- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-10-17
- Bylos Nr.
- e2A-1380-324/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-23599-2017-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Virginija Lozoraitytė, Aušra Baubienė, Virginija Gudynienė
- Atsakovas
- K. J., E. J., D. J., R. J.
- Ieškovas
- P. M., A. M.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušros Baubienės, Virginijos Gudynienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Virginijos Lozoraitytės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų K. J., E. J., D. J. ir R. J., kurie atstovaujami pagal įstatymą tėvų K. J. ir E. J., apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2019 m. balandžio 11 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-15-9444/2019 pagal ieškovų P. M. ir A. M. ieškinį atsakovams K. J., E. J., D. J. ir R. J., kurie atstovaujami pagal įstatymą tėvų K. J. ir E. J., dėl iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų, dalyvaujant trečiajam asmeniui antstoliui R. S..
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovai teismo prašė iškeldinti atsakovus iš gyvenamųjų patalpų (duomenys neskelbtini).
2. Nurodė, kad varžytynių metu įsigijo nekilnojamąjį turtą, t. y. gyvenamąjį namą ir žemės sklypą. Atsakovai gyvena ieškovų įsigytame turte be jokio pagrindo. Atsakovai buvo informuoti apie įvykusias varžytynes, jų buvo reikalaujama išsikelti iš ieškovams priklausančio nekilnojamojo turto, tačiau geranoriškai atsakovai to nepadaro. Atsakovai nemoka ir neprisiima įsipareigojimų mokėti už suteiktas komunalines paslaugas, tokiais veiksmais daro žalą turto savininkams bei paslaugų teikėjams. Ieškovai nesutinka, kad atsakovai gyventų jiems priklausančioje nuosavybėje.
Atsiliepimas
3. Atsakovai atsiliepimu į ieškinį prašė ieškovų ieškinį atmesti. Nurodė, kad negalėjo laiku vykdyti savo finansinių įsipareigojimų, dėl to Vilniaus miesto 2-ame notų biure 2014 m. liepos 21 d. buvo išduotas vykdomasis raštas dėl 172 688,39 Eur skolos Nordea Bank AB Lietuvos skyriaus (dabartinis pavadinimas – AB Luminor bank) naudai išieškojimo, antstolio R. S. kontoroje užvesta vykdomoji byla Nr. 0070/14/01807. Atsakovui E. J. į darbovietę buvo atsiųstas 2017 m. spalio 17 d. patvarkymas dėl skolos išieškojimo Nr. S-10041, kuriame nurodyta, jog skolos likučio suma 60 494,27 Eur. Iš minėto dokumento atsakovai suprato, kad jiems priklausantis žemės sklypas ir gyvenamasis namas buvo parduoti iš varžytynių. Atsakovai kitoje civilinėje byloje ieškiniu ginčija turto pardavimo iš varžytynių aktą, todėl iki joje bus priimtas procesinis sprendimas, ieškovai neturi reikalavimo teisės iškeldinti atsakovus.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Kauno apylinkės teismas 2019 m. balandžio 11 d. sprendimu ieškinį patenkino. Iškeldino atsakovus K. J., E. J., su nepilnamečiais vaikais D. J., R. J., iš gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini). Priteisė iš atsakovės K. J. ieškovui P. M. 37,5 Eur žyminio mokesčio ir 250 Eur išlaidų teisinei pagalbai apmokėti. Priteisė iš atsakovo E. J. ieškovui P. M. 37,5 Eur žyminio mokesčio ir 250 Eur išlaidų teisinei pagalbai apmokėti. Priteisė iš atsakovės K. J. valstybei 11,65 Eur pašto išlaidų, iš atsakovo E. J. valstybei 11,65 Eur pašto išlaidų.
5. Nustatė, kad 2017 m. spalio 12 d. turto pardavimo iš varžytynių aktu Nr. 0070/14/01807 ieškovai įsigijo nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini). Iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų nustatė, kad Kauno apygardos teismas 2018 m. rugsėjo 24 sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-1536-480/2018 atmetė ieškovų J. reikalavimus pripažinti 2017 m. spalio 12 d. turto pardavimo iš varžytynių aktą Nr. 0070/14/01807 negaliojančiu ir taikyti restituciją, K. J. grąžinant nuosavybės teises į žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini), K. J. ir E. J. grąžinant nuosavybės teises į pastatą-gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini). Lietuvos apeliacinis teismas 2019 m. vasario 15 d. nutartimi Kauno apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 24 d. sprendimą paliko nepakeistą. Teismų priimti procesiniai sprendimai patvirtina, kad ginčo turto perleidimas yra teisėtas. Atsakovai apie ieškovui priklausančio turto atlaisvinimą yra įspėti. Teismas konstatavo, kad atsakovai, neišsikeldami iš jiems nebepriklausančio nekilnojamojo turto, gyvena jame be teisėto pagrindo, todėl padarė išvadą, kad ieškovai įrodė būtinas sąlygas asmenų, neteisėtai besinaudojančių kitam asmeniui priklausančiu turtu, iškeldinimui. Nurodė, jog atsakovai su prašymu atidėti teismo sprendimo vykdymą nepateikė jokių duomenų apie savo turtinę padėtį, t. y. darbo užmokestį, registruotiną turtą, kuo grindžia vienerių metų atidėjimo terminą ir pan., todėl atmetė atsakovų prašymą kaip neįrodytą.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
6. Apeliaciniu skundu atsakovai prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2019 m. balandžio 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovų ieškinį atmesti. Apeliacinės instancijos teismui nusprendus apeliacinį skundą atmesti, prašo atidėti sprendimo vykdymą vieneriems metams. Į bylą prašo įtraukti Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos kaip išvadą duodančią instituciją. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1.1. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Teismai, vertindami įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, turi įvertinti įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-403/2011; kt.). Byla išnagrinėta pažeidžiant procesines teisės normas. Ji negalėjo būti išnagrinėta, nes atsakovai nurodė, jog kreipėsi į Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą su kasaciniu skundu, bylos nagrinėjimo metu ir sprendimo priėmimo metu kasacinio skundo klausimas nebuvo išnagrinėtas. Šiuo metu nėra suėjęs 3 mėnesių terminas kasaciniam skundui pateikti, todėl atsakovai pakartotinai teiks kasacinį skundą. Kasacinės instancijos teismui priėmus ieškovams nepalankų teismo sprendimą, jie šioje byloje prarastų reikalavimo teisę.
1.2. Atsakovai pirmosios instancijos teismui teikė prašymą dėl valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos įtraukimo į bylą, tačiau jis buvo atmestas. Sprendžiant ginčus, susijusius su nepilnamečių vaikų teisėmis ir pareigomis, valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos dalyvavimas yra privalomas. Atsakovai neturi kitos gyvenamosios patalpos, išskyrus tą, iš kurios prašoma iškeldinti, todėl šiuo metu nėra aišku, kaip jie galės užtikrinti savo nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą.
1.3. Atsakovai turi du kartu gyvenančius nepilnamečius vaikus, neturi kitos gyvenamosios patalpos, kurioje galėtų gyventi, todėl spręstinas klausimas dėl teismo sprendimo vykdymo atidėjimo vieneriems metams, siekiant užtikrinti nepilnamečių vaikų interesus. Teismai kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdami dėl griežčiausios teisinės sutarties pažeidimo priemonės – asmens iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų, nesuteikiant kitų – privalo spręsti dėl šios teisės į būstą apribojimo proporcingumo ir būtinumo (CK 6.611 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. sausio 17 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-110/2012).Tinkamam Europos žmogaus teisių konvencijos suteikiamos teisės į būstą užtikrinimui svarbu nustatyti, ar šios teisės ribojimai proporcingi. Vertinant taikomos priemonės proporcingumo klausimą, gali būti svarbūs įvairūs aspektai – iškeldinamų asmenų pažeidžiamumo laipsnis (sveikatos būklė, amžius, nepilnamečiai vaikai), gyvenimo atitinkamame būste trukmė, kito būsto neturėjimas, nuomos mokesčio mokėjimas, tvarkingos kaimynystės užtikrinimas, kito reikšmingo intereso į būstą nebuvimas, iškeldinimu suinteresuoto subjekto pozicija iškeldinamojo atžvilgiu (kokį laikotarpį ignoruotas teisių pažeidimas), valstybės įsipareigojimų suteikti kitą būstą nesilaikymas ir (ar) pan. (žr., pvz., EŽTT 2012 m. gegužės 29 d. sprendimą byloje Bjedov prieš Kroatiją, peticijos Nr. 42150/09; 2007 m. spalio 9 d. sprendimą byloje Stankova prieš Slovakiją, peticijos Nr. 7205/02; minėtą sprendimą byloje Pinnock ir Walker prieš Jungtinę Karalystę, peticijos Nr. 31673/11). Ginčo situacijoje egzistuoja visos sąlygos, kurioms esant pripažintina, jog atsakovų iškeldinimas iš kotedžo yra neproporcinga ieškovų teisių gynybos priemonė.
Atsiliepimas
7. Ieškovai atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
2.1. apeliantų motyvai dėl kasacinio proceso yra nepagrįsti, neturi reikšmės šio sprendimo priėmimui. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso normas, kasacinio skundo nagrinėjimas nestabdo apeliacinio teismo priimtų sprendimų galiojimo. Su atsakovais (apeliantais) ieškovų nesaisto jokie susitarimai ar kitokie įsipareigojimai. Apeliantai nepateikė duomenų, patvirtinančių pakartotinį kasacinio skundo pateikimą.
2.2. Ieškovai gina savo teises į nuosavybę, kadangi tai yra vienintelis jų turimas turtas bei gyvenamoji patalpa, kurioje jie galėtų gyventi. Ši konstitucinė teisė privalo būti ginama. Šiuo metu ieškovai dėl apeliantų tikslingo proceso vilkinimo negali naudotis jiems priklausančiu būstu, yra priversti glaustis kartu su sūnaus šeima ir dviem nepilnamečiais anūkais 75 kv. m gyvenamajame plote. Tuo yra pažeidžiamos nepilnamečių vaikų teisės į saugią ir ramią aplinką, užtikrinančią jų poreikius, pažeidžiamos ieškovų teisės naudotis jiems priklausančia gyvenamąja patalpa.
2.3. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad teisė į būstą ginama kaip konstitucinė vertybė, kaip viena pagrindinių žmogaus teisių. Skirtingi teisės į būstą atsiradimo pagrindai ir to būsto naudojimo sąlygos nulemia skirtingas šios teisės apsaugos priemones. Teisė į būstą kaip daiktinė teisė įgyvendinama įgyjant nuosavybės teise konkrečią gyvenamąją patalpą, namą ar jo dalį ir ginama daiktinės teisės nustatytomis taisyklėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3- 361/2013; 2008 m. balandžio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K- 3-260/2008; kt.).
2.4. Apeliantai daugiau nei metus naudojasi jiems nepriklausančia nuosavybe, gerbūviu, daro žalą ieškovams savo nesąžiningu elgesiu, nemoka einamųjų mokesčių už naudojimąsi turtu. Apeliantai yra žadėję išsikraustyti iš jiems nepriklausančios nuosavybės (tai patvirtina byloje esantys duomenys), tačiau savo įsipareigojimų nevykdo. Nuo varžytynių pabaigos praėjo jau 19 mėnesių, per kuriuos apeliantai nesiėmė jokių veiksmų, kad užtikrintų savo nepilnamečių vaikų poreikius ir apsaugotų juos nuo esamos situacijos. Apeliantai teigia, kad tai yra vienintelis gyvenamasis jų būstas, tačiau jame gyventi jie neturi teisės, o sprendimo būdų neieško, nesikreipė į institucijas dėl gyvenamo ploto jiems suteikimo ar kitokios pagalbos teikimo.
2.5. Vaiko teisių apsaugos institucijos dalyvavimas šios kategorijos bylose nėra privalomas. Kasacinis teismas yra pabrėžęs, kad kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti protingą bei sąžiningą pusiausvyrą tarp vaikų interesų gynybos bei būsto, iš kurio reikalaujama išsikelti, savininko teisių bei teisėtų reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-410/2010, 2011 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-432/2011). Byloje nėra duomenų, kad apeliantai negali užtikrinti savo nepilnamečių vaikų teisės į būstą ar kad jų šeimai reikalinga socialinė parama. Vaikų teisių apsaugos tarnybos, kaip vaiko interesus ginančios institucijos, dalyvavimo nagrinėjamos kategorijos bylose vaidmuo yra pasirūpinti, esant pagrindui, kad vaikai neliktų be gyvenamojo būsto. Šios funkcijos užtikrinimas realiai galimas ir kitose civilinės bylos stadijose bei sprendimo vykdymo procese.
2.6. Pagrindo atidėti sprendimo vykdymo nėra. Tėvams žinomos visos aplinkybės, susijusios su iškeldinimo procedūra, kadangi jiems atstovauja advokatas. CPK numato vykdymo procedūras iškeldinimo procese, kai yra nepilnamečių vaikų, šiuo atveju vykdymo procesas numato protingus ir ilgus terminus dėl iškeldinimo procedūros įgyvendinimo. Bet koks papildomas procesinių terminų dėl išsikėlimo iš gyvenamųjų patalpų suteikimas apeliantams kelia grėsmę sprendimo vykdymo įgyvendinimui, kadangi pasibaigus vasaros atostogoms vaikams reikės eiti į mokyklą, o tai ir vėl sukeltų papildomų rūpesčių dėl iškeldinimo įgyvendinimo proceso.
2.7. Apeliantams delsiant išsikelti iš ieškovams priklausančio būsto, kyla papildoma tiesioginė žala, kadangi apeliantai nemoka už elektros energiją, susidaro įsiskolinimas paslaugų teikėjams. Apeliantai nudėvi ir eksploatuoja jiems nepriklausantį turtą namo viduje, kurio visiškai nesaugo, kiemas yra apleistas, visur auga žolės, namo sienos iš vidaus yra gadinamos, patalpose laikomi gyvūnai, kurie taip pat mažina gerbūvio kokybę.
Šalies argumentai
2.8. Ieškovai prašo atsižvelgti į šalių pusiausvyros principus, kai realiai ieškovai neturi pastovios gyvenamosios vietos, o jų turto būklė bloginama. Dalis ieškovų turto jau yra perkelta į ginčo vietą (kieme stovi ieškovų transporto priemonės, poilsio zonoje pastatyti šiltnamiai, kuriais jie negali laisvai disponuoti dėl apeliantų veiksmų), tačiau turtas nėra saugomas realiu buvimu. Teritorija neaptverta, į ją bet kuriuo laiku gali ateiti bet kokie asmenys, todėl ieškovai jaučiasi nesaugūs.
Atsiliepimas
8. Trečiasis asmuo atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
3.1. Visame vykdymo procese apeliantai žinojo savo teises, tačiau jomis nesinaudojo, su antstoliu nebendradarbiavo. Vykdymo procesas pradėtas 2014 m. liepos 21 d. pagal vykdomąjį įrašą I-9370. Apeliantams visos aplinkybės ir pasekmės dėl turto pardavimo iš varžytinių buvo išaiškintos ir žinomos. Aktyvių veiksmų vykdymo procese apeliantai nesiėmė, todėl jų turtas buvo išvaržytas.
3.2. Pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino visas byloje esančias aplinkybes ir priėmė teisingą sprendimą. Byla išnagrinėta pasibaigus kitiems civiliniams ginčams, kurie galėtų turėti įtakos apeliantų ginčijamai aplinkybei dėl iškeldinimo.
Žemesnės instancijos teismas
3.3. Apeliantai nepateikė teismui galiojančių teismo sprendimų, kuriais būtų apribotos ieškovų teisės dėl disponavimo jiems priklausančia nuosavybe ar kitaip būtų apribotos jų teisės ar sustabdyti teismo sprendimų vykdymai.
3.4. Pagal Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 11 straipsnį, vaiko teisę į jo raidai būtinas gyvenimo sąlygas privalo užtikrinti vaiko tėvai, o valstybės ir savivaldos institucijoms tokia pareiga atsiranda, kai vaiko tėvai šios teisės dėl įvairių priežasčių negali užtikrinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-201/2006; 2011 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-267/2011). Vaiko interesų prioritetinės gynybos principas negali būti suabsoliutinamas. Vaiko teisių prioritetinės apsaugos principas, įtvirtintas Jungtinių Tautų Organizacijos vaiko teisių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje, yra lygiavertis privačios nuosavybės neliečiamybės ir savininko teisių gynimo principams. Lietuvos Respublikos nacionalinė teisė, numatanti vaiko teisių apsaugą, neįpareigoja bet kurio gyvenamosios patalpos savininko, kurio patalpoje gyvena vaikas, apriboti savo nuosavybės teisės.
3.5. Vaiko teisių apsaugos institucijos dalyvavimas šios kategorijos bylose nėra privalomas.
3.6. Pagrindo atidėti sprendimo vykdymą nėra. Bet koks papildomas procesinių terminų dėl išsikėlimo iš gyvenamųjų patalpų suteikimas kelia grėsmę sprendimo vykdymo įgyvendinimui, kadangi pasibaigus vasaros atostogoms vaikams reikės eiti į mokyklą, o tai ir vėl sukeltų papildomų rūpesčių dėl iškeldinimo įgyvendinimo proceso. Delsiant su sprendimu dėl apeliantų iškeldinimo kyla papildoma tiesioginė žala, kadangi apeliantai nemoka už elektros energiją, susidaro įsiskolinimas paslaugų teikėjams. Apeliantai nudėvi ir eksploatuoja jiems nepriklausantį turtą namo viduje, kurio visiškai nesaugo, kiemas yra apleistas, visur auga žolės, namo sienos iš vidaus išterliotos, baldai nesaugomi ir niokojami. Po namus vaikšto gyvūnai, kurie taip pat daro įtaką bendram gerbūviui.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
9. Nagrinėjamoje byloje apeliacine tvarka vertinama, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai iškeldino atsakovus su nepilnamečiais vaikais iš ieškovams priklausančio gyvenamojo namo, kuriame atsakovai gyveno be teisėto pagrindo, neatidedant tokio sprendimo įvykdymo.
10. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
Dėl naujų įrodymų priėmimo
11. 2019 m. rugsėjo 13 d. apeliantai pateikė antstolio M. P. 2019 m. rugpjūčio 26 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą su dviem priedais (fotonuotraukomis), kuriame konstatuota ginčo namo būklė 2019 m. liepos 31 d., bei pareiškime, registracijos Nr. DOK-26387, išdėstytą paaiškinimą apie tai, jog apeliantai iš gyvenamųjų patalpų (duomenys neskelbtini) yra išsikėlę, faktiškai ten negyvena dvejus mėnesius, būsto raktų ir dokumentų ieškovams nėra perdavę, būste nesilanko ir jo neprižiūri, dėl to apeliacinės instancijos teismo nepagrįstai prašo atidėti sprendimo vykdymą vieneriems metams. 2019 m. spalio 4 d. ieškovai pateikė Garliavos apylinkių seniūnijos 2019 m. spalio 4 d. pažymą, registracijos Nr. DOK-28563, jog ginčo gyvenamojoje patalpoje ieškovas 2018 m. liepos 19 d. deklaravo gyvenamąją vietą. 2019 m. spalio 11 d. pateikė prašymą, registracijos Nr. DOK-29257, kuriame informuoja teismą apie tai, jog apeliantai iš ginčo turto fiziškai išsikėlę, tačiau nėra perdavę raktų, todėl ieškovai kaip teisėti turto savininkai negali pateikti į namus ir pasirūpinti jų priežiūra. Remdamiesi CPK 283 straipsnio 1 dalies 4 punktu, ieškovai prašo leisti teismo nutartį vykdyti skubiai, nes, teismui pasisakius dėl skubaus sprendimo vykdymo, atsiranda greitesnė galimybė patekti į namus ir juos apsaugoti nuo didesnės žalos, nei padaryta šiuo metu.
12. 2019 m. rugsėjo 13 d. pateikto ieškovų pareiškimo priedai nei patvirtina, nei paneigia pareiškime nurodomą aplinkybę, jog atsakovai iš namo yra išsikėlę. Faktinių aplinkybių konstatavimo protokole užfiksuotas ne sprendimo įvykdymo faktas, o kiemo aplinka, namo išorės, vidaus būklė (patalpose netvarkinga, daug daiktų, įskaitant vaikų žaislus), todėl jį su priedais priimti atsisakytina vadovaujantis CPK 180 straipsniu. Pareiškimas priimtinas kaip ieškovų rašytiniai paaiškinimai (CPK 42, 314 straipsniai). Kiti du procesiniai dokumentai pateikti po apeliacinės bylos išnagrinėjimo iš esmės, todėl juos priimti atsisakytina. Pažymėtina, jog apeliacinės instancijos teismo procesinis sprendimas įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos, todėl prašymas leisti jį vykdyti skubiai yra perteklinis (CPK 331 straipsnio 6 dalis).
Dėl iškeldinimo
13. Atmestini apeliantų argumentai apie procesinės teisės normų pažeidimą dėl to, kad teismo sprendimas buvo priimtas nepasibaigus terminui kasacine tvarka apskųsti Kauno apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 24 d. sprendimą, priimtą civilinėje byloje Nr. e2-1536-480/2018 pagal jų ieškinį dėl ginčo turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu. Iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų nustatyta, jog šis sprendimas įsiteisėjo 2019 m. vasario 15 d. Ieškovų K. J. ir E. J. kasacinius skundus buvo atsisakyta priimti 2019 m. kovo 29 d. ir 2019 m. gegužės 27 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos nutartimis. Kita vertus, jei kasacinė byla ir būtų iškelta, kasacinio skundo nagrinėjimas nestabdo apeliacinio teismo priimtų sprendimų galiojimo. Apeliantai nepateikė galiojančių teismo procesinių sprendimų, kuriais būtų apribotos ieškovų M. teisės dėl disponavimo jiems priklausančia nuosavybe, kitaip būtų apribotos jų teisės ar sustabdytas Kauno apygardos teismo 2018 m. rugsėjo 24 d. sprendimo vykdymas. Apeliantų teiginiai apie ieškovų reikalavimo teisės nebuvimą nepagrįsti.
14. Vaiko teisę į gyvenamąsias patalpas nustato ir saugo Vaiko teisių apsaugos pagrindų ir kiti įstatymai. Likęs be tėvų globos vaikas, neturintis gyvenamųjų patalpų, apgyvendinamas Civilinio kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Vaiko teisę į gyvenimo sąlygas, būtinas jo fiziniam, emociniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam vystymuisi, užtikrina tėvai, kiti vaiko atstovai pagal įstatymą. Valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos padeda tėvams ar kitiems vaiko atstovams pagal įstatymą įgyvendinti šią teisę, kai tėvai dėl objektyvių aplinkybių negali šios teisės visiškai įgyvendinti (Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 13, 15 straipsniai).
15. Remiantis nurodytu teisiniu reglamentavimu, Vaikų teisių apsaugos tarnybos, kaip vaiko interesus ginančios institucijos, dalyvavimo nagrinėjamoje byloje tikslas būtų pasirūpinti atitinkamu vaikų apgyvendinimu, jei atsakovai dėl objektyvių aplinkybių negalėtų aprūpinti savo vaikų gyvenamuoju būstu. Apeliantai nepateikė duomenų, iš kurių būtų galima daryti išvadą, kad iškeldinimo atveju jie jokiomis aplinkybėmis nebūtų pajėgūs įvykdyti Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme įtvirtintos tėvų pareigos aprūpinti savo nepilnamečius vaikus gyvenamuoju būstu, to ir neįrodinėjo, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nutarė, kad vaiko teisių apsaugos institucijos dalyvavimas apeliacine tvarka vertinamoje byloje nėra privalomas (nagrinėjamos kategorijos ginčuose įstatymai to imperatyviai neįtvirtina). Užtikrinti nepilnamečių vaikų teisę į gyvenamąjį būstą pirmiausia yra tėvų pareiga (Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 31 straipsnis).
16. Aplinkybė, jog apeliantai neturi kitos gyvenamosios patalpos, savaime nepagrindžia, kad tokios patalpos jie nėra pajėgūs įsigyti nuomos, panaudos ar kitokiais būdais. Jie nenurodė įstatyminio pagrindo, kuriuo remiantis valstybė būtų įpareigota suteikti jų šeimai kitą gyvenamąjį būstą. Iš VSDFV duomenų matyti, jog dirbdamas UAB (duomenys neskelbtini) 2018 m. atsakovas gaudavo pakankamai didelį 1974-2006,37 Eur kasmėnesinį darbo užmokestį, 2019 m. gauna 2545 Eur darbo užmokestį, atsakovės darbo užmokestis UAB (duomenys neskelbtini) minimalus (2018 m. 410 -415,25 Eur, 2019 m. 565-567,19 Eur) (CPK 179 straipsnio 2, 3 dalis). Nors apeliantai nepateikė duomenų apie tai, kokio dydžio sumos kas mėnesį išieškomos skolai grąžinti, vien faktas, kad abu jie yra 37 metų darbingi asmenys, 2019 metais kas mėnesį šeimai uždirbantys daugiau kaip 3000 Eur, neleidžia spręsti, jog nėra įmanoma kito gyvenamojo būsto nuoma ar įsigijimas kitais pagrindais.
17. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantais, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepatenkino jų prašymo atidėti teismo sprendimo vykdymą.
18. Teismo posėdyje pareikštas jų atstovo prašymas dėl sprendimo vykdymo atidėjimo buvo pagrįstas tik paaiškinimu, jog atsakovai gauna minimalų darbo užmokestį, iš kurio vykdomas išieškojimas, neturi kito nekilnojamojo turto (pastarosios aplinkybės teismo iniciatyva patikrintos apeliacinio proceso metu ir paneigta, jog atsakovo darbo užmokestis yra minimalus), yra du nepilnamečiai vaikai, todėl teismas turėtų bent vieneriems metams atidėti sprendimo vykdymą, kad jie galėtų susirasti kitą gyvenamąjį būstą. Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad atsakovai niekuo nepagrindė nei prašymo dėl sprendimo vykdymo atidėjimo, nei tam reikalingo vienerių metų poreikio. To jie nepagrindė ir apeliacinės instancijos teisme. Šio prašymo apeliantai nesieja nei su vaikų ugdymo įstaigų lankymu (vaikai dvylikos ir devynerių metų), nei su išieškomos skolos dydžiu (pastebėtina, kad pastarosios aplinkybės neatskleidimas neleidžia daryti išvados apie aptariamo prašymo pagrįstumą), neteikia duomenų apie tai, kad visiškai neturi galimybės bent laikinai apsistoti pas tėvus, giminaičius ar kt. (pastebėtina, jog pirmosios instancijos teismas konstatavo prašymo atidėti sprendimo vykdymą pateikimo galimybę ir sprendimo vykdymo stadijoje).
19. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog pareiga susirasti kitą būstą atsakovams atsirado ne priėmus ginčijamą teismo sprendimą, o pasikeitus būsto savininkui ir gavus įspėjimą išsikelti, t.y. 2017 m. spalio mėn. (t. 1 b. l. 15). 2019 m. vasario 15 d. atsakovas raštu patvirtino suprantantis pareigą atlaisvinti namus iki 2019 m. kovo 15 d. (t. 1 b. l. 165), todėl nepagrįsti apeliantų teiginiai apie tik dabar iškilusią išsikraustymo būtinybę, kurios realizavimui reikalingas vienerių metų terminas. Teisėjų kolegija sprendžia, jog nepagrįsto prašymo tenkinimas neproporcingai pažeistų ieškovų, pardavusių savo turėtą gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini) ir 2019 m. kovo 4 d. jį perdavusių naujiems savininkams, teises – teisėtai įsigiję ginčo turtą, dėl atsakovų nepagrįsto neveikimo jie priversti glaustis pas vaikus (t. 1 b. l. 155-165).
20. Apeliantai taip pat deklaratyviai teigia, kad ginčo situacijoje egzistuoja visos sąlygos pripažinti, jog jų iškeldinimas iš ginčo gyvenamosios patalpos yra neproporcinga ieškovų teisių gynybos priemonė.
21. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą nurodęs, kad nagrinėdamas bylas teismas teisės normas aiškina ir taiko ne a priori (lot. – iš anksto; nepatikrinus), o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma. Dėl to Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai taikytini tik teismams nagrinėjant panašias savo faktinėmis aplinkybėmis bylas į tą bylą, kurią nagrinėdamas Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino atitinkamą teisės normą. Teisės normų aiškinimo ir taikymo taisyklių, suformuluotų konkrečiose teismo nagrinėtose bylose, taikymas bylose, neturinčiose esminio panašumo su byla, kurią nagrinėjant buvo suformuluota ta taisyklė, reikštų tą patį, kaip taikyti teisės normą teisiniam santykiui, kurio ši norma nereglamentuoja. Dėl to gali būti remiamasi tik tokiais ankstesniais teismų sprendimais, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. bylose, kurių faktinės aplinkybės tapačios arba labai panašios į nagrinėjamos bylos ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė kaip toje byloje, kurioje buvo sukurta taisyklė. Tokiu turiniu konstitucinis jurisprudencijos tęstinumo principas yra suformuluotas ir Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarime (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. M. v. UAB „Viknata“, bylos Nr. 3K-3-120/2008; 2009 m. balandžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Kaišiadorių rajono vyriausiasis prokuroras v. AB „VST“, bylos Nr. 3K-3-185/2009; 2011 m. balandžio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Eskom“ v. K. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-220/2011; kt.).
22. Apeliacine tvarka vertinamoje byloje pirmosios instancijos teismo sprendimas pagrįstas tuo, kad atsakovai ginčo būste gyvena be jokio teisinio pagrindo, todėl gintinos savo nekilnojamuoju turtu negalinčių naudotis savininkų teisės. Sutiktina su atsiliepimuose į apeliacinį skundą nurodomais argumentais, jog vaiko interesų prioritetinės gynybos principas tokiu atveju negali būti suabsoliutinamas. Minėta, jog atsakovai neįrodė sprendimo vykdymo atidėjimą pateisinančių aplinkybių, be to, jie be jokio teisėto pagrindo neatlygintinai naudojasi privačia nuosavybe, tuo pažeisdami Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintą nuosavybės neliečiamumą. Bylų, kuriose priimtais sprendimais apeliantai remiasi kvestionuodami iškeldinimą, aplinkybės yra kitokios, susiję su socialinio būsto nuoma, subnuoma.
23. Civilinėje byloje pagal ieškovo Kauno miesto savivaldybės ieškinį atsakovams S. V. ir M. V. dėl iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų ir atsakovų priešieškinį ieškovui dėl pripažinimo buto nuomininkais bei įpareigojimo sudaryti nuomos sutartį, kurioje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija priėmė 2011 m. birželio 7 d. nutartį Nr. 3K-3-267/2011, nagrinėjimo dalykas buvo teisė į būstą, pagrįsta ilgalaikiu socialinio būsto patalpų faktiniu naudojimu jas remontuojant, prižiūrint, atsiskaitant už atitinkamas komunalines paslaugas. Kasacinis teismas konstatavo, jog atsakovai negali remtis neteisėtai sudaryta nuomos sutartimi su buvusiu būsto nuomininku teisių įgijimui į gyvenamąjį būstą pateisinti. Aplinkybės, kad atsakovai neturi nuosavybės teise gyvenamųjų patalpų ir yra įtraukti į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą, yra reikšmingos, tačiau nesudaro pagrindo ginti atsakovų teisių į ginčo butą, nes taip neproporcingai būtų pažeisti pirmiau už atsakovus teisę į socialinio būsto nuomą turinčių ir į savivaldybės sąrašus įtrauktų kitų asmenų interesai. Šių asmenų interesų apsaugos tikslais kasacinis teismas nusprendė, kad atsakovų iškeldinimas yra proporcinga priemonė įvertinus ją ir vaiko teisių apsaugos aspektu, sprendimo vykdymą atidedant vieneriems metams. Pastaroji išvada buvo pagrįsta tuo, kad atsakovai neturi jokios nuosavybės teise registruotos gyvenamosios patalpos, įsigyti kitą gyvenamąjį plotą ar jį išsinuomoti jiems gali būti sudėtinga, atsakovė laukiasi.
24. Civilinėje byloje pagal ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės ieškinį atsakovams V. R., T. S., D. S. dėl nuomos sutarties nutraukimo ir iškeldinimo, kurioje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2012 m. sausio 17 d. priėmė nutartį Nr. 3K-7-110/2012, buvo aktualūs ne galimi gyvenamųjų patalpų nuosavybės teisiniai santykiai, bet nuomos santykių atsiradimo pagrindai, lemiantys tokios gyvenamosios patalpos teisinį statusą, nuomininko teises ir pareigas, atitinkamos nuomos sutarties pasibaigimo sąlygas ir tvarką. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nusprendė, kad atsakovas nevykdė pareigos nustatytais terminais mokėti buto nuompinigius, mokesčius už komunalines paslaugas, jo skola apie 1030 Lt, neužkirto kelio be nuomotojo žinios apsigyventi bute pašaliniams asmenims, tačiau jis bute nuolat gyvena ir kitos gyvenamosios patalpos neturi, todėl sprendė, kad buto nuomos sutarties nutraukimas ir iškeldinimas iš buto yra neproporcingas teisės pažeidimams. Išplėstinė teisėjų kolegija sutiko su pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimuose taikyto proporcingumo principo aiškinimu vertinant socialinio būsto nuomos sutarties, sudarytos iki 2002 m. gruodžio 31 d., nutraukimą ir nuomininko iškeldinimą, todėl paliko galioti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimus dėl ieškovo reikalavimo nutraukti socialinio būsto nuomos sutartį ir atsakovą iškeldinti atmetimo.
25. Išvardintos aplinkybės rodo, jog apeliantai nurodyta teismų praktika remiasi nepagrįstai. Jų argumentai dėl ribojimų neproporcingumo, pagrįsti apeliaciniame skunde cituojama Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika apie iškeldinamų asmenų pažeidžiamumo laipsnį, atmestini kaip deklaratyvūs, nepagrįsti įrodymais. Apeliantai neįrodinėjo ir nesiremia nei savo sveikatos būkle, nei amžiaus faktoriumi, nei gyvenimo ieškovams priklausančiame būste trukme (pažymėtina, jog ji neilga, be to, nagrinėjamu atveju tai nėra reikšminga aplinkybė), nepateikė duomenų nei apie nuomos mokesčio, nei apie komunalinių mokesčių mokėjimą. Su kito būsto neturėjimu ir atsakovų nepaneigta galimybe įvykdyti tėvų pareigą aprūpinti savo nepilnamečius vaikus gyvenamuoju būstu susiję motyvai išdėstyti kituose nutarties punktuose.
26. Pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl jis nekeistinas (CPK 326 straipsnio 1dalies 1 punktas).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-330 straipsniais,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2019 m. balandžio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.