžvalgoje išdėstytas nuostatas dėl konkretaus nusikaltimo pavojingumo laipsnio nustatymo ir jo vertinimo skiriant bausmę, todėl paskyrė nuteistiesiems per švelnias bausmes. Teismas vertino nukentėjusiojo E. K. veiksmus, kurie turėjo įtaką skiriant bausmę nuteistiesiems, nors Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos apibendrinime akcentuojama, kad nukentėjusiojo vertingumo kategorija negali būti diferencijuojama pavojingumo požiūriu. Apeliantas nurodo, jog nusikaltimo pavojingumo visuomenei laipsnį šiuo konkrečiu atveju lemia ne tik kvalifikuojantis požymis, sunkinančios aplinkybės, bet ir tai, kad nužudymas ir sveikatos sutrikdymas nukentėjusiajam E. K. buvo padarytas abiejų nuteistųjų veiksmais, dėl menkavertės dingsties ir žemų paskatų. Teismų praktika nužudymų bylose plėtojama ta linkme, kad šio nusikaltimo pavojingumo laipsnis privalo būti adekvatus skiriamos bausmės dydžiui, jo reikšmė negali būti sumenkinama teikiant prioritetą kitoms BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytoms aplinkybėms, į kurias pagal baudžiamąjį įstatymą teismas privalo atsižvelgti.
Atsikirtimais į nukentėjusiųjų N. K. ir R. K. bei jų atstovo apeliacinius skundus nuteistasis E. P. prašo šiuos apeliacinius skundus atmesti. Nurodo, kad veiksmai, už kuriuos jis nuteistas, visiškai nesusiję su apsvaigimu nuo alkoholio, nes įvykio dieną jis klube „P“ (duomenys pakeisti) išgėrė dvi taureles (80 g) brendžio, o bare „S“ (duomenys pakeisti) užsisakė tik valgyti, alkoholinių gėrimų nevartojo. Taigi, akivaizdu, jog praėjus kelioms valandoms po tokio nedidelio kiekio alkoholio suvartojimo, įvykio metu jis nebegalėjo būti apsvaigęs. Tai, nuteistojo manymu, patvirtina ir jo veiksmai santūriai reaguojant į J. Z. kabinėjimąsi prie G. U. (t. 2, b.l. 133), taip pat jo veiksmai, siekiant išvengti konflikto, t.y. raminant beisiginčijančius E. G. ir E. K. , bandymas jėga nustumti E. G. , kad konfliktas neperaugtų į smurtą.
Nuteistasis nurodo, jog nukentėjusiosios apeliaciniame skunde nenurodė įstatyme numatytų aplinkybių, kurių pagrindu teismas galėtų griežtinti jam paskirtą bausmę. Argumentas, jog neatsižvelgta į pasekmes, E. P. nuomone, deklaratyvus, nes teismas nustatė vieninteles žuvusiajam galimai sukeltas pasekmes – nesunkų sveikatos sutrikdymą. Be to jo apeliaciniame skunde išdėstyti motyvai patvirtina, kad baudžiamojoje byloje nėra įrodymų, jog smūgis koja sukėlė šias pasekmes. Vienintelė reali pasekmė – viešosios tvarkos sutrikdymas, kuri yra būtinas BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo objektyviosios pusės sudėties požymis, jo nebuvimas iš viso šalintų baudžiamąją atsakomybę. Teiginys, jog E. P. skatino E. G. smurtinius veiksmus, neteisingas, nes bylos duomenimis nustatyta, jog jis dėjo pastangas, kad konflikto būtų išvengta ir tik E. G. ir E. K. nusprendus aiškintis „vienas prieš vieną“, paleido E. G. , nes žuvusysis, nepaisydamas jo pastangų nustumti E. G. ir išvengti smurto, toliau jį provokavo. Taip pat neatitinka tikrovės teiginys, jog E. P. nepripažino smurtinių veiksmų prieš žuvusįjį, nes tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu jis pripažino įspyręs gulinčiajam į galvą. Jis nesiekė sužaloti gulinčio asmens, tačiau pripažino pasielgęs nepateisinamai, tardamas paskutinį žodį, atsiprašė nukentėjusiųjų.
E. P. pažymi, jog skiriasi nukentėjusiųjų ir jų atstovo apeliaciniuose skunduose išdėstyti reikalavimai dėl bausmės skyrimo – nukentėjusiosios už nusikaltimą, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje, prašo paskirti maksimalią 2 metų laisvės atėmimo bausmę, o jų atstovas prašo nubausti jį laisvės atėmimo bausme, didesne už bausmės vidurkį. Kadangi nukentėjusiųjų atstovas, kuris negali užimti jo atstovaujamųjų valiai prieštaraujančios pozicijos, apeliaciniame skunde nurodė, jog skundas pateiktas nukentėjusiųjų sutikimu ir pavedimu, nuteistasis mano, jog apeliacinės instancijos teismas privalėtų nagrinėti paskutinįjį nukentėjusiųjų pusės pateiktą procesinį dokumentą, t.y. 2012 m. vasario 3 d. nukentėjusiųjų atstovo apeliacinį skundą.
Nuteistasis nurodo, jog teisės doktrinoje vyrauja nuomonė, jog neturtinės žalos tretiesiems asmenims atlyginimo galimybė turi būti siejama su padaryto teisės pažeidimo sunkumu ir gali būti pateisinama tik, kai sunkiai sužalojama nukentėjusiosios sveikata ar atimama gyvybė. Teigiama, jog siekiant išplėsti neturtinės žalos priteisimo galimybes tretiesiems asmenims, reikalinga įstatymų leidėjo valia, nes galiojantis CK plačiau taikyti neturtinės žalos instituto galimybių nenumato (Cirtautienė S. Neturtinės žalos atlyginimas kaip civilinių teisių gynimo būdas. Justitia, 2008, -V., 149-154 p.). Teismų praktika rodo, jog žala visada priteisiama nukentėjusiems dėl nusikaltimo netekus labai artimo žmogaus (vaiko, tėvų, sutuoktinio). Sprendžiant trečiųjų asmenų ieškinius dėl galimai padarytos žalos, sužalojus nukentėjusįjį, teismas tokius ieškinius laiko neturinčiais teisinio pagrindo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje neturtinė žala laikoma asmeninio pobūdžio, todėl kiti asmenys, kurie nėra nukentėjusieji, bet susiję su asmeniu, patyrusiu tokią žalą, teisę į neturtinės žalos atlyginimą turi tik išimtinais atvejais (kasacinė nutartis Nr. 3K-3-22/2005, 2K-252/2007). E. P. pažymi, jog prašant atlyginti neturtinę žalą, reikia įrodyti ne tik neteisėtus veiksmus ar neveikimą, bet ir su tuo susijusią asmeniui padarytą neturtinę žalą, t.y. asmens dvasinius išgyvenimus, sukrėtimą, emocinę depresiją, pažeminimą, nepatogumus ir kita, jeigu tai gali būti teismo įvertina pinigais. Teigia, jog jam nesužalojus žuvusiojo (teismas savo išvados dėl jo padaryto E. K. nežymaus sveikatos sutrikdymo nepagrindė jokiais įrodymais) nėra pagrindo diskutuoti apie padarytą įtaką sveikatai ir iš to kildinti reikalavimą atlyginti neturtinę žalą. Civilinės ieškovės ir jų atstovas neįrodė, jog E. P. veiksmai nukentėjusiosioms iš viso padarė kokią nors žalą, ieškinio, kaip ir apeliacinių skundų reikalavimų, nepagrindė įstatymu.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nukentėjusioji R. K. ir nukentėjusiųjų N. K. ir R. K. atstovas prašė nukentėjusiųjų ir jų atstovo apeliacinius skundus tenkinti, nuteistojo E. G. gynėjo ir nuteistojo E. P. apeliacinius skundus atmesti. Nuteistasis E. G. ir jo gynėjas prašė gynėjo apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusiųjų ir jų atstovo apeliacinius skundus atmesti. Nuteistojo E. P. gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusiųjų ir jų atstovo apeliacinius skundus atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo E. G. gynėjo advokato Evaldo Liutkevičiaus apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies. Nuteistojo E. P. , nukentėjusiųjų N. K. , R. K. ir jų atstovo advokato Rimvydo Kairio apeliaciniai skundai atmetami.
Dėl nuteistojo E. G. nusikalstamų veiksmų teisinio vertinimo ir jam paskirtų bausmių.
Nuteistojo E. G. gynėjas, taip pat nukentėjusiosios N. K. ir R. K. nuteistojo E. G. kaltės ir jo nusikalstamų veiksmų kvalifikavimo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį neginčija. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, laikydamasi apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų, numatytų (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalyje, apygardos teismo nuosprendį E. G. atžvilgiu patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose.
Žemesnės instancijos teismas
Apygardos teismo nuosprendžio dalis, kuria nuteistasis E. G. pripažintas kaltu dėl kvalifikuoto nukentėjusiojo E. K. nužudymo keičiama dėl teismo išvadų neatitikimo faktinėms bylos aplinkybėms ir netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 2 dalies 2 punktas, 328 straipsnio 1 ir 3 punktai).
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog apygardos teismas išsamiai, visapusiškai ir nešališkai ištyrė byloje surinktus įrodymus ir jais remdamasis padarė pagrįstas išvadas dėl nuteistojo E. G. kaltės tyčia nužudžius E. K. , ką nepagrįstai apeliaciniame skunde ginčija nuteistojo gynėjas.
Žemesnės instancijos teismas
Pagal BK 129 straipsnį atsako tas, kas nužudė kitą žmogų, t. y. tyčia neteisėtai atėmė kito žmogaus gyvybę. Atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą kyla tada, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir atsiradusių padarinių (mirties) yra priežastinis ryšys. BK 129 straipsnyje nurodytas nusikaltimas gali būti padaromas tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Nužudymas yra padarytas netiesiogine tyčia, jei kaltininkas suprato, jog savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui, ir, nors to nenorėjo, sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Sąmoningas leidimas padariniams atsirasti netiesioginės tyčios atveju reiškia kaltininko abejingumą galimam kito žmogaus gyvybės atėmimui. Apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą (pvz., kai sužaloti gyvybei svarbūs organai), nusikalstamų veiksmų intensyvumą, jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo ir kt. (kasacinės bylos Nr. 2K-109/2009, 2K-302/2010, 2K-446/2010, 2K-196/2011 ir kt.).
Kaip matyti iš nuteistojo E. G. gynėjo apeliacinio skundo, jis neginčija apygardos teismo nustatytų aplinkybių, jog E. G. įvykio metu nukentėjusiajam E. K. kumščiu sudavė ne mažiau kaip du smūgius į veido sritį, tačiau teigia, jog byloje nėra jokių neginčijamų įrodymų, patvirtinančių priežastinį ryšį tarp šių nuteistojo veiksmų ir kilusių padarinių, t.y. kad nukentėjusysis E. K. griuvo aukštielninkas ir pakaušiu atsitrenkė į grindinį mirtinai susižalodamas būtent nuo kurio nors iš E. G. suduotų smūgių į veidą pačioje muštynių pradžioje.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šį nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentą atmeta kaip nepagrįstą.
Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nuteistasis E. G. parodė, kad 2010 m. liepos 28 d. apie 4 val. iš naktinio klubo „P“ (duomenys pakeisti) kartu su E. P., A. B., A. N. ir dviem merginomis, su kuriomis susipažino klube, atėjo į „S“ (duomenys pakeisti) barą, ten nusipirko valgyti. Bare matė tris nepažįstamus vaikinus, kurie vartojo alkoholį. Vėliau sužinojo, kad tai buvo J. Z. , S. Š. ir E. K. . Pastariesiems išėjus iš baro į lauką, jie prisėdo į jų vietą valgyti, nes galvojo, kad vaikinai negrįš. Vaikinams sugrįžus į barą jokio konflikto dėl užimto staliuko nebuvo. Pavalgę jis, A. B. ir viena mergina išėjo į lauką parūkyti. Lauke jis stovėjo priešais baro duris, jiems už nugaros stovėjo S. Š. ir E. K. . Matėsi, kad pastarasis buvo išgėręs. Nuteistasis išgirdo, kaip E. K. S. Š. pasakė: „Ar žinai, kas jiems būtų, jei tų mergų čia nebūtų?“. Tuomet jis atsisuko ir paklausė, kas jiems būtų. E. K. jam liepė tylėti, jei nenori, kad būtų blogai, sakė, kad kažkas atvažiuos. A. B. pasakė nusiraminti, nekelti konfliktų, o jis (E. G. ) pasiūlė E. K. eiti „vienas prieš vieną“, tuomet jis galės parodyti, ką gali. Tuo metu prie jų atėjęs E. P. pastūmė jį į šoną, sakė nebesipykti, nebekalbėti, ir viskas bus gerai, tačiau E. K. pasakė „einam“ ir ėmė artintis link jo užsimojęs kumščiais. E. P. pasitraukė į šoną, o jis (E. G. ), atsitraukdamas ir gindamasis, sudavė du smūgius E. K. į veidą. Sudavė dešine ir kaire ranka, jo rankų pirštai buvo sugniaužti, smūgiai sekė vienas po kito. E. K. smūgių jis nejuto. Po to E. K. griuvo veidu į priekį ant jo (E. G. ) ir jį parvertė, po to nuslydo nuo jo ir griuvo ant kairio šono, ant betonuotos dangos. Jis pats nugriuvo ant dešinio šono. Jis pirmas atsistojo ir matė, kaip E. K. žiūrėjo į jį užsidengęs galvą, kad nesuduotų dar. Griūdamas nuo jo smūgio E. K. niekaip negalėjo atsitrenkti į betoninę dangą pakaušiu. Vėliau, kai jau nebesivijo J. Z. , grįždamas pamatė stovintį S. Š. , kuriam sudavė vieną smūgį. Praeidamas pro E. K. matė, kad pastarasis sėdasi, sąmonės jis nebuvo praradęs. Nematė, kad būtų E. K. dar kas sudavęs. Jau nuėjus į šalį E. P. jam sakė, kad jis spyrė E. K. į galvą, po to pastarasis dar bandė keltis. Atsisukęs E. G. pamatė, kad E. K. guli ant nugaros ir nebejuda. Kai E. K. nukrito, jokių sužalojimų nesimatė, jis nedejavo, nešaukė, nekalbėjo, nei gestus rodė, tik galvą pakėlęs pažiūrėjo į jį, todėl jis nieko blogo nepagalvojo ir išvažiavo taksi namo. Kodėl E. K. nukrito, nežino, gal apsvaigo nuo jo smūgių, gal kojos jam susipynė. Jo smūgiai nebuvo stiprūs. Nukentėjusysis mirė nuo E. P. smūgio koja, atsitrenkęs pakaušiu į grindinį (t. 2., b. l. 114-116).
Ikiteisminio tyrimo metu E. G. savo kaltę dėl tyčinio nužudymo pripažino iš dalies, nurodydamas, jog nieko nužudyti nenorėjo, ir paaiškino iš esmės analogiškas įvykio aplinkybes, t.y., kad besiartinančiam E. K. kumščiu sudavė du nelabai stiprius smūgius, nes traukėsi, į veido sritį. Jie susikibo ir abu šonu nugriuvo. Po to, kai grįžo nusprendęs nebesivyti J. Z. , matė, kad E. K. bandė stotis (t. 1, b.l. 151). Tokius savo parodymus E. G. patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 1, b.l. 152-156).
Nuteistasis E. P. teisiamajame posėdyje parodė, kad 2010 m. liepos 28 d. buvo klube „P“ (duomenys pakeisti), ten susipažino su keliomis merginomis, vėliau nusprendė kartu nueiti į „S“ (duomenys pakeisti) barą pavalgyti. Bare sutiko trijų vaikinų kompaniją, kurie išėjo į lauką parūkyti. Jie užsisakė pavalgyti, atsisėdo. E. G. , A. B. ir viena iš merginų išėjo į lauką parūkyti, po kurio laiko išėjo ir jis. Lauke jį pasikvietė E. K. , sakė, kad yra jam matytas, klausė, ar lankė BMX‘ą. Pasikalbėjęs grįžo į baro vidų. Jam E. K. pasirodė draugiškas, nepasirodė, kad norėjo prie jų kompanijos prisikabinti. Netrukus, būdamas bare, E. P. išgirdo šūksnius: „Kas man būtų?“. Tuomet jis išėjo į lauką ir paklausė E. G. , kas nutiko, o E. G. atsakė, kad jiems grasino, jog jei nebūtų merginų, tai jiems būtų blogai. E. P. išskyrė E. G. su E. K. , tačiau pastarasis ėjo agresyviai iš paskos. E. G. pasiūlė, kad, jei nori, gali eiti vienas prieš vieną „išsiryškinti“, į ką E. K. pasakė: „galim eiti“. Tuomet jis pasitraukė į šoną ir E. G. su E. K. susikibo. Atsisukęs E. P. pamatė, kad link jo, norėdamas suduoti kumščiais, atbėga J. Z., todėl atsitraukęs pirmas jam sudavė du smūgius į galvą. Kaip mušėsi E. G. su E. K. , kas pirmas sudavė smūgius, jis nematė. Kol jie stumdėsi tunelyje, jis susikibo su J. Z. , po to prabėgdamas matė, kad E. K. guli. Nukentėjusysis gulėjo ant nugaros, nejudėjo. Tuomet jis pribėgo ir, norėdamas pažiūrėti, ar šis sąmoningas, ar reaguoja, ar gyvas, pajudino, taip kaip spirtelėjo, iš kairės kojos į dešinę galvos pusę. Jokio E. K. judesio nebuvo, gal tik jo galva pajudėjo. Tada jį pakvietė draugai (t. 3, b.l. 3-5).
Ikiteisminio tyrimo metu E. P. nurodė iš esmės analogiškas įvykio aplinkybes, savo parodymus patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 1, b. l. 187-189).
Nukentėjusysis J. Z. teisiamajame posėdyje parodė, kad 2010 m. liepos 28 d. apie 3 val. su E. K. atvyko į „S“ (duomenys pakeisti) barą, ten nusipirko alaus. Vėliau prie jų prisijungė S. Š. . Po kiek laiko į barą atėjo nepažįstama kompanija: keturi vaikinai ir dvi merginos. Po to jie išėjo į lauką, vyko apsižodžiavimas. E. P. paėjo į šoną su E. K. pasikalbėti. Tuo metu jis bendravo su E. G. . Muštynių nebuvo. Pirmam konfliktui nurimus jis su S. Š. įėjo į baro vidų, o kiti liko lauke. Po pusės minutės išgirdo muštynių garsus. Išbėgęs į lauką matė stovinčius ir besimušančius du asmenis, t.y. E. P. ir E. G. , ką jie mušė, nematė. Jis norėjo išskirti besigrumiančius, bet pats gavo smūgius į galvą, užsidengė rankomis ir išbėgo. Dar sušuko „Vyrai, baikit, ką jūs darote?“. Pamatęs, kad niekas jo nebesiveja, iškvietė policiją ir grįžo atgal. E. K. jau gulėjo ant žemės be gyvybės ženklų. Jis pradėjo daryti širdies masažą ir iškvietė greitąją. Kas sudavė E. K. , nematė, matė tik susigrūmimą (t. 2, b.l. 116).
Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis J. Z. parodė, kad su kitos kompanijos vaikinais jis nei dėl užimto staliuko, nei dėl ko kito nekonfliktavo. Su tais vaikinais konfliktavo E. K. , tačiau dėl kokių priežasčių kilo konfliktas, jis nežino. Kilus muštynėms, jis bandė išskirti E. K. ir E. G. , ir tuo metu pajuto smūgį į galvos sritį, rankas, nes dengėsi. Jam sudavė E. P. , tačiau kiek smūgių sudavė ir ar jis vienas smūgiavo, pasakyti negali, nes po pirmo stipraus smūgio apsvaigo ir pradėjo bėgti. Jį nusivijo E. P. ir dar kažkuris iš jo kompanijos vaikinų. Keliese ir kokiu būdu mušė E. K. , pasakyti negali, tik matė, jog prasidėjus muštynėms, baro kieme buvo visi tos kompanijos vaikinai, o prie E. K. buvo dviese, t.y. E. G. ir E. P. . Ar E. G. buvo nukritęs kartu su E. K. , nematė, taip pat nematė, kaip grįždamas E. P. spyrė gulinčiam E. K. (t. 1, b.l. 65).
Nukentėjusysis S. Š. bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme parodė, kad 2010 m. liepos 28 d. apie 3 val. atėjo į „S“ (duomenys pakeisti) barą nusipirkti cigarečių ir alaus. Bare sutiko E. K. ir jo draugą J. Z. . Pasikalbėjo, po to išėjo į lauką parūkyti. Tuo metu į barą atvažiavo kita kompanija, kiek girdėjo, iš „P“ (duomenys pakeisti). Kol jie buvo lauke, atvykusi kompanija atsisėdo prie jų stalo. Girdėjo, kad lauke vyko apsižodžiavimas, po to vyko muštynės, du vaikinai mušė E. K.. Jis pats stovėjo toli ir gerai visko nematė, tačiau matė kaip E. G. sudavė E. K. kumščiu į veidą. Po to bėgdamas E. G. sudavė jam stiprų smūgį į galvą, nuo kurio jam aptemo akyse. Kai atsipeikėjo, tie vaikinai išvažiavo taksi, o E. K. gulėjo ant žemės, ant nugaros, veidu į viršų (t. 2, b.l. 117).
Ikiteisminio tyrimo metu S. Š. parodė, kad įvykio naktį E. K. žodžiu konfliktavo su bare „S“ (duomenys pakeisti) buvusiais vaikinais, tačiau dėl ko, nežino. Baro kieme matė, kaip E. G. rankomis kelis kartus sudavė į galvos sritį E. K. , tačiau kiek smūgių sudavė, neprisimena. Kiek pamena, E. K. mušė tik E. G. . Kažkas buvo prie jų, bet ar dar kuris nors iš tos kompanijos mušė jį, ar tik bandė išskirti, negali pasakyti, nes nematė. E. K. nugriuvus, E. G. jam pasakė „ko čia stovi“ ir sudavė kumščiu smūgį į kaktą (t. 1, b.l. 77). Šiuos savo parodymus nukentėjusysis patvirtino teisminio bylos nagrinėjimo metu.
Liudytojas A. B. teisiamajame posėdyje parodė, kad 2011-07-28 apie 4 val. jis su E. P. , E. G., A. N. ir dviem merginomis atėjo į „S“ (duomenys pakeisti) barą iš klubo „P“ (duomenys pakeisti), nes norėjo pavalgyti. Matė „S“ (duomenys pakeisti) bare tris vaikinus, geriančius alkoholinius gėrimus. Jie atsisėdo prie laisvo staliuko, o kai vaikinai išėjo, persėdo prie jų staliuko. Konfliktas vyko lauke, kur E. K. buvo su draugu, o jis su E. G. išėjo parūkyti. E. K. draugui pasakė, kad, jei ne tos dvi merginos, tai jie nukentėtų, dar sakė, kad kažkas atvažiuos. Tai jie suprato kaip grasinimą. E. G. paklausė, kas tada jiems būtų ir pasiūlė išsiaiškinti vienas prieš vieną. E. K. baigė rūkyti ir puolė užsimojęs E. G. . Pastarasis, atsitraukdamas sudavė E. K. du ar tris smūgius, smūgiavo abiem rankomis. Po to E. G. , užkliuvęs už laiptų, suklupo, o E. K. priekiu krito ant E. G. , po to šonu nuslydo ant žemės ir rankomis dengėsi veidą. Galvą jis buvo pakėlęs, bandė sėstis. A. B. priėjo ir nustūmė E. G. į šoną, nes pagalvojo, kad pastarasis nori dar suduoti E. K. . Kodėl E. K. krito ant E. G. , nežino, gal iš pagreičio. Po to E. K. buvo atsisėdęs, rankas atrėmęs už nugaros. Taip jis sėdėjo apie pusę minutės. Tuomet E. P. nusivijo J. Z. , po to matė, kaip E. P. spyrė iš dešinės kojos sėdinčiam E. K. į kaktos dešinę pusę, o E. K. atsigulė – trenkėsi į grindinį. (t. 2, b.l. 118)
Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas A. B. nurodė iš esmės analogiškas įvykio aplinkybės, tačiau aiškino, kad po to, kai E. G. sudavė E. K. , jie abu susikibę nugriuvo ir E. K. liko gulėti. Jis nepastebėjo, kad E. K. bandė stotis ir pasislinko į kita vietą. Taip pat nurodė, kad E. P. koja spyrė gulinčiam E. K. į galvą (t. 1, b.l. 100).
Liudytojas A. N. pirmosios instancijos teisme parodė, kad „P“ (duomenys pakeisti) bare susipažino su dviem panelėm, jos pasiūlė nueiti į „S“ (duomenys pakeisti) barą valgyti čeburekų. Nusipirkę sulčių ir valgyti, atsisėdo prie stalo ir tada išgirdo lauke triukšmą. E. P. išėjo, kažkas pradėjo ginčytis. Išėjo ir jis, prisidegė cigaretę, viena panelė pasakė, kad tuoj muštis pradės. Matė, kaip E. G. užsimojo ir smūgiavo abiem rankomis į priekį. Smūgio garso jis negirdėjo ir nematė, ar pataikė E. K., nes jam užstojo durys, matė tik E. G. nugarą. Jis pasakė su juo likusiai merginai „nesikiškim“. Tuo metu iš baro išbėgo padavėja, ji norėjo kviesti policiją, bet jis prašė to nedaryti, pasakė, kad tuoj išskirs draugus ir jie išeis. Tuo metu iš tunelio grįžo A. B. su E. G. ir pasakė „einam“. Atsisukęs pamatė, kad vienas iš vaikinų gulėjo. Ar jis kėlėsi, jis negali tiksliai pasakyti. Tą patį vakarą jam E. P. sakė, kad spyrė E. K. į galvą. Tyrėjui jis nesakė, kad E. P. gulinčiam spyrė, tik sakė, kad E. P. jam pasakė, jog spyrė E. K. . Kokioje padėtyje tuo metu buvo E. K. , E. P. jam neaiškino. (t. 2, b.l. 119).
Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas A. N. nurodė iš esmės analogiškas įvykio aplinkybes, tačiau teigė, jog matė, kaip E. G. rankomis du ar tris kartus sumosikavo, suduodamas E. K. . Jis nematė, ar nuo tų smūgių E. K. nugriuvo, nes vaizdą jam užstojo praviros baro durys. Po to išėjęs į kiemą pamatė gulintį E. K. (t. 1, b.l. 101).
Liudytoja G. U. pirmosios instancijos teisme parodė, kad 2010 m. liepos 28 d. ji su G. D. , E. P. , E. G. , vaikinais vardu A. ir pravarde „K.“, kurių pavardžių nežino, buvo bare „P“ (duomenys pakeisti). Išėję iš baro, visi nusprendė nueiti pavalgyti į „S“ (duomenys pakeisti) barą. „S“ (duomenys pakeisti) bare buvo trys vaikinai. Užsakė pavalgyti ir prisėdo prie to staliuko, nuo kurio nuėjo ten buvę vaikinai, nes daugiau niekur nebuvo kur atsisėsti. Dėl to, kad atsisėdo prie jų staliuko, konflikto nebuvo, bet prie jų priėjo piktai nusiteikęs stambus vaikinas, užsidėjęs ant liemens rankas žiūrėjo grėsmingai į juos. E. P. jai pasakė, kad nekreiptų dėmesio ir nieko nesakytų. Paskui tas vaikinas išėjo. E. G. ir kiti jau buvo lauke, bare pasiliko tik ji su E. P. . Po to išgirdo lauke triukšmą, suprato, kad kažkas vyksta, buvo panašu, kad muštynės. E. P. išėjo į lauką. Ji taip pat išėjo į lauką. Lauke vyko kažkoks chaosas, todėl jie išvyko namo. Suprato, kad turi išeiti, nes vyko chaosas, visi pykosi. Išeidama matė gulintį vaikiną iš kitos kompanijos. Daugiau nieko nematė. Kai išėjo iš baro į lauką, matė tik kažkokį sąmyšį, chaosą (t. 2, b.l. 132).
Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja G. U. nurodė iš esmės analogiškas aplinkybes (t. 1, b.l. 97).
Žemesnės instancijos teismas
Vykdant Šiaulių apygardos teismo 2011 m. birželio 3 d. nutartį pas ikiteisminio tyrimo teisėją apklausta liudytoja G. D. parodė, kad 2010 m. liepos mėnesį ji su drauge G. U. buvo naktiniame klube „P“ (duomenys pakeisti). Apie 3.00–4.00 val. klubas užsidarė, ir jos išėjo į lauką parūkyti. Ten susipažino su E. P. , E. G. , A. N. , A. B. . Kadangi norėjo valgyti, visi šeši apie 4.00 val. nuėjo į „S“ (duomenys pakeisti) barą pavalgyti. Bare buvo trys vaikinai, su jais nebendravo, nusipirko maisto, sėdėjo prie stalo ir valgė. Po to ji su A. B. ir E. G. išėjo į lauką parūkyti. Lauke prie sienos stovėjo minėti trys vaikinai, vienas iš jų buvo E. K. . Jis pasakė: „...jei nebūtų tos panelės, jiems būtų blogai“ ir susikeikė. Tuomet E. G. paklausė: „Kuo trukdo ši panelė, jei nori išsiaiškinti, einame vienas ant vieno“. A. B. pasakė: „Baikit, nesipykit“ ir tuomet E. K. metė cigaretę, užsimojo viena ranka ir puolė E. G. . Pastarasis sudavė E. K. apie du smūgius į galvą (veidą), tada E. K. sudavė atgal ir jie nugriuvo. E. G. krito atbulas šonu link sienos, iš paskos tempėsi E. K. , šis krito veidu į priekį, o po to abu krito šonu. Kuria kūno dalimi E. K. lietėsi su žeme, negali pasakyti. E. K. neužgriuvo E. G., jie abu šonu krito. E. G. – ant laiptų, E. K. kartu su E. G. Po to abu kėlėsi. E. G. valėsi kelnes, o E. K. pasiremdamas kaire sulenkta alkūne kėlėsi. Jis gulėjo ant kairiojo šono, veidu į „S“ (duomenys pakeisti) baro duris. Sumaištis kilo vėl, kai iš baro išėjo E. P. ir ėmė muštis su E. K. draugu, kuris jį puolė, po to jie abu nubėgo link turgaus. Paskutinis jos matytas vaizdas buvo, kai E. K. kėlėsi, o E. P. spyrė vieną smūgį į galvą. Kaip E. K. vėl nukrito, ji nematė. Daugiau nieko nematė, išvažiavo su G. U. taksi namo. Ikiteisminio tyrimo metu duodama parodymus buvo šoke. Iš tiesų ji matė, kaip E. P. atbėgo ir įspyrė E. K. į galvą (veido sritį). E. P. bėgo iš turgaus, E. K. gulėjo ir tuomet E. P. prabėgdamas jam įspyrė vieną smūgį. Tuo metu E. K. gulėjo ant kairio šono, pakilęs per alkūnę (t. 2, b.l. 188-190).
Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja G. D. parodė, kad lauke prie baro išgirdęs, kad vienas iš vaikinų, pasakė grasinančius žodžius jų kompanijos atžvilgiu, t.y. kad jiems būtų blogai, jei ne ta merga, E. G. priėjo prie tuos žodžius pasakiusio stambaus vaikino ir jie apsižodžiavo. Kiti du šalia buvę vaikinai neleido jiems susimušti, ramino, tačiau minėtas vaikinas pasiūlė E. G. muštis vienas prieš vieną. Tuomet E. G. rankomis tris ar keturis kartus sudavė šiam vaikinui į veido sritį ir vaikinas nugriuvo. Jai matant E. G. bei kiti vaikinai to gulinčio vaikino kojomis nespardė. Tuo metu atėjo kiti vaikinai iš jos kompanijos, t.y. E. P. ir A. B. . E. P. pradėjo muštis su kitu anos kompanijos vaikinu. Kas kiek ir kam sudavė, ji nematė, tačiau pamatė, kad vienas vaikinas nubėgo link turgaus, o jam iš paskos – E. P. . Tuo metu trečiam anos kompanijos vaikinui kumščiu į galvą sudavė E. G. , sakydamas „ko tu čia stovi“. Jau buvo iškviestas taksi automobilis, todėl jie visi išvyko. (t. 1, b.l. 84).
Taigi, iš pirmiau aptartų įvykio dalyvių parodymų matyti, jog įvykio metu nukentėjusiojo E. K. atžvilgiu fizinį smurtą naudojo du asmenys, t.y. nuteistasis E. G. ir nuteistasis E. P. . E. G. , pasiūlęs E. K. eiti išsiaiškinti vienas prieš vieną ir pamatęs, jog prie jo artėja kumščiais užsimojęs E. K. , sudavė pastarajam smūgius į veido sritį. Kaip kad nurodė pats nuteistasis, jis nukentėjusiajam smūgiavo du kartus dešinės ir kairės rankos kumščiais, smūgiai sekė vienas po kito. Po suduotų smūgiu E. K. kartu su juo nukrito ant žemės, bandė keltis, tačiau nebeatsistojo. E. P. nukentėjusiojo atžvilgiu fizinį smurtą panaudojo, t.y. koja spyrė nukentėjusiajam į galvos sritį, jau vėliau, t. y. po to, kai grįžo nusivijęs nukentėjusįjį J. Z. .
Iš specialisto išvados Nr. M 441/10(04) matyti, kad E. K. mirtis įvyko maždaug prieš 12 valandų iki jo kūno tyrimo pradžios 2010-07-28 16 val. nuo kraujo išsiliejimo po minkštaisiais galvos smegenų dangalais virš abiejų pusrutulių smegenėlių ir smegenų kamieno bei į galvos smegenų skilvelius. Trauma komplikavosi galvos smegenų ir plaučių pabrinkimu.
E. K. kūne buvo rasti šie sužalojimai: kraujo išsiliejimas po minkštaisiais galvos smegenų dangalais virš abiejų pusrutulių, smegenėlių ir smegenų kamieno bei į galvos smegenų skilvelius, kraujosruvos dešinės pakaušio pusės ir dešinio antakio minkštuosiuose audiniuose, kraujosruva krūtinės minkštuosiuose audiniuose, poodinė kraujosruva ir odos nubrozdinimas dešinėje pakaušio pusėje, poodinė kraujosruva dešinės akies vokuose, poodinė kraujosruva nosies nugarėlėje, odos nubrozdinimas kairiame smilkinyje. Sužalojimai gavosi kontaktuojant su kietais bukais paviršiais prieš keliolika-keliasdešimt minučių iki mirties, ne mažiau penkių trauminių poveikių pasėkoje. Kraujo išsiliejimas po minkštaisiais galvos smegenų dangalais virš abiejų pusrutulių smegenėlių ir smegenų kamieno bei į galvos smegenų skilvelius, kraujosruva dešinės pakaušio pusės minkštuosiuose audiniuose, poodinė kraujosruva ir odos nubrozdinimas dešinėje pakaušio pusėje galėjo gautis griūvant ir dešine pakaušio puse kontaktuojant su kietu buku paviršiumi. Kiti sužalojimai nėra būdingi griuviminei traumai.
Kraujo išsiliejimas po minkštaisiais galvos smegenų dangalais virš abiejų pusrutulių smegenėlių ir smegenų kamieno bei į galvos smegenų skilvelius kvalifikuojamas sunkiu sveikatos sutrikdymu. Kiti sužalojimai, tiek imant visumoje, tiek atskirai, kvalifikuojami nežymiu sveikatos sutrikdymu (t. 1, b.l. 22-25).
Specialisto išvadoje Nr. KM 26-441/10(04) nurodyta, kad nuo kumščiais suduotų smūgių į E. K. galvą - veidą galėjo gautis poodinė kraujosruva dešinės akies vokuose ir kraujosruva dešinio antakio minkštuosiuose audiniuose, poodinė kraujosruva nosies nugarėlėje. Dėl šių sužalojimų tiek juos imant visumoje, tiek atskirai E. K. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Imant atskirai, šie sužalojimai tiesioginės įtakos mirčiai neturėjo, tačiau galėjo būti E. K. griuvimo priežastimi, ko pasekoje gavosi sužalojimai - kraujo išsiliejimas po minkštaisiais galvos smegenų dangalais virš abiejų pusrutulių, smegenėlių ir smegenų kamieno bei į galvos smegenų skilvelius, kraujosruva dešinės pakaušio pusės minkštuosiuose audiniuose bei poodinė kraujosruva ir odos nubrozdinimas dešinėje pakaušio pusėje.
Nuo spyrio koja į gulinčio E. K. galvą - veidą galėjo gautis odos nubrozdinimas kairiame smilkinyje ar poodinė kraujosruva dešinės akies vokuose ir kraujosruva dešinio antakio minkštuosiuose audiniuose. Imant atskirai, šie sužalojimai tiesioginės įtakos mirčiai neturėjo, kvalifikuojami nežymiu sveikatos sutrikdymu.
Kraujosruva E. K. krūtinės minkštuosiuose audiniuose galėjo gautis jam suteikiant pirminę medicininę pagalbą. Tam neprieštarauja sužalojimo pobūdis ir lokalizacija (t. 1, b.l. 28).
Taigi, šie faktiniai duomenys patvirtina, jog E. K. mirtis įvyko dėl sužalojimo, kurį nukentėjusysis patyrė griūdamas ir dešine pakaušio puse kontaktuodamas su kietu buku paviršiumi. Dėl šio kontakto išsiliejo kraujas po minkštaisiais galvos smegenų dangalais virš abiejų pusrutulių, smegenėlių ir smegenų kamieno bei į galvos smegenų skilvelius, kas komplikavosi galvos smegenų ir plaučių pabrinkimu. Nukentėjusiojo griuvimo priežastimi galėjo būti trauminiai poveikiai į veido sritį, kuriais buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, t.y. poodinė kraujosruva dešinės akies vokuose ir kraujosruva dešinio antakio minkštuosiuose adiniuose arba poodinė kraujosruva nosies nugarėlėje.
Teisminio bylos nagrinėjimo metu nuteistasis E. G. iškėlė versiją, jog E. K. griuvo, galva atsitrenkė į grindinį ir taip mirtinai susižalojo ne nuo jo suduotų smūgių kumščiais į veidą, bet nuo E. P. smūgio koja. Jis teigė, kad nuo jo (E. G. ) suduotų smūgių E. K. niekaip negalėjo atsitrenkti į betoninę dangą pakaušiu, nes krito veidu į priekį ant jo ir jį parvertė, po to nuslydo nuo jo ir griuvo ant kairio šono ant betonuotos dangos. Ši nuteistojo iškelta versija bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo išsamiai patikrinta. Siekiant pašalinti kilusias abejones dėl mirtino sužalojimo E. K. padarymo mechanizmo, buvo atlikta teismo medicinos ekspertizė, teisiamajame posėdyje apklausti specialisto išvadas pateikęs ir teismo medicinos ekspertizę atlikęs ekspertai.
Ekspertas H. Daujotas teisiamajame posėdyje patvirtino duotas specialisto išvadas ir paaiškino, kad pagal nustatytas aplinkybes smūgis, nuo kurio E. K. griuvo ir mirtinai susižalojo, turėjo būti suduotas pastarajam stovint. Nukentėjusysis griuvo iš savo kūno aukščio. Griūnant iš sėdimos padėties tokie sužalojimai negali atsirasti. Pastūmimo metu tokių sužalojimų taip pat padaryti neįmanoma, turėjo būti stiprūs smūgiai. Dėl girtumo įprastai griūnama į priekį, sužalojimai būna padaryti priekinėse kūno dalyse. Kadangi jis griuvo aukštielninkas, turėjo būti pašalinė eiga (t. 2, b.l. 133-134).
Iš teismo medicinos ekspertizės, atliktos vykdant Šiaulių apygardos teismo 2011 m. birželio 3 d. nutartį, akto Nr. E KM 95/11(01) matyti, jog atlikę teismo medicinos ekspertizę ekspertai patvirtino E. K. nustatytų sužalojimų padarymo mechanizmą, išdėstytą specialisto išvadose Nr. M 441/10(04) ir KM 26-441/10(04), ir konstatavo, jog mirtį sukėlusį kraujo išsiliejimą po galvos smegenų minkštaisiais dangalais bei į galvos smegenų skilvelius sąlygojo vienas trauminis poveikis – griuvimui būdingas pakaušio dešinės pusės sumušimas. Tokio pobūdžio kraujo išsiliejimas, koks sąlygojo E. K. mirtį, įvyksta dėl stipraus trauminio poveikio į galvos sritį, pavyzdžiui dėl griuvimo ir atsitrenkimo pakaušiu į kietą buką pagrindą. Išsiliejus kraujui, galvos smegenų pamatiniame paviršiuje, apie galvos smegenų kamieną bei į skilvelius, nukentėjusieji praranda sąmonę ir mirtis paprastai ištinka per trumpą laiką, vertinamą minutėmis. Ekspertai nurodė, jog remiantis vien medicininiais duomenimis negalima atkurti įvykių eigos, t.y. negalima nustatyta, ar asmens griuvimas įvyko su ar be pašalinės jėgos pagalbos. Konkrečiu atveju E. K. griuvimas, kurio pasekmė buvo mirtį sukėlęs pakaušio dešinės pusės sumušimas, galėjo būti sąlygotas kito asmens fizinio poveikio (smūgio, stūmimo). Tai patvirtintų objektyvūs duomenys – veido srities sužalojimai, rodantys, kad nukentėjusysis galėjo patirti smūgius, kurie galėjo sąlygoti jo griuvimą aukštielninkam ir atsitrenkimą pakaušio sritimi į kietą buką pagrindą. Ekspertai taip pat nurodė, jog galimybė, kad asmuo apsvaigęs nuo alkoholio gali pats pargriūti aukštielninkas ir susižaloti galvą, neatmetama, tačiau šiuo konkrečiu atveju, įvertinus E. K. konstatuotus sužalojimus ir bylos aplinkybes, labiau tikėtina, kad griuvimo aukštielninkam priežastimi buvo trauminis poveikis į veido sritį, padarant vieną iš sužalojimų, t.y. poodinę kraujosruvą ties dešinės akies išoriniu kampu, apimančią viršutinio voko vidurinį-išorinį trečdalius ir apatinio voko išorinį trečdalį bei minkštuosius audinius ties dešinio antakio išoriniu kampu ar poodinę kraujosruvą nosies nugarėlės apatinio trečdalio kairėje pusėje.
Ekspertai taip pat konstatavo, jog nuteistojo E. G. teisiamajame posėdyje nurodyta įvykių eiga abejotina – mažai tikėtina, kad nukentėjusysis turėjo griūti į priekį po smūgio į veidą, o galimybė, kad nuo spyrio į kaktos dešinę pusę nukentėjusiajam sėdint ant žemės, pastarasis didele jėga atsitrenkė į grindinį, dėl ko patyrė nustatytą galvos smegenų sužalojimą, atmestina (t. 2, b.l. 215-224).
Teisiamajame posėdyje apklaustas teismo medicinos ekspertizę atlikęs ekspertas J. Rybalko šias išvadas patvirtino ir papildomai paaiškino, kad atmestina tokia galimybė, jog nuo smūgio į dešinę pusę nukentėjusiajam sėdint ant žemės ar gulint pakėlus galvą, jis didele jėga atsitrenktų į grindinį ir dėl to patirtų nustatytą smegenų sužalojimą, nes nėra sąlygų išsivystyti pakankamai didelei jėgai, kad tokiomis aplinkybėmis pakankamai stipriai atsitrenkti pakaušio sritimi į žemę. Iš tokios padėties veikia žymiai mažesnė jėga kontakto metu, nei kad griūnant ir atsitrenkiant iš stovimos padėties (t. 3, b.l. 5-7).
Taigi, bylos nagrinėjimo teisme metu papildomai surinkti įrodymai paneigė E. G. iškeltą įvykio versiją, jog nukentėjusysis mirtiną sužalojimą patyrė ne tuo metu, kai krito po jo suduotų smūgių, o po E. P. spyrio koja.
Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, įvykio dalyviai skirtingai aiškino, kokia buvo nukentėjusiojo padėtis tuo metu, kai nukentėjusiajam į galvą spyrė E. P. . Vieni jų tvirtino, kad E. K. liko gulėti ir E. P. spyrė nukentėjusiajam esant gulimoje padėtyje, kiti teigė, jog nukentėjusysis bandė keltis ir E. P. spyrė E. K. būnant sėdimoje padėtyje arba bandant atsikelti, t.y. per alkūnę pakilus. Tačiau šie neatitikimai tarp liudytojų parodymų esminės reikšmės nustatant mirtį sukėlusio E. K. sužalojimo atsiradimo priežastį neturi esminės reikšmės, nes, kaip matyti iš teismo medicinos ekspertų paaiškinimų teisme, toks sužalojimas nei nukentėjusiajam griūnant nuo spyrio iš sėdimos padėties, nei jam gulint pakėlus galvą, negalėjo būti padarytas.
Duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad nukentėjusysis po nuteistojo E. G. suduotų smūgių buvo atsistojęs ir dėl girtumo pats nugriuvo aukštielninkas, ar kad jo atžvilgiu fizinį smurtą įvykio metu būtų panaudoję kiti asmenys, byloje nėra.
Taigi, apygardos teismas, įvertinęs pirmiau aptartų byloje surinktų įrodymų, kurie vienas kitą papildo, visetą, padarė pagrįstą išvadą, kad būtent E. G. nusikalstami veiksmai buvo tiesioginiame priežastiniame ryšyje su atsiradusiomis pasekmėmis, t.y. E. K. mirtimi, nes jo veiksmai suduodant kumščiai nukentėjusiajam į veido sritį lėmė tai, kad nukentėjusysis griuvo ir dešine pakaušio puse atsitrenkė į grindinį, dėl ko patyrė pakaušio sumušimą su kraujo išsiliejimu po galvos smegenų minkštaisiais dangalais virš abiejų pusrutulių smegenėlių ir smegenų kamieno bei į galvos smegenų skilvelius.
Apeliaciniame skunde nuteistojo E. G. gynėjas nepagrįstai ginčija pirmiau aptartų nuteistojo veiksmų kvalifikavimą pagal BK 129 straipsnį, motyvuodamas tuo, kad nukentėjusiojo mirtis buvo atsitiktinė E. G. veiksmų, suduodant smūgius E. K. į veido sritį, priežastis, kurios nuteistasis negalėjo numatyti. Pagal nustatytas faktines aplinkybes apygardos teismas nuteistojo E. G. nusikalstamus veiksmus teisingai kvalifikavo kaip tyčinį E. K. nužudymą, esant netiesioginės tyčios formai.
Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad galva yra gyvybei svarbi ir labiausiai pažeidžiama žmogaus kūno dalis, todėl normalaus protinio išsivystymo žmogus negali nesuvokti, jog suduodamas smūgį kitam žmogui į galvą, daro veiką, keliančią pavojų kito žmogaus sveikatai ir gyvybei. Tai suvokdamas, kaltininkas numato, kad nuo tokio smūgio nukentėjusiajam gali būti padaryti sveikatos sužalojimai, tarp jų ir tokie, dėl kurių jis gali mirti (kasacinės bylos 2K-237/2005, 2K-469/2007, 2K-281/2008, Nr.2K-302/2010 ir kt.).
Šiuo konkrečiu atveju nuteistasis E. G. sudavė nukentėjusiajam E. K. ne mažiau kaip du smūgius kumščiu į galvą – veido sritį. Nors nuteistasis teigia, jog jo suduoti smūgiai nebuvo stiprūs, tačiau faktiniai bylos duomenys rodo, jog smūgiuojant nukentėjusiajam buvo padaryta poodinė kraujosruva nosies nugarėlėje ir nukentėjusysis nuo E. G. suduotų smūgių griuvo aukštielninkas. Visa tai rodo, jog E. K. nuteistasis sudavė pakankamai stiprius smūgius. Šiai išvadai neprieštarauja ir paties nuteistojo nurodytos aplinkybės, jog nukentėjusysis nuo jo smūgių galėjo apsvaigti ir todėl nugriuvo. Taigi, įvykio eiga, t.y. tai, kad dėl E. G. suduotų smūgių kumščiu į veidą E. K. , kuris įvykio metu buvo neblaivus (nukentėjusiojo kraujyje rasta 2,82 promilės etilo alkoholio, kas atitinka sunkų girtumo laipsnį (t. 1, b.l. 22-25)), nugriuvo ir galva atsitrenkė į gatvės grindinį ir tai sukėlė mirtiną pastarojo sužalojimą, buvo ne atsitiktinumas, bet dėsninga E. G. nusikalstamų veiksmų pasekmė. Nuteistasis E. G. , būdamas suaugęs (22 metų amžiaus), normalaus protinio išsivystymo, sportuojantis žmogus, suduodamas stiprius smūgius neblaiviam nukentėjusiajam į gyvybei svarbų organą – galvą, negalėjo nesuprasti, kad tokiais savo veiksmais kelia pavojų ne tik nukentėjusiojo E. K. sveikatai, bet ir jo gyvybei, ir kad nuo šių jo veiksmų nukentėjusysis gali patirti sužalojimus, tame tarpe ir tokius, nuo kurių jis gali mirti.
Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog E. G. , smurtaudamas nukentėjusiojo atžvilgiu, siekė pastarąjį nužudyti, tačiau, suduodamas smūgius kumščiais nukentėjusiajam į veido sritį, suprato, kad dėl tokių jo veiksmų nukentėjusysis gali netekti gyvybės, tačiau galimoms pasekmėms buvo abejingas – matydamas, kad po suduotų smūgių E. K. nugriuvo ir neatsikėlė, juo nesidomėjo ir iš įvykio vietos pasišalino. Esant šioms aplinkybėms, apygardos teismas pagrįstai konstatavo, jog E. G. nužudė E. K. veikdamas netiesiogine tyčia.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog apygardos teismas, nustatydamas tyčinio E. K. nužudymo motyvus, padarė prieštaringas, faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas, jog nuteistasis E. G. mirtinas pasekmes sukėlusius smūgius nukentėjusiajam E. K. sudavė be jokios dingsties, todėl nepagrįstai E. G. nusikalstamus veiksmus įvertino kaip tyčinį nužudymą, padarytą dėl chuliganiškų paskatų.
Teismų praktikoje pripažįstama, kad nužudymas dėl chuliganiškų paskatų yra tada, kai jis padaromas dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės bei elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinantį požiūrį į juos, arba nužudymas visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį. (kasacinės nutartys Nr. 2K-441/2003, 2K-187/2008, Nr. 2K-523/2009, 2K-7-156/2010). Chuliganiškos paskatos reiškiasi neišprovokuota agresija, nukentėjusiojo užpuolimu ir jo nužudymu nesant asmeninių tarpusavio santykių tarp kaltininko ir nukentėjusiojo arba panaudojant menkavertę dingstį. Šioms paskatoms būdinga tai, kad veika yra be priežasties, akivaizdžiai neadekvati (kasacinė nutartis Nr. 2K-446/2011). Tais atvejais, kai nužudoma iš pavydo, keršto ar kitokių paskatų, kilusių dėl kaltininko ir nukentėjusiojo asmeninių santykių, nusikalstami veiksmai kvalifikuojami pagal BK 129 straipsnio 1 dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio mėn. 18 d. nutarimas Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“, 19 punktas).
Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog E. G. įvykio naktį kartu su savo draugais atėjęs į „S“ (duomenys pakeisti) barą, atsisėdo už staliuko, prie kurio anksčiau su draugais sėdėjo E. K. . Dėl to tarp dviejų kompanijų kilo nepasitenkinimas, įvyko apsižodžiavimas. Nuteistasis E. G. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios teigė, jog konfliktas tarp jo ir E. K. kilo dėl to, kad pastarasis girtas prie jo kabinėjosi ir grėsmingai artėjo prie jo. Jis paaiškino, kad kartu su A. B. ir G. D. išėjęs iš baro į lauką parūkyti, išgirdo E. K. sakant, kad jei ne su jais esančios merginos, jiems būtų blogai. Tuomet jis atsisuko ir paklausė, kas jiems būtų, į ką E. K. atsakydamas liepė jam tylėti, jei nenori, kad būtų blogai, aiškino, kad kažkas atvažiuos. Tuomet E. G. pasiūlė E. K. eiti „vienas prieš vieną“ ir parodyti ką gali. E. K. atsakė jam „einam“ ir ėmė artintis link jo užsimojęs kumščiais, todėl jis sudavė du smūgius E. K. į veidą. Šiuos E. G. parodymus patvirtino įvykio metu kartu su juo buvę liudytojai A. B. ir G. D. , taip pat nuteistasis E. P. , kuris būdamas bare išgirdo E. G. sušunkant „kas man būtų?“, išėjus į lauką E. G. jam paaiškino, kad jiems grasino, jog jei nebūtų merginų, tai jiems būtų blogai, po ko E. P. nustūmus E. G. į šalį, E. K. ėmė agresyviai eiti E. G. iš paskos, ėjo kalba apie išsiaiškinimą vienas prieš vieną, o po to E. G. su E. K. susikibo. Nukentėjusieji J. Z. ir S. Š. taip pat patvirtino, jog tarp jų ir E. G. kompanijos vaikinų lauke vyko apsižodžiavimas. Nukentėjusysis J. Z. nurodė, kad su kitos kompanijos vaikinais konfliktavo E. K. . Pirmam konfliktui nurimus nukentėjusysis įėjo į baro vidų ir neturkus išgirdo muštynių garsus.
Nukentėjusiosios N. K. ir R. K. apeliaciniuose skunduose teigia, jog konflikto priežastis buvo ne E. K. , tačiau paties nuteistojo ir jo draugų elgesys užimant E. K. staliuką. Iš tiesų, toks E. G. ir jo draugų elgesys buvo nekorektiškas ir sukėlė tam tikrą nukentėjusiojo ir jo draugų nepasitenkinimą, tačiau, kaip matyti iš bylos duomenų, tarp kompanijų įvykęs pirmas žodinis konfliktas jau buvo nurimęs. Tuo tarpu antrasis konfliktas, įvykęs tarp E. G. ir E. K. , kurio metu pastarasis buvo mirtinai sužalotas, kilo po to, kai E. K. E. G. kompanijos atžvilgiu pasakė, jog jei ne merginos, E. G. ir jo draugams būtų blogai. Būtent dėl tokių E. K. išsakytų žodžių tarp jo ir E. G. kilo asmeninio pobūdžio tarpusavio konfliktas, kuris iš žodinio peraugo į smurtą – konflikto metu E. G. pasiūlė nukentėjusiajam išsiaiškinti „vienas prieš vieną“, o nukentėjusysis, atsakęs „einam“, užsimojo suduoti E. G.. Taigi, visos šios aplinkybės rodo, jog E. G. smūgius nukentėjusiajam E. K. sudavė kilusio tarpusavio konflikto metu dėl asmeninių priežasčių, ir paneigia apygardos teismo nuosprendyje konstatuotą bei nukentėjusiųjų ir jų atstovo apeliaciniuose skunduose nurodytą aplinkybę, jog E. G. smurtą E. K. atžvilgiu panaudojo be jokios dingsties.
Be to, pažymėtina, jog ši apygardos teismo išvada prieštarauja nuosprendyje išdėstytiems E. G. bausmės už tyčinį nužudymą skyrimo motyvams, kur teismas teisingai nurodė, kad konflikto iniciatoriumi buvo pats nukentėjusysis E. K. , kad E. G. nukentėjusiojo žodžius suprato kaip išsakytą grasinimą ir, kad E. G. veiksmai, nukentėjusiajam priėmus jo siūlymą išsiaiškinti „vienas prieš vieną“ ir pirmam užsimojus smogti, buvo atsakomoji reakciją į tokius nukentėjusiojo veiksmus.
Be jokios abejonės, nustatyti nuteistojo E. G. veiksmai smurtaujant prieš nukentėjusįjį yra nepateisinami, todėl jis už juos privalo atsakyti, tačiau vertinti juos kaip padarytus be jokios dingsties, iš chuliganiškų paskatų, nebuvo ir nėra jokio pagrindo.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog apygardos teismas nuosprendyje padarė prieštaringas išvadas dėl E. G. apsvaigimo nuo alkoholio įvykio metu – nuosprendžio nustatomojoje dalyje teismas konstatavo, jog E. G. tyčia nužudė E. K. būdamas apsvaigęs nuo alkoholio. Tuo tarpu motyvuodamas bausmės skyrimą už šio nusikaltimo padarymą teismas nurodė, jog nors kaltinamasis prisipažino, jog įvykio naktį klube „P“ (duomenys pakeisti) išgėrė taurę brendžio, tačiau byloje nėra jo girtumą įvykio metu patvirtinančių duomenų. Dėl to teismas padarė išvadą, kad kaltinamojo vartotas alkoholis įtakos jo nusikalstamų veikų padarymui neturėjo.
Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog E. G. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme neigė, jog įvykio metu buvo apsvaigęs nuo alkoholio. Jis paaiškino, kad įvykio naktį buvo naktiniame klube „P“ (duomenys pakeisti) ir ten išgėrė taurę brendžio. Naktiniam klubui užsidarius, nuėjęs į „S“ (duomenys pakeisti) barą jokio alkoholio nevartojo, tik valgė ir įvykio metu apsvaigęs nuo alkoholio nebuvo. Nė vienas iš įvykio metu mačiusių nuteistąjį E. G. ir bendravusių su juo nukentėjusiųjų ar liudytojų taip pat nenurodė, jog pastarasis būtų apsvaigęs nuo alkoholio. Nuteistojo veiksmai įsiveliant į konfliktą su nukentėjusiuoju ir suduodant pastarajam smūgius, taip pat smūgio sudavimas S. Š. , priešingai nei teigiama nukentėjusiųjų R. K. ir N. K. apeliaciniuose skunduose, negali būti vertinama kaip aplinkybė, neginčijamai patvirtinanti E. G. apsvaigimą nuo alkoholio įvykio metu. Jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių E. G. apsvaigimą įvykio metu byloje nėra. Taigi, esant šioms aplinkybėms, E. G. apsvaigimas nuo alkoholio šalinamas iš nuosprendžio nustatomosios dalies.
Atsižvelgiant į aukščiau aptartas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog nuteistasis E. G. 2010 m. liepos 28 d., apie 4 val. 15 min., naktinio baro ,,S“ (duomenys pakeisti) kieme, esančiame (duomenys neskelbtini), kilusio asmeninio tarpusavio konflikto su nukentėjusiuoju E. K. metu tyčia kumščiu sudavė nukentėjusiajam E. K. ne mažiau kaip du smūgius į veido sritį ir, šiam nuo smūgių nugriuvus ir atsitrenkus dešine pakaušio puse į grindinį, padarė nukentėjusiajam poodinę kraujosruvą nosies nugarėlėje, kraujosruvą dešinės pakaušio pusės minkštuosiuose audiniuose, poodinę kraujosruvą ir nubrozdinimą dešinėje pakaušio pusėje, nubrozdinimą kairiame smilkinyje, tai yra nežymų sveikatos sutrikdymą, bei kraujo išsiliejimą po minkštaisiais galvos smegenų dangalais virš abiejų pusrutulių, smegenėlių ir smegenų kamieno bei galvos smegenų skilvelių, tai yra sunkų sveikatos sutrikdymą. Sužalojimai komplikavosi į smegenų ir plaučių pabrinkimą, ir dėl to E. K. mirė įvykio vietoje. Tokiu būdu E. G. tyčia nužudė nukentėjusįjį E. K. , t.y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje.
Perkvalifikavus E. G. nusikalstamus veiksmus iš BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punkto į BK 129 straipsnio 1 dalį, jam skiriama nauja bausmė.
BK 54 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.
BK 61 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkiančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Pažymėtina, jog šiame baudžiamajame įstatyme nustatytas ne imperatyvas teismui skirti atitinkamo dydžio bausmę, o bausmės dydžio apskaičiavimo metodas, kurį taikydamas teismas atsižvelgia į atsakomybę sunkinančias ir (ar) aplinkybes, taip pat į kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes bei motyvuotai parenka bausmę. (kasacinė nutartis Nr. 2K-546/2009).
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atmeta nukentėjusiųjų N. K. ir R. K. bei jų atstovo apeliacinių skundų argumentus dėl E. G. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. Apygardos teismas pagrįstai konstatavo, kad yra viena nuteistojo E. G. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte, ir nėra jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių.
Vadovaujantis BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktu, tai, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys, yra kaltininko atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Ši aplinkybė apibūdina nusikalstamos veikos padarymo sąlygas ir reiškia, kad kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus. Provokuojančiu elgesiu šio baudžiamojo įstatymo prasme pripažįstamas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokie nukentėjusiojo veiksmai gali būti įžeidimas, smurtas arba kitokie tyčiniai veiksmai, nukreipti tiek į patį kaltininką, tiek į jam artimus asmenis, ir pan. Rizikingu elgesiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokiu atveju nukentėjusysis lengvabūdiškai tiki, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos kaltininko veikos prieš jį, arba iš viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamą kaltininko veiką prieš jį (kasacinės bylos Nr. 2K-221/2006, Nr. 2K-477/2008, Nr. 2K-446/2010).
Kaip jau minėta, konfliktas, kurio metu E. G. sudavė nukentėjusiajam jo mirtį lėmusius smūgius, kilo po to, kai E. K. garsiai pasakė, jog jei ne su vaikinais esančios merginos, jiems būtų blogai. E. G. , tokius nukentėjusiojo žodžius supratęs kaip grasinimą, paklausė, kas jiems būtų, į ką E. K. atsakė, jog pastarasis tylėtų, nes blogai baigsis, kažkas atvažiuos. Tuomet E. G. pasiūlė E. K. eiti išsiaiškinti „vienas prieš vieną“, o pastarasis, pasakęs „einam“, pirmasis užsimojo smogti. Taigi, nukentėjusysis E. K. tokiais savo veiksmais iš esmės veikė provokuojančiai ir tokiu savo elgesiu paskatino E. G. nusikalsti prieš jį, todėl apygardos teismas šią aplinkybę pagrįstai pripažino nuteistojo E. G. atsakomybę lengvinančia aplinkybe, ką nepagrįstai apeliaciniuose skunduose ginčija nukentėjusiosios R. K. ir N. K. . Tai, kad E. G. po smurto E. K. atžvilgiu dar sudavė vieną smūgį nukentėjusiajam S. Š. , o nuteistasis E. P. smūgiavo nukentėjusiajam J. Z. , o vėliau ir gulinčiam E. K. , ir kad, kaip tvirtina nukentėjusiosios, jėgų santykis buvo nelygus, nepaneigia provokuojančio nukentėjusiojo E. K. elgesio pobūdžio.
Teisėjų kolegija, atsakydama į nukentėjusiųjų atstovo apeliacinio skundo argumentus dėl nukentėjusiojo elgesio vertinimo pažymi, jog apeliantas neteisingai aiškina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką. Iš tiesų, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas Teismų praktikos skiriant bausmes už nužudymus apžvalgoje yra išaiškinęs, jog nukentėjusiojo vertingumo kategorija nužudymo nusikaltimo kontekste negali būti diferencijuojama pavojingumo požiūriu, nes kiekvieno žmogaus gyvybė pagal įstatymą vienodai vertinga ir ginama. Tačiau šiuo konkrečiu atveju buvo vertinama ne nukentėjusiojo vertingumo kategorija, bet nukentėjusiojo veiksmai įvykio metu, kurie, kaip jau minėta, turėjo įtakos nustatytiems E. G. nusikalstamiems veiksmams. Toks vertinimas, priešingai nei teigia nukentėjusiųjų atstovas, neprieštarauja nei baudžiamojo įstatymo nuostatoms, įtvirtinančioms pirmiau aptartą atsakomybę lengvinančią aplinkybę, nei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamai teismui praktikai šiuo klausimu.
Dėl nuteistojo E. G. apsvaigimo nuo alkoholio teisėjų kolegija nuosprendyje jau pasisakė, todėl, atmesdama nukentėjusiųjų prašymą pripažinti E. G. atsakomybę sunkiančia aplinkybe apsvaigimą nuo alkoholio, šių motyvų nebekartoja.
Skirdama E. G. bausmę už nusikaltimą, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje, teisėjų kolegija atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę.
E. G. padarė labai sunkų nusikaltimą žmogaus gyvybei, sukėlusį neatstatomas pasekmes – dėl jo veiksmų gyvybės neteko jaunas, perspektyvus žmogus, turėjęs šeimą, studijavęs Lietuvos sveikatos mokslų universitete. Nuteistasis E. G. nužudė E. K. kilusio asmeninio pobūdžio tarpusavio konflikto metu, veikdamas netiesiogine tyčia. Nusikaltimui padaryti nuteistasis nenaudojo jokių žmogui žaloti pritaikytų ar kitų grėsmingų įrankių, jo panaudotas smurtas nebuvo intensyvus – suduoti du smūgiai kumščiais. Nuteistojo padaryta nusikalstama veika iš esmės buvo atsitiktinio pobūdžio, jos padarymui įtakos turėjo nukentėjusiojo rizikingas elgesys. Pastarosios padarytą nusikalstamą veiką apibūdinančios aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, lemia mažesnį E. G. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį.
Bylos duomenimis, nuteistasis E. G. yra jauno amžiaus, praeityje neteistas, nebaustas administracine tvarka (t. 2, b.l. 7, 16), psichikos ligų bei narkologijos įskaitose neregistruotas (t. 2, b. l. 9, 11), turi šeimą, kurioje auga mažametė dukra (t. 2, b.l. 98-99), studijuoja Šiaulių universiteto Technologijos fakultete (t. 2, b.l. 100), charakterizuojamas teigiamai (t. 2, b.l. 95-96). registruotas darbo biržoje (t. 2, b.l. 94). Kita vertus, kaip tvirtina faktiniai bylos duomenys, E. G. po nusikalstamos veikos nukentėjusiųjų neatsiprašė, neatlygino nei dalies joms padarytos žalos. Yra viena jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta.
Taigi, esant pirmiau aptartų aplinkybių visumai, teisėjų kolegijos nuomone, bausmės tikslai, įtvirtinti BK 41 straipsnio 2 dalyje, bus pasiekti paskiriant E. G. griežtą BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę. Įvertinus padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltininko asmenybę apibūdinančius duomenis, jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, nuteistajam skirtina laisvės atėmimo bausmė, mažesnė už sankcijoje nustatytą šios bausmės vidurkį.
Skirti nuteistajam E. G. laisvės atėmimo bausmę, didesnę už sankcijoje nustatytą vidurkį, kaip to prašoma nukentėjusiųjų ir jų atstovo apeliaciniuose skunduose, teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aukščiau aptartas aplinkybes, neturi teisinio pagrindo.
Teisėjų kolegija pažymi, jog nukentėjusiosios R. K. ir N. K. apeliaciniuose skunduose nepagrįstai nurodo, kad iki teisiamojo posėdžio E. G. nepripažino savo kaltės. Kaip jau minėta, nuteistasis E. G. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisme pripažino sudavęs nukentėjusiajam E. K. smūgius kumščiais į veidą, ikiteisminio tyrimo metu savo kaltę pripažindamas iš dalies ir nurodydamas, kad nužudyti nenorėjo, o teisminio nagrinėjimo metu teigdamas, jog, nors sudavė smūgius, tačiau negalėjo jais sukelti mirtinų pasekmių. Toks prisipažinimas, be abejo, nesudaro pagrindo konstatuoti dar vieną nuteistojo E. G. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, tačiau nuteistojo pasirinkta gynybinė versija negali būti pagrindu ženkliam jam skirtinos bausmės griežtinimui.
Atmetami kaip nepagrįsti nuteistojo E. G. gynėjo, nukentėjusiųjų R. K. ir N. K. bei jų atstovo apeliacinių skundų argumentai, kuriais teigiama, jog apygardos teismas nuteistajam E. G. už nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje, paskyrė netinkamą bausmę, nes apygardos teismo nuteistajam E. G. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį paskirta bausmė atitinka BK 41 straipsnio, 54 straipsnio 1, 2 dalių reikalavimus ir nėra aiškiai per griežta ar aiškiai per švelni.
Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog E. G. padarytas viešosios tvarkos pažeidimas, numatytas BK 284 straipsnio 1 dalyje, pasireiškė tuo, jog pastarasis be jokios dingsties panaudojo fizinį smurtą prieš nuketėjusįjį S. Š. , kuris stovėjo nuošalyje ir jokiais savo veiksmais ar žodžiais neįtakojo tokio jo elgesio. Šie nusikalstami E. G. veiksmai sekė iš karto po to, kai pastarasis sudavė mirtį lėmusius smūgius nukentėjusiajam E. K. . Taigi, visos šios aplinkybės, teisėjų kolegijos nuomone, rodo, jog šios nuteistojo E. G. padarytos veikos pavojingumas yra didesnis nei rūšinis nusikaltimo, numatyto BK 284 straipsnio 1 dalyje, pavojingumas.
Kaip jau minėta, ir kaip teisingai nurodo apeliaciniame skunde nuteistojo E. G. gynėjas, E. G. yra jauno amžiaus, praeityje nebaustas, turi šeimą, charakterizuojamas teigiamai. Nėra jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių.
Taigi, įvertinęs šių aplinkybių visumą, apygardos teismas pagrįstai nuteistajam E. G. už šios nusikalstamos veikos padarymą paskyrė laisvės atėmimo bausmę, artimą šio baudžiamojo įstatymo sankcijoje numatytam laisvės atėmimo bausmės vidurkiui.
Nepagrįstas nuteistojo E. G. gynėjo apeliacinio skundo argumentas, kad yra E. G. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, nes jis prisipažino padaręs šią nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi.
Teismų praktikoje laikoma, kad atsakomybę lengvinanti aplinkybė – prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdus gailėjimasis – yra tik tada, kai nustatomos abi jos sudedamosios dalys: tiek prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką, tiek nuoširdus gailėjimasis. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra esminių, objektyvių, turinčių juridinę reikšmę asmens padarytos veikos kvalifikavimui, bylos aplinkybių pripažinimas, galimai dalį kitų neesminių neigiant bei duodant ikiteisminio tyrimo institucijoms ir teismui teisingus parodymus iki nuosprendžio šioje byloje priėmimo. Konstatuojant nuoširdų gailėjimąsi vertinamas kaltininko elgesys po nusikalstamos veikos padarymo ir vėliau. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl nusikalstamos veikos yra tada, kai kaltininkas neigiamai vertina savo poelgius, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius (teikia nukentėjusiajam neatidėliotiną pagalbą, jo atsiprašo ir pan.). Pažymėtina, jog nuoširdus gailėjimasis nėra nustatomas vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (duotus parodymus, teisėsaugos institucijoms suteiktą pagalbą, žalos nukentėjusiajam atlyginimą ir pan.). (kasacinės nutartys Nr. 2K-584/2006, 2K-713/2007, 2K-57/2008, 2K-301/2008, 2K-38/2009, 2K-485/2009, 2K-94/2010, 2K-450/2010 ir kt.).
Nagrinėjamu atveju iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad E. G. nuo ikiteisminio tyrimo pradžios pripažino jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnio 1 dalyje, faktines aplinkybes, t.y., kad jis be jokios dingsties „S“ (duomenys pakeisti) baro kieme stovinčiam nukentėjusiajam S. Š. pasakęs „ko čia stovi“, sudavė smūgį kumščiu į veidą. Tačiau byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad nuteistasis nuoširdžiai dėl šių savo veiksmų gailėtųsi. Nors gynėjas apeliaciniame skunde teigia, jog, supratęs, kad ne nukentėjusysis S. Š. jam sudavė smūgį, jis nurodė, kad dėl savo veiksmų nuoširdžiai gailisi, tačiau teisiamojo posėdžio protokole tokie nuteistojo žodžiai neužfiksuoti. Pastabų dėl teisiamojo posėdžio protokolo nei nuteistasis E. G. , nei jo gynėjas įstatymo nustatyta tvarka nepateikė, todėl teisėjų kolegija laiko, jog teisiamojo posėdžio protokole užfiksuoti duomenys yra teisingi. Be to, bylos duomenimis, pirmosios instancijos teismo nuosprendis buvo priimtas nuo nagrinėjamo įvykio praėjus beveik pusantrų metų, tačiau per tą laikotarpį nuteistasis nukentėjusiojo S. Š. neatsiprašė, nesidomėjo jo sveikata ir nesiėmė priemonių atlyginti bent dalį savo veiksmais padarytos žalos. To nuteistasis nepadarė ir teismui bylą nagrinėjant apeliacine tvarka. Todėl pripažinti E. G. prisipažinimą sudavus smūgį nukentėjusiajam S. Š. jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme nebuvo ir nėra įstatyminio pagrindo.
Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nėra teisinio pagrindo švelninti ar griežtinti E. G. už BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą paskirtą bausmę.
Nuteistajam E. G. šiuo nuosprendžiu pagal BK 129 straipsnio 1 dalį paskirta bausmė ir skundžiamu nuosprendžiu pagal BK 284 straipsnio 1 dalį paskirta bausmė bendrintinos taikant bausmių apėmimo būdą, nes padarytos nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą ir priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų kategorijoms (BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktas).
Dėl nuteistojo E. P. nusikalstamų veiksmų ir jam paskirtos bausmės.
Kaip matyti iš nuteistojo E. P. apeliacinio skundo argumentų, pastarasis neginčija savo kaltės padarius nusikaltimą, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje, kuris pasireiškė tuo, kad jis viešoje vietoje įžūliu elgesiu demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, be jokios dingsties kumščiu sudavė ne mažiau kaip penkis smūgius nukentėjusiajam J. Z. į galvos sritį bei abu žastus, sukeldamas jam fizinį skausmą bei padarydamas poodines kraujosruvas dešinės akies apatiniame voke, kairėje kaktos pusėje, nubrozdinimą dešinėje kaktos pusėje, tai yra nežymų sveikatos sutrikdymą, ir vieną kartą koja smūgiavo gulinčiam nukentėjusiajam E. K. į galvos sritį. Tačiau nuteistasis teigia, kad jo nusikalstamais veiksmais, spiriant koja gulinčiam E. K. į galvos sritį, negalėjo atsirasti jam inkriminuojamos pasekmės, t.y. nežymus E. K. sveikatos sutrikdymas.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šį nuteistojo E. P. apeliacinio skundo argumentą atmeta kaip nepagrįstą.
Kaip jau minėta, faktiniais bylos duomenimis nustatyta, jog įvykio metu smurtą nukentėjusiojo E. K. atžvilgiu naudojo du asmenys, t.y. nuteistasis E. G. ir nuteistasis E. P. . Nors nuteistasis E. P. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme tvirtino, jog gulintį nukentėjusįjį jis tik nestipriai pajudino su koja, norėdamas pažiūrėti, ar jis reaguoja, tačiau šis jo aiškinimas prieštarauja liudytojo A. B. ir liudytojos G. D. parodymams, kad grįždamas į įvykio vietą po to, kai nusivijo nukentėjusįjį J. Z. , E. P. koja spyrė nukentėjusiajam E. K. į dešinę galvos pusę, taip pat liudytojo A. N. ir nuteistojo E. G. parodymams, kad pats E. P. jiems sakė, jog nukentėjusiajam spyrė koja. Iš teismo medicinos specialisto išvados Nr. M 441/10(04) matyti, jog nukentėjusiajam E. K. įvykio metu buvo padaryti šie sužalojimai, nebūdingi griuviminei traumai: kraujosruva dešinio antakio minkštuosiuose audiniuose, poodinė kraujosruva dešinės akies vokuose, poodinė kraujosruva nosies nugarėlėje, odos nubrozdinimas kairiame smilkinyje (t. 1, b.l. 22-25). Iš specialisto išvados Nr. KM 26-441/10(04) matyti, kad nuo kumščiais suduotų smūgių į E. K. galvą – veidą galėjo gautis poodinė kraujosruva dešinės akies vokuose ir kraujosruva dešinio antakio minkštuosiuose audiniuose, poodinė kraujosruva nosies nugarėlėje. Nuo spyrio koja nukentėjusiajam E. K. galėjo gautis odos nubrozdinimas kairiame smilkinyje arba poodinė kraujosruva dešinės akies vokuose ir kraujosruva dešinio antakio minkštuosiuose audiniuose. Imant atskirai, šie sužalojimai tiesioginės įtakos mirčiai neturėjo ir kvalifikuojami nežymiu sveikatos sutrikdymu (t. 1, b.l. 28). Taigi, įvertinęs įvykio dalyvių parodymus, jog nuteistasis E. P. koja spyrė E. K. į dešinę galvos pusę, kad dešinėje nukentėjusiojo galvos pusėje buvo nustatyti spyriui koja būdingi sužalojimai, taip pat paties nuteistojo E. P. fizinius duomenis – yra jaunas, fiziškai stiprus, sportuojantis vyras, padarė pagrįstą išvadą, jog E. P. savo nusikalstamais veiksmais sukėlė jam inkriminuojamas pasekmes, t.y. padarė nukentėjusiajam nustatytus sužalojimus – poodinę kraujosruvą dešinės akies vokuose ir kraujosruvą dešinio antakio minkštuosiuose audiniuose, kurie vertinami nežymiu sveikatos sutrikdymu. Teismo medicinos ekspertizės akte išdėstytos išvados ir eksperto J. Rybalko paaiškinimai teisiamajame posėdyje, priešingai nei teigiama nuteistojo apeliaciniame skunde, šios teismo išvados nepaneigia, nes, kaip matyti iš teisiamojo posėdžio protokolo, teismo medicinos ekspertizę atlikęs ekspertas teisme, nors ir nurodė, kad spyris koja jau nugriuvusiam žmogui galėjo ir nepalikti kažkokio matomo sužalojimo, kuris būtų užfiksuotas eksperto, tačiau tuo pačiu patvirtino, jog E. K. nustatytas sužalojimas, teismo ekspertizės akte pažymėtas Nr. 2, t.y. poodinė kraujosruva ties dešinės akies išoriniu kampu, apimanti viršutinio voko vidurinį-išorinį trečdalius ir apatinio voko išorinį trečdalį bei minkštuosius audinius ties dešinio antakio išoriniu kampu, galėjo būti padarytas gulinčiam nukentėjusiajam spiriant koja (t. 3, b.l. 5-7).
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog apygardos teismas, nustatydamas E. P. inkriminuojamos nusikalstamos veikos aplinkybes, taip pat, kaip ir E. G. atžvilgiu, padarė prieštaringas išvadas dėl E. P. apsvaigimo nuo alkoholio įvykio metu – nuosprendžio nustatomojoje dalyje teismas konstatavo, jog E. P. nusikaltimą, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje, padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio. Tuo tarpu motyvuodamas bausmės skyrimą už šio nusikaltimo padarymą teismas nurodė, jog byloje nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių nuteistojo E. P. apsvaigimą nuo alkoholio.
Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, E. P. teigė, jog įvykio naktį jis išgėrė keletą taurelių brendžio, tačiau girtas nesijuto, išgertas alkoholis įtakos jo veiksmams neturėjo. Jokių kitų objektyvių duomenų, patvirtinančių E. P. apsvaigimą nuo alkoholio įvykio metu, byloje nėra, tokių aplinkybių nenurodė ir įvykio metu jį matę nukentėjusieji ir liudytojai. Taigi, esant šioms aplinkybėms, E. P. apsvaigimas nuo alkoholio šalinamas iš nuosprendžio nustatomosios dalies.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija kaip nepagrįstus atmeta nuteistojo E. P. prašymą sušvelninti jam paskirtą bausmę ir nukentėjusiųjų bei jų atstovo prašymą paskirti nuteistajam už šio nusikaltimo padarymą laisvės atėmimo bausmę.
Visų pirma, teisėjų kolegija pažymi, jog, vadovaujantis BK 55 straipsnio nuostatomis, asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes. BK 55 straipsnyje vartojamas žodis „paprastai“ reiškia, kad asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį nusikaltimą, teismas pirmiausia apsvarsto galimybę skirti įstatymo, pagal kurį nuteisiamas asmuo, sankcijoje numatytas alternatyvias laisvės atėmimo bausmei bausmes. Laisvės atėmimo bausmė tokiam asmeniui skiriama tik tada, kai teismas prieina išvados, kad laisvės atėmimo bausmė, atsižvelgiant į padaryto nusikaltimo aplinkybes ir kaltininko asmenybę, bei išeinant iš bausmės tikslų, yra teisingiausia bausmė (kasacinė nutartis. Nr. 2K-70/2012). Kolegijos vertinimu šiuo konkrečiu atveju aplinkybių, sudarančių pagrindą išvadai, jog teisingausia bausmė už šio nusikaltimo padarymą E. P. yra baudžiamojo įstatymo, numatančio atsakomybę už padarytą nusikaltimą, sankcijoje numatyta griežčiausia bausmės rūšis, t.y. laisvės atėmimas, byloje nėra.
Iš bylos duomenų matyti, jog nuteistasis E. P. padarė nesunkų nusikaltimą viešajai tvarkai. Jo veiksmai pasireiškė fizinio smurto panaudojimu dviejų nukentėjusiųjų atžvilgiu, vienas iš kurių gulėjo po nuteistojo E. G. nusikalstamais veiksmais patirtų sužalojimų ir negalėjo pasipriešinti. Šie nuteistojo nusikalstami veiksmai buvo padaryti be jokios dingsties, abu nukentėjusieji dėl jo veiksmų patyrė kūno sužalojimus, vertinamus nežymiu sveikatos sutrikdymu. Visos šios aplinkybės, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, lemia didesnį E. P. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą. Bylos duomenimis, nuteistasis E. P. yra jauno amžiaus, praeityje neteistas, nebaustas administracine tvarka (t. 2, b.l. 20, 23), psichikos ligų bei narkologijos įskaitose neregistruotas (t. 2, b. l. 21-22), dirba, charakterizuojamas teigiamai, (t. 2, b.l. 24, t. 3, b.l. 102), nusikaltimo padarymo metu studijavo Šiaulių universiteto Technologijos fakultete (t. 3, b.l. 101). Nėra nuteistojo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. Kolegijos manymu, visas šias aplinkybes apygardos teismas įvertino išsamiai bei nešališkai ir į jas atsižvelgęs pagrįstai nuteistajam E. P. paskyrė BK 284 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą baudos bausmę, artimą BK 47 straipsnio 3 dalyje (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2011 m. balandžio 28 d.) nustatytam šios bausmės, skiriamos už nesunkų nusikaltimą, vidurkiui. Nėra teisinio pagrindo šią bausmę švelninti ar griežtinti.
Nuteistasis E. P. apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, jog yra dvi jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės – jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas) ir savo noru atlygino ar pašalino padarytą žalą (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Kaip jau minėta, atsakomybę lengvinanti aplinkybė, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte yra tada, kai kaltininkas prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi. Be to, prisipažinti padaręs nusikalstamą veiką kaltininkas turi savo noru, o ne verčiamas objektyvių aplinkybių.
Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog ikiteisminio tyrimo metu pirmą kartą apklaustas įtariamuoju E. P. apskritai neigė smurtavęs nukentėjusiųjų atžvilgiu ir reikalavo akistatos su tais asmenimis, kurie nurodė, jog jis sudavė smūgius E. K. ir J. Z. (t. 1, b.l. 180). Ir tik vėliau, kai nuteistojo gynėjas susipažino su ikiteisminio tyrimo duomenimis, nuteistasis nurodė, jog dėl pareikšto įtarimo prisipažįsta pilnai, tačiau paaiškino, jog J. Z. sudavė gindamasis, nes manė, jog nukentėjusysis ketina jam suduoti, o gulinčiam nukentėjusiajam E. K. tik nestipriai spirtelėjo, norėdamas patikrinti, ar šis reaguoja (t. 1, b.l. 186, 191). Tokios pozicijos nuteistasis laikėsi tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tiek ir savo apeliaciniame skunde, kur teigia, jog inkriminuojamo sužalojimo E. K. jis negalėjo padaryti. Be to, iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog tiek nukentėjusiojo J. Z. , tiek E. K. šeimos narių E. P. atsiprašė tik kreipdamasis į teismą paskutiniu žodžiu. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu pastarasis atlygino tik dalį žalos ir tik nukentėjusiajam J. Z. . Apeliacinės instancijos teismui nuteistojo gynėjas pateikė dokumentus, patvirtinančius, jog šiam nukentėjusiajam E. P. atlygino visą teismo priteistą žalą, tačiau, bylos duomenimis, žalos atlyginimo E. K. artimiesiems nuteistasis jokiais būdais nesprendė ir nesiėmė jokių veiksmų bent iš dalies atlyginti E. K. artimiesiems padarytą ir teismo priteistą moralinę žalą. Taigi, esant šioms aplinkybėms, konstatuoti E. K. prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdų gailėjimąsi dėl savo veiksmų bei savanorišką nusikalstamais veiksmais padarytos žalos atlyginimą, kas būtų pagrindu pripažinti jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes, numatytas, BK 59 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose, nėra pagrindo.
Dėl neturtinės žalos.
Šioje byloje nukentėjusiosios N. K. ir R. K. pareiškė civilinius ieškinius, tame tarpe dėl neturtinės žalos atlyginimo, prašydamos priteisti: iš E. G. po 270 000 Lt, iš E. P. – po 30 000 Lt. Civiliniame ieškinyje nurodė, kad dėl tragiškos sūnaus ir vyro netekties patyrė daug skausmo, dvasinių sukrėtimų bei išgyvenimų, ilgalaikį emocinį stresą, kilusios pasekmės neatitaisomos – atimta artimiausio žmogaus gyvybė, jos skaudžios ir neįkainojamos, dėl patirtų dvasinių išgyvenimų jos abi kreipėsi į gydytojus, joms paskirtas gydymas tęsiamas iki šiol. Ypač skaudžius išgyvenimus patyrė R. K., kuri su E. K. 2007 m. liepos 26 d. buvo įregistravusi santuoką, tragiška vyro netektis atėmė iš jos gyvenimo džiaugsmą, galimybę kurti laimingą šeimą, susilaukti ir kartu auginti vaikus. (t. 1. b. l. 107-134). Taip pat šioje byloje civilinį ieškinį dėl padarytos neturtinės žalos atlyginimo pareiškė nukentėjusysis J. Z. , prašydamas priteisti iš nuteistųjų E. G. ir E. P. 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Pastarasis ieškinyje nurodė, kad dėl įvykio metu patirtų sužalojimų patyrė fizinį skausmą ir dvasinį sukrėtimą, nes buvo sumuštas be jokios priežasties, netikėtai ir staiga, nepažįstamų asmenų. Dėl to, kad taip pat netikėtai sumuštas įvykio vietoje jo akyse mirė artimas draugas E. K. , jis patyrė stresą, didelį emocinį šoką, skaudžius išgyvenimus, kurie tęsiasi iki šiol. Jis jaučiasi pažemintas, prarado tikėjimą savo ir kitų žmonių orumu ir verte (t. 2, b.l. 103-104).
Apygardos teismas pirmiau minėtus nukentėjusiųjų pareikštus civilinius ieškinius tenkino iš dalies: iš E. G. nukentėjusiosioms N. K. ir R. K. priteisė po 100 000 Lt, nukentėjusiajam J. Z. 1000 Lt, nukentėjusiajam S. Š. 2000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Iš E. P. nukentėjusiosioms N. K. ir R. K. priteisė po 5 000 Lt, nukentėjusiajam J. Z. 2000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.
Kolegijos vertinimu, nustatydamas nukentėjusiesiems N. K. , R. K. ir J. Z. padarytą neturtinę žalą ir jos dydį, apygardos teismas tinkamai įvertino visas įstatyme įtvirtintas aplinkybes. Teismo nustatytas neturtinės žalos atlyginimo dydis šiems nukentėjusiesiems yra proporcingas nuteistųjų padarytoms nusikalstamoms veikoms ir dėl jų kilusioms pasekmėms, atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, ką nepagrįstai apeliaciniuose skunduose ginčija nuteistojo E. G. gynėjas, nuteistasis E. P. bei nukentėjusiosios N. K. , R. K. ir jų atstovas.
Nukentėjusiajam S. Š. iš nuteistojo E. G. priteisto 2000 Lt neturtinės žalos atlyginimo ir nukentėjusiajam J. Z. iš nuteistojo E. P. priteisto 2000 Lt neturtinės žalos atlyginimo apeliantai neginčija, todėl teisėjų kolegija dėl šios nuosprendžio dalies nepasisako.
Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Nukentėjusiojo patirtos žalos vertinimas yra teismo prerogatyva, kuris tai daro vadovaudamasis CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais neturtinės žalos piniginio įvertinimo kriterijais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į nusikalstamos veikos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Visais atvejais teismas turi pareigą nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus ir parinkti tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo patirtą dvasinį sielvartą, sukrėtimą, fizinį skausmą, kitokius neturtinių vertybių pažeidimus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą akcentavęs, kad neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, kadangi neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria turi būti siekiama kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtus dvasinius išgyvenimus (kasacinės nutartys Nr. 3K-3-371/2003, Nr. 3K-3-16/2004).
Iš skundžiamo apygardos teismo nuosprendžio matyti, jog, nustatydamas iš E. G. priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydį, apygardos teismas įvertino tai, jog tyčiniais nuteistojo nusikalstamais veiksmais buvo sukeltos sunkios ir neatstatomos pasekmės – nukentėjusiojo J. Z. akivaizdoje buvo sumuštas ir mirė jo geras draugas E. K. , dėl tokių nusikalstamų E. G. veiksmų nukentėjusioji N. K. staiga ir netikėtai neteko sūnaus, o R. K. – vyro, kuris buvo jaunas, studijuojantis, perspektyvus žmogus. Dėl to tiek žuvusiojo motina, tiek jo žmona patyrė skaudžius emocinius išgyvenimus, dvasinį sukrėtimą ir emocinę depresiją. Taip pat teismas atsižvelgė į tai, kad po šio įvykio N. K. išsivystė adaptacijos sutrikimas su nerimu ir depresija, dėl šio susirgimo nukentėjusioji gydėsi ligoninėje (t. 1, b.l. 124-127), R. K. buvo diagnozuota depresija, dėl ko nukentėjusioji daugiau kaip mėnesį laiko buvo nedarbinga (t. 1, b.l. 128-134). Kaip kad nurodoma apeliaciniuose skunduose, nukentėjusiosios šių sveikatos sutrikimų gydymą tęsia iki šiol. Dėl smurtinės artimo draugo mirties neabejotinai neigiamus dvasinius išgyvenimus patyrė ir įvykio vietoje buvęs nukentėjusysis J. Z. , todėl nuteistojo E. G. gynėjo apeliaciniame skunde visiškai nepagrįstai teigiama, jog pastarasis neturi teisės į neturtinės žalos atlyginimą.
Be to, apygardos teismas, spręsdamas dėl nukentėjusiesiems priteistinos neturtinės žalos dydžio, pagrįstai įvertino ir tai, kad tyčinį E. K. nužudymą nuteistasis E. G. padarė veikdamas netiesiogine tyčia, įtakos jo nusikalstamiems veiksmams turėjo rizikingas paties nukentėjusiojo elgesys. Taip pat teismas įvertino, kad nuteistasis E. G. yra vedęs, augina mažametį vaiką, studijuoja, šiuo metu nedirba. Teismas atsižvelgė ir į tai, kad nukentėjusioji N. K. , kuri, nors patyrė itin stiprius dvasinius išgyvenimus, su E. K. nei šiuo metu, nei anksčiau kartu negyveno – nuo devynerių metų E. K. augino jo seneliai iš tėvo pusės (t. 1, b.l. 139).
Nepagrįstas nuteistojo E. P. apeliacinio skundo argumentas, kad jo veiksmais jokia žala nukentėjusiosioms N. K. ir R. K. nebuvo padaryta. Iš tiesų, kaip matyti iš byloje surinktų ir šiame nuosprendyje pirmiau aptartų įrodymų visumos, E. P. veiksmai spiriant koja gulinčiam nukentėjusiajam į galvos sritį, įtakos pastarojo mirčiai neturėjo. Kita vertus, ta aplinkybė, jog mirtinai sužaloto, gulinčio ir pasipriešinti negalinčio nukentėjusiojo E. K. atžvilgiu dar buvo vartojamas fizinis smurtas, nukentėjusiosioms neabejotinai sukėlė papildomus neigiamus išgyvenimus, ką tiek civiliniame ieškinyje, tiek apeliaciniame skunde nurodė ieškovės.
Taigi, esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apygardos teismas, spręsdamas neturtinės žalos atlyginimo klausimą, įvertino visas tiek byloje nustatytas, tiek apeliantų skunduose nurodytas neturtinės žalos ir jos dydžio nustatymui reikšmingas aplinkybes. Vertinti apygardos teismo nustatytą neturtinės žalos dydį – po 100 000 Lt nukentėjusiosioms R. K. ir N. K. bei 1000 Lt nukentėjusiajam J. Z. , priteistą iš E. G. , ir po 5000 Lt nukentėjusiosioms, priteistą iš nuteistojo E. P. , kaip aiškiai per didelį ar aiškiai per mažą nėra pagrindo. Tai, kad nukentėjusiajai R. K. priteista 21208,20 Lt turtinės žalos atlyginimo, teismo nustatytam neturtinės žalos atlyginimo dydžiui neprieštarauja. Nuteistųjų E. G. ir E. P. apsvaigimas nuo alkoholio nusikalstamos veikos padarymo metu, kaip jau minėta, nepasitvirtino.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktais, 2 dalies 2 punktu, 3 dalimi, 328 straipsnio 1, 3 punktais,
nusprendžia:
Šiaulių apygardos teismo 2012 m. sausio 16 d. nuosprendį pakeisti:
E. G. nusikalstamus veiksmus iš BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punkto perkvalifikuoti į BK 129 straipsnio 1 dalį ir paskirti laisvės atėmimo bausmę devyneriems metams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, E. G. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį paskirtą laisvės atėmimo bausmę devyneriems metams ir tuo pačiu apygardos teismo nuosprendžiu pagal BK 284 straipsnio 1 dalį paskirtą laisvės atėmimo vieneriems metams bausmę subendrinti apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir galutinę subendrintą bausmę E. G. paskirti laisvės atėmimą devyneriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Bausmės pradžią skaičiuoti nuo E. G. sulaikymo vykdant nuosprendį dienos.
Į bausmės laiką įskaityti laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtą laiką nuo 2010 m. rugpjūčio 9 d. iki 2010 m. rugpjūčio 18 d.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
Nuteistojo E. P. , nukentėjusiųjų N. K. , R. K. ir jų atstovo advokato Rimvydo Kairio apeliacinius skundus atmesti.