- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-03-16
- Bylos Nr.
- 2K-73/2009
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Vytautas Piesliakas (pirm.), Valerijus Čiučiulka, Alvydas Pikelis (pran.)
- Nuteistasis
- D. Z.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vytauto Piesliako, Valerijaus Čiučiulkos ir pranešėjo Alvydo Pikelio,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. Z. kasacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2008 m. birželio 27 d. nuosprendžio, kuriuo:
D. Z. nuteistas pagal BK 245 straipsnį 40 parų arešto.
Skundžiama ir Kauno apygardos teismo 2008 m. spalio 16 d. nutartis, kuria D. Z. apeliacinis skundas atmestas ir Alytaus rajono apylinkės teismo 2008 m. birželio 27 d. nuosprendis paliktas galioti apeliacinio skundo ribose.
Aprašomoji dalis
nustatė:
D. Z. nuteistas už tai, kad 2008 m. birželio 18 d., apie 14.40 val., Alytuje, Tvirtovės g. esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje, susitikęs ir tiesiogiai bendraudamas (kalbėdamasis) su R. Š. ir D. V., pažeidė Alytaus rajono apylinkės teismo 2008 m. gegužės 22 d. sprendimu pagal Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymą paskirtą įpareigojimą su minėtais asmenimis nepalaikyti ryšio tiesiogiai ar per kitus asmenis, techninėmis ar kitomis priemonėmis.
Šalies argumentai
Kasaciniame skunde nuteistasis D. Z. prašo Alytaus rajono apylinkės teismo 2008 m. birželio 27 d. nuosprendį ir Kauno apygardos teismo 2008 m. spalio 16 d. nutartį pakeisti – paskirti bet kurią kitą iš BK 245 straipsnio sankcijoje numatytų bausmių, o ją skiriant įvertinti, kad byloje nėra jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių, o atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra ta, kad nuteistasis prisipažino padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi nusikaltęs. Skunde nurodo, kad teismas paskyrė aiškiai per griežtą bausmę, motyvuodama tuo, jog nuteistasis praeityje tris kartus teistas, tarp jų – du kartus už teismo įpareigojimų nevykdymą, niekur nedirba, neaiškūs jo pragyvenimo šaltiniai, o tai, pasak teismo, byloja, kad jis linkęs daryti nusikalstamas veikas, todėl tik areštas gali padėti pasiekti BK 41 straipsnyje numatytus tikslus. Teismas nurodė, jog byloje nenustatyta nei atsakomybę lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių, tačiau kasatorius nenori sutikti su tokia teismo išvada, nes, anot jo, jis iš esmės pripažino savo kaltę, nuoširdžiai gailisi nusikaltęs, be to, padėjo teismui nustatyti tikrąsias įvykio detales, o tai turėtų būti pripažinta atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Atsakomybę, kasatoriaus manymu, turėtų lengvinti ir tai, kad baudžiamojo nusižengimo padarymą sąlygojo atsitiktinai susiklosčiusi situacija – t.y., kad kasatorius asmenis, su kuriais jam uždrausta palaikyti ryšius, sutiko atsitiktinai, eidamas į ligoninę lankyti draugo, o šie, turbūt nė nežinodami, kad kasatoriui uždrausta su jais bendrauti, ėmė ir jį užkalbino. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad jie kalbėjo tik apie bendrą pažįstamą, gulintį ligoninėje, apie jo sveikatos būklę, šis baudžiamasis nusižengimas padarytas neturint jokių nusikalstamų tikslų ar motyvų, veika padaryta netiesiogine tyčia, jokia žala padaryta nebuvo, o į tai teismas turėjo taip pat atsižvelgti skirdamas bausmę. Taigi, Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatyme numatytų prevencinių priemonių skyrimo tikslai nebuvo pažeisti. BK 245 straipsnio sankcijoje areštas yra griežčiausia numatyta bausmė, be to, nenumatyta šios bausmės trukmė. Vadovaujantis BK 49 straipsnio 3 dalimi, nusikaltusiems asmenims gali būti skiriama nuo 10 iki 45 parų arešto, o tai reiškia, kad net nesant sunkinančių aplinkybių teismas nepagrįstai kasatoriui paskyrė bausmę, artimą maksimaliai. BK 54 straipsnio 2 dalyje išvardytos aplinkybės, į kurias teismas turi atkreipti dėmesį skirdamas bausmę, šios aplinkybės aptartos ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarime Dėl teismų praktikos taikant bendruosius bausmių skyrimo pagrindus. Be to, BK 61 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Baudžiamasis nusižengimas yra nepalyginti mažiau pavojinga nusikalstama veika nei nusikaltimas, juolab, kad nė nebuvo padaryta žala, todėl bausmės, artimos maksimaliai, paskyrimas yra nepagrįstas. Taip pat kasatorius prašo atkreipti dėmesį į tai, kad jis įsidarbino, turi legalų pragyvenimo šaltinį ir 40 parų areštas gali neigiamai atsiliepti jo darbinei veiklai.
Atsiliepime į nuteistojo D. Z. kasacinį skundą Generalinės prokuratūros Valstybinio kaltinimo skyriaus prokuroras siūlo skundą atmesti. Nurodo, kad nors kasatoriaus veika pagal savo pobūdį nėra itin pavojinga visuomenei ir nesukelia labai sunkių padarinių, tačiau kasatorius yra tris kartus teistas už teismo įpareigojimų nevykdymą, ankstesni teistumai neišnykę, naują baudžiamąjį nusižengimą padarė nepraėjus net mėnesiui nuo teismo ankstesnių įpareigojimų paskyrimo, o tai tik parodo nuteistojo požiūrį į visuomeninę tvarką ir jo polinkį nusižengti įstatymams. Prokuroro manymu, susitikimas su asmenimis, su kuriais nuteistajam buvo uždrausta bendrauti, buvo iš anksto suplanuotas, o vieta prie ligoninės pasirinkta neatsitiktinai, o siekiant apsidrausti nuo pareigūnų sulaikymo ir apsimetant, neva eita lankyti draugo. Pamatęs R. Š. bei D. V., nuteistasis, žinodamas, kad jam uždrausta su jais bendrauti, turėjo pasukti kitu keliu ir išvengti susitikimo, tačiau jis pasielgė priešingai – ne tik nevengė, bet su minėtais asmenimis bendravo ilgai, ką patvirtina policijos pareigūnų parodymai. Nepagrįsti ir kasacinio skundo teiginiai apie tai, jog kasatoriui turėjo būti paskirta švelnesnė bausmė, įvertinus faktą, jog jis buvo lygtinai paleistas iš įkalinimo įstaigos, įsidarbino ir gailisi dėl padaryto nusižengimo. Prokuroro teigimu, tai nėra kasatoriaus atsakomybę lengvinančios atsakomybės, dėl kurių turėtų būti skiriama švelnesnė bausmė, nesusijusi su areštu. Teismai įstatymų reikalavimų nepažeidė, bausmę individualizavo, atsižvelgė į visas įstatymų numatytas aplinkybes ir bylos duomenis.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
BK 41 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui. Šio straipsnio 2 dalyje kaip bausmės paskirties tikslai įvardijami: 1) sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; 2) nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; 3) atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; 4) paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; 5) užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Šiais tikslais bei bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, numatytais BK 54 straipsnyje, turi vadovautis teismas, parinkdamas bausmės rūšį bei nustatydamas jos dydį asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, skirdami bausmę D. Z., išsamiai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, kurios yra reikšmingos bausmės skyrimui. Teismai atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltininko asmenybę, atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių nebuvimą. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai arešto bausmės rūšį parinko atsižvelgdami į tai, jog D. Z. praeityje teistas, teistumas neišnykęs, be to, du kartus teistas už analogišką veiką – už teismo sprendimo, nesusijusio su bausme, nevykdymą, nurodė motyvus, kad anksčiau paskirtos kitos rūšies bausmės buvo neefektyvios, nuteistasis vengė jas vykdyti, todėl, kolegijos nuomone, teismai pagrįstai skyrė arešto bausmę. D. Z. paskirto arešto trukmė yra artima maksimaliai, numatytai už baudžiamojo nusižengimo padarymą, todėl kasaciniame skunde teigiama, jog, paskiriant tokios trukmės areštą, buvo pažeisti BK 61 straipsnio 2 dalies reikalavimai, nes, nesant atsakomybę sunkinančių aplinkybių, turėjo būti skiriama artima vidurkiui arešto bausmė. Toks argumentas yra nepagrįstas. BK 61 straipsnio 2 dalyje numatyti ne imperatyvūs reikalavimai teismui skirti atitinkamo dydžio bausmę, o bausmės dydžio apskaičiavimo metodas, kurį taikant nurodyta atsižvelgti į atsakomybę sunkinančias ir lengvinančias aplinkybes, į kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes bei motyvuotai parinkti bausmę. Teismai išdėstė motyvus, kodėl D. Z. skiriama tokios rūšies ir tokio dydžio bausmė, nurodė argumentus, kodėl nepripažino atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Atkreiptinas dėmesys, jog paskirta trumpalaikė bausmė, todėl mediumo taisyklės taikymas nėra toks aktualus, kaip tais atvejais, kai skiriamos griežtos bausmės. Įstatymo taikymo aspektu bausmė paskirta nepažeidžiant Baudžiamojo įstatymo reikalavimų.
Apeliacine tvarka byla išnagrinėta laikantis bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrųjų nuostatų.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuteistojo D. Z. kasacinį skundą atmesti.