Šiaulių apylinkės teismo sprendimas, e2-3158-1138/2023

Teismas: Šiaulių apylinkės teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2023-10-30
Bylos Nr.: e2-3158-1138/2023
Teisminio proceso Nr.: 2-36-3-00211-2023-5
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjas: Vaidas Kazlauskas
Ieškovas: E. Z.
Atsakovas: Lietuvos Respublikos, Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos
Trečiasis asmuo: A. Z.
Advokatai: Kristina Martinkutė Lengvinienė

Kategorijos

2.4.2.1Nuosavybės teisės samprata, jos rūšys ir formos, nuosavybės teisių turinys

Civilinė byla Nr. e2-3158-1138/2023Teisminio proceso Nr. 2-36-3-00211-2023-5Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.2.1.; 2.4.2.4.1.; 2.4.2.4.3.; 2.4.2.5.; 2.4.2.13.; 3.2.6.1. (S)

ŠIAULIŲ APYLINKĖS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2023 m. spalio 30 d.Raseiniai

Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų teisėjas Vaidas Kazlauskas,sekretoriaujant Rasai Budreckienei,

dalyvaujant ieškovui E. Z., jo atstovei advokato padėjėjai Kristinai Martinkutei Lengvinienei,

atsakovės Lietuvos Respublikos atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos atstovei Linai Matukaitienei,

trečiajam asmeniui A. Z.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo E. Z. patikslintą ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Nacionalinė žemės tarnyba) dėl nuosavybės teisės pripažinimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, A. Z., J. D., A. V., S. B., Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Valstybinė mokesčių inspekcija), valstybės įmonė (toliau – ir VĮ) „Turto bankas“.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

1. Ieškovas E. Z. kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos, kuriuo prašo: 1) įpareigoti atsakovę pakeisti Kauno apskrities viršininko administracijos 2002 m. balandžio 16 d. įsakymą Nr. 02-08-2032 ir 2002 m. rugpjūčio 29 d. įsakymą Nr. 02-08-4764 bei Kauno apskrities 2002 m. balandžio 16 d. sprendimą Nr. 72/17391 ir 2002 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą Nr. 72/17693 dalyje nurodant, kad nuosavybės teisės atkuriamos ne S. Z., asmens kodas (duomenys neskelbtini), bet V. Z., asmens kodas (duomenys neskelbtini); 2) nustatyti, kad nekilnojamas turtas – 364/728 žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), nuo 2002 m. balandžio 16 d. asmeninės nuosavybės teise priklauso V. Z., asmens kodas (duomenys neskelbtini), mirusiam (duomenys neskelbtini); nustatyti, kad nekilnojamas turtas – 1166/2000 žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), nuo 2002 m. rugpjūčio 29 d. asmeninės nuosavybės teise priklauso V. Z., asmens kodas (duomenys neskelbtini), mirusiam (duomenys neskelbtini)

1.1. Patikslintame ieškinyje nurodė, kad ieškovas E. Z. yra V. Z., mirusio (duomenys neskelbtini), sūnus. 2022 m. rugpjūčio 26 d. Paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimu Nr. 4365, palikėjo V. Z. turtą po ½ dalį paveldėjo testamentiniai įpėdiniai – jo sūnūs E. Z. ir A. Z.. Į paveldėto turto sudėtį įėjo ir žemės sklypai, į kuriuos V. Z. nuosavybės teisės buvo atkurtos: 1) Kauno apskrities viršininko 2002 m. balandžio 16 d. įsakymu Nr. 02-08-2032 V. Z. atkurtos nuosavybės teisės į 1,82 ha iš bendro 7,28 ha ploto; 2) Kauno apskrities viršininko 2002 m. rugpjūčio 29 d. įsakymu Nr. 02-08-4764 V. Z. atkurtos nuosavybės teisės į 5,83 ha iš bendro 20,00 ha ploto. Šie žemės plotai atkurti žemės sklypuose su bendrasavininkais: žemės sklypas bendro ploto 7,3074 ha, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), buvo atkurtas V. Z. – 1,82 ha, O. B. – 1,82 ha ir S. Z. – 3,64 ha; žemės sklypas bendro ploto 20,00 ha, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), buvo atkurtas V. Z. – 5,83 ha, O. B. – 2,51 ha, S. Z. – 11,66 ha.

1.2. V. Z., O. B. ir S. Z., nuosavybės teises įgijo į buvusios savininkės E. Z. nuosavybės teisėmis turėtą 34,01 ha žemę (duomenys neskelbtini), ir L. Z. įpėdinių nuosavybės teisėmis turėtą 7,28 ha žemę (duomenys neskelbtini).

1.3. V. Z. aiškiai išreiškė savo valią susigrąžinti žemę buvusioje vietoje. S. Z. prašymai buvo pateikti 1991 m. lapkričio 21 d. ir 1993 m. rugpjūčio 2 d. Prašymai surašyti su netiksliai nurodytais plotais, daryti pataisymai, braukymai, surašyti ne pačios S. Z. vardu. Tikėtina, kad asmens valią išreiškia tik jos ranka pasirašytas parašas. Prašymo pateikimo metu (1991 m., 1993 m.) S. Z. buvo (duomenys neskelbtini) m. ir (duomenys neskelbtini) m. amžiaus. Akivaizdu, kad tokio amžiaus žmogus negalėjo suprasti pasikeitusių įstatymų ir politinės santvarkos, todėl pateikti prašymai buvo ne jos iniciatyva, bet kito asmens valios išraiška.

1.4. Ieškovo tėvas V. Z., nežinodamas, kaip vyks nuosavybės teisių atkūrimo procesas, bei neturėdamas tikslių duomenų, kas iki nacionalizacijos buvo tikrasis žemės savininkas, inicijavo, kad prašymą pateiktų ir jo tėvo (E. Z., L.) brolio (I. Z., L.) žmona S. Z.. V. Z. (ieškovo tėvas) buvo S. Z. krikšto sūnus, todėl žinodamas, kad ji neturi vaikų ir kitų artimų giminaičių, rūpinosi ja iki mirties.

1.5. Nuosavybės teisių atkūrimo procesas užtruko ilgiau nei 10 metų (pareiškimas pateiktas 1991 m., o sprendimas priimtas 2002 m.). (duomenys neskelbtini) S. Z. mirė nespėjusi sulaukti nuosavybės teisių atkūrimo pabaigos.

1.6. Po S. Z. mirties V. Z. informavo žemėtvarkos skyriaus darbuotojus apie tai, kad mirusioji neturėjo vaikų, todėl nėra įpėdinių galinčių paveldėti jos turtą. Į šiuos žodžius sureaguota nebuvo, tiesiog vadovaujantis galiojančiais teisės aktais nuosavybės teisių atkūrimo procesas buvo vykdomas mirusiosios vardu, nekreipiant dėmesio, kad paveldėtojų nėra.

1.7. Mirus S. Z., jos turtą paveldėjo Lietuvos Respublika pagal 1997 m. gegužės 23 d. Paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimą. Atkuriant nuosavybės teises mirusiosios vardu, teritoriniam žemėtvarkos skyriui turėjo būti žinoma, kad mirusioji įpėdinių neturi.

1.8. Nors apie tai, kad S. Z. įstatyminių įpėdinių neturi, buvo užsiminta žodžiu, bei raštu, ši problema nebuvo rimtai įvertinta, todėl atkūrimo procesą vykdžiusi institucija netinkamai atliko savo pareigą. Nėra jokių duomenų susijusių su S. Z. įpėdinių paieška, ar jų informavimu apie vykdomą nuosavybės teisių atkūrimą. Net jei įstatymas ir nebūtų nustatęs pareigos institucijai ieškoti įpėdinių, asmenys, neinformuoti apie atsiradusį (šiuo atveju atkurtą) palikimą niekada apie jį ir nesužinos. Nuosavybės teisių atkūrimas su tikslu niekam jų neperduoti neturi jokios prasmės. Dėl šios priežasties, institucija privalėjo rūpintis įpėdinių paieška, o jų nesant – nutraukti nuosavybės teisių atkūrimo procesą ir informuoti kitus pretendentus apie teisę atkurti nuosavybės teises į buvusių savininkų žemę, kuri dar yra nerealizuota. Tokią galimybę numatė ir tuo metu galiojantys įstatymai.

1.9. Teritorinis žemėtvarkos skyrius, būdamas valstybinė institucija, privalėjo inicijuoti nuosavybės teisių atkūrimo proceso S. Z. vardu sustabdymą, kad kiti pretendentai, šiuo atveju V. Z., pateiktų prašymą į likusius neatkurtus senelių L. ir E. Z. žemės sklypus, nes mirusios pretendentės teisės nebus įgyvendintos. Jei 1997 m. V. Z. būtų galėjęs pateikti papildomą prašymą, tai 2002 m. balandžio 16 d. ir 2002 m. rugpjūčio 29 d. Kauno apskrities viršininko įsakymais nuosavybės teisės būtų atkurtos ne S. Z., bet V. Z..

1.10. Teisinis reglamentavimas nurodo, kad piliečiui mirus, nuosavybės teisės atkuriamos ir perduodamos įpėdiniui, kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis. Lietuvos Respublika yra juridinis darinys, kuri pati savaime neįgyja fizinio asmens teisių ir nėra asmuo galintis būti pripažintu piliečiu, todėl nuosavybės teisės atkurtos mirusiojo vardu negali būti perleistos įpėdiniui – Lietuvos Respublikai.

1.11. S. Z. įpėdinių neturi, todėl jų teisės pažeistos nebus. 1993 m. rugsėjo 24 d. S. Z. sudarė testamentą, kuriuo padarė patvarkymą, savo mirties dienai, jei būtų atkurtos nuosavybės teisės į žemę (duomenys neskelbtini), tai to sklypo tris hektarus palieka S. B., gim. (duomenys neskelbtini). Šios teisės testamentinis įpėdinis neįgyvendino, todėl laikytina, kad jo interesai nebus pažeisti.

1.12. Nuo 2002 metų S. Z. atkurtuose žemės sklypuose kaip teisėtas savininkas tvarkėsi ir juos valdė V. Z.. Žinodamas, kad šie žemės sklypai buvo atkurti į jo senelių L. ir E. Z. turėtų žemės sklypų vietą, V. Z. buvo įsitikinęs, kad joks kitas asmuo neturi teisės į šiuos žemės sklypus. Šiuose žemės sklypuose V. Z. vykdė žemės ūkio veiklą, o nuo 2004 metų teikė paraiškas paramai už žemės ūkio naudmenų plotus gauti. Šios aplinkybės patvirtina, kad tikruoju žemės sklypo savininku nuo 2002 metų žemės sklypų dalyse buvo V. Z., o ne S. Z. ar koks kitas asmuo. Ieškovo tėvas V. Z. nuo 2002 metų (daugiau nei 20 metų) atvirai valdė minėtas žemės sklypo dalis.

1.13. Dėl ieškinio senaties termino – ieškovo ieškinys išplaukia iš jo pažeistos teisės paveldėti mirusio tėvo V. Z. turtą, t. y. žemės sklypus, kuriuos pastarasis visada laikė savo nuosavybe, nors jie buvo registruoti mirusios tetos vardu. Mirusysis V. Z. apie savo teisės pažeidimą nesuvokė, todėl niekada nesikreipė į teismą dėl šios teisės gynimo. Ieškovas E. Z., apie tai, kad tėvo valdytos žemės yra įregistruotos kito asmens vardu, sužinojo tik 2022 m. rugpjūčio 26 d., kai priėmė mirusio tėvo V. Z. palikimą. Ši data laikytina sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu, todėl ieškovo įsitikinimu, ieškinio senaties terminas nėra suėjęs. Teismui manant, kad ieškiniui pareikšti yra suėjęs ieškinio senaties terminas, prašo jį atnaujinti dėl aukščiau nurodytų aplinkybių, t. y. nežinojimo, kad ieškovo teisės yra pažeistos. Be to, nuosavybės teisių atkūrimo metu, ieškovas nebuvo subjektas, galėjęs reikšti reikalavimus dėl teisės pažeidimo.

Atsiliepimas

2. Atsakovės atstovė Nacionalinė žemės tarnyba pateikė atsiliepimą į patikslintą ieškinį, kuriame teigė, kad patikslintas ieškinys yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl prašo jį atmesti.

2.1. Nurodė, kad S. Z. mirus (duomenys neskelbtini), jos palikimą priėmė valstybė, atstovaujama Valstybinės mokesčių inspekcijos. 1997 m. gegužės 23 d. Raseinių rajono 1-ojo notarų biuro notarė išdavė paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimą, kad S. Z., mirusios (duomenys neskelbtini), turtas pagal paveldėjimo teisę atitenka valstybei. Šiame paveldėjimo teisės liudijime nėra nurodyti S. Z. atkurti žemės sklypai (žemės sklypų dalys), kadangi paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo metu nuosavybės teisė į šią žemę S. Z. dar nebuvo atkurta. Dėl tos pačios priežasties Valstybinė mokesčių inspekcija neinformavo Kauno apskrities viršininko administracijos apie tai, kad mirus S. Z., jos turtas pagal paveldėjimo teisę atiteko valstybei. Sutinkamai su Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 5.50 straipsnio 1 dalimi, neleidžiama palikimo priimti iš dalies arba su sąlyga ar išlygomis. Todėl, nepriklausomai nuo to, kad palikimo perėjimo valstybei liudijimas buvo išduotas tik dėl dalies palikėjos S. Z. turto, valstybei paveldėjimo teise perėjo visas patikėjos turtas, tame tarpe, ir žemės sklypai (žemės sklypų dalys), į kuriuos jai po mirties buvo atkurtos nuosavybės teisės. Nacionalinė žemės tarnyba tik dabar sužinojo apie tai, kad valstybei paveldėjimo teise perėjo S. Z. turtas.

2.2. Piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, mišką ir vandens telkinius nagrinėja ir priima sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo Nacionalinė žemės tarnyba. Teismams nėra priskirta funkcija vykdyti nuosavybės teisių atkūrimą – spręsti klausimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į konkretų nekilnojamąjį turtą konkretiems asmenims, tuo pačiu spręsti dėl jau priimtų sprendimų atkurti nuosavybės teises pakeitimo. Įrodžius, kad nuosavybės teisės buvo atkurtos neteisėtai, teismas gali tik panaikinti priimtus sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo.

2.3. Prašymus atkurti nuosavybės teises į minėtą žemę be S. Z. buvo padavę dar du pretendentai: V. Z. ir O. B.. Visi jie turėjo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą į nurodytą žemę. Todėl net ir tuo atveju, jeigu būtų pripažinta, kad nuosavybės teisės S. Z. buvo atkurtos neteisėtai, teisę atkurti nuosavybės teises į S. Z. žemės dalį turėtų likę du pretendentai.

2.4. Prašymuose dėl nuosavybės teisių atkūrimo pasirašė pati S. Z., tuo išreikšdama valią atkurti nuosavybės teises, be to, nuosavybės teisių atkūrimo byloje yra pateikti jos giminystės ryšį su buvusiu savininku įrodantys dokumentai ir notariškai patvirtintas testamentas, kuriuo dalį šios žemės ji paliko S. B.. Tai patvirtina jos valią atkurti nuosavybės teises į nurodytą žemę. Jei S. Z. būtų neketinusi atkurti nuosavybės teises, ji galėjo nepateikti prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Tuomet nuosavybės teisės į šią žemės dalį būtų atkurtos kitiems dviem pretendentams. Žemės sklypų vieta, ribos buvo aiškios, jas parodė kiti du pretendentai formuojant sklypus, kiekvienam pretendentui priklausančių žemės sklypų dalių vieta nebuvo nurodyta, todėl S. Z. dalyvavimas nustatant žemės sklypų ribas nebuvo būtinas.

2.5. Atkūrus nuosavybės teises į žemę mirusiojo vardu, žemę paveldi įpėdiniai pagal bendrą CK nustatytą paveldėjimo tvarką ir pagrindus. Teisės aktai nenustatė pareigos institucijai, vykdančiai nuosavybės teisių atkūrimą, ieškoti mirusio pretendento įpėdinių. Ieškoti mirusio asmens įpėdinių yra notaro pareiga.

Šalies argumentai

2.6. Ieškovas nurodė, kad valstybė negalėjo paveldėti S. Z. žemės. Tačiau šiuo atveju S. Z. palikimas nebuvo perduotas jos įpėdiniui – valstybei, kaip teigia ieškovas, valstybei jos palikimas teisėtai perėjo neatsiradus jos įpėdinių.

2.7. Teisės aktai nenumato galimybės pripažinti nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą, galima tik atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, tame tarpe, ir į žemę, institucijoms priimant sprendimus dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo. Tačiau nuosavybės teisės į aukščiau nurodytą S. Z. žemę jau yra atkurtos ir sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo nėra panaikinti. O kitų CK 4.47 straipsnio 12 punkte nurodytų įstatymo nustatytų pagrindų, kuriais remiantis S. Z. žemės sklypus galima būtų pripažinti asmenine V. Z. nuosavybe, ieškovas nenurodė. Taip pat, kadangi S. Z. žemės sklypai paveldėjimo teise perėjo valstybei, negalima jų pripažinti asmenine V. Z. nuosavybe.

2.8. Dėl ieškinio senaties taikymo – ieškinys reiškiamas praėjus 21 metams po nuosavybės teisių atkūrimo S. Z.. V. Z. turėjo žinoti apie nuosavybės teisių atkūrimą S. Z. 2002 metais, nes žemės sklypai buvo suteikti bendrai, sprendimuose dėl nuosavybės teisių atkūrimo nurodant, kad žemės sklypai suteikiami bendrai kartu su S. Z. ir O. B.. Atsižvelgiant į tai, prašo taikyti bendrąjį ieškinio senaties terminą – 10 metų, kuris yra praleistas, ir tuo pagrindu ieškinį atmesti.

Atsiliepimas

3. Trečiasis asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija pateikė atsiliepimą, kuriame prašė sprendimą byloje priimti teismo nuožiūra.

3.1. Nurodė, kad Valstybinė mokesčių inspekcija iki 2023 m. balandžio 13 d. nėra gavusi pranešimų apie ieškinyje nurodyto nekilnojamo turto – 364/728 žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir 1166/2000 žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini) valdymą, palikimo priėmimo procedūra nėra pradėta. Prašė bylą nagrinėti jų atstovui nedalyvaujant.

4. Trečiasis asmuo VĮ „Turto bankas“ pateikė atsiliepimą, kuriuo prašė ieškovo patikslinto ieškinio reikalavimus atmesti kaip nepagrįstus, bylą nagrinėti jų atstovui nedalyvaujant.

4.1. Nurodė, kad paveldėjimo santykiuose VĮ „Turto bankas“ atstovaujanti valstybę, kai paveldimas nekilnojamasis turtas, įskaitant jam priskirtus žemės sklypus, bei akcijos, neatlieka dėl ieškovo patikslintame ieškinyje nurodyto turto paveldėjimo procedūrų valstybei. Šiuo atveju paveldėjimo procedūras valstybei dėl palikėjos palikimo vykdė Nacionalinė žemės tarnyba. Taigi ieškovo patikslinto ieškinio reikalavimai turėtų būti nagrinėjami, atsižvelgus į minėtos institucijos poziciją, išdėstytą šioje civilinėje byloje.

5. Trečiasis asmuo A. Z. pateikė atsiliepimą į pradinį ieškinį, kuriame nurodė, kad su E. Z. ieškiniu sutinka. Atsiliepimo į patikslintą ieškinį trečiasis asmuo nepateikė.

6. Tretieji asmenys J. D. ir A. V. pateikė bendrą atsiliepimą į patikslintą ieškinį, kuriame nurodė, kad ginčo žemės priklausė E. Z. (miręs), L. Z. (mirusi), S. Z. (mirusi). Mirus E. Z. ir L. Z., liko jų vaikai: O. Z. – B. (mirė (duomenys neskelbtini)) ir V. Z. (mirė (duomenys neskelbtini)). O. B. savo testamentu jai priklausantį turtą ir žemes paliko savo anūkei J. D. ir jos dukrai A. V., kurios dabar yra šių žemių bendrasavininkės su V. Z. vaikais E. Z. ir A. Z.. Mirusios S. Z. žemės liko valdiškos. Dabar V. Z. vaikai E. Z. ir A. Z. nori S. Z. žemes susigrąžinti sau, bet ši S. Z. žemė priklausytų ne vien V. Z., o taip pat ir jo seseriai O. Z. – B.. Jeigu atitektų dalis S. Z. žemių ir V. Z. seseriai O. B., gali būti, kad ta dalis priklausytų ir O. B. paveldėtojoms. Tuo laiku buvo galima šias žemes teisiškai atsiimti kiekvienam, kaip priklausė, jeigu būtų sąžiningai elgęsis V. Z.. Tačiau Z. žemes atidavinėjo ne institucijų darbuotojai, o vadovavo pats V. Z., kuris dalijo žemes pagal savo norą, su niekuo nesitardamas. Jis labiausiai kovojo, kad negalėtų pasiimti savo dalies jo sesuo O. B.. V. Z. kūrė visokias versijas, kad S. Z. žemė liktų valdiška. Dabar, jeigu yra tokia teisė, žemes turėtų pasidalinti po lygiai vaikai ir anūkai, kadangi paveldėtojai jau mirė.

7. Trečiasis asmuo S. B. per teismo nustatytą terminą atsiliepimo į patikslintą ieškinį nepateikė.

Žemesnės instancijos teismas

8. Teismo posėdžio metu ieškovas patikslintą ieškinį palaikė, prašė jį tenkinti. Nurodė, kad kai buvo paliktas palikimas, užtruko labai ilgai, kol surado archyvuose dokumentus. Tėvas žemes tvarkėsi pats, jis jais nepasitikėjo, jie patarti tėvui negalėjo. Jeigu jam kažkas ką nors sakė, gal jis tikrai nesuprato. Raštiško dokumento jokio nerado. Dėl kaimynų žemių – jis daug „kariavo“, daug pinigų išleido, su seserimi B. daug kartų keitėsi žemes. Kaip sakė amžinatilsį B., kiek turės, tiek užteks, ir liepė V. Z. tvarkytis žemes. S. Z. buvo ištremta į Sibirą, paskui grįžo ir gyveno pas B. uošvienę, paskui nusipirko (duomenys neskelbtini) sodybą. Amžinatilsį tėvas ir jie, būdami maži vaikai, visada padėdavo jai apdirbti žemės ūkį. Paskui tėvas prižiūrėjo Z., kai neturėjo galimybės jos prižiūrėti, pristatė ją į (duomenys neskelbtini). Tėvas ją palaidojo, pastatė paminklą, samdo moterį, kuri prižiūri kapą – dabar moka jie iš savo pinigų. Tiek jų, tiek tėvo santykiai su Z. buvo labai geri. Buvo kalbos, kad po mirties visas S. Z. turtas atiteks tėvui. S. Z. buvo tėvo krikšto mama, ji sakė, kad viską paliks savo krikšto vaikui. Nežino, kodėl S. Z. nesurašė V. Z. testamento. O. B. neįtraukta į reikalavimą, nes ji beveik niekada nesikreipė, viską tvarkė jo tėvas. Kadangi yra jų prosenelių žemė, buvo ūkis nuo senų laikų, jie nori jį išsaugoti. Jis pažįsta tik J., kadangi ji yra jo pusseserės dukra. S. Z. buvo V. Z. krikšto mama. O. B. buvo V. Z. sesuo, o ieškovo krikšto mama. Sužinojo, kad jo teisės pažeistos, kai pradėjo tvarkyti dokumentus, 2022 m., po V. Z. mirties.

Šalies argumentai

9. Ieškovo atstovė patikslintą ieškinį palaikė jame nurodytais pagrindais, prašė jį tenkinti. Nurodė, kad procesas buvo susijęs su nuosavybės teisių atkūrimu, įstatymas numatė atkurti nuosavybės teises tiems, kas buvo savininkai. Savininkai šiuo atveju buvo ieškovo proseneliai. S. Z. sutuoktiniui buvo atkurtos teisės, ir ji kaip sutuoktinė tapo pretendente. Nuosavybės teisių atkūrimo procesą organizavo, viską tvarkė V. Z. – ieškovo tėtis, kuris ta žeme rūpinosi. Natūrinė žemė, kai buvo pateiktas prašymas 1991 m., būtų iš karto atkurta, nelaukiant 2000 m., jeigu ji būtų buvusi laisva, tačiau pasirodo, kad ji buvo užimta asmeninio ūkio žemės naudotojų. Dėl šios priežasties natūra iš karto nebuvo atkurta, procesas truko ilgai, kol iškeldino asmeninio ūkio žemės naudotojus. Nesant sureguliuotai teisinei bazei, įvyko teisių pažeidimas, dėl kurio buvo pažeistos teisės. Šiai dienai yra padaryti įstatymų pakeitimai, kad jeigu paveldėtojų nėra, galima nutraukti atkūrimo procesą. Jeigu būtų tuo metu buvę tokie teisės aktai, atkūrimo procesas būtų buvęs nutrauktas S. Z. vardu, ir visa nuosavybės teisė būtų atkurta V. Z. ir O. B.. Todėl jie ir reiškia reikalavimą, kad būtų pripažinta, jog nuosavybės teisė turėjo būti atkurta būtent V. Z., ir kad tai yra jo valdyta žemė, nes tai yra jo prosenelių žemė. Jie nereiškia reikalavimo dėl O. B., nes būtent V. Z. rūpinosi visu procesu nuo pat pirminio prašymo padavimo 1991 m. O. B. į procesą kaip pretendentė įstojo daug vėliau, bet tos žemės dalies ji netvarkė, nedirbo. Todėl jie prašo, kad būtų ne panaikinti Kauno apskrities viršininko administracijos įsakymai, kuriais buvo atkurtos nuosavybės teisės S. Z., bet ištaisytas, nurodant, kad yra atkuriamos dalys V. Z.. Jeigu įsakymus panaikins, tokiu atveju nuosavybės teisių atkūrimo procesas turėtų grįžti į pradinę padėtį, ir atkuriamos nuosavybės teisės turėtų būti visiems kitiems gyviems arba turintiems paveldėtojų pretendentams. Tai buvo teisinė klaida, nes Piliečių nuosavybės teisų atkūrimo įstatymas aiškiai numato, kad nuosavybės teisės turėjo būti atkurtos esantiems gyviems įpėdiniams, o jeigu jie yra mirę, tai įpėdiniams, kurie yra Lietuvos Respublikos piliečiai. Jeigu piliečių nėra, tai nuosavybės teisės tokiam asmeniui neturėjo būti atkurtos. Šiuo atveju, S. Z. iš viso neturėjo įpėdinių, jos atžvilgiu turėjo būti sustabdytas paveldėjimo procesas ir tada dar 2002 m. V. Z. būtų galėjęs pateikti prašymą atkurti teises į prosenelių žemę jo vardu. Bet jam niekas nebuvo išaiškinta, jis visą laiką tikėjosi, kad tai tik procedūriniai dokumentai, kurie sutvarkomi. Žemes jis visą laiką valdė pats ir laikė save teisėtu savininku. Tuo metu dėl naudojimosi teisinio reguliavimo nebuvo, žmogui buvo pasakyta, kur atkurti, nuosavybės atkūrimo prašymus jis pats teikė S. Z. vardu, nes S. Z. amžius buvo garbus ir ji pati po institucijas nevaikščiojo, viską reguliavo V. Z.. Jam tariamą žodinę teisę naudoti žemę suteikė žemėtvarkos atstovai. Jis tikėjo, kad tai yra jo žemė, kad jis gali ten tvarkytis. Nuo 2000 m., kai iškeldino asmeninio ūkio naudotojus, jis ir naudojo ją kaip savo. Žemėtvarkos skyrius nepareiškė reikalavimo išsikelti iš tos sklypo dalies, kuri nepriklauso V. Z.. Nebuvo jokio raštiško raginimo atlaisvinti žemės sklypą. Tuo pagrindu žeme jis ir naudojosi. Yra įgyjamosios senaties institutas, kai žmogus gali įgyti pagal sąžiningą, atvirą naudojimąsi. Pagal įgyjamąją senatį nesikreipė į teismą, nes žemė yra „Registrų centre“ įregistruota. Kad V. Z. naudojo žemę, gali patvirtinti deklaracijos, kaimynai. Dėl senaties – jie reiškia ieškinį ieškovo atžvilgiu, mano, kad neturėtų būti praleistas senaties terminas, nuo sužinojimo dar nepraėjo 10 metų, kadangi ieškovas apie pažeistas teises sužinojo tik mirus jo tėvui ir pradėjus tvarkyti dokumentus. Jeigu teismas mano, kad terminas praleistas, prašo terminą atnaujinti, nes ieškovas negalėjo ir neturėjo teisės tuo metu, kai nuosavybės teisė priklausė jo tėvui, reikšti jokių ieškinių ar tvarkyti dokumentų, kurie yra ne jo nuosavybės pagrindu. V. Z. nebespėjo, yra ne viena byla teisme susijusi su žemėmis, jam toje situacijoje nebuvo iki galo išaiškinta, nes jis jautėsi savininku, bet iki galo nesuprato, kaip ir ką tvarkyti. Jam gal buvo pasakyta, kad jis įgis paveldėjimo ar kitokiu būdu. Jis buvo amžiuje, jam rūpėjo ūkio reikalai. Su dokumentais nedirbo, jis galbūt nespėjo, nesuvokė, negebėjo sutvarkyti. Jis galbūt galvojo, kad tai menka bėda, nes jis yra savininkas. Po V. Z. mirties iš karto nepateikė ieškinio, nes buvo vykdoma paveldėjimo procedūra, jie ne viską suprato iš karto. Kai su matininkų pagalba pamatė, kad su žemėmis yra ne taip, kaip dokumentuose, tada jie kreipėsi pagalbos. Nuosavybės teisės turi būti atkurtos V. Z. vardu, nes S. Z. į šeimą atėjo kaip marti, kuri neturėjo įpėdinių, ir jai atkūrus nuosavybes teises, tęstinumo neliko, turtas perėjo valstybei. Nuosavybės teisių atkūrimo įstatyme numatyta galimybė atkurti nuosavybes teises mirusiojo vardu, jeigu įpėdinis yra fizinis asmuo, o ne juridinis asmuo ar Lietuvos Respublika, tokiu atveju institucijos turėjo sustabdyti atkūrimo procedūrą. Įstatymo tikslas buvo atkuriant nuosavybės teises taikyti restituciją – sugrąžinti žmonėms žemę, o ne sugrąžinti kažkam, ir atimti atgal žemę į valstybę. S. Z. žemės sklypo dalis visiems buvo žinoma kaip bešeimininkis daiktas, tačiau institucijos irgi nesikreipė dėl šios žemės, 20 metų žemės sklypas buvo nereikalingas valstybei.

10. Nacionalinės žemės tarnybos, kuri atstovauja atsakovę Lietuvos Respubliką, atstovė teismo posėdžio metu nurodė nesutinkanti su patikslinto ieškinio reikalavimais, prašė taikyti ieškinio senatį. Nurodė, kad reikalavimas pakeisti Kauno apskrities viršininko įsakymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo S. Z. yra neteisėtas, kadangi Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių atkūrimo įstatymas nenumato tokios galimybės. Sutinkamai su šio įstatymo 19 straipsnio 1 dalimi, su Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 1 dalimi, sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo gali būti apskųsti teismui, jeigu jie priimti neteisėtai. Todėl galima tik teismine tvarka panaikinti sprendimus, jeigu jie priimti neteisėti, bet ne pakeisti juos, ir tik tuo atveju, jei nustatoma, kad sprendimai buvo priimti pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką. Pagal Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 1 dalį, konkrečiai pažymėta, kad jeigu nustatoma, kad sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo priimti pažeidžiant įstatymų tvarką, ir jeigu dėl to nekyla ginčų, sprendimą gali panaikinti arba pakeisti NŽT vadovas ar jo įgaliotas teritorinio skyriaus vadovas. Šiuo atveju ginčas kyla, ir šis Žemės reformos įstatymas negali būti taikomas. Dėl nuosavybės teisių atkūrimo S. Z. – nuosavybės teisės buvo atkurtos teisėtai, vadovaujantis įstatymu ir kitais teisės aktais. S. Z. prašymą atkurti nuosavybės teises padavė laiku, kartu su prašymu buvo pateikti giminystės ryšius su buvusiais savininkais ir nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai. Tačiau iki nuosavybės teisių atkūrimo 2002 m. S. Z. mirė, todėl nuosavybės teisė buvo atkuriama mirusiojo vardu. S. Z., pagal giminystės dokumentus, turėjo teisę pretenduoti į šiuo žemės sklypus, nes ji buvo savininko vaiko, kuris yra miręs, sutuoktinė. Jeigu S. Z. būtų nenorėjusi atkurti nuosavybės teisių, ji nebūtų padavusi prašymo ir nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų. Jeigu ji nebūtų pateikusi šio prašymo, nuosavybės teisė būtų atkuriamos kitiems pretendentas – O. B. ir V. Z.. Tas faktas, kad žemėtvarkos skyriui buvo pateiktas testamentas, įrodo, kad ji siekė nuosavybės teisių atkūrimo. Atsižvelgiant į tai, nuosavybės teisės buvo atkurtos teisėtai. Kadangi nuosavybės teisė buvo atkuriama natūroje į buvusią vietą, todėl buvo suformuoti du atskiri sklypai, sklypų ribos buvo aiškios, todėl jos dalyvavimas formuojant sklypą nebuvo būtinas. Nebuvo reikalaujama nustatyti, kurioje vietoje kiekvienas bendrasavininkis naudosis žemės dalimis. Atkūrus nuosavybės teises mirusiajai, jos pagal civilinį kodeksą perduodamos įpėdiniams, jeigu jie yra Lietuvos Respublikos piliečiai. Tačiau nei Atkūrimo įstatymas, nei įgyvendinimo tvarka nenumatė pareigos institucijai, rengiančiai sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, ieškoti mirusiojo asmens įpėdinių. Ši pareiga yra numatyta notarams. Dėl antrojo reikalavimo – civilinis kodeksas nenumato tokio nuosavybės teisių įgijimo būdo. Ieškovas nenurodė, kokiu konkrečiu įstatymu jis remiasi, norėdamas pripažinti nuosavybės teises, kadangi pats nuosavybės teisių atkūrimo įstatymas nenumato tokios galimybės pripažinti nuosavybės teises. Pagal Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymą, nuosavybės teisė galėtų būti atkuriama tik panaikinus sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo S. Z., jeigu būtų įrodyta, kad šitie sprendimai buvo priimti neteisėtai. Tokiu atveju nuosavybės teisė būtų atkuriama iš naujo, bet ne vienam V. Z., o pretendentams, kurie yra padavę prašymus, t. y. V. Z. ir O. B. lygiomis dalimis. Naudojimasis žemės sklypais, kurie registruoti kito asmens vardu Nekilnojamojo turto registre, kuriems yra priimti sprendimai kaip nuosavybės teisių įgijimo pagrindas, yra neteisėtas ir nesuteikia teisės reikalauti pripažinti nuosavybės teisių. Deklaravimas tokių žemės sklypų, kurie priklauso teisėtai kitam asmeniui, taip pat neteisėtas. Todėl negalima prašyti pripažinti nuosavybės teisių remiantis neteisėtu žemės sklypų valdymu ir naudojimusi. S. Z. palikimas teisėtai perėjo valstybei, kadangi neatsirado įpėdinių. Yra išduotas paveldėjimo teisės liudijimas dėl turto, kuris S. Z. mirties dieną realiai egzistavo. Palikimo priėmime dalyvavo Valstybinė mokesčių inspekcija. Paveldėjimo teisės liudijimas išduotas teisėtai, kadangi nebuvo įpėdinių. Nepriklausomai nuo to, kad jame nėra įrašytos žemės sklypų dalys, į kurias buvo atkurtos nuosavybės teisės S. Z., tai nereiškia, kad valstybė nepriėmė viso S. Z. palikimo, kadangi palikimo negalima priimti dalimis, jis priimamas visas. Valstybė turi teisę, remiantis šiuo liudijimu, įregistruoti šiuos žemės sklypus savo vardu. Dėl senaties termino – ieškovas, kaip V. Z. įpėdinis, reiškia ieškinį praėjus 20 metų po nuosavybės teisių atkūrimo 2002 m., ir remiasi tuo, kad jo tėvas nežinojo, visada galvojo, kad jis yra tos žemės savininkas, ir dėl to niekada nesikreipė. Tačiau tai nėra teisėta priežastis atstatyti terminą, kadangi nežinojimas nepateisina. V. Z., kaip kiekvienas suinteresuotas asmuo, kuris naudojosi šiuo sklypu, per 20 metų turėjo galimybę pats arba per atstovus išsiaiškinti apie ieškinio senaties terminus, apie tai, kad reikia susitvarkyti savo dokumentus, galbūt kreiptis į teismą dėl nuosavybės teisių S. Z. panaikinimo arba pakeitimo. Yra labai didelis laiko tarpas, todėl teismas turėtų taikyti ieškinio senaties terminą. Atkuriant žemės sklypą ir formuojant sklypo ribas, nebuvo išreikštas reikalavimas nustatyti kurioje vietoje ir kokiomis dalimis bendrasavininkas naudosis. Todėl kiekvienam buvo nustatytos vadinamosios idealiosios dalys, naudojimosi tvarkos nebuvo reikalaujama nustatyti. V. Z., pagal sprendimą, turėjo žinoti, kad negalima naudotis dvigubai ar trigubai didesne žemės dalimi. Jis turėjo naudotis tokia žemės dalimi, kokia jam buvo nustatyta sprendimu. Asmuo negali galvoti, kad S. Z. mirus jos žemės dalis buvo bešeimininkis daiktas, nes bešeimininkiu daiktą galima pripažinti tik teisės aktų nustatyta tvarka. Kiekvienas asmuo turi naudotis tuo, ką turi nuosavybės teise. Valstybė nepriima palikimo, valstybei palikimas pereina įstatyme nustatytais atvejais. Nėra numatyta, kada valstybei pereina palikimas, bet įpėdiniams per tris mėnesius nesikreipus dėl palikimo, valstybė gali pretenduoti į palikimą. Palikimo atsiradimo metu, visus valstybės paveldėjimo santykius tvarkė Valstybinė mokesčių inspekcija. Negali pasakyti, kaip tuo metu Valstybinė mokesčių inspekcija buvo įpareigota pranešti žemėtvarkos skyriui apie priimtą palikimą, tuo metu dar nebuvo priimtas Vyriausybės nutarimas. Kai valstybei perėjo S. Z. palikimas, tuo metu žemės sklypai dar nebuvo atkurti S. Z. vardu, institucija apie tai nebūtų galėjusi informuoti, kadangi nebuvo pagrindo. Nuosavybės teisės mirusiam asmeniui būdavo atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniui, žemėtvarka priimdavo sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo mirusiajai, o toliau tos nuosavybės teisės buvo perduodamos pagal bendras paveldėjimo taisykles, nustatytas civiliniame kodekse. Tokiu atveju, šito turto perdavimo įpėdiniams reikalus tvarkė notarai. Įstatymai neįpareigojo žemėtvarkos skyriaus ieškoti mirusiojo įpėdinių. Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 2 straipsnis įpareigojo atkurti teises mirusiojo vardu. Negalėjo neatkurti mirusiojo vardu, kadangi įstatyme tai įsakmiai nurodyta. Toliau įpėdiniai jau rūpinasi patys, be to, įpėdiniai gali atsirasti ir daug vėliau, ir po dešimt metų. O S. Z. turėjo testamentinį įpėdinį. Dėl to, kad įpėdinis turi būti Lietuvos Respublikos pilietis – jeigu įpėdinis nėra Lietuvos Respublikos pilietis, tuomet notarai vykdo žemės pardavimą ir įpėdinis, kuris nėra Lietuvos Respublikos pilietis, paveldi sumą, gautą už parduotą žemę. 2019 m. buvo pakeistas Vyriausybės nutarimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo įgyvendinimo tvarkos, ir ten buvo nurodyta, kad jeigu pilietis, padavęs pareiškimą atkurti nuosavybės teises į žemę kitoje vietoje, yra miręs, institucija, vykdanti nuosavybės teisių atkūrimą turi ieškoti jo įpėdinių, tame tarpe ir spaudoje, tam, kad piliečio įpėdiniai galėtų dalyvauti pasirenkant žemės sklypo vietą. Atkuriant teises natūra, netgi nebuvo būtinas asmens dalyvavimas, kadangi ribas galėjo nurodyti kiti pretendentai. Šioje byloje ginčas yra tarp ieškovo – V. Z. įpėdinio – ir NŽT. Pagal Nuosavybės atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 1 dalį, pakeisti sprendimą galima, kai yra dvi sąlygos: nėra ginčo ir jeigu nuosavybės teisė atkurta neteisėtai, pažeidžiant įstatymus. Šiuo atveju nuosavybės teisė buvo atkurta pagal visus dokumentus teisėtai. Todėl nėra pagrindo pakeisti sprendimų. Institucija įvykdė visą savo pareigą dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Jeigu būtų pripažinta, kad S. Z. atkurta žemė priklauso V. Z., būtų pažeisti įstatymai. Jeigu S. Z. būtų neatkurtos nuosavybės teisės arba būtų panaikinti sprendimai, nuosavybės teisių atkūrimas būtų vykdomas iš naujo pagal esančius pretendentus, jų pateiktus prašymus – ne vienam V. Z., bet ir O. B.. Jeigu būtų panaikinti nuosavybės teisių atkūrimo sprendimai, V. Z. ir O. B. įpėdiniams nereikėtų rašyti jokių prašymų dėl žemės atkūrimo, toliau būtų vykdomas nuosavybės teisių atkūrimas, kadangi yra paduoti pirminiai prašymai, nebent būtų norima atkurti žemes lygiaverte natūra kitoje vietoje.

Šalies argumentai

11. Trečiasis asmuo ieškovo pusėje A. Z. teismo posėdžio metu nurodė, kad su pareikštu ieškiniu sutinka. Nurodė, kad viską tvarkė tėvas V. Z., jie neturėjo teisinių galių. Jis tikėjo, kad tai yra prosenelių žemė. Tarp S. Z. ir V. Z. buvo žodinis susitarimas – kad V. Z. palaidos, paminklą pastatys, kapą prižiūrės, o ji krikšto sūnui paliks visą žemę. Ten prosenelių žemė, net minties nebuvo, kad kažkas gali ateiti ir ją atimti. Dokumentus pradėjo tvarkyti po dviejų – dviejų su puse mėnesių nuo tėvo mirties. Kad žemė priklauso S. Z. sužinojo, kai tėvui mirus pradėjo tvarkyti dokumentus, deklaruojant. Jie deklaracijas teikė pernai ir šiemet. Tai, kad patikslinto ieškinio reikalavime nenurodyta O. B. vertina teigiamai, nes tai buvo V. Z. ir S. Z. valia. S. Z. neturėjo vaikų, V. Z. buvo kaip jos sūnus. V. Z. pokalbių metu kalbėdavo, kad žemė būdavo dėdės, dėdė Sibire, S. Z. atėjo į marčias, viskas buvo Z., o S. Z. krikšto sūnui paliks viską.

12. Tretieji asmenys VĮ „Turto bankas“, Valstybinė mokesčių inspekcija, J. D., A. V. ir S. B. ar jų atstovai į teismo posėdį neatvyko, apie posėdį pranešta tinkamai, prašymų atidėti bylos nagrinėjimą negauta, tretieji asmenys (išskyrus S. B., kuriam ieškinys ir jo priedai įteikti tinkamai) byloje yra pateikę atsiliepimus, VĮ „Turto bankas“ bei Valstybinė mokesčių inspekcija prašė bylą nagrinėti jų atstovams nedalyvaujant, todėl byla nagrinėjama tretiesiems asmenims (jų atstovams) nedalyvaujant.

13. Liudytojas V. T. teismo posėdžio metu nurodė, kad nuo 1998 m. dirbo matininku kadastro (duomenys neskelbtini) vietovėje. Jam teko dalyvauti atkūrimo procese Z., B., S. Z., pagal nuosavybės parengtus archyvinius dokumentus. Kartu su tėvu V. Z. matavo žemę pagal parengtus nuosavybės dokumentus. V. Z. visur dalyvavo aktyviai, rūpinosi, kur ta žemė buvo dalinai atkurta jo vardu. Atkūrimą darė nuo 2000 m., jis kreipėsi į agrarinės reformos skyrių, kadangi su atkūrimu natūra buvo problema, teko iškelti žemės naudotojus. Toje vietoje V. Z. buvo atkurta 2,83 ha asmeninio ūkio žemė, ir jo motinai L. Z. bei seseriai O. B. buvo atkurti 3 ha, o likę apie 20 ha pagal archyvinius dokumentus buvo atkurti bendrai S. Z.. Žemę pamatuoti prašė V. Z., jis sakė, kad visa žemės yra jo, buvo jo mamos, jis paveldėjo, seseriai žemė buvo toliau. Sesuo B. laikė, kad žemės yra V. Z., jis ten tvarkėsi. Pagal archyvinius dokumentus buvo surašyti ir kiti pretendentai. Matė, kaip V. Z. dirbo žemę, pradžioje žemę tvarkė jis vienas. Dokumentus tvarkant V. Z. klausdavo agrarinės tarnybos dėl nesutampančių pavardžių (dėl S. Z. žemės). V. Z. galvojo, gal paveldės. V. Z. pats sakydavo, kad jis susitvarkys, čia jo žemė. Ten, kur iškelta, šiaurinėje dalyje, V. Z. ir buvo atkuri 2,83 ha. Ten dar yra laisvas 90 arų žemės gabaliukas likęs S. Z. ir dabar. Pradžioje buvo atkurta natūra kaip asmeninis ūkis V. Z. 2,83 ha, motinai 3 ha su namų valda ir B. atskirai, nes jiems priklausė kaip asmeninis ūkis, o paskui jau likusi žemė bendrai su mirusiąja paveldėtoja kaip bendrasavininke. Ta žemė, kuri turėjo būti atkurta kaip asmeninis ūkis 1991 m., buvo dalinai užimta kaimynų.

Motyvuojamoji dalis

Patikslintas ieškinys netenkintinas.

14. Nagrinėjamoje civilinė byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad Kauno apskrities viršininko 2002 m. balandžio 16 d. įsakymu Nr. 02-08-2032 nuosavybės teisės atkurtos į žemės sklypą, kurio bendras plotas 7,28 ha, esantį (duomenys neskelbtini) V. Z. į 1,82 ha plotą, O. B. į 1,82 ha plotą, S. Z. į 3,64 ha plotą. 2002 m. balandžio 16 d. Kauno apskrities viršininko sprendime Nr. 72/17391 nurodyta, kad S. Z. atkuriamos nuosavybės teisės į 3,64 ha žemę, esančią (duomenys neskelbtini) (bendras žemės plotas – 7,28 ha), grąžinant natūra bendrosios nuosavybės teise su šiais bendrasavininkiais: S. Z. – 3,64 ha su V. Z. – 1,82 ha ir O. B. – 1,82 ha. Šiame sprendime nurodoma, kad šis sprendimas įteikiamas S. Z. turtinių teisių perėmėjams.

15. Kauno apskrities viršininko 2002 m. rugpjūčio 29 d. įsakymu Nr. 02-08-4764 nuosavybės teisės atkurtos į žemės sklypą, kurio bendras plotas 20,00 ha, esantį (duomenys neskelbtini): V. Z. į 5,83 ha plotą, O. B. į 2,51 ha plotą, S. Z. į 11,66 ha plotą. 2002 m. rugpjūčio 29 d. Kauno apskrities viršininko sprendime Nr. 72/17693 nurodyta, kad S. Z. atkuriamos nuosavybės teisės į 11,66 ha žemę, esančią (duomenys neskelbtini) (bendras plotas – 18,23 ha žemės, 1,77 ha miško), grąžinant natūra bendrosios nuosavybės teise su šiais bendrasavininkiais: S. Z. – 11,66 ha su O. B. – 2,51 ha ir V. Z. – 5,83 ha. Sprendime taip pat nurodoma, kad šis sprendimas įteikiamas S. Z. turtinių teisių perėmėjams.

16. Šioje civilinėje byloje ieškovas reiškia reikalavimus dėl nuosavybės teisės jo mirusiam tėvui V. Z. pripažinimo be kita ko prašydamas pakeisti aptartus Kauno apskrities viršininko administracijos įsakymus ir sprendimus nurodant, kad nuosavybės teisės atkuriamos ne S. Z., o V. Z.. Pažymėtina, kad ieškovo tėvas V. Z. mirė (duomenys neskelbtini) V. Z. palikimą 2022 m. rugpjūčio 26 d. Paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimu po ½ dalį priėmė jo vaikai A. Z. (trečiasis asmuo byloje) ir E. Z. (ieškovas).

17. Svarbu ir tai, kad 2023 m. sausio 23 d. Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašuose nurodyta, kad žemės sklypo, kurio plotas 7,3074 ha, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), 1/8 dalis nuosavybės teise priklauso A. Z., 1/8 dalis nuosavybės teise priklauso E. Z., 182/728 dalys priklauso J. D., 364/728 dalys priklauso S. Z.. S. Z. nuosavybės teisės įregistravimo pagrindas 2002 m. balandžio 16 d. Apskrities viršininko įsakymas Nr. 02-08-2032, įrašas galioja nuo 2002 m. balandžio 16 d. Atitinkamai nurodoma, kad žemės sklypo, kurio plotas 20,00 ha, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), 583/4000 dalys nuosavybės teise priklauso A. Z., 583/4000 dalys nuosavybės teise priklauso E. Z., 251/2000 dalys priklauso A. V., 1166/2000 dalys priklauso S. Z.. S. Z. nuosavybės teisės įregistravimo pagrindas 2002 m. rugpjūčio 29 d. Apskrities viršininko įsakymas Nr. 02-08-4764, įrašas galioja nuo 2002 m. rugpjūčio 29 d.

18. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad nuosavybės teisių atkūrimo proceso tikslas – užtikrinti skaidrų nuosavybės teisių atkūrimo procesą ir ginti viešąjį interesą, todėl nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą turi būti atkuriamos griežtai laikantis atkūrimo momentu galiojančio Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme nustatytos tvarkos ir sąlygų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. rugsėjo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-338/2007).

19. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2002 m. balandžio 2 d., t. y. Kauno apskrities viršininko 2002 m. balandžio 16 d. ir 2022 m. rugpjūčio 29 d. įsakymų ir sprendimų atkurti nuosavybės teises priėmimo metu) (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 2 straipsnyje nurodytas baigtinis sąrašas piliečių, turinčių teisę į nuosavybės teisių atkūrimą. Šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatyta, kad nuosavybės teisės į šio įstatymo 3 straipsnyje nurodytą nekilnojamąjį turtą atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams – turto savininko vaiko (įvaikio), kuris yra miręs, sutuoktiniui, vaikams (įvaikiams) – į mirusiajam tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį. Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad jeigu šio straipsnio 1 dalies 1, 2, 3, 4 punktuose nurodyti piliečiai, kurie nustatytu laiku buvo padavę prašymus atkurti nuosavybės teises, yra mirę, nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniui, jeigu šis yra Lietuvos Respublikos pilietis. Minėto įstatymo 2 straipsnio 4 dalis numatė, kad šio straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodytiems piliečiams atkuriamos nuosavybės teisės į turto savininko mirusiam vaikui (įvaikiui) tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį. Jeigu kiti turto savininko vaikai (įvaikiai), jų sutuoktiniai ir vaikai (įvaikiai) yra taip pat mirę arba šio įstatymo nustatytais terminais nepateikia prašymo atkurti nuosavybės teises, šio straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodytų piliečių prašymu gali būti atkuriamos nuosavybės teisės į visą savininko išlikusį nekilnojamąjį turtą.

20. Teisinis pagrindas pradėti nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo procedūrą yra piliečio prašymas, Atkūrimo įstatymo 10 straipsnyje nustatytais terminais ir tvarka paduotas valstybinei institucijai. Šio įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuosavybės teisės atkuriamos piliečiams, kurių prašymai paduoti įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nustatytais terminais ir šio įstatymo nustatyta tvarka iki 2001 m. gruodžio 31 d.

21. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – ir Tvarka), redakcija, galiojanti nuo 2001 m. lapkričio 17 d., 2 punkte nurodyta, kad Prašymus atkurti nuosavybės teises pateikia šie Lietuvos Respublikos piliečiai: turto savininkai – asmenys, kurių nekilnojamasis turtas pagal buvusios TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas (2.1 punktas); asmenys, kuriems miręs turto savininkas testamentu paliko savo turtą, nors testamente ir nebūtų duomenų apie žemės ar kito nekilnojamojo turto palikimo faktą, o šiems mirus – jų sutuoktiniai, tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai) ar šių asmenų sutuoktiniai bei vaikai (2.2 punktas); turto savininko, kuris mirė ir nepaliko testamento ar okupacijos (1939–1990) metais emigravo į užsienį ir ten, netekdamas Lietuvos Respublikos pilietybės, priėmė kitos šalies pilietybę, sutuoktinis, tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai) – į jiems tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį (2.3 punktas); turto savininko vaiko (įvaikio), kuris yra miręs, sutuoktinis, vaikai (įvaikiai) – į mirusiajam tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį (2.4 punktas); asmenys, kuriems turtas perleistas nesilaikant įstatymo nustatytos formos bei tvarkos sudarytais testamentu (naminiu testamentu), sutartimis (pirkimo–pardavimo, dovanojimo) ar kitokiu rašytiniu dokumentu, taip pat piliečiai, kuriems nuosavybės teisių perėmėjai testamentu paliko savo turtą (2.5 punktas). Tvarkos 2 punkte taip pat nurodyta, kad mirus šios tvarkos 2.1 – 2.4 punktuose nurodytiems piliečiams, kurie nustatytuoju laiku buvo padavę prašymus atkurti nuosavybės teises, nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniui, jeigu šis yra Lietuvos Respublikos pilietis. Šios tvarkos 2.4 punkte nurodytiems piliečiams atkuriamos nuosavybės teisės į turto savininko mirusiam vaikui (įvaikiui) tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį. Jeigu kiti turto savininko vaikai (įvaikiai), jų sutuoktiniai ir vaikai (įvaikiai) yra taip pat mirę arba šio įstatymo nustatytais terminais nepateikia prašymo atkurti nuosavybės teises, šios tvarkos 2.4 punkte nurodytų piliečių prašymu gali būti atkuriamos nuosavybės teisės į visą savininko išlikusį nekilnojamąjį turtą.

22. Vertinamas nagrinėjamoje byloje esančius įrodymus, teismas sprendžia, kad S. Z. turėjo teisę kartu su kitais pretendentais V. Z. ir O. B. įstatymo nustatytu terminu kreiptis į nuosavybės teises atkuriančią instituciją dėl nuosavybės teisių atkūrimo į jai tenkančias buvusių savininkų E. Z. ir L. Z. žemių, esančių (duomenys neskelbtini), dalis. Nurodytą teisė S. Z. realizavo 1991 m. lapkričio 21 d. bei 1993 m. rugpjūčio 2 d. pateikdama prašymus grąžinti žemę, kurios savininkai buvo atitinkamai E. Z. ir L. Z..

23. Nuosavybės teisės S. Z. buvo atkurtos jai jau mirus. S. Z. mirė (duomenys neskelbtini) Teismui pateiktais Gyventojų registro duomenimis, vaikų ji neturėjo. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad S. Z. 1993 m. rugsėjo 24 d. sudarė testamentą, kuriame nurodyta, jog S. Z. mirties atveju, jeigu jai bus atstatyta nuosavybės teisė į žemės sklypą (duomenys neskelbtini), tai to sklypo tris hektarus palieka S. B., gimusiam (duomenys neskelbtini), gyvenančiam (duomenys neskelbtini). Išreikalautoje paveldėjimo byloje matyti, kad S. B. savo paveldėjimo teisės nerealizavo. Iš 1997 m. gegužės 23 d. Paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimo matyti, kad S. Z. turtas pagal paveldėjimo teisę atitenka valstybei, kuriai atstovauja Raseinių rajono Valstybinė mokesčių inspekcija.

24. Teismas pažymi, kad šiuo atveju yra pagrindas sutikti su atsakovės atstovės argumentais, jog Atkūrimo įstatymas ir Tvarka nenustatė institucijos, vykdžiusios nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą, pareigos atlikti asmens, padavusio prašymą atkurti nuosavybės teises, įpėdinių paieškos. Be to, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad Kauno apskrities viršininko administracija 2002 m. balandžio 16 d. ir 2022 m. rugpjūčio 29 d. įsakymų ir sprendimų atkurti nuosavybės teises priėmimo metu turėjo duomenis apie tai, kad S. Z. yra sudariusi testamentą (pagal kurį 3 hektarai atkurtos žemės turėjo atitekti S. B.). Svarbu ir tai, kad Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies formuluotė viena vertus nesukūrė teisės neatkurti nuosavybės teisės mirusiojo vardu esant įstatyme nurodytoms sąlygoms, kita vertus, teisinis reguliavimas, Atkūrimo įstatymas ir teismų praktika lėmė situaciją, kuomet teisė atkurti nuosavybės teises yra laikoma turtine teise, kas atitinkamai reiškia, kad ši teisė galėjo būti paveldima. Atkūrimo įstatymo nuostata, kad nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vardu ir tik tuomet perduodamos įpėdiniui atitinkamai sukūrė itin dažnas situacijas, kuomet turėjo būti atnaujinamas terminas palikimui priimti (kadangi sprendimas atkurti nuosavybės teises įprastai buvo priimamas praėjus daug ilgesniam nei trijų mėnesių terminui). Įvertinus nagrinėjamoje byloje esančius įrodymus, teismas sprendžia, kad šiuo atveju nėra pagrindo daryti išvados, kad Kauno apskrities viršininko administracija nagrinėjamoje byloje vertiname nuosavybės teisės atkūrimo procese nesilaikė teisės aktų reikalavimų ar veikė priešingai įstatymo leidėjo nustatytai nuosavybės teisės atkūrimo tvarkai.

25. Ieškovas E. Z. patikslintu ieškiniu siekia, kad Kauno apskrities 2002 m. balandžio 16 d. sprendimas Nr. 72/17391, Kauno apskrities viršininko administracijos 2002 m. balandžio 16 d. įsakymas Nr. 02-08-2032, Kauno apskrities 2002 m. rugpjūčio 29 d. sprendimas Nr. 72/ 17693 ir Kauno apskrities viršininko administracijos 2002 m. rugpjūčio 29 d. įsakymas Nr. 02-08-4764 būtų pakeisti nurodant, kad nuosavybės teisės atkuriamos ne S. Z., o V. Z.. Šį reikalavimą ieškovas be kita ko grindžia ir tuo, jog prašymai atkurti nuosavybės teises buvo pateikti ne S. Z. iniciatyva, nes surašyti ne pačios S. Z., prašymuose netiksliai nurodyti plotai, yra pataisymų, o pati S. Z. buvo sulaukusi atitinkamai (duomenys neskelbtini) m. bei (duomenys neskelbtini) m. amžiaus.

26. Teismas pažymi, kad tiek S. Z. pateiktas 1991 m. lapkričio 21 d., tiek 1993 m. rugpjūčio 2 d. prašymas yra pasirašyti jos pačios, o tai atitinka Tvarkos 7 punktą, numatantį, kad prašymą atkurti nuosavybės teises į tą patį turtą keli piliečiai gali pateikti kartu arba atskirai, o prašymą pasirašo jį pateikęs pilietis. Prašymuose padaryti pataisymai netrukdo įskaityti parašytos informacijos, S. Z. parašas nėra taisytas, perbrauktas ar kitaip tikslintas. Aplinkybė, kad prašymų pateikimo metu S. Z. buvo sulaukusi garbingo amžiaus (atitinkamai (duomenys neskelbtini) m. bei (duomenys neskelbtini) m.), savaime neįrodo, kad S. Z. negalėjo suprasti savo veiksmų ir išreikšti savo valios. Juolab, kad S. Z. vėliau, t. y. 1993 m. rugsėjo 24 d. sudarė testamentą. Šis testamentas, kuris buvo patvirtintas Raseinių rajono notarės A. Š., be kita ko taip pat pagrindžia S. Z. valią atkurti nuosavybės teises į (duomenys neskelbtini) esančią žemę bei nerodo jos valios trūkumo nuosavybės teisės atkūrimo proceso metu (sudarant testamentą vertinama testatoriaus valia). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teismas sprendžia, kad S. Z. išreikšta valia atkurti nuosavybės teises į buvusių savininkų E. Z. ir L. Z. žemes pasirašant 1991 m. lapkričio 21 d. bei 1993 m. rugpjūčio 2 d. prašymus atkurti nuosavybės teises atitiko Atkūrimo įstatyme ir Tvarkoje numatytus reikalavimus.

27. Pabrėžtina ir tai, kad nagrinėjamu atveju taip pat nėra jokio pagrindo spręsti, kad žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini), dalys, Kauno apskrities 2002 m. balandžio 16 d. ir 2002 m. rugpjūčio 29 d. sprendimais nuosavybės teisėmis atkurtos S. Z., turėtų atitekti būtent V. Z.. Nors ieškovas patikslintame ieškinyje ir teismo posėdžio metu teigė, kad V. Z. rūpinosi nuosavybės teisių atkūrimu S. Z., jos atkurtus žemės sklypus tvarkė ir valdė, tačiau šios aplinkybės nesudarytų pagrindo V. Z. vertinti kitaip nei likusių pretendentų nuosavybės teisės atkūrimui. Tokios pozicijos laikomas ir kasacinio teismo praktikoje, kur pažymima, kad teismai taip pat turi vienodai ginti visų pretendentų teises atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, nė vienam pretendentui nesuteikdami pirmumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-666/2006).

28. Nagrinėjamoje civilinėje byloje Nacionalinė žemės tarnyba prašo taikyti ieškinio senaties terminą, kuris yra praleistas, ir šiuo pagrindu ieškinį atmesti. Tuo tarpu ieškovo E. Z. ir jo atstovės vertinimu, ieškinio senaties terminas nėra praleistas. Tuo atveju, jeigu teismas spręstų, kad ieškinio senaties terminas yra praleistas, šį terminą ieškovas ir jo atstovė prašo atnaujinti.

29. Ieškinio senatis – tai laiko tarpas, per kurį asmeniui garantuojamas jo pažeistos teisės gynimas, jeigu per šį laiko tarpą suinteresuotas asmuo kreipėsi į teismą (CK 1.124 straipsnis). Ieškinio senaties terminas prasideda ir teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Sužinojimo apie subjektinės teisės pažeidimą (suvokimo, kad teisės pažeidžiamos) momento nustatymą lemia konkrečios bylos aplinkybės bei asmens subjektyvios savybės, todėl skirtingose bylose nustatomas skirtingai. Iš teismų praktikos nuostatų išplaukia, kad, sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina nustatyti teisės pažeidimo pobūdį ir momentą, nuo kurio bet koks vidutinis apdairiai ir rūpestingai besielgiantis asmuo analogiškoje situacijoje turėjo išsiaiškinti, kad jo teisė yra pažeista (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2010).

30. CK 1.125 straipsnyje numatyta, kad bendrasis ieškinio senaties terminas yra dešimt metų.

31. Atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalis, galiojusi ginčijamų įsakymų ir sprendimų dėl nuosavybės teisės S. Z. atkūrimo metu, nustatė 30 dienų terminą tokiems sprendimams apskųsti. Šis terminas – sutrumpintas ieškinio senaties terminas ir tiesiogiai taikomas ne tik piliečiams, dėl kurių priimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, bet ir asmenims, kurių teises ar įstatymų saugomus interesus šis sprendimas pažeidžia. Tokios pozicijos, pateikdamas šio termino vertinimą, laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus nutartys civilinėse bylose: 2006 m. gruodžio 19 d. nutartis Nr. 3K-3-666/2006, 2007 m. birželio 5 d. nutartis Nr. 3K-3-149/2007, 2007 m. rugsėjo 24 d. nutartis Nr. 3K-3-338/2007 ir 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis Nr. 3K-3-578/2007).

32. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, ieškinio senaties termino eigos pradžios momento nustatymas ir ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių svarbos vertinimas yra fakto klausimai, kurie sprendžiami pagal teismui šalių pateiktus įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2007 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-154/2007, kt.).

33. Atsižvelgiant į nurodytą teismų praktiką, teisinį reguliavimą ir nagrinėjamoje byloje esančius įrodymus, teismas pažymi, kad ieškinio senaties terminas nagrinėjamu atveju yra praleistas. Kauno apskrities viršininko administracijos 2002 m. balandžio 16 d. įsakymo Nr. 02-08-2032 bei Kauno apskrities viršininko administracijos 2002 m. rugpjūčio 29 d. įsakymo Nr. 02-08-4764 dėl nuosavybės teisių atkūrimo prieduose aiškiai nurodyti piliečiai, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės ir suteikiami sklypai asmeninės ar bendrosios nuosavybės teisėmis sąrašai. Šiuose sąrašuose nurodoma, kad nuosavybės teisė atkuriama V. Z., O. B., S. Z.. 2001 m. vasario 24 d. ir 2004 m. spalio 15 d. Raseinių rajono žemėtvarkos skyriaus pažymose dėl V. Z. nuosavybes teises patvirtinančių dokumentų taip pat nurodomi tiek šie trys asmenys, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės, tiek ir jiems tenkančių dalių plotai. 2002 m. kovo 18 d. žemės valdos planas parengtas matininko V. T. įmonės taip pat pasirašytas V. Z.. Nurodytame plane žymima V. Z., O. B., S. Z. (mirusi) priklausanti žemės valda Nr. 228. Nagrinėjamoje byloje be kita ko yra ir 2003 m. gruodžio 2 d. O. B. ir V. Z. susitarimas dėl žemės naudojimo, iš kurio taip pat matyti, kad tiek V. Z., tiek ir O. B. buvo žinoma apie nuosavybės teisės atkūrimą S. Z..

34. Įvertinus nurodytas aplinkybes, byloje esančius duomenis, kad V. Z. aktyviai dalyvavo nuosavybės teisės atkūrimo procese, yra labiausiai tikėtina, kad apie ginčijimas įsakymus ir sprendimus V. Z. sužinojo juos priėmus, todėl sutrumpintas 30 dienų ieškinio senaties terminas yra praleistas (kaip šiuo atveju yra praleistas ir bendrasis dešimties metų senaties terminas). Teismas pažymi, kad V. Z. bylos duomenimis ne tik aktyviai veikė nuosavybės teisės atkūrimo procese, tačiau be kita ko žinojo ir apie S. Z. mirtį, tą patvirtina tiek paveldėjimo bylos duomenys, tiek ir pats ieškovas nurodė, kad tėvas S. Z. palaidojo, pastatė paminklą. Šiuo atveju tiek liudytojo V. T. nurodytos aplinkybės, jog V. Z. klausdavo agrarinės tarnybos dėl nesutampančių pavardžių, tiek ieškovo ir jo atstovo teiginiai, jog V. Z. informavo žemėtvarkos skyriaus darbuotojus apie tai, kad mirusioji neturėjo vaikų, todėl nėra įpėdinių galinčių paveldėti jos turtą, tik patvirtina aplinkybę, kad V. Z. nuosavybės teisės atkūrimo proceso metu buvo aktyvus ir galėjo suprasti apie savo teisių pažeidimą, jeigu toks pažeidimas buvo. Taigi yra pagrindas daryti pakankamo tikėtinumo išvadą, kad V. Z. buvo žinomas tiek S. Z. mirties faktas, tiek nuosavybės teisės atkūrimo S. Z. faktas.

35. Pažymėtina, jog anksčiau aptartą teismo poziciją patvirtina ir tai, jog Lietuvos teismų informacinės sistemos duomenimis V. Z. buvo patrauktas atsakovu civilinėje byloje Nr. 2-21-674/2012 kilus ginčui dėl žemės sklypo valdymo pažeidimų. Iš 2012 m. vasario 1 d. sprendimo nurodytoje civilinėje byloje matyti, kad V. Z. turėjo atstovę, pats savo poziciją išsakė teismo posėdžio metu, be kita ko nurodė, jog „sesuo O. B. nedėjo pastangų susigrąžinti žemę, jis vienas tvarkė visus dokumentus, viskas kainavo pinigus”, taip pat jog „jis ir jo sesuo O. B. 2003 m. gruodžio 2 d. susitarė, kad O. B. jam atiduoda naudotis 2,83 ha žemės sklypą, o jis jai leidžia naudotis kitu sklypu 7,28 ha, kuris priklausė jam, S. Z. ir O. B.“.

36. Teismas taip pat pažymi, kad nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo spręsti, kad V. Z. mirtis sudaro pagrindą ieškinio senaties terminą skaičiuoti nuo to momento, kuomet ieškovas kaip V. Z. paveldėtojas sužinojo apie tai, kad nuosavybės teisė atkurta S. Z.. Tai, kad V. Z. negynė savo teisių teismine tvarka per nustatytą terminą, nesudaro pagrindo ieškinio senaties termino skaičiuoti nuo paveldėtojo sužinojimo apie ginčijamus nutarimus ar įsakymus. Sprendžiant priešingai, iš esmės neliktų teisinių santykių stabilumo, būtų paneigiama pačio ieškinio senaties instituto paskirtis tokį stabilumą užtikrinti, o ieškiniai dėl nuosavybės teisės atkūrimo galėtų būti reiškiami praėjus iš esmės neribotam laiko tarpui. Juolab, kad 30 dienų terminas sprendimams nuosavybės teisės atkūrimo procese apskųsti ir šiuo atveju būtų praleistas (ieškovas V. Z. turtą paveldėjo Paveldėjimo teisės pagal testamentą 2022 m. rugpjūčio 26 d. liudijimu, ieškinys dėl nuosavybės teisės pripažinimo pareikštas 2023 m. vasario 7 d.).

37. Šiuo atveju taip pat svarbu ir tai, kad byloje nėra jokio pagrindo spręsti, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbių priežasčių ir jog yra pagrindas ieškinio senaties terminą atnaujinti. Byloje nėra duomenų, kad V. Z. nuosavybės teisės atkūrimo procese buvo pasyvus, kad jam nebuvo žinoma apie priimtus sprendimus, jog jis šių sprendimų nesuprato. Susitarimai dėl žemės naudojimo su O. B., taip pat teismui pateiktoje Raseinių rajono savivaldybės administracijos Žemės ūkio ir kaimo plėtros skyriaus pažymoje nurodomi duomenys, kad V. Z. Paramos už žemės ūkio naudmenas ir kitus plotus bei gyvulius paraiškas teikė nuo 2004 metų, eilę metų deklaruojamų žemės ūkio naudmenų plotas didėjo ir 2013 metais pasiekė 27,54 ha, duomenų apie nuosavybės teisę S. Z. vardu įregistravimas viešame registre, teismo vertinimu, rodo, ir tai kad V. Z. galėjo suprasti ginčijamų įsakymų ir sprendimų esmę, ir tai, kad susiklosčiusi faktinė situacija jį tenkino. Atkreiptinas dėmesys, jog tretieji asmenys J. D. ir A. V. atsiliepime apskritai nurodė, jog „V. Z. kūrė visokias versijas, kad S. Z. žemė liktų valdiška“, nors šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų byloje nėra ir teismas šiais argumentais vadovautis negali. Teismas taip pat pažymi, kad prašymas atnaujinti senaties terminą apskritai grindžiamas deklaratyviais argumentais ir yra nepagrįstas.

38. CK 1.131 straipsnio 1 dalis numato, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Įvertinus nurodytas aplinkybes, teismas sprendžia, kad ieškinio senaties terminas nagrinėjamu atveju yra praleistas, pagrindo jį atnaujinti nėra, o tai yra pagrindas ieškinio reikalavimus pakeisti Kauno apskrities viršininko 2002 m. balandžio 16 d. sprendimą Nr. 72/17391, Kauno apskrities viršininko administracijos 2002 m. balandžio 16 d. įsakymą Nr. 02-08-2032, Kauno apskrities viršininko 2002 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą Nr. 72/17693 ir Kauno apskrities viršininko administracijos 2002 m. rugpjūčio 29 d. įsakymą Nr. 02-08-4764 atmesti.

39. Teismas be kita ko pažymi, kad nuo ieškinio senaties termino pradžios iki ieškinio pateikimo teismui 2023 m. vasario 7 d. praėjo jau daugiau kaip dvidešimt metų. Nagrinėjamu atveju sprendimai ir įsakymai, neapskųsti per įstatymų nustatytą terminą, turi būti palikti galioti, ypač atsižvelgiant į tai, kad V. Z. susiklosčiusi situacija buvo žinoma, be to, taip būtų išsaugomas civilinių teisinių santykių stabilumas ir apibrėžtumas. Svarbu ir tai, kad kasacinis teismas savo nutartyse ne kartą yra vertinęs senaties termino praleidimo nuosavybės teisės atkūrimo procese klausimą ir teismas negali nukrypti nuo suformuotos teismų praktikos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. sausio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-7/2010, 2014 m. gegužės 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-314/2014).

40. Teismas taip pat sprendžia, jog nagrinėjamu atveju V. Z. pripažinti nuosavybės teises nesudaro pagrindo tai, kad kaip nurodė ieškovas ir trečiasis asmuo A. Z., buvo kalbos, jog po mirties visas S. Z. turtas atiteks tėvui, S. Z. sakė, kad viską paliks savo krikšto vaikui. Nurodytus klausimus reglamentuoja paveldėjimo teisės normos, o duomenų, kad S. Z. testamentas neatitiko tikrosios jos valios ar būtų nuginčytas byloje nėra.

41. Nuosavybės teisės pripažinimo V. Z. nagrinėjamu atveju negali lemti ir argumentai, jog nuo 2002 m. S. Z. atkurtuose sklypuose kaip teisėtas savininkas tvarkėsi ir juos valdė V. Z., jog jis buvo įsitikinęs, kad joks kitas asmuo neturi teisės į šiuos žemės sklypus, nuo 2004 m. teikė paraiškas paramai už žemės ūkio naudmenų plotus gauti. Teismas pažymi, kad nors V. Z. nuo pat nuosavybės teisių atkūrimo S. Z. į žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini), iš tiesų galėjo juos valdyti, tačiau tai nesudaro jokio pagrindo spręsti, kad toks žinomai svetimo turto valdymas lėmė nuosavybės teisės atsiradimą. Svarbu ir tai, kad bylos duomenimis V. Z. žinojo, kad nuosavybės teisės yra atkurtos ne jam, o S. Z., taip pat jog S. Z. yra mirusi, be to, jog jis nebūtų vienintelis pretendentas į atkurtą žemę, net ir neskaitant S. Z..

42. Kitų duomenų, kurie sudarytų pagrindą pripažinti V. Z. nuosavybės teisę į S. Z. atkurtas žemės sklypų dalis, taip pat duomenų, jog egzistuotų CK 4.47 straipsnyje nurodytos sąlygos nuosavybės teisės pripažinimui, teismas neturi.

43. Įvertinus visas išdėstytas ir byloje nustatytas aplinkybes, t. y. kad nėra teisinio pagrindo keisti Kauno apskrities viršininko administracijos 2002 m. balandžio 16 d. įsakymo Nr. 02-08-2032 ir 2002 m. rugpjūčio 29 d. įsakymo Nr. 02-08-4764 bei Kauno apskrities 2002 m. balandžio 16 d. sprendimo Nr. 72/17391 ir 2002 m. rugpjūčio 29 d. sprendimo Nr. 72/17693, darytina išvada, jog ieškovas neįrodė teisinio pagrindo žemės sklypo dalis, kurios buvo atkurtos S. Z., pripažinti V. Z. asmenine nuosavybe, bei, įvertinus ir tai, kad praleistas ieškinio senaties terminas, nesant svarbių priežasčių jį atnaujinti, ir prašoma taikyti ieškinio senatį, teismas sprendžia, kad ieškinys atmestinas.

44. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Nagrinėjamoje byloje patikslintas ieškinys atmetamas, todėl ieškovo patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos. Kiti proceso dalyviai apie jų patirtas bylinėjimosi išlaidas duomenų nepateikė.

45. Šioje byloje teismas patyrė 46,48 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Nurodytos išlaidos valstybei priteistinos iš ieškovo, kadangi šių išlaidų suma yra didesnė už minimalią valstybei priteistiną išlaidų sumą (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnis).

46. 2023 m. balandžio 14 d. nutartimi teismas ieškovo reikalavimo įvykdymo užtikrinimui nutarė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kurios sprendimui įsiteisėjus panaikintinos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260, 270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

patikslintą ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovo E. Z., asmens kodas (duomenys neskelbtini), 46,48 Eur (keturiasdešimt šešių eurų 48 ct) pašto išlaidas valstybės naudai, informuojant, jog išlaidos valstybei sumokamos į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (kodas 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą pasirinktame banke (pavyzdžiui, esančią banke „Swedbank“ AB, atsiskaitomoji sąskaita Nr. LT24 7300 0101 1239 4300) mokėjimo dokumente nurodant įmokos kodą – 5662.

2023 m. balandžio 14 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones – įrašą viešajame registre dėl draudimo perleisti nuosavybės teises į 364/728 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), ir į 1166/2000 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), ir draudimą tretiesiems asmenims dalyvauti sandoryje, t. y. atlikti aktyvius veiksmus pas notarą dėl mirusios S. Z., a. k. (duomenys neskelbtini), palikimo priėmimo, – sprendimui įsiteisėjus panaikinti.

Apie laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimą sprendimui įsiteisėjus pranešti registro tvarkytojui valstybės įmonei „Registrų centras“

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmus.

Teisėjas Vaidas Kazlauskas