Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2019-07-23 · Civilinė byla Nr. e2-1093-781/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaNutartis · 2015-01-13Lietuvos apeliacinis teismas
  2. Pirmoji instancijaNutartis · 2017-02-09Lietuvos apeliacinis teismas
  3. Pirmoji instancijaNutartis · 2019-07-23Lietuvos apeliacinis teismas
  4. Pirmoji instancijaNutartis · 2019-10-08Lietuvos apeliacinis teismas
  5. Pirmoji instancijaNutartis · 2020-07-07Lietuvos apeliacinis teismas
  6. eB2-455-232/2021Sprendimas · 2021-03-15Vilniaus apygardos teismas
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2019-07-23
Bylos Nr.
e2-1093-781/2019
Teisminio proceso Nr.
2-55-3-02154-2014-4
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Jūratė Varanauskaitė, Vigintas Višinskis, Aldona Tilindienė
Pareiškėjas
R. P. P.
Kategorijos
  • 3.3.2.3pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 3.3.2.5pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 3.4.3.7.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. e2-1093-781/2019Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02154-2014-4Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.2.3; 3.3.2.5; 3.4.3.7.1 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. liepos 23 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aldonos Tilindienės, Jūratės Varanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Viginto Višinskio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal pareiškėjo R. P. P. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gegužės 24 d. nutarties, kuria tenkintas bankrutavusios R. P. firmos „Romuna“ bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Ius Positivum“ prašymas dėl bankrutavusios R. P. firmos „Romuna“ kreditorinių reikalavimų sąrašo patikslinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 31 d. nutartimi R. P. firmai „Romuna“ iškelta bankroto byla, bankroto administratore paskirta uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Ius Positivum“. Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 10 d. nutartimi buvo patvirtintas įmonės kreditorių sąrašas, kuris buvo tikslinamas 2015 m. rugsėjo 30 d., 2015 m. spalio 16 d., 2017 m. spalio 17 d. nutartimis. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. liepos 20 d. nutartimi bendrovę pripažino bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.

Šalies argumentai

2. Bankrutavusios R. P. firmos „Romuna“ bankroto administratorė UAB „Ius Positivum“ kreipėsi į teismą su prašymu patikslinti kreditorinių reikalavimų sąrašą, išbraukiant kreditorę UAB „Gelvora“ iš hipotekos kreditorių sąrašo ir įtraukiant į trečios eilės kreditorių sąrašą su 38 027,69 Eur dydžio finansiniu reikalavimu, taip pat išbraukiant UAB „Optinių laikmenų prekybos perspektyvos“ iš trečios eilės kreditorių sąrašo. Nurodė, jog bankroto proceso metu buvo realizuotas nekilnojamasis turtas ir iš gautų lėšų padengta dalis (40 500 Eur) UAB „Gelvora“ finansinio reikalavimo. Pažymėjo, kad kreditorė UAB „Optinių laikmenų prekybos perspektyvos“ išregistruota iš Juridinių asmenų registro, o duomenų, kad ši kreditorė perleido savo finansinį reikalavimą nėra.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

3. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. gegužės 24 d. nutartimi tenkinto bankrutavusios R. P. firmos „Romuna“ bankroto administratorės UAB „Ius Positivum“ prašymą dėl bankrutavusios R. P. firmos „Romuna“ kreditorinių reikalavimų sąrašo patikslinimo.

4. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad bankroto administratorė kreditorių finansinių reikalavimų neginčija, taip pat nėra duomenų, dėl kurių kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašas negalėtų būti patikslintas pagal pateiktus duomenis.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

5. Pareiškėjas (apeliantas) R. P. P. atskirajame skunde prašo iš dalies panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gegužės 24 d. nutartį. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

5.1. Bankroto administratorė nepateikė įrodymų, kodėl hipotekos kreditorei UAB „Gelvora“ buvo pervesta tik 40 500 Eur suma, nors pardavus nekilnojamąjį turtą buvo gauta 81 000 Eur suma. Nėra pateikti duomenys, kur panaudota likusi suma ir kodėl nebuvo padengta likusi hipotekos kreditorės reikalavimo dalis, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai tenkino prašymo dalį dėl kreditorės UAB „Gelvora“ finansinio reikalavimo tikslinimo.

5.2. Pareiškėjas civilinėje byloje Nr. e2-3190-232/2019 pareiškė ieškinį, kuriuo prašo pripažinti negaliojančiais 2019 m. kovo 1 d. nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartį ir 2019 m. balandžio 3 d. nekilnojamojo turto nuosavybės priėmimo – perdavimo aktą, todėl nėra pagrindo teigti, jog hipotekos kreditorės reikalavimas bus padengtas 2019 m. kovo 1 d. nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu. Taip pat pareiškėjas yra pateikęs atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gegužės 9 d. nutarties dalies, kuria atmestas skundas dėl kreditorių nutarimų dėl administravimo išlaidų patvirtinimo.

Atsiliepimas

6. Atsakovės bankrutavusios R. P. firmos „Romuna“ bankroto administratorė UAB „Ius Positivum“ atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jį atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gegužės 24 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

6.1. Likusi iš nekilnojamojo turto pardavimo gauta lėšų dalis (40 500 Eur) buvo naudojama administravimo išlaidoms padengti pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 36 straipsnio 1 dalį. Hipotekos kreditorė privalo prisidėti prie administravimo išlaidų atlyginimo, todėl finansinio reikalavimo tenkinimo iš įkeisto turto pardavimo lėšų pirmenybės teisė neatleidžia nuo pareigos dengti bankroto administravimo išlaidas. Patvirtinta bankroto administravimo išlaidų sąmata sudaro 41 069,81 Eur, o administravimo išlaidos galėjo būti atlyginamos tik iš apeliantui priklausančios parduoto nekilnojamojo turto ½ dalies (40 500 Eur), ši dalis paskirta administravimo išlaidų atlyginimui, todėl hipotekos kreditorės reikalavimas galėjo būti tenkinamas tik likusia 40 500 Eur dalimi.

6.2. Pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo atsisakyti tvirtinti patikslintą kreditorių sąrašą tuo pagrindu, jog apeliantas ginčija patvirtintą administravimo išlaidų sąmatą. Net ir tuo atveju, jeigu patvirtinta administravimo išlaidų sąmata būtų pakeista, didesnė lėšų dalis būtų pervesta hipotekos kreditorei.

Šalies argumentai

6.3. Apeliantas nepagrįstai teigia, jog nuginčijus 2019 m. kovo 1 d. nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartį ir 2019 m. balandžio 3 d. nekilnojamojo turto nuosavybės priėmimo – perdavimo aktą atsakovė turės nekilnojamojo turto pirkėjui grąžinti 81 000 Eur sumą. Pagal Lietuvos apeliacinio teismo praktiką restitucija galėtų būti taikoma tokiu būdu – neteisėtu sandoriu įgytas turtas paliekamas pirkėjui, įpareigojant jį sumokėti turto kainos skirtumą nuo pirkėjo jau sumokėtos sumos iki didžiausios kito potencialaus pirkėjo pasiūlytos kainos.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

7. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, CPK 329 straipsnis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).

8. Atskiruoju skundu ginčijama hipoteka užtikrinto kreditorės finansinio reikalavimo dalis, kuria hipotekos kreditorės finansinis reikalavimas liko nepatenkintas iš įkeisto turto vertės dėl to, kad iš jos buvo padengtos administravimo išlaidos. Apelianto teigimu, bankroto administratorė nepateikė įrodymų, kodėl hipotekos kreditorės UAB „Gelvora“ finansinis reikalavimas tenkintas tik 40 500 Eur suma, nors pardavus įkeistą nekilnojamąjį turtą buvo gauta 81 000 Eur suma.

9. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atmesdama kaip nepagrįstus šiuos apelianto argumentus, pažymi, kad apelianto keliamu klausimu teismų praktikoje jau yra pasisakyta. Lietuvos apeliacinis teismas yra pažymėjęs, kad Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatyme nėra įtvirtinta kreditorių prievolė atlyginti bankroto administravimo išlaidas. Priešingai, pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 36 straipsnio 1 dalį, administravimo išlaidos apmokamos iš įmonės visų rūšių lėšų (gautų pardavus įmonės turtą, įskaitant ir įkeistą, įmonei grąžintų skolų, ūkinės komercinės veiklos šio straipsnio 3 dalyje nurodyta apimtimi ir kitų bankroto proceso metu gautų lėšų) (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-575-241/2016). Nurodytos teisės normos, kad bankroto administravimo išlaidos apmokamos iš bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės visų rūšių lėšų, prasmė yra ta, kad, realizavus bankrutuojančios įmonės turtą, tam tikra dalis gautos už jį sumos būtų skirta administravimo išlaidoms apmokėti. ĮBĮ nuostatos numato administravimo išlaidų dengimo pirmenybę prieš kreditorių reikalavimų tenkinimą, taigi, su kreditoriais, įskaitant ir įkaito turėtoją, atsiskaitoma tik sumokėjus bankroto administravimo išlaidas.

10. Sumos, skiriamos bankrutuojančios įmonės administravimo išlaidoms apmokėti, yra tiesiogiai susijusios su kreditorių teisėmis ir jų patenkinimo galimybėmis – kuo daugiau lėšų bus skirta įmonei administruoti, tuo mažiau liks kreditorių reikalavimams tenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2010). Tokiu būdu įmonės kreditoriai dalyvauja atlyginant bankrutuojančios įmonės administravimo išlaidas, kadangi sumokėta administravimo išlaidų dalimi atitinkamai mažinamos jų finansinių reikalavimų tenkinimo galimybės. Pareiga tokiu būdu dalyvauti atlyginant bankrutuojančios įmonės administravimo išlaidas tenka ir hipotekos kreditoriui, tiek tais atvejais, kai įkeistas turtas parduodamas, tiek tais atvejais, kai tas turtas neparduotas, bei perduodamas įkaito turėtojui (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-176/2013 ir joje nurodytą praktiką).

11. Lietuvos apeliacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad ĮBĮ 33 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta hipotekos kreditoriaus pareiga sumokėti administratoriui įkeisto turto administravimo išlaidas turi būti suprantama ir aiškinama ĮBĮ 36 straipsnio 1 dalies kontekste, t. y. kad iš hipotekos turėtojui perduoto turto vertės turi būti išskaičiuotos administravimo išlaidos, tačiau ne kaip hipotekos kreditoriaus pareiga savo sąskaita apmokėti administravimo išlaidas. Šią išvadą patvirtina ir ĮBĮ 33 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta administravimo išlaidų atlyginimo tvarka, kai įkeistas turtas parduodamas varžytynėse. Nurodytoje teisės normoje reglamentuota, kad, kai pirkėjas sumoka visą kainą už nupirktą įkeistą turtą, įkaito turėtojui, hipotekos kreditoriui priklausanti suma, atskaičius administravimo išlaidoms apmokėti kreditorių susirinkimo patvirtintą sumą, <...> turi būti pervesta į įkaito turėtojo, hipotekos kreditoriaus nurodytą sąskaitą. Taigi hipotekos kreditoriaus reikalavimas patenkinamas tik ta dalimi, kuri lieka iš parduoto turto išskaičiavus administravimo išlaidas. Tokia pati teisinė padėtis turi susiklostyti ir tuo atveju, kai įkeistas turtas natūra perduodamas hipotekos kreditoriui, t. y. kad tokiu būdu kreditoriaus reikalavimas patenkinamas ne visa perimto turto verte, o tik ta dalimi, kuri lieka atskaičius administravimo išlaidas. Tokiu atveju, perėmus įkeistą turtą ir sumokėjus administravimo išlaidas, hipotekos kreditoriaus reikalavimas administravimo išlaidų sumos dydžiu lieka nepatenkintas, todėl, neužtekus įkeisto turto visam hipotekos kreditoriaus reikalavimui patenkinti, nepatenkinta reikalavimo dalis tenkinama iš pagrindinės skolininkės – atsakovės – turto (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-575-241/2016). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra išaiškinęs, kad jei išskaičiavus administravimo išlaidas iš lėšų, gautų pardavus įkeistą turtą, likusių lėšų nepakanka visiškai padengti įkeitimu (hipoteka) užtikrintą kreditoriaus reikalavimą, dėl likusios nepatenkinto reikalavimo dalies hipotekos kreditorius išsaugo savo reikalavimą į bankrutuojantį skolininką. Taigi, likusi nepatenkinta kreditoriaus dalis tenkinama pagal ĮBĮ 35 straipsnio reglamentuojamą kreditorių reikalavimų tenkinimo eilę ir tvarką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 29 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-537/2011).

12. Atsižvelgdama į aptartą teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju, realizavus nekilnojamąjį turtą už 81 000 Eur, kreditorei UAB „Gelvora“ sumokėjus 40 500 Eur administravimo išlaidų, jos finansinis reikalavimas bankrutavusios R. P. firmos „Romuna“ tenkintas tik 40 500 Eur apimtimi, o likusia 38 027,69 Eur apimtimi liko nepatenkintas, todėl pirmosios instancijos teismas ginčijama nutartimi pagrįstai šią reikalavimo dalį patvirtino kaip patikslintą kreditorės UAB „Gelvora“ finansinį reikalavimą. Toks teismo procesinis sprendimas reiškia tik tai, kad atitinkama bankrutavusios R. P. firmos „Romuna“ už įkeistą turtą gautų lėšų dalis buvo panaudota administravimo išlaidų dengimui, o ne UAB „Gelvora“ finansinio reikalavimo tenkinimui.

13. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ĮBĮ 33 straipsnio 6 dalį tiek pardavus įkeistą turtą, tiek jį perdavus hipotekos kreditoriui, hipoteka (įkeitimas) pasibaigia, todėl likusi nepatenkinta hipotekos kreditoriaus dalis tenkinama pagal ĮBĮ 35 straipsnio reglamentuojamą kreditorių reikalavimų tenkinimo eilę ir tvarką. Atkreiptinas dėmesys, kad tokios teisinės pasekmės atsiranda tik realizavus visą hipotekos kreditoriui įkeistą turtą. Nustatyta, jog Vilniaus apygardos teismas 2016 m. gruodžio 14 d. nutartimi leido vykdyti išieškojimą iš R. P. firmos „Romuna“ savininko R. P. P. turimo turto. Taip pat nustatyta, jog bankrutavusi R. P. firmos „Romuna“ nebeturi įkeisto realizuotino turto, todėl tokiu atveju visas likęs nepatenkintas 38 027,69 Eur UAB „Gelvora“ finansinis reikalavimas turi būti išbraukiamas iš įkeitimu užtikrintų reikalavimų sąrašo ir įtraukiamas į trečios eilės kreditorių reikalavimų sąrašą. Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. sausio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-166-823/2019).

14. Apeliantas taip pat nurodo, jog civilinėje byloje Nr. e2-3190-232/2019 jis pareiškė ieškinį, kuriuo prašo pripažinti negaliojančiais 2019 m. kovo 1 d. nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartį ir 2019 m. balandžio 3 d. nekilnojamojo turto nuosavybės priėmimo – perdavimo aktą, todėl nėra pagrindo teigti, jog hipotekos kreditorės reikalavimas bus padengtas 2019 m. kovo 1 d. nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu. Apeliacinės instancijos teismas atmeta šį argumentą kaip nepagrįstą.

15. Pažymėtina, jog Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad negaliojančia pripažintos pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu įgytas turtas, taikant sandorio negaliojimo pasekmes, negali būti natūra grąžintas bankrutavusiai įmonei, o turi būti paliktas pirkėjo nuosavybėje. Tokia pozicija grindžiama ne tik poreikiu apsaugoti sąžiningo turto įgijėjo interesus, bet ir išvengti bereikalingų ir neekonomiškų kartotinių turto realizavimo procedūrų, neabejotinai užvilkinančių bankroto procesą. Esant tokiai situacijai spręstinas klausimas dėl restitucijos taikymo sumokant turto kainos ekvivalentą pinigais (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.145 straipsnio 2 dalis). Tokiu atveju taikytinos restitucijos būdas yra paliekant neteisėto sandorio pagrindu įgytus daiktus pirkėjui, o jį įpareigojant sumokėti turto kainos ekvivalentą pinigais, t. y. skirtumą nuo jau sumokėtos pirkimo sumos ir didžiausios siūlytos pirkimo kainos (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1989-330/2016).

16. Kiti atskirojo skundo argumentai, atsižvelgiant į pirmiau pateiktus išaiškinimus, vertintini kaip teisiškai nereikšmingi, todėl dėl jų plačiau nepasisakoma.

Dėl procesinės bylos baigties

17. Atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad keisti ar naikinti apskųstą teismo nutartį dėl atskirajame skunde išdėstytų motyvų nėra pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad patvirtinęs patikslintą kreditorės finansinį reikalavimą bankroto byloje, pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė bei įvertino teisiškai svarbias aplinkybes ir teisingai taikė proceso teisės normas, todėl apelianto atskirasis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gegužės 24 d. nutarties dalis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

18. Apeliacinės instancijos teismui atmetus apelianto atskirąjį skundą, bylinėjimosi išlaidos jo naudai nepriteisiamos (CPK 98 straipsnis). Bankroto administratorė pateikė įrodymus, pagrindžiančius bankrutavusios R. P. firmos „Romuna“ patirtas 629,20 Eur bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Netenkinus apelianto atskirojo skundo, nurodytos išlaidos, kurios neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintų maksimalių atlygintinų išlaidų dydžių, priteistinos iš apelianto (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gegužės 24 d. nutarties dalį, kuria tenkintas bankrutavusios R. P. firmos „Romuna“ bankroto administratorės UAB „Ius Positivum“ prašymas ir patvirtintas patikslintas kreditorės UAB „Gelvora“ finansinis reikalavimas, palikti nepakeistą.

Priteisti iš apelianto R. P. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) bankrutavusiai R. P. firmai „Romuna“, juridinio asmens kodas 123609068, 629,20 Eur (šešis šimtus dvidešimt devynis eurus ir 20 centų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai Aldona TilindienėJūratė VaranauskaitėVigintas Višinskis