- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-10-08
- Bylos Nr.
- e2-1048-585/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-02154-2014-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Vytautas Zelianka
- Pareiškėjas
- R. P. P., Z. G.
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Vytautas Zelianka, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal pareiškėjų R. P. P., Z. G. ir bankrutavusios R. P. firmos „ROMUNA“ bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Ius Positivum“ atskiruosius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gegužės 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. eB2-708-232/2019,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėjas R. P. P. kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti bankrutavusios R. P. firmos „ROMUNA“ 2015 m. gegužės 18 d. kreditorių susirinkimo nutarimą Nr. 8 ir 2018 m. rugpjūčio 10 d. nutarimą Nr. 4 dėl administravimo išlaidų nustatymo bei nustatyti administravimo išlaidų dydį.
2. Nurodė, kad apie skundžiamus kreditorių susirinkimo nutarimus sužinojo 2018 m. gruodžio 29 d.. Pažymėjo, kad skundžiamais kreditorių susirinkimo nutarimais patvirtinta bendra administravimo išlaidų suma sudaro 36 300 Eur, nors bankroto administratorė nepateikė jokių konkrečių duomenų, įrodymų, kuo pagrįstas toks administravimo išlaidų sumos apskaičiavimas. Tuo tarpu bankroto byla yra nedidelės apimties, bankroto administratorė nepareiškė jokių ieškinių, neginčijo jokių sandorių, neatliko jokių efektyvių administravimo veiksmų, kuriais būtų padidintas bankrutuojančios įmonės turto balansas. Taigi, patvirtinta administravimo išlaidų suma yra neproporcinga bei neprotinga. Pareiškėjas paaiškino, kad administravimo išlaidos bus dengiamos išimtinai tik iš jam priklausančio nekilnojamojo turto, o ne įmonės turto.
3. Bankrutavusios R. P. firmos „ROMUNA“ bankroto administratorė UAB „Ius Positivum“ pareiškėjo R. P. P. skundą prašė atmesti. Nurodė, kad apie 2015 m. gegužės 18 d. priimtą nutarimą Nr. 8 pareiškėjas žinojo 2016 m. birželio 14 d., todėl skundas pateiktas praleidus Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 24 straipsnio 5 dalyje nustatytą jo pateikimo terminą. Patvirtinta bankroto administravimo išlaidų sąmata atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. balandžio 27 d. nutarimu Nr. 415 „Dėl bankroto administravimo išlaidų rekomendacinių dydžių sąrašo ir atlyginimo administratoriui už bankroto administravimą nustatymo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Taisyklės) nustatytus bankroto administravimo išlaidų dydžius, neprieštarauja pagrindiniams teisės principams ir nepažeidžia kreditorių interesų. Administravimo išlaidų sąmata yra proporcinga bankroto administratoriaus atliktiems darbams, bankroto procesas dėl pareiškėjo nepagrįstų skundų vyksta daugiau negu ketverius metus. Bankrutavusi įmonė dalyvavo penkiose civilinėse bylose bei šiuo metu dalyvauja dvejose civilinėse bylose. Bankroto administratorius, siekdamas optimizuoti bankroto proceso metu patiriamas administravimo išlaidas, nesinaudodamas advokatų pagalba, savarankiškai atliko visapusišką bylų, kuriose dalyvavo ir dalyvauja bankrutavusi įmonė, analizę, organizavo pareiškėjui ir jo sutuoktinei priklausančio turto pardavimą.
Šalies argumentai
4. Pareiškėja Z. G. pateikė prašymą uždrausti bankroto administratorei UAB „Ius Positivum“ naudoti jai priklausančias pinigines lėšas ir bet kokį kitą turtą administravimo išlaidoms, taip pat bet kokioms su bankroto procesu susijusioms išlaidoms dengti. Nurodė, kad ji bankroto byloje nedalyvauja ir neturi atsakyti pagal bankrutavusios įmonės prievoles.
5. Bankrutavusios R. P. firmos „ROMUNA“ bankroto administratorė „Ius Positivum“ su pareiškėjos Z. G. prašymu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad pareiškėjos finansinis reikalavimas nėra patvirtintas bankroto byloje, todėl ji neturi teisės prašyti teismo uždrausti bankroto administratorei naudoti įmonės kreditorių susirinkime nustatytą administravimo išlaidų sąmatą. Be to, tapatus prašymas jau yra išspręstas Vilniaus apygardos teismo 2019 m. vasario 7 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2S-272-866/2019, pakartotinis prašymas nebegali būti nagrinėjamas ir byla turi būti nutraukta (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 293 straipsnio 3 punktas). Pažymėjo, kad bankroto byloje administravimo išlaidoms dengti nėra ir nebus naudojamos pareiškėjai priklausančio lėšos.
6. Pareiškėjas R. P. P. pateikė prašymą nušalinti bankroto administratorę UAB „Ius Positivum“ nuo bankrutavusios R. P. firmos „ROMUNA“ administravimo. Nurodė, kad bankroto administratorė neteikia informacijos, pareiškėjas nežino, kas yra atliekama su jam priklausančiu turtu, visos jo teisės yra suvaržytos. Paaiškino, kad bankroto administratorė siekia pareiškėjui priklausantį turtą parduoti kuo pigiau.
7. Bankrutavusios R. P. firmos „ROMUNA“ bankroto administratorė „Ius Positivum“ pareiškėjo R. P. P. prašymo dėl jos atstatydinimo iš bankrutavusios R. P. firmos „ROMUNA“ bankroto administratorės pareigų prašė netinkinti; taip pat prašė skirti pareiškėjui R. P. P. iki 5 792 Eur dydžio baudą, pusę jos skiriant bankroto administratorei UAB „Ius Positivum“. Pasak bankroto administratorės, pareiškėjas nenurodė nei vieno ĮBĮ 11 straipsnio 10 dalyje nurodyto pagrindo, kuriam egzistuojant teismas galėtų tenkinti pareiškėjo prašymą dėl bankroto administratoriaus atstatydinimo. Pareiškėjui buvo ir yra teikiama informacija apie bankroto procesą. Nurodė, kad pareiškėjas viso bankroto proceso metu elgiasi nesąžiningai ir teikia jokiais įrodymais nepagrįstus prašymus; prašymą dėl bankroto administratorės atstatydinimo pareiškėjas pateikė sąmoningai suvokdamas, kad jo prašyme nurodytas reikalavimas yra nepagrįstas ir jo siekis yra dar labiau vilkinti bankroto procesą.
Šalies argumentai
8. Bankrutavusios R. P. firmos „ROMUNA“ bankroto administratorė UAB „Ius Positivum“ kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti R. P. P. Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 17 d. ir 2016 m. birželio 22 d. nutartimis civilinėje byloje Nr. B2-1345-232/2016 taikomus areštus bei visus areštus, taikomus butui, esančiam (duomenys neskelbtini), ir negyvenamajai patalpai – garažui, esančiam (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad bankroto proceso metu buvo vykdomas R. P. P. ir jo sutuoktinei bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto pardavimas, nekilnojamojo turto perdavimo ir priėmimo aktas buvo sudarytas 2019 m. balandžio 3 d.. Kadangi nekilnojamajam turtui taikomas areštas, jo savininkas negali įregistruoti nuosavybės teisės į šį turtą.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
9. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. gegužės 9 d. nutartimi pareiškėjo R.P. P. skundą tenkino iš dalies – panaikino 2018 m. rugpjūčio10 d. kreditorių susirinkimo nutarimą Nr. 4 dėl administravimo išlaidų nustatymo, kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė; pareiškėjos Z. G. prašymą ir pareiškėjo R. P. P. prašymą dėl bankroto administratorės UAB „Ius Positivum“ atstatydinimo atmetė; panaikino Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 17 d. nutartimi ir 2016 m. birželio 22 d. nutartimi taikytą areštą butui, esančiam (duomenys neskelbtini), ir negyvenamajai patalpai – garažui, esančiam (duomenys neskelbtini).
10. Teismas sprendė, kad pareiškėjas R. P. P. yra praleidęs ĮBĮ nustatytą terminą2015 m. gegužės 18 d. nutarimui Nr. 8 dėl administravimo išlaidų sąmatos patvirtinimo apskųsti ir nėra priežasčių šio termino atnaujinimui. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. gruodžio 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-1345-232/16 jau yra nustatęs, kad pareiškėjas yra praleidęs terminą kreditorių susirinkimo nutarimams apskųsti, tą patvirtino ir Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. vasario 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-523-798/2017.
11. Dėl2018 m. rugpjūčio 10 d. kreditorių susirinkimo nutarimo Nr. 4 teismas pažymėjo, kad bankroto administratorė, sudarydama sąmatą, be pagrindo įmonę priskyrė vidutinių grupei, nes ji atitiko mažos įmonės požymius nustatytus Taisyklėse. Remiantis Taisyklėmis, minimalus vidutinės įmonės administravimo išlaidų sąmatos dydis – 13 750 Eur. Teismas taip pat pažymėjo, kad administratorė nepagrindė, kodėl, už kokias bylas kokias priemokas turėtų gauti; neįrodė, kad įmonės turtą pardavė didesne, nei kreditorių susirinkimo nustatyta kaina, ar kad išieškojo beviltiškomis laikytas skolas.
12. Teismas vertino, kad aplinkybė, jog pareiškėjas, būdamas individualios įmonės savininkas, kurio nekilnojamasis turtas (ir šeimos gyvenamasis būstas) buvo įkeistas už bankrutuojančios įmonės skolą pagrindiniam kreditoriui, teikė prašymus, atsisakė sudaryti taikos sutartį, nes nesutiko su administravimo išlaidų dydžiu, nesudaro pagrindo teigti, jog buvo piktnaudžiaujama procesu, ar kad dėl šių prašymų bankroto administratorė įgyja teisę į priemokas.
13. Teismas konstatavo, kad administratorė nepagrindė ir tinkamai nemotyvavo bankroto administravimo išlaidų sąmatos dydžio, jo prašoma administravimo išlaidų suma nelaikytina proporcinga bankroto procedūros sudėtingumui, bei sprendė, jog kreditorių susirinkimo nutarimu Nr.8 nustatytas administravimo išlaidų dydis– 15 000 Eur + PVM bei 2 proc. + PVM nuo realizuoto turto kainos, atitinka bankroto procedūros sudėtingumą, nepažeidžia taisyklių nuostatų bei atitinka bendruosius teisingumo, proporcingumo ir sąžiningumo principus.
14. Teismas pareiškėjos Z. G. prašymo netenkino nurodęs, kad R. P. firmai „ROMUNA“ buvo suteiktas 300 000 Lt kreditas, kurio grąžinimas bendru pareiškėjos ir jos sutuoktinio R. P. P. sutikimu buvo užtikrintas bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausančio turto hipoteka. Suteikto kredito grąžinimas taip pat yra užtikrintas pareiškėjos pasirašyta laidavimo sutartimi, ji kaip laiduotoja yra solidariai atsakinga kreditoriui. Taigi, realizavus įkeistą turtą iš gautų lėšų pirmiausia bus dengiamos bankroto administravimo išlaidos, likusi lėšų dalis bus naudojama hipotekos kreditoriaus finansiniam reikalavimui dengti.
15. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodė jokių aplinkybių, sudarančių pagrindą bankroto administratorės atstatydinimui. Pareiškėjas aktyviai dalyvauja bankroto procese, reiškia skundus dėl administratoriaus atliekamų veiksmų, kas, teismo vertinimu, leidžia manyti, jog jis yra tinkamai informuotas apie bankroto procedūrą.
16. Teismas nurodė, kad, galiojant laikinosioms apsaugos priemonėms, taikytoms nekilnojamajam turtui – butui, esančiam (duomenys neskelbtini), ir negyvenamajai patalpai– garažui, esančiam (duomenys neskelbtini), kuris šiuo metu yra parduotas, minėtą turtą įsigijęs asmuo negali įsiregistruoti nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, todėl laikinosios apsaugos priemonės naikintinos.
II. Atskirųjų skundų ir atsiliepimų į juos argumentai
17. R. P. firmos „ROMUNA“ bankroto administratorė UAB „Ius Positivum“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gegužės 9 d. nutarties dalį, kuria: panaikintas 2018 m. rugpjūčio 10 d. kreditorių susirinkimo nutarimas Nr. 4 dėl administravimo išlaidų sąmatos; panaikintos Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 17 d. ir 2016 m. birželio 22 d. nutartimis taikytos laikinosios apsaugos priemonės pareiškėjo R. P. P. atžvilgiu; klausimą išspręsti iš esmės – pareiškėjo R. P. P. skundą dėl 2018 m. rugpjūčio 10 d. kreditorių susirinkime priimto nutarimo Nr. 4 panaikinimo atmesti; palikti nepakeistas Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 17 d. ir 2016 m. birželio 22 d. nutartis; išspręsti prašymą dėl baudos pareiškėjui R. P. P. už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis skyrimo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
17.1. R. P. firma „ROMUNA“ yra vidutinė įmonė. Administratorė pagal Taisyklėse nustatytus minimalius administravimo išlaidų sąmatos dydžius turi teisę gauti bent 30 525 Eur + PVM dydžio sumą ir Taisyklėse nurodytas priemokas. Teismui panaikinus pagrįstai paskirtą administravimo išlaidų sąmatą, be pagrindo yra pažeidžiama bankroto administratoriaus konstitucinė teisė gauti teisingą atlyginimą už darbą ir Taisyklėse nustatytas reglamentavimas.
17.2. Administratorė turi pagrįstą teisę gauti papildomą administravimo išlaidų sąmatą, ji atliko itin didelį kiekį su bankroto procesu susijusių darbų. Vien dėl pareiškėjo piktybiško elgesio, nepagrįstų skundų nagrinėjimo tiek pirmosios instancijos, tiek apeliacinės instancijos teismuose, bankroto procesas yra komplikuotas ir vyksta jau daugiau nei ketverius metus. Bankroto administratorė turi teisę gauti priemoką už įmonei iškeltų bylų ir jos pareikštų civilinių ieškinių sudėtingumą bei skaičių. Bylos, kuriose dalyvavo ir dalyvauja įmonė, pasižymėjo dideliu procesinių dokumentų ir jų priedų kiekiu bei atliktų procesinių veiksmų mastu. Teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, visapusiškai neįvertino Taisyklėse reglamentuotų priemokų tikslo – teisė į priemokas už bylas yra susijusi su bankroto proceso metu gaunamų lėšų optimizavimu ir siekiu, kad administratoriaus savarankiškai, nesikreipdamas į advokatus, imtųsi priemonių atstovauti įmonei.
Žemesnės instancijos teismas
17.3. Tas pats pirmosios instancijos teismas 2019 m. gegužės 2 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-3190-232/2019 pareiškėjo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo naujajam nekilnojamojo turto savininkui tenkino, t. y. taikė laikinąsias apsaugos priemones ir uždraudė naujajam turto savininkui įsiregistruoti nuosavybės teisę į turtą. Tokiu atveju skundžiama nutartimi yra sudarytos sąlygos ne tik pareiškėjui toliau piktnaudžiauti savo teisėmis, bet ir suteikta besąlygiška teisė pareiškėjui laisvai, nieko nevaržomam, disponuoti turtu, jį parduoti, perleisti ir pan.
17.4. Teismas išsprendė ne visus byloje pareikštus reikalavimus – absoliutus nutarties negaliojimo pagrindas. Teismas neanalizavo pareiškėjo elgesio viso bankroto proceso metu, visų pareiškėjo teiktų procesinių dokumentų pagrįstumo ir tik deklaratyviai nurodė, kad pareiškėjas nepiktnaudžiauja savo procesinėmis teisėmis. Teismas klausimo dėl baudos skyrimo pareiškėjui neišsprendė.
Šalies argumentai
18. Pareiškėjai R. P. P. ir Z. G. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gegužės 9 d. nutarties dalį, kuria atmesti R. P. P. ir Z. G. reikalavimai, ir priimti naują nutartį – atmestus R. P. P. ir Z. G. reikalavimus tenkinti; taip pat panaikinti nutarties dalį, kuria tenkintas bankroto administratorės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo ir šį prašymą atmesti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
18.1. Teismas savo iniciatyva privalėjo patikrinti skundžiamo 2015 m. gegužės 18 d. nutarimo Nr. 8 pagrįstumą ir teisėtumą. Pareiškėjas ne kartą reikalavo teismo ir bankroto administratorės pagrįsti administravimo išlaidų dydį, bet jis pagrįstas nebuvo. Administravimo išlaidos šiuo atveju yra dengiamos ne iš bankrutavusios įmonės turto, bet iš vienintelio asmeninio pareiškėjo R. P. P. ir jo sutuoktinės Z. G. turto (buto ir garažo). Privalėjo būti įvertinta, ar aptariamu nutarimu nebuvo pažeistos pareiškėjo ir Z. G. teisės bei teisėti interesai; ar pagrįstai pareiškėjo ir Z. G. sąskaitą bus dengiamos kreditorių nustatytos administravimo išlaidos. Skundžiamas nutarimas iš esmės priimtas vienintelio hipotekos kreditoriaus sprendimu. Nustačius atitinkamo dydžio administravimo išlaidas, bankroto procedūros esme tapo ne kreditorių reikalavimų, bet bankroto administratorės turtinių interesų, patenkinimas.
18.2. Teismas iš esmės įtvirtino bankroto administratorės teisę dengti administravimo išlaidas iš Z. G. priklausančio turto, nors bankroto administratoriaus atstovė aiškiai teismo posėdyje nurodė, kad iš Z. G. lėšų ir turto administravimo išlaidos nebus dengiamos. Nepatenkinus Z. G. prašymo, bankroto administratorė, nelaukdama, kol bus išspręstas šis ginčas, panaudojo Z. G. už parduoto turto dalį gautas lėšas administravimo išlaidoms dengti.
18.3. Vilniaus apygardos teisme pagal R. P. P. ieškinį dėl 2019 m. kovo 1 d. nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 19/03/01-01 ir 2019 m. balandžio 3 d. nekilnojamojo turto nuosavybės perdavimo ir priėmimo akto pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo yra iškelta civilinė byla e2-3190-232/2019, kurioje teismas 2019 m. gegužės 2 d. nutartimi yra pritaikęs laikinąsias apsaugos priemones. Esant kilusiam minėtam ginčui, nebuvo pagrindo tenkinti bankroto administratorės prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo.
Atsiliepimas
19. Bankrutavusios R. P. firmos „ROMUNA“ bankroto administratorė UAB „Ius Positivum“ atsiliepimu į pareiškėjų R. P. P. ir Z. G. atskirąjį skundą prašo atskirojo skundo dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gegužės 9 d. nutarties dalies, kuria atmesti pareiškėjo reikalavimai, netenkinti; panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gegužės 9 d. nutarties dalį, kuria panaikintos Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 17 d. ir 2016 m. birželio 22 d. nutartimis pareiškėjo R. P. P. atžvilgiu taikytos laikinosios apsaugos priemonės. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:
19.1. Nei vienas įmonės kreditorius nepateikė skundo dėl administravimo išlaidų sąmatos dydžio ar tariamo sąmatos nepagrįstumo. Taigi, administratorei paskirta administravimo išlaidų sąmata nepažeidžia įmonės kreditorių teisių ir interesų. Priešingai nei teigia pareiškėjas, teismas įvertino 2015 m. gegužės 18 d. kreditorių susirinkime priimto nutarimo Nr. 8 pagrįstumą ir nurodė, kad kreditorių susirinkimo nutarimu Nr. 8 nustatytas administravimo išlaidų dydis atitinka bendruosius teisingumo, proporcingumo ir sąžiningumo principus. Pirmajame įmonės kreditorių susirinkime patvirtinta administravimo išlaidų sąmata ne tik nepažeidžia jos kreditorių interesų, bet net yra mažesnė už Taisyklėse nustatytus minimalius bankroto administravimo išlaidų dydžius.
19.2. Z. G. ne tik sutiko, kad jai priklausantis nekilnojamasis turtas būtų įkeistas įmonės hipotekos kreditoriui, bet ir laidavo savo asmeniniu turtu, užtikrindamas šio hipotekos kreditoriaus reikalavimą. Taigi, tiek Z. G., tiek pareiškėjas yra atsakingi už visišką hipotekos kreditoriaus reikalavimo padengimą. Z. G. yra solidariai atsakinga įmonės bankroto byloje patvirtintam hipotekos kreditoriui; bankroto administratorė 1/2 dalį iš turto, priklausančio Z. G., pardavimo gautų lėšų pervedė hipotekos kreditoriui. Tuo tarpu bankroto administravimo išlaidų sąmatos dengimui naudojama ta lėšų dalis, kuri buvo gauta pardavus pareiškėjui priklausančią 1/2 turto dalį. Taigi, bankroto administratorė nenaudojo lėšų dalies, gautos pardavus Z. G. priklausiusią turto dalį, administravimo išlaidų sąmatai dengti, todėl teismas pagrįstai atmetė Z. G. prašymą. Teismas turėjo atsisakyti priimti Z. G. prašymą – ji nėra įmonės kreditorė, todėl neturi teisės reikšti reikalavimų dėl kreditorių susirinkimo patvirtintos bankroto administravimo išlaidų sąmatos. Be to, Z. G. šioje byloje nagrinėjamas prašymas yra tapatus jos prašymui, kuris buvo pateiktas Vilniaus miesto apylinkės teismui.
Šalies argumentai
19.3. Pareiškėjas nei prašyme atstatydinti bankroto administratorę iš pareigų, nei atskirajame skunde nenurodė jokių pagrindų bankroto administratorės atstatydinimui iš pareigų.
Atsiliepimas
20. Pareiškėjas R. P. P. atsiliepimu į bankrutavusios R. P. firmos „ROMUNA“ bankroto administratorės UAB „Ius Positivum“ atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:
20.1. Per visą bankroto procesą buvo patenkinta vos dalis vienintelio kreditoriaus reikalavimo. Net ir minėtas reikalavimas buvo dengiamas iš R. P. P. ir jo sutuoktinei Z. G. priklausančio, o ne iš įmonės, turto, kuris kaip nors būtųgautas bankroto administratorės veiksmų dėka. Bankroto administratorė, reikalaudama, kad jai būtų sumokėta virš 40 000 Eur suma, apribojo kitų kreditorių teisę gauti reikalavimų patenkinimą. Bankroto administratorė siekia gauti pusę už parduotą turtą gautos sumos, nors tokia proporcija, akivaizdu, grubiai pažeidžia ir kreditorių, ir R. P. P. bei jo sutuoktinės teises.
20.2. Vertinant kreditorių susirinkimo 2018 m. rugpjūčio 10 d. nutarimo Nr. 4 pagrįstumą, manytina, kad minėtas nutarimas buvo priimtas vienašališkai UAB „Gelvora“ susitarus su bankroto administratore. Pažymėtina, kad joks protingas ir rūpestingas savo teisių atžvilgiu kreditorius nesutiktų, kad iš daugiau nei 160 000 Eur vertės turto būtų patenkinta vos pusė jo reikalavimų, kurie sudaro ketvirtadalį turto vertes, o pusė už parduotą turtą gautos kainos atitektų bankroto administratoriui.
20.3. Bankroto administratorius be pagrindo įmonę priskyrė vidutinių įmonių grupei, kadangi ji atitiko mažos įmonės požymius nustatytus Taisyklėse.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
21. Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė pagrindų peržengti atskirųjų skundų ribas, todėl skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą bei pagrįstumą vertins pagal atskiruosiuose skunduose bei atsiliepimuose į juos nurodytus argumentus.
Dėl bankrutavusios R. P. firmos „ROMUNA“ 2015 m. gegužės 18 d. kreditorių susirinkimo nutarimo Nr. 8
22. Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi, konstatavęs ĮBĮ 24 straipsnio 5 dalyje įtvirtinto termino kreditorių susirinkimo nutarimui apskųsti praleidimą ir pagrindų jam atnaujinti nebuvimą, atsisakė tenkinti pareiškėjo R. P. P. skundą dėl bankrutavusios R. P. firmos „ROMUNA“ 2015 m. gegužės 18 d. kreditorių susirinkimo nutarimo Nr. 8, kuriuo buvo nutarta nustatyti 15 000 Eur+ PVM bendrą administravimo išlaidų sąmatą (tarp jųir administratoriaus atlyginimą), nuo bankroto bylos iškėlimo iki įmonės išregistravimo iš Juridinių asmenų registro dienos; administratoriui realizavus AS „Reverta“ įkeistą turtą iki 2016 m. birželio 1 d., papildomai administravimo išlaidoms skirti 2 proc. + PVM nuo turto pardavimo kainos, panaikinimo. Pareiškėjų atskiruoju skundu ši pirmosios instancijos teismo išvada ginčijama.
23. ĮBĮ 24 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad kreditorių susirinkimo nutarimas gali būti apskųstas teismui ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo tos dienos, kurią kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie nutarimo priėmimą. Minėtas, ĮBĮ 24 straipsnio 5 dalyje nustatytas, terminas kreditorių susirinkimo nutarimams apskųsti yra ieškinio senaties terminas, todėl jam taikomos visos ieškinio senaties terminams būdingos taisyklės. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ĮBĮ 24 straipsnio 5 dalies nuostatos, įtvirtinančios kreditorių susirinkimo nutarimo apskundimo terminą, šio termino nesieja su kreditorių susirinkimo nutarimo nuorašo ar kito atitinkamo dokumento gavimu – šio termino pradžia skaičiuojama nuo sužinojimo ar turėjimo sužinoti apie atitinkamo turinio nutarimo priėmimą, t. y. kai asmuo turi pakankamai informacijos, kad galėtų suvokti savo teisių pažeidimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. rugpjūčio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1280-381/2017 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika).
24. Formuodamas teismų praktiką bylose dėl ieškinio senatį reglamentuojančių įstatymų normų aiškinimo ir taikymo, kasacinis teismas ne vieną kartą yra pažymėjęs, kad praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimas negali būti sprendžiamas, atsižvelgiant išimtinai tik į ieškovo interesus, kiekvienu konkrečiu atveju turi būti ieškoma protingos viešojo intereso užtikrinti realią pažeistų subjektinių teisių apsaugą ir garantuoti teisinių santykių stabilumą bei apibrėžtumą pusiausvyros. Būtent dėl viešojo intereso užtikrinti realią pažeistų subjektinių teisių apsaugą ir viešojo intereso garantuoti teisinių santykių stabilumą bei apibrėžtumą įstatymo nenustatyta, kokios priežastys pripažintinos svarbiomis, sprendžiant dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo. Ar priežastys, dėl kurių praleistas įstatymo nustatytas ieškinio senaties terminas, yra svarbios – fakto klausimas, kurį teismas konstatuoja, ištyręs byloje esančius įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-56/2010 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika).
Žemesnės instancijos teismas
25. Teismas, spręsdamas dėl svarbių termino praleidimo priežasčių, turi vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgti į ieškinio senaties instituto esmę ir jo paskirtį, konkretaus ieškinio senaties termino trukmę, į tai, kiek šis terminas praleistas, ginčo esmę, šalių elgesį ir kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Pagrindas atnaujinti ieškinio senaties terminą sietinas su aplinkybėmis, kurios sutrukdė asmeniui ginti pažeistą teisę. Taip pat kiekvieną kartą turi būti turima galvoje ir tai, kad jei asmuo, žinodamas ar turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą, per visą senaties terminą į jį nereaguoja ir nereiškia ieškinio, tai kita civilinio santykio šalis gali pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, kad jo teisė yra pažeista (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2012 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika).
26. Nagrinėjamu atveju įstatyme nustatytą terminą skundui paduoti pareiškėjas R. P. P. praleido itin ženkliai – pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje konstatavo, kad apie 2015 m. gegužės 18 d. kreditorių susirinkime priimtą nutarimą Nr. 8 jis vėliausiai sužinojo 2016 m. birželio 14 d. – pastaroji teismo išvada pareiškėjų atskiruoju skundu nėra nuginčyta ir apskritai neginčijama, tuo tarpu skundą dėl šio nutarimo pareiškėjas teismui pateikė tik 2019 m. sausio 17 d.. Byloje nėra jokių įrodymų, pateisinančių tokį pareiškėjo R. P. P. delsimą, jie (atitinkami įrodymai) nėra pateikti ir su pareiškėjo atskiruoju skundu; jokių aplinkybių, realiai sutrukdžiusių (galėjusių sutrukdyti) jam pareikšti skundą laiku, pareiškėjas nenurodė. Taigi, pirmosios instancijos teismo išvados, kad ĮBĮ 24 straipsnio 5 dalyje nurodytas terminas pareiškėjo buvo praleistas be svarbių priežasčių, laikytinos pagrįstomis.
27. Ieškinio senaties termino praleidimas yra savarankiškas pagrindas ieškiniui atmesti, todėl, pripažinus pirmosios instancijos teismo išvadų šioje dalyje pagrįstumą, pareiškėjų atskirasis skundas aptartoje dalyje apeliacinės instancijos teismo jau vien dėl šios priežasties negali būti tenkinamas.
Žemesnės instancijos teismas
28. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjų nesutikimas su aptariama pirmosios instancijos teismo išvada iš esmės grindžiamas argumentu, kad teismas, nepriklausomai nuo pareiškėjo reikalavimų, savo iniciatyva privalėjo patikrinti skundžiamo 2015 m. gegužės 18 d. kreditorių susirinkimo Nr. 8 teisėtumą bei pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas pastaruosius pareiškėjų atskirojo skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus, pažymėdamas, kad ĮBĮ nuostatos nenumato galimybės (pareigos) teismui savo iniciatyva (ne pagal kreditoriaus skundą) spręsti kreditorių susirinkimuose priimamų nutarimų teisėtumo bei pagrįstumo klausimo.
Dėl bankrutavusios R. P. firmos „ROMUNA“ 2018 m. rugpjūčio 10 d. kreditorių susirinkimo nutarimo Nr. 4
29. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad bankroto administratorė tinkamai nepagrindė prašomos patvirtinti administravimo išlaidų sąmatos dydžio, kuri laikytina neproporcinga šios bankroto procedūros sudėtingumui, iš dalies tenkino pareiškėjo R. P. P. skundą – panaikino bankrutavusios R. P. firmos „ROMUNA“ 2018 m. rugpjūčio 10 d. kreditorių susirinkimo nutarimą Nr. 4, kuriuo nutarta patvirtinti papildomą 15 000 Eur + PVM dydžio administravimo išlaidų sąmatą už administratorės savarankiškai pateiktus procesinius dokumentus ir atstovavimą bylose, kuriose dalyvavo ir ateityje dalyvaus „ROMUNA“ bei priemoką už bankroto proceso metu gautas įplaukas. Bankrutavusios R. P. firmos „ROMUNA“ bankroto administratorė nesutikimą su paminėtomis teismo išvadomis grindžia: Taisyklėse nustatytu minimaliu administravimo išlaidų dydžiu vidutinėms įmonėms, taip pat tose pačiose Taisyklėse įtvirtinta bankroto administratoriaus teise gauti priemoką už įmonei iškeltų bylų ir jose pareikštų civilinių ieškinių sudėtingumą bei skaičių; jos dalyvavimu civilinėse bylose, atstovaujant įmonei, jų (bylų) skaičiumi, sudėtingumu, apimtimi; bankroto proceso trukme, jo sudėtingumu bei komplikuotumu. Apeliacinės instancijos teismas toliau nutartyje nurodomų motyvų pagrindu aptartuosius bankroto administratorės atskirojo skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus.
30. Tiek iš 2018 m. rugpjūčio 10 d. bankrutavusios R. P. firmos „ROMUNA“ kreditorių susirinkimo protokolo, tiek iš nagrinėjamoje byloje bankrutavusios R. P. firmos „ROMUNA“ bankroto administratorės teiktų procesinių dokumentų turinio matyti, kad bankroto administratorė prašomą patvirtinti priedą prie jos atlyginimo šiuo atveju siejo iš esmės tik su Taisyklėse įtvirtinta nuostata, kad bankroto administratoriaus atlyginimą, be kita ko, sudaro priemoka už įmonei iškeltų bylų ir jos pareikštų civilinių ieškinių sudėtingumą ir skaičių bei priemoka už bankroto metu gautas įplaukas (kadangi pastarosios priemokos jai nebuvo nustatytos). Įrodinėdama jos atlyginimo priedų ir papildomos sąmatos patvirtinimo būtinybę, bankroto administratorė, kaip minėta, akcentavo užsitęsusį įmonės bankroto procesą, atliktų darbų mastą, sudėtingumą, jos dalyvavimą civilinėse bylose, atstovaujant įmonei, jų (bylų) skaičių, sudėtingumą.
31. Iki 2016 m. gegužės 1 d. galiojusio ĮBĮ 36 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad administravimo išlaidų sąmatą tvirtina, keičia ir disponavimo administravimo išlaidomis tvarką nustato kreditorių susirinkimas. Ankstesnė ĮBĮ 36 straipsnio redakcija nebuvo susieta su Vyriausybės patvirtintais bankroto administravimo išlaidų rekomendaciniais dydžiais bei patvirtintomis Atlyginimo administratoriui už bankroto administravimą nustatymo taisyklėmis. Nuo 2016 m. gegužės 1 d. įsigaliojo nauja ĮBĮ 36 straipsnio redakcija (2015 m. spalio 15 d. įstatymas Nr. XII-1962), pagal kurią administravimo išlaidų sąmatos tvirtinimo, keitimo ir disponavimo šiomis išlaidomis nustatymo tvarka ir toliau palikta kreditorių susirinkimo kompetencijai, tačiau kreditorių susirinkimas, spręsdamas nurodytus klausimus, įpareigotas atsižvelgti į Vyriausybės patvirtintus bankroto administravimo išlaidų rekomendacinius dydžius. Naujojoje ĮBĮ 36 straipsnio redakcijoje taip pat numatyta, kad administratoriaus atlyginimas nustatomas už visą įmonės administravimo laikotarpį, atsižvelgiant į Vyriausybės patvirtintas Atlyginimo administratoriui už bankroto administravimą nustatymo taisykles, kuriose nustatomi rekomendaciniai administratoriaus atlyginimo dydžiai (ĮBĮ 36 straipsnio 5 dalis).
32. Pagal 2015 m. spalio 15 d. priimto ĮBĮ 4, 5, 8, 9, 10, 11, 23, 33 ir 36 straipsnių pakeitimo įstatymo Nr. XII-1962 10 straipsnio 5 dalį, šio įstatymo nuostatos taikomos bankroto procedūroms, pradėtoms įsigaliojus šiam įstatymui. Taigi paminėta įstatymo nuostata taikytiną ĮBĮ 36 straipsnio redakciją susiejo su atitinkamų bankroto procedūrų pradžios momentu. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad administravimo išlaidų sąmatos keitimai nėra savarankiškos procedūros, o yra administravimo išlaidų sąmatos procedūros sudėtinė dalis, kuri prasideda administravimo išlaidų sąmatą pirmą kartą tvirtinant kreditorių susirinkime, šiam įgyvendinant ĮBĮ 23 straipsnio 5 punkte nustatytą kompetenciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-320-915/2017).
33. Nagrinėjamu atveju bankrutavusios R. P. firmos „ROMUNA“ kreditorių susirinkimo administravimo išlaidų sąmatos (bankroto administratorės atlyginimo) tvirtinimo procedūra prasidėjo dar galiojant ankstesnei ĮBĮ 36 straipsnio redakcijai, todėl tiek 2018 m. rugpjūčio 10 d. bankrutavusios R. P. firmos „ROMUNA“ kreditorių susirinkime, tiek teisme, nagrinėjant bankrutavusios R. P. firmos „ROMUNA“ administravimo išlaidų sąmatos (papildomo administratorės atlyginimo tvirtinimo) klausimą, turėjo būti vadovaujamasi iki 2016 m. gegužės 1 d. galiojusia ĮBĮ 36 straipsnio redakcija, kuri, kaip jau minėta, nėra susieta su Vyriausybės patvirtintais bankroto administravimo išlaidų rekomendaciniais dydžiais ir atlyginimo administratoriui už bankroto administravimą nustatymo taisyklėmis. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad bankrutavusios R. P. firmos „ROMUNA“ kreditorių susirinkimui, o tuo pačiu ir bylą nagrinėjusiam pirmosios instancijos teismui, nebuvo pagrindo patvirtinti bankrutavusios R. P. firmos „ROMUNA“ bankroto administratorės atlyginimo priedus (papildomą administravimo išlaidų sąmatą) vadovaujantis vien Taisyklių nuostatomis. Bankrutavusios R. P. firmos „ROMUNA“ bankroto administratorės atlyginimo priedo siejimas vien su šiuo atveju netaikytinomis Taisyklėmis prieštarautų ĮBĮ 4, 5, 8, 9, 10, 11, 23, 33 ir 36 straipsnių pakeitimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje nustatytam draudimui naują ĮBĮ 36 straipsnio redakciją taikyti retrospektyviai.
34. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad administratoriaus atlyginimas turėtų būti nustatomas toks, kad skatintų administratorių tinkamai atlikti bankroto procedūras, kartu nepažeistų kreditorių interesų, skiriant įmonei administruoti per didelę sumą, ir turi būti pagrįstas veiklos sąnaudomis. Kreditorių susirinkimo nustatytas atlyginimo administratoriui dydis turėtų atitikti protingumo, teisingumo, sąžiningumo kriterijus (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.5 straipsnio 1 dalis) ir užtikrinti tiek administratoriaus, tiek bankrutuojančios įmonės kreditorių interesų pusiausvyrą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis bankroto byloje Nr. 3K-3-486/2010; 2013 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-468/2013). Kasacinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad įrodinėjimo našta visais su administravimo išlaidomis susijusiais klausimais tenka administratoriui (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2011), t. y. būtent administratoriui, teikiančiam tvirtinti (pakeisti, papildyti) administravimo išlaidų sąmatą, tenka pareiga motyvuotai pagrįsti, kodėl atitinkamos administravimo išlaidos yra būtinos ir kodėl būtent toks išlaidų dydis reikalingas, norint užtikrinti tinkamą bankrutuojančios įmonės administravimą; nepakanka deklaratyviai nurodyti, kad bankroto procesas užima daug laiko, darbo, pinginių ir žmogiškųjų išteklių – visoms šioms aplinkybėms pagrįsti turi būti pateikiami atitinkami įrodymai, o, prašant pakeisti – padidinti, patvirtintą administravimo išlaidų sąmatą, taip pat turi būti pateikti ir įrodymai apie iš esmės pasikeitusias aplinkybes.
35. Bankrutavusios R. P. firmos „ROMUNA“ bankroto administratorė nagrinėjamoje byloje neįrodinėja, kad 2015 m. gegužės 18 d. bankrutavusios R. P. firmos „ROMUNA“ kreditorių susirinkimo metu patvirtinta administravimo išlaidų sąmata (kartu ir jos atlyginimo dydis) jos patvirtinimo metu neatitiko protingumo, teisingumo ir sąžiningumo kriterijų, o savo skundą grindžia vėlesniu su tuo susijusių aplinkybių pasikeitimu. Tačiau, bankroto administratorei neįrodžius priešingai, nėra pagrindo spręsti, kad dar 2015 m. gegužės 18 d., tvirtinant bankrutavusios R. P. firmos „ROMUNA“ bankroto administravimų išlaidų sąmatą, kartu ir administratorės atlyginimą, nustatant jos dydį, nebuvo atsižvelgta į galimą bankrutavusios R. P. firmos „ROMUNA“administratorės vykdytinų darbų mastą, sudėtingumą, galimai kilsiančius teisminiu ginčus. Taip pat nėra pagrindo spręsti, kad patvirtinta bankroto administravimo išlaidų sąmata, o kartu ir administratorės atlyginimas, buvo susietas su konkrečia (apytiksle) bankroto procedūrų vykdymo trukme, dėl ko, bankroto procedūroms trunkant ilgesnį laiko tarpą, būtų pagrindas spęsti dėl didesnio bankroto administratorės atlyginimo (jo priedo) patvirtinimo.
36. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, bankrutavusios R. P. firmos „ROMUNA“ bankroto administratorė nepateikė teismui įrodymų, pagrindžiančių esminį galimų numatyti ir įvertinti aplinkybių pasikeitimą po bendrovės administravimo išlaidų sąmatos ir bankroto administratorės atlyginimo dydžio patvirtinimo. Bankrutavusios R. P. firmos „ROMUNA“ bankroto administratorės atskirasis skundas iš esmės grindžiamas deklaratyviais teiginiais, o įrodymai, kurių pagrindu būtų galima spręsti apie iš esmės padidėjusias administratorės darbo apimtis, kurių nebuvo galima numatyti tvirtinant pradinę sąmatą, nėra pateikti.
37. Apibendrindamas išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas aptariamą skundžiamos nutarties dalį, pagrįstai bankrutavusios R. P. firmos „ROMUNA“ bankroto administratorės reikalavimą dėl papildomos administravimo sąmatos (dėl jos atlyginimo priedų) patvirtinimo pripažino neįrodytu, nemotyvuotu ir dėl to atmestinu, o atitinkamą kreditorių susirinkimo nutarimą panaikino. Bankroto administratorės atskirojo skundo argumentais šios teismo išvados nėra paneigtos, todėl atitinkama ginčijamos pirmosios instancijos teismo nutarties dalis paliekama nepakeista.
Dėl bankroto administratorės atstatydinimo
38. Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi taip pat išsprendė pareiškėjo R. P. P. prašymą dėl bankrutavusios R. P. firmos „ROMUNA“ bankroto administratorės nušalinimo (atstatydinimo) ir šio prašymo netenkino, pažymėjęs, kad pareiškėjas nenurodė jokio pagrindo bankroto administratorės atstatydinimui, įtvirtinto ĮBĮ 11 straipsnio 10 dalyje.
39. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su pareiškėjo prašymu dėl bankrutavusios R. P. firmos „ROMUNA“ bankroto administratorės nušalinimo (atstatydinimo), pagrindo kitokioms išvadoms, nei spręsdamas aptariamą klausimą padarė pirmosios instancijos teismas, neturi. Tuo tarpu pareiškėjai, atskiruoju skundu nesutikdami, be kita ko, ir su teismo nutarties dalimi, kuria buvo atsisakyta tenkinti pareiškėjo prašymą dėl bankroto administratorės atstatydinimo, nenurodo jokių tokį jų nesutikimą pagrindžiančių argumentų (CPK 178 straipsnis, 306 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 338 straipsnis).
40. Esant aptartoms aplinkybėms – apeliantams nenurodžius jokių ginčijamos nutarties dalies neteisėtumą bei nepagrįstumą patvirtinančių aplinkybių, skundžiama pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria teismas atsisakė tenkinti pareiškėjo R. P. P. prašymą dėl bankrutavusios R. P. firmos „ROMUNA“ bankroto administratorės nušalinimo (atstatydinimo), paliekama nepakeista.
Dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo
41. CPK 149 straipsnyje nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų pagrįstu prašymu gali būti panaikinamos teismo, nagrinėjančio bylą iš esmės, nutartimi. Nors šiame straipsnyje nenurodytas laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo pagrindas, sisteminė CPK nuostatų, reglamentuojančių laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, analizė leidžia teigti, kad teismo taikytos laikinosios apsaugos priemonės turi būti panaikinamos, jei dėl pasikeitusių aplinkybių išnyko šių priemonių taikymo pagrindas arba laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nebeatitinka proporcingumo ar ekonomiškumo principų reikalavimų.
42. Tiek pareiškėjų, tiek bankrutavusios R. P. firmos „ROMUNA“ bankroto administratorės atskiruoju skundu, be kita ko, prašoma panaikinti skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties dalį, kuria teismas, tenkinęs bankroto administratorės prašymą, panaikino byloje taikytas laikinąsias apsaugos priemones – R. P. P. turto, konkrečiai – buto, esančio (duomenys neskelbtini), bei negyvenamosios patalpos – garažo, esančio (duomenys neskelbtini), areštą. Pareiškėjai savo nesutikinimą su minėta pirmosios instancijos teismo nutarties dalimi grindžia argumentu, kad, esant kilusiam teisminiam ginčui dėl turto priklausomybės, teismui nebuvo pagrindo panaikinti šioje byloje taikytas laikinąsias apsaugos priemones. Tuo tarpu bankroto administratorė atskirąjį skundą grindžia šios nutarties dalies ir teismo kitoje byloje priimtos nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo prieštaringumu, jos teigimu, teismui kitoje byloje (Vilniaus apygardos teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. e2-3190-232/2019) 2019 m. gegužės 2 d. nutartimi taikius laikinąsias apsaugos priemones ir naujajam turto – buto, esančio (duomenys neskelbtini), bei negyvenamosios patalpos – garažo, esančio (duomenys neskelbtini) – savininkui uždraudus įregistruoti nuosavybės teises į šį turtą, taip pat jį perleisti, įkeisti ar kitaip suvaržyti, o teismui skundžiama nutarties dalimi panaikinus šioje byloje taikytas laikinąsias apsaugos priemones, sudaromos sąlygos pareiškėjui toliau piktnaudžiauti savo teisėmis bei disponuoti turtu, jį perleisti, parduoti.
43. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atskirojo skundo argumentai dėl teismo procesinių sprendimų prieštaringumo yra nepagrįsti. Pažymėtina, kad laikinosios apsaugos priemonės bankroto bylos procese buvo taikytos, siekiant apriboti įmonės savininko nuosavybės teisę į atitinkamą turtą. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad bankroto administratorė kartu su prašymu panaikinti atitinkamam turtui (butui, esančiam (duomenys neskelbtini), bei negyvenamosioms patalpoms – garažui, esančiam (duomenys neskelbtini)) šioje byloje taikytas laikinąsias apsaugos priemones pateikė ir 2019 m. balandžio 3 d. nekilnojamojo turto nuosavybės perdavimo bei priėmimo aktą prie 2019 m. kovo 1 d. nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties, remiantis kuriuo pardavėjas – bankrutavusios R. P. firmos „ROMUNA“ bankroto administratorė, perdavė, o pirkėjas – M. N., priėmė nuosavybėn turtą: butą, esantį (duomenys neskelbtini), bei negyvenamąsias patalpas – garažą, esantį (duomenys neskelbtini). Taigi, turtas yra perleistas trečiojo asmens nuosavybėn, o tai reiškia, kad įmonės savininko teisių ribojimas laikinosiomis apsaugos priemonėmis šioje byloje neteko teisinės prasmės, nes įmonės savininkas (pareiškėjas) nebeturi nuosavybės teisės į atitinkamą turtą. Kitoje byloje kilęs ginčas bei atitinkamiems, kitos bylos, reikalavimams užtikrinti taikytos laikinosios apsaugos priemonės, neturi reikšmės sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių (ne)taikymo šioje byloje būtinumo. Šie argumentai taip yra pakankami atmesti ir pareiškėjų R.P. P. bei Z. G. atskirąjį skundą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Reikalavimo dėl parduoto ginčo turto nuosavybės teisės užtikrinimui laikinosios apsaugos priemonės yra pritaikytos kitoje civilinėje byloje (Vilniaus apygardos teismo civilinė byla Nr. e2-3190-232/2019), kurioje toks ginčas yra nagrinėjamas, o šioje civilinėje byloje teismas minimo reikalavimo užtikrinimo priemonių spręsti neturi pagrindo ir nesprendžia.
44. Atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas palieka nepakeistą ir skundžiamos nutarties dalį, kuria buvo panaikintos šioje byloje taikytos laikinosios apsaugos priemonės R. P. P. turto, konkrečiai – buto, esančio (duomenys neskelbtini), bei negyvenamosios patalpos – garažo, esančio (duomenys neskelbtini), areštas.
Dėl pareiškėjos Z. G. prašymo – uždrausti bankrutavusios R. P. firmos „ROMUNA“ bankroto administratorei naudoti pareiškėjai priklausančias pinigines lėšas ir bet kokį kitą turtą administravimo ir bet kokioms su bankroto procesu susijusioms išlaidoms dengti
45. Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi, motyvuodamas pareiškėjos, kaip laiduotojos, solidariąja su sutuoktiniu R. P. P. atsakomybe kreditoriui, taip pat netenkino pareiškėjos Z. G. prašymo – uždrausti bankrutavusios R. P. firmos „ROMUNA“ bankroto administratorei naudoti pareiškėjai priklausančias pinigines lėšas ir bet kokį kitą turtą administravimo ir bet kokioms su bankroto procesu susijusioms išlaidoms dengti. Pareiškėjai atskiruoju skundu su minėta teismo išvada nesutinka.
46. Remiantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu. Laikinųjų apsaugos priemonių (ne)taikymo klausimas gali būti teisingai išspręstas tik individualiai įvertinus kiekvienos situacijos faktines aplinkybes. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį nulemia reali grėsmė, kad dėl kokių nors atsakovo veiksmų arba neveikimo būsimo galimai palankaus ieškovui teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Lietuvos apeliacinio teismo formuojamoje laikinųjų apsaugos priemonių instituto normų taikymo bei aiškinimo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai yra duomenų apie atsakovo nesąžiningumą, pavyzdžiui, kad atsakovas ketina paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti ir panašūs atvejai (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-241-241/2017 ir joje nurodyta Lietuvos apeliacinio teismo praktika), prevencinės laikinosios apsaugos priemonės – kai yra duomenų apie realią grėsmę žalai ar kitiems neigiamiems padariniams atsirasti.
47. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pareiškėja šiuo atveju prašė teismo taikyti prevencines laikinąsias apsaugos priemonės, užkertančios kelią žalai ar kitiems neigiamiems padariniams atsirasti, konkrečiai – draudimą bankroto administratorei imtis atitinkamų veiksmų (CPK 145 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Prevencinių laikinųjų apsaugos priemonių tikslas – apsaugoti turtinius ir neturtinius asmens interesus bei užkirsti kelią žalai šiems interesams.
48. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Taigi, apeliacinės instancijos teismą riboja apelianto skunde nurodomos, reikalavimo pagrindą sudarančios aplinkybės. Pareiškėja prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones – draudimą bankroto administratorei naudoti jos lėšas ir bet kokį kitą turtą konkrečiam tikslui, t. y. administravimo ir bet kokioms su bankroto procesu susijusioms išlaidoms dengti. Kitokio savo lėšų naudojimo uždraudimo apeliantė šioje byloje nereikalauja. Bankrutavusios R. P. firmos „ROMUNA“ bankroto administratorė atsiliepime į pareiškėjų atskirąjį skundą (bankroto administratorės atsiliepimo į atskirąjį skundą 25 punktas) nurodo, kad bankroto proceso metu realizavus turtą, priklausantį pareiškėjui bei Z. G. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise, administravimo išlaidų sąmatos dengimui naudojama lėšų dalis, gauta pardavus pareiškėjui, o ne Z. G., priklausančio turto dalį (t. y. pareiškėjos turtas (lėšos) tam tikslui, kuriam prašoma uždrausti jas naudoti laikinosiomis apsaugos priemonėmis, nėra naudojamos) – dėl paminėtos aplinkybės nėra kilęs ginčas. Apeliacines instancijos teismo vertinimu, tokios, bankroto administratorės nurodomos, aplinkybės, pareiškėjai Z. G. neįrodžius jos teisių (turtinių interesų) pažeidimo grėsmės (tokios grėsmes realumo), papildomai patvirtina, kad pagrindo teismui taikyti pareiškėjos prašomas laikinąsias apsaugos priemones nenustatyta. Be to, apeliantė bankroto byloje nėra pareiškusi materialinio teisinio reikalavimo, kurio užtikrinimui galėtų būti sprendžiamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas (CPK 144 straipsnio 1 dalis).
49. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes, sprendžia, kad skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria buvo atmestas pareiškėjos Z. G. prašymas – uždrausti bankrutavusios R. P. firmos „ROMUNA“ bankroto administratorei naudoti pareiškėjai priklausančias pinigines lėšas ir bet kokį kitą turtą administravimo ir bet kokioms su bankroto procesu susijusioms išlaidoms dengti, paliekama nepakeista.
50. Apeliacinės instancijos teismas papildomai pažymi, kad laikinosios apsaugos priemonės pasižymi procesiniu, o ne materialiniu teisiniu pobūdžiu (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-280/2012, kt.). Tai reiškia, kad paaiškėjus nenurodomoms ar iškilus naujoms pareiškėjos teisių (turtinių interesų) pažeidimo grėsmėms, pareiškėja Z. G. turės teisę pakartotinai kreiptis į teismą su prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo CPK 144 straipsnio 1 ir 3 dalys, 147 straipsnio 2 dalis).
Dėl absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (ne)buvimo, pareiškėjo piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis
51. Bankrutavusios R. P. firmos „ROMUNA“ bankroto administratorė prašė skirti pareiškėjui baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, kurį grindė nesąžiningu pareiškėjo elgesiu – viso bankroto proceso metu teikiant nepagrįstus prašymus, tarp jų ir prašymą dėl bankroto administratorės atstatydinimo. Atskirajame skunde bankroto administratorė teigia, kad pirmosios instancijos teismas minėto jos prašymo neišsprendė, kas laikytina absoliučiu skundžiamos nutarties dalies negaliojimo pagrindu (CPK 329 straipsnio 2 dalies 7 punktas).
52. Apeliacinės instancijos teismas, nesutikdamas su paminėtais bankroto administratorės atskirojo skundo argumentais, pažymi, kad šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, nurodė, kad pareiškėjo, kaip įmonės savininko, kurio turtas buvo įkeistas už bankrutuojančios įmonės skolą, teikti atitinkami prašymai nesudaro pagrindo konstatuoti jį piktnaudžiavus procesu (žr. pirmosios instancijos teismo nutarties 28 punktą). Taigi, pirmosios instancijos teismas bankroto administratorės prašymą dėl baudos pareiškėjui skyrimo išsprendė – jo (administratorės prašymo) netenkino – bankroto administratorės įrodinėtas absoliutus skundžiamos nutarties dalies negaliojimo pagrindas nenustatytas; kitų absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas taip pat nenustatė.
53. CPK 7 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta byloje dalyvaujančių asmenų pareiga sąžiningai naudotis ir nepiktnaudžiauti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis. CPK 95 straipsnyje reglamentuojamos piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis pasekmės. Teismas, nustatęs CPK 95 straipsnio 1 dalyje numatytus piktnaudžiavimo atvejus, t. y. jeigu asmuo nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį (apeliacinį ar kasacinį skundą, prašymą atnaujinti procesą, pateikė kitą procesinį dokumentą) arba sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą, gali paskirti dalyvaujančiam byloje asmeniui baudą (CPK 95 straipsnio 2 dalis).
54. Piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis yra objektyvus elgesys, kuris nustatomas remiantis objektyviais išoriniais jo pasireiškimo požymiais. Piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis yra teisės pažeidimas, t. y. civilinio proceso teisės tiesiogiai draudžiamas elgesys, už kurį nustatyta galimybė taikyti teisinę atsakomybę, įtvirtintą CPK 95 straipsnyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-36-313/2018). Pagal CPK 95 straipsnį baudai dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis paskirti būtinos šios sąlygos: šalies nesąžiningumas ir skundo nepagrįstumas jį pateikiant teismui arba sąmoningas veikimas prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-159-421/2016).Piktnaudžiavimu teise kreiptis į teismą laikytini tie atvejai, kai teise kreiptis į teismą sąmoningai naudojamasi ne pagal jos paskirtį.
55. Bankroto administratorė prašymą skirti pareiškėjui baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis iš esmės grindė, jos vertinimu, nepagrįstų pareiškėjo prašymų teikimu teismui, o, ginčydama aptariamą pirmosios instancijos teismo nutarties dalį, apeliuoja į teismo argumentų deklaratyvumą, tinkamą pareiškėjo elgesio viso bankroto proceso metu, visų jo teiktų procesinių dokumentų neįvertinimą.
56. Apeliacinės instancijos teismas pastarąją bankroto administratorės atskirojo skundo argumentų grupę vertina kaip nepagrįstą, pažymėdamas, kad pačios bankroto administratorės teiktas prašymas dėl baudos pareiškėjui skyrimo už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis buvo grindžiamas iš esmės deklaratyviais teiginiais, nenurodant (nekonkretizuojant), kurie konkrečiai pareiškėjo procese teikti prašymai buvo nepagrįsti (CPK 178 straipsnis). Be to, šioje nutartyje jau pripažintas pareiškėjo skundo dėl bankrutavusios R. P. firmos „ROMUNA“ 2018 m. rugpjūčio 10 d. kreditorių susirinkimo nutarimo Nr. 4 pagrįstumas, taigi, jau vien tai nesudaro pagrindo visų pareiškėjo veiksmų (prašymų) bankroto procese vertinti kaip nepagrįstų ir konstatuoti pareiškėjo piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis; prielaidų spręsti, kad pareiškėjas piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis, taip pat nesudaro vien aplinkybė, kad pareiškėjo prašymas dėl bankroto administratorės atstatydinimo teismo buvo atmestas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, aktyvų pareiškėjo (įmonės savininko) dalyvavimą bankroto procese šiuo atveju lemia jo neabejotinas suinteresuotumas įmonės bankroto procesu – individualiai įmonei iškėlus bankroto bylą, greta pačios individualios įmonės atsakomybės subjektu tampa individualios įmonės savininkas, kuris taip pat yra ir civilinės atsakomybės pagal savo kaip fizinio asmens prievoles subjektas.
57. Nenustačius, neįrodžius pareiškėjo piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis, bankroto administratorės prašymą dėl baudos pareiškėjui skyrimo skundžiama pirmosios instancijos teismo nutarties dalimi pagrįstai buvo atsisakyta tenkinti. Bankroto administratorės atskirojo skundo argumentai pagrindo kitokioms išvadoms nesudaro.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2019 m. gegužės 9 d. nutartį palikti nepakeistą.