Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2A-736-196/2016

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2016-11-17
Bylos Nr.: 2A-736-196/2016
Teisminio proceso Nr.: 2-55-3-01996-2014-7
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Konstantinas Gurinas, Dalia Kačinskienė, Alvydas Poškus
Atsakovas: E. M.
Ieškovas: L. L.
Trečiasis asmuo: UAB „Jungo verus“

Kategorijos

2.5.10.2Civilinės atsakomybės sąlygos
2.5.10.2.4Žala

Civilinė byla Nr. 2A-736-196/2016Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01996-2014-7Procesinio sprendimo kategorijos: 2.5.10.2; 2.5.10.2.4; (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. lapkričio 17 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Konstantino Gurino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dalios Kačinskienės, Alvydo Poškaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo E. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. vasario 24 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-926-567/2016, pagal ieškovo L. L. ir bendraieškio BUAB „Linevasta“ ieškinį atsakovui E. M. dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo UAB „Jungo verus“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas L. L., nurodydamas bendraieškiu BUAB „Linevasta“, 2014-09-19 kreipėsi į teismą su netiesioginiu ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo E. M. bendraieškio BUAB „Linevasta“ naudai 95 129,39 Eur nuostolių atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo civilinės bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteisti iš atsakovo E. M. ieškovo L. L. naudai visas patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovas L. L. yra BUAB „Linevasta“, atstovaujamos bankroto administratoriaus UAB „Vantolina“, akcininkas ir kreditorius. Jis kartu su atsakovu 2006-08-22 įsteigė UAB „Linevasta“. 2008-10-27 UAB „Linevasta“ iškelta bankroto byla, 2013-02-14 UAB „Linevasta“ bankrotas buvo pripažintas tyčiniu dėl vadovo E. M. kaltės. Teismas konstatavo, jog įmonės bankrotas buvo nulemtas nesąžiningų, nelojalių ir priešingų bendrovės ir jos kreditorių interesams atsakovo veiksmų. Kaip jau buvo nustatyta prejudicinę galią turinčiomis teismo nutartimis, atsakovas kryptingai, siekdamas perkelti verslą į kitą tokia pačia veikla užsiimančią įmonę, savo veiksmais ne tik pakenkė finansinių sunkumų turinčiai bendrovei, bet ir privedė ją prie nemokumo būsenos. Ieškovas teigia, jog prašomos priteisti žalos dydis yra apskaičiuotas, vadovaujantis bendrovės kreditorių pareikštais reikalavimais bankroto byloje. Pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo pateikimo metu, per 6 metus trunkančias bankroto procedūras bendrovės patvirtinti kreditoriniai reikalavimai nebuvo patenkinti net iš dalies, nors įmonė turėjo visas galimybes sėkmingai tęsti savo veiklą ir gauti pajamas. Ieškovas teigia, jog bendrovė dėl neteisėtų atsakovo veiksmų patyrė tiesioginius nuostolius, t. y. negalėdama atsiskaityti su kreditoriais liko jiems skolinga. Egzistuojant visoms civilinės deliktinės atsakomybės sąlygoms, atsakovas turi pareigą atlyginti padarytą žalą bendrovei visa apimtimi, priteisiant BUAB „Linevasta“ bankroto byloje patvirtintų kreditorinių reikalavimų sumą (LR CK 1.5 str., 6.246 str.- 6.249 str., 6.251 str., 6.263 str., LR Įmonių bankroto įstatymo 8 str. 4 d.).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2016 m. vasario 24 d. sprendimu ieškovui ieškinio senaties terminą atnaujino ir ieškinį patenkino iš dalies; priteisė iš atsakovo E. M. 71 791,09 Eur žalos atlyginimo BUAB „Linevasta“ naudai; 5 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2014 m. rugsėjo 23 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; ieškovo L. L. naudai priteisė iš atsakovo E. M. 1 497 Eur bylinėjimosi išlaidas; priteisė ieškovui L. L. iš atsakovo E. M. 1 725 Eur žyminio mokesčio ir 16,94 Eur išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, valstybės naudai. Likusią ieškinio dalį atmetė.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Vilniaus apygardos teismas 2008-10-27 nutartimi civilinėje byloje pagal ieškovo L. L. pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Linevasta“, nutarė iškelti UAB „Linevasta“ bankroto bylą, įmonės administratoriumi paskirti UAB „Vantolina“ (1 t., b. l. 105–106). Vilniaus apygardos teismas 2010-03-03 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-277-178/2010 (1 t., b. l. 10–12) pagal ieškovo BUAB „Linevasta“ ieškinį atsakovams E. M., UAB „Jungo verus“ dėl nuostolių atlyginimo, ieškovo ieškinį patenkino iš dalies: priteisė iš atsakovo E. M. 5 685,78 Lt (1 646,72 Eur) nuostolių atlyginimo, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2009 m. lapkričio 11 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ieškovui BUAB „Linevasta“ bei 15,15 Lt išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų siuntimu, valstybei; kitą ieškinio dalį bei ieškinį atsakovui UAB „Jungo verus“ atmetė. Pažymėjo, kad Vilniaus apygardos teismas 2011-03-14 sprendimu (1 t., b. l. 13–19) civilinėje byloje Nr. 2-2594-262/2011 pagal ieškovo BUAB „Linevasta“ ieškinį atsakovui E. M., trečiasis asmuo L. L., dėl BUAB „Linevasta“ žalos, padarytos lėšų iš kasos pasisavinimu, atlyginimo, nusprendė ieškinį patenkinti visiškai: priteisti iš atsakovo E. M. 74 896,68 Lt (21 691,58 Eur) ieškovo BUAB „Linevasta“ naudai; priteisti iš E. M. 5 procentus metines palūkanas nuo priteistos sumos – 74 896,68 Lt, nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. nuo 2009-05-25, iki visiško teismo sprendimo įvykdymo; priteisti iš atsakovo E. M. į valstybės biudžetą 2 247 Lt žyminio mokesčio ir 60,50 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu valstybei, iš viso 2 307,50 Lt. Teismas konstatavo, kad dėl atsakovo E. M. neteisėtų veiksmų, t. y. neišmokant L. L. priklausančios išmokėti sumos, ieškovui BUAB „Linevasta“ atsirado prievolė sumokėti ir palūkanas, todėl ieškovui BUAB „Linevasta“ buvo padaryta 44 543,19 Lt žala, kurią privalo atlyginti atsakovas E. M.. Konstatavo, kad E. M., kaip bendrovės vadovo, elgesys, kai jis pats save pasiskiria į pareigas, tuo metu, kai darbuotojų skaičius yra mažinamas ir pats sau nusistato darbo užmokestį, vertintinas kaip nesąžiningas bandymas pasipelnyti, t. y. gauti papildomas pajamas iš UAB „Linevasta“ be akcininkų susirinkimo sprendimo (1 t., b. l. 13–19). Taip pat sprendime nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas 2012-10-18 nutartimi civilinėje byloje L. L. pareiškimą dėl UAB „Linevasta“ bankroto pripažinimo tyčiniu nutarė patenkinti ir pripažino UAB „Linevasta“ bankrotą tyčiniu. Teismas konstatavo, kad UAB „Linevasta“ vadovas E. M., įsakymais (Nr. 08/03/024-3-5, 08/03/024-3-3) neatlygintinai perleisdamas telefonų numerius UAB „Jungo verus”, nutraukęs patalpų nuomos sutartį ir tose pačiose patalpose įkurdinęs UAB „Jungo verus“, užsiimančia ta pačia veikla, sąmoningai siekė, kad UAB „Linevasta“, faktiškai būdama nemokumo būsenoje, nebegautų jokių užsakymų, kad UAB „Linevasta“ įmonės veikla būtų perkelta į UAB „Jungo verus“. UAB „Linevasta“ komercinė veikla sustojo, įmonė jokių sutarčių nebesudarė, įsiskolinimas kreditoriams augo, tolesnė tokios įmonės veikla buvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį ir tai nulėmė įmonės bankrotą, iš esmės apsunkino įmonės kreditorių galimybes gauti reikalavimų patenkinimą. UAB „Linevasta“ vadovas E. M. nesiėmė priemonių išsaugoti sunkumų turinčią įmonę, nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, nepranešė kreditoriams apie pasikeitusias aplinkybes, slėpė jos nemokumą, kryptingai siekė perkelti verslą į kitą įmonę, tuo pačiu pakenkdamas finansinių sunkumų turinčiai UAB „Linevasta“ ir jos kreditoriams (1 t., b. l. 20–21). 2013-02-14 Lietuvos apeliacinis teismas civilinėje byloje pagal trečiojo asmens E. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 18 d. nutarties, kuria UAB „Linevasta“ bankrotas pripažintas tyčiniu, priimtos byloje pagal L. L. pareiškimą dėl UAB „Linevasta“ bankroto pripažinimo tyčiniu, nutarė Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 18 d. nutartį palikti nepakeistą (1 t., b. l. 22–26). Nurodė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015-06-19 nutartimi civilinėje byloje pagal pareiškėjo E. M. pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, suinteresuoti asmenys „Swedbank“, AB, AB DNB bankas, Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, BAB bankas Snoras, UAB „Ūkio banko lizingas“, AB SEB bankas, UAB „General financing“, AB Citadele bankas, BUAB „Linevasta“, L. L., E. V., J. Č., nutarė: atsisakyti iškelti pareiškėjui E. M. bankroto bylą ir priteisė iš pareiškėjo E. M. 500 Eur bylinėjimosi išlaidas suinteresuotam asmeniui L. L.. Taip pat teismas konstatavo, kad pareiškėjas, kreipdamasis į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos jam iškėlimo, nenurodė, jog dirbo UAB „Linevasta“ vadovu, kurios tyčinio bankroto sukėlimą lėmė tiesioginio įmonės vadovo E. M. nesąžiningų veiksmų ir aplaidaus neveikimo pasekmė. Pareiškėjo nesąžiningumą patvirtino ir tai, kad pareiškėjas, nurodydamas, jog skolino pinigus UAB „Linevasta“, to nepagrindė jokiais įrodymais. Pareiškėjas nėra UAB „Linevasta“ kreditoriumi bankroto byloje. Teismas vertino, kad pareiškėjas, elgdamasis sąžiningai, turėtų įstoti į UAB „Linevasta“ kreditorių eilę. Taip pat pareiškėjas jokias argumentais ir įrodymais nepaneigė fakto, kad iš banko sąskaitos buvo išgryninta apie 150 000 Lt suma ir nenurodė, kur ši suma buvo panaudota. Pareiškėjo nesąžiningumą patvirtina ir tai, kad jis, būdamas verslininkas, dirbdamas statybų sektoriuje, o verslininkui, kaip asmeniui, keliami didesni rūpestingumo ir atidumo reikalavimai, pasinaudodamas palankiomis skolinimosi sąlygomis, nors jau turėjo nemažai neįvykdytų kreditorinių įsipareigojimų, sąmoningai didino savo skolas, tikėdamasis, kad nepatenkinti kreditorių reikalavimai bus nurašyti (2 t., b. l. 130–134). Vilniaus apygardos teismas 2015-12-07 nutartimi civilinėje byloje 2S-2079-866/2015 pagal ieškovo E. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 19 d. nutarties, kuria ieškovui E. M. atsisakyta iškelti bankroto bylą, nutarė apelianto E. M. atskirojo skundo netenkinti (2 t., b. l. 135–142).

Dėl netiesioginio ieškinio pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškinio nepareiškimas pažeidžia ieškovo L. L., kaip kreditoriaus, interesus. Teismas padarė išvadą, kad byloje yra visos sąlygos netiesioginiam ieškiniui pareikšti, ieškovo argumentai dėl CK 6.68 straipsnio taikymo yra pagrįsti. Teismas kritiškai vertino atsakovo argumentus, kad netiesioginį ieškinį turėjo pasirašyti abu bendraieškiai. Nagrinėjamu atveju ieškovas L. L., kaip kreditorius, pareikšdamas netiesioginį ieškinį, veikia skolininko BUAB „Linevasta“ vardu, todėl ieškinį turėjo teisę pasirašyti ieškovo L. L. atstovė advokatė pagal 2014-09-17 atstovavimo sutartį (1 t., b. l. 27), atsižvelgiant į tai, kad netiesioginis ieškinys, pareikštas kreditoriaus L. L. už bendraieškį skolininką BUAB „Linevasta“ prieš skolininko valią. Teismas pažymėjo, kad netiesioginiu ieškiniu ginami visų skolininko kreditorių interesai, atsižvelgiant į tai, kad skolininkas BUAB „Linevasta“ yra nemokus ir neįgyvendino savo turtinės teisės, pažeidžiant ne tik ieškovo L. L., kaip kreditoriaus, bet ir kitų įmonės kreditorių interesus.

Vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, teismas padarė išvadą, kad yra teisinis pagrindas atnaujinti ieškinio senaties terminą netiesioginiam ieškiniui pareikšti, nes jis praleistas dėl svarbių priežasčių – bankroto administratorius laiku nesikreipė į teismą dėl nuostolių atlyginimo, kai 2011-06-13 Vilniaus apygardos teismo nutartimi (2 t., b. l. 4), pripažinus UAB „Linevasta“ bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto, tapo akivaizdu, kad tiek ieškovui L. L., kaip kreditoriui, tiek kitiems BUAB „Linevasta“ kreditoriams skolos nebus sumokėtos. Pažymėjo, kad Vilniaus apygardos teismo 2012-10-18 nutartimi, kurią Lietuvos apeliacinis teismas 2013-02-14 nutartimi paliko nepakeistą, buvo pripažintas BUAB „Linevasta“ bankrotas tyčiniu, ir tai sudarė teisinį pagrindą bankroto administratoriui per 6 mėnesius nuo nutarties pripažinti bankrotą tyčiniu įsiteisėjimo peržiūrėti BUAB „Linevasta“ sudarytus sandorius per 5 metų laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo ir kreiptis į teismą dėl sandorių, galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, nuginčijimo. Teismas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo kriterijais, atsižvelgdamas į viešąjį interesą šioje byloje – visų BUAB „Linevasta“ kreditorių teisių užtikrinimą, padarė išvadą, kad būtina atnaujinti ieškinio senaties terminą, nes jis praleistas dėl svarbių priežasčių – bankroto administratorius pats laiku nesikreipė į teismą dėl nuostolių atlyginimo. Ši aplinkybė sudaro teisinį pagrindą pripažinti ieškinio senaties termino praleidimo priežastis svarbiomis ir šį terminą atnaujinti, pripažįstant, kad įmonės kreditorių pažeistos teisės turi būti ginamos (LR CK 1.5 str., 125 str. 8 d., 1.131 str. 2 d.).

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime konstatavo, kad atsakovo E. M. atlikti neteisėti tyčiniai veiksmai, dėl kurių bendrovė „Linevasta“ tapo nemoki, buvo patvirtinti prejudicinę galią turinčiose – Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 18 d. nutartyje, bei Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. vasario 14 d. nutartyje dėl UAB „Linevasta“ bankroto pripažinimo tyčiniu. Atsakovas E. M., neatlygintinai perleisdamas telefonų numerius UAB „Jungo verus”, nutraukęs patalpų nuomos sutartį ir tose pačiose patalpose įsteigęs UAB „Jungo verus“, kuri vykdė tą pačią veiklą, sąmoningai siekė, kad UAB „Linevasta“, faktiškai būdama nemokumo būsenoje, nebegautų jokių užsakymų ir UAB „Linevasta“ verslas būtų perkeltas į UAB „Jungo verus“. UAB „Linevasta“ komercinė veikla sustojo, įmonė jokių sutarčių nebesudarė, įsiskolinimas kreditoriams augo, tolesnė tokios įmonės veikla buvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį ir tai nulėmė įmonės bankrotą, iš esmės apsunkino įmonės kreditorių galimybes gauti reikalavimų patenkinimą. UAB „Linevasta“ vadovas E. M. nesiėmė priemonių išsaugoti sunkumų turinčią įmonę, nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, nepranešė kreditoriams apie pasikeitusias aplinkybes, slėpė jos nemokumą, kryptingai siekė perkelti verslą į kitą įmonę, tuo pačiu pakenkdamas finansinių sunkumų turinčiai UAB „Linevasta“ ir jos kreditoriams (LR CPK 18 str., 182 str. 2 p.).

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nurodė, kad sprendžiant dėl vadovo įmonei padarytos žalos, atsiradusios jam netinkamai tvarkant įmonės turtą, turi būti nustatomas šios žalos faktas ir dydis. Įmonės turto netinkamu saugojimu, iššvaistymu ar kitokiu kaltu praradimu padaryta žala nustatytina pagal faktus: yra konkretaus turto ar nėra. Įmonės patvirtintame balanse esantys duomenys gali būti tinkama ir leistina įrodinėjimo priemonė žalos dydžiui ir faktui įrodyti (CPK 177 straipsnis). Vertinant jame esančius duomenis, teismas vadovavosi įrodymų visumos taisykle – patvirtinto balanso finansinius rodiklius teismas vertino kartu su kitais įrodymais ir iš jų visumos sprendė, kad pasirašytame balanse esantys duomenys nepatvirtina įmonei padarytos žalos fakto ir jos dydžio (CPK 185 straipsnis). Vertinant balanso, kaip atskiros įrodinėjimo priemonės duomenis, jų išsamumą, detalumą bei tikslumą bei darant išvadą dėl šių duomenų patikimumo, pažymėjo, kad tai yra finansinio pobūdžio duomenys, patvirtinantys apskaitoje naudojamą įmonės turto vertę, kuri nagrinėjamu atveju neatspindi turto rinkos vertės, paprastai naudojamos žalos dydžiui nustatyti. Teismas pažymėjo, kad tai yra subendrinti daugelio objektų verčių duomenys ir jie yra išvestiniai iš kitų dokumentų (ūkinių operacijų dokumentų ir kt.). Balanso duomenys taip pat neatspindi vėlesnio turto vertės pokyčio, susijusio su ekonomine situacija, nusidėvėjimu, sugedimu, pagerinimu. Pažymėjo, kad 2006 m., 2007 m. balansai buvo sudaryti ir patvirtinti apskaitos tikslais, o ne žalos dydžiui nustatyti. Taigi, vien tai, kad 2006 m., 2007 m. buvo sudaryti balansai (1 t., b. l. 190–191), nagrinėjamu atveju savaime nesudarė teisinio pagrindo padaryti išvadą, kad žala ieškovui yra padaryta pagal šių balansų duomenis. Tai, kad bankroto administratoriui nebuvo perduotas visas turtas, savaime nereiškia, kad atsakovas E. M. turi atlyginti ieškovui minėtuose balansuose nurodyto turto vertę. Žala bankrutuojančiai įmonei atsiranda tokiu būdu, kai padidėja jos skolų kreditoriams apimtis (pasyvas), kitaip tariant, pablogėja bendra įmonės turtinė padėtis. Tokia įmonės patiriama žala yra tiesioginė. Tuo tarpu žala kreditoriams atsiranda tokiu būdu, kai dėl išaugusių įmonės skolų sumažėja jų galimybė gauti didesnę dalį savo reikalavimo patenkinimo, t. y. jų patiriama žala yra išvestinė iš įmonės patirtos žalos. Teismas pripažino, kad atsakovui, kaip įmonės vadovui, taikytini aukštesni veiklos ir atsakomybės standartai nei eiliniam bendrovės darbuotojui, todėl jis privalėjo veikti išimtinai įmonės interesais, būti jai lojalus, o atstovaudamas įmonę, kaip jos vadovas, atsakyti už įmonės kasdienės veiklos organizavimą, veikti rūpestingai, sąžiningai, atidžiai, kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus (CK 2.87 straipsnis). Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį žala gali būti padaryta turto netekimu, todėl ir žala bendrovei gali būti padaryta dėl turto, kuris buvo bendrovės vadovo žinioje, netekimo. Šis faktas turi būti patvirtinamas įrodymais, kad turtas įmonėje buvo, bet jo neliko, taip pat nėra to turto ekvivalento, jeigu pagal aplinkybes jis turėtų būti. Įmonės turtas yra apskaitomas pagal apskaitos dokumentus, todėl turto turėjimas ir netekimas gali būti įrodinėjamas apskaitos dokumentais. Jais turi būti patikimai patvirtinamas turto turėjimo faktas.

Teismas pažymėjo, kad įmonės bankroto byloje patvirtinta kreditorių reikalavimų suma civilinėje byloje dėl įmonės vadovo civilinės atsakomybės už žalą, padarytą tuo, kad, esant įmonei nemokiai, nepaduodamas pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo, yra vertinama kaip įmonės vadovo padaryta žala. Taip pat teismas pripažino, jog įmonei, taip pat kreditoriams padaryta žala laikytinas bendras išaugęs įmonės skolų dydis, kurio įmonė jos bankroto procese negali padengti kreditoriams, nepaisant to, kad skola konkrečiam kreditoriui gali būti ir padidėjusi ir sumažėjusi. Nagrinėjamos bylos kontekste pastebėjo, kad ieškovo įmonė negali patenkinti teismo patvirtintų kreditorių reikalavimų, nes turto įmonėje nėra. Nagrinėjamu atveju nuostolinga įmonės veikla, sparčiai didėjanti prisiimamų įsipareigojimų apimtis nebuvo netikėti duomenys atsakovui, nes tai neatsirado staiga, o tęsėsi pakankamai ilgą laiką. Todėl atsakovo veika (neveikimas) – nesikreipimas savo iniciatyva inicijuoti bankroto bylą laikytini nesąžininga ir neteisėta veika. Byloje surinktų įrodymų visuma sudarė teisinį pagrindą konstatuoti, kad atsakovas turėjo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo BUAB „Linevasta“, nes atsakovas dėl nurodytų veiksmų yra atsakingas, neperduodant bankroto administratoriui įmonės turto. Aplinkybė, kad po bankroto bylos iškėlimo buvo patvirtinti kreditorinių reikalavimai, patvirtino, kad tarp ieškovui BUAB „Linevasta“ padarytos žalos dydžio dėl kreditorinių reikalavimų ir atsakovo kaltų neteisėtų veiksmų, nesikreipiant dėl įmonės bankroto bylos iškėlimo, yra priežastinis ryšys. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, teismas sprendė, kad dėl atsakovo kaltės įmonei ir tuo pačiu kreditoriams yra padaryta žala pagal bankroto byloje patvirtintų kreditorinių reikalavimų dydį, todėl ji priteistina iš atsakovo, nes žala atsirado dėl jo neveikimo.

Teismas pažymėjo, kad iš bylos duomenų matyti, jog bankroto byloje buvo patvirtinti ieškovo BUAB „Linevasta“ įmonės kreditorių reikalavimai bendrai 95 129,39 Eur sumai (2 t., b. l. 3, 30, 33, 34-35). Iš šios sumos pirmosios instancijos teismas atėmė pagal įsiteisėjusius: Vilniaus apygardos teismo 2010-03-03 sprendimą civilinėje byloje pagal ieškovo BUAB „Linevasta“ ieškinį atsakovams E. M., UAB „Jungo verus“ dėl nuostolių priteisimo priteistą iš atsakovo E. M. 1 646,72 Eur nuostolių atlyginimą, Vilniaus apygardos teismo 2011-03-14 sprendimu civilinėje byloje pagal ieškovo BUAB „Linevasta“ ieškinį atsakovui E. M., trečiasis asmuo L. L., dėl BUAB „Linevasta“ žalos, padarytos lėšų iš kasos pasisavinimu, atlyginimo, priteistą iš atsakovo E. M. 21 691,58 Eur sumą ieškovo BUAB „Linevasta“ naudai. Nustatė, kad žalos atlyginimas 23 338,30 Eur sumai gali būti nukreiptas įmonės kreditorių reikalavimams patenkinti. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad kreditorinių reikalavimų suma 95 129,39 Eur, iš kurios atėmus priteistą 23 338,30 Eur žalos atlyginimo sumą, yra ieškovo įmonei padaryta žala, nes įmonėje jokio turto nėra, todėl kreditorių reikalavimai likusiai 71 791,09 Eur sumai nebus patenkinti. Pirmosios instancijos teismas pagrįstu pripažino ieškovui padarytos žalos dydį dėl 71 791,09 Eur kreditorių reikalavimų, o likusioje dalyje dėl 23 338,30 Eur žalos atlyginimo priteisimo ieškovo ieškinį atmetė, kaip nepagrįstą, nes įsiteisėjusiais Vilniaus apygardos teismo 2010-03-03 sprendimu ir 2011-03-14 sprendimu iš atsakovo yra priteista bendra 23 338,30 Eur suma BUAB „Linevasta“ naudai. Kitų argumentų ir rašytinių įrodymų, kaip teisiškai nereikšmingų bylos nagrinėjimo dalykui teismas nevertino (LR CK 1.5 str., 1.138 str., 6.245 str. - 6.249 str., Įmonių bankroto įstatymas, Akcinių bendrovių įstatymas, CPK 7 str., 8 str., 177 str. - 179 str., 185 str.).

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas E. M. prašo Vilniaus apygardos teismo 2016 m. vasario 24 d. sprendimo dalį, kuria patenkintas ieškovo L. L. ir bendraieškio LUAB „Linevasta“ 2014 m. rugsėjo 17 d. ieškinys atsakovui E. M. dėl nuostolių atlyginimo (patikslintas ieškovo L. L. 2015 m. spalio 14 d. rašytinais paaiškinimais ir prašymu dėl papildomų dokumentų pridėjimo ir ieškinio reikalavimų didinimo civilinėje byloje Nr. 2-2439-567/2015) panaikinti; panaikinus Vilniaus apygardos teismo 2016 m. vasario 24 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-926-567/2016, priimti naują sprendimą – ieškovo L. L. ir bendraieškio LUAB „Linevasta“ 2014 m. rugsėjo 17 d. ieškinį atsakovui E. M. dėl nuostolių atlyginimo (įskaitant dėl ieškinio senaties termino praleidimo ieškiniui pareikšti), kuris buvo patikslintas ieškovo L. L. 2015 m. spalio 14 d. rašytiniais paaiškinimais ir prašymu dėl papildomų dokumentų pridėjimo ir ieškinio reikalavimų didinimo civilinėje byloje Nr. 2-2439-567/2015 kaip neteisėtą ir nepagrįstą atmesti arba civilinę bylą Nr. 2-926-567/2016 perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo; priteisti atsakovui E. M. solidariai iš ieškovo L. L. ir (ar) bendraieškio UAB „Linevasta“ su bylos nagrinėjimu pirmosios bei apeliacinės instancijos teismuose susijusias išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

Atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo. Pirma, UAB „Linevasta“ bankroto byla buvo iškelta dar 2008 m. spalio 27 d., t. y. daugiau nei prieš 7 metus. Kaip matyti iš nutarčių ieškovas, taip pat bankroto administratoriaus įgaliotas asmuo B. V. aplinkybes, susijusias su bendrovės galimu tyčiniu bankrotu ir dėl to bendrovei tariamai padaryta žala žinojo dar 2008 metų pabaigoje. Šią aplinkybę patvirtina ir ieškovo pareiškimas dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu. Antra, Lietuvos Respublikos Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 11 straipsnio 5 dalies 8 punkte įtvirtinta bankroto administratoriaus pareiga ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo dokumentų apie įmonės sandorių sudarymą gavimo dienos patikrinti įmonės sandorius, sudarytus per ne trumpesnį kaip 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo dienos, ir pareikšti ieškinius teisme pagal įmonės buveinės vietą dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir (ar) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais, taip pat padarius prielaidą, kad yra tyčinio bankroto požymių, kreiptis į bankroto bylą nagrinėjantį teismą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu. Ieškovas, matydamas, kad tokio ieškinio nereiškia bankroto administratorius turėjo teisę pats iki 2012 m. balandžio-gegužės mėnesio, nepraleidžiant įstatymo nustatyto 3 metų ieškinio senaties termino, pareikšti netiesioginį ieškinį atsakovui. Toks ieškinio senaties termino praleidimas negali būti pateisinamas jokiais argumentais, kadangi ieškovą visuomet atstovavo profesionalūs teisininkai. Aukštesnės instancijos teismas, t. y. Lietuvos apeliacinis teismas, yra ne vieną kartą pasisakęs praleisto ieškinio senaties atnaujinimo klausimu, konstatuodamas, jog visais atvejais, nepriklausomai nuo to, kokia vertybė ginama, turi būti paisoma ieškinio senaties termino. Vilniaus apygardos teismas, veikdamas ieškovo pusėje, ex officio ėmėsi ieškinio senaties termino atnaujinimo, remiantis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais, tačiau šių principų skundžiamame sprendime nedetalizavo.

Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padaryta išvada, kad ieškovas pareiškė netiesioginį ieškinį. Ieškovas, atstovaujamas profesionalių teisininkų, neįrodinėjo nei vienos CK 6.68 straipsnio nurodytos sąlygos. Taip pat teismų praktikoje nustatytos netiesioginio ieškinio pareiškimo sąlygos. Be to, ieškovas ieškinyje niekur neakcentuoja, kad jo ieškinys yra netiesioginis. Ieškinyje bendrovė nurodoma kaip bendraieškis, o bylos eigoje bankroto administratorius bendrovės vardu 2015 m. vasario 20 d. yra netgi pateikęs atsiliepimą į ieškovo tariamai netiesioginį ieškinį, nurodydamas, jog su ieškiniu sutinka ir ieškinį visiškai palaiko. Pirmosios instancijos teismas, būdamas atidus ir rūpestingas, privalėjo atmesti ieškovo netiesioginį ieškinį. Pirmosios instancijos teismas nepaklausė bankroto administratoriaus, dalyvavusio išimtinai visuose teismo posėdžiuose, kodėl pastarasis nereiškė tokio ieškinio arba, kaip vertinti bankroto administratoriaus poziciją netiesioginio ieškinio kontekste, administratoriui bendrovės vardu, pateikiant atsiliepimą į ieškinį ir ieškinį visiškai palaikant.

Žemesnės instancijos teismas

Kartu su netiesioginiu ieškiniu ieškovas turėjo pateikti teismui kreipimosi į bankroto administratorių prašymą dėl ieškinio atsakovui bendrovės vardu dėl nuostolių atlyginimo pareiškimo ir, tik negavus bankroto administratoriaus atsakymo arba gavus neigiamą atsakymą, ieškovas būtų įgijęs teisę reikšti netiesioginį ieškinį.

Atsakovo nuomone, ieškovas neįrodė būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, o atsakovas įrodė esantis nekaltas dėl bendrovės negalėjimo atsiskaityti su kreditoriais. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi nutartimis, kuriomis bendrovės bankrotas buvo pripažintas tyčiniu, tačiau neanalizavo, ar atsakovo veiksmai ir nutartyse nustatytos aplinkybės priežastiniu ryšiu yra susijusios su bendrovės negalėjimu patenkinti kreditorių reikalavimų.

Atsakovas, paskolindamas bendrovei tokią didelę pinigų sumą, tikėjosi išgelbėti bendrovę nuo nemokumo ir bankroto, todėl teigti, kad vien nutartimis dėl tyčinio bankroto a priori galima konstatuoti atsakovo neteisėtus veiksmus šioje civilinėje byloje, būtų mažų mažiausiai neteisinga, neprotinga ir nesąžininga (CK 1.5 str.). CK 6.246 straipsnio 1 dalis nustato, jog civilinė atsakomybė atsiranda pažeidus bendro pobūdžio sąlyga elgtis atidžiai, rūpestingai ir sąžiningai. Iš atsakovo veiksmų matyti, jog prieš bankroto bylos iškėlimą atsakovas dėjo visas pastangas finansuoti bendrovės veiklą (suteikė 100 000 Lt paskolą), jog bendrovė galėtų vykdyti prisiimtus finansinius įsipareigojimus.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nenurodė, kada (kokiu konkrečiu momentu) atsakovas privalėjo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo, todėl, nesant nustatytam aiškiam kreipimosi laikui ir jo pažeidimui, negali būti teigiama, kad atsakovas į teismą nesikreipė laiku; norint nustatyti, ar dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei į teismą buvo kreiptasi laiku, pirmiausia reikia nustatyti ir įrodyti tikslų laiką, kada atsirado realus pagrindas tai padaryti. Šitos aplinkybės ieškovas neįrodinėjo taip pat nenustatė teismas. Vadinasi, pirmosios instancijos teismo teiginiai, susiję su atsakovo tariamu neveikimu, neinicijuojant bendrovės bankroto bylos, yra neteisėti ir nepagrįsti, o atsakovo neteisėti veiksmai šiuo aspektu neįrodyti.

Ieškovas dėl įmonės veiklos nesistengė, todėl atsakovas buvo priverstas įsteigti kitą įmonę UAB „Jungo verus“ be ieškovo ir vykdyti komercinę veiklą vienas. Atsakovas siūlė ieškovui tapti bendrovės vadovu, tęsti veiklą be jo, tačiau ieškovas sąmoningai šiuo pasiūlymu nepasinaudojo, atsisakė už nominalią kainą nupirkti atsakovui priklausančias įmonės akcijas, taip pat perimti bendrovės valdymą. Be to, šiame kontekste pastebėtina ir tai, kad didžioji dalis kreditorių reikalavimų, t.y. ieškovo prašomų priteisti nuostolių jau buvo atsiradę nepaisant vėlesnių atsakovo veiksmų 2008 metais, įskaitant naujos įmonės įkūrimą ir tariamą veiklos perkėlimą į šią įmonę.

Nutartyse, kuriose UAB „Linevasta“ bankrotas pripažintas tyčiniu ir kurias Vilniaus apygardos teismas pripažino turinčiomis prejudicinę reikšmę civilinėje byloje, yra konstatuotos tokios aplinkybės kaip bendrovės telefonų numerių perkėlimas į trečiąjį asmenį, taip pat tolimesnis veiklos vykdymas trečiojo asmens vardu bei interesais. Pažymėtina, jog nutartyse konstatuojama tai, jog šiuos veiksmus atsakovas atliko jau tuomet, kai bendrovė buvo nemoki; ši prejudicinę reikšmę turinti aplinkybė, kurią pirmosios instancijos teismas ignoravo, yra svarbi tuo, kad ji įrodo, kad kreditorių reikalavimai, kuriais grindžiamas ieškinyje bendrovei tariamai padarytas žalos dydis, nėra susijęs priežastiniu ryšiu su atsakovo veiksmais, įsteigiant naują įmonę.

Bendrovės negalėjimas atsiskaityti su kreditoriais yra akivaizdžiai nutolęs nuo atsakovo tariamai neteisėtų veiksmų bei įtakotas daugelio kompleksinių aplinkybių, todėl būtų nesąžininga, neteisinga ir neprotinga (CK 1.5 str., 6.247 str.) pripažinti atsakovą visiškai atsakingu už bendrovės negalėjimą atsiskaityti su kreditoriais.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos teismas konstatavo atsakovo kaltę, tačiau visiškai nepasisakė nei dėl atsakovo argumentų dėl jo kaltės nebuvimo, nei dėl pagrindo atsakovo kaltę pripažinti mišria kartu su ieškovo, taip pat bankroto administratoriaus kalte.

UAB „Linvesta“ bankroto byla iškelta 2008 m. spalio 27 d., todėl akivaizdu, jog mokesčių administratorius Lietuvos Respublikos Mokesčių administravimo įstatymo 106 straipsnio 1 dalyje numatytas mokestinės nepriemokos procedūras turėjo pradėti dar iki bankroto bylos bendrovei iškėlimo, priklausomai nuo teisės priverstinai išieškoti mokestį atsiradimo dienos. Byloje nėra duomenų, jog tokias procedūras mokesčių administratorius būtų pradėjęs. Nepaisant to, bendrovės valstybei nesumokėtų mokesčių ir su jais susijusių sumų priverstinio išieškojimo 5 metų senaties terminas, atsižvelgiant į bendrovės bankroto bylos iškėlimo datą baigėsi 2013 m. spalio 27 d. Vilniaus apygardos teismas, spręsdamas dėl bendrovei priteistinos žalos dydžio, patikslinto ieškinio dalį dėl VĮ Turto banko ir VSDFV Vilniaus skyriaus kreditorių reikalavimų, kurių suma 61 252,94 Eur, turėjo atmesti, kadangi šių sumų, remiantis Lietuvos Respublikos Mokesčių administravimo įstatymo nuostatomis, priverstine tvarka negalima išieškoti.

Bendraieškis likviduojama BUAB „Linevasta“ pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašė Vilniaus apygardos teismo 2016 m. vasario 24 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo apeliacinį skundą atmesti.

Ieškovas L. L. pateikė atsiliepimą į atsakovo apeliacinį skundą, kuriuo prašo atsakovo E. M. 2016 m. kovo 24 d. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. vasario 24 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-926-567/2016 atmesti; Vilniaus apygardos teismo 20216 m. vasario 24 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-926-567/2016 palikti nepakeistą; priteisti iš atsakovo E. M. ieškovui L. L. patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

Ieškovas kategoriškai nesutinka su apeliacinio skundo argumentais dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo. Pirma, ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 str.). Pagal bendrąją ieškinio senaties termino pradžios nustatymo taisyklę, įtvirtintą CK 1.127 straipsnio 1 dalyje, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

Iškėlus įmonei bankroto bylą turi būti siekiama apsaugoti kreditorių interesus, užtikrinti tinkamą bankrutuojančios įmonės turto apsaugą ir administravimą. Pažymėtina, kad vien faktas, jog bendrovės bankroto administratorius nevykdė savo pareigų keiptis į teismą su ieškiniu dėl žalos atlyginimo iš atsakovo, nepaneigia kreditorių interesų gynybos poreikio nagrinėjamoje byloje.

Ieškinys pareikštas atsakovui, ieškovui įgyvendinus Lietuvos Respublikos Akcinių bendrovių įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtintą bendrovės akcininko neturtinę teisę. Kiekvienu konkrečiu atveju vertinant tai, ar akcininkas turi teisę kreiptis į teismą su ieškiniu atlyginti bendrovei žalą, kuri susidarė dėl bendrovės vadovo ir valdybos narių pareigų nevykdymo ar netinkamo vykdymo po to, kai iškelta bankroto byla, būtina atsižvelgti į Lietuvos Respublikos Akcinių bendrovių įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtintą bendrovės akcininko neturtinę teisę, kurioje nustatyta, kad akcininkai turi teisę kreiptis į teismą su ieškiniu, prašydami atlyginti bendrovei žalą, kuri susidarė dėl bendrovės vadovo ir valdybos narių pareigų, nustatytų šiame ir kituose įstatymuose, taip pat bendrovės įstatuose, nevykdymo ar netinkamo vykdymo, taip pat kitais įstatymų nustatytais atvejais. Bendrovės bankroto administratorius savarankiškai jam suteikta teise pareikšti ieškinį dėl bendrovei padarytų nuotolių atlyginimo nesinaudojo ir ieškinio teismui nereiškė. Ieškovo teisė kreiptis į teismą su tokio pobūdžio ieškiniu negali būti kvestionuojama, kadangi tokios teisės nepripažinus, būtų pažeisti ne tik bendrovės (tuo pačiu ir visų jos kreditorių) interesai, tačiau ir paties ieškovo, kaip įmonės akcininko, turtiniai interesai.

Bendrovės procesinė padėtis – bendraieškis – civilinėje byloje nurodyta, atsižvelgus į tai, kad ieškinys buvo pareikštas būtent bendrovės naudai ir interesams tenkinti. CPK nėra išskirta specialiai bendraieškio procesinių teisių ir pareigų. Įprasta laikyti, kad bendraieškis turi tas pačias civilines teises ir pareigas kaip ieškovas.

Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-1472-258/2012 bei Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. vasario 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-583/2014, kuriomis bendrovės bankrotas pripažintas tyčiniu, nustatytos faktinės aplinkybės turėjo neabejotinai prejudicinę reikšmę ieškovo ieškinio pagrindu iškeltai civilinei bylai – minėtose nutartyse yra nurodytos aiškios aplinkybės, kuriomis nustatyti konkretūs atsakovo atlikti nesąžiningi ir tyčiniai neteisėti veiksmai, susiję su bendrovės nemokumo būsenos sukėlimu ir sąmoningu tyčiniu finansinės padėties pabloginimu.

Atsakovo teiginiai, kad suteikęs 100 000 Lt paskolą bendrovei jis siekė apsaugoti ir išvengti UAB „Linevasta“ nemokumo bei bankroto, yra visiškai nesuderinami su kitais jo atliktais veiksmais. Akcentuotina tai, kad atsakovas siekdamas stabilizuoti įmonės finansinę padėtį būtų plėtojęs veiklos vykdymą, ieškojęs naujų klientų, siekęs sudaryti pelningus ir bendrovei naudingus sandorius, derinęs palankias atsiskaitymo su kreditoriais sąlygas, t.y. ieškojęs būdų ir priemonių, kaip būtų galima bendrovės veiklą vykdyti toliau, tačiau atsakovas ėmėsi priešingų veiksmų – perkėlė bendrovės veiklą į naujai įsteigtą ūkio subjektą UAB „Jungo verus“. Ieškovui nėra aišku, kokiu būdu tariamas paskolos bendrovei suteikimas, kurios dalis buvo panaudota ankstesnėms atsakovo paskoloms susigrąžinti, galėjo turėti kokios nors teigiamos įtakos faktiškai nebeveikiančiai ir veiklos nevykdančiai įmonei.

Tarp atsakovo neteisėtų tyčinių veiksmų ir ieškovui bei kitiems bendrovės kreditoriams atsiradusios žalos egzistuoja tiesioginis priežastinis ryšys. Jeigu atsakovas savo veiksmais būtų tinkamai sąmoningai valdęs bendrovę ir nebūtų įmonės privedęs prie bankroto, žala, kurios dydžiu laikytina nepatenkintų bendrovės kreditorių reikalavimų suma, nebūtų atsiradusi. Tiesioginio ryšio buvimas negali būti kvestionuojamas. Prejudicinę galią turinčiomis nutartimis teismai šį faktą konstatavo ir neabejotinai patvirtino nurodydami, kad įvertinus bylos medžiagą bei pirmosios instancijos nustatytas aplinkybes, neturi pagrindo nesutikti, jog BUAB „Linevasta“ bankrotas yra tiesioginė įmonės vadovo E. M. nesąžiningų veiksmų ir aplaidaus neveikimo pasekmė.

Aplinkybė, kad atsakovas bendrovės ir jos kreditorių atžvilgiu atliko tyčinius neteisėtus ir nesąžiningus veiksmus, lėmusius tiek bendrovės bankrotą, tiek bendrovės turtinės padėties pablogėjimą, neabejotinai patvirtina atsakovo kaltę. Kiti subjektai, priešingai nei nurodo atsakovas, nėra ir negali būti atsakingi – bendrovės patirta žala yra tiesioginė atsakovo tyčinių ir nesąžiningų veiksmų pasekmė.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacijos dalykas – neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo patikrinamas, kuris atliekamas nagrinėjant tiek teisės, tiek fakto klausimus, tačiau tai nėra pakartotinis bylos nagrinėjimas iš naujo. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, analizuoja apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nustatytas išimtis.

Nagrinėjamu atveju apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atnaujintas ieškinio senaties terminas ir iš dalies patenkintas ieškovo L. L. ir bendraieškio BUAB „Linevasta“ ieškinys dėl žalos atlyginimo priteisimo iš atsakovo E. M., teisėtumas ir pagrįstumas.

Dėl senaties termino atnaujinimo

Pirmosios instancijos teismas vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais padarė išvadą, kad yra teisinis pagrindas atnaujinti ieškinio terminą netiesioginiam ieškiniui pareikšti, nes jis praleistas dėl svarbių priežasčių – bankroto administratorius laiku nesikreipė į teismą dėl nuostolių atlyginimo, kai 2011 m. birželio 13 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi (2 t., b. l. 4), pripažinus UAB „Linevasta“ bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto, tapo akivaizdu, kad tiek ieškovui L. L., kaip kreditoriui, tiek kitiems kreditoriams skolos nebus sumokėtos. Apeliantas apeliaciniame skunde nurodo, kad UAB „Linevasta“ bankroto byla buvo iškelta dar 2008 m. spalio 27 d., t. y. daugiau nei prieš 7 metus. Ieškovas ir bankroto administratoriaus įgaliotas asmuo B. V. aplinkybes, susijusias su bendrovės galimu tyčiniu bankrotu ir dėl to bendrovei tariamai padaryta žala žinojo dar 2008 metų pabaigoje. Be to, ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 8 punkte įtvirtinta bankroto administratoriaus pareiga ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo dokumentų apie įmonės sandorių sudarymą gavimo dienos patikrinti įmonės sandorius, sudarytus per ne trumpesnį kaip 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo dienos, ir pareikšti ieškinius teisme pagal įmonės buveinės vietą dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir (ar) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais, taip pat padarius prielaidą, kad yra tyčinio bankroto požymių, kreiptis į bankroto bylą nagrinėjantį teismą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu. Ieškovas, matydamas, kad tokio ieškinio nereiškia bankroto administratorius turėjo teisę pats iki 2012 m. balandžio-gegužės mėnesio, nepraleidžiant įstatymo nustatyto 3 metų ieškinio senaties termino, pareikšti netiesioginį ieškinį atsakovui. Be to, pirmosios instancijos teismas ieškinio senaties terminą atnaujino ex officio vadovaudamasis CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, tačiau šių principų turinio nedetalizavo.

Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Pagal bendrąją ieškinio senaties termino pradžios nustatymo taisyklę, įtvirtintą CK 1.127 straipsnio 1 dalyje, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnio 1, 2 dalys).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad ieškinio senaties termino taikymas, praleisto termino atnaujinimas ar netaikymas yra susijęs su teisingumo principu. Bylą nagrinėjantis teismas, taikydamas atitinkamas ieškinio senatį reglamentuojančias materialiosios teisės normas, to negali daryti mechaniškai, nes tai būtų nesuderinama su teismo pareiga vykdyti teisingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 15 d., nutartis, priimta civilinėje byloje R. K. L. v. V. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-265/2009). Sprendžiant termino atnaujinimo klausimą, svarbu nustatyti, ar terminas praleistas dėl svarbių priežasčių ir kiek termino atnaujinimas turės įtakos teisingumui, kitų asmenų teisėms bei teisėtiems interesams. Klausimą, ar ieškinio senaties termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis, sudarančiomis pagrindą jį atnaujinti, teismas sprendžia atsižvelgdamas į ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį, ginčo esmę, ieškovo elgesį bei kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat į protingumo, sąžiningumo bei teisingumo kriterijus (CK 1.5 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras v. Vilniaus apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-578/2007; 2007 m. rugsėjo 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. N.-Mikailienė v. Vilniaus apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-338/2007; 2012 m. rugpjūčio 17 d, nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB ,,LRG farmacija“ v. UAB ,,Limedika“, bylos Nr. 3K-3-393/2012; kt.). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nepagrįsti atsakovo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atnaujindamas ieškinio senaties terminą, turėjo detalizuoti šių principų turinį. Vien aplinkybė, kad įmonės bankroto administratorius nevykdė savo pareigų kreiptis į teismą su ieškiniu dėl žalos atlyginimo iš atsakovo nepaneigia kreditorių interesų gynybos poreikio, UAB „Linevasta“ pripažinus bankrutavusia. Nagrinėjamu atveju įstatymo ginama vertybė – kreditorių interesų patenkinimas, iškėlus įmonei bankroto bylą ir vėliau ją likvidavus, todėl apeliacinės instancijos teismas laiko pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą dėl senaties termino atnaujinimo ieškiniui dėl žalos atlyginimo iš įmonės vadovo pareikšti.

Dėl L. L. teisės pareikšti netiesioginį ieškinį

Apeliantas apeliaciniame skunde nurodė, kad ieškovas neįrodinėjo nei vienos CK 6.68 straipsnyje nurodytos sąlygos netiesioginiam ieškiniui pareikšti. Su šiais apelianto apeliacinio skundo argumentais apeliacinės instancijos teismas nesutinka. Pagal CK 6.68 straipsnio 1 dalį kreditorius, turintis neabejotiną ir vykdytiną reikalavimo teisę skolininkui, turi teisę priverstinai įgyvendinti skolininko teises, pareikšdamas ieškinį skolininko vardu, jeigu skolininkas pats šių teisių neįgyvendina arba atsisako tai daryti ir dėl to pažeidžia kreditoriaus interesus (netiesioginis ieškinys). Pareikšti netiesioginį ieškinį galima tik tais atvejais, kai kreditoriui būtina apsaugoti savo teises (skolininkas tapo nemokus, jam iškelta bankroto byla ir kitais ypatingais atvejais) ir kai iki ieškinio pareiškimo yra suėjęs prievolių įvykdymo terminas. Pagal Lietuvos Respublikos Akcinių bendrovių įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 5 punktą akcininkai turi teisę kreiptis į teismą su ieškiniu, prašydami atlyginti bendrovei žalą, kuri susidarė dėl bendrovės vadovo ir valdybos narių pareigų, nustatytų šiame ir kituose įstatymuose, taip pat bendrovės įstatuose, nevykdymo ar netinkamo vykdymo, taip pat kitais įstatymų nustatytais atvejais. Nors apeliantas ir nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nesiaiškino, kodėl būtent BUAB „Linevasta“ bankroto administratorius nesikreipė į teismą dėl žalos atlyginimo iš įmonės vadovo, tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nepriklausomai nuo aplinkybės, ar bankroto administratorius dėl žalos atlyginimo iš įmonės vadovo kreipėsi į teismą ar ne, tai nepaneigia Lietuvos Respublikos Akcinių bendrovių įstatyme numatytos teisės įmonės akcininkams kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo iš įmonės vadovo (LR Akcinių bendrovių įstatymo 16 str. 1 d. 5 p.). Be to, pažymėtina ir tai, kad nepriklausomai nuo to, ar dėl žalos atlyginimo į teismą kreipėsi bankroto administratorius, ar įmonės akcininkas, atsakovui sumokėjus priteistas lėšas, jos bus įskaitomos į skolininko BUAB „Linevasta“ turtą ir naudojamos visų skolininko kreditorių reikalavimams tenkinti (CK 6.68 str. 5 d.). Ieškinio reikalavimas priteisti žalą iš atsakovo E. M. BUAB „Linevasta“ naudai patvirtina, kad nagrinėjamu atveju yra pareikštas netiesioginis ieškinys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, priimta 2013 m. spalio 25 d. civilinėje byloje Nr. 3K-3-5218/2013). Tokios išvados pagrįstumo nepaneigia ir atsakovo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, kad byloje BUAB „Linevasta“ nurodyta bendraieškiu.

Dėl bendrovės vadovo neteisėtais veiksmais (nesikreipus dėl bankroto bylos vadovaujamai įmonei iškėlimo ir įmonės bankrotą pripažinus tyčiniu) sukeltos žalos fakto ir dydžio nustatymo

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad atsakovas nėra atsakingas už BUAB „Linevasta“ kreditoriams padarytą žalą. Priešingai, būtent atsakovas E. M. dėjo visas pastangas, kad UAB „Linevasta“ plėstų savo veiklą ir iš savo asmeninių lėšų paskolino UAB „Linevasta“ 100 000 Lt. Be to, kai BUAB „Linevasta“ buvo iškelta bankroto byla ir BUAB „Linevasta“ bankrotas pripažintas tyčiniu, atsakovas neturėjo teisininko, kuris atstovautų jo interesams, todėl negalėjo tinkamai apginti savo interesų. Pasak apelianto, tarp žalos padarymo ir atsakovo veiksmų nėra priežastinio ryšio.

Pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonės vadovui nustatyta todėl, kad šis subjektas geriausiai žino įmonės finansinę būklę, o pavėluotas bankroto bylos iškėlimas galėtų pažeisti tiek jau esamų įmonės kreditorių (jei toliau didėtų įmonės skolos), tiek naujų potencialių kreditorių interesus (jei šie asmenys, nežinodami apie įmonės nemokumą, tiektų jai prekes ir (arba) teiktų paslaugas). Tais atvejais, kai įmonė nevykdo veiklos arba nors ir vykdo, tačiau didėja nuostoliai dėl neatsiskaitymo su kreditoriais, tokie veiksmai neatitinka protingos verslo rizikos ir prieštarauja geriems verslo standartams. Jeigu laiku nesikreipiama dėl bankroto bylos iškėlimo, tai nepasinaudojama palankesnėmis bankroto bylos iškėlimo suteikiamomis sąlygomis, nes dėl bankroto bylos iškėlimo draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka, nutraukiamas netesybų ir palūkanų už visas įmonės prievoles, pavėluotą mokėjimą, skaičiavimas, negali būti nustatoma priverstinė hipoteka (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-496/2013; 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2014). Taigi bendrovės vadovui nevykdant pareigos ar pavėlavus pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo atsiranda įstatymu numatyta civilinė atsakomybė: vadovas turi atlyginti dėl to kreditorių patirtą žalą (ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416-469/2015).

Vilniaus apygardos teismas 2008 m. spalio 27 d. nutartimi iškėlė UAB „Linevasta“ bankroto bylą. Remiantis 2008 m. rugsėjo 30 d. UAB „Linevasta“ balanso duomenimis nutartyje nurodyta, kad 2008 metais UAB „Linevasta“ turtas sudarė 307 801 Lt, per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai kreditoriams– 208 525 Lt. Esant tokioms aplinkybėms, teismas darė išvadą, kad pradelsti įmonės įsipareigojimai viršija daugiau nei pusę į jos balansą įrašyto turto vertės, todėl, remiantis ĮBĮ 9 straipsnio 5 dalies 1 punktu ir 2 straipsnio 8 punktu, UAB „Linevasta“ laikytina nemokia ir jai keltina bankroto byla (1 t., b. l. 105–106). Vilniaus apygardos teismas 2012 m. spalio 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-1472-258/2012 pripažino UAB „Linevasta“ bankrotą tyčiniu. Nutartyje dėl UAB „Linevasta“ bankroto pripažinimo tyčiniu konstatuota, kad atsakovas E. M. 2008-01-03 įsteigė įmonę UAB „Jungo verus“. Būdamas tiek UAB „Linevasta“, tiek UAB „Jungo verus“ direktoriumi, įsakė nuo 2008 m. gegužės 1 d. UAB „Jungo verus“ perleisti UAB „Linevasta“ Tele 2 mobiliojo ryšio numerius, siūlydamas atlikti statybos darbus, atsakovas nurodydavo buvusius UAB „Linevasta“ kontaktinius telefono numerius bei adresą – Kalvarijų g. 125-408, Vilnius. Nutartyje, kuria UAB „Linevasta“ bankrotas pripažintas tyčiniu, taip pat nurodyta, kad BUAB „Linevasta“ bendra teismo patvirtintų kreditorinių reikalavimų suma sudaro 226 409,06 Lt. Teismas, įvertinęs faktines aplinkybes, nustatė, jog UAB „Linevasta“ vadovas E. M. įsakymais (Nr. 08/03/024-3-5, 08/03/024-3) neatlygintinai perleisdamas telefonų numerius UAB „Jungo verus“, nutraukęs patalpų nuomos sutartį ir tose pačiose patalpose įkurdinęs UAB „Jungo verus“ užsiimančia ta pačia veikla sąmoningai siekė, kad UAB „Linevasta“ faktiškai būdama nemokumo būsenoje nebegautų jokių užsakymų ir UAB „Linevasta“ verslas būtų perkeltas į UAB „Jungo verus“ (1 t., b. l. 20–21). Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. vasario 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-583/2013 Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 18 d. nutartį paliko nepakeistą. Nutartyje konstatavo, kad UAB „Linevasta“ 2008 metų sausio mėnesio balansas bei pelno nuostolių ataskaita patvirtina, jog minėtu laikotarpiu UAB „Linevasta“ finansinė padėtis buvo prasta, įmonės mokėtinos sumos ir įsipareigojimai viršijo turimo turto vertę, įmonės veikla buvo nuostolinga, tačiau nepaisant to, UAB „Linevasta“ vadovas E. M. nesikreipė į teismą dėl įmonės bankroto ar restruktūrizavimo bylos iškėlimo, o sistemingai ties nemokumo riba esančios įmonės turtą perleidinėjo naujai įsteigtai įmonei UAB „Jungo verus“. Taip pat teismas nutartyje nurodė, kad byloje esantys duomenys patvirtina, jog UAB „Linevasta“ veiklai vykdyti būtina įranga ir priemonės (biuro įranga, pašto nuomos sekcija) buvo perleistos UAB „Jungo verus“. Tai pat UAB „Linevasta“ nutraukus patalpų nuomos sutartį, jos vietoje įsikūrė UAB „Jungo verus“. Išdėstytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas traktavo kaip vienos įmonės sąmoningą žlugdymą, perleidžiant turtą bei verslą kitai įmonei (1 t., b. l. 22–26). Visos šios aplinkybės, nustatytos įsitesėjusiomis teismų nutartimis, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, patvirtina, kad būtent dėl atsakovo E. M. nesąžiningų veiksmų atsirado žala UAB „Linevasta“ kreditoriams. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodė, kad jo veiksmai, pripažinti neteisėtais byloje dėl bendrovės bankroto pripažinimu tyčiniu, automatiškai negali būti pripažįstami neteisėtais byloje dėl vadovo civilinės atsakomybės taikymo. Be to, nei vienoje iš nutarčių nėra konstatuota, kad bendrovės atžvilgiu susidarę kreditorių reikalavimai susiformavo tik dėl to, jog atsakovas yra pripažintas kaltu dėl UAB „Linevasta“ bankroto pripažinimo tyčiniu. Nors atsakovas apeliaciniame skunde ir nurodo, kad nėra kaltas dėl UAB „Linevasta“ nemokumo, žalos įmonės kreditoriams, taip pat dėl kitų aplinkybių, susijusių su UAB „Linevasta“ bankroto bylos iškėlimu, UAB „Linevasta“ bankroto pripažinimu tyčiniu, tačiau faktai, kad atsakovas nesikreipė laiku į teismą dėl bankroto bylos UAB „Linevasta“ iškėlimo ir UAB „Linevasta“ bankrotas pripažintas tyčiniu dėl atsakovo E. M. neteisėtų veiksmų pripažinti įsiteisėjusiomis nutartimis, todėl šios aplinkybės laikytinos prejudiciniais faktais šioje byloje (CPK 182 str. 1 d. 2 p.). Byloje surinktų įrodymų visuma, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, sudaro teisinį pagrindą konstatuoti, kad atsakovas turėjo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo BUAB „Linevasta“, nes atsakovas dėl nurodytų veiksmų yra atsakingas, neperduodant bankroto administratoriui įmonės turto. Aplinkybė, kad po bankroto bylos iškėlimo buvo patvirtinti kreditorinių reikalavimai, patvirtina, kad tarp ieškovui BUAB „Linevasta“ padarytos žalos dydžio dėl kreditorių reikalavimų ir atsakovo kaltų neteisėtų veiksmų, nesikreipiant dėl įmonės bankroto bylos iškėlimo ir perkeliant UAB „Linevasta“ veiklą į kitą įmonės veiklą (UAB „Jungo verus“), yra priežastinis ryšys.

Nors atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad jis iš savo asmeninių lėšų paskolino 100 000 Lt UAB „Linevasta“ veiklai vykdyti, tačiau atsakovas nepaneigė ieškovo nurodytos aplinkybės ir pateiktų rašytinių įrodymų byloje, kad laikotarpiu, kai atsakovas pinigines lėšas skolino bendrovei, atsakovas beveik tuo pačiu metu susigrąžino iš UAB „Linevasta“ skolas pagal ankstesnes paskolos sutartis (1 t., b. l. 82–86). Aplinkybė, kad atsakovas paskolino UAB „Linevasta“ 100 000 Lt, o beveik tuo pačiu metu atsiiminėjo skolas iš UAB „Linevasta“ pagal ankstesnes paskolos sutartis negali būti pagrindas konstatuoti, kad atsakovas sąžiningai siekė išsaugoti UAB „Linevasta“ įmonės veiklą ir dėjo pastangas dėl UAB „Linevasta“ tolimesnės veiklos vykdymo. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad ieškovas L. L., būdamas UAB „Linevasta“ įmonės akcininku, nesikreipė į teismą kaip akcininkas, turintis 50 proc. įmonės akcijų, siekdamas nuginčyti atsakovo sprendimus. Taip pat nesiekė nušalinti atsakovo nuo bendrovės valdymo ir vadovo pareigų, inicijuoti priverstinį akcijų išpirkimą ar bendrovės veiklos tyrimą, nesiėmė kitų priemonių perimti bendrovės vadovo poziciją ir verslą, nesistengė ieškoti naujų įmonės klientų ir plėsti įmonės veiklos. Su šiais atsakovo apeliacinio skundo argumentais apeliacinės instancijos teismas nesutinka, kadangi bylos duomenys patvirtina, kad būtent ieškovas L. L., priešingai nei atsakovas, kreipėsi į teismą dėl UAB „Linevasta“ bankroto bylos iškėlimo, įmonei esant nemokiai, siekdamas apsaugoti įmonės kreditorių interesus (1 t., 105–106).

Taip pat apeliaciniame skunde nurodoma, kad mokesčių administratorius Lietuvos Respublikos Mokesčių administravimo įstatymo 106 straipsnio 1 dalyje numatytas mokestinės nepriemokos procedūras turėjo pradėti dar iki bankroto bylos bendrovei iškėlimo, priklausomai nuo teisės priverstinai išieškoti mokestį atsiradimo dienos. Byloje nėra duomenų, jog tokias procedūras mokesčių administratorius būtų pradėjęs. Nepaisant to, bendrovės valstybei nesumokėtų mokesčių ir su jais susijusių sumų priverstinio išieškojimo 5 metų senaties terminas, atsižvelgiant į bendrovės bankroto bylos iškėlimo datą baigėsi 2013 m. spalio 27 d. Vilniaus apygardos teismas, spręsdamas dėl bendrovei priteistinos žalos dydžio iš atsakovo, patikslinto ieškinio dalį dėl kreditorių VĮ Turto banko ir VSDFV Vilniaus skyriaus reikalavimų, kurių suma 61 252,94 Eur turėjo atmesti, kadangi šių sumų, remiantis Lietuvos Respublikos Mokesčių administravimo įstatymo nuostatomis, priverstine tvarka negalima išieškoti. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad VĮ Turto banko ir VSDFV Vilniaus skyriaus kreditorių reikalavimai patvirtinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugpjūčio 23 d. nutartimi (2 t., b. l. 33) ir Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 19 d. nutartimi UAB „Linevasta“ bankroto byloje (2 t., b. l. 34–35), todėl pirmosios instancijos teismas, spręsdamas žalos atlyginimo klausimą iš BUAB „Linevasta“ vadovo E. M. neturėjo pareigos iš naujo spręsti dėl šių kreditorių reikalavimų pagrįstumo.

Kiti apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai neturi įtakos skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo nustatytoms bylos aplinkybėms ir jų teisiniam įvertinimui, skundžiamas teismo sprendimas yra teisėtas bei pagrįstas ir naikinti ar keisti jį apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.

Šioje nutartyje išdėstytų argumentų ir aplinkybių pagrindu apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Atsižvelgiant į tai, kad Vilniaus apygardos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas bylinėjimosi išlaidos neperskaičiuotinos. Pažymėtina, kad argumentų dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo pirmosios instancijos teisme neteisėtumo apeliantas nepateikė.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublik?s civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutarė:

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. vasario 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Konstantinas GurinasDalia KačinskienėAlvydas Poškus