Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daivos Jazbutienės, Kristinos Kakurinės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Dalios Kursevičienės,

viešame teismo posėdyje apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo H. R. apeliacinį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo Tauragės rūmų 2023 m. sausio 26 d. nuosprendžio, kuriuo H. R. pripažintas kaltu, padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 135 straipsnio 1 dalyje ir 140 straipsnio 1 dalyje, bei nubaustas:

- pagal BK 135 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams;

- pagal BK 140 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 5 (penkiems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi ir 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta 1/3 (vienu trečdaliu) ir H. R. paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams 4 (keturiems) mėnesiams.

Į bausmės laiką įskaitytas H. R. laikino sulaikymo laikas nuo 2022 m. liepos 23 d. iki 2022 m. liepos 25 d. (2 dienos) ir suėmimo laikas nuo 2022 m. liepos 25 d.

Vadovaujantis BK 27 straipsnio 2 dalies 1 punktu, H. R. pripažintas pavojingu recidyvistu.

Kardomoji priemonė – suėmimas – palikta nepakeista iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

(duomenys neskelbtini) ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas ir priteista iš H. R. 1 141,34 Eur (duomenys neskelbtini) ligonių kasai prie (duomenys neskelbtini) ministerijos nukentėjusiųjų I. S. (I. S.) ir G. M. gydymo išlaidų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. H. R. nuteistas už tai, kad 2022 m. liepos 23 d., apie 15.30 val., (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), gyvenamojo namo viduje, kambaryje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (nustatytas 2,75 prom. neblaivumas), kilusio konflikto su I. S. ir G. M. metu, tyčia, peiliu durdamas ne mažiau kaip vieną kartą I. S. į krūtinės sritį, padarė jam kiauryminę durtinę-pjautinę krūtinės ląstos kairės pusės žaizdą su kraujo (1 000 ml) ir oro susikaupimu krūtinplėvės ertmės kairėje pusėje. Taip pat, G. M. durdamas peiliu į įvairias kūno sritis ne mažiau kaip 5 kartus, padarė durtines-pjautines žaizdas krūtinės dešinėje pusėje, dešiniajame petyje, kairiame žaste ir dešinėje blauzdoje. Tokiais savo veiksmais H. R. padarė sunkų sveikatos sutrikdymą I. S. ir nežymų sveikatos sutrikdymą G. M.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Nuteistojo H. R. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies. Tauragės apylinkės teismo Tauragės rūmų 2023 m. sausio 26 d. nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 326 straipsnio 2 dalies 2 punktas ir 328 straipsnio 1 punktas). Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų.

6. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ir nutartys, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių ar nutarčių teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismas priimamo procesinio sprendimo aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. To nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios pareigos apimtis gali keistis, atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-148/2014, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-43-697/2018).

7. Nagrinėjamu atveju būtina pažymėti, jog apygardos teisme buvo gauti du nuteistojo H. R. apeliaciniai skundai. Šie apeliaciniai skundai nėra analogiški, t. y. negalima laikyti, jog antrasis apeliacinis skundas yra toks pat kaip ir pirmasis, tik parengtas kompiuteriu, o ne surašytas ranka. Atidžiai įvertinęs abiejų skundų turinį, apygardos teismas daro išvadą, jog tą antrąjį apeliacinį skundą reikia vertinti kaip pirmojo apeliacinio skundo argumentų išplėtimą – kaip pirmojo apeliacinio skundo papildymą. Nagrinėjamu atveju nuteistasis H. R. neginčija savo padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimo, taip pat neneigia savo kaltės, tačiau apeliaciniuose skunduose dėsto šiuos pagrindinius argumentus: 1) nuteistojo H. R. skambutis į Bendrąjį pagalbos centrą turi būti vertinamas kaip jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė; 2) nukentėjusiųjų provokuojantis elgesys turi būti vertinamas kaip nuteistojo H. R. atsakomybę lengvinanti aplinkybė (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas); 3) nuteistajam H. R., nustačius papildomas jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes, turi būti paskirta švelnesnė bausmė; 4) nuteistasis H. R. nepagrįstai buvo pripažintas pavojingu recidyvistu. Būtent šiuos klausimus ir aptaria apeliacinės instancijos teismas savo nuosprendyje.

Dėl nuteistojo H. R. atsakomybę lengvinančių aplinkybių

8. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nustatė vieną H. R. atsakomybę lengvinančią aplinkybę – jis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytas nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Nuteistasis H. R. teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenustatė dar dviejų jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, t. y. nuteistojo skambučio į Bendrąjį pagalbos centrą pranešti apie nukentėjusiojo G. M. sužalojimą ir provokuojančio nukentėjusiųjų elgesio.

9. Apeliacinės instancijos teismas sutinka, jog įvykio dieną H. R. skambino į Bendrąjį pagalbos centrą. Ikiteisminio tyrimo Nr. (duomenys neskelbtini), kuris buvo pradėtas I. S. dėl fizinio skausmo sukėlimo O. B. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, medžiagoje yra užfiksuotas H. R. skambutis į Bendrąjį pagalbos centrą įvykio dieną, t. y. 2022 m. liepos 23 d. 15.36 val. Kitų objektų apžiūros protokole yra nurodyta, kad, paskambinęs į Bendrąjį pagalbos centrą, H. R. informavo, jog pas juos bute vyksta užpuolimas, todėl yra reikalinga medikų pagalba, nurodė tikslų adresą, kur atvykti, ir pažymėjo, kad vienas vyras yra patyręs sužalojimą peiliu (ikiteisminio tyrimo medžiagos t. 1, b. l. 191–192). Pirmiausia, būtina atkreipti dėmesį, jog atskirai baudžiamajame įstatyme tokios atsakomybę lengvinančios aplinkybės kaip kaltininko skambutis į Bendrąjį pagalbos centrą pranešti apie padarytą nusikaltimą nėra numatytos. Kita vertus, įstatymų leidėjas yra įtvirtinęs nebaigtinį atsakomybę lengvinančių aplinkybių sąrašą ir suteikia teismui diskreciją pripažinti baudžiamąją atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis ir kitas aplinkybes, kurios nėra numatytos BK 59 straipsnio 1 dalyje (BK 59 straipsnio 2 dalis).

10. Būtina atkreipti dėmesį taip pat ir į kitą reikšmingą aplinkybę, jog H. R. skambutis nebuvo pirmasis, t. y. prieš jį į Bendrąjį pagalbos centrą dar skambino E. B. (15.20 val. ir 15.23 val.), taip pat skambino pats nukentėjusysis G. M. (15.29 val.), tad kyla klausimas, ar nuteistojo H. R. skambutis patvirtino jo nuoširdų norą padėtį, ar tiesiog jo siekį pagerinti savo padėtį ir sulaukti švelnesnės atsakomybės (ikiteisminio tyrimo medžiagos t. 1, b. l. 189–193). Nepaisant šių kylančių abejonių, pažymėtina, jog minėtas H. R. elgesys nesudaro atskiros atsakomybę lengvinančios aplinkybės, tačiau sutiktina, kad jo skambutis į Bendrąjį pagalbos centrą padėjo ir prisidėjo prie nusikalstamos veikos išaiškinimo. Vis dėlto šis skambutis tik dar kartą patvirtina nuteistojo H. R. prisipažinimą, siekį, kad padaryta nusikalstama veika būtų išaiškinta bei nuoširdų gailėjimąsi dėl savo veiksmų, t. y. visi šie H. R. veiksmai turi būti vertinami kaip visuma, apibūdinanti jo elgesį po nusikaltimo padarymo, o ne kiekvienas atskirai. BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte yra įtvirtinta tokia baudžiamąją atsakomybę lengvinanti aplinkybė – kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Taigi, pirmosios instancijos teismui vieną kartą jau konstatavus šią H. R. atsakomybę lengvinančią aplinkybę bei jo veiksmus po nusikaltimo padarymo vertinant kaip visumą, nebėra pagrindo tą pačią atsakomybę lengvinančią aplinkybę nustatyti dar kartą. Be to, H. R. veiksmai po nusikaltimo padarymo nebuvo tokie reikšmingi ir tokie intensyvūs, kad būtų galima tvirtinti, jog jis nukentėjusiajam suteikė pagalbą ar kitais aktyviais veiksmais išvengė ar bandė išvengti sunkesnių padarinių.

11. Taip pat H. R. prašo pripažinti kitą jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, jog veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiųjų elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Šį klausimą pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje jau aptarė ir su dalimi argumentų teisėjų kolegija sutinka. Nukentėjusieji, kartu su liudytoja E. B. iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini) atvyko tuomet, kai E. B. (duomenys neskelbtini), liudytoja O. B., išvakarėse jai paskambino ir pasiguodė, kad H. R. ant jos šaukia ir jai grasina. Šią aplinkybę patvirtina Bendrojo pagalbos centro išklotinė, iš kurios matyti, kad 2022 m. liepos 23 d. 0.55 val. O. B. kvietė pagalbą, nes H. R. jai grasino peiliu (t. 1, b. l. 178–181). Nors proceso dalyvių parodymai ikiteisminio tyrimo metu buvo prieštaringi, kadangi jie visi, išskyrus E. B., buvo neblaivūs ir objektyviai jiems buvo sunku detaliai prisiminti įvykio aplinkybes, tačiau jų visuma patvirtina, kad iš esmės jokių smurtinių veiksmų prieš H. R. nukentėjusieji neatliko. Nuteistasis taip pat parodė, kad tik po to, kai subadė nukentėjusiuosius, pamatė geležtę, kurią neva turėjo kažkuris nukentėjusysis. Teisėjų kolegija taip pat pritaria vertinimui, jog bylos aplinkybės patvirtina, kad tarp H. R. ir G. M. įvyko grumtynės, t. y., jiems apsižodžiavus, po to jie tiesiog susiėmė lovoje, ant kurios sėdėjo H. R., bet jokių smurtinių veiksmų iki tol, kol nuteistasis griebėsi peilio, vienas prieš kitą neatliko. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, jog H. R. jokie sužalojimai nebuvo padaryti, o tai parodo, kad G. M. neturėjo tikslo nuteistojo sužaloti. Byloje taip pat nėra jokių duomenų, jog H. R. grumtynių su G. M. metu būtų šaukęsis pagalbos ar kitokiu būdu davęs suprasti, jog jam reikalinga pagalba, o tai patvirtina, kad jokių smurtinių ar kitų pavojingų veiksmų prieš nuteistąjį nukentėjusieji neatliko.

13. Vis dėlto apeliacinės instancijos teismas negali sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nukentėjusiųjų I. S. ir G. M. elgesys bei veiksmai, kuomet jie pateko į nuteistojo H. R. ir O. B. buvimo vietą, taip pat negali būti vertinami kaip provokuojantis elgesys. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje konstatavo, jog „Akivaizdu, kad suprasdami, jog O. B. gresia realus pavojus, atvykę nukentėjusieji stengėsi patekti į būstą, kuriame, žinojo, jog yra O. B. su H. R., dėl ko, neatmestina, G. M. jėga atidarė užrakintas duris. Vienok, teismo įsitikinimu, ši aplinkybė negalėjo iššaukti kaltinamojo agresijos ar baimės“. Nors H. R. nurodė, kad nežino, kaip atvykę nukentėjusieji pateko į vidų, tačiau išgirdo dūžtančius stiklus. Apeliaciniame skunde nuteistasis tvirtino, kad nukentėjusieji I. S. ir G. M. įsiveržė į svetimą gyvenamąją patalpą, kai nuo nuteistojo ir O. B. konflikto jau buvo praėję 15 valandų, be to, nukentėjusieji į A. D. namus įsiveržė, atidarydami duris jėga ir išmušdami stiklą. Apklausti ikiteisminio tyrimo metu, apie sulaužytas duris ir išdaužytus stiklus patvirtino tiek O. B., tiek A. D., be to, kad išdaužė stiklą, patvirtino ir pats I. S. Šios aplinkybės yra patvirtintos ir objektyviais bylos medžiagoje esančiais duomenimis. 2022 m. liepos 24 d. įvykio vietos apžiūros protokole nurodyta, jog namas mūrinis, vieno aukšto, priekyje su prieangiu ir medinėmis lauko durimis, kurių rankena nulaužta, ant žemės šalia medinė durų atplaiša. Iš sodo pusės prieangio sienoje išdaužtas langelio 0,40 x 0,50 m stiklas, kurio šukės žolėse, langelio apačioje (t. 1, b. l. 30–32), be to, tos aplinkybės yra užfiksuotos ir fotolentelėje Nr. (duomenys neskelbtini), kur nuotraukose (duomenys neskelbtini) matyti nulaužta durų rankena ir nulaužta medinė durų atplaiša, nuotraukoje Nr. (duomenys neskelbtini) matyti išdaužtas langelio stiklas, o nuotraukoje Nr. (duomenys neskelbtini) matyti stiklo šukės žolėse prie langelio (t. 1, b. l. 33–44).

14. BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte yra numatyta baudžiamąją atsakomybę lengvinanti aplinkybė – veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys, ji turi reikšmės skiriant bausmę kaltininkui. BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatyta kaltininko atsakomybę lengvinanti aplinkybė nustatoma tada, kai kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius ar rizikingus nukentėjusiojo veiksmus. Teismų praktikoje pažymima, kad provokuojančiu reikėtų laikyti tokį elgesį, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokie nukentėjusiojo veiksmai gali būti įžeidimas, smurtas arba kitokie tyčiniai veiksmai, nukreipti tiek į patį kaltininką, tiek į jam artimus asmenis, ir pan. Rizikingu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokiu atveju nukentėjusysis lengvabūdiškai tiki, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos kaltininko veikos prieš jį, arba iš viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamą kaltininko veiką prieš jį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-418/2009, 2K-446/2010, 2K-450/2011, 2K-386/2012). Nagrinėjamu atveju, įvertinęs visas reikšmingas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas laiko, kad nukentėjusiųjų I. S. ir G. M. elgesys turi būti laikomas provokuojančiu.

15. Manydami, kad dėl anksčiau kilusio konflikto O. B. kyla pavojus ar grėsmė, nukentėjusieji turėjo ir galėjo kviesti atitinkamas tarnybas, o ne veržtis, panaudodami jėgą, į svetimą gyvenamąją vietą, ypač matydami ir girdėdami, jog niekas pagalbos nesišaukė ir tuo konkrečiu metu O. B. dėl pagalbos nesikreipė. Pasibaigus konfliktui, O. B. toliau leido laiką su H. R., kas leidžia daryti išvadą, jog skubios pagalbos jai nereikėjo, o jei ir būtų reikėję, tai abejotina, ar ją būtų galėję suteikti civiliai asmenys, o ne konkrečios tarnybos (greitoji medicinos pagalba, policija ar kt.). Būtina įvertinti ir tai, jog įvykio metu H. R. buvo neblaivus, todėl negebėjo situacijos vertinti visapusiškai, net ir menkiausias veiksmas ar žodis galėjo sukelti neadekvatų neblaivaus asmens atsaką, tuo labiau smurtinį atsaką galėjo sukelti asmenų prievartinis įsiveržimas į namą, laužant duris ir išdaužiant stiklus. Smurtinė H. R. reakcija į tokius nukentėjusiųjų veiksmus gali būti dar aiškiau suprantama ir labiau nuspėjama, įvertinus H. R. praeitį ir ankstesnius teistumus už fizinio smurto vartojimą. Įvertinęs visas šias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog nukentėjusiųjų I. S. ir G. M. patekimas į svetimą gyvenamąją patalpą, esančią (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), išlaužiant durų rankeną ir išdaužiant lango stiklą, turėjo įtakos ir galėjo išprovokuoti neblaivaus H. R. reakciją, kuomet jis, panaudodamas peilį, sužalojo nukentėjusiuosius. Nors toks smurtinis H. R. atsakas į nukentėjusiųjų veiksmus jokiu būdu nelaikytinas pateisinamu, tačiau negalima tvirtinti, kad nukentėjusiųjų veiksmai visiškai niekaip prie šios reakcijos neprisidėjo. Taigi konstatuotina dar viena nuteistojo H. R. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusio asmens elgesys.

Dėl nuteistajam H. R. paskirtos bausmės

16. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad, vadovaujantis teisingumo principu, kaltininkui turi būti užtikrintas tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimas, kuris geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį. Taigi teisingumas reiškia ne tik tai, kad turi būti išsamiai, visapusiškai ir objektyviai nustatytos bylai reikšmingos aplinkybės, bet ir tai, kad pripažintam kaltu asmeniui skiriama bausmė turi būti adekvati (proporcinga) padarytai nusikalstamai veikai: bausmė už nusikalstamą veiką turi atitikti tos veikos pavojingumo pobūdį bei laipsnį, be to, būtina atsižvelgti į kaltininko asmenybę, jo elgesį prieš nusikalstamos veikos padarymą, nusikalstamos veikos darymo metu ir po jos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-428/2009, 2K-28/2012, 2K-316/2014, 2K-7-2-699/2016). Atsižvelgdamas į aptartą teismų praktiką, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai įvertino aplinkybes, jog H. R. atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis laikytina tai, kad nusikalstamas veikas jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir ši aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas) bei būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Nuteistasis turi galiojančių administracinių nuobaudų (t. 3, b. l. 20–23). Pirmosios instancijos teismas įvertino ir tokias aplinkybes, kad nuteistasis (duomenys neskelbtini) charakterizuojamas teigiamai, jis, būdamas suimtas, buvo skatinamas (t. 4, b. l. 60–62), H. R. atsiprašė nukentėjusiųjų, jie jam neturi jokių turtinių ir neturtinių pretenzijų. Nuteistasis teisminio baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu iš esmės nuosekliai ir teisingai nurodė nusikalstamų veikų aplinkybes, nepalaikė (duomenys neskelbtini) O. B. versijos ir įtikinėjimo bandyti kaltu dėl I. S. sužalojimo nurodyti kartu buvusį A. D.

17. Nepaisant aptartų aplinkybių, kurioms savo apeliaciniame skunde nuteistasis H. R. neprieštarauja, jis prašo, nustačius papildomų jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, jam paskirtą bausmę sušvelninti. Parinkdamas konkrečią bausmės rūšį bei jos dydį, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos stadiją, motyvus ir tikslus, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą, taip pat vadovaujasi teisingumo principu (BK 54 straipsnio 2–3 dalys). Visų šių aplinkybių įvertinimas leidžia teismui parinkti bausmę, atitinkančią BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytą bausmės paskirtį. Ginčijamu nuosprendžiu H. R. pripažintas kaltu, padaręs vieną sunkų nusikaltimą, numatytą BK 135 straipsnio 1 dalyje, ir vieną nesunkų nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje. Nusikalstamos veikos yra baigtos, padarytos veikiant tiesiogine tyčia. Nuteistasis H. R. yra teistas aštuonis kartus, Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. kovo 13 d. nuosprendžiu buvo nuteistas už tyčinį nužudymą, t. y. už labai sunkų nusikaltimą. H. R. paleistas, atlikęs bausmę, 2021 m. liepos 23 d. (t. 3, b. l. 4–12). Neišnykus teistumui, t. y. lygiai po metų nuo išėjimo į laisvę, padarė naują sunkų ir nesunkų nusikaltimus.

18. Aukščiau aptartų aplinkybių pagrindu pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti H. R. už BK 135 straipsnio 1 dalyje ir 140 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų padarymą paskiriant realią laisvės atėmimo bausmę, jos dydį nustatant mažesnį nei šių straipsnių sankcijose numatyti bausmės vidurkiai. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1 ir 2 dalys). Taigi, net ir nustačius dar vieną H. R. atsakomybę lengvinančių aplinkybę, t. y. šiuo metu byloje yra nustatytos dvi jo atsakomybę lengvinančios ir dvi sunkinančios aplinkybės, nesama pagrindo H. R. paskirti švelnesnę bausmę, kadangi už nusikaltimus, numatytus BK 135 straipsnio 1 dalyje (vidurkis: 3 mėnesiai + 120 mėnesių (10 metų) / 2 = 5 metai 1 mėnuo 15 dienų, o H. R. paskirta 3 metai 6 mėnesiai) ir 140 straipsnio 1 dalyje (vidurkis: 3 mėnesiai + 12 mėnesių (1 metai) / 2 = 7 mėnesiai 15 dienų, o H. R. paskirta 5 mėnesiai), bausmės jam ir taip buvo paskirtas mažesnės negu vidurkis, nors pagal bausmių skyrimo taisykles, teismas jam galėjo skirti bausmes, didesnes už vidurkį. Be to, galutinė bausmė, vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, dar buvo sumažinta vienu trečdaliu. Taigi, net ir nustačius papildomą baudžiamąją atsakomybę lengvinančią aplinkybę, nesama pagrindo dar labiau švelninti nuteistajam H. R. paskirtos bausmės, kuri ir taip, įvertinus visas anksčiau aptartas aplinkybes, jam buvo paskirta itin švelni.

Dėl pavojingo recidyvisto

19. Apeliaciniame skunde H. R. nurodė, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jį pripažino pavojingu recidyvistu. Pagal BK 27 straipsnio 1 dalį nusikaltimų recidyvas yra tada, kai asmuo, jau teistas už tyčinį nusikaltimą, kurį padarė būdamas pilnametis, ir, jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Toks asmuo yra recidyvistas. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad nusikaltimų recidyvas yra pavojingas, o nusikaltimus padaręs asmuo teismo gali būti pripažintas pavojingu recidyvistu, jeigu šis asmuo: 1) turėdamas neišnykusį teistumą už labai sunkų nusikaltimą, padaro naują labai sunkų nusikaltimą; 2) būdamas recidyvistas, padaro naują labai sunkų nusikaltimą; 3) būdamas recidyvistas, jeigu bent vienas iš sudarančių recidyvą nusikaltimų yra labai sunkus, padaro naują sunkų nusikaltimą; 4) turėdamas tris teistumus už sunkius nusikaltimus, padaro naują sunkų nusikaltimą. BK 27 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį už paskutinį nusikaltimą, atsižvelgdamas į kaltininko asmenybę, nusikalstamų ketinimų įvykdymo laipsnį, į dalyvavimo darant nusikaltimus pobūdį ir kitas bylos aplinkybes, asmenį gali pripažinti pavojingu recidyvistu. BK 27 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad teismas, nuspręsdamas dėl asmens pripažinimo pavojingu recidyvistu, neatsižvelgia į teistumą už nusikaltimus, kuriuos asmuo padarė būdamas jaunesnis negu aštuoniolikos metų, neatsargius nusikaltimus, nusikaltimus, už kuriuos teistumas yra išnykęs ar panaikintas, taip pat užsienyje padarytus nusikaltimus BK 97 straipsnio 9 dalyje nustatytais atvejais.

20. Pagal BK 27 straipsnio 1 dalį nusikaltimų recidyvas yra tada, kai asmuo, jau teistas už tyčinį nusikaltimą, kurį padarė būdamas pilnametis, ir, jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Toks asmuo yra recidyvistas. Kaip jau minėta anksčiau, Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. kovo 13 d. nuosprendžiu H. R. buvo nuteistas už labai sunkų nusikaltimą, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje. BK 97 straipsnio 3 dalyje yra numatyta, jog turinčiais teistumą laikomi asmenys, nuteisti už tyčinius nusikaltimus ir realiai atlikę paskirtą bausmę, – bausmės atlikimo laikotarpiu ir po bausmės atlikimo aštuonerius metus, jeigu jie nuteisti už labai sunkų nusikaltimą (3 punkto c papunktis). H. R. paleistas, atlikęs bausmę, 2021 m. liepos 23 d. Neišnykus teistumui, t. y. lygiai po metų nuo išėjimo į laisvę, padarė naujus sunkų ir nesunkų nusikaltimus. Nustatytos aplinkybės leidžia tvirtinti, jog H. R. yra recidyvistas, t. y. naujus nusikaltimus padarė, turėdamas neišnykusį teistumą, o tai taip pat yra jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, visos šios sąlygos yra pagrindas spręsti dėl H. R. pripažinimo pavojingu recidyvistu (BK 27 straipsnio 2 dalies 3 punktas).

21. H. R. BK 135 straipsnio 1 dalyje numatytą sunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 5 dalis) padarė turėdamas neišnykusį teistumą už labai sunkų nusikaltimą, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje, už kurį jis buvo nuteistas Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. kovo 13 d. nuosprendžiu. H. R. šioje byloje inkriminuotas nusikalstamas veikas, nustatytas BK 135 straipsnio 1 dalyje ir 140 straipsnio 1 dalyje, padarė praėjus tik vieneriems metams po ankstesniu nuosprendžiu paskirtos 13 metų laisvės atėmimo bausmės atlikimo, padarytos nusikalstamos veikos taip pat buvo nukreiptos į asmenų sveikatą ir gyvybę, o tai rodo, jog nuteistasis iš ankstesnio teistumo jokių teigiamų išvadų nepadarė, anksčiau paskirta ir atlikta bausmė nesulaikė jo nuo nusikalstamų veikų darymo. Įvertinus šias ir kitas aplinkybes, apibūdinančias nuteistojo H. R. asmenybės ir jo veiksmų pavojingumą, vadovaujantis BK 27 straipsnio 3 dalimi, darytina išvada, kad H. R. pirmosios instancijos teismo visiškai pagrįstai buvo pripažintas pavojingu recidyvistu. Tik pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje teisingai ir pagrįstai vadovavosi BK 27 straipsnio 2 dalies 3 punktu, o rezoliucinėje dalyje klaidingai nurodė BK 27 straipsnio 2 dalies 1 punktą (H. R. padarė ne naują labai sunkų, o naują sunkų nusikaltimą), todėl šis rašymo apsirikimas ištaisytinas.

Dėl proceso išlaidų atlyginimo apeliacinės instancijos teisme

22. Klaipėdos apygardos teisme 2023 m. balandžio 3 d. buvo gautas (duomenys neskelbtini) tarnybos (duomenys neskelbtini) skyriaus prašymas „Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų“ priteisimo Nr. (duomenys neskelbtini), jame prašoma valstybei priteisti antrinės teisinės pagalbos išlaidas – 50 Eur – iš H. R. (t. 4, b. l. 149–150). Klaipėdos apygardos teisme 2023 m. balandžio 26 d. buvo gautas (duomenys neskelbtini) tarnybos (duomenys neskelbtini) skyriaus patikslintas prašymas „Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų“ priteisimo Nr. (duomenys neskelbtini), jame prašoma valstybei priteisti antrinės teisinės pagalbos išlaidas – 100 Eur – iš H. R. (t. 4, b. l. 156–159).

22.1. BPK 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos taip pat galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinėje instancijoje. Vertinant šių nuostatų taikymo galimybes, atkreiptinas dėmesys į tai, kad, Klaipėdos apygardos teisme nagrinėjant baudžiamąją bylą pagal paduotus apeliacinius skundus, gynėjo dalyvavimas buvo būtinas pagal BPK 322 straipsnio 1 dalį. Klaipėdos apygardos teismo 2023 m. kovo 28 d. nutartimi H. R. buvo paskirta gynėja (duomenys neskelbtini) A. Z. (t. 4, b. l. 128).

22.2. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 3 dalies c) punkte nurodyta, kad kiekvienas asmuo, kaltinamas nusikaltimo padarymu, turi teisę gintis pats arba per savo paties pasirinktą gynėją arba, jei jis neturi pakankamai lėšų tam gynėjui atsilyginti, turi gauti pagalbą nemokamai, kai to reikalauja teisingumo interesai. Tokios Konvencijos nuostatos tiesiogiai įtvirtintos ir BPK 44 straipsnio 8 dalyje, numatančioje įtariamojo, kaltinamojo, nuteistojo teisę į nemokamą teisinę pagalbą. Sistemiškai vertinant baudžiamojo proceso nuostatas, darytina išvada, kad teisingumo interesai reikalauja būtino gynėjo dalyvavimo tais atvejais, kurie yra numatyti Baudžiamojo proceso kodekse. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. vasario 12 d. nutarime konstatuota, kad asmens teisė į gynybą bei teisė turėti advokatą yra absoliuti, ji negali būti paneigta ar suvaržyta jokiais pagrindais ir jokiomis sąlygomis. Iš konstitucinės teisės į gynybą, taip pat ir teisės turėti advokatą kyla valstybės pareiga užtikrinti, kad galimybė įgyvendinti šias teises būtų reali.

22.3. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali proceso išlaidų iš kaltinamojo nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama į tai, pagal kieno skundą byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas, taip pat į tai, koks yra gynėjo paskyrimo kaltinamajam teisinis pagrindas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-46-895/2015, 2K-14-895/2015, 2K-110-699/2015 ir kt.). Kaip jau minėta, gynėjo dalyvavimas nagrinėjant bylą apeliacine tvarka buvo būtinas, dėl to buvo kreiptasi į (duomenys neskelbtini) tarnybą ir tarnybos (duomenys neskelbtini) sprendimu parinktas advokatas, suteikęs H. R. antrinę teisinę pagalbą. Atkreiptinas dėmesys, jog H. R. yra nedirbantis (t. 4, b. l. 160), įsiteisėjus nuosprendžiui, nuteistasis turės atlikti laisvės atėmimo bausmę, taip pat turės atlyginti (duomenys neskelbtini) ligonių kasai padarytą turtinę žalą. Nurodytos aplinkybės gali esmingai pasunkinti H. R. finansinę padėtį, kuri ir taip nėra lengva. Esant nurodytoms aplinkybėms ir taip pat pačios (duomenys neskelbtini) A. Z., nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, posėdžio metu išdėstytam prašymui, (duomenys neskelbtini) tarnybos prašymas priteisti iš H. R. 100 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų netenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu ir 328 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

nuteistojo H. R. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Tauragės apylinkės teismo Tauragės rūmų 2023 m. sausio 26 d. nuosprendį pakeisti.

Nustatyti nuteistojo H. R. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, jog nusikalstamų veikų padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiųjų elgesys (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas).

Ištaisyti rašymo apsirikimą nuosprendžio rezoliucinėje dalyje ir nurodyti, kad H. R. pavojingu recidyvistu pripažintas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 27 straipsnio 2 dalies 3 punktu, o ne 1 punktu.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

(duomenys neskelbtini) tarnybos (duomenys neskelbtini) skyriaus prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo apeliacinėje instancijoje iš nuteistojo H. R. atmesti.

Ikiteisminio tyrimo Nr. (duomenys neskelbtini) medžiagą grąžinti saugojimui (duomenys neskelbtini) apygardos prokuratūros (duomenys neskelbtini) apylinkės prokuratūrai.