Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Albino Sirvydžio, Rimanto Baumilo ir pranešėjo Jono Prapiesčio,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. V. kasacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009 m. kovo 20 d. nuosprendžio, kuriuo R. V. pripažintas kaltu ir nuteistas laisvės atėmimu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 178 straipsnio 1 dalį dvejiems metams, pagal BK 178 straipsnio 2 dalį trejiems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1–4 dalimis, 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, paskirtas bausmes iš dalies sudėjus ir šią subendrintą bausmę apėmimo būdu subendrinus su R. V. Šiaulių miesto apylinkės teismo 2008 m. balandžio 16 d. bei to paties teismo 2008 m. gegužės 22 d. nuosprendžiais paskirtomis bausmėmis, galutinė subendrinta bausmė jam paskirta laisvės atėmimas keturiems metams. Iš R. V. nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui N. N. priteista 800 Lt turtinei žalai atlyginti, taip pat iš R. V. ir A. A. solidariai priteista civiliniam ieškovui UAB „Topo centras“ 2237 Lt turtinei žalai atlyginti. Vadovaujantis, BK 63 straipsnio 9 dalimi, 65 straipsnio 1 dalimi, 66 straipsniu, į R. V. paskirtą bausmę įskaitytas suėmimo laikas nuo 2008 m. gegužės 22 d. iki 2009 m. kovo 20 d., taip pat pagal Šiaulių miesto apylinkės teismo 2008 m. balandžio 16 d. bei to paties teismo 2008 m. gegužės 22 d. nuosprendžius atliktos bausmės laiką nuo 2008 m. sausio 10 d. iki 2008 m. sausio 11 d., nuo 2008 m. gegužės 20 d. iki 2008 m. gegužės 22 d.

Taip pat skundžiama Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 3 d. nutartis, kuria nuteistojo R. V. apeliacinis skundas atmestas.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu taip pat nuteistas ir A. A., tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neapskųsta.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. V. pagal BK 178 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2008 m. gegužės 12 d., 14.06 val., Šiauliuose, Tilžės g. 124, iš UAB „Inovation Compjuter Group“ priklausančios parduotuvės prekybos salės, nuo darbo stalo pagrobė nukentėjusiajam N. N. priklausančius 350 Lt vertės „Samsung SGH X820“ ir 800 Lt vertės „Sony Ericcson“ mobiliuosius telefonus.

R. V. pagal BK 178 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad 2008 m. gegužės 15 d. apie 19.15 val., Šiauliuose, Tilžės g. 225, iš UAB „Topo centras“ parduotuvės, veikdamas bendrininkų grupe su A. A., pagrobė tris mobiliuosius telefonus. R. V. su savimi turėtu raktu sulaužius prekybos salėje esančios vitrinos spynelę, A. A. iš jos pagrobė 625,30 Lt vertės „Nokia 6233“, 658,12 Lt vertės „Nokia N72-5“, 629,58 Lt vertės „Nokia 7500“ mobiliuosius telefonus.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo R. V. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BK 61 straipsnio 2 dalies nuostatų laikymosi

Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmės paskirtis yra ne tik sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, bet ir paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalis). Taigi pagal baudžiamąjį įstatymą bausmėmis siekiama nuteistuosius ne tik nubausti. Todėl teismas, skirdamas bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio sankciją, privalo vadovautis ir šio kodekso bendrosios dalies nuostatomis. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys). Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog BK 61 straipsnio 2 dalyje yra išvardyti kriterijai, į kuriuos teismas privalo atsižvelgti parinkdamas bausmės rūšį ir nustatydamas bausmės dydį. BK 61 straipsnio 2 dalies dispozicija neriboja teismo teisės pasirinkti BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatytą bausmės rūšį ar nustatyti jos dydį, tačiau reikalauja motyvuoti atitinkamą sprendimą bei nurodo, kad bausmės dydis turi būti skaičiuojamas nuo jos vidurkio (kasacinės bylos Nr. 2K-209/2006, 2K-320/2007, 2K-73/2009). Vadinasi, BK 61 straipsnio 2 dalyje nustatytas ne imperatyvas teismui skirti atitinkamo dydžio bausmę, o bausmės dydžio apskaičiavimo metodas, kurį taikydamas teismas atsižvelgia į atsakomybę sunkinančias ir (ar) aplinkybes, taip pat į kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes bei motyvuotai parenka bausmę.

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas R. V. dvejų metų laisvės atėmimo bausmę pagal BK 178 straipsnio 1 dalį, atsižvelgė į tai, kad: jis padarė nesunkų tyčinį nusikaltimą (BK 11 straipsnio 3 dalis); jis anksčiau ne vieną kartą teistas ir yra recidyvistas (BK 27 straipsnio 1 dalis), nes nusikalto esant neišnykusiam teistumui; atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinta tai, jog jis prisipažino padaręs BK 178 straipsnio 1 dalyje nurodytą nusikaltimą ir nuoširdžiai gailisi, o atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta; išvadų iš ankstesnių teistumų nepadarė, nes nusikalto praėjus labai trumpam laiko tarpui po paleidimo iš laisvės atėmimo vietos; jis nedirba ir neturi legalaus pragyvenimo šaltinio; be BK 178 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo, veikdamas bendrininkų grupe, padarė ir dar vieną apysunkį nusikaltimą. Dėl to apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo teisėtumą bei pagrįstumą, motyvuotai konstatavo, kad apylinkės teismas R. V. pagal BK 178 straipsnio 1 dalį pagrįstai paskyrė laisvės atėmimo bausmę, didesnę negu BK 178 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad R. V. pagal BK 178 straipsnio 1 dalį paskirta laisvės atėmimo bausmė yra tik nežymiai didesnė už BK 178 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmės vidurkį. Be to, pabrėžtina ir tai, kad kasatorius apeliaciniame skunde su jam pirmosios instancijos teismo pagal BK 178 straipsnio 1 dalį paskirta bausme sutiko.

Taigi pirmosios instancijos teismas, R. V. skirdamas bausmę pagal BK 178 straipsnio 1 dalį, vadovavosi bausmės paskirtimi (BK 41 straipsnio 2 dalis), bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais (BK 54 straipsnis), bausmės skyrimo recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą (BK 56 straipsnio 1 dalis), bausmės skyrimo, kai yra atsakomybę lengvinančių ir (ar) sunkinančių aplinkybių, nuostatomis (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys) ir šį sprendimą motyvavo.

Dėl kasatoriaus teiginių, kurie nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas

Kasatorius, neigdamas savo kaltę padarius BK 178 straipsnio 2 dalyje nurodytą nusikaltimą, skunde taip pat teigia, kad: šio nusikaltimo nepadarė ir yra nuteistas nepagrįstai; teismas, nuteisdamas jį už minėto nusikaltimo padarymą, nesilaikė BPK 20 straipsnio reikalavimo visapusiškai bei teisingai įvertinti įrodymus.

Taigi kasatorius šiais teiginiais iš esmės neigia pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų išvadas dėl faktinių aplinkybių nustatymo, įrodymų vertinimo, o BPK 20 straipsnį nurodo tik formaliai, nenurodydamas konkrečiai, kurios ir kaip šio BPK straipsnio dalies (dalių) nuostatos, jo nuomone, buvo pažeistos. Pati savaime nuoroda į, kasatoriaus nuomone, pažeistus BPK straipsnius be atitinkamo tokios nuomonės argumentavimo negali būti kasacinės instancijos teisminio nagrinėjimo dalykas (BPK 368 straipsnio 2 dalis).

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas įsiteisėjusius nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina teisės taikymo aspektu, jeigu kasaciniame skunde nurodyta, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą arba, nagrinėdami bylą, padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 376 straipsnio 1 dalis, 369 straipsnis). Vadinasi, pirmosios ar (ir) apeliacinės instancijų teismų išdėstytos išvados dėl veikos faktinių aplinkybių nustatymo bei byloje surinktų įrodymų vertinimo nėra kasacinio apskundimo pagrindas ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas – kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais bei įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Todėl proceso dalyvių tokių pasiūlymų atmetimas šioje byloje pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.

Taigi minėti kasatoriaus skundo teiginiai teisėjų kolegijos paliekami nenagrinėti, nes pagal baudžiamojo proceso įstatymą jie negali būti kasacinio skundo dalykas ir todėl yra už kasacinės instancijos teismo įgaliojimų nagrinėjant kasacinę bylą ribų.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo R. V. kasacinį skundą atmesti.