- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-04-07
- Bylos Nr.
- e2A-175-828/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-50-3-01442-2017-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Nijolė Danguolė Smetonienė, Birutė Valiulienė, Vygintas Mažuika
- Atsakovas
- VšĮ „Irsivita“
- Ieškovas
- Utenos rajono savivaldybės
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vyginto Mažuikos (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Nijolės Danguolės Smetonienės, Birutės Valiulienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės VšĮ „Irsivita“ apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2019 m. spalio 1 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės Utenos rajono savivaldybės ieškinį atsakovei VšĮ „Irsivita“ dėl iškeldinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė Utenos rajono savivaldybė prašė iškeldinti atsakovę VšĮ „Irsivita“ iš Utenos rajono savivaldybei nuosavybės teise priklausančių patalpų, esančių ūkio pastate (duomenys neskelbtini), ir priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad Utenos rajono savivaldybės taryba 2016 m. gruodžio 22 d. priėmė sprendimą Nr. TS-331 „Dėl patalpų ((duomenys neskelbtini)) nuomos sutarties atnaujinimo, kuriuo nusprendė sudaryti su atsakove ieškovei nuosavybės teise priklausančių patalpų, esančių ūkio pastate, adresu (duomenys neskelbtini), nuomos sutartį naujam terminui – iki 2017 m. viešosios įstaigos Utenos ligoninė ūkinio pastato rekonstrukcijos darbų pradžios.
3. Pažymėjo, kad Utenos rajono savivaldybės taryba priėmė sprendimą atnaujinti nepasibaigusią nuomos sutartį tik iki 2017 m. balandžio 1 d., nes atsirado poreikis nuomojamas patalpas naudoti savivaldybei priklausančios viešosios įstaigos Utenos ligoninės funkcijoms įgyvendinti. 2017 m. sausio 4 d. buvo sudaryta Utenos rajono savivaldybės materialiojo turto nuomos sutartis Nr. S4-1. Atsakovė, pasibaigus nuomos sutarties galiojimo terminui, patalpų, esančių ūkio pastate, (duomenys neskelbtini), neatlaisvino ir jų ieškovei neperdavė pagal turto perdavimo ir priėmimo aktą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2019 m. spalio 1 d. sprendimu ieškovės ieškinį tenkino, iškeldino atsakovę su visu jai priklausančiu turtu iš ieškovei nuosavybės teise priklausančių negyvenamųjų patalpų – ūkio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini). Sprendimo vykdymą atidėjo, įpareigojant atsakovę perduoti patalpas ieškovei iki 2020 m. sausio 1 d. Neįvykdžius šio sprendimo per nurodytą terminą, suteikė ieškovei teisę iškeldinti iš nurodytų patalpų atsakovę jos lėšomis, kartu išieškant iš atsakovės šio sprendimo įvykdymo išlaidas. Priteisė iš atsakovės į valstybės biudžetą 76,73 Eur bylinėjimosi išlaidų.
5. Teismas nustatė, kad 2017 m. sausio 4 d. atsakovė VšĮ „Irsivita“ ir Utenos rajono savivaldybės administracija sudarė Sutartį, kurios pagrindu atsakovė išsinuomojo komercinei veiklai vykdyti Utenos rajono savivaldybei nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą – patalpas pastate – ūkio pastate, patalpų indeksai 1-25, 1-31, 1-56, 1-57, 1-58, 1-59, 1-60, 1-61 ir 1-62, adresu (duomenys neskelbtini). Sutartimi buvo nustatytas patalpų nuomos terminas, t. y. iki 2017 m. balandžio 1 d., bet ne ilgiau kaip iki VšĮ „Utenos ligoninė“ ūkinio pastato rekonstrukcijos darbų pradžios (Sutarties 2.1 punktas). 2017 m. kovo 13 d. ieškovė išsiuntė atsakovei raštą Nr. (3.20) S-739 „Dėl Utenos rajono savivaldybės materialiojo turto nuomos sutarties“, kuriuo pareikalavo iki 2017 m. balandžio 1 d. sumokėti nuompinigius bei visus kitus mokamus mokesčius ir patalpas perdavimo ir priėmimo aktu grąžinti Utenos rajono savivaldybei. Atsakovė teigia negavusi 2017 m. kovo 13 d. pranešimo, todėl laikė, kad nuomos sutartis tęsiasi. Panevėžio apygardos teismo 2019 m. balandžio 1 d. sprendimo Nr. e2A-156-544/2019 31 punkte teismas padarė išvadą, jog, net jei ieškovė ir neužtikrino 2017 m. kovo 13 d. siųsto rašto gavimo, tai VšĮ „Irsivita“, žinodama, kad nuomoja savivaldybei priklausantį turtą pagal sutartį, kurios galiojimo terminas pasibaigė, turėjo imtis prieinamų protingų priemonių išsiaiškinti su savivaldybe dėl sutarties galiojimo ar jos pasibaigimo. VšĮ „Irsivita“ veikė nepakankamai rūpestingai ir vien rašto galimai tinkamas neįteikimas nesudaro pagrindo teigti, kad atsakovė nežinojo ir negalėjo žinoti apie nuomos sutarties pasibaigimą.
6. Teismas taip pat nesutiko su atsakovės pozicija, kad sutarties nutraukimui yra reikalingos dvi sąlygos – tiek termino suėjimas, tiek darbų pradžia, ir nesant nors vienos iš paminėtų sąlygų ieškovė neturi teisinio pagrindo reikalauti iškeldinti atsakovę. Teismo vertinimu, šalys sutarė, kad atsakovė galės nuomos pagrindu naudotis ginčo patalpomis iki 2017 m. balandžio 1 d. Antra sąlyga, numatanti rekonstrukcijos darbų pradžią, reiškia, kad sutartis galėjo būti nutraukta ir nesuėjus nurodytam kalendoriniam terminui, tai yra dar iki 2017 m. balandžio 1 d., jei būtų pradėti pastato rekonstrukcijos darbai. Ši sutarties nuostata negali būti aiškinama taip, kad turi būti abidvi sąlygos kartu tam, kad ieškovė įgytų teisę reikalauti atlaisvinti ginčo patalpas, sąlygos yra alternatyvios ir vienos jų buvimas jau suteikia teisę reikalauti, kad atsakovė išsikeltų iš patalpų. Iš VšĮ „Utenos ligoninė“ 2016 m. gegužės 19 d. ir 2016 m. lapkričio 28 d. raštų teismas sprendė, jog buvo planuojama, kad nuo 2017 m. balandžio mėnesio ginčo patalpos bus rengiamos naudotis ligoninės reikmėms, tuo tikslu buvo išduotas ir statybą leidžiantis dokumentas.
7. Be to, Panevėžio apygardos teismas 2019 m. balandžio 1 d. sprendimo Nr. e2A-156-544/2019 36 punkte taip pat įvertino Utenos rajono savivaldybės nebeketinimą toliau nuomoti jai priklausančių ginčo patalpų, kadangi nuomojamos patalpos reikalingos pačios savivaldybės funkcijoms įgyvendinti. Teismas pažymėjo, kad atsakovė žinojo apie nuomos sutarties pabaigą ir ieškovės ketinimą nutraukti sutartį joje nurodytu terminu, nes atsakovė dar 2016 m. liepos 28 d. pastato pirkimo pardavimo sutartimi įgijo pastatą – garažą su administracinėmis patalpomis, adresu (duomenys neskelbtini), kur planavo ir tebeplanuoja perkelti savo veiklą. Todėl darė išvadą, kad šalys 2017 m. sausio 4 d. sutartimi susitarė dėl ginčo patalpų nuomos būtent iki 2017 m. balandžio 1 d., suteikiant ieškovei teisę nutraukti sutartį anksčiau, jei rekonstrukcijos darbai bus pradėti iki šio termino. Kadangi atsakovė netinkamai vykdė jai priklausančią prievolę pasibaigus Sutarties terminui išsikelti iš nuomojamų patalpų, todėl teismas atsakovę iškeldino iš ieškovei nuosavybės teise priklausančių patalpų - ūkio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini).
8. Atsakovė teismo posėdžio metu patikslino savo prašymą ir prašė sprendimo vykdymą atidėti pusei metų nuo sprendimo priėmimo momento, kadangi priešingu atveju bus nutrauktas viešųjų paslaugų teikimas gyventojams, dėl ko nukentės viešasis interesas. Teismas pažymėjo, kad Panevėžio apygardos teismas 2019 m. balandžio 1 d. sprendimo 38 punkte konstatavo, jog priešingai VšĮ „Irsivita“ argumentams, jos vykdoma veikla negali būti traktuojama kaip viešasis interesas, kadangi VšĮ „Irsivita“ vykdo komercinę veiklą – teikia atlygintinas laidojimo paslaugas. <...> VšĮ „Irsivita“ siekia apginti savo interesą toliau nuomotis patalpas, taip paneigdama savivaldybės teisę jos nuosavybės teise valdomą turtą naudoti savivaldybės funkcijoms įgyvendinti, kai atsakovės nuosavybės teise valdomas turtas pirmiausia turi būti naudojamas savivaldybės funkcijų įgyvendinimui, o ne kitų juridinių asmenų veiklai vystyti.
9. Teismas atsižvelgė į atsakovės elgesį ir ketinimą atlaisvinti ginčo patalpas. Nustatė, kad VšĮ „Irsivita“ 2016 m. liepos 28 d. pastato pirkimo pardavimo sutartimi iš Utenos rajono savivaldybės įgijo pastatą – garažą su administracinėmis patalpomis, adresu (duomenys neskelbtini). Tačiau dėl to, kad nebuvo pakeistas žemės sklypo naudojimo būdas, buvo negalima pastato rekonstrukcija pritaikant patalpas atsakovės vykdomai veiklai. Tik 2019 m. rugpjūčio 30 d. Utenos savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu Nr. AĮ-8125 buvo patvirtintas detaliojo plano keitimas žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini). Todėl teismas sutiko su atsakovės teiginiais, kad atsakovės veiklos perkėlimas užtruko ne dėl atsakovės kaltės ir sprendė, kad yra pagrindas atidėti sprendimo vykdymą.
10. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad 2019 m. birželio 11 d. prašyme dėl sprendimo vykdymo atidėjimo iki 2020 m. sausio 1 d. pati atsakovė teigia, jog naujos patalpos yra beveik pilnai įrengtos ir paruoštos veiklos perkėlimui, sprendimo vykdymo atidėjimas iš esmės reikalingas tam, kad sudaryti sąlygas pašalinti bet kokius detaliojo plano keitimo projekto trūkumus ir šį planą patvirtinti.
11. Todėl teismas sprendė, kad, sprendimo vykdymo atidėjimas šešiems mėnesiams nuo sprendimo priėmimo dienos, nepagrįstai apribotų ieškovės teisę naudotis jai nuosavybės teise priklausančiomis patalpomis. Teismas darė išvadą, kad sprendimo vykdymo atidėjimas iki 2020 m. sausio 1 d. geriausiai atitiks šalių interesų pusiausvyrą ir ypatingai nepažeis ne vienos šalių teisių ir teisėtų lūkesčių.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
12. Apeliaciniu skundu atsakovė VšĮ „Irsivita“ prašo panaikinti Utenos apylinkės teismo 2019 m. spalio 1 d. sprendimą dalyje, kuria nuspręsta atsakovės iškeldinimą iš ieškovei nuosavybės teise priklausančių patalpų, esančių ūkio pastate, (duomenys neskelbtini), atidėti iki 2020 m. sausio 1 d., šioje dalyje priimant naują sprendimą - atsakovės iškeldinimą iš ieškovei nuosavybės teise priklausančių patalpų, esančių ūkio pastate, (duomenys neskelbtini), atidėti ne mažiau iki 2020 m. balandžio 1 d.
13. Apeliantė mano, kad teismas atsižvelgė ne į visas aplinkybes, reikšmingas nustatant sprendimo vykdymo atidėjimo terminą, dėl ko šį terminą nustatė nepakankamą tokiam, kad jo nustatymas atitiktų sprendimo vykdymo atidėjimo tikslus ir nepažeistų atsakovės teisėtų interesų.
14. Teismas privalėjo atsižvelgti jau vien į sprendimo priėmimo datą, t. y. sprendimas priimtas tik spalio mėnesį, nors prašymas dėl sprendimo vykdymo atidėjimo buvo pateiktas dar birželio mėnesį. Ši aplinkybė yra reikšminga tuo, jog atsakovė pagrįstai tikėjosi, kad sprendimo vykdymas bus atidėtas ne mažiau pusei metų, tačiau sprendimo priėmimą užtęsus iki spalio mėnesio ir nusprendus jo vykdymą atidėti iki 2020 metų, atsakovei realiai liko vos trys mėnesiai (vos pusė numatyto termino) išsikelti iš patalpų, kas dėl ieškovės kaltės objektyviai šioje situacijoje yra neįmanoma.
15. Teismas sprendime sutiko, kad sprendimo vykdymo atidėjimas iš esmės reikalingas tam, kad sudaryti sąlygas pašalinti bet kokius detaliojo plano keitimo projekto trūkumus ir šį planą patvirtinti, tačiau neatsižvelgė į tai, kad vos trijų mėnesių terminas yra nepakankamas, kad tokios sąlygos būtų sudarytos, kadangi būtent šio plano patvirtinimo procedūra ir buvo ieškovės užvilkinta. Ieškovės administracija reikalingus įsakymus dėl kadastrinių duomenų tikslinimo priėmė tik 2019 m. rugsėjo 25 d. ir spalio 2 d., dėl ko kadastrinių matavimų bylą atsakovei pavyko įregistruoti tik spalio 3 d. Atsižvelgiant į tai, atsakovei kitas persikėlimo į naujas patalpas procedūras pradėti tapo įmanoma tik nuo spalio 3 d., kai tuo tarpu teismo sprendimas jau buvo priimtas, nustatant vos trijų mėnesių terminą persikėlimui įgyvendinti. Tokiu būdu teismo nustatytas sprendimo vykdymo atidėjimo terminas prieštarauja atidėjimo tikslui ir atsakovės teisėtiems lūkesčiams bei interesams, kadangi nesudaro pakankamų sąlygų įgyvendinti atsakovės veiklos perkėlimą, kuris užtruko išimtinai dėl ieškovės neveikimo.
16. Šiuo atveju sprendimo vykdymo atidėjimas yra itin reikšmingas atsakovės veiklos tęstinumui, kuris ieškovės buvo sutrikdytas. Atsakovė turėjo teisėtus lūkesčius vykdyti visuomenei naudingą veiklą ne mažiau kaip 30 metų, tikėjosi teisinio tikrumo ir stabilumo nuomos teisiniuose santykiuose, dėl ko į ieškovės Objektus investavo itin dideles lėšas, tačiau nei ieškovė, nutraukdama nuomos teisinius santykius, nei teismas, svarstydamas dėl termino sprendimo vykdymu atidėti trukmės, į tai neatsižvelgė.
17. Neturint galimybės (pakankamo laikotarpio) išsikelti iš ieškovės patalpų į naujas, atsakovės veikla neabejotinai bus sutrikdyta. Šiuo atžvilgiu teismas privalėjo atsižvelgti ir į tai, kad remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 2 dalimi „Valstybė remia visuomenei naudingas ūkines pastangas ir iniciatyvą". Šiuo atveju Atsakovės visuomenei naudingos ūkinės pastangos yra ne remiamos, bet žlugdomos, prie ko prisidėjo ir pirmosios instancijos teismas, tinkamai neįvertindamas susiklosčiusios situacijos ir visų reikšmingų aplinkybių bei nustatydamas per trumpą terminą atsakovės veiklai perkelti, kas lemia sprendimo šioje dalyje neteisėtumą.
18. Pažymi, kad visi darbai, reikalingi persikėlimui įgyvendinti, nėra ir negali būti baigti išimtinai dėl ieškovės kaltės, nes ieškovė užvilkino žemės sklypo paskirties keitimo procedūrą, o tai lėmė visą eilę kitų problemų, tapo neįmanoma patvirtinti jokių projektų, t. y. pastato paskirties keitimo procedūra, o kol nepasibaigs ši procedūra, pastate negalima vykdyti būtinos rekonstrukcijos ir remonto darbų. Šiems procesams pabaigti nuo bylos nagrinėjimo pabaigos momento reikėjo dar mažiausiai pusės metų, tačiau teismas atsakovei suteikė tik tris mėnesius, per kuriuos to padaryti paprasčiausiai neįmanoma dėl ne nuo atsakovės priklausančių priežasčių.
19. Teismas neatsižvelgė į reikšmingas aplinkybes, jog yra galimybė atidėti iškeldinimo terminą mažiausiai pusei metų nuo sprendimo priėmimo nepažeidžiant ieškovės interesų, kadangi iš civilinėje byloje Nr. e2-389-228/2018 ieškovės teiktų dokumentų yra žinoma, jog vienintelė priežastis, dėl kurios teisiniai santykiai su atsakove buvo nutraukti ir reikalaujama ją iškeldinti, yra VšĮ „Utenos ligoninė“ kapitalinis remontas keičiant patalpų paskirtį ir įtraukiant ginčo objektus į ligoninės sudėtį, tačiau remonto darbai jau yra prasidėję ir kurį laiką be jokių kliūčių vykdomi, kadangi yra nesusiję su atsakovės valdomais ir naudojamais objektais. Atsižvelgiant į tai, iškeldinimo termino atidėjimas ne mažiau pusei metų niekaip nesutrukdys VšĮ „Utenos ligoninė“ rekonstrukcijos projekto vykdymui bei įgyvendinimui, todėl nėra pagrindo tokio termino nenustatyti.
20. Be to, atsakovė, kaip ir iki šiol, pagal ieškovės kas mėnesį siunčiamas sąskaitas, kurias nedelsiant apmoka, toliau mokės už faktini ginčo objektų valdymą ir naudojimą tomis pačiomis sąlygomis, dėl ko ieškovė nepatirs jokių nuostolių. Mano, jog nėra jokių kliūčių atsakovės iškeldinimą iš ieškovei nuosavybės teise priklausančių patalpų atidėti pusei metų nuo sprendimo priėmimo, t. y. ne mažiau iki 2020 m. balandžio 1 d. Toks terminas niekaip neapribotų ieškovės teisės naudotis jai nuosavybės teise priklausančiomis patalpomis geriausiai atitiktų šalių interesų pusiausvyrą ir ypatingai nepažeistų ne vienos šalių teisių ir teisėtų lūkesčių.
Atsiliepimas
21. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė Utenos rajono savivaldybė prašo atsakovės apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Mano, jog pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai įpareigojo atsakovę perduoti patalpas ieškovei iki 2020 m. sausio 1 d. Ieškovė kritiškai vertina apeliantės pasisakymus dėl viešojo intereso buvimo, kadangi jau Panevėžio apygardos teismas 2019 m. balandžio 1 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2A-156- 544/2019 konstatavo, jog VšĮ „Irsivita“ vykdoma veikla negali būti traktuojama kaip viešasis interesas. Atsakovės nepagrįstas noras, kad teismo sprendimo vykdymas būtų atidėtas pusei metų sietinas išimtinai tik su VšĮ „Irsivita“ interesu toliau naudotis ieškovei priklausančiomis patalpomis, toliau vykdyti jose veiklą ir gauti pajamas, taip paneigiant ieškovės teisę jos nuosavybės teise valdomą turtą naudoti savivaldybės funkcijoms įgyvendinti. Teismas tinkamai įvertino atsakovės argumentus dėl prašymo sprendimo vykdymą atidėti pusei metų ir priėmė sprendimą išlaikantį šalių interesų balansą ir neapsunkinantį atsakovės padėties, neiškeliantį nepagrįstų atsakovės interesų aukščiau nuosavybės teisės apsaugos principo.
22. Pažymi, kad kompetentingos institucijos nėra pripažinusios, kad ieškovės veiksmai, susiję su atsakove, yra pripažinti neteisėtais ar nustačiusios, kad ieškovė neveikė santykiuose su atsakove taip, kaip tą numato teisės aktai. Todėl atsakovės deklaratyvūs teiginiai apie tai, kad dėl ieškovės kaltės atsakovė negalėjo perkelti savo vykdomos veiklos į kitas patalpas yra nepagrįsti ir negali tapti motyvu ginčijamo sprendimo vykdymo terminą atidėti pusei metų.
23. Atsakovė neįrodė jokių ypatingai svarbių aplinkybių, kurioms esant būtų tikslinga, teisinga, protinga ir sąžininga atidėti teismo sprendimo vykdymą 6 mėnesiams. Atsakovės siekis užtikrinti jos vykdomos veiklos nepertraukiamumą yra išimtinai jos privatus interesas, kuris neturi tapti teismui prioritetu ir kuris negali teisinėje valstybėje paneigti nuosavybės apsaugos principo, šalių procesinio lygiateisiškumo principo, teismo sprendimo privalomumo, įsiteisėjusio teismo sprendimo teisinės galios.
24. Pažymi, kad tenkinus atsakovės apeliacinį skundą būtų sumenkintas pats teismo sprendimas ir pažeisti ieškovės interesai - paneigiama ieškovės turima nuosavybės teisė ir trukdoma ieškovei įgyvendinti Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatyme (toliau - VSĮ) nustatytas funkcijas: savivaldybei nuosavybės teise priklausančios žemės ir kito turto valdymas, naudojimas ir disponavimas juo (VSĮ 6 straipsnio 1 dalies 3 punktas) ir antrinės sveikatos priežiūros organizavimas įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka (VSĮ 7 straipsnio 1 dalies 34 punktas).
25. Apeliacinio skundo patenkinimas taip pat suteiktų nepagrįstą pranašumą atsakovei ir iškreiptų tokia pačia veikla užsiimančių įstaigų kaip ir atsakovė veikimo sąlygas, ir dėl to būtų susilpnintos kitų įstaigų galimybės konkuruoti laidojimo paslaugų teikimo rinkoje. Be to, pati atsakovė 2019 m. birželio 11 d. prašyme teismui teigia, jog naujos patalpos yra beveik pilnai įrengtos ir paruoštos veiklos perkėlimui, sprendimo vykdymo atidėjimas iš esmės reikalingas tam, kad sudaryti sąlygas pašalinti bet kokius detaliojo plano keitimo projekto trukumus ir šį planą patvirtinti, kuris yra patvirtintas Utenos rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2019 m. rugpjūčio 30 d. įsakymu Nr. AĮ-812 „Dėl vietovės lygmens teritorijų planavimo dokumento (detaliojo plano) keitimo patvirtinimo“. Taigi nėra jokio teisinio, faktinio pagrindo atsakovės apeliacinį skundą tenkinti ir sprendimo vykdymą atidėti šešiems mėnesiams. Priešingai, sprendimo vykdymo atidėjimas šešiems mėnesiams nepagrįstai apribotų ieškovės teisę naudotis jai nuosavybės teise priklausančiomis patalpomis, neatitiktų šalių interesų pusiausvyros ir pažeistų šalies, kurios naudai priimtas sprendimas, teisėtus lūkesčius.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Apeliacinis skundas netenkinamas.
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
26. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Bendroji procesinė taisyklė yra ta, jog apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas ribų, nustatytų apeliaciniu skundu (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo peržengti šios bylos ribas, nustatytas atsakovės VšĮ „Irsivita“ apeliaciniu skundu, be to absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 straipsnis).
27. Byloje kilo ginčas dėl sprendimo vykdymo termino atidėjimo pagrįstumo klausimas. Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančias aplinkybes, ko pasekoje neteisingai nustatė sprendimo įvykdymo terminą, t. y. teismas nepagrįstai neatidėjo sprendimo vykdymą pusei metų nuo sprendimo priėmimo momento bei neatsižvelgė į tai, kad trijų mėnesių teismo nustatytas sprendimo vykdymo atidėjimo terminas prieštarauja atidėjimo tikslui ir atsakovės teisėtiems lūkesčiams bei interesams.
28. CPK 18 straipsnyje yra įtvirtintas vienas pagrindinių civilinio proceso teisės principų, jog įsiteisėjęs teismo sprendimas yra privalomas visiems fiziniams ir juridiniams asmenims ir turi būti vykdomas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Įsiteisėjęs teismo sprendimas įgyja vykdytinumo savybę – jis turi būti besąlygiškai įgyvendinamas, o skolininkui pačiam geruoju nevykdant sprendimo sprendimas gali būti vykdomas priverstinai.
29. CPK 284 straipsnio 1 dalis suteikia teismui teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgiant į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo vykdymo tvarką. Teismo teisė išdėstyti ar atidėti sprendimo įvykdymą kasacinio teismo praktikoje vertinama kaip teismo prerogatyva nustatyti skolininkui lengvatinį terminą įvykdyti prievolę, kurią skolininkas įpareigotas vykdyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu, jeigu egzistuoja itin nepalankios aplinkybės teismo sprendimo įvykdymui (pavyzdžiui, teismo sprendimo įvykdymas sąlygotų skolininkui itin sunkias finansines pasekmes). Sprendžiant, ar konkrečiu atveju yra pagrindas atidėti teismo sprendimo įvykdymą ar jį išdėstyti, svarbu įvertinti, ar teismo sprendimo įvykdymo atidėjimas ar išdėstymas nesuteiks nepagrįsto pranašumo skolininkui, ar bus išlaikyta šalių teisėtų interesų pusiausvyra, ar nebus iš esmės paneigtas teismo sprendimas ir jo privalomas pobūdis, pažeisti bendrieji teisės principai – teisingumo, protingumo ir sąžiningumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-61/2011).
30. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad klausimo dėl teismo sprendimo vykdymo atidėjimo sprendimas yra grindžiamas ginčo šalių interesų derinimo taisykle ir reglamentuotas dispozityviai, paliekant teismui diskrecijos teisę kiekvienu atveju individualiai įvertinti teismo sprendimo atidėjimo būtinumą. Tačiau savo sunkią turtinę padėtį ar kitas ypatingai svarbias aplinkybes, sudarančias pagrindą taikyti aptartą išimtinę procesinę galimybę atidėti teismo sprendimo vykdymą, turi įrodyti sprendimo vykdymo atidėjimo prašantis asmuo, nes rungimosi civiliniame procese principas lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjime tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 12, 178 straipsnis). Tai reiškia, kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi savo reikalavimams bei atsikirtimams pagrįsti, išskyrus aplinkybes, kurių nereikia įrodinėti. Taigi šiuo atveju būtent apeliantei tenka pareiga įrodyti aplinkybes, su kuriomis ji sieja teismo sprendimo vykdymo atidėjimo pagrindą ilgesniam laikui negu nustatė pirmosios instancijos teismas.
31. Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas spręsdamas klausimą dėl sprendimo vykdymo atidėjimo netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus bei faktines bylos aplinkybes. Teisėjų kolegija su tokiais apeliantės argumentais nesutinka. Pažymėtina, kad, vertindamas šalių pateiktus įrodymus, teismas remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnis).
32. Išnagrinėjus civilinėje byloje esančius rašytinius įrodymus, įvertinus skundžiamo sprendimo dalyje padarytas teismo išvadas, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad priešingai nei nurodo apeliantė, pirmosios instancijos teismas sprendime išdėstė šalių prašymus, paaiškinimus, kitus įrodymus, kurių visumą įvertinęs tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, bei padarė išvadas dėl atsakovės VšĮ „Irsivita“ pradinio bei papildomo prašymo atidėti teismo sprendimo vykdymą pagrįstumo, su kuriomis apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka. Tai, kad pirmosios instancijos teismas nesutiko su apeliantės vėlesniais prašymo argumentais dėl atidėjimo termino ir vertino įrodymus bei aplinkybes nepalankiai apeliantei, nereiškia, jog įrodymai buvo įvertinti pažeidžiant įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas, numatytas CPK 176-185 straipsniuose, ar kad buvo nukrypta nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos dėl įrodinėjimo proceso normų taikymo.
33. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, sprendimo vykdymo atidėjimas iš esmės reikalingas tam, kad sudaryti sąlygas pašalinti bet kokius detaliojo plano keitimo projekto trūkumus ir šį planą patvirtinti. Bylos duomenimis nustatyta, kad detaliojo plano keitimas yra patvirtintas Utenos rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2019 m. rugpjūčio 30 d. įsakymu Nr. AĮ-812 „Dėl vietovės lygmens teritorijų planavimo dokumento (detaliojo plano) keitimo patvirtinimo“. Nuo šio patvirtinimo, apeliantė turėjo pakankamai laiko ruošti bei tvarkyti reikiamus dokumentus dėl savo patalpų sutvarkymo bei parengimo perkelti savo veiklos vykdymą.
34. Apeliantė teigia, kad būtent rekonstrukcijos darbus galėjo pradėti atlikti tik po teismo sprendimo dienos, t. y. po 2019 m. spalio 3 d., kai atsakovei pavyko įregistruoti kadastrinių matavimų bylą. Kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, apeliantė dar 2019 m. birželio 11 d. prašyme dėl teismo sprendimo vykdymo atidėjimo aiškiai nurodė, kad naujos patalpos yra beveik pilnai įrengtos ir paruoštos veiklos perkėlimui, sprendimo vykdymo atidėjimas iš esmės reikalingas tam, kad sudaryti sąlygas pašalinti bet kokius detaliojo plano keitimo projekto trūkumus ir šį planą patvirtinti. Be to, 2019 m. rugsėjo 12 d. vykusiame teismo posėdyje atsakovės direktorius pats nurodė, kad palaiko prašymą ir prašo teismo sprendimo vykdymą atidėti iki 2020 m. sausio 1 d., vėliau patikslino, kad nuo šio teismo posėdžio reiktų pusės metų, kad būtų galima susitvarkyti patalpas. Akivaizdu, kad šiuo metu jau yra praėję daugiau nei pusė metų, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo teismo sprendimo vykdymą atidėti dar ilgesniam laikui, juolab kad detaliojo plano pakeitimas buvo patvirtintas 2019 m. rugpjūčio 30 d. Apeliantė nepateikė jokių įrodymų patvirtinančių, kad po detaliojo plano patvirtinimo negalėjo vykdyti procedūrų savo veiklos perkėlimui, nors kaip pati minėjo, ji yra suinteresuota kuo greičiau persikelti į jai priklausančias patalpas.
35. Apeliantės argumentai, kad ji tikėjosi ieškovės patalpose vykdyti savo veiklą 30 metų, kad investavo į ieškovės patalpas jas įrengiant, niekaip negali būti reikšmingi sprendžiant klausimą dėl atsakovės atžvilgiu priimto teismo sprendimo vykdymo atidėjimo ilgesniam laikotarpiui.
36. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad nors apeliaciniame skunde ir nurodoma, kad dėl ieškovės Utenos rajono savivaldybės kaltės negali įsikelti į savo turimas patalpas, tačiau tai patvirtinančių įrodymų nepateikė. Apeliantė nurodo, kad visi darbai, reikalingi persikėlimui įgyvendinti, nėra ir negali būti baigti išimtinai dėl ieškovės kaltės. Tačiau kuo pasireiškė ieškovės kaltė dėl darbų vykdymo užtrukimo, apeliantė nenurodė. Ta aplinkybė, kad dokumentų tvarkymas užtruko ilgą laiką niekaip nepagrindžia, jog už tai yra atsakinga vien tik ieškovė ir yra pagrindas nustatyti ilgesnį teismo sprendimo vykdymo atidėjimą.
37. Apeliantės argumentai apie tai, kad ieškovei yra mokamas pastoviai nuomos mokestis pagal ieškovės atsiųstas sąskaitas ir kad toliau mokės už faktinį ginčo objektų valdymą ir naudojimą tomis pačiomis sąlygomis, t.p. nepagrindžia aplinkybių dėl kurių teismo sprendimo vykdymo terminas turėtų būti ilgesnis negu nustatė pirmosios instancijos teismas. Pažymėtina ir tai, kad šios aplinkybės nepaneigia ieškovės Utenos rajono savivaldybės teisėto lūkesčio turėti galimybę valdyti, naudotis ir disponuoti jai priklausančiomis patalpomis.
38. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad apeliantė prašo teismo sprendimo įvykdymo terminą nustatyti bent jau iki 2020 m. balandžio 1 d., tačiau nagrinėjamu atveju šis terminas jau yra praėjęs, todėl sprendžiant klausimą dėl sprendimo įvykdymo atidėjimo pusei metų nebėra aktualus.
39. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, į teismo sprendimo įvykdymo atidėjimo teisinį reglamentavimą, į teismų praktiką, į byloje nustatytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad šiuo atveju nėra pagrindo teismo sprendimo įvykdymą atidėti suteikiant 6 mėnesių terminą išsikėlimui (CPK 284 straipsnis). Atsakovės prašomas ilgesnis iškeldinimo atidėjimo termino nustatymas šios bylos faktinių aplinkybių kontekste akivaizdžiai prieštarautų teismo sprendimo privalomumo, civilinių santykių subjektų lygiateisiškumo, taip pat teisinio apibrėžtumo, proporcingumo ir teisėtų lūkesčių principams.
40. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, skundžiamo teismo sprendimo, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino bei taikė teisės normas, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 185 straipsnis, 263 straipsnio 1 dalis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2019 m. spalio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.